Kur tekstas

išleidimui

Category: Tekstai

Tekstai išleidimui.

Rajono avelė (II)

Pūgos švilpesys piktai sutrimituodavo tarpunamiuose, grindinio beveik nebesimatė, net ir visų pamirštas bet kaip sutvertų namų kvartalas, kurio kiemuose verdančiam gyvenimui ekskursantai mielai atstatydavo kamerų akis, buvo dingęs baltumoje. Justi nuobodulio nekantra ir nuovargis, sniego sulipintos lūpos sunkiai tarė žodžius. Išgelbėjo tik iš vieno kiemų ištipenusi žmogysta kibiro aukštumo balta kailio kepure ir tokio pat baltumo apykakle, puošiančia dukslius išblukusius kailinukus – smulkūs žingsniai, energingai virpančios rankos menkai derėjo su tiesia povyza bandant išlaikyti galvos apdangalo orumą.

– Rožytė? – apsidžiaugė nepatikliosios moters, nemačiusios avelės, dukra.

– Ne, ji įspūdinga tik žiemomis. Vietiniai vadina Ūdra. Sako, graži buvo moteris. Vyras anglių vagonus iškraudamas persitempė, išvarža, operacija nepasisekė. Liko viena, pusę namelio pardavė. Kaimynai padeda vandens, malkų prisinešti. Vaikai išvažiavę, kviečia pas save, bet Ūdra jiems: kol visų kailinių nesunešios, nesulauksit.

Bėrė tuos vietinėse kebabinėse, kioskuose, gatvėse, alubariuose – kartais įsliuogdavo ir į juos, mokėjo niekam neužkliūdamas rankioti istorijas – sugertus sakinius per daug nesirinkdamas, nepagražindamas. Nė karto nebuvo kalbėjęs su Ūdra, nežinojo jos tikro vardo, tik kaskart išvydęs kailinėtą siluetą – rodos, turėjo tris komplektus kiekvienam žiemos mėnesiui – nurydavo gerklėje gumulą.

Toji moteris kasmet darydavosi vis mažiau įtikinama, kaip ir kaimiškos lapijos pelkėn grimztantys namukai su daržais ir žmonėmis, jų mažas bendrabučio kambarėlis nebaigtame įrengti pastate, padalintame į murkšliną kavinę, baliams reikalingą pirtį rūsyje, penkis butus, besidalijančius vienu vonios ir tualeto kambariu betoninėmis grindimis, koridoriumi niekuo nepridengtomis sienų plytomis su įsigėrusia merdėjančios senolės smarve, kaip už paskutinių rajono daugiabučio nugarų nusidriekęs duburys šniokščiančia nuo žolių pieva, per kurį vingiuojantį takelį nuolat kerta sraigių šliūžės, kaip nuo žmonių akių paslėptos kalvos, patogios stebėti lėktuvus, kaip jo artimųjų balsai telefone. Judrios Ūdros rankos ir kojos skubėdavo nešti į parduotuvę, cerkvę, paštą, nors pats kūnas tarsi priešindamasis slinkdavo lėtai, prasilenkiant dvelktelėdavo seno įdrėkusio kailio kvapas ir vasarošilčio ežero gūsis – užliedavo žvilgsniu meiliai, niekuo nesistebėdama ir neteisdama.

Neišėjo stebėtis ir tuo, kad palikusi ilgšio palto skverną, avelė nubidzeno link Ūdros, o toji ramiai sužvejojo kišenėje morką ir ištiesė ranką. Kol gyvulėlis, kramtydamas davinį, liuoksėjo pusnimis link ekskursantų, gidas spėjo kelis kartus apžvelgti savo grupę mėgindamas įspėti, ar atsiras nors vienas viską matęs liudininkas – bet ne, visi klampoja sniegu abejingai, galėtų čia būti net visa avių banda, jų akims šios nematomos.

Trumpai atsiprašęs, nužirgliojo link moters, ir kailinei kepurei oriai pasisukus jo pusėn, išpyškino:

– Laba diena, ponia, aš čia ką tik mačiau pabėgusią avį… Gal iš jūsų kaimynų kas laiko? Padėti parvesti?.. Esu gidas, pažįstu rajoną, sako, gyvulėlių čia dar būna…

Ūdros akių ežero bangos perliejo šiluma. Papurtė galvą, pasitaisė apykaklę.

– Bet jūs pati davėte morką… Tai jūsų gal?

– Vyro tėvai mums 1985-aisiais padovanojo virtuvės baldų komplektą „Uošvė“. Stovi iki šiol. Bet argi jis mano?

Iki šiol niekada negirdėjo jos kalbant, nustebo, kad balsas išliko jaunas, spragsintis linksmumo žiežirbomis. Daug kas laikė Ūdrą dar viena persenusia, balso nebeturinčia keistuole, buvo pasiruošę tai dienai, kai ji tyliai dings iš akiračio.

– Žmonės kalba, kad gražiai apie rajoną pasakojate. Užeikite kada arbatos, parodysiu tą „Uošvę“. Kaimynes pasikviesiu, bus istorijų. O avelė gatvėje, o panteros parke – tegu vaikšto, jums rajono pokštai turėtų būti pažįstami.

Susisupo tvirčiau į kailinius ir vėl įniko atkakliai minti sniegą. Teko grįžti prie savo būrelio.

Įtempęs protą, kurį laiką mėgino rasti paaiškinančių aplinkybių, ypač toms panteroms, bet reikėjo paskubėti, nes žmonės darėsi nekantrūs. Taip ir apėjo kvartalą greičiau nei būtų norėjęs, buvo kiek apmaudu, kad nespėjo pasidalyti visomis iš knygų ir gyventojų išpeštomis žiniomis – ir antra tiek džiugu suvokus, jog pūga trukdo tam erzinančiam ilgšiui išsitraukti iš vidinės palto kišenės šūsnį lapų.

Nuvargusių gyvulių bandą primenantį savo būrelį jis ginė į užuovėją, praeidamas pro kišeninio turgus pakraštyje išrikiuotus medinius gėlių kioskus apsnigtais stogais matė, kaip gėlininkai skuba tempti į vidų sunkias vazas su chrizantemomis ir rožėmis, tirštėjančią pavakarės sutemą vienur kitur pradreskia įjungiamos šviesos juostos. Pirmajame kioske dirbanti į susiraukusį nykštuką panaši pardavėja žilais cheminiu būdu garbanotais plaukais jį pamačiusi iš tolo sušukdavo – ateik, berniukas, padovanosiu gėlyčių! Buvo nusprendusi, kad vaikšto į pasimatymus, gal net užsuka į Sodų gatvę, kaip ir visas smarkus jaunimas. Nebuvo ko aiškinti kitaip nei prisiminti ten stoviniuojančių siluetus, su kai kuriais jų dar neseniai stumdėsi pečiais vaikų namų koridoriuose, gal todėl tą gatvę mieliau aplenkdavo.

Gautas gėles dažnai nunešdavo moterims į pirmajame renovacijos ne iki galo užkamšytomis skylėmis daugiabučio aukšte dar gyvaliojančią siuvyklą, moterims romiomis akimis ir lėtais senų žmonių judesiais, paklydusiomis tarp spalvotų siūlų raizgalynių, medžiagų skiaučių, suverstų ant grubiai sukaltų stalų, pro grotomis apipintus langus žvelgiančioms į trupinius lesančius troleibusų žiedo balandžius. Jų siuvimo mašinos buvo senos, ant grindų vietoje kojų kilimėlio patiestas vandeniu įmirkęs skuduras, pajudėjus nuo drabužių sklisdavo dulkės. Priimdavo gėles švelniai parausdamos, dūsaudamos lenkiškai, rusiškai ir lietuviškai – tas vaikas visai kaip mano jaunėlis pagrandukas, visai kaip mano anūkas. Kvėpdamas troškų siuvyklos orą, stebėdamas tą neskubrų, ramų gyvenimą, pasijusdavo visai savo vietoje, tarsi rajonas būtų šnabždėjęs žinojimą, kad neišvengiamybė būna patogi, nepastebima kaip kraujo tekėjimas venomis.

Dar kebabinėje, klausydamas turko istorijų, buvo nusprendęs užsukti siuvyklos moterims parodyti avelę. Tos rajono madonos tikrai turi tinkamas akis šventiems dalykams pastebėti, galų gale, argi ne jos kantriai rodydavo užėjusiai mamai tam tikrus siuvimo triukus. Dėl vaikų, sakydavo, lengva išmokti.

Ekskursantams laukiant kebabų, gyvulėlis sušlamštė kelias pastalėje rastas bulvytes, paskui priėjo arčiau ir susirangė prie kojų, gauruotu šonu atsiremdamas į dešinę blauzdą. Keisčiausia, kad pajuto ir svorį, ir šilumą, nors net valgį atnešęs turkas neįprasto svečio nepastebėjo. Sekundę kilo paika mintis, gal knisdamasis po rajono senbuvių atmintį, pelydamas bibliotekose ir savo užuoglaudoje prie kompiuterio, landžiodamas ten, kur dera tik laukiniam žvėriui, šį bei tą pražiopsojo – gal tapo madinga vietoje šunų vedžiotis už pavadėlių avis, o ši tėra tik kažkieno nuosavybė pabėgėlė?

Bus daugiau.

Rojau, nepargriūk

Trys aukštos moterys išsiplešia iš goslios gatvės ryklės ir eina tiesiai į mane. Nelanksčios, rimtos kaip nužaliavusios miesto statulos, naujų pastatų ir ėdrių parkų augalų stumiamos į pakraščius.

Taikydamos į linguojantį žingsniavimo ritmą, jos kartais susiliečia paltų rankovėmis, sekundei tampa vientisa dirvožemio ir žalėsių, blunkančio iš dažų luobų išsineriančio metalo spalvos mase. Galvas panardinusios į beretes, barstančias triušių pūkus – privalomas atributas pirmosioms miegamųjų rajonų kolonistėms, mokančioms išlaikyti padorias formas užmaunant ant trilitrinio stiklainio.

Trys peraugusios nužydėjusių pienių galvos.

Viena staiga kinkteli į šoną, ten, kur rieda į rožinį kombinezoną įspraustas kamuolys, pamažu įgaunantis vaiko bruožus. Siekteli ranka jo kepurės bumbulo ir įspėja:

– Rojau, nepargriūk.

Priartėju prie jų, nuo berečių atsiskyrę pūkai sklendžia joms ant paltų pečių. Anksčiau tokį įžiemį sniegas girgždėdavo po kojomis, ir į drabužius įkibdavo aštrūs snaigių kristalai. Takeliai tarp daugiaaukščių būdavo virtę grynu ledu, žibintų šviesos išgręždavo juose šviesos eketes, kuriose susispiesdavo tą ledą iki sidabrinio blizgesio nusvidinę vaikai.

Rožinis Rojus rankoje laiko kermošinį saldainį, sumetu, kad procesija juda nuo Aušros Vartų. Vyriausiosios moters pirštinės kailiniais apvadais, veidas primena taikų šermuonėlio snukutį. Iš po kepurės išsprūsta žila plaukų sruoga; pamatau, kad ji žemiausia iš trijų, ūgio iliuziją kuria kiek per ilgas, platokas paltas – atrodo, tarsi jis nepasiduodamas mėgintų išlaikyti po truputį nykstančio kūno pavidalą. Akys smeigtukais įkimba viduryje linguojančiai palydovei į veidą, ši – jauniausia, keturiasdešimties ar vos daugiau, eina kartais šnirpštelėdama nosimi, susikišusi rankas į kišenes, abipus nosies su kuprele įsirėžusios rūpesčio raukšlių vagos. Spėju pastebėti, kad beretė ant jos galvos kybo lyg priekaištas, pareiškimas – nemoku dėvėti šio daikto! Paltas gerai pasiūtas, klasikinis, iš jo kyščioja patogūs skandinaviški batai sniegams braidyti.

– Paskambinsime, pasakysime, kad krikštijame Šv. Kazimiero bažnyčioje, labai malonus kunigėlis, o vargonininkė – pasaka! – prasilenkdama girdžiu sakant šermuonėlį, nosis sukruta iš pasitenkinimo.

Nespėjusi atsakyti jauniausioji kiek pasiduoda į priekį, nes Rojaus blizgus išsivynojęs saldainio popierėlis ima tolti gatvės pusėn, spurdėdamas vėjyje.

Trečioji moteris apėjusi pilkuma – betono atspalvio veidas, akys ir paltas, tik dantys blyksteli keistu baltumu, kai nepritardama šiepiasi. Siauri pečiai, kūnas, sunkiai nešantis išsiplėtusius klubus, menkos rankelės ir ta neseniai sudėtų dantų šypsena, kurios dar neįprato suvaldyti – mintyse skiriu jai driežės pravardę. Taria sakinį, veido raukšlės beveik nesujuda, tik dantys vieninteliai pulsuoja šaltą, goslią gyvybę:

– Elena, neprisigalvok. Skambinsime anūkei į Daniją ir aiškinsime, kad norime jos vaiką krikštyti? Ji netiki! Ir aplamai  mūsų šeimoje nėra tokio polinkio į konservatorius. Tavo dukra susirašė, anūkė išvis nesiženijo!

Mūsų nugaros jau tolsta vienos nuo kitų, kai išgirstu tą sakinį, akimirksniu apsisuku ir neriu į šaligatvį juosiančio parko medžių šešėlį – juokinga dramų ieškotoja su iš kuprinės kyšančiu kilimėliu sportui, kuri sportuoti nebenueis. Apsimetu maiganti telefoną, nes tuodvi stabteli, moteris driežė sudeda pirštinėtas rankas tarsi maldai ir vėl išskečia, kramto lūpą. Iš šešėlio nematyti šermuonėliaveidės, atsklinda tik paaukštėjusiu, virpančiu balsu tariamos žodžių nuotrupos, arba greičiau jau nuoskaudos.

