Kur tekstas

išleidimui

Page 2 of 3

Tą vasarą jis įlipo į medį

Tą vasaros pabaigos rūkuos suvystytą rytą jis uždarė laiptinės duris, mosuodamas įrankių lagaminėliu įsuko į dviejų šaligatvio plytelių pločio kaštonų alėją link stotelės, stabtelėjo prie penkto medžio kairėje ir, delnu palyginęs peilio aštrumo kelnių briauną, užsikabarojo kamienu sulig antrojo aukšto langais šalia glūdinčiam vaikų darželiui. Buvo kelios minutės prieš septynias, jam – šešiasdešimt dveji, įrankių dėžėje turėjo į foliją susuktus du žmonos suteptus sumuštinius su dešra ir agurku, vieną butelį giros, kryžiažodžių žurnalą, kūną nuo žemės skyrė penki metrai, dulkėmis apėjusį rajono kvapą nuo dangaus gilybės – tiršto pampstančių kaštonų sunkio pritvinkusi lapija, kurioje įsitaisė.

Iš aukščiau pro medžių lapus buvo gerai matyti praslenkančios autobusų ir troleibusų nugaros, kioskai stotelėje, duobių išėsta krepšinio aikštelė kairėje alėjos pusėje, kelios maišelio su mišrainės likučiais nepasidalijančios varnos prie sūpuoklių be sėdynės, nykus balkšvų plytų darželio pastatas, vasarą gyvenimą žaidžiantis tik pirmame aukšte ir kieme. Kasdien žingsniais matuodamas alėjos plyteles, buvo apskaičiavęs tinkamą laiką, kai dar skysta apsimiegojusių praeivių – jei sugalvočiau tokiu metu įsilipti į medį, sakydavo sau, niekas ir nepastebėtų, tai vienas iš tų paros tarpų viskam sulėtėti, negaudyti žvilgsnių, leisti daiktams ir įvykiams plaukti pro šalį švelnia srove, nė briauna neprisiliečiant vieniems prie kitų.

Kartais išeidavo iš namų būtent keletą minučių prieš septynias, prasimetęs reikalų pašte, turguje, ūkvedžio kasdienybėje mokykloje, šonu beveik glostančioje darželio pastato sienas. Priėjęs penktąjį medį, trumpam užverdavo galvą į jį, gręždamas žvilgsniu visą tinklainę, mintis ir pasaulį užpildžiusį žalią pulsavimą, ūmai nutykęs dėl krūtinėje besiskleidžiančio noro pasislėpti, liuoktelėti ten, kur dingsta negausūs kiemo paukščiai, ištirpsta diena ir lizdus susisuka ryte iškrisiantys rūkai. Nė vienas daugiabučių vaikas nedrįsdavo lipti taip aukštai, kvartalo medžiai apskritai augo beveik nepatirdami žmonių bandymo įsikibti į šakas, sliuogti kamienais, ypač susivėlę kaštonų kūpsniai, visai nepatogūs nepatyrusiems.

Per daugelį rytų ir vakarų, eidamas ir grįždamas alėja, jis vis dėlto nejučia išsirinko vieną, turintį kelis tinkamus gumbus, šakas, drevę, galinčius tapti patikima atrama krūtinėje išaugusiam išdaigos krūmui, puikiausius tam berniukui, ganiusiam karves ir laipiojusiam į medžius, o dabar štai besileidžiančiam laiptais į mokyklos rūsį, pasigarsinančiam radiją ir palinkstančiam prie sugadintos spynos, dažų skardinių, tepaluotų vinučių stalčiaus, uodžiančiu su salsvu obelų žiedų vėju susimaišiusį metalo kvapą.

„Turėtų būti būdas aprašyti tokias pašėlusias pavasario dienas“, – kasmet sakydavo į džinsinį kombinezoną įlindusiam pagalbininkui, naktimis sargaujančiam, o dienomis keliančiam mokinių juoką vilkolakio gaurais praminta šukuosena, praslenkančiam pro kabinetus, koridorius ir kiemus su neatšaukiamu nestipraus lietaus debesies abejingumu; palygindavo delnu kelnių briaunas, ir tarsi tikėdamasis pagaliau atrasti tą aprašymą, patiesdavo ant stalo naują kryžiažodžių žurnalą.

Taip galėjo išeiti dėl to, kad vasarą mokykloje išties beveik nebūdavo darbo, likdavo tiek laiko mąstymui, net leisti sau nuklysti į vaikystėje supintų istorijų tinklo centrą, nesislapstant ir nebesijuokiant pačiam iš savo paikumo; arba todėl, kad šįryt vėl pakirdo auštant, ir toje šykščioje ant patalų besidriekiančioje šviesoje žiūrėjo į savo ir žmonos kojas, tarsi įsuktas balton drobėn, susigarankščiavusios antklodės paverstomis sunkiomis senių galūnėmis; galėtų tikti ir tai, jog pastaruosius kelerius metus buvo pradėjęs skaičiuoti jau įvykusius bendrus šeimos pietus, vakarienes ar pusryčius, kartais nejučia garsiai ištardamas skaičių ir pats savęs gėdydamasis, nes darosi panašus į savo mamą: sugautą paukštelį ligų iščiulptais kaulais vieno kambario bute, atkakliai besilaikantį narvelio taisyklių, visų lankytojų klausinėjantį, kiek valandų.

„Sėdame prie stalo visi 789 kartą per ketverius metus, – pasakė prieš tris dienas, kai abu vaikai su anūkais užsuko sekmadienio pusryčių virtuvės remonto pabaigtuvių proga. – Ir gerai, kad šito stalo neišmetėme, prie jo jūs visi košę valgydami užaugote“.

Suvokė viską pasakęs garsiai, sutrikęs pasiglostė ūsus, norėjo prieiti ir suspausti petį tam kiek pakumpusiam neaukštam vyrui nudirbtomis rankomis, kad nebeskaičiuotų; prieš tą stalą vaikai šiaušėsi, bet dabar liečia pirštais jo randus prisimindami, kaip nevykusiai pjovė duoną, padėjo karštą puodą, išliejo ką tik nuo ugnies nukeltos uogienės dubenį. Taigi gerai, reikia pasilikti ką nors tokio antikvarinio, kaip mes, užklojo jį žmonos balso aksomas.

Visi šie faktai ir kartu nė vienas iš jų galėjo neįveikiama jėga jį sustabdyti prie medžio, nors tąkart iš tiesų turėjo reikalų pašte, priversti rišti virvę prie įrankių dėžės, kad persimestų ją per petį, o paskui kibtis į žievę kaip į mylimos odą, pirštais gremžtis į visus įdubimus, griebti už šakų ir kilti įsmeigus akis aukštyn.

Viršuje buvo dar kiek vėsoka, drėgni lapai braižėsi į rankas ir veidą, kol bruzdėjo tarsi sukdamas lizdą, ieškodamas patogiausios atramos nugarai ir kojoms. Rytiniai paukščiai, kurių ten tikrai buvo, išsigandę pasklido po kitus medžius, ir tik po pusvalandžio, jam nutykus, ėmė grįžti atgal. Susigūždavo išgirdę alėjoje kaukšint moters batus, priekurčiam kaimynui šaukiant nusenusį šunį, į stotelę skubančiam paaugliui paspyrus akmenį ar po kitu medžiu susitikusiems benamiams ėmus garsiai aptarinėti dienos pradžią.

Sėdėjo kiek apsvaigęs nuo aukščio ir kartu išdidus, tarsi ką tik šią rajono dalį sukūręs – tokią, kurios niekas dar nebuvo matęs. Nustebo, kad čia taip gerai girdėti įvairūs paskiri garsai, apačioje paprastai susiliejantys į vieną liūliuojantį gaudesį. Paskui užsiėmė burną nenorėdamas prajukti, nes žvelgti į žmonių pakaušius buvo labai keista, kartais nespėdavo įžiūrėti daugiau nieko, tik batų nosis, nosį ir ne itin atidžiai sušukuotą plaukų kupetą.

Iš stotelės atkėblino ir į mokyklos pusę kinkavo jo pagalbininkas vilkolakio gaurais, užkimšęs ausis ausinuku. Palinko į priekį nustebęs, kad seną romų arklį primenantis vyras šypsosi ir kas kelis žingsnius užsimerkia, lyg medituotų akimirkas. Trindamiesi šonais darbe, šnekėdavo nedaug – tiksliau, kalbėjo beveik vien ūkvedys, o pagalbininkas pakreipdavo ausį į jo pusę, linktelėdavo ar mostelėdavo ranka, tik labiau prireikus ar tais pavasariais, kai vinių stalčiai pakvipdavo žiedais, tarstelėdavo kelias eilutes, lėtas ir taupias, lyg deklamuotų haiku.

Drėgmei iš lapų traukiantis ir atplaukiant vis šiltesnėms oro vilnims, vėsos prisisunkęs šešėlių drabužis po medžiais iro tapdamas retu tinklo raizginiu, lapijos raštais pasidengė jo kūnas, ir pakėlęs ranką prieš veidą kurį laiką nebeįžvelgė raukšlių – vien svetimos gyvybės venas ant savųjų. Taku praplaukė dvi iš matymo pažįstamos pensininkės, cheminio papurintos galvos priminė žydėti bebaigiančias pienes.

Pusvalandį jis praleido mąstydamas, kad žmonės iš aukščiau atrodo labai tylūs – treninguota pora su vaiku, tempianti jį už abiejų rankų į darželį ir skaldanti keiksmažodžius, kurią sutikęs įprastai iš nepatogumo nuleisdavo akis, riebus paauglys su paspirtuku, šaukiantis ant kiemo draugų, taros maišiukais apsikrovę benamiai, nepasidalinantys cigaretės, telefonu kalbantis vyras, vilkįs švarku be raukšlelės, mergina su vokiečių aviganiu, lojančiu ir vaikančiu varnas, dvi į troleibusą skubančios kasininkės, rėksmingai besidalijančios namų dūmais, nevaldantys juoko vaikinai ir merginos, šaudantys saulėgrąžų spjūvius, krepšinio žaidėjai aikštelėje, su savimi kalbanti močiutė, nuolat tikrinanti rankinę, jauna ausinuko besiklausanti moteris, garsiai sveikinanti pažįstamus, nevaldomai klykiantys vaikai darželio kieme. Dabar visų jų balsai, garsai tapo nebe tokie ryškūs, nuolat pertraukiami lapų šnarėjimo, paukščių sparnų šlamesio, kamienų girgždesių – kiekvienas išgaudavo kitokią natą – mašalų zyzimo ir kaistančio oro virpėjimo.

Šaka keliavo skruzdėlių virtinė, patraukė pirštą joms iš kelio tardamas, kad padarėliai skuba į darbą, įsivaizduodamas, kaip jo paties ieško darbe. Šiek tiek nusivylė, pirmojo pavaduotojos skambučio sulaukęs tik po keturių valandų nuo oficialios darbo pradžios, kai šešėliai po medžiais buvo beveik ištirpinti pakilusios kaitros vandenyse, kąsdamas sumuštinį aptirpusiu sviestu, viena akimi stebimas vienišos varnos, kuriai ką tik nuo kelių nuspriegė trupinį. Kelnės, žinoma, jau buvo apkritusios sudžiūvusiomis šakelėmis, vabzdžių kiautais, iki rudumo suvytusiais žiedlapiais – šyptelėjo prisiminęs, kad nuėjus tuos kelis žingsnius nuo namų iki mokyklos, tekdavo jas nusimovus lenkti saugant lygintuvu meistriškai sukurtą briauną ir lįsti į antra oda tapusius džinsus. Kas dabar bus su kelnėmis, nežinojo, kaip ir su darbu – skambučio garsas išjungtas, net kai po valandos iš bibliotekos skambino žmona. Užtenka žmogui įlipti į medį, ir jis jau dingsta nesaties pertraukoje, bet vis tiek ranka sudreba siekiant vis dar vėsaus giros butelio – tą akimirką, kai tavęs pasigenda, kraują virinęs pokštas virsta kartumu galugerklyje.

