vivulksio g, lukšio g, kalinausko g

Miegas daug ką išsprendžia, taip ir būtų, jeigu būtum šiąnakt miegojusi. Automobiliams, kaip ir arkliams, reikia poilsio – tik mažiau. O man miego sąvoka yra nesibaigianti vasaros popietė gatvėje, arba rūke paslėptas daiktas, arba tiesiog diena, kai esu išjungtas, bet visais nervais dar teka elektra – iki pat galvos, gatvės žibinto galvos.

Jūs teisūs, aš turiu daug laiko pamąstymams, nes šviečiu tik dalį paros. Bet mąstyti ne per daugiausia mėgstu, iš mąstančio žibinto nedaug naudos – menas moko mus mąstyti, ne žibintai. Tad mes fiksuojam, laidais ir vibracijomis perduodam duomenis, o tai, ką reflektuojam, išleidžiam į šaligatvio plyteles, išpučiam į orą, siunčiam paukščių plunksnų iškrovomis – kitaip sakant, paskleidžiam nepanaudotų minčių debesį. Jis išsisklaido, bet, kaip ir senas miesto grindinys, niekur nedingsta – apsineša, pasislepia, nusėda naujuose kiemuose.

Todėl matydamas, kaip tu, užuot kritusi į miegą, drebi laukdama, kol ukrainiečius į statybvietes ir atgal išvežiojęs mersas įsuks į Vivulskio gatvę, priglus tau prie šono, noriu priminti: juk kartą vežei savo tuometinį artimąjį į Vilniaus traumų psichologijos konferenciją universitete, negi nepalengvėjo įkvėpus profesionalaus požiūrio, o ypač ar nepalengvėjo tada, kai jam paskambino iš darbo – pabėgo vaikas, ir iš auditorinio traumų aptarimo teko kristi į vaiknamio traumos trasą, o ten jis jautėsi kaip žiurkė šilumos trasoje – apčiuopiamos, šviežios problemų karščio bangos, reikalaujančios staigios reakcijos. Turėjo palengvėti gavus ženklą, kad už kiekvienos problemos auga didesnis debesis, lygiai kaip ir už kiekvieno atokvėpio.

Ach, tuometinis artimasis, pirkęs tave liūdniausiais skyrybų metais, dar ne visai apsipratusią Lietuvoje! Įsikraudavo sužadėtinę, šunį, meškerių ir palapinę, pasileisdavo iš miesto į žalią šlapią miško kilimą. Gindavo tave Europos keliais, dažniausiai nemokamais. Įstatė dujas. Nupoliravo. Atliko cheminį valymą. Išlupo ir pakeitė nubrizgusią, išklaipytą vairuotojo sėdynę. Tavo beveik šeima. Vadino tave Lialka, nes buvai graži, pačiame jėgų žydėjime. Iki merso. Jis buvo, jis yra tavo problema, už nugaros slepianti didesnį debesį.

Pirmą kartą mersą sutikai, o ironija ir o memento mori, aikštelėje Lukšio gatvėje, kur jo šeimininkas odine kepure cvaksėdamas seilę tarp dantų užsuko į „Greitas ir pigias skyrybas“, iš jų pamėlusiais barzdos šeriais dingo žydrasienės net plieskia kavinės „Minutėlė“ duryse, o išeidamas, iškvėpdamas degtinės ir cepelinų kvapo gūsį, parodė vidurinį pirštą erotinių prekių iškabai – ir tuoj kažkaip susigėdo, sumažėjo, nes į aikštelę įsiraitė katafalkas su cepelinų išsiilgusiu vairuotoju.

– Baisiai daug vietos užimi, ponečka! – rūgtelėjo dyzeliu mersas ir išvažiuodamas veidrodėliu brėžtelėjo tau langą.

Prisilietimas, nepadarantis žalos, tik įbrėžiantis širdį. Tavo artimasis ir jo sužadėtinė, išėję iš kebabinės, to nematė.
*
Gatvės ir dienos sukibo į vieną įkaitusio asfalto gumulą, suminkė merso žvilgsnį, įsuko jį didelio atsitiktinumų kamuolio vidun. Tu jį vis sutikdavai. Jis keitė šeimininkus. Reikia pasakyti, žmonės mąsto: keisiu automobilį. Ir nejučiomis, būna, automobilis pakeičia juos. Tokiais atvejais geriau stovėti pasaulyje žibintu, visų priimamu kaip savaime suprantamu nuobodžiu įrenginiu, niekieno nesisavinamu. Taigi mersas turėjo dovaną atstumti, atsikratyti, ir jau tada buvo aptriušęs – plauk, dažyk, siurbk, remontuok, variklis neužmušamas, o išorė pašiurpusi nuo gyvenimo siaubo.

Jis tykojo. Jis persekiojo. Važiuoji, sakykim, iš beveik šeimos kiemo Naujininkų alyvų gūžtoje pro taksoparką, sveikiniesi su pažįstamais troleibusais, ir degalinės krūmuose suraudonuoja šypsenos dryžis. Ima rasoti priekinis langas, vairuojantis artimasis sako: pūtiklis pareina, bet išties tai tave išpylė šaltas prakaitas. Stovi aikštelėje prie maksimos ar iki, šalia tavęs laisva vieta, įsuka pasisveikindamas – sudrebi ir klykteli, trys sekundės įtampos baigiasi nustebusiu pavargusio universalo žvilgsniu arba isterišku raudono mini kūperio juoku: kas vyksta, ponia, prastas vaibas kaip šeštadieniui! Naktį tūnai po alyvomis, nuo kapoto ant stogo marširuoja naujanų katinai, už gyvatvorės girdėti tykus iš nesibaigiančių kelionių grįžusio kaimynų mikriuko švarpesys, dulkės, žiedadulkės ir rūdys audžia kultūrinį sluoksnį, ir vidurnaktį – šviesos plėšinys krūmuose, padangos per bortą! O, ne, o, ne, kartoji mantrą, apykurtis mikriukas pabunda krioktelėdamas, amteli prabėgdamas šuo, šviesos dryžis lange, ir – miegok, miegok, čia baltoji opel astra bando sliuogti per užkištus kiemus, jos vairuotoja barasi su savimi ir kopia per bortus. Baltoji opel astra tokia švelni, kad net skauda, niekas jai nedrįsta priminti rūdžių nėrinių po kairiuoju sparnu. Arba vėl – ryte gatvės gale išneria merso snukis, tau variklis kulnuos, o jis pypteli mokyklinio autobusiuko balsu: taip, čia kitas sprinteris, nuliūdinai nepasisveikinusi.

Noriu tau priminti, kad baimė ir drebėjimas pramušė tau radiatorių. Ir tada tavo beveik šeimai pirmąkart kilo klausimas, ar apsimoka taisyti, ar jau dairytis kitos mašinos. Tu ruošeisi baisiai tikrovei, bet, kaip mus yra įspėjęs Kierkegoras, tikrovė užgriūva jai nepasiruošus, o aš pridėčiau – ir visai ne tuo šonu, kurį mokeisi atremti. Viskas prasidėjo nuo to, kad trys gyvi organizmai apmyžo, atleiskit už žodį, tau priekinį ratą. Teritoriją žymintis katinas, socialiniame būste gyvenantis vaikas ir kieme ant sofos su kaimynais šventusi moteris. Du pirmuosius pro langą netyčia pamatė tavo artimojo sužadėtinė, o moterį jis pats užklupo, nešdamas namo glėbį išdžiūvusių skalbinių.

Buvo visiškai aišku, kad tavo beveik šeimai stinga aršumo aprėkti, pažymėti teritoriją, išstumti pyktį. Taip prieš pat vidurnaktį tu atsidūrei plovykloje, šnektelėjai su vabzdžių gaišenomis ir žiedadulkėmis apkibusiu kemperiu, klauseisi ramaus radio svoboda murmesio, ir stabtelėjusi prie Spartos palaukti žalio šviesoforo signalo, uosdama kemperio kelioninio prakaito likučius, susitaikei su tuo, kad merso pavidalas yra šešėlis, užtektinai prisimaitinęs tavo tamsa.

Gatvės žibintų lempos romiomis akimis stebėjo lašalų šokį. Kažkoks keturratis pavidalas artėjo prie šviesoforo, oras alsavo abejinga pavasario tvankuma, sužadėtinė snaudė įkritusi sėdynėn. Pavidalas nesulėtino. Žalia neužsidegė. Ir tik tada, kai gatvės žibintas tvykstelėjo į kreivą raudoną šypseną, tu pripažinai, kad baimės rūdys nebūtinai viską paspartina. Tiesiog viskas tarsi žiedinėje sankryžoje kartojasi tam, kad neužsimirštume. Kelio ženklai rodo, kad pavojų bus, kelias veda per juos.