– … gyvena mano bute… kas žmogų užaugins? Tu viena sau ponauji, sūnus gastroliuoja, šeimą išardęs… Proanūkis be tėvo!.. Nužiūrėjai, o kaipgi…

– O kas visą vasarą sode, kad daržovių turėtumėt? …visą gyvenimą… Jei našlė, tai jau šventa?! Ar tavo dukra gal šventoji, dėl to sūnus nebeišlaikė tokio gyvenimo?!

– …išsiveš, pamatysi…

Žodžiai tariami ne per garsiai, nepalydimi energingų gestų, tarsi visi kaltinimai jau būtų seniai išsikvėpę, scenarijai suvaidinti po kelis kartus, ir dabar liktų stengtis vien truputį pravarinėti senstantį kraują.

Laikydama ranką vaikui ant kepurės, grįžta jo močiutė, ir abi vyresniosios atsisuka į ją romiais veidais, viena taisosi smuktelėjusią beretę. Jauniausios žingsniai ir žvilgsniai aštrūs, griežti, tiksliu mostu ji nusidreskia savo triušiakailę ir bruka į kišenę.

– Nėra dar žiemos, prisigalvojat per šiltai apsivilkt. Vaiką peršildysim, – sako piktai, tik pyktis alsuoja nuovargiu, prisitaikymu nebepastebėti, nesistebėti.

Abi sužiūra į rožinį kombinezoną su saldainiu, koja tyrinėjantį plonu ledu apsitraukusį vandens klanelį. Dvi poros rankų kyla patikrinti nosies, pataisyti šaliko besimuistančiam pavidalui.

– Bažnyčioje šalta gi, – vypteli baltadantė šypsena.

– Ir kol parvažiuosim, gali pradėti snigti, – apsiblausia smeigtuko aštrumą praradusios šermuonėlio akys.

Iš parko tamsumos išnyra apšiuręs balandis, pakreipęs galvą tipena link apsunkusių statulų pavidalus vėl įgaunančios trijulės. Driežiškoji vangiai mosteli paukščio pusėn iš odos skiaučių sudurstyta rankine, šis apsuka žmones lanku, pasiremdamas sparnu į šaligatvį. O aš negaliu suturėti kažkur iš pilvo kylančio šypsulio svarstydama, ar nepasirodys jų daugiau, nenutūps ant šių išėjusias pasivaikščioti statulas primenančių moterų galvų – tada vaizdelis bus visiškai, dieviškai tobulai užbaigtas.

Niekas neatskrenda ir netupia, tik vaikas kažką suniurzgia, ir tarsi gavusios ženklą, visos išsirikiuoja ankstesne tvarka, susiliedamos su juosva niekaip neateinančios žiemos vakaro tamsuma. Kinkuoja pirmyn, palaikomos buvusias formas įsiminusių paltų, dvi nužydėjusių pienių galvomis ir viena, vis dar nirčiai begrūdanti beretę į palto kišenę, išsikapsčiusi iš savo priedangos randu ant plytelių nemenką kuokštą pūkų.

 

Kokia tu – maištinga ar sukaustytoji knyga?

Irdamos ir nykdamos senos knygos pakvimpa vanilinu, karčiųjų migdolų kauliukų eteriu. Aš noriu kvepėti kaip sena Reformacijos knyga, tu gali apsisiausti seno kompiuterio kvapu, ir mūsų pasimatymas bus vykęs. Nekvepėsiu kaip tarybiniai drąsiųjų keliai, dulkėmis, pelėsiu, perdžiūvusiu popieriumi, duksliais kilimais ir lakuotų bibliotekų lentynų oru. Aš maištinga knyga, man reikia ambros, balzamų, pipirų, amareto aromatų, ir dulkės, kylančios nuo mano puslapių, gali dvelkti muskusu ar liepžiedžiais.

Rafinuotai apsiuostyti pakilo noras po apsilankymo Mažvydo bibliotekoje, kur mums, paprastiems skaitytojams, pažadėjo išaiškinti ir iš buteliuko paleisti Reformacijos kvapą. Iš pradžių uostėme kelių šimtų metų senumo knygas, bandėme suprasti, kas sudaro tą odos, pageltusių puslapių, gintaro dvelksmo magiją. Paprastai tokios knygos uždarytos stikliniuose narvuose, o štai čia – prikiši nosį prie puslapių, pajuokauji, ar neliko ten kokios maro sporos, mėgini atspėti kvapo tonus.

Juslinis pasaulio patyrimas miestiečiui dabar labiau susijęs su vaizdu, garsu, o lytėjimas ir uoslė atsigauna nebent piknikuose ant žolės aikštėse arba parfumerių, dizainerių renginiuose. Ir jei Reformacija, kaip Mažvyde pasakojo kvapų meno grupės ekspertai, buvo panaši į molingos vokiečių žemės, laužų, dūmų, nykstančių iš šventorių smilkalų, naujų prieskonių, sieros šiukšlynuose, popieriaus, pipirų, muskuso kvapų sumuštinį, tai kokie kvapai apibūdintų dabartinį laiką? Gal kas nors sukurs seno kompiuterio ir naujų telefonų kvapus, pasakodami dabartinių mūsų istorijas?

Kvapmenis iš Reformacijos laikų, kasdami istorijos klodus, aiškindamiesi žmonių buitį, pagrindines veiklas, ieškodami peno nosims senuose raštuose (vien pasakojimas, kad to meto miestams būdingas vienas malonus kvapas ir dvidešimt su juo besipjaunančių bjaurių, ko vertas!), patys uostydami bibliotekose saugomus rankraščius, kvapų meno grupės „Hortus apertus“ žmonės galiausiai susidėliojo planą, kurios kvapų esencijos jai tiktų. Istorine parfumerija besidomintys kvapų tyrinėtojai ir kūrėjai, mokslininkai Laimė Kiškūnė, Kazimieras Seibutis, Jurga Katakinaitė-Jakubauskienė, Reda Valentinavičienė parodai „Maištaujančios knygos“ sukūrė aromatinę kompoziciją – savotišką pasakojimą kvapu apie Reformaciją ir knygas.

Senos knygos kvepia taip skaniai tikriausiai todėl, kad jose susijungia daug natūralių medžiagų, ir gal dėl to, jog, priešingai nei naujų puslapių, senųjų atvertimas dvelkia savotiška prabanga. Juk pasitaiko senų kvapų, nuo kurių nosį suki, ir senų, kurių irstančiame audinyje dar išlikęs saldumo, stiprios ir malonios substancijos – smilkalo ar sako, muskuso, ambros ar gintaro, gobeleno, seno medžio ir vėjo, sidabrinių peilių, židinio, džiovintų rožių, našlaičių aromatas.

Išnarstyti seno leidinio kvapą į atskirų natų karoliukus ir vėl juos sujungti į vėrinį – lyg ir tokį patį, lyg ir kitokį, pasakojant istoriją, tikriausiai panašu į mėginimus atkurti suirusius audinius, išblukusius paveikslus.

L. Kiškūnės tyrinėjimai sako, kad senos knygos kvepia:

abrikosų, karčiųjų migdolų kauliukais (o mano nosis užuodė vien amaretą, galvoje prikurdama istorijų, kokios saldžios būdavo net bažnytinės knygos, ir koks klaikiai kvailas tas saldumas, sumišęs su laužų dūmais);

ambriniais balzamais, pavyzdžiui, dūmu, vanile, bičių pikiu dvelkiančiu Peru balzamu (man bičių pikis viską nustelbė);

vanile, nes irstant knygoms susidaro vanilinas;

arbatos kvapais, be to, susidaro 2-etilheksanolis, mažais kiekiais jo randama slyvose, obuoliuose, abrikosuose, taigi galima jausti ir džiovintų vaisių tonus (stipri juodoji arbata be cukraus – štai koks aromatas įsigraužė man į nosį; gal buvo ir šiek tiek džiovintos slyvos);

dulkėmis, žeme;

pipirų, metalo, vaistų gūsiais (ryškiausiai jusles šokdino pipiriškumas, pereinantis į lengvą vaistinės kvapą – mano mama vaistininkė, ir kaskart, užėjusi į jos darbą, pajusdavau tą vienomis dienomis stipresnį, kitomis silpnesnį sausą „tabletinį“ dvelksmą, kartais pereinantį į minkštus sirupų aromatus).

Pauostėme ingredientus po vieną, vėliau gavome „paragauti“ kvapo, kuriame visi susijungia, atkartodami maištingas knygas reformatores. Ir gintaras, ir ambros, kedro, bičių pikio gaisai, galiausiai sąmonėje sukuriantys sirupo nuo kosulio – kažkurio iš tų skaniųjų – prisiminimą; ir aš jau noriu kvepėti kaip Reformacijos knyga. Bent iš pradžių, kai tas sukurtas kvapas toks ryškus, elegantiškas, prabangus, nes po paros jis darosi vis labiau panašus į tai, ką ir turėjo atvaizduoti – seną knygą. Tik ši knyga – ne sukaustytoji, ne libri catenati, pririšta žiedų nareliais prie pakylos, ji gudriai ir elegantiškai maištauja kutendama jusles, užmirštamas tuomet, kai nevartai puslapių ir spoksai į po stikliniais gaubtais uždarytus stebuklus.

Mielai eičiau į dirbtuves, kurios padėtų man sukurti vaikystės knygų kvapą. Viena iš natų galbūt būtų irisų – saldainių, sovietinė vaikystė įnoringomis gėlėmis nedvelkia, – kita siųstų užuominą apie sąsiuvinius žaliais viršeliais su daugybos lentele ant nugarėlės, šie kvepėjo daug kartų perdirbtu popieriumi, kandimis. O jei tai būtų naujų žurnalų kvapu pasakojama istorija, veikiausiai dvelktų terpentinu, metalo ir kalėdinių girliandų blizgučių kvapsniais. O kaip sukurti kvapą 95-iesiems? Gal tai – stiprus sunokusio banano kvapas?

Sujungus tokį „popsinį“ kvapą su ambriniu Peru balzamu, muskusu ir vinilinės plokštelės aromatu, tikriausiai išeitų David Bowie.

Tą vasarą jis įlipo į medį

Tą vasaros pabaigos rūkuos suvystytą rytą jis uždarė laiptinės duris, mosuodamas įrankių lagaminėliu įsuko į dviejų šaligatvio plytelių pločio kaštonų alėją link stotelės, stabtelėjo prie penkto medžio kairėje ir, delnu palyginęs peilio aštrumo kelnių briauną, užsikabarojo kamienu sulig antrojo aukšto langais šalia glūdinčiam vaikų darželiui. Buvo kelios minutės prieš septynias, jam – šešiasdešimt dveji, įrankių dėžėje turėjo į foliją susuktus du žmonos suteptus sumuštinius su dešra ir agurku, vieną butelį giros, kryžiažodžių žurnalą, kūną nuo žemės skyrė penki metrai, dulkėmis apėjusį rajono kvapą nuo dangaus gilybės – tiršto pampstančių kaštonų sunkio pritvinkusi lapija, kurioje įsitaisė.

Iš aukščiau pro medžių lapus buvo gerai matyti praslenkančios autobusų ir troleibusų nugaros, kioskai stotelėje, duobių išėsta krepšinio aikštelė kairėje alėjos pusėje, kelios maišelio su mišrainės likučiais nepasidalijančios varnos prie sūpuoklių be sėdynės, nykus balkšvų plytų darželio pastatas, vasarą gyvenimą žaidžiantis tik pirmame aukšte ir kieme. Kasdien žingsniais matuodamas alėjos plyteles, buvo apskaičiavęs tinkamą laiką, kai dar skysta apsimiegojusių praeivių – jei sugalvočiau tokiu metu įsilipti į medį, sakydavo sau, niekas ir nepastebėtų, tai vienas iš tų paros tarpų viskam sulėtėti, negaudyti žvilgsnių, leisti daiktams ir įvykiams plaukti pro šalį švelnia srove, nė briauna neprisiliečiant vieniems prie kitų.

Kartais išeidavo iš namų būtent keletą minučių prieš septynias, prasimetęs reikalų pašte, turguje, ūkvedžio kasdienybėje mokykloje, šonu beveik glostančioje darželio pastato sienas. Priėjęs penktąjį medį, trumpam užverdavo galvą į jį, gręždamas žvilgsniu visą tinklainę, mintis ir pasaulį užpildžiusį žalią pulsavimą, ūmai nutykęs dėl krūtinėje besiskleidžiančio noro pasislėpti, liuoktelėti ten, kur dingsta negausūs kiemo paukščiai, ištirpsta diena ir lizdus susisuka ryte iškrisiantys rūkai. Nė vienas daugiabučių vaikas nedrįsdavo lipti taip aukštai, kvartalo medžiai apskritai augo beveik nepatirdami žmonių bandymo įsikibti į šakas, sliuogti kamienais, ypač susivėlę kaštonų kūpsniai, visai nepatogūs nepatyrusiems.

Per daugelį rytų ir vakarų, eidamas ir grįždamas alėja, jis vis dėlto nejučia išsirinko vieną, turintį kelis tinkamus gumbus, šakas, drevę, galinčius tapti patikima atrama krūtinėje išaugusiam išdaigos krūmui, puikiausius tam berniukui, ganiusiam karves ir laipiojusiam į medžius, o dabar štai besileidžiančiam laiptais į mokyklos rūsį, pasigarsinančiam radiją ir palinkstančiam prie sugadintos spynos, dažų skardinių, tepaluotų vinučių stalčiaus, uodžiančiu su salsvu obelų žiedų vėju susimaišiusį metalo kvapą.

„Turėtų būti būdas aprašyti tokias pašėlusias pavasario dienas“, – kasmet sakydavo į džinsinį kombinezoną įlindusiam pagalbininkui, naktimis sargaujančiam, o dienomis keliančiam mokinių juoką vilkolakio gaurais praminta šukuosena, praslenkančiam pro kabinetus, koridorius ir kiemus su neatšaukiamu nestipraus lietaus debesies abejingumu; palygindavo delnu kelnių briaunas, ir tarsi tikėdamasis pagaliau atrasti tą aprašymą, patiesdavo ant stalo naują kryžiažodžių žurnalą.