Vienu metu stipriai nutirpo koja, teko nepatogiai rangytis tarp šakų ieškant kitos padėties, gaudant nuslysti susiruošusią įrankių dėžę. Triukšmas išgąsdino pro šalį tipenusį katiną, bet daugiau nieko ir neįvyko, nuo stotelės artėjanti balta kepurė su snapeliu, virtusi stambiu vyru, nešinu maišelyje krapų, svogūnų ir gėlių kuokštu, praplaukė pro šalį it abejingas rugpjūčio debesis. Paskui, netvirtai klibinkščiuodama aukštakulniais, alėjos pradžioje ištįso juodo kostiumėlio kaip paštetas plastikiniame volelyje suspausta kaimynė Natalija, nuolat ieškanti darbo, nuolat rūkanti ir besišypsanti vien lūpos kampučiu; žiūrėjo į ją, atstumo paverstą vienu iš medžių šešėlių, staiga atsiminė kažkurio poeto biografijoje skaitęs – anuomet kaimo žmonės vieni kitus atpažindavo iš eisenos. Anksčiau ir pats turėjo tokių gebėjimų, tam buvo tinkama gyventi priemiestyje,  bet tapęs detale rajono schemoje detalių pastebėdavo vis mažiau – viską nuplaudavo nesibaigiančio gaudesio ir judesio vandenys.

Kaimynės plaukuose įžiūrėjo porą vėjo įpintų suvytusių žiedlapių, tarėsi pajutęs nuo jų sklindantį salsvai karstelėjusį kvapą – panašus rudenėjant apimdavo kišenės dydžio biblioteką, kurioje dirbo žmona, ir atėjęs jos pasitikti patamsiais, slinkdavo sučiurusiu raudonu kilimu iškloto koridoriaus viduriu, gąsčiodamasis, kad iš kabinetų ertmių ilgėjantys šešėliai anksčiau priklausė už lentynų pasislėpusiems ir ten suvytusiems žmonėms. Ir jau paskui, lydėdamas žmoną pro bibliotekai draugiją palaikantį mūrinuką, virtusį labiausiai pulsuojančiu rajono baru, atidžiai įsižiūrėdavo į aplink stoviniuojančias figūras, ieškodamas panašumo su koridorių apaugusiais pavidalais.

Štai jo lapų, šešėlių, štai jo skruzdėlių ir žmonių rajonas, kuriamas iš naujo. Štai jo venos, tapusios medžių gyslomis, auga į visas puses, ir gal išgriebs atsakymą, koks tinkamas susėdimų už stalo skaičius.

Pakilo vėjo šuoro pabaidytų balandžių sūkurys, norėjosi juoktis ir riktelėti: tai jie yra amžinasis energijos variklis, be jų niekas neatsirastų aplink! Oras darėsi sunkus nuo kaitros, jos priveiktas glaustėsi prie kamieno pusiausnūdomis, krūptelėdamas kaskart galvai svyrant žemyn, garsiai įkvėpdamas atslinkusio žydinčių dobilų, automobilių išdeginto kuro, kepamų svogūnų kvapų gūsių.

Baba Malia, krypuodama galingu surūdijusių sąnarių vos bepalaikomu sąstatu, šlavė alėją su metais vis pilkėjančio chalato skvernais – jis buvo užmiršęs tikrąjį moters vardą ir priežastį, dėl kurios ši išeidavo į parduotuvę avėdama šlepetes, kilogramais pirkdavo kačių maistą aplink besisukančioms benamėms, o vieną dieną, mandagiai paklausta žmonos, kaip sekasi, ir iš jos išgirdusi vyrą tapus mokyklos ūkvedžiu – meistru, kitaip sakant, įsmeigė į ją pilkšvas, minkštas it apėjusias balandžių plunksnomis akis: „Meistras? Tai tu dabar Margarita, golubuška, pasisekė, što li?“

Atpasakodami tą sulyginimą šeimai ar draugams, abu prajukdavo it paslaptį išdavę vaikai. Dabar Baba Malia pukšėjo pro šalį apsunkusi, iš viršaus žiūrint, visai nereginti jokių rajono esybės virpesių, ir kol jos pavidalas susilygino su stebinčiojo kaštonu, kojos išaugo į kamieno storio pavakarės šešėlius. Kaip tyčia vėl nutirpo koja, norėjosi pasiraivyti, buvo sunku saugotis judesių, nors mirtinai reikėjo – tikrai pajus, užuos, pamatys, atkragins galvą ir užsikvatos visa gerkle. Paskui sutiks ją, linguojančią ant taburetės pavėsyje po langais, lupančią obuolio žievę, leidžiančią per rankas nesibaigiančią spiralę, sėklomis apkibusiais chalato skvernais, sugaus žvilgsnio strėlę ir kris negyvas – žmogus, įsilipęs į medį užuot ėjęs į darbą, žino tiek, kad virsta šešėliu bibliotekos koridoriuje. Dar dieną kitą, žiūrėk, jis sėdasi prie stalo, rytais išeina į rūko gaubiamą kiemą, taikosi paglostyti benamę katę, skambina paklausti, ko reikia iš parduotuvės – o paskui rankos kojos ima tirpti, dingteli mintis užsirašyti į polikliniką, ir čia, išėjęs į balkoną su kavos puodeliu rankoje, pamato Babą Malią, lupančią paskutinę jo gyvenimo žievę.

Voras nubėgo ranka, net visi gyvaplaukiai pašiurpo, ir mintis sėdėti savo lizde iki saulėlydžio, iki įsižiebiant langų jonvabaliams, geriant į save kitų gyvenimų šviesą, pamažu susisuko į baimės spiralę. Troleibusų nugaros apsiblausė, iš darbų grįžtančių žmonių figūros darėsi pilkšvos, vienu metu pasirodė, kad jiems išaugę ilgi balandžių kaklai.

Baba Malia užsikosėjo, krenkštė remdamasi į medžio kamieną liūdnu storabalsiu paukščiu, o baigusi nugirgždino savo surūdijusį korpusą tolyn. Liko nepastebėtas, tik šešėliai jau rinkosi aplink, glostydami vėsa, ir alėja vaidenosi tapusi nutrintu raudonu kilimu; kai užėjus tamsai, perplėšiamai būriais lakstančių vaikų klyksmų, pagaliau nusileido žemyn, pats nebegirdėjo savo žingsnių – iki pat laiptinės durų, kur rado su chalatais stoviniuojančių moterų kupetą.

– Ak, Baba Malia vėl siautėjo, grįžo, spardo kaimynams duris ir rėkia: Meistras mane atleido, eto nespravedlivo!

– Taip negalima, greitąją iškvietėm, išsivežė.

– Parėkauti tai parėkaudavo ir anksčiau…

– O tu kur buvai, nėra tų vyrų, kai reikia!

 

Kiekvienas namas kvėpuoja savo kvapu

Ir galiausiai aš vis tiek sutikau, kad kiekvienas namas kvėpuoja savo kvapu kaip miegantis, širdį sulėtinęs žvėris. Didieji namai – visą giminės liūdesį ir džiaugsmą, pergales ir neišsipildymus sugėrę lokiai, butai – alsuoja tankiai choru kaip būrys varnėnų ant elektros laidų; mes per mažai pažįstame paukščių padermę, kad galėtume ją perprasti, todėl butų kvapai apsuka galvas, apsunkina nuojautas. Didžiųjų lokių pašonėje randame snaudžiančias lapes, mažus ryškiaspalvius namukus, netikėtai išnyrančius kelyje, kurį laikėme aiškia ir tiesia nuobodulio linija. Dažniausiai mediniai, nutapyti keistomis spalvomis – štai, vasarą važiuodami link ežero žvejoti, įbedėme akis į šviesiai violetinį medinuką, sumanyk sau taip, jokio kraštovaizdžio atkartojimo.

Dar pasitaiko namų, sustojusių kantraus palikto šalnos nuėstuose laukuose arklio povyza, jie gali būti mūriniai ir mediniai, savaip liūdni neužbaigtume. Užgimę visliais pirmaisiais nepriklausomybės metais, gražūs, tviskantys tarsi lenktyniniai žirgai, paskui pamažu praradę tikėjimą, kad bus iki galo nuglaistytos jų kolonos, apkaltos palėpės, nutinkuotos arkos iš kreivokai sudėliotų plytų, įrengti plačių užmojų laiptų turėklai, balkonai, terasos, alpinariumai. Tų namų kvapas persmelktas džiūstančio betono drėgme, ir ji niekaip neišgaruoja, amžinai žadėdama pabaigtuves.

Jeigu būčiau paštininkė, gal užvesčiau kokį nykstančių namų žurnalą, ir jame būtų įrašai apie luošus statinius įgriuvusiais stogais, per kuriuos traškėdami lenda jauni šermukšniai, sodybas karpytomis langinėmis, jau užvertomis, besišeriančiu mediniu kailiu, akimirką prieš pasiduodant irimui bandančias apsimesti gyvenamomis. Tokiuose namuose jau tvyro žemės kvapas, nusenusiais šunimis jie tursena paskui tavo mintis. Nusipelno būti saugomi, bet dažniau nugrimzta į niekieno žoles patys virtę niekuo.

Paskui eini grybauti ir staiga susiduri žvilgsniu su veisline kate – stikliniu, mediniu ar mūriniu namu, kvepiančiu sterilia naujumo sausuma, gintaru, metalu, plastiku, nusvidintomis medžio lentelėmis. Nežinai, ar tą katę leidžiama glostyti, ar ji tik parodoms, ilgainiui visos katės tampa vienodai laisvės ir prisirišimo genais žaidžiančiais padarais.

Kvartalai turi savo kotedžų žebenkštis, visos jos auga narvuose neišklysdamos iš suplanuoto ritmo. Kvapas randasi iš specialių namų kvapų lazdelių ir turi ne lakiąsias oro daleles, bet jausmus apibūdinančių pavadinimų. Aš iš tikrųjų dar nesu mačiusi gyvos žebenkšties, kotedžai mano panoramoje sušmėžuoja kaip gražus, grakštus, keistas žvėris, nes mano karta nevarstė tokių durų, nežiūrėjo pro tokius langus, neturėjo valgomojo sujungto su virtuve ir virtuvinio rankšluosčio dydžio prižiūrėtos pievelės vietoje šiltnamio. Todėl atsargiai apeinu ir šaldytus broilerius, glotniausius ir labiausiai bekvapius daugia ar keliaaukščius. Juose knibžda nenustygstančios jaunų šeimų gyvybės, nors patys būstai kvėpuoja šerkšnu ant metalo – bent jau pačioje pradžioje, kol neužsipildo visi butai, koridoriuose neima vyniotis tokie įprasti kepamų svogūnų, pyragų, šlapio šuns, kavos, mažų vaikų kvapai.

Žvėris, kvepiantis senais žmonėmis, tikriausiai galėtų būti ragus į krūmyną įmovęs ir pasaulio pabaigos laukiantis briedis – mes vos neištikome jo virtę ratuota apokalipse tamsiame kelyje. Šie briedžiai ištinka neįspėję, iš toliau dar atrodo kaip paprasti namai, o įėjus pro tvorą, sodą, duris dusulingai pukši pelėsiu, sena spinta, išeinančio žmogaus kvapu, rūgščia duona, kartais dar keptais obuoliais, turinčiais ilgesio prieskonį. Užėjęs kartais nebežinai, ar tas keptų obuolių kvapas tikras, ar vaidenasi, sienoms sapnuojant tėvus, senelius, prosenelius, sutilpusius viename apgaulingame tavo įkvėpime.