Apsilaupęs mersas – vairuotojas amtelėjo sužadėtinei laikytis ir pats suleido nagus į vairą – šoktelėjo į tavo bagažinę. Mergina abiem rankom įsikasė į sėdynę, loštelėjusi pirmyn, švelniai bumptelėjo kakta į stiklą. Nuo galvos nuslydo lankelis. Ar tau skaudėjo? Taip, kaip skauda mokinukui, slystelėjusiam ledu aptrauktos balos vidury, parkritusiam ant kuprinės dangui švysčiojant akyse, bandant įkvėpti, jaučiant nugaroje skausmo ir baimės dieglį – praeis, tikrai praeis, svarbu sulaikyti ašaras draugų akivaizdoje, svarbu neuždusti, nesusileisti, svarbu, kiek tai tęsis.

– Nnn, naaa… – lyg ir ruošėsi keiktis iš merso išlipęs vairuotojas, tas pats cepelinų su degtine ir skyrybų herojus.

– Kodėl nestabdėt, beveik nestabdėt? – apibėgo abi mašinas tavo artimasis ir atšlijo užuodęs atsakymą.

Merso vairuotojas rausėsi piniginėje:

– Bachūras, nenada pyktis, skyrybos, reikėjo na zdarovje…

– Galvot reikėjo!

Tavo artimasis pinigus vis dėlto paima ir mykiantį merso vairuotoją iki namų palydi. Gaila jam. Tavęs irgi, net ir merso, pažiūrėk, koks supuvęs, sako sužadėtinei, uždėjęs šiltą delną ant jos drebančių pirštų.

Mersas žvengia iš tavęs. Gerai atrubilinau, ką? Jei paklaustum, kodėl, jis nežinotų. Kaip ir katinas, kaip ir vaikas, kaip ir moteris nežinotų, kodėl myžo tau ant rato. Žiedinė sankryža. Tikrovė pasiruošusi užgriūti.

**
Nuo smūgio tau trakštelėjo kėbulas. Ir jau žinojai, abu su tuometiniu artimuoju žinojot, visi trys su švelniarankiu Ilja iš servisiuko žinojot – laikas. Atkalt ir parduot. Nebeinvestuot. Servisiuke sutikai ir mersą, pamačiusi, kaip Ilja ranka raminamai plekšteli jam per šoną, supratai – mersas yra tavo žudikas. Ir jau net nenustebai, kai prasidėjo d., kai tavo beveik šeima padavė skelbimą į autopliusą, apvažiavo paskutinį ratą ir perdavė raktelius žalialapei studentei. Vežiodama ją į paskaitas, pusiaunakčiais susiurbdama į saloną krūvą pusgirčių mergų, nebeslėpdama į pakabą įsimetusio v., atitokdavai išvydusi merso šypseną – reklamos stende, darbščiame barboros sunkvežimio veide, pūgos apimtos gatvės gale.

Tada pas Ilja – ką jis tau pasakė? Nevaidink, kad skaudėjo. O tada Ilja – ką tau pasakė, tiesindamas kėbulo geležis? Tas mersas traukia avarijas. Kas mėnesį įkala jis arba jam. Atiduotų ir metalą, užbaigtų tą ratą, bet gudrus, mėto pėdas ir keičia šeimininkus.

Geras pasakotojas tuoj pat turėtų pateikti merso psichologinio paveikslo aprašą, išlukštenti iš popierėlio motyvus, giminės faktus ir aplinkos įtakos veiksnius. Bet apie mersą mes nedaug žinome, tiesiog jis iš šešėlinio pavidalo perėjo į veikiantį kankintoją. Keitė šeimininkus ir maršrutus taip, kad būtų arčiau tavęs. Įlenktos durelės. Nubrėžtas veidrodėlis. Užstatytas išvažiavimas. Varžtas padangoje – gal ir ne jo kaltė, bet. Visada išlaukdavo, kol būsi perpirkta, užsimirši, ir išnirdavo akiratyje. Gal tai vadinama sistemingu atkaklumu. Pamąstymui.

Vasarą, tai buvo vasarą, tavo vairuotoja, žalialapė studentė, vėluodama į Centro polikliniką, pastatė tave Kalinausko gatvėje ant kalno. Toliau nuo žiedadulkėmis prakaituojančių medžių. Bėgo prilaikydama nuo galvos sprūstantį kapišoną, plakama ūmai įkypomis strėlėmis gatvę užpuolusio lietaus. Stati įkalnė, šlapia kelio danga. Tu sutelkei mintis į pastatą kalno viršūnėje, įsikibai jo kaip žmogus bažnyčioje įsitveria klaupto ranktūrio, ilsindamas geliančius kelius. Neužtrauktas rankinis stabdis yra tik smunkanti nuo kojos šlepetė – pariesi pirštus, ir išsilaikys, svarbu mažiausiai galvoti apie ta koją, apie tą šlepetę, o kai mažiausiai galvoji, vidine akimi pasimato visas tokių pastangų nenaudingumas.

Kalinauskogatvė pajuda atgal, lyg norėtų subėgti į savo pačios laiko pradžią – tu slysti ja atbulomis, prariedi Dembovskių vilą, ir visi medžiai, pastatai, krėslai balkonuose, visi nuo lietaus pašiurpę balandžiai pastogėse atjaunėja, įgauna nuotykio laukiančiųjų aštrumo, o tas nuotykis esi tu. Slysti galima lėtai, šioje gatvės pusėje nestovi nė vienas automobilis, galima taikyti įvažiuoti į sankryžą, kai kitiems degs raudona, visiems stebint švelniai įsiremti į bortą ir sustoti. Taip norėtųsi, taip apskaičiuota, viltasi ir apsirikta. Gatvės žiotyse tarsi likimo apdaužyta valtis linguoja mersas.

Vairuotojas siekia patildyti radiją, ieško garso mygtuko dviem pirštais, kitais sugriebęs prakąstą sumuštinį, nusėja seilėmis ant skydelio magnetu pritėkštą telefoną: ė, koks dar objektas, man pietų pertrauka, pats ir varyk! Atgal, atgal, atgal, kartoji mantrą vis garsiau, veidrodėliuse žioruoja merso šypsena.

– Kam tau reikia manęs? – jausdama bagažine jo aitrų variklio karštį, bandai laimę, trys sekundės prieš neatšaukiamą kontaktą.

– Nu, blyn, ką aš žinau? Aš čia analizais neužsiimu, – trūkteli snukiu užsivedęs adrenalinu. – Nesiparink, gi kaifas – tikra avarija, gyvenimas!

Vairuotojas išspjauna keiksmažodį ir sumuštinio gabalą, per vėlai tave pastebėjo, sukteli vairą kairėn – šonu praeit jau nepavyksta. Smūgis švelnus, bet vis tiek pritrūksti kvapo, tarsi griūtum ant nugaros, ant pasaulio pilvo.

– Mes šokam, ką? Kas ką? – apglėbia merso šnabždesys, gergždimas, alkano siuto iškrova.

Žala nedidelė, o nauda ta, kad žalialapė studentė aplaistė ašaromis vairą: mano pirmoji mašina, ką dabar daryti? Užvirusi pykčiu mersui, atėmusiam iš tavęs Lialkos gyvenimo etapą ir beveik šeimą, riedėjai užgniaužusi bet kokį malonų žvilgsnį šiai vairuotojai, o ji pjovė tavo sankabą ir įnirtingai dirbo barista, kad sutaupytų tikrai savo mašinai. Tam laikui iššokus lyg spyruokle išspriegtam ji staiga pamatė tave, savo pirmąją vairuotojos gyvenime, ir kurį laiką nežinojo, ką su tuo daryti.

***
Tu panirai į d., Ilja nėrė iki alkūnių į tavo vidurius.

– Tą mersą įsiūliau parduot kazachams, nu i perestanet mučit tebia, neubevajamaja, – pasakė taip, kaip šnibždama į ausį ligoninėje sveikstančiai mylimajai.

Tu nesveikai. Perėjai į dabartinio artimojo, visai ne marozo, su laikrodžiu „Vostok“ ant kairiojo riešo, rankas, pareigingai važiavai į darbą ir sodą. Prie ikiuko Jogailos gatvėje truputį įsimylėjai pilką „Porsche Cayenne“, dutūkstančiai penktų. Tau patiko jo keistai išplėstos akys ir kiek nudrengta išorė, taip kartais nutinka automobiliams, nevertinantiems savo prestižinės prigimties. Jis kažkaip iškart sugavo tavo bangas, ir dar labiau išplėtė akis lyg pats nustebęs, kas ištiko:

– Atsiprašau, jūs pirmoji mašina, kuriai pajutau simpatiją, ir kaip tik paskutinę savo dieną Lietuvoje. Aš net nežinojau, kad man gali patikti kita mašina.