Taip galėjo išeiti dėl to, kad vasarą mokykloje išties beveik nebūdavo darbo, likdavo tiek laiko mąstymui, net leisti sau nuklysti į vaikystėje supintų istorijų tinklo centrą, nesislapstant ir nebesijuokiant pačiam iš savo paikumo; arba todėl, kad šįryt vėl pakirdo auštant, ir toje šykščioje ant patalų besidriekiančioje šviesoje žiūrėjo į savo ir žmonos kojas, tarsi įsuktas balton drobėn, susigarankščiavusios antklodės paverstomis sunkiomis senių galūnėmis; galėtų tikti ir tai, jog pastaruosius kelerius metus buvo pradėjęs skaičiuoti jau įvykusius bendrus šeimos pietus, vakarienes ar pusryčius, kartais nejučia garsiai ištardamas skaičių ir pats savęs gėdydamasis, nes darosi panašus į savo mamą: sugautą paukštelį ligų iščiulptais kaulais vieno kambario bute, atkakliai besilaikantį narvelio taisyklių, visų lankytojų klausinėjantį, kiek valandų.

„Sėdame prie stalo visi 789 kartą per ketverius metus, – pasakė prieš tris dienas, kai abu vaikai su anūkais užsuko sekmadienio pusryčių virtuvės remonto pabaigtuvių proga. – Ir gerai, kad šito stalo neišmetėme, prie jo jūs visi košę valgydami užaugote“.

Suvokė viską pasakęs garsiai, sutrikęs pasiglostė ūsus, norėjo prieiti ir suspausti petį tam kiek pakumpusiam neaukštam vyrui nudirbtomis rankomis, kad nebeskaičiuotų; prieš tą stalą vaikai šiaušėsi, bet dabar liečia pirštais jo randus prisimindami, kaip nevykusiai pjovė duoną, padėjo karštą puodą, išliejo ką tik nuo ugnies nukeltos uogienės dubenį. Taigi gerai, reikia pasilikti ką nors tokio antikvarinio, kaip mes, užklojo jį žmonos balso aksomas.

Visi šie faktai ir kartu nė vienas iš jų galėjo neįveikiama jėga jį sustabdyti prie medžio, nors tąkart iš tiesų turėjo reikalų pašte, priversti rišti virvę prie įrankių dėžės, kad persimestų ją per petį, o paskui kibtis į žievę kaip į mylimos odą, pirštais gremžtis į visus įdubimus, griebti už šakų ir kilti įsmeigus akis aukštyn.

Viršuje buvo dar kiek vėsoka, drėgni lapai braižėsi į rankas ir veidą, kol bruzdėjo tarsi sukdamas lizdą, ieškodamas patogiausios atramos nugarai ir kojoms. Rytiniai paukščiai, kurių ten tikrai buvo, išsigandę pasklido po kitus medžius, ir tik po pusvalandžio, jam nutykus, ėmė grįžti atgal. Susigūždavo išgirdę alėjoje kaukšint moters batus, priekurčiam kaimynui šaukiant nusenusį šunį, į stotelę skubančiam paaugliui paspyrus akmenį ar po kitu medžiu susitikusiems benamiams ėmus garsiai aptarinėti dienos pradžią.

Sėdėjo kiek apsvaigęs nuo aukščio ir kartu išdidus, tarsi ką tik šią rajono dalį sukūręs – tokią, kurios niekas dar nebuvo matęs. Nustebo, kad čia taip gerai girdėti įvairūs paskiri garsai, apačioje paprastai susiliejantys į vieną liūliuojantį gaudesį. Paskui užsiėmė burną nenorėdamas prajukti, nes žvelgti į žmonių pakaušius buvo labai keista, kartais nespėdavo įžiūrėti daugiau nieko, tik batų nosis, nosį ir ne itin atidžiai sušukuotą plaukų kupetą.

Iš stotelės atkėblino ir į mokyklos pusę kinkavo jo pagalbininkas vilkolakio gaurais, užkimšęs ausis ausinuku. Palinko į priekį nustebęs, kad seną romų arklį primenantis vyras šypsosi ir kas kelis žingsnius užsimerkia, lyg medituotų akimirkas. Trindamiesi šonais darbe, šnekėdavo nedaug – tiksliau, kalbėjo beveik vien ūkvedys, o pagalbininkas pakreipdavo ausį į jo pusę, linktelėdavo ar mostelėdavo ranka, tik labiau prireikus ar tais pavasariais, kai vinių stalčiai pakvipdavo žiedais, tarstelėdavo kelias eilutes, lėtas ir taupias, lyg deklamuotų haiku.

Drėgmei iš lapų traukiantis ir atplaukiant vis šiltesnėms oro vilnims, vėsos prisisunkęs šešėlių drabužis po medžiais iro tapdamas retu tinklo raizginiu, lapijos raštais pasidengė jo kūnas, ir pakėlęs ranką prieš veidą kurį laiką nebeįžvelgė raukšlių – vien svetimos gyvybės venas ant savųjų. Taku praplaukė dvi iš matymo pažįstamos pensininkės, cheminio papurintos galvos priminė žydėti bebaigiančias pienes.

Pusvalandį jis praleido mąstydamas, kad žmonės iš aukščiau atrodo labai tylūs – treninguota pora su vaiku, tempianti jį už abiejų rankų į darželį ir skaldanti keiksmažodžius, kurią sutikęs įprastai iš nepatogumo nuleisdavo akis, riebus paauglys su paspirtuku, šaukiantis ant kiemo draugų, taros maišiukais apsikrovę benamiai, nepasidalinantys cigaretės, telefonu kalbantis vyras, vilkįs švarku be raukšlelės, mergina su vokiečių aviganiu, lojančiu ir vaikančiu varnas, dvi į troleibusą skubančios kasininkės, rėksmingai besidalijančios namų dūmais, nevaldantys juoko vaikinai ir merginos, šaudantys saulėgrąžų spjūvius, krepšinio žaidėjai aikštelėje, su savimi kalbanti močiutė, nuolat tikrinanti rankinę, jauna ausinuko besiklausanti moteris, garsiai sveikinanti pažįstamus, nevaldomai klykiantys vaikai darželio kieme. Dabar visų jų balsai, garsai tapo nebe tokie ryškūs, nuolat pertraukiami lapų šnarėjimo, paukščių sparnų šlamesio, kamienų girgždesių – kiekvienas išgaudavo kitokią natą – mašalų zyzimo ir kaistančio oro virpėjimo.

Šaka keliavo skruzdėlių virtinė, patraukė pirštą joms iš kelio tardamas, kad padarėliai skuba į darbą, įsivaizduodamas, kaip jo paties ieško darbe. Šiek tiek nusivylė, pirmojo pavaduotojos skambučio sulaukęs tik po keturių valandų nuo oficialios darbo pradžios, kai šešėliai po medžiais buvo beveik ištirpinti pakilusios kaitros vandenyse, kąsdamas sumuštinį aptirpusiu sviestu, viena akimi stebimas vienišos varnos, kuriai ką tik nuo kelių nuspriegė trupinį. Kelnės, žinoma, jau buvo apkritusios sudžiūvusiomis šakelėmis, vabzdžių kiautais, iki rudumo suvytusiais žiedlapiais – šyptelėjo prisiminęs, kad nuėjus tuos kelis žingsnius nuo namų iki mokyklos, tekdavo jas nusimovus lenkti saugant lygintuvu meistriškai sukurtą briauną ir lįsti į antra oda tapusius džinsus. Kas dabar bus su kelnėmis, nežinojo, kaip ir su darbu – skambučio garsas išjungtas, net kai po valandos iš bibliotekos skambino žmona. Užtenka žmogui įlipti į medį, ir jis jau dingsta nesaties pertraukoje, bet vis tiek ranka sudreba siekiant vis dar vėsaus giros butelio – tą akimirką, kai tavęs pasigenda, kraują virinęs pokštas virsta kartumu galugerklyje.

Vienu metu stipriai nutirpo koja, teko nepatogiai rangytis tarp šakų ieškant kitos padėties, gaudant nuslysti susiruošusią įrankių dėžę. Triukšmas išgąsdino pro šalį tipenusį katiną, bet daugiau nieko ir neįvyko, nuo stotelės artėjanti balta kepurė su snapeliu, virtusi stambiu vyru, nešinu maišelyje krapų, svogūnų ir gėlių kuokštu, praplaukė pro šalį it abejingas rugpjūčio debesis. Paskui, netvirtai klibinkščiuodama aukštakulniais, alėjos pradžioje ištįso juodo kostiumėlio kaip paštetas plastikiniame volelyje suspausta kaimynė Natalija, nuolat ieškanti darbo, nuolat rūkanti ir besišypsanti vien lūpos kampučiu; žiūrėjo į ją, atstumo paverstą vienu iš medžių šešėlių, staiga atsiminė kažkurio poeto biografijoje skaitęs – anuomet kaimo žmonės vieni kitus atpažindavo iš eisenos. Anksčiau ir pats turėjo tokių gebėjimų, tam buvo tinkama gyventi priemiestyje,  bet tapęs detale rajono schemoje detalių pastebėdavo vis mažiau – viską nuplaudavo nesibaigiančio gaudesio ir judesio vandenys.

Kaimynės plaukuose įžiūrėjo porą vėjo įpintų suvytusių žiedlapių, tarėsi pajutęs nuo jų sklindantį salsvai karstelėjusį kvapą – panašus rudenėjant apimdavo kišenės dydžio biblioteką, kurioje dirbo žmona, ir atėjęs jos pasitikti patamsiais, slinkdavo sučiurusiu raudonu kilimu iškloto koridoriaus viduriu, gąsčiodamasis, kad iš kabinetų ertmių ilgėjantys šešėliai anksčiau priklausė už lentynų pasislėpusiems ir ten suvytusiems žmonėms. Ir jau paskui, lydėdamas žmoną pro bibliotekai draugiją palaikantį mūrinuką, virtusį labiausiai pulsuojančiu rajono baru, atidžiai įsižiūrėdavo į aplink stoviniuojančias figūras, ieškodamas panašumo su koridorių apaugusiais pavidalais.

Štai jo lapų, šešėlių, štai jo skruzdėlių ir žmonių rajonas, kuriamas iš naujo. Štai jo venos, tapusios medžių gyslomis, auga į visas puses, ir gal išgriebs atsakymą, koks tinkamas susėdimų už stalo skaičius.

Pakilo vėjo šuoro pabaidytų balandžių sūkurys, norėjosi juoktis ir riktelėti: tai jie yra amžinasis energijos variklis, be jų niekas neatsirastų aplink! Oras darėsi sunkus nuo kaitros, jos priveiktas glaustėsi prie kamieno pusiausnūdomis, krūptelėdamas kaskart galvai svyrant žemyn, garsiai įkvėpdamas atslinkusio žydinčių dobilų, automobilių išdeginto kuro, kepamų svogūnų kvapų gūsių.

Baba Malia, krypuodama galingu surūdijusių sąnarių vos bepalaikomu sąstatu, šlavė alėją su metais vis pilkėjančio chalato skvernais – jis buvo užmiršęs tikrąjį moters vardą ir priežastį, dėl kurios ši išeidavo į parduotuvę avėdama šlepetes, kilogramais pirkdavo kačių maistą aplink besisukančioms benamėms, o vieną dieną, mandagiai paklausta žmonos, kaip sekasi, ir iš jos išgirdusi vyrą tapus mokyklos ūkvedžiu – meistru, kitaip sakant, įsmeigė į ją pilkšvas, minkštas it apėjusias balandžių plunksnomis akis: „Meistras? Tai tu dabar Margarita, golubuška, pasisekė, što li?“

Atpasakodami tą sulyginimą šeimai ar draugams, abu prajukdavo it paslaptį išdavę vaikai. Dabar Baba Malia pukšėjo pro šalį apsunkusi, iš viršaus žiūrint, visai nereginti jokių rajono esybės virpesių, ir kol jos pavidalas susilygino su stebinčiojo kaštonu, kojos išaugo į kamieno storio pavakarės šešėlius. Kaip tyčia vėl nutirpo koja, norėjosi pasiraivyti, buvo sunku saugotis judesių, nors mirtinai reikėjo – tikrai pajus, užuos, pamatys, atkragins galvą ir užsikvatos visa gerkle. Paskui sutiks ją, linguojančią ant taburetės pavėsyje po langais, lupančią obuolio žievę, leidžiančią per rankas nesibaigiančią spiralę, sėklomis apkibusiais chalato skvernais, sugaus žvilgsnio strėlę ir kris negyvas – žmogus, įsilipęs į medį užuot ėjęs į darbą, žino tiek, kad virsta šešėliu bibliotekos koridoriuje. Dar dieną kitą, žiūrėk, jis sėdasi prie stalo, rytais išeina į rūko gaubiamą kiemą, taikosi paglostyti benamę katę, skambina paklausti, ko reikia iš parduotuvės – o paskui rankos kojos ima tirpti, dingteli mintis užsirašyti į polikliniką, ir čia, išėjęs į balkoną su kavos puodeliu rankoje, pamato Babą Malią, lupančią paskutinę jo gyvenimo žievę.

Voras nubėgo ranka, net visi gyvaplaukiai pašiurpo, ir mintis sėdėti savo lizde iki saulėlydžio, iki įsižiebiant langų jonvabaliams, geriant į save kitų gyvenimų šviesą, pamažu susisuko į baimės spiralę. Troleibusų nugaros apsiblausė, iš darbų grįžtančių žmonių figūros darėsi pilkšvos, vienu metu pasirodė, kad jiems išaugę ilgi balandžių kaklai.