Paskui pagauni save ieškant laisvai kvėpuojančio, stiprių plaučių namo, kurio lygūs kvėpsniai migdo geriau už sieninio laikrodžio tiksėjimą. Alytnamių avys, galvoji sau, leidžia vėjus per save dosniai ir nelaiko prikvėpuotų kambarių kvapo, vien sausą šilumos orą, susmaigstyti bandomis, ir kai grįžti iš toliau atmušęs kojas, prapulti jaukioje bandoje gera.

Aš prapuolu visai lengvai, kai įsibrendu į žolių, ėdrių krūmų ir apleistų sodų džiungles mieste. Pavojingi gyviai čia veisiasi, staiga akis išdegina slėnyje nuo tvoros virbų atsispindinti saulė, už jų nugarą šildosi liesas namas angis. Tokius retokai pamatysi, jų kvėpavimas skubrus ir kiek grobuoniškas, žvynų raštas marguoja skirtingomis spalvomis dažytais plotais, skirtingais langais, durimis, skurdo ir gausos lopiniais. Užtenka namą padalyti keliems savininkams, ir jau turi besimainančią, neaišku, miegančią ar būdraujančią, iš odos besineriančią ir naująja nepatenkintą angį. Kartą užėjau į vieną tokią, adresą supainiojau, bet aiškintis nebesinorėjo, kartojau duris atidariusiai bobulei „ponia, numerio neįžiūrėjau, atleiskite“ ir sukausi atgal, nes į veidą pliūptelėjo karštas, visų esamų žvėrių dvėsavimu susimaišęs namų kvapas, bauginančiai neatpažįstamas, taip, kad net ne gėda prisipažinti: grįždama palei aptriušusią svogūnų ir salotų lysvę, neapsimetinėdama paspartinau žingsnį.

 

Mokytojos kritika lietuvių kalbos egzaminui: nesuprantu, kodėl žmogus turi baigti mokyklą nubaustas

Tekstas rašytas Alfa.lt portalui, yra ilgas kaip šalikas, jame kalbamės apie mokyklinius reikalus, bet nėra ko slėpti – visa ši hierarchinė, institucinė, sąmonės drumzlinumo ir susivienodinimo būsena atsikartoja darželiuose, darbovietėse, ministerijose, poliklinikose, savivaldybėse, šeimose ar religinėse bendruomenėse. Gal todėl tas ilgas interviu buvo skaitytas taip, kad reitinguose pralenkė labiausiai skaitomas temas, gal todėl bus aktualus šiandien ir po metų. Galų gale, galima paskaityti tik vieną pastraipą, to užteks ilgam pavarginti save mąstymu apie žmones. 

„Kartais man atrodo, kad egzaminas yra kaip metafizinė bausmė vaikui, kuris dar nieko net nėra padaręs. Ir iš tiesų aš nesuprantu, kodėl žmogus turi baigti mokyklą nubaustas“, – laisvo mąstymo mokymo iškeitimą į prisitaikėlišką „teisingą“ kritikuoja lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja dvejus su puse metų dirbusi Elžbieta Banytė. Ji rašo intelektualiai piktą tinklaraštį, kuriame drįsta pasiūlyti griauti visą egzaminų sistemą, šaipytis iš dviprasmiškų samprotavimo temų, stoja į mokinių pusę sakydama, kad idealiausias literatūros vadovėlis būtų komiksas. O geriausia, ką galime padaryti savo švietimo sistemai, nurašančiai vaikus – ją pertvarkyti.

Vilniaus universiteto filologės, literatūros kritikės, naujosios graikų kalbos specialistės kraujyje mokykla – kaip narkotikas. Šį rugsėjį, iškeitus ją į doktorantūros studijas, kankins ilgesys. Pusmetį E. Banytė dirbo Vilniaus licėjuje, paskui dvejus metus kritiškai apie literatūrą mąstyti mokė Vilniaus Valdorfo mokyklos mokinius. Per tą laiką pajuto, kad dabartinė Z karta bendrauja kitokia kalba, kitaip skaito ir net gestikuliuoja, bet puikiai perima mokytojo susidomėjimą kūriniais, atsiliepia į jo atvirumą ir mąsto daug laisviau negu jų tėvai.

Linkčioti galvomis be klausimų nepratusiems abiturientams vietoje laisvės egzamino sukūrėme įtikimo vertintojams egzaminą. Kai egzaminus sukritikavę dvyliktokai choru išvadinami verktiniais, kurį laiką mokytoja dirbusi vilnietė atitaria – suaugusieji linkę nematyti, kad gautas kilnumo, mąstymo grynumo pamokas paskutinėse klasėse užgožia lenktynės dėl skaičių. Vienas kitas puola į depresiją, keli nusižudo, daugelis išmoksta nesakyti to, ką galvoja. O jeigu atsiranda specialių poreikių vaikas, norintis laikyti valstybinį egzaminą ir jam atkakliai besiruošiantis, institucijos trypčioja nežinodamos, kaip jam padėti.

„Kai aš susiduriu su aklu konformistiniu instrukcijų vykdymu, prisimenu tai, ką pasakė Hannah Arendt: blogis yra banalus, blogis yra aklas, nemąstantis egzistenciškai, kritiškai“, – pasibaigus posėdžiui Seimo švietimo reikalų komitete, kuriame, aptariant Nacionalinio egzaminų centro pateiktus duomenis apie šių metų lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, dalyvavo parlamentaro Gintaro Steponavičiaus kvietimu, padarė išvadą E. Banytė.

Ji pati mieliau sėdėtų bibliotekoje, negu viešai kalbėtų aštrius dalykus, bet būdama šalies patriotė sako suprantanti, kad meilė jai turi būti aktyvi ir reikli. Ne rūtelių, darželių, žirgelių, seserėlių, mergelių garbstymas, linkčiojimas galvele autoritetui, o bandymas gyventi labai įtemptoje, keistoje situacijoje, kurioje dabar esame. Ir čia gali padėti tiktai mąstymas savo galva, laisvė ir vidinė nepriklausomybė.

Pasak E. Banytės, save ryjančiu slibinu tapusioje švietimo sistemoje vienas iš būdų spręsti išgyvenimo klausimus – atsisakyti lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vertinimo išklotinių, perlipti laisvę kaustantį mąstymą ir paskatinti mokytojus prisiimti asmeninę atsakomybę už rašinių vertinimą. O samprotaujamąjį rašinį apskritai bent keletui metų padėti į stalčių.

Jūs parašėte daug diskusijų sukėlusį tinklaraščio įrašą „NEC yra bukapročiai ir man gaila mokinių“. Kritikavote, kad duotos samprotaujamojo rašinio temos dviprasmiškos – pavyzdžiui, prašoma rašyti apie ramybę remiantis autoriais, kurių kūriniuose šios vos lašas kitas. Arba prašoma svarstyti, kodėl žmogui svarbi jo kilmė, remiantis su bajorija susijusiais autoriais. Ir vienintelė išeitis – griauti visą sistemą arba vaiką mokyti mąstyti „teisingai“, kad jis baigtų mokyklą „nubaustas“, bet išmokęs galvoti „teisingai“.

Taip, mano galva, čia yra baisi problema, mes visiškai nesame pasiruošę laisvam samprotavimui. Matyčiau tokią išeitį – išvis arba laikinai atsisakyti samprotaujamojo rašinio. Tai nereiškia, kad jis apskritai yra blogai. Kai mokiausi norėdama įgyti mokytojos kvalifikaciją, rašiau teorinį darbą apie kritinio mąstymo ugdymą lietuvių literatūros pamokose 11 – 12 klasėje, kaip tik šiuo kritiniu etapu, kai vaikai yra labai intelektualiai pajėgūs, o mes iš jų laisvę mąstyti tarsi atimame, nes mokome lentelei, egzaminui. Kai pasižiūri teoriškai, eseistinis mokymas, samprotaujamojo rašinio mokymas, atitinka kritinio mąstymo schemą, visus kriterijus, kurie gali būti keliami šiam mąstymui ugdyti, bet praktikoje turime situaciją, kad kaip tik jį sužlugdo.

Ir aš čia kaltinu lenteles. Geriausia – naikiname lenteles ir uždraudžiame bet kokius vertintojų vidinius susitarimus. Arba, tai skamba futuristiškai, bet galbūt būtų dar viena išeitis: taisyti darbų pasodiname uždarame akvariume juos po vieną, išleidžiame tiktai dvidešimčiai minučių kas valandą į tualetą, kavos ir sumuštinio – vertintojai nežino, kas darbus taisė prieš tai, neturi jokių lentelių ir pagalbinės medžiagos.

Kitas pasiūlymas – samprotaujamąjį rašinį penkiems, gal dešimčiai metų pasidėti į stalčių ir palikti tik literatūrinį rašinį, nes dabar situacija yra paradoksali: didžioji dalis pamokų skirtos literatūrai, skaitome publicistinius tekstus, kai nagrinėjame autorių ir jo kūrybą, skaitome nesutariančių literatūros kritikų pasisakymus, ieškome argumentų, debatuojame. Tokios užduotys yra geros, bet jos vis tiek susijusios su literatūra, sudarančia mūsų programos branduolį; tam, kad išmokytum vaikus samprotauti, reikia visai kito dalyko, filosofijos.

Prancūzų moksleiviai samprotauja laikydami filosofijos egzaminą, mūsiškiai – lietuvių kalbos ir literatūros. Pas mus šie dalykai bandomi suplakti į vieną, išeina nesąmonė. Jūs sakote, kad reikėtų įvesti privalomą filosofijos mokymą?

Mūsų literatūros egzaminas yra dvigalvis slibinas. Jis turi filosofinę dalį, samprotaujamąjį rašinį, kurią renkasi paradoksaliai 80 proc. mokinių, nepaisant to, kad filosofijos mokomasi tik kai kuriose gimnazijose. O literatūrinę dalį, kurios ir mokosi du metus, renkasi tik 20 proc. – dėl to, kad kalbėti apie literatūrą yra sudėtingiau.

Kai pakalbu su kitais lituanistais, suprantu, kad mokytojai jaučiasi įsprausti į kampą. Jie su vaikais skaito publicistinius tekstus, daro teksto suvokimo užduotis, kurios iš egzamino yra išimtos, žiūri „YouTube“ filmukus, kur pasisako žymūs žmonės, nes tam, kad galėtum pats pasamprotauti, turi susikaupti žinių bazę. Ir čia nepakanka vien grožinių tekstų, reikia skaityti labai daug publicistikos, kurios paradoksaliai programoje nėra.

Iš esmės samprotavimo rašinys nedengia lietuvių kalbos ir literatūros programos. Aš suprantu visą jo gerumą – iš tikrųjų tai pati geriausia priemonė ugdyti kritinį mąstymą, bet su tokia sistema ir programa, kuri yra šiuo metu, ji neveikia. Užuot skatinę kritinį mąstymą, mes jį žudome.

Ir mokiniai mokosi egzaminui. Vieni galbūt sugeba apsimesti, kad mąsto taip, kaip iš jų reikalaujama, kiti tiesiog laikosi taisyklių tam, kad gautų tinkamą įvertinimą, o ne atskleistų gebėjimus.

Tai yra paradoksalu, ir aš pati esu patyrusi atvejų, kai labai vidutinių gebėjimų žmogus gauna aukštą balą, nes pataiko į reikiamą gardelę. Egzaminas vis dėlto orientuotas į vidutinybes. Labai gabus žmogus kartais save sąmoningai smukdo – man vaikai atskleidė metodikas: sakė, pasiskaitėme knygučių, pasiklausėme jūsų pamokų, pagalvojome, kas vertins, ir parašėme taip, kaip tiems vertintojams patiktų. O yra tokių, kuriems savigarba taip neleidžia. Čia susiduriame su baisia problema, apie kurią bandau kalbėti viešai: vaikas jau nuo mokyklos yra mokomas įtikti, ir tas egzaminas iš tiesų yra įtikimo egzaminas. Dėl to labai gaila, nes literatūra kaip tik turėtų būti laisvės egzaminas. Skaitanti visuomenė yra laisva visuomenė, ir mes negalime ginčytis, tai moksliškai įrodyta.