Jį pardavė baltarusiams, o tu dviem metams gavai mainais minkštą susitaikymą. Kartais užtenka žinoti, kad kažkam patikai, ir realybės neįmanomumas visai nekliudo pasišildyti tame žinojime.

Tu ėmei sveikti. D. nedingo, tik pasidarė ištveriama, paūmėjo ir stabtelėjo v., prabėgo keli padangų sezonai. Mersas pabuvo pas kazachus, perėjo pas ukrainiečius ir kartu su jais grįžo pas lietuvius. Kartais tai vadinama likimu, o gal žiedine sankryža.

Miegas daug ką išsprendžia, bet šiąnakt tau nemiga, iki pat penktos ryto nemiga, kai mersas, prarijęs statybų darbų vadovą, pasiruošęs susirinkti visą chebrą, tau pažada:

– Nu, ką, dar pašoksim, kas ką? Šiąnakt, niekur neišvažiuok tik!

Ir žvengia. Žino iki pat pašaknų, kokia tu suėjusi. Jo sąskaitoje – kiek mirtinai užvaikytų, sudaužytų, iš sistemos išėjusių mašinų?

Tavo minkšto susitaikymo apmušalai plyšta. Visa diena – ištįsęs laukimas prie „Regitros“ žinant, kad technikinės nepraeisi. Varna užima postą ant Renės palangės, erzindama viduje uždarytą katiną ir pasiruošusi stebėti, kaip mersas sprinteris užbaigs tavo kelionę per gyvenimo magistralę. Aš reflektuoju ir bombarduoju šaligatvį savo refleksijomis.P

Pavargusisaulė pakimba ant balkonų, mersas sprinteris įsuka į gatvę. Iš kiemo išneria volto jaunuolis, stabteli prie tavęs, klijuoja ant stiklo lapelį. Merso vairuotojas sudvejoja, suka į laisvą vietą kitoje gatvės pusėje. Dabar jūs stovėsit akis į akį, tik per atstumą. Jis grieš dantimis visą naktį.

Volto jaunuolis atidaro dureles, įsirango vairuotojo sėdynėn ir, apsikamšęs kaklą kelionine pagalvėje, užmiega.

Aš, audinė

Mes linkę nukelti objektyvius apmąstymus apie tai, kas nutiks gyvenime, nes jo nutikimai yra fejerverkai autostradoje. Žybt ten, kur pliki laukai, pralėkdami pamatėme kraštelį, ir vėl pažįstamas tamsos maišas. Galvoje žybt įsijungė fejerverkai, o dabar jaučiu nepatogiai sėdynėje susirietusio volto jaunuolio kūno šilumą, visą tikrumo sunkį. Jo striukė kvepia drėgme, vėju, benzinu, maistu, aršiu prakaitu. O mano salonas trenkia nusidėvėjusia oda, dulkėmis, saulėgrąžų lukštais, į jį prilijo pro pusiau pravertus langus. Visą mėnesį niekas nesėdėjo, neužkūrė motoro.

Įsivaizduokite nekalbadienius, įsivaizduokite instituciją, kurioje jaučiatės paliktas. Ir kai staiga viskas persiverčia – kaip ištverti tą paskutinės vilties svaigulį?

Volto jaunuolis sukryžiuoja pirštus ir murma:

– Pravažiuokit, lochai, pravažiuokit!

Tie su dviračiais pasiraito spiralėmis po kiemus ir dingsta. Jei galėčiau kalbėti, nuraminčiau – pagautų, patys nežinotų, ką veikti su volto studentu. Mokinukai iš gero rajono.

Trys minutės tylos, ir volto jaunuolis patogiai įsitaiso vairuotojo sėdynėje. Dabar jaučiu, kad jis – aukštas, pertempta nugara, ramiai dirbančiais organais ir protu. Minti patinka tiek pat kiek studijuoti. Pasišviečia telefonu.

– Negalėjau pakelt, seniuk, vėl tie su dviračiais. Buvo reikalų. Ne, bišk pabėgau ir įsimečiau į seną audi. Ką aš žinau, kieme mėtosi suėjus visa, net nerakinta, – lyg susijuokia, lyg kosteli. – Klausyk, tu nusileisk paimt mano tašės iš krūmų, spėjau paslėpt. Nu, jo, gerulė pamaina.

Šventė baigėsi, ir pudra nubyrėjo – ar ne taip sakoma. Žodžiai nukibirkščiuoja laidais, ir atrodo – pavargęs akumuliatorius krusteli. Tuk. Širdis. Nors man sunku suvokti žmogiškųjų organų prasmę. Kas mašinos širdis – variklis, akumuliatorius ar degimo raktas, duodantis kibirkštį visiems procesams? Suėjusi visa.

– Eina sau, čia sėmkių veisykla! – dar pasišviečia ir atšlyja, psmatęs iš vairuotojo durelių kišenės byrant lukštus. – Koks marozas tave vairavo?

Man sunku suvokti žmogiškųjų lingvistininių posūkių iš pagrindinės logikos gatvės prasmę. Dabartinis artimasis – pažiūrėkite į jo vairavimo stilių, nervingas šokčiojimas sėdynėje, barbenimas pirštais į laikrodį „Vostok“, pamokymų tirada vietoje keiksmažodžių – daugiabutinis darbininkėlis. Paimkime visiems po truputį žinomą nacionalinį komiką Orlauską, dar vos papūskime žandus, pilvuką, pakabinkime panosėje visada nelygiai pakirptus juosvai rusvus ūsus, įstatykime pilko lietaus debesies akis ir šį postamentą su žiemą vasarą prasegta striukele užkelkime ant smailianosių lakierkų. Visai ne marozas. Audi kaip audi, ne palakstymui, ne koks marozas gi, nusipirkot ir važinėsit į sodą, tris metus tikrai nesupjausit – sakė Dzūkų gatvės autoserviso Ilja, vėl pamatęs mane savo kieme. Ne apie visus mano artimuosius verta kalbėti, bet apie Ilja – nykštukėlį saulėta šypsena, mėgstantį užversti galvą į soboro bokštus – iki variklio užkimimo verta. Buvęs vairuotojas naujam su rakteliais perduoda ir Ilja, toks mano likimas, jo pirštai švelnūs ir mintis lengva. Metus pas jį nebuvom, ir štai aš nepasiekus trejų metų nesupjovimo termino, štai aš suėjus iki jo likus keturiems mėnesiams. Žmogui keturi mėnesiai yra vienas sezono mirksnis. Automobiliui – ilgas laisvės atodūsis.

*

Visai ne marozas, bet gal geriau toks. Mano pakaba žema, žvyruotų molingų sodo keliukų nudžyrinta. Stogas plieskiančios saulės pablukintas – žilstelėjęs viršugalvis, ponia, jūs pagyvenusi. Iš salono iki galo neišsiurbiama liesa sodo žemė, keleivio pusėje priekyje lenta įdrėkstas pamušalas suklijuotas juoda lipnia juosta. Sodas plėtėsi ir užkariavo mane, o dabartinis artimasis, bijantis staigių posūkių, nieko nepastebėjo.

Volto jaunuolis švysčioja telefonu pasišviesdamas, perbraukia ranka apspurusį odinį kėdės apmušalą vairuotojo sėdynėje.

– Ir į darbą, ir į sodą, ar ne? – patekšnoja prietaisų skydelį ir, sugraibęs kišenės gelmėje drėgnų servetėlių, valo nuo jo dulkes.

Jei vėjas brūkšteli tau per plaukus, lyg glostytų. Jei tave paliko stotelėje, bet greitai prisiminė ir grįžo. Viduriuose, laiduose kažkas klerkteli – taip galėtų krioktelti budinamas iš miegų žmogus.

– Mieste ne tiek jau daug tokių kaip tu, – sako volto jaunuolis, baigęs valyti.

Išlipęs uždaro duris ir jas švelniai spusteli: laikykis.
Aš ir laikausi, nes dabartinis artimasis, ryte išėjęs parūkyti, apeina mane ir burba: žmona tikra korona, vežk į šrotą, vežk į šrotą. Kiek ten gausi! Paimt naują akumą, granatą, vairo stiprintuvą atkalt, nu, pakaba tai audinių vėžys, nieko nebus… Atkalt ir skelbimą!