Baba Malia užsikosėjo, krenkštė remdamasi į medžio kamieną liūdnu storabalsiu paukščiu, o baigusi nugirgždino savo surūdijusį korpusą tolyn. Liko nepastebėtas, tik šešėliai jau rinkosi aplink, glostydami vėsa, ir alėja vaidenosi tapusi nutrintu raudonu kilimu; kai užėjus tamsai, perplėšiamai būriais lakstančių vaikų klyksmų, pagaliau nusileido žemyn, pats nebegirdėjo savo žingsnių – iki pat laiptinės durų, kur rado su chalatais stoviniuojančių moterų kupetą.

– Ak, Baba Malia vėl siautėjo, grįžo, spardo kaimynams duris ir rėkia: Meistras mane atleido, eto nespravedlivo!

– Taip negalima, greitąją iškvietėm, išsivežė.

– Parėkauti tai parėkaudavo ir anksčiau…

– O tu kur buvai, nėra tų vyrų, kai reikia!

 

Kiekvienas namas kvėpuoja savo kvapu

Ir galiausiai aš vis tiek sutikau, kad kiekvienas namas kvėpuoja savo kvapu kaip miegantis, širdį sulėtinęs žvėris. Didieji namai – visą giminės liūdesį ir džiaugsmą, pergales ir neišsipildymus sugėrę lokiai, butai – alsuoja tankiai choru kaip būrys varnėnų ant elektros laidų; mes per mažai pažįstame paukščių padermę, kad galėtume ją perprasti, todėl butų kvapai apsuka galvas, apsunkina nuojautas. Didžiųjų lokių pašonėje randame snaudžiančias lapes, mažus ryškiaspalvius namukus, netikėtai išnyrančius kelyje, kurį laikėme aiškia ir tiesia nuobodulio linija. Dažniausiai mediniai, nutapyti keistomis spalvomis – štai, vasarą važiuodami link ežero žvejoti, įbedėme akis į šviesiai violetinį medinuką, sumanyk sau taip, jokio kraštovaizdžio atkartojimo.

Dar pasitaiko namų, sustojusių kantraus palikto šalnos nuėstuose laukuose arklio povyza, jie gali būti mūriniai ir mediniai, savaip liūdni neužbaigtume. Užgimę visliais pirmaisiais nepriklausomybės metais, gražūs, tviskantys tarsi lenktyniniai žirgai, paskui pamažu praradę tikėjimą, kad bus iki galo nuglaistytos jų kolonos, apkaltos palėpės, nutinkuotos arkos iš kreivokai sudėliotų plytų, įrengti plačių užmojų laiptų turėklai, balkonai, terasos, alpinariumai. Tų namų kvapas persmelktas džiūstančio betono drėgme, ir ji niekaip neišgaruoja, amžinai žadėdama pabaigtuves.

Jeigu būčiau paštininkė, gal užvesčiau kokį nykstančių namų žurnalą, ir jame būtų įrašai apie luošus statinius įgriuvusiais stogais, per kuriuos traškėdami lenda jauni šermukšniai, sodybas karpytomis langinėmis, jau užvertomis, besišeriančiu mediniu kailiu, akimirką prieš pasiduodant irimui bandančias apsimesti gyvenamomis. Tokiuose namuose jau tvyro žemės kvapas, nusenusiais šunimis jie tursena paskui tavo mintis. Nusipelno būti saugomi, bet dažniau nugrimzta į niekieno žoles patys virtę niekuo.

Paskui eini grybauti ir staiga susiduri žvilgsniu su veisline kate – stikliniu, mediniu ar mūriniu namu, kvepiančiu sterilia naujumo sausuma, gintaru, metalu, plastiku, nusvidintomis medžio lentelėmis. Nežinai, ar tą katę leidžiama glostyti, ar ji tik parodoms, ilgainiui visos katės tampa vienodai laisvės ir prisirišimo genais žaidžiančiais padarais.

Kvartalai turi savo kotedžų žebenkštis, visos jos auga narvuose neišklysdamos iš suplanuoto ritmo. Kvapas randasi iš specialių namų kvapų lazdelių ir turi ne lakiąsias oro daleles, bet jausmus apibūdinančių pavadinimų. Aš iš tikrųjų dar nesu mačiusi gyvos žebenkšties, kotedžai mano panoramoje sušmėžuoja kaip gražus, grakštus, keistas žvėris, nes mano karta nevarstė tokių durų, nežiūrėjo pro tokius langus, neturėjo valgomojo sujungto su virtuve ir virtuvinio rankšluosčio dydžio prižiūrėtos pievelės vietoje šiltnamio. Todėl atsargiai apeinu ir šaldytus broilerius, glotniausius ir labiausiai bekvapius daugia ar keliaaukščius. Juose knibžda nenustygstančios jaunų šeimų gyvybės, nors patys būstai kvėpuoja šerkšnu ant metalo – bent jau pačioje pradžioje, kol neužsipildo visi butai, koridoriuose neima vyniotis tokie įprasti kepamų svogūnų, pyragų, šlapio šuns, kavos, mažų vaikų kvapai.

Žvėris, kvepiantis senais žmonėmis, tikriausiai galėtų būti ragus į krūmyną įmovęs ir pasaulio pabaigos laukiantis briedis – mes vos neištikome jo virtę ratuota apokalipse tamsiame kelyje. Šie briedžiai ištinka neįspėję, iš toliau dar atrodo kaip paprasti namai, o įėjus pro tvorą, sodą, duris dusulingai pukši pelėsiu, sena spinta, išeinančio žmogaus kvapu, rūgščia duona, kartais dar keptais obuoliais, turinčiais ilgesio prieskonį. Užėjęs kartais nebežinai, ar tas keptų obuolių kvapas tikras, ar vaidenasi, sienoms sapnuojant tėvus, senelius, prosenelius, sutilpusius viename apgaulingame tavo įkvėpime.

Paskui pagauni save ieškant laisvai kvėpuojančio, stiprių plaučių namo, kurio lygūs kvėpsniai migdo geriau už sieninio laikrodžio tiksėjimą. Alytnamių avys, galvoji sau, leidžia vėjus per save dosniai ir nelaiko prikvėpuotų kambarių kvapo, vien sausą šilumos orą, susmaigstyti bandomis, ir kai grįžti iš toliau atmušęs kojas, prapulti jaukioje bandoje gera.

Aš prapuolu visai lengvai, kai įsibrendu į žolių, ėdrių krūmų ir apleistų sodų džiungles mieste. Pavojingi gyviai čia veisiasi, staiga akis išdegina slėnyje nuo tvoros virbų atsispindinti saulė, už jų nugarą šildosi liesas namas angis. Tokius retokai pamatysi, jų kvėpavimas skubrus ir kiek grobuoniškas, žvynų raštas marguoja skirtingomis spalvomis dažytais plotais, skirtingais langais, durimis, skurdo ir gausos lopiniais. Užtenka namą padalyti keliems savininkams, ir jau turi besimainančią, neaišku, miegančią ar būdraujančią, iš odos besineriančią ir naująja nepatenkintą angį. Kartą užėjau į vieną tokią, adresą supainiojau, bet aiškintis nebesinorėjo, kartojau duris atidariusiai bobulei „ponia, numerio neįžiūrėjau, atleiskite“ ir sukausi atgal, nes į veidą pliūptelėjo karštas, visų esamų žvėrių dvėsavimu susimaišęs namų kvapas, bauginančiai neatpažįstamas, taip, kad net ne gėda prisipažinti: grįždama palei aptriušusią svogūnų ir salotų lysvę, neapsimetinėdama paspartinau žingsnį.

 

Džiovintos rožės

Džiovintos rožės užpuolusios mano namus kaip amarai užpuola gyvas rožes, jos spiečiasi vazose, dūla knygose, nuo vabzdžio kvėptelėjimo byrančių lapelių pritrupa į lentynas, ant vaikų sąsiuvinių, ir galiausiai visas butas padengtas rožių dulkėmis.

Kasmet gaunu dovanų rožių kvepalų, ir kai išpurškiu aromatingą debesį, atrodo, kad visos džiovintos rožės atgyja, vėl sugrįžta jas lydėję jausmai, pro langų plyšius skverbiasi saldūs vėjai nuo žydinčių balų, ir negalėdamos sulaukti vakaro iš tapetų raštų išlenda buvusių šeimininkų šešėlių galvos.

Mano pirštai dvelkia džiovintomis rožėmis, todėl viešose vietose vis pranykstu ten, kur yra muilo ir vandens. Bet iš tikrųjų nė nenoriu išplauti to kvapo, kam gi tą daryti, juk neskalbiame atsiminimų kaskart, kai jie praranda šviežumą.

Man patinka galvoti, kad tada, kai jau nebebūsiu, kažkas neatsargiai atplėš duris, net atsidus langai, užteks vieno nedidelio vėjo gūsio, ir pakils rožių dulkių audra. Kažkas čiaudės, dengdamas akis nuo kibių, bet kartu ir švelnių žiedlapių draiskanų, jų vis daugės, glostydamos, šiaušdamos plaukus skries į laiptinę, lauką, leisis į delnus kieme tupinėjantiems vaikams, žvirbliams vietoje lesalo, nuklos geibią miesto žolę, pavargusius pečius, kraipomus klubus, tvirtas pėdas, nuolat užimtas rankas, nusvirusias rankas, meiliai susikibusias rankas, ant mašinų miegančias kates, o mano šešėlio galva šypsosis iš rožių spalvos tapetų.

Moterys iš gretimų laiptinių išeina parūkyti įsisupusios į nublukusius chalatus, kai kurios aprangos nekeičia žiemą vasarą, garsiai juokiasi užvertusios galvas į gelsvasienio dviaukščio langus, jeigu pro juos persisveria koks vyras. Stačiakampiu aplink skurdžią veją, strypus skalbiniams džiauti, nuvažinėtą plotą, naudojamą vietoje mašinų aikštelės ir smėlio dėžę su dviem kažkieno išvilktais foteliais išrikiuoti namai gal seniausi pastatai rajone, ir gyvenimas čia teka savu nesugriaunamu ritmu – nevaldomai dauginantis piktžolėms, katėms, vaikams. Mums tik reikia laiku atverti langus ir pro juos išmesti raktus su tamsa pargrįžtantiems vaikams, laiku nusisukti į sieną, paskui pabusti ir slinkti į virtuvę daryti pusryčių, tempiant savo kūnus prieblandos koridoriais, kaip mažos mergaitės tempia už kojų lėles jų galvoms dunksint į grindis. Nešvarias grindis, ant kurių įsispaudžia purvo pėdsakai.

Mes išmokusios gauti leipstančių į celofaną įvyniotų tulpių Kovo 8-ąją ir rožių per gimtadienius, bet aš jų kartais parsinešu iš gėlių turgelio kioske nosimi šnirpščiojančios stambiapirštės Valerijos.

„Šytas tokias nebelabai gražias tuoj bus“, – atsidūsta, vyniodama į celofaną kūdikio žandukų rausvumo žiedą, kuris po dienos susiraukšlėja.

Tik aš ir jauna porelė, nuolat perkanti puokštes, gauname nemokamų gėlių, dar kartais pensininkė iš trečiojo daugiabučio, sunkiai krypuojanti vedama astma švokščiančio virtinuko formos rusvaplaukio šuns – bet ji mėgsta tik geltonas rožes. Visada turgelyje pasirodo, kai vazose vysta geltonųjų likučiai. Kaip jau sakiau, mes mokame viską daryti laiku, Valerija savo kioską uždaro orams subjurus iki netinkamų svečiuotis, aš laiku giljotinuoju sudžiūvusią rožės galvą, kartais įsivaizduodama kurią nors kitą galvą, užkemšu ja keistų formų vazas be vandens, kurių kartais gaunu dovanų, o dar dažniau paslepiu lentynose, namiškių laikomose pavojingų niekniekių teritorija.

Kartais kuris nors išverčia vazą, pasitaiko ir šukių, reikia sviesti viską į šiukšliadėžę, kramtyti lūpą išgirdus nu, cūka, sulaukti, kol trinktelės laiptinės durys, parpulti ant sujauktos miegamojo lovos, stipriai spausti akis, iki ims sproginėti baltos supernovos, įsivaizduoti nesibaigiančius sraigtinius laiptus virš galvos, kurie išryškėja vietoje lubų, art noveau, tokį atviruką sesuo atsiuntė iš Prancūzijos, dirba duonos kepykloje vadybininke, ir pagaliau pirma komandiruotė, gerai, kai neturi vyro.

Per žiemą buvau įsidarbinusi paštininke, iki šiol pabundu jausdama, kaip šąla pirštai, pilnais plaučiais įšalo įstingdytų metalinių durų kvapo, priplėkusių laiptinių, svogūnų, prakaito, padvelkiančio iš ankstyvo ryto nupilkintų butų gilumos. Siuntiniai beveik niekada netelpa į pašto dėžutes, jų gavėjų beveik niekada nebūna namie, laukujų durų niekas neatidaro per didžiausius oro subjurimus, kas nors būtinai turi nesivaldantį šunį ar vaiką, pritykinantį ir kalantį žaisliniu plaktuku į koją.

– Dirbau, plėšiausi, susirgau – atleido, taip su paprastu žmogum jie… – jeigu Darbo biržoje, sėdėdama priešais dalykinį kostiumėlį, prisimerkiu, kalbu tyliai, išlošiu laiko.

Pavasarį irgi vilkėjau dalykinį kostiumėlį, išeidavau iš namų ką tik pabudus paukščiams, vaidinau administratorę mėnesį, kol baigėsi bandomasis. Reikėjo geriau dirbti kompiuteriu, bet jeigu tik prisėdu, tai tikrai ne ekselius atsidarinėti, forumuose ieškau receptų, išsisaugau į atskirą aplanką, gal kada pagal juos gaminsiu, gal kada turėsiu baltą krakmolytą staltiesę. Mano vyras nemėgsta jūros gėrybių.