Susidaro įspūdis, kad mes nenorime mąstančios, laisvos visuomenės, stengiamės egzaminą apauginti biurokratizmu, taisyklėmis tam, kad laisvą mintį užgniaužtume.

O jeigu grįžtume prie seno modelio, kai lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą sudarė gramatinių žinių patikrinimas ir interpretacija? Tiesa, ten irgi buvo kabliukas – teksto suvokimo užduotys, kurios irgi keldavo daugybę diskusijų.

Tiesą pasakius, teksto suvokimo užduočių ir aš pati niekada gerai nedarydavau. Bet kai per metus išsprendi kelis šimtus, išmoksti formuluotes ir atsakai pagal jas.

Viskas yra vertinimo instrukcijų ir aklo biurokratizmo pasekmė. Instrukcija palengvina darbą, jei mąstai kritiškai, neieškai visko paraidžiui – man atrodo, kad kiekvienas aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus turėtų gebėti logiškai įvertinti mokinio atsakymus į tokias užduotis. Tačiau kartais iš savo kolegų mokytojų jaučiu siaubingą nesaugumą, jie net neperka mokiniams užduočių knygučių, kuriose gale nėra atsakymų. Sistema į mus visus įsiėdusi tiek, kad visiems būtina žinoti, kaip pataikyti į dešimtuką. Čia yra didelis blogis.

O tai, kad egzaminas galėtų būti dviejų dalių, pusę vertinimo turėtų sudaryti gramatika, o kitą dalį – rašinys, interpretacija, daug kam atrodytų žingsnis atgal. Bet iš tiesų žingsnis atgal kartais yra žingsnis į priekį, ir aš tokią iniciatyvą palaikyčiau. Vis dėlto rašto darbas reikalingas, baigęs dvylika klasių, žmogus turi turėti gebėjimą rišliai ir logiškai dėlioti savo mintis. Tai yra gyvybiškai būtinas gebėjimas šiais laikais, kai mes ištisai rašome.

Kalbant apie nenorėjimą, kad visuomenė būtų laisva ir skaitanti, pasakysiu baisiai – aš labai jauna ir galiu sau leisti būti truputį chamė – vyresnė karta yra išauginta galvų linkčiojimo dvasioje. Kaltas gal ir sovietmetis, ir tam tikras autoriteto kaip savotiško stabuko, dievuko, kuriam reikia nusilenkti, mentalitetas. Pasižiūriu, kaip kai kurių neblogų gimnazijų vaikai šliaužioja aplink mokytojus – atsiranda net kažkokia specifinė, ištreniruota eigastis priartėti prie mokytojo, ir tai yra kraupu. Lygiai tas pats yra aukštosiose mokyklose, politikoje – tiesa, dabar jau pradeda keistis, gyvename lūžio momente.

Žmonės tampa laisvi ne ant popieriuko, mentalitetas pradeda kisti, bet tas kitimas yra labai sunkus ir lėtas, nes tuo pačiu metu susiduria trys ar keturios kartos, keli gyvenimo modeliai, labai skirtingi ir tarpusavyje konfliktuojantys. Tai amžina, ne vien tik mūsų laikų, problema, tiesiog ji dabar aštresnė, nes mes esame pokomunistinė visuomenė. Būti autentiški, turėti laisvę į kitokią nuomonę, mąstyti savo galva, kritiškai, kartais pasakyti net savo autoritetui: „Tu galbūt klysti“, – to dar tik mokomės.

Manau, kad žmonės, kurie sudarinėja programas ir vertina egzaminus, galvoja atliekantys labai gerą darbą – jie tuo tiki. Ir nepaisant to, kad įniršusi NEC išvadinau bukapročiais, aš juos vis tiek gerbiu – žmonės daro tai, kaip įsivaizduoja, kad yra gerai, tik tiek, kad kai savo žinojimą ir įsivaizdavimą nuleidi tarsi iš dramblio kaulo bokšto, galbūt net nebūdamas mokytojas, nedirbdamas su jaunais žmonėmis, tai kelia problemų ir diskusijų. Ilgą laiką egzaminai buvo tabu tema – vaikai paverkdavo, paburbėdavo, kažkas nusižudydavo, kažkam stogelis pavažiuodavo, bet viskas būdavo nutylima arba kalbama kaip apie anomaliją.

Iš tikrųjų, vos tiktai mokiniai pasiskundžia, kad egzaminas sunkus, pastebi, kad matematikos egzaminą šiemet išlaikė geriau negu lietuvių, suaugusieji juos drausmina: baikite verkti, mūsų laikais nebuvo tiek verksmų. Jūs sakote, kad moksleiviai verkia pagrįstai, turi argumentų.

Šiuo atveju aš esu mokinių pusėje – aišku, su išlygomis, nes kartais, kai pasižiūriu, kas tokie verkia ir kokia jų minčių formuluotė, susidaro įspūdis, kad verkia vidutiniokai, negavę savo „šimtuko“. Tačiau verkti ir skųstis priežasčių yra daug.

Interneto portalų diskusijose komentatoriai ant išdrįsusio pasisakyti vaiko pradeda pilti purvą ir vadinti jį verktinių kartos atstovu. Aš esu suaugęs, todėl esu teisus; aš gavau savo „šimtuką“, todėl esu teisesnis, geresnis, o jūs kvaili. Tai rodo dar vieną didžiulę visos egzaminų sistemos ydą – vaikai neatsimins, ko mokėsi, neatsimins gautų kilnumo, mąstymo grynumo pamokų, bet atsimins balų skaičių. Man atrodo, tai yra cinizmo ugdymas – šiuo atveju dirbtinis, apsimestinis dvasingumas, kuris trykšta iš patriotinės mūsų programos, turbūt dar blogesnis, nei atviras cinizmas. Vaikas pažiūri, kaip viskas gražu, kaip kilniai mąstė mūsų didvyriai, ir staiga sistema parodo jam veikianti fabriko principu. Ji nėra humaniška, humanistinė.

Palietėte programos klausimą. Apie lietuvių kalbos ir literatūros programą daug diskutuota, svarstyta, ar joje ne per daug patriotizmo. Mūsų švietimo sistemą ministro pirmininko patarėja Unė Kaunaitė pavadino prūsiška. Jūs savo ruožtu sakėte, kad nemėgstate valstybinių programų, kad ir kokios jos būtų. Tuo labiau, kad šios programos visiškai nurašo specialių poreikių vaikus – dislektikus, autistus, disgrafikus.

Juk iš tikrųjų niekas apie tai nekalba, nei politikai, nei švietimo ekspertai – tai ir yra apsimestinumas? Norime, kad švietimo sistemoje visi būtų vieningi, neliktų patyčių, tačiau kartu ja siekiame unifikuoti, nepripažinti išskirtinumo, įvairių poreikių?

Čia yra ta tema, kuria kalbant man norisi verkti kiekvieną kartą… Dirbau mokykloje, kur vaikučių su įvairiais poreikiais daug. Ačiū Dievui, visi mano mokiniai išlaikė valstybinį egzaminą. Vienas iš jų gavo 16 balų, minimumą. Jis yra vaikas su specialiais poreikiais, turi dėmesio, raidos sutrikimų. Kai galvojome, kokį egzamino variantą galėtų rinktis, labai stengėsi ruoštis, lankėsi pas korepetitorę triskart per savaitę, penkias valandas per dieną mokydavosi lietuvių kalbą – ar jūs galite tai įsivaizduoti?

Mes susirinkome jo dokumentus, išrašus, rašinių pavyzdžius, nuvežėme į pedagoginę psichologinę tarnybą – mums pasiūlė dvigubai pratęsti egzamino laiką. Tai, mano galva, pasityčiojimas, nes jeigu žmogui ir taip yra dėmesio sutrikimas, ką jis nuveiks su dvigubai daugiau laiko egzaminui? Jam neleido papildomai naudotis jokia medžiaga, jo klaidas skaičiavo lygiai taip pat, kaip kitų vaikų.

Mes tiesiog imituojame, kad rūpinamės specialių poreikių žmonėmis.

Kai kalbėjau su tarnybos specialiste ir klausiau: „Na, bet kodėl? Kai iš rašysenos akivaizdu, kad vaikas disgrafikas, kodėl jūs taip jam darote?“, gavau atsakymą, kad tai yra standartinė procedūra. Mūsų švietimas serga standartizavimo liga, ir net specialiųjų poreikių vaikai yra standartizuojami.

Žinoma, mes tada labai susinervinome, mano rankos drebėjo. Vaikas norėjo laikyti valstybinį egzaminą, nes šeima neturtinga, jie neturėjo pinigų mokėti už valstybės nefinansuojamas studijas. Mokinys domėjosi istorija, ją mokėsi puikiai ir gerai išlaikė egzaminą – disleksija, disgrafija nereiškia, kad tokie mokiniai patiria sunkumų mokydamiesi visus dalykus. Šie sutrikimai yra tokie, su kuriais galima gyventi, bet mokytojai nėra aprūpinti priemonėmis, kaip su jais dirbti – daugumoje mokyklų specialusis pedagogas dirba puse etato, ateina du kartus per savaitę kelioms valandoms, jau nekalbu apie logopedą.

Tas vaikas man pasakė: „Aš vis tiek noriu laikyti valstybinį egzaminą“. Sutarėme su jo mama, kad vis tiek bandysime laikyti, nenusipiginsime – o tarnybos pareigūnė man visiškai ciniškai, ramiai pasakė: „Ką čia tėvai įsivaizduoja? Tegul eina į mokyklinį, nuo kada specialių poreikių vaikai laiko valstybinį egzaminą?“

Situacija ironiška jau vien dėl to, kad pedagoginė psichologinė tarnyba būtent ir yra institucija, turinti parengti rekomendacijas, metodikas, kaip dirbti su specialių poreikių vaikais. Iš mokytojų esu ne kartą girdėjusi, kad rekomendacijos būna bendro pobūdžio, kurias perskaitęs specialių žinių neturintis žmogus vis tiek lieka aklavietėje.

Vakarų visuomenėse žmonių su autizmo spektro sutrikimais, turinčių disleksiją, disgrafiją, raidos sutrikimų, daugėja. Kokios to priežastys, galime spekuliuoti, bet aš beveik garantuoju, kad po dvidešimties metų ar netgi dar anksčiau kiekvienas pedagogas turės būti ir specialusis pedagogas. Kai pagalvoju, kokiais tempais tokių vaikų daugėja, suprantu, kad mes esame bejėgiai nepaisant vaidinimo, kaip tvarkomės su šia situacija. Matau, kad mokytojai neturi net bazinių žinių dirbti su įvairiais vaikais.

Susiklostė tokia situacija, kad valstybė tapo mokytojų priešu, mokytojai su mokiniais ir tėvais irgi yra priešingoje barikadų pusėje. Bet kokiu atveju, sunku padaryti taip, kad valstybė taptų draugas. Hierarchija, apie kurią jūs kalbate, ir sistema, kurią kritikuoja U. Kaunaitė, veda į priešiškumą savo valstybei. Blogiausia, kas gali nutikti – kai nelieka lojalumo: NEC atlikto tyrimo duomenimis, 43 proc. aštuntokų nori emigruoti iš Lietuvos. Kodėl? Mano paaiškinimas vienas: pirmas dalykas, su kuriuo jie susiduria patys, yra mokykla, švietimo sistema. Ir jeigu ji priešiška žmogui, vaikas jaučiasi blogai, tai jam aiškus signalas: čiuožk iš čia, tu nereikalingas.

Nereikalingi švietimo sistemoje kartais sako besijaučiantys ir mokytojai, tėvai.