Jis taip šneka mėnesį ir taip mėnesį susilydo prieš žydrą žmonos chalatą su baltomis išblukusiomis žvaigždėmis – pritildo garsą tiek, kad žodžiai virsta neišsakytomis mintimis. Jos akys – šokoladas, stotas – kareiviškas, ji primena pagalvę su kulkosvaidžiais burnoje. Akumuliatoriui šį mėnesį nėra pinigų, nebus ir kitą, reikia naujos mãšinos. Nemėgstu, kai žmonės šitaip kirčiuoja. Bet nenurašykim į šrotą dėl lingvistinės tarpinės pralaidumo, ar ne?

**

Naktį kankino nemiga, nors taip nesakoma apie mašinas. Buvo nekokybiškas stovėjimo periodas. Salone jaučiau drėgnos servetėlės kvapą, salono oda pašiurpusi nuo švaros. Išorėje buvau tokia pat išblukusi, purvina, apkibusi žiedadulkėmis, o viduje – jaučiau volto jaunuolio kūno šilumą, jo pirštus ant vairo. Daiktai stebėtinai socialūs, nors žmonės to nepastebi.

Šeštą ryto užsnūdau, nors taip nesakoma apie mašinas, ir pabudau nuo pakaušį skrebenančių kojų. Varna ant stogo atliko rytinę mankštą. Baltas „Peugeot 308“ universalas, kurį jo artimasis dūsaudamas stato prie manęs, tik kai visai nėra vietų, ir rūpestingai užlenkia veidrodėlius, garsiai virškino dyzeliną. Per naktį jam užmiršo išjungti šviesas, ir dabar Vilniaus gatves raižančio spartuolio viduriuose dėjosi ne vien žmogaus ausiai ir akiai žinomi procesai.

– Jis dar neišmoko taupyti energijos? – kryptelėjo galvą varna.

Gyviai stebėtinai socialūs ir moka keistis informacija su daiktais, nors žmonės to nepastebi. Negalėtum to pavadinti kalbėjimu, greičiau – pajunti užduotą klausimą, ženklų, vibracijų pliūpsnį, šilumos šoktelėjimą, kailio ar plunksnų virptelėjimą, kvapo natas, urzgimą ar klektelėjimą snapu.

– Jam ir nereikia.

Įgūdžiai auga su mumis, daugelis automobilių natūraliai ima taupyti resursus. Žmonės irgi ima taupytis amžėdami – užkerta mintis apie skausmą, stengiasi kuo ilgiau pratęsti normalią būseną, atideda operacijas, kūnas prisitaiko prie neatidedamų pokyčių, per tankų pulsą apramina gilus kvėpavimas, pertemptas balso stygas – tylesni žodžiai, o jei užsisakei maisto iš volto ir nereikės gaminti, galėsi išsiplauti grindis ir paruošti balkoną skaitymui saulėje.

– Ko man nereikia? – staiga atsibunda pežas. – Kas čia per purvinų mašinų pokalbiai su purvinais paukščiais?

Automobiliai stebėtinai socialūs, nors nebūtinai diplomatai. Žmonės to nepastebi. Ir gal labiausiai dėl to, kad daugelis automobilių perima žmogiškuosius požiūrius, manieras, tampa per daug panašūs į savo tuometinius artimuosius, o kas per daug tiksliai atkartoja tave patį – gąsdina. Tiems, kurie su tuometiniais artimaisiais, partneriais, šeimininkais, vairuotojais taip nesulimpa, iškyla laisvos valios klausimas. Ar taip buvo išreikšta tavo valia, ar tu tiesiog asocialus? Autistiški automobiliai, perdegę automobiliai, d. sergantys kaip aš, automobiliai motyvatoriai, nušvitusieji, baimėje ir drebėjime gyvenantys, ramūs šeimos automobiliai, veržlūs vienišiai – jums suprantamomis kategorijomis bandau paaiškinti, kad ir daiktai turi visą spektrą gyvenimų.

– Savivaldybė turi pasirūpinti tais paukščiais, ir tokiomis mãšinomis, kurios privilioja tas skraidančias žiurkes, – užverda pežas.

Jis žino, ką sako, nes varna nepraleidžia progos pakurstyti balandžius bombarduoti jo stogą. Pežo artimasis išbėga plėvesuodamas švarko skvernais ir rėkdamas: merde! Jis dirba pavaduotoju švietimo įstaigoje, kur sustiprinta prancūzų kalba, ir tikrai jo diena merde – neapsipylus kava išvežioti tris vaikus po kitas mokyklas ir darželius, žmoną – į savivaldybės švietimo skyrių, šunį – pas mamą, nes vienas namuose kauks. Per ketverius gyvavimo metus universalas patyrė devynis cheminius valymus, švara – jo saldžiai kartus apsėdimas.

Varna jau nusitaikiusi į šiukšliadėžę, kur parduotuvės darbuotojai, besirenkantys į naują pamainą, prisvaidė kavos puodelių ir nebaigtų sumuštinių likučių. Ji žino – pežo gyvenimas tik prasideda, jam patinka, kai pirmasis partneris – taip ir tik taip vadina – kalba su juo prancūziškai. Patinka švarus kelias į savivaldybę ir ugdymo įstaigą, laimingi žmonės centre, stovėjimo vieta tvarkingame kiemelyje, kuri kartais vis dėlto būna įžūliai užimta ir reikia trintis šonais su tokiomis kaip aš, patinka universali šeima, tvarkinga gatvė, reguliarūs apsilankymai plovykloje.

Ilgainiui jis darysis vis labiau neurotiškas, nes varna ir balandžiai nesiliaus elgęsi pagal keistus savo dėsnius, o savivaldybė niekaip nesiims jų sutvarkyti. Ir dabar pežo partneris, viena ranka grūsdamas šunį į bagažinę, kita skambina telefonu žmonai, ragindamas greičiau išeiti, nes, merde! -būtina užsukti į plovyklą. Pežas dar jaunas ir dar tiki partnerio žodžiais: išvažiuosim į Prancūziją, tikrai, neįmanoma gyventi tokiuose rajonuose! Jam sunku išskirti, kas būtent neįmanoma, tad daro išvadą: pirmiausia – bombarduojantys balandžiai. Nuvilnija šiluma – partneris supranta, partneris rūpinasi savo pežo.

***

Universali šeima greitai sušoka į universalų automobilį. Tada ir paaiškėja, kad pežo akumuliatorius nusėdęs. Manasis išvis nusprogęs, bet aš tai niekur nevažiuoju. Sodo sezonas neprasidėjo. Šuo inkščia bagažinėje, vyras ir žmona atsuka garsą roko ritmu aiškindamiesi, kuris paliko šviesas: aš išjungiu, ne, tai aš viską padarau iki galo!

Parūkyti išėjęs mano dabartinis artimasis stengiasi nesusiremti žvilgsniais su pežo partneriu, bet jis pats atplėvesuoja švarko skvernais: gal turite prikurti, ne, ne cigaretę, neužsiveda, gal tuos laidus tokius…

– …krokodilus? – išpučia dūmus.

– …taip, laidus, gnybtus, pliusas ir minusas! – griebiasi už galvos pežo partneris. – Žmona paliko šviesas!.. O man mokyklos renginys, pardon, tikra dūra!

Mes linkę nukelti objektyvius pamąstymus ir pasiduoti pavydo fejerverkams: štai, žmogus turi baltą pežo, o tavo mašina, tavo gyvenimas suėję, surūdiję, bet lieka, visada lieka šiokia tokia nesutaisomų dėsnių bendrystė – žmona, neišjungusi šviesų, vaikai, išpurvinę saloną, balandžiai, apdergę mašinos stogą vos ją parsivarius iš plovyklos.

– Audinė nudusus, bet aš turiu rūsy naują akumą, pabandysim prikurt!

Įsivaizduokite tuščią gatvę lyjančiuos laukuos ir save be kapišono. Įsivaizduokite – sustoja automobilis. Jums. Mano dabartinis artimasis įsigudrino nusipirkti naują akumuliatorių slapčia nuo žmonos ir manęs. Visas švytintis tempia jį iš rūsio, paskui tipena pežo partneris, persvėręs rankose laidus – lyg pasiruošęs jais karūnuoti seną audinę. Kiek kartų, pasisveikinęs su kaimynu, užmesdavo: ar ne laikas tavo senutei į mašinų rojų! Žodžiai tuo ir geri, kad galima jų tam kartui išsižadėti.