Dabar galite matyti mane, koja už kojos slenkančią dulksvo purvo nuklotais tarpukiemiais, apsitempusią juodas treningines kelnes su baltomis juostomis šonuose, liesą, beveik beklubę, sportine striuke, kietai į kaselę surištais plaukais jau juoduojančiomis šaknimis, nusvirusiais lūpų kampučiais ir raukšlėmis po akimis, nuo gyvenimo šiame rajone moterų galiojimas eina į pabaigą sparčiau; galite prasilenkti ir nepažiūrėti į akis, tai įprasta, arba pastebėti skruoste gelsvą buvusios mėlynės šešėlį, ir tai jau būtų įžūlu, juk mums visoms pasitaiko.

Grįžtu palydėjusi jaunėlį į darželį, vyresnėlę į mokyklą, drėgnas pavasario rūkas tarsi antklodė uždusinęs žvirblių balsus, maudausi švelnioje vienatvėje kiek įmanoma ilgiau, kol neatėjo metas parduotuvei, indų ir kaimynių, užėjusių kavos, į kiemą parūkyti, tarškėjimui, sąskaitos tikrinimui, vaikų pietums, pamokoms, riksmams, prakaituotų darbo drabužių kalnui vonioje, kol jis neišsiveda vaiko į „Maximą“, neperka jam šokoladuko, sau alaus, kol neplyšoja televizorius ir kieme prie smėlio dėžės iki pusiaunakčio neboluoja iš virtuvės išneštos taburetės, ant kurių sutūpę vyrai degančiomis akimis spokso į ilgėjančius, žvėrimis virstančius savo šešėlius, o paskui pakvimpa lyg šaltu metalu, lyg krauju.

– Buvo drakė su bomžais, – sako plaudamas padžiūvusį kraują nuo krumplių.

Kiemo moterys paskui pasakoja, kad bomžai bijo kartu pasėdėti ateinančio buvusio mento, paprašo parūkyti ar tuščią skardinę palikti, ir laikosi atokiau, tai tas kraujas – į alyvų krūmą nugriuvo grįždamas, iš kur daugiau, kaimynė iš pirmo aukšto galvojo, kad vėl katinų morčius, tai dar pro langą vandeniu perliejo. Klausantis ima toks lyg vidinis kutulys ar juokas, stovime po langais prie skalbinių virvių, įsisupusios kuri į treningus, kuri į chalatą, rūkome, paskui ateina Natalija su mano juodu kostiumėliu, batų kulniukai klimpsta į šlapią parudavusią žolę.

– Viskas, – sako.

Už gerą kainą prieš mėnesį pardaviau jai tą kostiumėlį, mokykla ieškojo sekretorės, dabar ji ištraukia man iš pirštų įpusėtą cigaretę, čia kaip taisyti dantis – įpranti, bet vis tiek nemalonu.

– Nemokėjau su kompiuteriu ten… – nubraukia plaukus nuo kaktos, apsibarstydama juos pelenais, aš spoksau į riebalų kalveles, išryškėjančias aplink mentes ir pažastis, kai pakelia rankas, ir negalvoju nieko, nebent apie tai, kad kostiumėlis man tiko geriau – tik koks skirtumas, tuoj jį parduos, kaip padariau aš ir dar viena kaimynė prieš tai.

Mes trumpam susiburiame Natalijos virtuvėje, ankštoka, bet kambariuose eina galvomis vaikai ir snaudžia nusenusi jos mama, padauginusi širdies lašų. Nusimeta kostiumėlio švarkelį, iš kažkur ištraukia po šleikščiai saldžios trauktinės ir poras sutraukiančios rūgšties vyno butelį, šiandien kai kurios iš mūsų neberuoš pietų ir gulės lovoje panirusios į švelnią nejautros miglą, gal čiuopdamos ryškėjančią mėlynę, gal bandydamos įsivaizduoti sraigtinius laiptus vietoje lubų. Kai kurios iš mūsų sprausis į išgulėtą duobutę lovoje, virtusios moliusku, kai kurios iš mūsų spoksos į aštrią atidarytos pomidorų skardinės atplaišą ir atkiš ranką, kai kurios iš mūsų taps viena gyvatžodžius vemiančia burna.

Iš tikrųjų žaidimo taisyklės čia paprastos, gauname darbus ir juos prarandame, nes esame nepakankamai kvalifikuotos arba sugebame pasiskaičiuoti pajamas iš pašalpų, bet visada turi užtekti kvalifikacijos laikyti namų kampus. Laikytis paviršiuje, nevartoti tokių žodžių kaip art noveau, nėra tokio stiliaus Naujanuose. Beveik niekada apie tai nesikalbame, viskas pasakoma nežymiais judesiais ir žvilgsniais, nebent kuri nors iš mūsų, vasaros pavakarių šėlsmo įkarštyje, paliepusiame išsinešti kėdes, stalus, kibirus, ant kurių sėdima, į lauką, ima svaidyti lėkštes į sieną.

– Užmūšiu, užmūšiu, užmūšiu! – dar ir dabar smegenyse gręžiasi Natalijos balsas, prislopintas tvankios liepos alsos, prisimenu gižų savo pačios prakaito kvapą bandant apsimesti miegančia, dūžtančią lėkštę, kvailą mintį – pamatuose atsiras įtrūkimų, gi ir taip niekas nenori renovacijos, sugriaus namą, durniai; vaikai ir vyras kietai įmigę, prisitaikę prie šio gyvenimo geriau.

Natalija neaukšta, minkšta geltonplaukė, visada po kaklu nešiojanti auksinį drambliuką, ir net kitą rytą po lėkščių daužymo, plaukais užleidusi vieną skruostą, neprarandanti iškilmingo madonos stoto.

– On pit, i ją pju, – sako rengdama atvirą maištą – kaimynių balių, susiburiame ant vyrų sukalto medinio suolo, aptaškyto praeito vakaro šventės dėmėmis, ištraukia vyno, rūkytų kiaulių ausų juostelių, alyvuogių.

– Aš ėjau palei upę iš savivaldybės, ir varna taip žiūrėjo į mane, taip žiūrėjo akį pakreipusi – kaip pradėjo karkti! Atrodė, šneka, čia kaip toj laidoj apie ekstrasensus, – sudreba naujokės iš gretimos laiptinės ranka, ji vardu Inga, į nudryžusią kaselę supinti plaukai blizga varno plunksnų juoduma.

Nieko jai nenutinka, tik jau tada, kai ėjo iš savivaldybės socialinės, buvo nėščia, trečias vaikas, devintas kraustymasis per kelis metus, pričiupta vaginėjanti prekybos centre. Buvo užėjusi, klausinėjo, kodėl pas mane dvi lentynos knygų – rožėms džiovinti, sakiau, paskui pasigedau „Ofelija mokosi plaukti“, kartais perku beviltiškai nukainotas mūsų ikiuke. Kai kurios iš mūsų kartais skaito, paskui paleidžia gelsvą šlapimo srovę už kampo, nes nebegali paeiti, nebegali pareiti tokios pat.

Kartais, atidarydama langą ir pašiurpusi traukdama į save besikeičiančio sezono orą, pajuntu atslenkant drėgnos, riebios, sėklos besiprašančios žemės kvapą, išeinu į parduotuvę ir darau lanką pakraščiais, kur tarp daugiabučių įsegta viena kita sukiužusi medinė sodyba. Kaštono rusvumo medinukas iš lauko pusės užkaltomis langinėmis išspjauna liesą žebenkštišką pavidalą, įsispraudusį į blunkantį rausvą chalatą su baltomis gėlėmis – žinau, kad pavidalo vardas Virga, pensininkė, kasdien semianti vandenį iš kolonėlės, ir kartais mano vaikui duodanti obuolį iš savo sodo. Ir mano tėvai turi sodą, prasmenga jame, tik akys žybsi ledukais – nedirbat žemės, kam paliksim, netikusios mergos.

Nelabai daug kur yra eiti – į prekybos centrą, ūkininkų turgelį rūkytos mėsos ar daržovių, dėvėtų drabužių parduotuvę, užėmusią rūsį po juo, kurios savininkė Angela dideliais baltais dantimis ir aukštu peroksidiniu kuodu kalba be perstojo arba atkakliai skaito rusiškus meilės romanus plonyčiais, liaunais kaip drugio sparnas puslapiais. Dar į kišenine parduotuve virtusį kioską – lenkiškų ledų, sausainių ir pasisveikinti su jukia, paauglę primenančia Marija, studijavome kartu administraciją kolegijoje, ji jau du kartus išsiskyrė, abu vaikai buvo paimti į globos namus ir vėl grąžinti, pertraukėles išnaudoja rūkymui su pašonėje bruzdančio turgaus prekeiviu gruzinu, kartais gauna nemokamų trešnių. Aš tas uogas perku retai, retai einu ir į polikliniką, dažniau – į šalia jos išsipleikusią vaikų žaidimų aikštelę, tarsi kraujagyslių išvagotą įtrūkių, apsuptą aršiai asfaltą ardančių erškėtrožių krūmų, išsaugojusią vieną krepšinio lentą ir turniką, dar kartais naudojamą išsineštiems kilimams dulkinti.

Už aikštelės vyresnėlės mokykla, kartais su mažuoju einame jos pasitikti, aplenkdami saulėgrąžų lukštų, balandžių išmatų, prezervatyvų likučių ir skardinių sankaupas. Vaikas mėto akmenis į krepšinio lentą, kamuolį vėl pavogė, dukros akys virtusios pilkais nepermatomais ežerais – nebevaikščiokit čia, aš šeštokė.

Tu su savo rožėmis, geriau darbą susirask. Net čigonės, matai, dirba. Trys kiemsargės su sijonais, viena tinklinėmis pėdkelnėmis, rūko pasirėmusios ant šepečių, po savaitės dingsta – ilgiuosi jų juoko, kai konteineryje sukruta kažkurio bomžo kojos.

Sraigtiniai laiptai, stiprios kebabus kioske gaminančio turko rankos, mano kostiumėlis, per didelis Marijai, rankovės atraitotos – daviau iš po prekystalio, kak teper žit, cūkos – petukai atlošti, rėžia orą. Iš savo džiovintų rožių žiedlapių dėžutės dugno iškrapštau keliolika eurų, šitas kostiumėlis jau negrįš.

– Vištiena da vištiena, nu kakaja ti šeimininkė? – žaltvyksle žybteli vyro akys, žino, kad nebus maišto, ir aš žinau.

Vakare nuslenku pas Nataliją širdies lašų, atneša nuo motinos staliuko, bet ta atsibunda ir rėkia, namas pulsuoja pašvinkusia senatve.

Sužydus alyvoms vyrai prie smėlio dėžės atvelka dar daugiau fotelių, staliuką, raumeningas vaikinas su BMW groja bumčiką po Angelos langais – dukra dvyliktokė, gražuolė našlės, apsikrovusios meilės romanais, dukra, kartą ketvirtą ryto Angela laiptinėje ją tampė už plaukų, balti dantys blizgėjo kaip lūšies. Bet BMW vis tiek atvažiuoja.

Tą pavasarį sėdime ant fotelių prisisiurbę žiedais krūtinėje sproginėjančios nuojautos, ant pečių krinta sudžiūvusių žiedlapių dulkės, ir negalime pasijudinti, daugiau niekada negalėsime.

 

 

Išvirkščias senas megztinis, ir nieko daugiau

Vilnius švenčia festivalį “Nemiegantys rajonai”, jis bus ir Naujininkuose. O aš vieną iš vasarų rajone atradau kitą pasivaikščiojimų kelią nei įprastai, ir kartą jame pasitaikė moteris blyškiu rožiniu chalatu, saulei leidžiantis į dubenį liejusi vandenį iš kolonėlės ir skalavusi kalną drabužių. Nuo to laiko vis vaikščiojau pro ten, grįžusi rašiau po sakinį, pastraipą. Kai kurie stebėjimai tikri, kai kurie ne, juos spausdino “Slinktys” ir “Nemunas”. 

Kiekvienas rajonas turi savo išvirkščių pusių, kur gyvenimo siūlės kitokios, nerodomos. Su ledais rankoje užklystu į nematytą Naujininkų pusę, siūbuoju aptrupėjusiu šaligatviu, bijodama įkristi į gyvatvorę. Priešais siūbuoja senutė gėlėta suknele – visų išvirkščiųjų miesto pusių senučių suknelės gėlėtos ir primena pablukusius chalatus – ir už pačią didesniu pirkinių maišu.

Pro šalį praslenka judantys balaganų paveikslai: porelės su šortais ir nudrengtais marškinėliais, alaus skardinėmis rankose, keli arai sunykusių asfaltuotų stadionų, prismaigstytų žaidžiančiais apsimetančių vaikų ir saulėgrąžas gliaudančių mamų, per plytelėmis grįstą mokyklos kiemą pėdinantis niūrus pečiuitas mokyklos sargas.

Tą tuščią išvirkščią vietą glemžia žolė, galėtum girdėti, kaip pro šaligatvių plyteles gręžiasi jauni daigai, matai iš už irstančios gatvės posūkio išnyrančias erškėtrožes, po dešimties metų pasieksiančias mokyklos laiptus. Vaikai šokinės tiesiai į žolę ir gėles, miesto ir gamtos santuoka bus įvykusi, ir žiurkė iš po kioskelio prie „Spartos“, kurią mačiau vakare laukdama troleibuso, nebebijos nubėgti prie stotelės šiukšliadėžės.

Atsargiai apeinu visokias ištrupėjusias vietas, pakėlusi galvą matau gelsvus daugiaaukščių kyšulius tarp medžių viršūnių. Laiptais žemyn – ir siūlės tampa lygesnės, daugėja rūšiavimo konteinerių, vaikų žaidimo aikštelių su romiomis jaunomis mamomis, daugiaaukščiai jauni ir pasitempę, žolė nušienauta. Tik žvilgtelėjus dešiniau, pro medžius matyti sugurusio medinio namo šonas, tokie šonai vis dar nepatogiai švysteli tarp iščiustytų pastatų, praeiviai stengiasi juos oriai apeiti.