Taip, paskui panašiai jaučiasi doktorantai, jauni mokslininkai, asistentai. Aš niekada nepamiršiu vienos situacijos. Vilniaus licėjuje turėjome puikią biologijos mokytoją, ji mus, vienuoliktokus, nusivedė į vieną iš laboratorijų, ten dirbo doktorantūroje studijuojantis jos buvęs mokinys. Jis mus priėmė, parodė visas tas pelytes, musytes, preparatus ir centrifugas, – ir aš niekada nepamiršiu jo frazės, kurią tėškė vienuoliktokams į akis: „Čiuožkit iš čia, jūs niekam nereikalingi“.

Jūs pati po dviejų metų mokykloje irgi nusprendėte grįžti į akademinį pasaulį, studijuoti doktorantūroje?

Mano sprendimas kompleksinis. Mokykloje labai smagu dirbti, ji iš esmės kaip narkotikas: arba iškart atmeti ją, arba išsivysto priklausomybė; ir kai dabar pagalvoju, kad nenueisiu ten Rugsėjo 1-ąją, negausiu gėlių ir su dvyliktokais neanalizuosiu Škėmos, man pasidaro bloga. Atsiveria tokia tuštuma… Kita vertus, jeigu dirbi mokykloje, studijuoti doktorantūroje neišeina, o vis dėlto dar pasimokyti aš noriu.

Doktorantūros studijų irgi yra liūdna padėtis, ir dėl to paties „čiuožkit iš čia“ požiūrio turbūt dabar daugiau norinčių ir galinčių disertacijai vadovauti, negu ją rašyti.

Žmonės paprastai turi šeimą, darbą, o doktorantūra yra tarsi vyšnaitė ant torto – nors ji turėtų būti pagrindinis užsiėmimas, tikslas. Vėlgi sisteminis iškreiptumas. Pernai buvau Graikijoje, gavau stipendiją ir išvažiavau mėnesiui – įsivaizduokite, Graikija, visiškai žlunganti valstybė, ir tai sugebėjo duoti stipendijas kalbos besimokantiems žmonėms. Ten susipažinau su doktorantu iš Prinstono universiteto JAV. Jis nepretendavo į graikišką stipendiją, viską finansavo universitetas, ir dar visą tą laiką mokėjo atlyginimą. Aišku, aš suprantu, kad tai yra Prinstonas, kita vertus, Amerikoje visi moka už mokslą, bet pasijutau kaip senais blogais laikais, kai iš šaltų filologyno rūmų nueidavau į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, į užsienio kalbos paskaitas. Mes su penkiais megztiniais, varvančiomis nosimis ir violetiniais veidais, o ten visi su „Apple“ kompiuteriais ir kostiumėliais.

Panašiai pasijuntate ir pradėjusi dirbti kultūros srityje, kur už literatūros recenziją mokama mažiau nei 30 eurų? Esate kultūrinių polemikų portalo Doxa.lt komandos narė, viena iš šių metų „Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojų, rašote kultūrinėmis temomis.

8 eurus! 30 eurų yra normalus atlyginimas. Iš esmės dėl kultūros man labai pikta, bet mažiau, negu dėl švietimo. Jis yra valstybės prioritetinė sritis; kultūra, aišku, irgi, bet ji labai didele dalimi iniciatyvos reikalas, ir valstybės darbas šiuo atveju iniciatyvas palaikyti, neleisti joms užgesti. Su švietimu didesnis uždavinys, tik jie vienas be kito negali, ir man labai juokinga, kai kultūros departamentas yra atskiras nuo švietimo ir mokslo. Nes ką mes norime apšviesti, išugdyti, išmokslinti? Kultūringą visuomenę.

Kai dirbote mokykloje, galėjote palyginti dabartinius vaikus su savo karta – kokie jie? Kartais atrodo, kad programų kūrėjai, egzaminų rengėjai, švietimo sistemos strategai neprisitaiko prie pokyčių, nežino, kokie dabartiniai vaikai yra ir kaip su jais dirbti?

Pati esu priskiriama Y kartai, vadinamiesiems tūkstantmečio vaikams, o mano mokiniai jau yra Z karta. Kai dirbi su jaunais žmonėmis, ypač Z kartos, labai svarbus tiesinis ryšys: viena vertus, tu esi autoritetas, negali eiti su jais rūkyti po tiltu ir būti draugelis, kita vertus, negali būti represuojantis autoritetas. Žmonių, kurie save aukština, ši karta paprastai nemėgsta, sako – pasikėlę.

Z kartos mokiniai sunkiai skaito ilgesnės apimties tekstus, jų žodynas yra pasikeitęs. Be to, jie mažai bendrauja su tėvais – šiuolaikinių mokinių tėvai užimti žmonės, jie įjungia televizorių, paduoda išmanųjį, planšetę. Arba anksti vaikus pradeda vesti į darželį, o darželyje su jais kalbama taip, kad suprastų, maždaug 300 žodžių lygmeniu. Aš labai juntu, kad neperduodamas platesnis žodynas, yra kažkoks nutrūkimas kalbos sraute.

Man kaip filologei po truputį pradeda atrodyti, kad tos visos kartos yra tik kito žodyno ir kitos kalbos reikalas. Z kartos lietuviškų žodžių žodynas žymiai siauresnis, jie turi artimą ryšį su anglų kalba, palyginti daug gestikuliuoja: nežinau, ar tai gimsta iš žodžių trūkumo, ar iš to, kad jie prisižiūri ekspresyvių filmų herojų. Bet kokiu atveju, jų kita kalba, kiti judesiai.

Dabartiniai mokiniai turi problemų išlaikyti dėmesį, nes mes gyvename klikinimųir skrolinimo, vaizdų epochoje. Mano idealiame pasaulyje idealus literatūros vadovėlis būtų komiksas. Nes vaikai ilgo publicistinio teksto priimti nenori ir, man atrodo, jau negali, tą tekstą reikia kapoti mažesniais gabalais.

Norint sudominti skaitymu, reikėtų pradėti ne nuo vadovėlinio nuobodaus teksto, o nuo ilgesnės apimties grožinių. Teorinį tekstą pateikti kaip komiksus, piešinėlius.

Vėlesnėse klasėse, jeigu toks sudominimas sėkmingai įvyktų, būtų galima pereiti prie ilgo teksto skaitymo. Faktas tas, kad dabartiniai vaikai skaito Z raidės schema, iš pradžių teksto pradžią, tada skrolina žemyn ir perskaito jo pabaigą. Skaityti jiems jau yra darbas, dėl to literatūros mokytojo misija tampa svarbi.

Kita vertus, jeigu pažiūrėtumėte į šių metų pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo užduotis dešimtokams, pamatytumėte, kad ten buvo ne literatūros ir lietuvių kalbos žinių patikrinimas, o kažkoks pilietiškumo ugdymo vadovėlio nurašymas. Gal pagarsėsiu kaip žmogus, kuris Lietuvą griauna, bet iš tiesų esu patriotė, Lietuvą labai myliu – šiuo atveju meilė turi būti aktyvi ir reikli, ne rūtelių, darželių, žirgelių, seserėlių, mergelių garbstymas, linkčiojimas galvele autoritetui, o bandymas gyventi labai įtemptoje, keistoje situacijoje kurioje dabar esame. Ir šioje situacijoje gali padėti tiktai mąstymas savo galva, laisvė ir vidinė nepriklausomybė. Ją ugdo pavyzdys, mokytojas, žmogus, kuris stovi prieš klasę.

Jeigu nauja ministerijos siūloma pedagogų rengimo programa būtų įgyvendinta, galbūt mes judėtume teisinga linkme. Mums reikia laisvo, oraus, įdomaus mokytojo – ne nuobodaus, asmenybės reikia, desubjektyvizavimas šioje vietoje neveikia. Galvojimas, kad visi mokytojai ekspertai turi turėti edukologijos mokslų laipsnį, yra juokingas, jis bus pradėtas dalinti taip, kaip dabar dalinama mokytojų kvalifikacija. Ją reikia tobulinti, realiai, o ne fiktyviais kursais, kurie dažnai yra komedija ir pinigų plovimas.

Mokytojai irgi yra viskuo nusivylę, ciniški ir pikti, perkrauti, kitas dalykas, kai kurių kolegų kompetencija drįstu suabejoti.

Pristatant naują pedagogų rengimo programą, kalbama, kad reikėtų, jog į mokyklas ateitų daugiau žmonių iš kitų sričių, kurie galėtų tapti mokytojais, taip būtų modeliuojama įvairovė. Tik kaip jį įgyvendinti, kai nesutariama, kurie universitetai ruoš būsimus mokytojus?

Visi gina savo munduro garbę, savo įstaigą. Jeigu kažką blogai pasakai apie savo įstaigą, esi nepatogus, tą pajutau Seimo švietimo reikalų komiteto posėdyje: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius šoko ginti sistemos, nes prie egzamino temų, išklotinių prisideda ir instituto mokslininkai.

Kol mes visi aklai ginsime savo institucijas, plačiau neapsidairysime, dialogas nevyks.

Kalbėjote apie skaitančią visuomenę. Įdomu, ką mėgsta skaityti mokiniai, ar jiems iš tikrųjų atrodo pasenusios tos temos, kūriniai, kuriuos skaitė Y karta ir vyresnės, kas jiems aktualu?

Jie orientuojasi į užsienio literatūrą, tai natūralu, nes kai pasižiūriu į knygų rinką, iš karto matyti, kiek yra verstinių ir lietuviškų knygų. Su skaitančiu žmogumi, kuris jau susidomėjęs knyga, nieko nereikia daryti, tik paskatinti, kad perskaitytų ne vien „40 meilės taisyklių“, bet ir Gabriel Garcia Marquez „Meilė choleros metu“. Ir kai ima skaityti Paulo Coelho „Demonas ir panelė Prym“, parodyti, kad kitokių demonų yra John MIlton knygoje „Prarastasis rojus“, arba Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Maždaug vienuoliktoje klasėje skaitantys žmonės ima žavėtis šiuo kūriniu, M. Bulgakovu apskritai.

Vienuoliktoje, dvyliktoje klasėje mokiniams būna rusų literatūros amžius, jie yra egzistencialistai, nori Dostojevskio, Nietzsche’s, miegoti apsikabinę Camus, paskui labai tinka Škėma.

Lietuvių literatūros skaitymas labai priklauso nuo mokytojo. Man mokiniai yra sakę: „Jūs mokate gerai parduoti produktą“. Aš kalbu apie visus autorius, net tuos, kurie gal man pačiai nėra labai įdomūs, randu sau aktualių aspektų. Aišku, yra žmonių, kuriems niekas netinka, nes jie labai nemėgsta skaityti, yra žmonių, turinčių išankstinius nusistatymus, pavyzdžiui, „aš neskaitysiu tų kaimiečių“ – ir viskas, kol jie neprieis Jurgio Savickio su ironiška laikysena, kaimiečių neskaitys.

Šiaip jeigu žmonės yra atviri ir mokytojas įdeda pastangų, net ir Maironį jie visi perskaito. Turėjau mokinių, kurie nuoširdžiai žavėjosi Šatrijos Ragana. Aš pati negaliu, mirštu nuo tos Šatrijos Raganos, o jiems tai yra etalonas. Turėjau mokinių, kuriems etaloninis autorius taip ir liko Biliūnas, skaitė visus jo kūrinius ir sakė: „Mokytoja, va čia yra tikrasis jautrumas“.

Dešimtokai paprastai būna labai realistiški. Tai dramatiškas laikas, vėlyvosios paauglystės pradžia. Jie labai stipriai suaugėja, ir jeigu devintoje klasėje dar būna padraikos, baigiantis dešimtai klasei prieš tave staiga iškyla visai kitas žmogus. Dešimtokams, jei tinkamai perskaitai, labai patinka Žemaitė.