Raudoni laidai prie pliusų, juodi prie minusų. Pežas piktai inkščia – nenori imt tokios energijos. Net ir iš naujo akumo, nes akumas buvo skirtas man. Švari mãšina, švari energija.

– Pasikviesk teslą! – urgzteliu.

Jis pradeda trūkčioti, užgęsta. Norint pasikrauti, reikia mokėti priimti pagalbą, susitaikyti su silpnuoju aš. Tavo širdis gali būti tūkstantį kartų suėjus, čia gali būti tūkstantis pirmasis randas, bet – reikia susitaikyti. Tada tave užkurs, ir dar bent vieną tvinksnį būsi kelyje.

– Užsikurt nuo tavęs, nuo tavo daikto – irrespectueux, – kosteli pežas. – Turėtum ramiai ilsėtis. Miestas neturėtų leisti senų mãšinų išnaudojimo!

Dievaži, imu purtytis nuo juoko. Miestas suėjusioms audinėms neturi galių, kaip ir išnaudojimo sąvoka. Tam ir duotas gyvenimas, kad išmoktum sustoti tada, kai nusprendi. Daugelis automobilių stengiasi išspausti iš savęs viską. Vairuotojai reanimuoja, metalo klipatos nusisuka nuo šviesos tunelio gale ir vis grįžta, grįžta pas juos. Ciklas kartojasi, kol nebeištvėręs paskutinis artimasis į gūgle paieškos laukelį suveda „senų automobilių utilizavimas“ ir su tvinkčiojančiu palengvėjimu perskaito: eksploatacijai netinkamas arba nevažiuojantis automobilis yra laikomas atlieka. Bet nenusiminkite, daugelio automobilių dalys keliauja per kitus automobilius, metalas perdirbamas, o plastikas ir padangos – na, jie gali likti kokio gražaus miško samanyne amžinai.

Reikia sąžiningai pasakyti, kad sustoti tada, kai nusprendžiu, man nepavyksta. Autoserviso Ilja ištiesia ranką, ir aš sudarau dar vieną sutartį. Pamatysi, sako jis, dar keletą saulių, moja krasivaja, neubevajamaja.

Užplūsta pyktis, energijos kibirkštis – ir pežo variklis smagiai suvibruoja.

Ketvertas rankų čiumpa naująjį akumuliatorių, ir – akimirkos fejerverko žiedas! – mano dabartinis artimasis sako: palik, nebenešk, pabandysiu užkurt ir senutę. Jam traukiant seną akumuliatorių, jaučiuosi lyg iškosėjusi plaučius užkimšusius karkalus. Nemoku surasti gerų analogiškų palyginimų. Aš buvau apkvaišinta narkoze, man įsodino naują organą, ir dabar sudie terapijos, savipagalbos grupės, nejaukūs seniai nematytų pažįstamų žvilgsniai – ar galima sakyti „tai laikykis, susibėgsim kada kavos“?

Įkvepiu ir esu didžiulė gatvė, esu vėjas, žiežirba, skriejanti iš žmogaus siela.

– Dar tiek parako! – čiaudi pežas. – Ar ne per daug užsivedus?

– Vėluojat, nėra laiko ceremonijoms! – pyktis išgaravo, liko tik naujo blizgančio akumuliatoriaus pojūtis, noras rauti iš vietos!

Pežo šeima vienas per kitą dėkoja, šuo loja bagažinėje, debesys danguje atvėrė saulei sceną. Tai merci, išspaudžia pežas nuvažiuodamas, nėra jis kietos širdies, kaip ir dabartinis mano artimasis – naujas akumuliatorius, saulėgrąžų pakelis kišenėje, visais ratais ir pakaba jaučiu – šiandien niekas nestrigs. Oriai apeina mane, sako, tu matai, dar ne tokia suėjus, atkals Ilja, nu ir!..

Nu ir – lange pasirodo žydras chalatas baltomis žvaigždėmis. Dabartinis artimasis supūkščia, panyra visa galva į mano vidurius po kapotu. Negaliu sakyti, man jo žmona savotiškai patinka. Šią žiemą, kai užėjus baisiems šalčiams reikėjo jos mamą vežti į Centro polikliniką, o aš buvau mirus, ir jokie kaimynų krokodilai neprikėlė, nuleido per langą laidų gumulą su kabaliuojančiu fenu. Imk, papūsk į variklį! – sukomandavo. Jis dar bandė aiškinti – reikia pūsti į kuro filtrą, bet buvo neperkalbama: jutūbėj mačiau, negi tau sunku susitaikyt su progresu! Ir aš užsivedžiau. Nors ir nenorėjau nieko įrodyti. O štai dabar jis išlupa naują akumuliatorių, įstato senąjį, paplekšnoja per kapotą: gal kitąkart.

Įsivaizduokite, kad iš rūsio tamsos jus išvedė į šviesą, ir vos tik atsimerkėte – nuspyrė atgal. Sunku paaiškinti. Viduriuose dar jaučiu kibirkščiuojančią naujo akumuliatoriaus energiją. Spoksau į tuščią pežo vietą – be tepalų dėmelės. Ir kol visa pasaulio tuštuma mane ryja, į tą vietą keikdamasis įsuka baltas „Mersedes benz sprinter 311“ furgonas, snukį lyg pikta šypsena perskėlęs raudonas apsilaupęs dryžis. Slenksčiai išrūdiję kaip rūkaliaus plaučiai, priekiniame stikle įdauža. Aš apšalus, kol jis stumiasi į vietą, vos nekliudydamas veidrodėlio. Šiepdamas dantis – nežinau, kaip perteikti tą jausmą.-

– Nu, blyn, ir susitikimas! – prisispaudęs man prie šono, sukriokia, iš nasrų tvoskia benzinu ir sukepusių vabzdžių smarve.

Mersas sprinteris yra mano žudikas. Nors kadaise jį net mylėjau.

vivulskio g

Varna tupi ant automobilio stogo ir žiūri, kaip volto jaunuolis, užgulęs dviratį, purto balandžio sniegą iš plaukų. Vario sruogos ir rūdžių spalvos audrotas dangus, saulės ietys į kruopomis nubertą Vilnių. Tas su dviračiu numina paskui debesį, ir visa gatvė lieka varnai.

Tu žiūri į ją, ištraukta iš popiečio miego, tu galvoji: varna lieka varna, ką jai veikt su visos gatvės nuosavybe. Jeigu galėtum gerti kavą, dabar užsiplikytum atominį juodų tirščių puodą ir eitum į aruodą tikrint, kiek šioje gatvėje pabrango butai. Turi užspaudusi santaupų prie savęs, ir jeigu galėtum – bent garažą! Žmogus keistas padaras, jis linkęs leisti kartelę ir lįsti į žemę iki pat vitae normalis.

Iškart sąžininga pasakyti – tu 1990-ų gimimo, vieniša, raudonai dažyta (nuaugusiom šaknim) ir be (bent jau) garažo. Nors santaupų užtektų (bent garažui soduose). Magistro laipsnis (sociologija, pagal specialybę nedirbta), mačiusi pasaulio. Kurį laiką gyvenai Vokietijoje, bet širdis – visada čia, tik čia. Dvikalbystė pasimiršta, išsilavinimas ir įgūdžiai atbuka, įgalinimas nebegalioja. Vokiška kokybė, žinoma, čia vertinama, bet labiau daiktiškąja prasme nei Malerio simfonijomis iš buto tau už nugaros.  Muzikos ir teatro akademijos studentė ilgais laumės plaukais, būsimoji vargonininkė, sustojanti paglostyti iki stabarų nugenėtų medžių. Buvai įsimetusi į gelbėkime Vilniaus medžius grupę ir tu, trepsėjai iš nekantros, kada sustosit aplink juos ratu, apsikabinsit, susirakinsit – ir nieko. Neišsipildymai užgrūdina, bet palieka smulkius liūdesio randelius.

Kalbant apie liūdesį, miestas pavasariais įkvepia dulkių, iškvepia laiptinių pelėsį ir panakčiais jaunos numindytos žolės, šunų ekskrementų, balandžių plunksnų, motociklų dūmų, pirmų žydinčių gėlių, saulės įkaitintų dienų, džiūstančių balų, kavos ir kotletų, ką tik nuplautų mašinų, giliai kamienuose gargaliuojančios sulos garus. Ir taip viskas prasideda – meilė ir kerštas. Jeigu įsuktum į Švitrigailos gatvę, paskui į Kauno, o prie raudonųjų Algirdo namų – dešinėn, vienintelis mūrinuko antrojo aukšto langas atsidarytų, ir ranka pro jį svaidytų trupinius balandžiams. Grindos vyrai, lepsėdami balandžių apsvaidytu šaligatviu, sakytų – kurvamat, nepiktai, pavasariškai. Ranka dingtų. Balandžiai dingtų.