Iš namo iššoka pusamžė šviesiaplaukė moteris, apsikabinusi kažko prikrautą plastikinę vonelę, eina siūbuodama klubais, aplink juos raitosi rožinis sijonas išblukusiomis balkšvomis gėlėmis. Prie pat pasitempusių daugiaaukščių, ant kalnelio, mėlynuoja vandens kolonėlė. Moteris tėkšteli savo nešulį ant žemės, paleidžia vandenį – suputoja muilas, spėju įžiūrėti skalaujamų drabužių raštus. Gatve tykiai nugirgžda modernus vaiko vežimėlis, žmonės vedžioja per darbo dieną nusigulinėjusius šunis, o skalbėja, panaši į susirūpinusį nykštuką, vis lieja vandenį. Saulė kaip džiovinamus drabužius ištiesia šešėlius, nuo vandens kolonėlės tykšta sidabro kriokliai. Aš negaliu atitraukti akių, gerai, kad į mane nežiūri, gal pripratusi, juk aplink vien langai, šeimos čirškina vakarienę ir stebi šį drabužių skalavimą, kol galiausiai baigiasi išvirkščios siūlės, išeinu į gerąją pusę. Į veidą ūžteli lipnus liepžiedžiais ir nelaistomu asfaltu atskiestas karštis ir riedlenčių tarškėjimas.

– Tomas serga ebola, Tomas serga ebola! – praskriedamas rikteli berniukas, iš riedlentininkų plaučių kaip kraujas pasipila juokas ir šniokščia iš paskos, kol įvirstu į vėsų laiptinės šulinį.

Dienomis dirbu biure ir nenešioju pėdkelnių. Biuras vidutinio lygio, visi užmerkia akis, prakaituoja, neišsiplauna kavos puodelių, paskui išeina į geresnį. Vakarais nematomas miesto megztinio kūrėjas duria gatvės virbalu į dauboje paskendusį kvartalą, grįžtu į jį kaip sąžininga dienoraštį rašanti pradinukė. Tvoskiantį karštį pridusinusi drėgmė glosto odą, besibaigiančio lietaus migloje slepiasi kioskai, vienas jų išspjauna į statinaitę panašią moterį margu sijonu ir žilstelėjusiomis madonos garbanomis. Ji atsisuka, apžioja rankoje laikomą kebabą, plėšia foliją, sidabriniai lakštai kaip dideli lietaus purslai krenta žemėn.

Apleistuose stadionuose vaikų nėra, tik medinis ledų pagaliukas ant laiptų, rusvas kaip iš po asfalto besikalančių žolių viršūnės. Po medžiu svyruoja įraudęs žilstelėjęs žmogelis raudonais marškinėliais, po pažastimi pasikišęs į durklą panašų juodą skėtį, jam nuo pečių kyla garas. Šypsosi, tarsi būtų susitaikęs su visais šio pasaulio gyviais.

Pro mokyklos langus liejasi saldžiai glitus kaip irisas rusiškas popsas, vaikinas ir mergina pakaitomis kartoja „solnce, solnce“. Iriuosi per vėją kaip per vėsią upę. Medinis nepatogusis namas, pasirodo, turi dailias langines, kadaise grakščias gonkeles kinivarpų sugadintomis figūromis ir gėlių guotą, o kieme, kiek spėju įžiūrėti, veši visa ryjanti žolė ir ant šono pūpso mėlyna sofa. Prie mėlynos vandens kolonėlės – tik keli telefonais grojantys paaugliai. Trys vaikai po balkonu žaidžia kortomis, pasitiesę pledą – vaikai, siųsti iš praeities.

Trečią mano būdravimo dieną stadionai, mokyklos kiemas ir visos papievės net gruzda nuo kaitros, palei erškėtrožių krūmą deginasi porelė, du prakaituoti gniutulai. Iš daugiaaukščio iššoka du septynmečiai su dviračiais, įrudę kaip karameliniai saldainiai.

– Tu „Soriuką“ žiūrėjai? – mindamas kiek turi jėgų, šūkteli vienas.

– O apie ką ten?..

– Ten labai labai įdomu, ten apie… – vėjas nukanda žodžius, išvirkščiasis kvartalas išspjauna mane į gerąjį, bet aš grįšiu, dar grįšiu.

Gerojoje miesto pusėje sunkios miegamųjų kvartalų moterys gėlėtais sijonais apdaužo mane rankinėmis, kai lipame iš autobuso, rituosi palei irstančias gatvių siūles kartu su kamuoliniais debesimis. Oras pakvimpa besiartinančia audra, ant laiptų sėdinėja spalvotos mergaitės, užsiklojusios kelius žurnalais. Žvilgteliu į visaryjančių erškėtrožių kaimenę ir staiga suprantu, kad ji atsitraukusi, išsibarsčiusi, net gysločių ordos pakrikusios – aptrupėjusio keliuko griaučiai užlieti šviežiu asfalto krauju. Ir vietoje traškančios visuotinio augimo simfonijos sproginėja spalvoti balionėliai mokyklos kieme: ant suolelio sutūpusios kelios paauglės, viena šaukia „nichačiu“ iš balto automobilio lipantiems vaikinams.

Tų jaunų nirčių paauglių spalvų ir garsų chaosas siaučia po kamuoliniais debesimis, jie atėjo atsikovoti apvirškintų betono plotų ir tikrai laimės, bent jau šiandien.

Vėjas neša kaitros iščiulptus lapus, panašius į padžiūvusiųs žvėrelių kūnus, svarstau, ar logiška eiti vandens, kai tolumoje inkščia audra, pro šalį praskrieja tuntas vaikų, ir pagaliau, iš kiemo išnyra ji, suleidusi dantis į obuolį, nešina dviem tuščiais kibirais, baltu ir juodu. Matau jos profilį, nuleistus lūpų kampučius, nedidelę nykštuko kuprelę. Moteris puldinėja po gatvę zigzagais, rikteli ant vaikų, šie purpteli nuo gatvės kaip žvirbliai. Cypteli automobilio padangos.

– O bože, nenormalnij! – išgirstu sakant tą moterį, ji mosteli ranka ir automobilis dingsta.

Prasilenkdama pamatau, kad vandens nešėjos plaukai ne tiek šviesūs, kiek žili, panašūs į paukščio kuodą, ji vilki baltą palaidinę ant petnešėlių ir juodai baltai margintą sijoną, skruostai įdiržę nuo saulės ir įpročio stipriai sukąsti dantis. Stengiuosi eiti koja už kojos, bet ir ji neskuba, stabteli atsikąsti obuolio, šūktelėti ant vaikų – žodžių, kaip ir žingsnių, negirdžiu. Porą kartų atsisuku, ne, iki vandens kolonėlės dar keli šimtai metrų, dar keli širdies dūžiai, negaliu gręžiotis per dažnai, šis kvartalas nepatikliai stebi; prie kojų čiūžteli pagyvenęs „fordas“, iš jo išsiraito žilabarzdis seniokas languotais marškiniais, dvelkteli cigaretės dūmu ir kai vėl dirsteliu per petį, namai kaip griežti plačiapečiai apsaugininkai užstoja taip ilgai medžiojamą vaizdą.

Girdėjau jos balsą, kalbėjo kaip žmogus.

Įjunkstu bėgioti ir vis taikau prasikošti pro naująjį rajoną – kalnai, pakalnės, kaip žingsniai į žolę bumpsintys obuoliai tarp lieknų daugiaaukščių įsiterpusiuose, miesto kablelius primenančiuose kiemuose. Vėjas atneša saldžiarūgštį pūvančių obuolių ir drėgną, šlapių lapų priekvapiu atmieštą dvelksmą, šeštadienio rytą ten daugiau jokio judėjimo, tik ant virvės kaip vėliava plevėsuoja išblukęs rožinis sijonas baltomis gėlėmis.

Šiokiadienių vakarais bėgikai išvirkščiajame rajone atsargūs, stengiasi trauktis iš kelio visus automobilių langus atlapojusiems treningiukams, besiklausantiems muzikos iš telefonų. Gatvėje mažai šviesos, iš šešėlių išnyra apsunkusios nuo nesibaigiančios dienos šeimos, blyksteli pavargusio šuns akis, vaikiško paspirtuko metalas, namų stogai įsitempia prilaikydami žemyn sėdančius debesis, o aš prilaikau save, dar žingsnis, priekyje būrelis žmonių, pypteli automobilis. Neriu pro strakaliojančius vaikus, prietamsyje jie tik šešėliai, suku į dešinį kelkraštį, ir tiesiog po žibintu išdygsta ji. Švysteli rožinio su baltomis gėlėmis sijono raštai, moteris stabteli apkabinusi save rankomis, veide tas pats rūpestis ir žioruojantis laukimas, bet negaliu sustoti ir pažiūrėti – o kai atsisuku, išsilenkusi pirkinių prigrūstu maišu mosuojančios mamytės leopardo raštų timpėmis, po žibintu tuščia.

Kelias dienas lyja, prie mokyklos spėja pasodinti gėlių. Kulniuoju pro ją paskui nervingai žingsnį beldžiančią aukštą garbanotą blondinę juosvomis plaukų šaknimis, tigrine tunika ir storoka aukso grandine ant kairės kojos. Moteris stabteli prie mokyklos, pasitaiso nuo kojos smunkančią guminę šlepetę, tarsi kažko laukia, bet tik jau matytas baltas automobilis lėtai praslenka pro šalį – šįkart be triukšmo ir merginos su balionėliais. Ta su aukso grandine atsidūsta, sprigteli pusiau surūkytą cigaretę ir greitai leidžiasi laiptais, paskui kyla į kalną ir dingsta rusvų plytų viešbutyje nepasilabinusi su kieme sutiktais žmonėmis.

Išriesdama lanku savo maršrutą, kad tik prasukčiau pro išvirkščiąjį rajoną, šoku iš kelio praleisdama du nuo kalno lekiančius ant riedlentės susėdusius berniukus – vienas rankoje laiko prakąstą alyvinį obuolį, mano pusėn tykšteli sultys. Tiedu juokiasi, ir aš šypteliu, apsimesdama šio rajono gyventoja, žiūrėkite, mano rankoje pirkinių maišelis ir žingsniai tiesūs, nekantrūs, pečiai nusvirę po darbo dienos, mes visi kapojome galvas slibinams ir susirinkome savo vaikų sodinukus iš darželių, pirkome dešrelių ir rakindami namų duris stebėjomės, kodėl sapnuojame tokį išvirkščią gyvenimą.

– Ja prijedu, – iškvepia tiesiai į ausį garstyčių spalvos striukė, ir vėl darau lanką cyptelėjusi atsiprašymą. – Idite tuda i nemešaite mne!

– Aš… nemešaju, – žiojuosi teisintis.

Garstyčių spalvos striukė atsisuka, iškiša iš pastatytos apykaklės pašiurpusią įžeisto paukščio galvą – tai ji! – apmirštu dairydamasi rankose kibiro vandeniui. Moteriai iš po kojų išsprūsta pūstas gelsvas pekinas, įduria abejingu sfinkso žvilgsniu. Mano herojė pamoja ranka tiedviem berniukams su riedlente ir obuoliu, abu dumia į pavargusį seniausią šioje gatvėje medinį namą šaukdami „nu idiooom!“, juokdamiesi, prabėgdami užkliudo ant virvės skalbinių segtukais prisegtą oro pripūstą baltą plastikinį maišą. Pekinas sukasi aplink šeimininkės sijoną kaip skriestuvas su nepermaldaujamu gerai prižiūrimo gyvūno abejingumu, virvė apipina blauzdas, moteris pakreipia paukščio galvą į mane ir akimirką atrodo kaip į negyvenamą salą išmestas žmogus, nebežinantis, ar priklauso dvikojų, ar keturkojų padermei. O paskui trukteli pavadėlį ir sako šuniui:

– Skarei, nada uspet na serial.

Spėriai nusirita gatve, neleisdama sugauti žvilgsnio, judesiai nervingi, mostai panašūs į dirigento, puikiai jaučiančio savo orkestrą – ir orkestras griežia atsidavęs: vaikų žaidimo aikštelėje ant kopėtėlių sutūpusios paauglės nustoja spjaudyti skreplius, į pekiną ranką tiesęs vaikas sutramdomas vienu urgztelėjimu, kelkraštyje stabtelėjusio džipo vairuotojas palinksta bučiuoti perpus jaunesnės merginos, vandens nešėja stabteli pažiūrėti ir bučinys neišsipildo. Linktelėjusi sėdintiems viduje įšoka į kiemą tarp dviejų daugiaaukščių rusvais šonais, paauglės vėl atsikrenkščia.

Paspartinu žingsnį, einu į ritmą jaunuolių glaudžiai visas kūno dalis apsivijusiais treningais iš mobiliųjų leidžiamai muzikai. Trise sėdi ant bortelio, gręžiami rusiško repo, už trijų šimtų metrų jau kiti, džinsuoti, panirę į anglišką popsą. Muzika iš telefonų – navigacija į paauglių širdis, šiame rajone vaikšto ją leisdami kuo garsiau, bet maršrutai nenaudojami, garsai neveda į kapitono fon Trapo gamos idilę.

Idilės ženklai ryškiai šviečia kai bėgu plieskiantį lyg rudens laužas vakarą išvirkščiuoju kvartalu, rydama šalčio tumulus ir sunkius, su kepamų obuolių kvapu susivijusius dūmus, styrančius iš daugiaaukščių papėdėse kūpsančių mūrinukų ir medinukų kaminų. Pro atdarus langus srūva kepamų svogūnų ir pyragų kvapai, tarkšteli šaukštas į lėkštę, kažkas juokiasi – skani sriubytė. Žmonės valgo pavakarius, vaikai šalčio iššluoti iš kiemų, kaukši pavargusios moters su batono ir dešrelių prigrūstu pirkinių maišeliu kulniukai.

Artėju prie mėlynosios kolonėlės, prie jos tuščia kaip pamirštoje saloje; apsuku dar vieną ratą, skausmingai jausdama, kaip kojos trinkteli į asfaltą – miesto žmogaus bėgimas šaligatviais ir gatvėmis grynas apsimetinėjimas, tenka prisipirkti amortizuojančių sportbačių ir hermetizuojančių drabužių, kvėpuoti autobusų banginių iščiurškiamomis atliekomis, o tave sutikę kvartalo pėstieji nusuka akis.

