– Bantukas, bantukas, – tįsta keturmetės prie mėsos vitrinos žodžiai.

Įsikibusi į dukslaus vilnonio palto rankovę, trypčioja nuo ant kojos, baltų bantukų atspindys šoka rausvų žalios mėsos gabalų paviršiuose.

Kita palto rankovė vos nenušluoja ant vitrinos padėtos lėkštelės pinigams, ji pilkšva nuo monetų įrėžių. Čiumpa maišelį, pilną vištienos krūtinėlių, kitoje prekystalio pusėje pardavėja žirafos kaklu, melancholiškai svyrančiais akių ir lūpų kampučiais pirštu atsainiai nubraukia ant lėkštelės užtiškusį kraujo lašą. Kasdien tiesi kaip styga, priekyje styrančiais it žaislinio liūto karčiai plaukais, kurie negyvoje lempų šviesoje įgauna violetinių atspindžių, ilgais pianistės pirštais varto muštinių, krūtinėlių, nugarinių išklotines, ir šios pardavėjos rankose virsta natų lapais, laukiančiais, kol bus sugrota širdis pjaunanti melodija.

Vitrinoje išdygsta papurusi šviesi galva, tai antroji pardavėja, taip pat maždaug penkiasdešimties, garbanota ir tukli, plačiai dovanojanti šypseną – net smulkios auksinės grandinėlės vijos įsiręžia į kaklą. Jos mostai aprėpia nedaug, užtat balsas degančiomis strėlėmis ir juoko pliūpsniais apšaudo negausius lankytojus, kurį laiką atrodo, kad virš jų galvų sklando vien to švilpiančio, ugningo balso draiskanos.

Ji ir bus ta pirmoji regėtoja, pamačiusi už troleibusų žiedo užkliuvusios gatvės pabaigoje stojant gaisrines ir greitąją – tuo metu kaip tik eina paaiškinti dviem būtybėms odinėmis striukėmis ir treningais, besiveržiančioms vidun su aplink kojas besisukančiu vilkšuniu mišrūnu, gyvenimo ženklus.

– Alus ne čia – sekančios durys, – įsiremia į klubus ties slenksčiu, tiedu sužiūra nustebę, vėjas plaiksto iš po megztų kepurių styrančius gaurus.

Šuo vis tiek prasmunka vidun, neria tiesiai prie mėsos šventovės, paltas aukštai iškelia maišelį su vištiena, į kurį jau taikosi nasrai, vaikas tiesia ranką – visus neaiškius ketinimus gali sustabdyti glostymas. Balsas nuo durų smeigia strėlę, paltas bando įspirti, per vitriną persisvėrusi pardavėja žirafos kaklu šlepteli skuduru; taip susipina kojos, rankos ir letenos, nešvarus vanduo nuo skuduro varva nuo kaspino, o ranka pasipuošia raudonu rėžiu nuo dantų. Keturkojis sprunka, su juo atėjusios būtybės atsitokėjusios kėpestuoja tolyn, prisukami ilgakojai žaisliukai, ką tik pradėję bėgti nuo stalo krašto.

– Įkando, jėzusmarija, pasiutęs! – skudurą prie krūtinės priglaudžia pardavėja, vis dar saugoma vitrinos, paskui meta jį ir ilgais žingsniais driekia link susikūprinusio palto, pabirusio maišelio su mėsa, patempusio lūpą vaiko, nepatogiai klūpančio ant plytelių.

Šią akimirką suaugę veikėjai supranta, kad pasiutęs šuo mėsos parduotuvėje, kandantis vaikui, yra šio rajono balsas, kuriuo niekas netiki – lygiai kaip ir šokančiu vasaros lietuje aukštu žmogumi prekybos centro aikštelėje, kebabų kioske gyvenančia moterimi, seniais sodininkais šaligatvių pašalėse, pardavinėjančiais puokštes, krapus ir raugtus agurkus. Rajonas apnuogino medžiais apėjusią polikliniką, visas krūmų slepiamas aikšteles verčia romių praeivių vaikščiojimo plotais, bendrabučiams užmaunamos išorinės kaukės vaidinti padorius daugiaaukščius. Balsas vis tylesnis, greitai jis nustos kalbėjęs apie mėsos parduotuvę, apie tas už kampo pasukusias būtybes, pritūpusias pailsėti ant kišeninio kazino – anksčiau čia buvo dėvėti drabužiai – laiptų, nebeturės žodžių stotelėje būdraujančiam vienakojui benamiui, apsivyniojusiam bigę prekybos centro maišeliu, būriui migruojančių romių, vilkiškų akių paaugliams su gobtuvais, traukiantiems cigaretes stadione ir, galiausiai, paltui su keturmete supurvintu bantuku, juk vis vien niekas tokių jau nebenešioja.