Tau jų gaila ir gėda, nes tame kieme paskutinį kartą matei jį. Tokį dar gerai išsilaikiusį – tik kelios balkšvos dėmelės juodoje ševeliūroje (ar čia tinkamas žodis apibūdinant buvusio mylimojo išvaizdą?). Na, štai, ir išsidavei meilę, o kerštas – pasakei keliems bendriems pažįstamiems: susenęs toks. Mes nebūtinai sakome, ką galvojame, nes jau buvome atidengę sielos stiklainį sulos, ir ten prikrito musių, vėjas prinešė dulkių, o dar kažkas krestelėjo cigarečių pelenų, taip sau, dėl juoko.

*

Popietės tingulys nuseka rainą katiną, šokantį ant rūsio stogelio ir dingstantį pirmo aukšto lange. Ten gyvena Renė, ir štai, tuoj ims stuksenti dviem lazdomis į sekmadieninės tykumos šarvus, iš po sijono kyščios didžiulės vilnonių kojinių apglėbtos pėdos, o žalias paltas bus ne iki galo užsegtas, nes krypstančios kojos kasmet reikalauja daugiau laisvės. Renę matyti vienu metu ir širdperša, ir džiaugsmas – praeidama pro tave, ji braukia ranka: krasivaja devočka. Neprimato. Arba žino – svarbiausia nematoma.

Šlavėjas su dviračiu, paliekantis po savęs cigaretės dūmo virvę, spjauna į Renės pusę – ot, boba, kelio nežiūri, vyras su džipu – visi kiemai turi po tokį – mygteli signalą, vargonininkės spanielio virvelė apsisuka apie jos lazdą, ir sekundei visi sustingsta dramatiškoje fotografijoje.

*

Varna nuo mašinos stogo spokso – sakytum, tiesiai į akis. Panaršė šiukšlių dėžėje prie parduotuvės, ir grįžo į postą. Tau nepatinka, nagais gali subraižyti stogą. Arba, sakykim, katinai: lieka pėdų atspaudai, nagų randai. Tu irgi turi randų, vienas ilgas – per šonkaulius kairėje. Taip ir susipažinai su juo, dar Vokietijoje: jauniklė mokyklinukė, jaunas studentas, karštligiška skuba į pikniką parke, kažkas stumteli, atsimuši į jį ir neišsilaikai, tvoros viela drėksteli šoną. Ne pirmas krytis, įbrėžimas, bet tvilkteli skausmo ir gėdos ašaros. O jis: kai vėl susitiksime, būsi kaip nauja, pamatysi! – ir kviečia kavos drive in kebabinėje, nes pakeliui, mažiau kamščių. Romantikos mažai, bet paskui važiuojate naktine miesto arterija, petys į petį, vėjas švilpia pro langus, širdys kala ir kriokia jaunas kraujas.

O miestas? Sakykim, Drezdenas, apvažiuojate Frauenkirche, pilį ir lekiate per Augusto tiltą, aukščiausiame jo taške, kai ratai kilsteli nuo žemės, įvyksta bučinys (taip negalima rašyti, bet tau čia tikrai įvykis, la mirabile, mirakel, stebuklas – ir nedidelis autoįvykis taip pat, jis nepatyręs, tad pasimatymas baigiasi dokumentų pildymu). Štai jau abu turite patirties randų.

Jo tamsūs plaukai, tavo raudoni, jūsų abiejų prosenelių vardas tas pats – Augustas. Tiek ir užtenka jaunai bendrystei. Abu mokotės, dirbate, išneriate į Šveicariją, grįžę apsigyvenate kartu, važiuojate prie upės, prie ežerų ir į miškus, skrodžiate miestą, ruošiatės būsimai ateičiai.

Laikas bėga, dar jaučiatės kupini gyvybės, nors rinkoje darotės mažiau paklausūs. Per daug patirties – rodos, taip sakoma? Apatija, įniršis, emigracija. Tarsi grįžus namo – tu, pakibęs tarp – jis. Štai ir viskas, net gyvenimas vienas šalia kito nesusiklosto. Jis nesusitaikė su išvažiavimu ir vieną dieną tiesiog. Išsikraustė. Jūs vis tolote nuo kits kito rajonais, tada artėjote, sekėte paskui nekilnojamojo turto tendencijas, nuo vieno šeimininko prie kito ir nieko savo. Tau, buvo, skaudėjo, gyvenimo remonto reikėjo. Statistiškai Lietuvoje išsiskiria kas antra pora (nebūtinos žinios). Šampanas ir naujo gyvenimo pažadas – suveikė. Jauna dar, gaji. Ir meilių tų buvo, ir visko. Randų.

O Renė sukasi spirale po gatvę, nemato tavęs, ir iškrečia pokšta – kyšteli lazdą tiesiai Radijo vedėjui po kojų. Radijo vedėjas gyvena gatvės gale, sekmadieniais, sukaustytas juodo palto, mosuodamas ilgomis rankų žirklėmis, kerta gatvę, leidžiasi nuo Tauro kalno ir, įknibęs į šaliką, galvodamas, kad niekas nemato, daro pratimus balsui. Renei nepatinka: ko jis taip laksto, ir dar nepatinka, kad į laidą prisikviečia durnų politikų. Renės katinui Radijo vedėjas nepatinka, nes kartais skubėdamas paspiria jam stiklainio dangtelyje paserviruotą maistą po rūsio stogeliu. Trumpina kelią per kiemus, o dabar – kaip ilgas išsitiesia ant šaligatvio. Renė žagteli, jai irgi susipina kojos. Du vienas kitam nepatinkantys žmonės sukrenta į vieną baimės kristi masę.

Turėtum pulti į pagalbą – tu vienintelė pakankamai arti esanti stebėtoja. Išlaikai status quo, nes –

– pauzė pakalbėti apie tavo ligą, tokio amžiaus ko norėt, tyliai graužiančios iš vidaus rūdys persimeta išorėn, ir tau jau v. duetu su d., statistiškai visiškai įprasta asmeninė tragedija –

po paskutinės procedūros viduriai lengvi, siela lengva, iš jos byra kamšalas, gydytojai palingavo galvomis, tavo artimasis atvežė ir jau žinai, kad lauksi vėl ateinant, gal, o gal šįkart įvyks judesio stebuklas po mėnesio sąstingio, o kol kas esi prikaustyta, bejėgė, pavargusi apmąstyti judesį, ir todėl prie jų nepuoli. Gali žiūrėti pro langą, o pripulti – ne. Pripuola moteris iš ministerijos, nes šioje gatvėje prie parduotuvės yra ministerija – gal ir atvirkščiai, bet tu iš savo lokacijos pirmiausia matai betono ir smėlio pilkumo ministerijos pastatą. Sakytum, sekmadieniais ministerija nedirba, o moteris vis tiek iš jos išsirita, trumpakojė, nukleiptais batų kulniukais, kaukši kaip atkaklus plaktukas, pukši: jazus, jazus, abiem rankom bando atskirti gulintį žmogų nuo žmogaus. Kaip griuvot! – plevena rankine – pro langą pamačiau, ajazus, ar nesusimušėt tik? Radijo vedėjas bando lankstyti tinstančią ranką, o Renė guli išsipleikusi, tyliai žiūri į dangų ir pirštais braukia per šaligatvį, lyg kviesdama – nagi, ką jau kitą, katiną. Tas susipranta ateiti prieš pat atvažiuojant greitajai, įsitaiso tarp lazdų, sukritusių į paukščio snapą – gatvės lygtis teigia, kad:

katinas > Renė

Nesulūžot, močiut, atrodo, nesulūžot, ramina medikai, moteris sako: ajazau, man mokymai, ir įspriegia Radijo vedėją į greitosios automobilį. Palydės. O katinas, ką jau čia, nueina, ir nebeaišku, koks lygties sprendinys.

*

Šitaip popietė įkrenta glėbin vakarui, būrelis žioplių prie greitosios išsiskirsto, o tu lieki prie savo status quo. Mobilumo epochoje mėnesį pabūk be judesio ir stebėk tą pačią gatvę, kiemą – pamatysi, kaip jaudulys dėl kitų ir savo paties gyvenimų virsta įniršiu, o tada suputoja ir palaimingai ištirpsta. Tau niežti ilgai nepraustą kūną – artimasis pamažu apleidžia rūpesčio pareigas. Tokius artimuosius imame laikyti šeimininkais, ypač paliegę. Ne tau taip. Laisvė kvėpuoti!Geltonajame daugiabutyje su langais į kitą gatvę gyvena vyras, priklausantis kažkokiai partijai, jo žingsnis statistiškai kasdien to paties ilgio. Tai reiškia – žmogus ramus, užtikrintas ir naudojasi neskubėjimo laisve. Štai tu ir užsimanai savo pilietinės laisvės. Nuvažiuoti į mišką ir į parduotuvę.