Apsuku dar vieną ratą, vagis grįžta į nusikaltimo vietą, ima kvartalo žmonių faršą ir iškepa asmenybių kotletus – jei prasidės Kafkos verta apkalta, nesiginsiu, daug jūsų nugulėte socialiniame tinkle ir kitur, kur plačiais sėjėjo mostais barstau raides. Vidutinio lygio biure daugiau nelabai yra ką veikti, nebent nueiti į tualetą pasikeisti prairusias pėdkelnes. Paskui, po darbo, nelabai yra ką veikti, tik braižytis nepažįstamame rajone ieškant akimis orkestro dirigento, kuris kilsteli ranką ir visas kvartalas šoka savo gyvenimus.

Raini rudens šešėliai driekiasi per takus ir pastatus, išryškina mokyklos pašonėje medine nuo senumo pasišiaušusia tvora apjuostą darželį, jame įsegti keli krūmai, nupiepusios gėlės, viskas auga kas sau šiame pašėlusiai besikerojančiame individualistų pasaulyje. Darželis atrodo kaip pamestas daiktas. Stebėtina, kiek prikuriama nereikalingų daiktų, nevykusių pagražinimų ir idėjų, juos paskui reikia užmiršti ir praeiti pirštų galais nekliudžius žvilgsniu ar žodžiu.

Šįkart vandens kolonėlės moteris išsprunka iš savo kiemo ir dumia gatve sulinkusio senstelėjusio nykštuko skubrumu, iš tolo šviečia žalsvas megztinis ir baltas pirkinių maišas, žodžiai nepaliaujamai liejasi į prie ausies spaudžiamą telefoną. Dingsta kituose kiemuose, nuo namų sienų kurį laiką kaip teniso kamuoliukai atsimuša žodžių pradžios ar galūnės, ir iš to jokios naudos. Pagaunu siūlo giją ir neriu paskui ją, tvinkčiojančios širdies aidas atsimuša į rusvašones sienas, matau ją spėriai kopiant laiptais ir kai nuseku iš paskos, kraujas smilkiniuose užverda, sproginėja kaip įkaitusi obuolienė – užuodžiu jos kvapą kas antrame name. Kertame kelis trinkelėmis klotus kiemus, viename lange stypso nusususi palmė, kitame pamatau keptuvę rankose laikančią moterį su chalatu, jos veidas piktas. Skutame stadiono pakraščiu, ten svyruoja matytas žilstelėjęs įraudęs žmogelis, po pažastimi pasikišęs į durklą panašų juodą skėtį, šypsosi, tarsi būtų susitaikęs su visais šio pasaulio gyviais ir lyg žagteli, lyg linkteli senojo namo moteriai. Tada įsukame į daugybės kojų išmintą takelį, nuklotą kaštonų bombomis, jos žingsniai sulėtėja ir staiga suprantu, kad turėsiu lenkti, nes jau kartą atsisuko ir perliejo įtariu paukštišku žvilgsniu.

Greitinu nutaisiusi savo kančioje panirusio kvartalo bėgiko veidą, netyčia paspiriu kaštoną, padarau mandagų lanką, kad neužkliudyčiau jos pirkinių maišo.

– Molodije vsegda begut i begut, – šypsosi nustebusio nykštuko burna, stabteli ir lyg ką prisiminusi šūkteli pavymui: – Ni begai ne na svojom kvartale. Eto ne tvoi. Tam mi ziviom.

Neatsisuku, bėgu ir bėgu, išsimušu į šaligatvį pro skylę tvoroje, prie gėlių kioskų kraujas ūžteli į veidą, vos spėju peršokti sidabru blykčiojančią vandens srovę, gėlių pardavėjos liejamą iš vazos į gatvę. Išvirkščias kvartalas, senas megztinis, daugiau jo nebesivilksiu.

 

 

 

Rožinė istorija

Jie laukė mirties, mirtis prisėdo ant galinės automobilio sėdynės, pakėlė rožinį pirštelį ir nusijuokė.

Autobusas tvoskė įsisenėjusiu prakaitu, į sėdynes įsiėdusiomis dulkėmis, praėjime stoviniavo žmonės nelaimingais veidais, kuitėsi mėgindami rasti vietą krepšiams ir varstė žvilgsniais sėdinčiuosius. Vairuotojas bijūnais žydinčiais žandais kaltai šypsojosi, prakaitavo ir laidė juokelius vidun besiveržiančioms studentėms, lieknoms, palaidais plaukais, apsikrovusioms nešuliais. Braunantis gilyn jų manta daužėsi keleiviams į kojas vienur kitur buvo galima išgirsti santūrų „atsargiau“, arba „ponia, čia mano vieta, pirkau bilietą“.

Apmušalai prisigėrę rudens dienos pilkumos, dėmėti, sėdynių rankenos išklibusios, kraujo raudonumo užuolaidos atrodė tarsi pasiūtos iš gėdingai nudėvėtos teatro scenos uždangos. Kai klestelėjau į savo vietą, po manimi sudejavo spyruoklės. Nemėgau įsėsti į tokius senus autobusus, panašius į važinėjančius karstus, net po valandos kelionės į kaulus įsismelkia dulkių ir drėgno liūdesio erkutės.

– Jūs iki Ukmergės? – pakėlė akis rubuilė moteris, skubiai graibydamasi pusę sėdynės užklojusio violetinio palto.

– Taip, –  ištraukiau iš po jos šlaunies prisėstą lietpalčio kraštą, susikroviau ant kelių krepšį, fotoaparatą ir atsiverčiau knygą – penktadieniais po darbo norisi turėti reikalų pačiai su savimi, mes nesame su aitriai neplautais apatiniais ir pigiais kvepalais trenkiančiomis pakeleivingomis moteriškėmis pliurpianti tauta.

Moteris pritariamai krestelėjo garbanas, susuko į gumulą savo paltą ir suleido dantis į obuolį; visos tos autobusais keliaujančios provincijos astros pirmyn atgal kremta obuolius, skleisdamos rūgštų vaisių ir seilių kvapą. Sėdynėje man iš dešinės irgi čiaukštelėjo kandamas obuolys, jį dorojo gunktelėjusi kaip skliaustelis žilaplaukė, veido raukšlės priminė susigarankščiavusią šalnos pakąsto vaisiaus odą, akys pavandenijusios, užgriuvusiais vokais, bet skvarbios. Ant sėdynės priešais buvo pasikabinusi juodą puspaltį kailine apykakle, keistai nederantį su karštligišku aštuoniasdešimtmetės, didesniuose miestuose ir į juos vežančiuose autobusuose besijaučiančios taip, lyg visi aplink nuolat krėstų neperprantamus pokštus, bruzduliu. Vis paglostydavo gumbuotais pirštais palto audinį, pasikuisdavo rankinėje šiurendama maišelius, atsikąsdavo obuolio, žvilgtelėdavo į mobilųjį telefoną.

Akies krašteliu stebėjau bruzdėjimą irzdama gal dėl jo, o gal dėl spaudžiančių batelių, kurių negaliu nusispirti bijodama, kad autobusui linguojant į šalis nenuslystų po kitomis sėdynėmis. Krepšys slėgė kelius, jaučiau kylant karštį – prieš šildymo sezoną daugiabučių miestiečiai perserga bent keliais virusais, štai kodėl savaitgaliais stengiuosi išsprukti ten, kur pažemiui rusena deginamų lapų ugnys ir šmėkščioja lapių uodegos, o iš kaminų kyla su verdamos obuolienės kvapsniais susipynę dūmai.

Senoji moteris čiulptelėjo obuolio sulčių, autobusas pajudėjo, stovintys keleiviai pečiais trankėsi į kits kitą. Kažkieno ranka prispaudė man plaukus, atsargiai juos ištraukiau – žmonės paprastai nepastebi tokių dalykų, kai bando išsilaikyti ant kojų iki autobuso karsto susitraukusiame pasaulyje.

– Dabar. Duok man apelsiną, – išgirdau liauną balselį, aštuoniasdešimtmetės pašonėje sukrutėjo į rožinės cukraus vatos tumulą panaši mergaitė.

Ji išties buvo rožinė, net akis skaudėjo, rožinė iki gumelių šviesiuose plaukuose, rausvais žandukais, putniais šešiametės piršteliais, pernelyg tobulas vaikas, kad neerzintų. Svarsčiau, kaip įmanoma rasti drabužių su tiek rožinių atspalvių, taip nederančių su juoda senosios duenjos rimtimi, pasodinti tą mergaičiukę šalia žmogaus persmelktais vaikėjimo judesiais, ir leisti vadinti jį „ma“, ir leistis į siautulingą būtybių pradžios nuotykį įsikibus rožinio maišelio su „Hello Kitty“ užrašu, aplink liūdnai kaip arkliams kinkuojant stovintiems keleiviams.

Mergaitė kibo į apelsiną, nenustodama čiaukšti, jos balsas vyniojosi aplink nepridengtas kūno vietas kaip graužiantis šalikas. Tarsi kandant saldinį obuolį tarp dantų kartais sugrikšėtų smėlio. Patyliukais apsižvalgiau, keli žmonės kasėsi kaklus ir su mūsų tautai būdingu susitaikiusio kankinio niaurumu stebėjo vaiką. Mėginau skaityti, bet duenja kažkam paskambino ir pradėjo gromuliuoti kankinamai ilgą pokalbį apie tai, ką reikėtų daryti iš pieno šaldytuve, kaip mieste aplankė parodą ir sutiko visiems žinomą politiką, neseniai vedusį niekam nežinomą dvigubai jaunesnę, ir nebespėjo į koncertą, ir vėl apie pieną, nes reikėtų varškės, vakarienei geriausia pienas su…

– Pieno galima išgerti prieš miegą, o dar mes valgysim rūgpienio vakarienei, taip? Taip?

Balselis net mano kaimynę privertė suzmekti į langą, atklosčius nuspurusias užuolaidas kaip teatro uždangą mėginti sprukti į pasaulį anapus autobuso. Pradėjau netekti kantrybės ir nesislėpdama pažvelgiau tiesiai mažei į akis. Nutvilkė pilkšvu ledo skaidrumu, panašiai būna kai panyri į ežero vandenį rugsėjį – šaltis užgula krūtinę, apeini šiurpais kaip žvynais, o kai išlendi, pajunti odą tvilkančius tylos tumulus, atslenkančius iš vystančių nendrynų, mirštančių medžių, juostančio vandens, senstančio vėjo, atsinešančio varnas ir puvėsio kvapą, tylos.

Jos žvilgsnis persmelkė kiaurai kaip rudens vandenų gelmė; viską apie mane žinojo, ir tai, kad biure palikau neplautą puodelį, ir kad Ukmergėje mane pasitiks dviem dienomis anksčiau iš sostinės išvažiavęs vyras, o mudvi dar susitiksime kitomis aplinkybėmis. Trumpam pasijutau kaip tie mulkiai iš „Meistro ir Margaritos“, atveriantys duris į komunalinį butą ir randantys jame kalbantį katiną – kvailai bespoksanti, bet jau suprasdama, kad tam tikri nekasdieniai reiškiniai išdėliojami priešais nosį kaip brangūs svečiams skirti sekcijų servizai vien tam, kad įtrauktų į bėdas. Sekundės dalį dar laikiausi žvilgsnio gelmėje, o paskui juosvas vanduo mane išspjovė, pašiurpusi oda atšilo, kaip būna rugsėjo ežerą pervėrus saulės šviesos virbams: esybės krašteliu dar pajunti vasarošiltį gūsį ir tari sau, čia dar ne paskutinės maudynės, ir bandai nepastebėti už meldų užkliuvusio gelsvų lapų kuokšto.

Žilajai moteriai nuo kelių nuslydo akiniai storais stiklais ir barkštelėjo ant autobuso grindų. Vis dar liedama kalbas apie pieną, ji lėtai įsikibo į sėdynę ir atsistojo, porąkart gunktelėjo į priekį autobusui stabdant; akiniai čiuožtelėjo tolyn, iš vietos pašoko vyras nuskalbtu lietpalčiu, skystomis žandenomis ir šypsena, sugriebė juos, juokingai trinktelėdamas galvą į sėdynę. Moteris ir mergaitė sutartinai linktelėjo, ir jis pasipūtė kaip pagirtas šuo.

– Taip skuba, taip skuba visi, ir vien kamščiai, – pamėgino užmegzti pokalbį pastebėjęs, kad juodoji duenja padėjo telefono ragelį.

Ši linktelėjo.

– Aštuntą valandą rodys filmukus, reikia suspėti į mūsų autobusą! – pareiškė rožinė būtybė, lupdama oranžinį apelsiną.

Vyriškio veidu vėl nutekėjo skysta šypsenėlė, jis persibraukė ranka praretėjusius plaukus su pleiskanų taškeliais ir pritariamai kinkavo galvą. Ant kelių meiliai lyg katiną laikė juodą apsitrynusią skrybėlę aštriais kraštais, vis perbraukdavo pirštais per jos viršų.

– Aš televizoriaus nebežiūriu, televizorius jauniems, – oriai pareiškė moteriai, už kurią veikiausiai buvo jaunesnis geru dešimtmečiu. – Mirga marga, viskas keičiasi, kariauja, žudo, pjauna, politikuoja, plikos mergos laksto – senam žmogui visai nebėra ko žiūrėt. Nebeįdomu, žinot, nei televizorius, nei laikraščiai, nei spektakliai, nei pas gydytojus nuvažiuot nebeįdomu – nieko naujo nebepasako. Vaikai ir anūkai užsieny, sėdi vienas, vaistus geri, su šuniu pasikalbi. Kai gert negeri, daržų nebedirbi, tai ką daugiau veiksi – radijo dar paklausai. Nebeįdomu.