Kuo anksčiau pasiimdavau klasę, tuo greičiau atsirasdavo didesnis procentas skaitančių. Man atrodo, kiek sudomini literatūra, tiek ir turi. Literatūra nėra vien tik tauta, tėvynė ir skauduliai. Ji visu pirma žmogus, ir jeigu vaikui parodai, kaip jo vidinis pasaulis rezonuoja su tekstu, beveik pusė darbo padaryta. Tada ir žodynas turtėja, atsiranda kitokios sakinių konstrukcijos, frazės – praeina pora mėnesių, pasikeičia net kalbėjimas, gramatikos klaidų skaičius sumažėja, būna milžiniška pažanga.

Skaitymo skatinimas turi vykti nuo pirmos klasės, čia reikia empatijos, atjautos reikia kiekvieną vaiką pažinti, gal atnešti jam knygų, paskolinti ir neverkti, jeigu jas pameta. Mokytojo toks ir yra pašaukimas, ką turi, tą duodi – esi prieš tą žmogų visiškai nuogas, visiškai atviras, su visomis savo ydomis. Vyresnėms klasėms gali parodyti, kad esi silpnas, galbūt sergi, tau negera diena. Jeigu sukuri normalius santykius su mokiniais, jie kartais supras tave geriau negu kolegos.

Buvimas su mokiniais komanda, skaitymas gali lemti tai, kad Z kartos vaikams tie graikiški poezijos tekstai, kuriuos verčiate, irgi atrodys artimi?

Jiems tokie tekstai visai artimi. Yra vaikų, kurie dešimtoje klasėje perskaito visą „Iliadą“ ir „Odisėją“. Su dešimtokais šiemet labai ilgai, dvasingai analizavome Homerą, kalbėjomės apie Trojos karą, taip nusicirkinome, kad žaidėme „Bingo“ su herojų vardais. Svarbu mokytojui neužsidaryti dramblio kaulo bokšte, o Z kartos mokiniai žaismingi, jeigu sugebi mokymą pristatyti kaip žaidimą, jie džiaugiasi.

Pas mus ne mokymasis, o egzaminas yra tapęs tikslu, sistema kaip tas slibinas savo uodegą pradeda ryti. Vienuoliktoje, dvyliktoje klasėje vaikams prasideda depresijos metai, nes tai yra nebe mokymasis, o ruošimasis egzaminui, darymas to, ko reikia pagal jo reikalavimus, nors taip anaiptol neturėtų būti. Pirmiausia turėtų būti įgyvendinama programa, ir tada kuriamos egzamino užduotys. Egzaminas turėtų būti paskutinė veiksmo grandis, išbandymas, į kurį eini ramus, nusiteikęs parodyti geriausia, ką tu gali. Dabar tai yra didysis tikslas, todėl klesti korepetitoriai, kuriais dirba žmonės, taisantys lenteles – ir jie moko rašyti pagal jas. Mes patenkame į tokį, kaip italai sako, circulo vicioso, ydingąjį ratą, ir viskas.

Vėluosiu 10 min

Iriesi per irisais kvepiantį tvankį

rašai vėluos 10 min

neišsakymų minos

tau šiandien sutrukdė atgimti gražiu žvėrimi

tą pajutę dienos tarpuvarčių prašytojai

nesipina po kojomis

inkšdami į savo irštvas sulindo

ką tik atvesti judesių kvapų jaunikliai

gėlių turgelio senė auksiniu dantimi

sveikinasi lietuviškai

tiek žmonių piknike įnirtingai rašo žinutes

o juk galėtų žiūrėt į akis savo šunims

klaust apie tavo skaitomą knygą

kai pučia toks veganinis vėjas

Džiovintos rožės

Džiovintos rožės užpuolusios mano namus kaip amarai užpuola gyvas rožes, jos spiečiasi vazose, dūla knygose, nuo vabzdžio kvėptelėjimo byrančių lapelių pritrupa į lentynas, ant vaikų sąsiuvinių, ir galiausiai visas butas padengtas rožių dulkėmis.

Kasmet gaunu dovanų rožių kvepalų, ir kai išpurškiu aromatingą debesį, atrodo, kad visos džiovintos rožės atgyja, vėl sugrįžta jas lydėję jausmai, pro langų plyšius skverbiasi saldūs vėjai nuo žydinčių balų, ir negalėdamos sulaukti vakaro iš tapetų raštų išlenda buvusių šeimininkų šešėlių galvos.

Mano pirštai dvelkia džiovintomis rožėmis, todėl viešose vietose vis pranykstu ten, kur yra muilo ir vandens. Bet iš tikrųjų nė nenoriu išplauti to kvapo, kam gi tą daryti, juk neskalbiame atsiminimų kaskart, kai jie praranda šviežumą.

Man patinka galvoti, kad tada, kai jau nebebūsiu, kažkas neatsargiai atplėš duris, net atsidus langai, užteks vieno nedidelio vėjo gūsio, ir pakils rožių dulkių audra. Kažkas čiaudės, dengdamas akis nuo kibių, bet kartu ir švelnių žiedlapių draiskanų, jų vis daugės, glostydamos, šiaušdamos plaukus skries į laiptinę, lauką, leisis į delnus kieme tupinėjantiems vaikams, žvirbliams vietoje lesalo, nuklos geibią miesto žolę, pavargusius pečius, kraipomus klubus, tvirtas pėdas, nuolat užimtas rankas, nusvirusias rankas, meiliai susikibusias rankas, ant mašinų miegančias kates, o mano šešėlio galva šypsosis iš rožių spalvos tapetų.

Moterys iš gretimų laiptinių išeina parūkyti įsisupusios į nublukusius chalatus, kai kurios aprangos nekeičia žiemą vasarą, garsiai juokiasi užvertusios galvas į gelsvasienio dviaukščio langus, jeigu pro juos persisveria koks vyras. Stačiakampiu aplink skurdžią veją, strypus skalbiniams džiauti, nuvažinėtą plotą, naudojamą vietoje mašinų aikštelės ir smėlio dėžę su dviem kažkieno išvilktais foteliais išrikiuoti namai gal seniausi pastatai rajone, ir gyvenimas čia teka savu nesugriaunamu ritmu – nevaldomai dauginantis piktžolėms, katėms, vaikams. Mums tik reikia laiku atverti langus ir pro juos išmesti raktus su tamsa pargrįžtantiems vaikams, laiku nusisukti į sieną, paskui pabusti ir slinkti į virtuvę daryti pusryčių, tempiant savo kūnus prieblandos koridoriais, kaip mažos mergaitės tempia už kojų lėles jų galvoms dunksint į grindis. Nešvarias grindis, ant kurių įsispaudžia purvo pėdsakai.

Mes išmokusios gauti leipstančių į celofaną įvyniotų tulpių Kovo 8-ąją ir rožių per gimtadienius, bet aš jų kartais parsinešu iš gėlių turgelio kioske nosimi šnirpščiojančios stambiapirštės Valerijos.

„Šytas tokias nebelabai gražias tuoj bus“, – atsidūsta, vyniodama į celofaną kūdikio žandukų rausvumo žiedą, kuris po dienos susiraukšlėja.

Tik aš ir jauna porelė, nuolat perkanti puokštes, gauname nemokamų gėlių, dar kartais pensininkė iš trečiojo daugiabučio, sunkiai krypuojanti vedama astma švokščiančio virtinuko formos rusvaplaukio šuns – bet ji mėgsta tik geltonas rožes. Visada turgelyje pasirodo, kai vazose vysta geltonųjų likučiai. Kaip jau sakiau, mes mokame viską daryti laiku, Valerija savo kioską uždaro orams subjurus iki netinkamų svečiuotis, aš laiku giljotinuoju sudžiūvusią rožės galvą, kartais įsivaizduodama kurią nors kitą galvą, užkemšu ja keistų formų vazas be vandens, kurių kartais gaunu dovanų, o dar dažniau paslepiu lentynose, namiškių laikomose pavojingų niekniekių teritorija.

Kartais kuris nors išverčia vazą, pasitaiko ir šukių, reikia sviesti viską į šiukšliadėžę, kramtyti lūpą išgirdus nu, cūka, sulaukti, kol trinktelės laiptinės durys, parpulti ant sujauktos miegamojo lovos, stipriai spausti akis, iki ims sproginėti baltos supernovos, įsivaizduoti nesibaigiančius sraigtinius laiptus virš galvos, kurie išryškėja vietoje lubų, art noveau, tokį atviruką sesuo atsiuntė iš Prancūzijos, dirba duonos kepykloje vadybininke, ir pagaliau pirma komandiruotė, gerai, kai neturi vyro.

Per žiemą buvau įsidarbinusi paštininke, iki šiol pabundu jausdama, kaip šąla pirštai, pilnais plaučiais įšalo įstingdytų metalinių durų kvapo, priplėkusių laiptinių, svogūnų, prakaito, padvelkiančio iš ankstyvo ryto nupilkintų butų gilumos. Siuntiniai beveik niekada netelpa į pašto dėžutes, jų gavėjų beveik niekada nebūna namie, laukujų durų niekas neatidaro per didžiausius oro subjurimus, kas nors būtinai turi nesivaldantį šunį ar vaiką, pritykinantį ir kalantį žaisliniu plaktuku į koją.

– Dirbau, plėšiausi, susirgau – atleido, taip su paprastu žmogum jie… – jeigu Darbo biržoje, sėdėdama priešais dalykinį kostiumėlį, prisimerkiu, kalbu tyliai, išlošiu laiko.

Pavasarį irgi vilkėjau dalykinį kostiumėlį, išeidavau iš namų ką tik pabudus paukščiams, vaidinau administratorę mėnesį, kol baigėsi bandomasis. Reikėjo geriau dirbti kompiuteriu, bet jeigu tik prisėdu, tai tikrai ne ekselius atsidarinėti, forumuose ieškau receptų, išsisaugau į atskirą aplanką, gal kada pagal juos gaminsiu, gal kada turėsiu baltą krakmolytą staltiesę. Mano vyras nemėgsta jūros gėrybių.

Dabar galite matyti mane, koja už kojos slenkančią dulksvo purvo nuklotais tarpukiemiais, apsitempusią juodas treningines kelnes su baltomis juostomis šonuose, liesą, beveik beklubę, sportine striuke, kietai į kaselę surištais plaukais jau juoduojančiomis šaknimis, nusvirusiais lūpų kampučiais ir raukšlėmis po akimis, nuo gyvenimo šiame rajone moterų galiojimas eina į pabaigą sparčiau; galite prasilenkti ir nepažiūrėti į akis, tai įprasta, arba pastebėti skruoste gelsvą buvusios mėlynės šešėlį, ir tai jau būtų įžūlu, juk mums visoms pasitaiko.

Grįžtu palydėjusi jaunėlį į darželį, vyresnėlę į mokyklą, drėgnas pavasario rūkas tarsi antklodė uždusinęs žvirblių balsus, maudausi švelnioje vienatvėje kiek įmanoma ilgiau, kol neatėjo metas parduotuvei, indų ir kaimynių, užėjusių kavos, į kiemą parūkyti, tarškėjimui, sąskaitos tikrinimui, vaikų pietums, pamokoms, riksmams, prakaituotų darbo drabužių kalnui vonioje, kol jis neišsiveda vaiko į „Maximą“, neperka jam šokoladuko, sau alaus, kol neplyšoja televizorius ir kieme prie smėlio dėžės iki pusiaunakčio neboluoja iš virtuvės išneštos taburetės, ant kurių sutūpę vyrai degančiomis akimis spokso į ilgėjančius, žvėrimis virstančius savo šešėlius, o paskui pakvimpa lyg šaltu metalu, lyg krauju.

– Buvo drakė su bomžais, – sako plaudamas padžiūvusį kraują nuo krumplių.