Jauna pora eina iš parduotuvės, iš abiejų kuprinių styro po ilgą prancūzišką batoną, jie lyg ir pajunta tavo žvilgsnį, stabteli ir palinguoja galvomis. Supratingai. Ką jie ten gali suprasti tiek mažai pamatę? Kai buvai panašaus amžiaus, pasidarei pirmąją plastinę operaciją – tiksliau, procedūrą (to visai nebūtina minėti, tiesiog tau norisi pasakyti, kad amžius skirtingai elgiasi su žmonėmis, ir ne visi supranta), artimiesiems taip patiko, kad jie vėl pradėjo dažnai tave kviestis į centrus. Na, ir miesto, ir prekybos, ir šeimos centre tu atsidurdavai tiek pat dažnai kiek jaunatvės laikais. Procedūras galima daryti dažniau negu operacijas. Ir kurį laiką to pakanka jaustis asmenybe.

O paskui –

– bet po šešių prasideda šunų vedžiojimo laikas, ir tavo mintys susijaukia. Tas baltas pudelis kelia koją ant visų medžių ir mašinų iš eilės, palijus kvapų mišrainė tvoskia į nosį. Sakytum, nesėdėk atidarytais langais, žavus nuobodulys pasakys kitaip. Palei sustatytas aikštelėje mašinas šmėkšteli žiurkė. Jos vardas Senjorita, tu žinai, kurios mašinos ratą ji bandė graužti užpulta varnos ir bado. Galėtum tapti detektyvų rašytoja, dar ne per vėlu, nors abejoji, ar tai tiktų emancipuotai asmenybei. Su v. ir d., aišku, keltum gailestingą susidomėjimą – tik kad šioje gatvėje jau yra detektyvų rašytojas. Tiksliau, įskaitytojas. Lengva skiedrelė pūkuotos pienės galva, Pensininkas Diktofonas – tikro vardo juk nežinai. Iššoka iš kiemo, baltapūkis, baltakelnis, ir eidamas į parduotuvę priglaudžia ranką prie širdies, rankoje diktofonas, burnoje – tvirtas žodis apie visus gatvės įvykius. Sustoja po medžiu prie pat tavo langų ir švelniai liūdnu balsu sako: vėl viena. Štai ir gailestingas susidomėjimas, bet tuoj pat: reikia paskambinti dėl jos. Tau norisi į Pensininką Diktofoną ką nors paleisti, o judesys tik mintyse. Ir šleikštus mandagumas, ir tas sulaiko. Dėl to tavę ne visi įvertindavo darbe, o tau kartais imdavo ir pritrūkdavo motyvacijos. Ne visi ir moka ją užkurti, bet kaip tu pasakysi žmogui – tu stenkis nesistengęs, aš nejaučiu tau motyvacijos.

Taip be motyvacijos ateina naktis, debesys – sujaukti patalai, vėjas riaugėja gūsiais. Renės katinas šmurkštelėjo pro atvirą buto langą vidun, ir tau neramu, kad nėra kam jo uždaryti – ims ir prilis. Medžių šakose supasi varnos, liežuvaudamos prieš naktį, jų ištampyti maišeliai iš šiukšliadėžės pasišokėdami skrieja gatve kaip pusiau pripūsti oro balionai.

Vienuolika dešimt į gatvę turėtų įsukti keturi dviračiai. Žibintų šviesos, lūžtantis paauglių juokas, dūžta butelis, rėkia varnos – ir vėl tyla. Savaitgaliais jie ardosi. Pavasariais. Tada į savo butą pareina smagiai pasilinguojantis šešėlis su diplomatu. Laiptinėje suklumpa, šnibžda: o tu rože spygliuota. Irgi tik pavasariais.

Tavo laikrodis vėl sustojęs, bet žinai, kad jau beveik. Sušnara dviračio padangos. Ir žingsniai, greičiau trūksmingi šuoliai bėgant. Įtempi jusles. Kedai čiūžteli šaligatviu. Volto jaunuolis gaudo orą, burna – vienas didelis tvenkinys. Bėga be dviračio, ir ko ten bėgti, bet – keturi dviračiai gatvės gale, kažkas gargaliuoja: ateini čia!

Šitame rajone retos gaudynės, prisigyvenom. Praverstų Pensininkas Diktofonas, nes tu net paskambint negali, tik žiūrėti, klausyti.

Ir žiūri, viską fiksuoji, o volto jaunuolis – nuovargis ir prakaitas tykšta nuo jo kaip sultys – atidaro dureles. Neužrakinta, niekam nerūpėjo, visur gi kameros. Ir susirango ant sėdynės, palenkia galvą, o tu lieki be amo – nevažiuojanti audi 80 su v. ir d. ką tik įgijo keleivį.

*Nuotrauka iš skulptūros parodos „Entropija“ (Gintarė Stašaitytė ir Lukas Šiupšinskas).

Luvras. Pirmas kartas gyvenime, kai užsidėjau kaukę. Tai dar atrodė, bent šiek tiek, kaip žaidimas, nors mano Luvras buvo vasario 1 dieną. Prieš tą kelionę kiekvieno iš mūsų trijulės kišenėje atsirado spirituotų servetėlių. Mama įdėjo kelias kaukes. Pasvarstėm – saugu važiuoti, ar jau ne? Turėjo būti pusiau saugu, dar bent kelias šias dienas, kol keliausime paskutinę iki nežinia kada kelionę. Taip buvome nusprendę. Prancūzijoje gal porą dienų iki mūsų skrydžio nustatytas pirmasis atvejis. Ne Paryžiuje.

Luvras dar neturėjo, negalėjo būti atšauktas. Jis buvo tuose nauju popieriumi, dažais kvepiančiuose istorijos vadovėliuose, kurių neleisdavo iš mokyklos neštis namo. Kaip ir Pompėja. Jis buvo mano galvoje tarsi išgalvota būtybė, nes tai, ką po tyrinėjimų knygose ir pasakojimuose, medijos kanaluose pagaliau pamatai, vis tiek yra toji būtybė, gaunanti dar naujų blyksnių žvynams.

Norėjau pamatyti miesto legenda virstančią Leonardo da Vinci parodą, tai dar viena būtybė mano galvoje, bet bilietus būtų reikėję pirkti anksčiau nei lėktuvo. Neberizikavome. Ir kai ėjau į tą Luvrą, kur prie durų puikiai valdo eiles, tikrina su aršaus mandagumo siūleliu, kur srautais plūsteli azijiečių su kaukėmis, kai žiūrėjau į uždraustą salę su užrašu apie tą parodą, atrodė, likau viena nelaimėlė, nepatekusi į stebuklą. Malpermesita^*.

Kažkada grįžusi perskaičiau atsiliepimą apie šitai parodai tekusius reklamos pliūpsnius: tiek grotažymių #mustsee, tiek „Gražioji Feronjė“ žvilgsnių iš renginio afišų ir tiek besiinstagraminančių turistų, kad save gerbiančiam meno išmanytojui telieka sprukti ir slėptis kavinėje.

Betgi, galvojau žiūrėdama į kelis XVI amžiaus paveikslus, rodančius, kaip muziejaus parodų atidarymo proga išsipustę didikai grožisi paveikslais, eidama menėmis, viena už kitą puošnesnėmis, Luvras kaip tik ir skirtas žiūrėti iki nukritimo. Jis skirtas žiūrėti ir parodyti, kad ten buvai. Nuo pat atidarymo 1793 metais, nuo pat Napoleono priplėštų meno kolekcijų rodymo, per visas monarchijos restauracijas ir demokratijos trūkčiojimus Luvras nedarė nieko kito, kaip tik kvietė žiūrėti ir rodytis. Toji didžiulė meno saugykla, kaip ir po atviru dangumi slūgsanti Pompėja, savaime yra menas, istorija, kultūra ir reklama viename, ji pati yra pranešimas spaudai, instagramo nuotrauka, prekybos centras, mediumas ir medija. Nėr ko bijoti, kad ji patiks, nes menas moko matyti, cha cha.