Vyriškis kalbėjo nesustabdomai, taip, kaip kalba žmonės, pasiryžę žūtbūt tapti išklausyti, kartais jo veidu nuslinkdavo giedrulys ar aplink lūpas susimesdavo liūdesio raukšlė, rankų mostai buvo neskubrūs, balsas neišraiškingas – taip kalbama ne siekiant padaryti įspūdį, taip kalbama lyg sau. Po kurio laiko įnikau į knygą, rami seniokiškų nuoskaudų tėkmė ir ją pertraukiantis mergaitės čiauškėjimas susiliejo į susikaupti nebetrukdančią upę.

Ukmergėje juodvi suskubo išlipti pirmos, karštligiškai rankiojo nuo sėdynių savo mantą, nepastebėdamos grūsties už savo nugarų, netyčia numesdamos daiktus, įsielektrinusios nuo daugybės vienu metu vykstančių dalykų – išlipančiųjų žingsnių čežėjimo, vairuotojo pastangų sulaikyti įlipančiuosius, prajuokinti abejingas studentes, stoties žibintų šviesoje lakstančios šunų porelės kiauksėjimo, į aptrintą portfelį įsikibusio pensininko isterijos: „Kiek stovėsim? Kiek čia stovėsim?“

Išlipdamos žvilgtelėjo į kalbųjį televizoriaus nebežiūrintį vyriškį, juodoji žilaplaukė pasakė:

– Apsvarstysim. Geros kelionės.

Jo veidu vėl nutekėjo skysta šypsena, atrodė kaip žmogus, sudaręs puikų sandėrį.

Sunkiai nuvilkau savo daiktus iki artimiausio suoliuko, pažymėto balandžių išmatų taškais, susiradau švaresnį plotą. Spalio žvarba buvo kažkur išgaravusi, vakaras rodėsi minkštas kaip megztinis, su švelniai drėgno vėjo šuorais. Tuodvi ir vėl rausėsi savo krepšiuose prieš pat autobuso nosį, ir vairuotojas paslaugiai neišjungė žibintų. „Ar nieko nepalikom?“ – vis tūpčiojo žilaplaukė. „Nieko nepalikom, ma, einam“, – ragino mažoji.

Vyras truputį vėlavo, todėl nuobodžiaudama stebėjau jas, tyrinėjančias autobusų grafiką, akimis ieškančias reikiamo ir iškvepiančias nuosprendį – pravažiavo prieš tris minutes. Tokiose vietose kaip ši tai reiškia, kad teks laukti dar bent pusvalandį ar valandą, o gal ilgiau, stoties tualetas veikiausiai jau užrakintas, abu kioskai uždaryti, pakraščiuose būriuojasi keli saulėgrąžas gliaudantys jaunuoliai. Stotyse įstrigę keleiviai primindavo pamirštus ėriukus, gunksančius įsitraukusius į apykakles ten, kur nebūdavo užuovėjos, snūduriuojančius ant suolelių, perkančius puodelį po puodelio šlykščios popieriaus skonio kavos, įbedusius akis į aptriušusį laikrodį ant sienos, iš visų jėgų besistengiančius atsikratyti nesėkmės šešėlio.

Susisiaučiau aplamdytą lietpaltį, gindamasi nuo atslenkančio rūko liežuvio, ir priėjau prie laukiančiųjų.

– Girdėjau, pavėlavote į Anykščių autobusą? Gal galėtume jus pavežti, važiuojame į tą pusę – gal pavytume, – pasakiau, modama prie mūsų skubančiam vyrui, dar nespėjusiam išsinerti iš darbinių drabužių.

Moteris pakėlė akis, tiesūs žili plaukai po stoties žibintu švytėjo lydytu sidabru, mergaitė šypsojosi.

– Negalvojau, kad dar yra tokių gerų žmonių. Mums į Viešintas reikia, – išbėrė ir griebė rožinį vaiką už rankos. – Greičiau, Vakare, mus paveš, gal į autobusą suspėsim.

Paskubomis sulipome į automobilį, vyras nuo galinės sėdynės susirinko meškeres, viduje buvo tamsu ir tyliai miaukė radijas. Pajudėję spėliojome, keliomis minutėmis ir kiek kilometrų atsiliekame nuo autobuso, vylėmės netrukus išvysti jo dryžuotą nugarą.

Greitai išnėrėme iš miesto ir prikibome prie uodegos raudonų automobilių žibintų gyvatei, vangiai slenkančiai kelio darbininkų sužalotu plentu. Kartais priešais išdygdavo į šonus liūliuojantis sunkvežimis, apakindavo žioruojančiais nasrais ir vėl grimzdavome į tamsą su abipus kelio bėgančiais medžių liemenimis. Juodoji duenja kurį laiką knisosi savo maišeliuose, bruzdėjo kažko ieškodama. Tamsa ant galinės sėdynės tirštėjo, žmogiškų būtybių buvimą išdavė tik šlamėjimai ir įkvėpimų trūksniai.

– Negalvojau, kad dar būna tokių gerų žmonių, – staiga tarė. – Kartą ėjau pėsčia iki Viešintų iš Ukmergės, ir niekas nesustojo. Ką darysi.

– Mums pakeliui, pavešim iki Kavarsko, bet autobusą kažin ar bepavysim, – suabejojo vyras, o aš mėginau įsivaizduoti sulinkusią kaip skliaustelis aštuoniasdešimtmetę, patamsyje pėdinančią kelkraščiu apie dvidešimt kilometrų.

Visi pritilome, priveikti persekiojimo azarto, rangėmės šviesų gyvatės uodegoje, paskui įsprūdome į vidurį, tapome galva. Autobuso vis nebuvo matyti, apėmė nesmagumas, kad joms teks išlipti įveikus tik trečdalį kelio ir vėl lūkuriuoti. Važiuodamas pro baigiančią nuo senumo pakrikti medžių alėją, vyras pusbalsiu papasakojo, kad šįryt čia medžiotojai matę du paliegusius vilkus – dienos metu išbėgo į kelią, apsižvalgė, elgėsi keistai ir visai nebijojo žmogaus. Šiuose kraštuose vilkų beveik nepasitaiko, o dabar, va, išlindo.

– Tavo vardas Vakarė? – pasisukau į mergaitę, norėdama išsklaidyti apėmusią slogią nuotaiką. – Retas vardas.

– Retas. Lietuviškas, – patenkinta linktelėjo žilaplaukė, rožinis vaikas tylėjo – nuo tada, kai priėjau siūlydama važiuoti kartu, neištarė nė žodžio.

– Vilniuje parodas lankėte?

– Taip, važiavau pasikultūrinti, kaip sako, ir prie to paties Vakarę pasiėmiau. Šalta tarp tų mūrų, nejungia šildymo, vaikui negerai. Ir pas močiutę seniai buvo.

Automobilio langai ėmė rasoti, persekiojimo azartas aprimo. Buvo aišku, kad autobuso nepavysim, abi lūkuriuos stotelėje važiuojančių į reikiamą pusę ir uos iš mingančių namų kylančius per visą dieną virtos obuolienės kvapus.

– Penktadienis, tikrai kas nors važiuos. Jūs ir taip iš kelio išsukot. Tokių gerų žmonių būna, – kaip mantrą kartojo duenja, pakaitomis tai rausdamasi rankinėje, tai glostinėdama palto skvernus.

Visai netoli Kavarsko, vėjui įsiplėšus į liaunų neūžaugų medelių neapsaugotą kelio nuogumą, prieš mus uodega vikstelėjęs universalas kvyktelėjo stabdžiais – duslus smūgis, ir iš tamsos atskriejo balkšva stirnos papilvė, žvėris virto kūliais, taip elgiamasi tik animaciniuose filmukuose, ten tik nebūna viską stebinčių liudininkų, įsikibusių į sėdines, išcentrinės jėgos stumiamų į priekį žiūrėti agonijos. Stirna slydo į griovį purtydama liauną kaklą, trūkčiodama, beveik girdėjau barškant grakščių kojų kaulus, negalėjau nusukti akių, ištrinti į priekį linktelėjusios juodosios damos gižtelėjusio burnos kvapo jai kvėptelėjus „Vajėzau, iš kur čia iššoko“.

Vyras iššoko į lauką, kur jau kūpsojo nenusakomo amžiaus vairuotojo šešėlis, ranka nervingai trinantis barzdos šerius, kita vis prispaudžiantis nuo vėjo suplevenusias treninginių kelnių bures. Tokių jau beveik niekas nenešioja, spėjau pagalvoti, gryna sintetika ir liūdesys. Vairuotojo judesiai ne tiek nervingi, kiek persmelkti nuovargio, sumišusio su liūdesiu, skėsčiojo rankomis kaip peraugęs garnys sparnais: „Priekį suvarė, nespėjau pamatyt, bliacha“. Keiktelėjo tarsi pats netikėdamas, abu su vyru priėjo prie griovio krašto pažiūrėti į stirną, dabar ši jau gulėjo ramiai parietusi po savimi kojas, tarsi pozuotų lipnioje nuo saldumo prakartėlėje; jos gyvenimą užbaigęs vairuotojas pasikrapštė kaktą ir krūtinę, ir akimirką atrodė, tarsi žegnotųsi. Paskui griebė mobilųjį telefoną, aš atsisukau pažiūrėti, kaip laikosi keleivės.

Per tą laiką stirna tyliai dingo miške, iš rožinės mergaitės akių padvelkė nykstančio rudens ežero tuštuma, kai ji sukruto klausti:

– Stirnytė nuėjo į mišką pamiegoti, ma? Per žvėriukų kanalą rodė, kad stirnytės užmiega ir…

Močiutė uždėjo ranką jai ant aštraus keliuko ir reikliai pabaigė sakinį – užmiega ir pasveiksta, o aš apsilaižiau sausėjančias lūpas, kad tik neišrėkčiau bjaurios tiesos apie padarėlius sulaužytomis kojomis, kuriuos turi pribaigti policininkų iškviesti medžiotojai, tokia tvarka, skriestuvu į smegenis besigręžianti mintis.

Metalo kvapo oro gūsis įsiveržė pro atidarytas dureles, įsėdęs vyras paklausė, ar nesušalome, pasakojo, kaip mašiną vairavęs žmogus beveik nespėjo sustabdyti automobilio, į kurį jau skriejo dvi stirnos, viena nusileido miško kitapus kelio glėbyje, mašinos priekis stipriai apgadintas, gerai, kad policijos ilgai laukti nereikės. Juodapaltė ištiesė kaklą skubėdama pasakoti, kaip vaikystėje per pusnis brisdavo iš mokyklos kuo aukščiau iškėlusi žibinto spingsulę, nes pasitaikydavo vilkų – kartą vienas kad šoks per kelią, ji taip ir atsisėdo į pusnį, atsisėdo ir meldžiasi, o ranką su žibintu vis tiek laiko iškėlusi.

Yrėmės per kelią kaip per rūko apimtą vandenį, stubure įstrigusi nejaukumo strėlė. Apie stirną daugiau nekalbėjome. Prasidėjo retų gatvės žibintų šviesų liežuvių laižomi šaligatviai, nuo vieno jų atsiskyrė pavidalas išskėstomis rankomis, dviem judančiais vorais, išsišiepė išgirdęs švelnų stabdžių murkimą. Sumosavo tarsi norėdamas apkabinti, vorai nugarmėjo į kišenes, šešėlis dingo vis dar dirbančios vietinės parduotuvės gerklėje. Vyras trinktelėjo per vairą, nestipriai, tokia kelionė šokdina širdis kaip stirnas.

– Močiūūūte, čia mūsų stotelė, – iš tamsos suūkė mergaitė ir bedė pirštu į tamsos pusiau nuėstą suolelį.

Jos šoktelėjo iš skliaustelio virsdama šauktuku, sukruto kuistis po rankinę, ieškodama akinių, mautis pirštines, vis kartodama, kokių dar gerų esama žmonių, dabar jau nebus toli net ir pareiti, jei niekas neveš, galima ir į parduotuvę užsukti, šokoladuką nusipirkti, sušilti, o pro langą ir autobusas, jei toks atsiras, matysis. Gal ir filmukus spės pamatyti.

– Laimingai parvažiuoti, laimingai. Jau visi žvėrys ir žmonės prabėgo, daugiau ant kelio nebešoks, – lyg šyptelėjo, lyg rimtai pasakė, aštriu keliu užkliudydama dureles išsirangė iš keleivio vietos, sugriebė už rankos „ate“ darantį rausvą gniutulą.

Ant pečių šokčiojo rožinė kuprinė su elniukais, tirpo tamsoje, ir nežinia kodėl užsinorėjau juoktis kaip žmogus, ūmai suvokęs kokį nors sunkiai apčiuopiamą išsigelbėjimą. Pasigarsinę radiją skrodėme aksomo sunkio greitkelio vakarą, netoli į kelią šaknimis įsikirtusio ąžuolo dryktelėjo lapės žaibas, bet toli, tos audros kraštas mūsų nebepalies.

Tik kitą dieną, klausydama radijo, išgirdau, kad tarpmiestiniame autobuse mirė žmogus – vyras garbaus amžiaus, tiesiog užmigo ir neatsibudo, vairuotojas sukruto žadinti paskutinėje stotelėje, o keleivis tik sviro į šoną, kol skrybėlės kraštu atsirėmė į langą ir nuo ranktūrio kaip iš aukštybių neriantis paukštis nukrito strazdanų nusėta plaštaka.

Mirtis rausvais nagų pusmėnuliais nuramino vyrą voro rankomis stotelėje, jis išsižiojęs, tarsi norėtų praryti pasaulį, nuo kandžių suvarpytos kepurės dar kyla garas, vėjas įspraudžia į gyvatvorę išlukštento šokoladuko popierėlį, o aš kiekvienąkart, atsidūrusi šalia spalvomis plieskiančios mergaitės, atsargiai uodžiu orą, ar neatpažinsiu rudens lapų prikritusio gilaus, dumblino ežero kvapo, bet žmonės nekvepia ežerais, dar ne.

 

 

© 2018 Kur tekstas

Theme by Anders NorenUp ↑