Kiemo moterys paskui pasakoja, kad bomžai bijo kartu pasėdėti ateinančio buvusio mento, paprašo parūkyti ar tuščią skardinę palikti, ir laikosi atokiau, tai tas kraujas – į alyvų krūmą nugriuvo grįždamas, iš kur daugiau, kaimynė iš pirmo aukšto galvojo, kad vėl katinų morčius, tai dar pro langą vandeniu perliejo. Klausantis ima toks lyg vidinis kutulys ar juokas, stovime po langais prie skalbinių virvių, įsisupusios kuri į treningus, kuri į chalatą, rūkome, paskui ateina Natalija su mano juodu kostiumėliu, batų kulniukai klimpsta į šlapią parudavusią žolę.

– Viskas, – sako.

Už gerą kainą prieš mėnesį pardaviau jai tą kostiumėlį, mokykla ieškojo sekretorės, dabar ji ištraukia man iš pirštų įpusėtą cigaretę, čia kaip taisyti dantis – įpranti, bet vis tiek nemalonu.

– Nemokėjau su kompiuteriu ten… – nubraukia plaukus nuo kaktos, apsibarstydama juos pelenais, aš spoksau į riebalų kalveles, išryškėjančias aplink mentes ir pažastis, kai pakelia rankas, ir negalvoju nieko, nebent apie tai, kad kostiumėlis man tiko geriau – tik koks skirtumas, tuoj jį parduos, kaip padariau aš ir dar viena kaimynė prieš tai.

Mes trumpam susiburiame Natalijos virtuvėje, ankštoka, bet kambariuose eina galvomis vaikai ir snaudžia nusenusi jos mama, padauginusi širdies lašų. Nusimeta kostiumėlio švarkelį, iš kažkur ištraukia po šleikščiai saldžios trauktinės ir poras sutraukiančios rūgšties vyno butelį, šiandien kai kurios iš mūsų neberuoš pietų ir gulės lovoje panirusios į švelnią nejautros miglą, gal čiuopdamos ryškėjančią mėlynę, gal bandydamos įsivaizduoti sraigtinius laiptus vietoje lubų. Kai kurios iš mūsų sprausis į išgulėtą duobutę lovoje, virtusios moliusku, kai kurios iš mūsų spoksos į aštrią atidarytos pomidorų skardinės atplaišą ir atkiš ranką, kai kurios iš mūsų taps viena gyvatžodžius vemiančia burna.

Iš tikrųjų žaidimo taisyklės čia paprastos, gauname darbus ir juos prarandame, nes esame nepakankamai kvalifikuotos arba sugebame pasiskaičiuoti pajamas iš pašalpų, bet visada turi užtekti kvalifikacijos laikyti namų kampus. Laikytis paviršiuje, nevartoti tokių žodžių kaip art noveau, nėra tokio stiliaus Naujanuose. Beveik niekada apie tai nesikalbame, viskas pasakoma nežymiais judesiais ir žvilgsniais, nebent kuri nors iš mūsų, vasaros pavakarių šėlsmo įkarštyje, paliepusiame išsinešti kėdes, stalus, kibirus, ant kurių sėdima, į lauką, ima svaidyti lėkštes į sieną.

– Užmūšiu, užmūšiu, užmūšiu! – dar ir dabar smegenyse gręžiasi Natalijos balsas, prislopintas tvankios liepos alsos, prisimenu gižų savo pačios prakaito kvapą bandant apsimesti miegančia, dūžtančią lėkštę, kvailą mintį – pamatuose atsiras įtrūkimų, gi ir taip niekas nenori renovacijos, sugriaus namą, durniai; vaikai ir vyras kietai įmigę, prisitaikę prie šio gyvenimo geriau.

Natalija neaukšta, minkšta geltonplaukė, visada po kaklu nešiojanti auksinį drambliuką, ir net kitą rytą po lėkščių daužymo, plaukais užleidusi vieną skruostą, neprarandanti iškilmingo madonos stoto.

– On pit, i ją pju, – sako rengdama atvirą maištą – kaimynių balių, susiburiame ant vyrų sukalto medinio suolo, aptaškyto praeito vakaro šventės dėmėmis, ištraukia vyno, rūkytų kiaulių ausų juostelių, alyvuogių.

– Aš ėjau palei upę iš savivaldybės, ir varna taip žiūrėjo į mane, taip žiūrėjo akį pakreipusi – kaip pradėjo karkti! Atrodė, šneka, čia kaip toj laidoj apie ekstrasensus, – sudreba naujokės iš gretimos laiptinės ranka, ji vardu Inga, į nudryžusią kaselę supinti plaukai blizga varno plunksnų juoduma.

Nieko jai nenutinka, tik jau tada, kai ėjo iš savivaldybės socialinės, buvo nėščia, trečias vaikas, devintas kraustymasis per kelis metus, pričiupta vaginėjanti prekybos centre. Buvo užėjusi, klausinėjo, kodėl pas mane dvi lentynos knygų – rožėms džiovinti, sakiau, paskui pasigedau „Ofelija mokosi plaukti“, kartais perku beviltiškai nukainotas mūsų ikiuke. Kai kurios iš mūsų kartais skaito, paskui paleidžia gelsvą šlapimo srovę už kampo, nes nebegali paeiti, nebegali pareiti tokios pat.

Kartais, atidarydama langą ir pašiurpusi traukdama į save besikeičiančio sezono orą, pajuntu atslenkant drėgnos, riebios, sėklos besiprašančios žemės kvapą, išeinu į parduotuvę ir darau lanką pakraščiais, kur tarp daugiabučių įsegta viena kita sukiužusi medinė sodyba. Kaštono rusvumo medinukas iš lauko pusės užkaltomis langinėmis išspjauna liesą žebenkštišką pavidalą, įsispraudusį į blunkantį rausvą chalatą su baltomis gėlėmis – žinau, kad pavidalo vardas Virga, pensininkė, kasdien semianti vandenį iš kolonėlės, ir kartais mano vaikui duodanti obuolį iš savo sodo. Ir mano tėvai turi sodą, prasmenga jame, tik akys žybsi ledukais – nedirbat žemės, kam paliksim, netikusios mergos.

Nelabai daug kur yra eiti – į prekybos centrą, ūkininkų turgelį rūkytos mėsos ar daržovių, dėvėtų drabužių parduotuvę, užėmusią rūsį po juo, kurios savininkė Angela dideliais baltais dantimis ir aukštu peroksidiniu kuodu kalba be perstojo arba atkakliai skaito rusiškus meilės romanus plonyčiais, liaunais kaip drugio sparnas puslapiais. Dar į kišenine parduotuve virtusį kioską – lenkiškų ledų, sausainių ir pasisveikinti su jukia, paauglę primenančia Marija, studijavome kartu administraciją kolegijoje, ji jau du kartus išsiskyrė, abu vaikai buvo paimti į globos namus ir vėl grąžinti, pertraukėles išnaudoja rūkymui su pašonėje bruzdančio turgaus prekeiviu gruzinu, kartais gauna nemokamų trešnių. Aš tas uogas perku retai, retai einu ir į polikliniką, dažniau – į šalia jos išsipleikusią vaikų žaidimų aikštelę, tarsi kraujagyslių išvagotą įtrūkių, apsuptą aršiai asfaltą ardančių erškėtrožių krūmų, išsaugojusią vieną krepšinio lentą ir turniką, dar kartais naudojamą išsineštiems kilimams dulkinti.

Už aikštelės vyresnėlės mokykla, kartais su mažuoju einame jos pasitikti, aplenkdami saulėgrąžų lukštų, balandžių išmatų, prezervatyvų likučių ir skardinių sankaupas. Vaikas mėto akmenis į krepšinio lentą, kamuolį vėl pavogė, dukros akys virtusios pilkais nepermatomais ežerais – nebevaikščiokit čia, aš šeštokė.

Tu su savo rožėmis, geriau darbą susirask. Net čigonės, matai, dirba. Trys kiemsargės su sijonais, viena tinklinėmis pėdkelnėmis, rūko pasirėmusios ant šepečių, po savaitės dingsta – ilgiuosi jų juoko, kai konteineryje sukruta kažkurio bomžo kojos.

Sraigtiniai laiptai, stiprios kebabus kioske gaminančio turko rankos, mano kostiumėlis, per didelis Marijai, rankovės atraitotos – daviau iš po prekystalio, kak teper žit, cūkos – petukai atlošti, rėžia orą. Iš savo džiovintų rožių žiedlapių dėžutės dugno iškrapštau keliolika eurų, šitas kostiumėlis jau negrįš.

– Vištiena da vištiena, nu kakaja ti šeimininkė? – žaltvyksle žybteli vyro akys, žino, kad nebus maišto, ir aš žinau.

Vakare nuslenku pas Nataliją širdies lašų, atneša nuo motinos staliuko, bet ta atsibunda ir rėkia, namas pulsuoja pašvinkusia senatve.

Sužydus alyvoms vyrai prie smėlio dėžės atvelka dar daugiau fotelių, staliuką, raumeningas vaikinas su BMW groja bumčiką po Angelos langais – dukra dvyliktokė, gražuolė našlės, apsikrovusios meilės romanais, dukra, kartą ketvirtą ryto Angela laiptinėje ją tampė už plaukų, balti dantys blizgėjo kaip lūšies. Bet BMW vis tiek atvažiuoja.

Tą pavasarį sėdime ant fotelių prisisiurbę žiedais krūtinėje sproginėjančios nuojautos, ant pečių krinta sudžiūvusių žiedlapių dulkės, ir negalime pasijudinti, daugiau niekada negalėsime.

 

 

Laumžirgių žymėjimas

Laumžirgių žymėjimas

sakyta apie daiktus kurių buvimas aptirpęs

štai baublio ūbavimas su drėgnais tamsiašoniais rūkais

eina nuo ežero

nors jo paties nematai

tavo kraujo indai prisipildo ilgesio garso

Išvirkščias senas megztinis, ir nieko daugiau

Vilnius švenčia festivalį “Nemiegantys rajonai”, jis bus ir Naujininkuose. O aš vieną iš vasarų rajone atradau kitą pasivaikščiojimų kelią nei įprastai, ir kartą jame pasitaikė moteris blyškiu rožiniu chalatu, saulei leidžiantis į dubenį liejusi vandenį iš kolonėlės ir skalavusi kalną drabužių. Nuo to laiko vis vaikščiojau pro ten, grįžusi rašiau po sakinį, pastraipą. Kai kurie stebėjimai tikri, kai kurie ne, juos spausdino “Slinktys” ir “Nemunas”. 

Kiekvienas rajonas turi savo išvirkščių pusių, kur gyvenimo siūlės kitokios, nerodomos. Su ledais rankoje užklystu į nematytą Naujininkų pusę, siūbuoju aptrupėjusiu šaligatviu, bijodama įkristi į gyvatvorę. Priešais siūbuoja senutė gėlėta suknele – visų išvirkščiųjų miesto pusių senučių suknelės gėlėtos ir primena pablukusius chalatus – ir už pačią didesniu pirkinių maišu.

Pro šalį praslenka judantys balaganų paveikslai: porelės su šortais ir nudrengtais marškinėliais, alaus skardinėmis rankose, keli arai sunykusių asfaltuotų stadionų, prismaigstytų žaidžiančiais apsimetančių vaikų ir saulėgrąžas gliaudančių mamų, per plytelėmis grįstą mokyklos kiemą pėdinantis niūrus pečiuitas mokyklos sargas.

Tą tuščią išvirkščią vietą glemžia žolė, galėtum girdėti, kaip pro šaligatvių plyteles gręžiasi jauni daigai, matai iš už irstančios gatvės posūkio išnyrančias erškėtrožes, po dešimties metų pasieksiančias mokyklos laiptus. Vaikai šokinės tiesiai į žolę ir gėles, miesto ir gamtos santuoka bus įvykusi, ir žiurkė iš po kioskelio prie „Spartos“, kurią mačiau vakare laukdama troleibuso, nebebijos nubėgti prie stotelės šiukšliadėžės.