Kiekvienas turi savo žvilgsnį, todėl žengę į Luvrą ir užsidėję kaukes – bent du iš mūsų, nes čia tikrai buvo didžiausias žmonių susibūrimas per visą kelionę – patraukėme ne tiesiai prie Monos Lizos. Aš tiek ilgai norėjau aplankyti Luvrą, kad tai dienai artėjant nusprendžiau nieko negūglinti, nesižymėti jokių maršrutų. Kad jau Leonardo da Vinci liko nepasiekiamas, norėjau leisti muziejui pačiam vesti mus. Taip ir buvo. Pirmiausia patekome į antikos, egiptiečių radinių ir meno sales – mano galva, nuo to geriausia pradėti 90-ųjų vaikams, kurie atsižiūrėję tų laikų paveikslėlių vadovėliuose ir netikėję, kad įmanoma visa tai išvysti gyvai. Nors šis tas kartojasi, jeigu matei Pompėją, bent man – niekada neatsibosta.

Senovės Rytų, Egipto, Afrikos, Australijos, Azijos, indėnų, islamiškasis menas – daug kolekcijų buvo matytos tik nuotraukose ir televizijoje, arba nematytos niekur, ir tose salėse norėjosi stabčioti prie kiekvieno kampo. Nes ir pastato kampai unikalūs.

Aš visiškai nesigailėjau, kad ėjome per sales be išankstinio maršruto, nesigailėjau, kad nesikartojau savo menkų žinių apie dailę ar skulptūrą. Vis tiek įdomūs paveikslai, skulptūros, artefaktai, brangenybės ir būtybės mane susirado. Jaučiausi tarsi sklaidyčiau didžiulį meno žurnalą, atpažinčiau meistrų darbus, kurie dar neišsigryninusiais pavidalais, pavardėmis, technikomis lydi nuo vaikystės – dažnai net ne pačius darbus, tik kelis potėpius vienur, kelis šviesos blyksnius kitur.

Brolis skaičiuoja, kad jeigu informacija apie Luvro sukauptus 380 tūkst. eksponatų teisinga, tai prie kiekvieno stabtelėjus bent 30 sekundžių ekskursija truktų mažiausiai 130 parų. Todėl mes bėgam, stojame ilgiau tik ten, kur labai širdis patraukia. Matau ir daugiau bėgančių.

Prie žymesnių skulptūrų ir paveikslų vyksta iškeltų mobilių telefonų apeigos. Stebėtina, bet jas suprantu ir pati fotografuoju. Kaip dažniausiai nutinka, daugiausia nuotraukų lieka niekam neparodytos, tik man pačiai reikalingos – žinau, kad atmintis aptirpdys detales, kurias norėčiau turėti ryškias. Nepavyks. Nors mėgsiu, kaip visad, perbėgti per nuotraukas. Mėgsiu išsirinkti kurį iš nusifotografuotų sudominusių paveikslų, pasidomėti dailininku. Savotiškas žaidimas. Šiandien skaičiau apie Viktorijos laikų anglų tapytoją Richard Dadd, įsimiklinusį vaizduoti antgamtinius dalykus, jo gyvenimo istorija pažymėta talento ir psichikos ligos, o paveikslas „Mieganti Titanija“ mane privertė stabtelėti ir kažkodėl galvoti apie Terry Pratchett „Mažuosius laisvūnus“. Nežinau, kodėl kartais stebėtinai keistai „nuskaitom“ kūrinius. O važiuodama iš Paryžiaus į oro uostą autobusu, kuriame jau buvo vienas ar du žmonės su kaukėmis, tyrinėjau kiekvieną ispanų dailininko Juan de Arellano gėlės lapelį. Meditacija, ir tiek.

O kaukės, tiesa, kaukės. Tikrai džiaugiausi ją turėdama, kai laukiau eilėje prie Monos Lizos, nors kaukėtųjų eilėse buvo mažai. Laukdama prisidairiau į ne mažiau puikius paveikslus aplink. Eilė juda greitai, stypsot bandant įmatyti paveikslą ilgai negali, bet ir nereikia. Priimi Luvro taisykles. Stebi, kaip besiinstagraminantys mandagiai užleidžia vietą norintiems paskaityti kūrinių aprašus, o paskui ir patys skaito. Tiesa, prie pat Monos Lizos kaukę nusiėmiau. Pasiderėjau su savimi, bet vis tiek jau buvo praėjusios tos dvi valandos. Žmogiška, norėjosi „tikros“ nuotraukos. Gal tuo metu kokia sena grakšti profesionalaus meno dama žiūrėjo atlaidžiai į mane pro akinių viršų, bet iš esmės mes visi atėjome to paties. Mes nenorime apie meną perskaityti, atsižiūrėti laidų ar išgirsti pasakojimų – reikia ir patiems pamatyti. Rafinuotoje ekspertų kultūroje ir pramanyto meno kūrinius gaubiančio religingumo, kylančio iš rinkos vertės, rūke, apie kuriuos kalba John Berger knygoje „Kaip menas moko matyti“, iš tiesų reikia atviromis akimis žiūrėti pačiam. Dauguma žmonių įsitikinę, kad muziejuose pilna šventų relikvijų, susijusių su jiems neprieinama misterija, ir ten neina, sako J. Berger. Velniškai teisus, o dar daug kas mano, jog paprastas žmogus įgalus tik nufotografuoti paveikslą, uždėti grotažymę ir papostinti. Bet kai mes atveriame muziejus, galerijas, sales, kai meno pasaulis nebėra pažinus tik iš menkų vadovėlių, kai stojame atviromis akimis prieš įvairiausius kūrinius – tai tarsi nusiimame kaukes. Gali nesuvokti meistrystės ir kontekstų, bet tas svarbus pirminis žvilgsnis, artima patirtis jau įvyko.

Kas tas Luvras, galvojau sėdėdama kavinėje, krimsdama per brangų kruasaną ir gerdama per brangią popieriaus skonio kavą.

Po kelių valandų bėgimo, ėjimo, stoviniavimo, žiūrėjimo, stebėjimo be pusryčių galvoje sproginėjo spalvos, vaizdai, taurėmis daužėsi barokas, skambėjo renesansas, dundėjo afrikietiški būgnai, nepertraukiamai ėjo naujienos, dantiraščiu rašytos. Aš paprastai meną vartoju mažomis dozėmis. Bet čia turėjome tik tą vieną dieną. Po pertraukos spėjome apžiūrėti beveik viską. Ir tai buvo gerai, nes Luvras, mano manymu, yra begalinė kelionė, nuosekli, bet nebaigiama lygtis, sakinys be taško. Jeigu pasirenki patirti jį beveik visą, eini savotišką meno istorijos piligriminį kelią. Mokaisi dėtis į širdį ir stebėtis žmonijos gebėjimu kurti, suprasti, kodėl kai kurie užsispyrę saugo tai, kas ne visiems vertinga – pavyzdžiui, senas knygas. Ir kartu išmoksti nežiūrėti į viską pernelyg rimtai. Juk pažvelkit, kartais didžiausias meistras tapo gėlės žiedą, kurį vakar nepastebėję praėjome. Talentingas menininkas serga psichikos liga, ir mums atrodo, kad jo gyvenimas buvo baigtas tą dieną, kai atsidūrė ligoninėje. O štai jis ir ten tapė. O dar vienas niekada ir nežinojo, kokie geidžiami bus jo paveikslai. Tu pats niekada neįtarei, kad ir be Luvro esi apdovanotas – Rubensą prieš Luvrą mačiau Žilinsko dailės galerijoje Kaune. Kopi laiptais pas Nikę, fotografuojiesi. Mažos mūsų pergalės. Bet ką daugiau galėtum padaryti, atsidūręs tokioje meno saugykloje?

Paprasčiausiai nusiimi kaukę. Eini gatvelėmis, kol atrandi ankštą kavinę su staliukais, atstumiamais padavėjo, veidrodžiais už nugaros, lentynomis virš galvos striukėms. Krenti į aksomu išmuštą kėdę, valgai antienos confit, geri vandenį ir vyną. Šiek tiek galvoji apie tuos svarius antikinius aukso papuošalus, ką tik matytus už stiklo. Ir apie šviesą paveiksluos, lygiai tokią, kuri buvo šioj gatvėje, aname balkono lange, šitoje vyno taurėje. Keisčiausia, kad Luvras tikslių dalykų ir modernaus meno gerbėjui broliui, istorijos, gamtos ir karo su politika mėgėjui Tomui bei man, atkeliavusiai čia labiausiai dėl paveikslų, paliko lygiai taip pat iš galvos neiškrapštomą įspūdį.

Vos po kelių savaičių po mūsų grįžimo Luvras užsidarė karantinui.

*Uždraustas (esperanto).