Bet jie vis dar spurda, žino turintys dalyvauti, ir tuklioji pardavėja rodo ranka į gatvę:

– Atvažiavo gaisrinės ir greituškė į tą namą prie žiedo, nešam vaiką!

Trise šoka prie susidomėjusios veiksmu mergaitės, paltas ir aukštoji pardavėja pakelia ją už pažastų, taip lengviau paskirstyti svorį; antroji pardavėja suskumba plačiai praverti duris, paskui jas staigiu judesiu užrakina ir šnopuoja iš paskos, nes anos dvi ilgakojės. Pardavėjų chalatai, ant kurių matyti viena kita žalios mėsos palikta dėmė, susilieja su sniego kupstais ant šaligatvio, iš burnų virsta garas. Skuba artyn prie daugiaaukščio, virtusio raudonų ir baltų plytų, laiko nuėstų medinių balkonų, balandžių išmatų taškų, apsiblaususių stiklų vaiduokliu, netikėtai atgijusiu dėl ketvirto aukšto balkone vinguriuojančios dūmų sruogelės.

Aplink pastatą būriuojasi negausūs žioplinėtojai, nes jau spėjo pasklisti patikrinta žinia: užmigo girtas ir pradegino skylę kaldroje, va ir visa istorija. Tik atkakliausi dar šio to tikisi, nes per penktojo aukšto balkoną persisvėrusi žila moteris mąslaus jūrų vėplio veidu lupa obuolį, kruopščiai nudailintas luobelės spirales paleisdama ant praeinančių. Frotinis chalatas išblukęs nuo skalbimo, pati išbalusi, atrodo lyg ją kas nors būtų mėginęs ištrinti iš balkono akies, tik iki galo nepavyko, ji vis dar ten, ir kartais pavargusiu balsu šūkteli kažką apie gadinamą namą, už kurį valdžia dar turės sumokėti.

– Sumokėsit, urodai, visi sumokėsit! Televiziją iškviesiu! – pagrūmoja ranka, kurioje laiko obuolį, tada nirtulingai įsikimba į jį dantimis, sutriauškina kąsnį ir dingsta buto gilumoje.

Moterys, nešusios vaiką, sunkiai šnopuoja, bet reikalai jau gerėja, nes keli žioplinėtojai, išnykus obuolio lupėjai, pastebėjo skubančią procesiją, išgirdo skardžiabalsę pardavėją, triūbijančią: įkando, pasiutęs šuo įkando mėsos parduotuvėje! Kažkas puola belstis į greitosios automobilio duris, troleibuso vairuotojas, iki dabar kalbėjęs su spaudos kiosko darbuotoja, nuspriegia į krūmus cigaretės galiuką ir bėga artyn. Tuo metu kazino duris pravėręs apsaugininkas juoda striuke mosteli dviem sėdinėtojams eiti šalin, šuo jam vizgina uodegą – krusteli ranką, lyg ketindamas paglostyti, susigėdęs judesio sustingsta kaip medis. Tiems dviem ir šuniui jau laikas dingti, niekas jų ir nepasiges tą akimirką, kai balti mėsos pardavėjų chalatai perduoda baltiems greitosios medicinos pagalbos chalatams į glėbį vaiką.

– Oi, koks bantukas, – atsidūsta kažkuris iš jų.

Paltas kartu su baltais chalatais dingsta automobilyje. Abi pardavėjas apgaubia striukės – tai troleibuso vairuotojas ir dar vienas vyras jas gelbėja nuo šalčio. Iš spaudos kiosko išpuola pardavėja su dviem puodeliais kavos rankose. Šitoks vaizdas nedažnas rajonui, kiosko pašonėje ką tik paaugliai gėrė alų iš skardinės, o taksistas išplūdo jam lazda į dureles stuktelėjusią kailinėtą pensininkę. Vis dėlto norisi turėti dienos didvyrių, pardavėjos narsiai ima pasiūlytą kavą ir užverčia galvas į daugiaaukščio langus, ką tik paliestus popietinės saulės spindulių ir užsiliepsnojusius visa ryjančiu gaisru.