Atsargiai apeinu visokias ištrupėjusias vietas, pakėlusi galvą matau gelsvus daugiaaukščių kyšulius tarp medžių viršūnių. Laiptais žemyn – ir siūlės tampa lygesnės, daugėja rūšiavimo konteinerių, vaikų žaidimo aikštelių su romiomis jaunomis mamomis, daugiaaukščiai jauni ir pasitempę, žolė nušienauta. Tik žvilgtelėjus dešiniau, pro medžius matyti sugurusio medinio namo šonas, tokie šonai vis dar nepatogiai švysteli tarp iščiustytų pastatų, praeiviai stengiasi juos oriai apeiti.

Iš namo iššoka pusamžė šviesiaplaukė moteris, apsikabinusi kažko prikrautą plastikinę vonelę, eina siūbuodama klubais, aplink juos raitosi rožinis sijonas išblukusiomis balkšvomis gėlėmis. Prie pat pasitempusių daugiaaukščių, ant kalnelio, mėlynuoja vandens kolonėlė. Moteris tėkšteli savo nešulį ant žemės, paleidžia vandenį – suputoja muilas, spėju įžiūrėti skalaujamų drabužių raštus. Gatve tykiai nugirgžda modernus vaiko vežimėlis, žmonės vedžioja per darbo dieną nusigulinėjusius šunis, o skalbėja, panaši į susirūpinusį nykštuką, vis lieja vandenį. Saulė kaip džiovinamus drabužius ištiesia šešėlius, nuo vandens kolonėlės tykšta sidabro kriokliai. Aš negaliu atitraukti akių, gerai, kad į mane nežiūri, gal pripratusi, juk aplink vien langai, šeimos čirškina vakarienę ir stebi šį drabužių skalavimą, kol galiausiai baigiasi išvirkščios siūlės, išeinu į gerąją pusę. Į veidą ūžteli lipnus liepžiedžiais ir nelaistomu asfaltu atskiestas karštis ir riedlenčių tarškėjimas.

– Tomas serga ebola, Tomas serga ebola! – praskriedamas rikteli berniukas, iš riedlentininkų plaučių kaip kraujas pasipila juokas ir šniokščia iš paskos, kol įvirstu į vėsų laiptinės šulinį.

Dienomis dirbu biure ir nenešioju pėdkelnių. Biuras vidutinio lygio, visi užmerkia akis, prakaituoja, neišsiplauna kavos puodelių, paskui išeina į geresnį. Vakarais nematomas miesto megztinio kūrėjas duria gatvės virbalu į dauboje paskendusį kvartalą, grįžtu į jį kaip sąžininga dienoraštį rašanti pradinukė. Tvoskiantį karštį pridusinusi drėgmė glosto odą, besibaigiančio lietaus migloje slepiasi kioskai, vienas jų išspjauna į statinaitę panašią moterį margu sijonu ir žilstelėjusiomis madonos garbanomis. Ji atsisuka, apžioja rankoje laikomą kebabą, plėšia foliją, sidabriniai lakštai kaip dideli lietaus purslai krenta žemėn.

Apleistuose stadionuose vaikų nėra, tik medinis ledų pagaliukas ant laiptų, rusvas kaip iš po asfalto besikalančių žolių viršūnės. Po medžiu svyruoja įraudęs žilstelėjęs žmogelis raudonais marškinėliais, po pažastimi pasikišęs į durklą panašų juodą skėtį, jam nuo pečių kyla garas. Šypsosi, tarsi būtų susitaikęs su visais šio pasaulio gyviais.

Pro mokyklos langus liejasi saldžiai glitus kaip irisas rusiškas popsas, vaikinas ir mergina pakaitomis kartoja „solnce, solnce“. Iriuosi per vėją kaip per vėsią upę. Medinis nepatogusis namas, pasirodo, turi dailias langines, kadaise grakščias gonkeles kinivarpų sugadintomis figūromis ir gėlių guotą, o kieme, kiek spėju įžiūrėti, veši visa ryjanti žolė ir ant šono pūpso mėlyna sofa. Prie mėlynos vandens kolonėlės – tik keli telefonais grojantys paaugliai. Trys vaikai po balkonu žaidžia kortomis, pasitiesę pledą – vaikai, siųsti iš praeities.

Trečią mano būdravimo dieną stadionai, mokyklos kiemas ir visos papievės net gruzda nuo kaitros, palei erškėtrožių krūmą deginasi porelė, du prakaituoti gniutulai. Iš daugiaaukščio iššoka du septynmečiai su dviračiais, įrudę kaip karameliniai saldainiai.

– Tu „Soriuką“ žiūrėjai? – mindamas kiek turi jėgų, šūkteli vienas.

– O apie ką ten?..

– Ten labai labai įdomu, ten apie… – vėjas nukanda žodžius, išvirkščiasis kvartalas išspjauna mane į gerąjį, bet aš grįšiu, dar grįšiu.

Gerojoje miesto pusėje sunkios miegamųjų kvartalų moterys gėlėtais sijonais apdaužo mane rankinėmis, kai lipame iš autobuso, rituosi palei irstančias gatvių siūles kartu su kamuoliniais debesimis. Oras pakvimpa besiartinančia audra, ant laiptų sėdinėja spalvotos mergaitės, užsiklojusios kelius žurnalais. Žvilgteliu į visaryjančių erškėtrožių kaimenę ir staiga suprantu, kad ji atsitraukusi, išsibarsčiusi, net gysločių ordos pakrikusios – aptrupėjusio keliuko griaučiai užlieti šviežiu asfalto krauju. Ir vietoje traškančios visuotinio augimo simfonijos sproginėja spalvoti balionėliai mokyklos kieme: ant suolelio sutūpusios kelios paauglės, viena šaukia „nichačiu“ iš balto automobilio lipantiems vaikinams.

Tų jaunų nirčių paauglių spalvų ir garsų chaosas siaučia po kamuoliniais debesimis, jie atėjo atsikovoti apvirškintų betono plotų ir tikrai laimės, bent jau šiandien.

Vėjas neša kaitros iščiulptus lapus, panašius į padžiūvusiųs žvėrelių kūnus, svarstau, ar logiška eiti vandens, kai tolumoje inkščia audra, pro šalį praskrieja tuntas vaikų, ir pagaliau, iš kiemo išnyra ji, suleidusi dantis į obuolį, nešina dviem tuščiais kibirais, baltu ir juodu. Matau jos profilį, nuleistus lūpų kampučius, nedidelę nykštuko kuprelę. Moteris puldinėja po gatvę zigzagais, rikteli ant vaikų, šie purpteli nuo gatvės kaip žvirbliai. Cypteli automobilio padangos.

– O bože, nenormalnij! – išgirstu sakant tą moterį, ji mosteli ranka ir automobilis dingsta.

Prasilenkdama pamatau, kad vandens nešėjos plaukai ne tiek šviesūs, kiek žili, panašūs į paukščio kuodą, ji vilki baltą palaidinę ant petnešėlių ir juodai baltai margintą sijoną, skruostai įdiržę nuo saulės ir įpročio stipriai sukąsti dantis. Stengiuosi eiti koja už kojos, bet ir ji neskuba, stabteli atsikąsti obuolio, šūktelėti ant vaikų – žodžių, kaip ir žingsnių, negirdžiu. Porą kartų atsisuku, ne, iki vandens kolonėlės dar keli šimtai metrų, dar keli širdies dūžiai, negaliu gręžiotis per dažnai, šis kvartalas nepatikliai stebi; prie kojų čiūžteli pagyvenęs „fordas“, iš jo išsiraito žilabarzdis seniokas languotais marškiniais, dvelkteli cigaretės dūmu ir kai vėl dirsteliu per petį, namai kaip griežti plačiapečiai apsaugininkai užstoja taip ilgai medžiojamą vaizdą.

Girdėjau jos balsą, kalbėjo kaip žmogus.

Įjunkstu bėgioti ir vis taikau prasikošti pro naująjį rajoną – kalnai, pakalnės, kaip žingsniai į žolę bumpsintys obuoliai tarp lieknų daugiaaukščių įsiterpusiuose, miesto kablelius primenančiuose kiemuose. Vėjas atneša saldžiarūgštį pūvančių obuolių ir drėgną, šlapių lapų priekvapiu atmieštą dvelksmą, šeštadienio rytą ten daugiau jokio judėjimo, tik ant virvės kaip vėliava plevėsuoja išblukęs rožinis sijonas baltomis gėlėmis.

Šiokiadienių vakarais bėgikai išvirkščiajame rajone atsargūs, stengiasi trauktis iš kelio visus automobilių langus atlapojusiems treningiukams, besiklausantiems muzikos iš telefonų. Gatvėje mažai šviesos, iš šešėlių išnyra apsunkusios nuo nesibaigiančios dienos šeimos, blyksteli pavargusio šuns akis, vaikiško paspirtuko metalas, namų stogai įsitempia prilaikydami žemyn sėdančius debesis, o aš prilaikau save, dar žingsnis, priekyje būrelis žmonių, pypteli automobilis. Neriu pro strakaliojančius vaikus, prietamsyje jie tik šešėliai, suku į dešinį kelkraštį, ir tiesiog po žibintu išdygsta ji. Švysteli rožinio su baltomis gėlėmis sijono raštai, moteris stabteli apkabinusi save rankomis, veide tas pats rūpestis ir žioruojantis laukimas, bet negaliu sustoti ir pažiūrėti – o kai atsisuku, išsilenkusi pirkinių prigrūstu maišu mosuojančios mamytės leopardo raštų timpėmis, po žibintu tuščia.

Kelias dienas lyja, prie mokyklos spėja pasodinti gėlių. Kulniuoju pro ją paskui nervingai žingsnį beldžiančią aukštą garbanotą blondinę juosvomis plaukų šaknimis, tigrine tunika ir storoka aukso grandine ant kairės kojos. Moteris stabteli prie mokyklos, pasitaiso nuo kojos smunkančią guminę šlepetę, tarsi kažko laukia, bet tik jau matytas baltas automobilis lėtai praslenka pro šalį – šįkart be triukšmo ir merginos su balionėliais. Ta su aukso grandine atsidūsta, sprigteli pusiau surūkytą cigaretę ir greitai leidžiasi laiptais, paskui kyla į kalną ir dingsta rusvų plytų viešbutyje nepasilabinusi su kieme sutiktais žmonėmis.

Išriesdama lanku savo maršrutą, kad tik prasukčiau pro išvirkščiąjį rajoną, šoku iš kelio praleisdama du nuo kalno lekiančius ant riedlentės susėdusius berniukus – vienas rankoje laiko prakąstą alyvinį obuolį, mano pusėn tykšteli sultys. Tiedu juokiasi, ir aš šypteliu, apsimesdama šio rajono gyventoja, žiūrėkite, mano rankoje pirkinių maišelis ir žingsniai tiesūs, nekantrūs, pečiai nusvirę po darbo dienos, mes visi kapojome galvas slibinams ir susirinkome savo vaikų sodinukus iš darželių, pirkome dešrelių ir rakindami namų duris stebėjomės, kodėl sapnuojame tokį išvirkščią gyvenimą.

– Ja prijedu, – iškvepia tiesiai į ausį garstyčių spalvos striukė, ir vėl darau lanką cyptelėjusi atsiprašymą. – Idite tuda i nemešaite mne!

– Aš… nemešaju, – žiojuosi teisintis.

Garstyčių spalvos striukė atsisuka, iškiša iš pastatytos apykaklės pašiurpusią įžeisto paukščio galvą – tai ji! – apmirštu dairydamasi rankose kibiro vandeniui. Moteriai iš po kojų išsprūsta pūstas gelsvas pekinas, įduria abejingu sfinkso žvilgsniu. Mano herojė pamoja ranka tiedviem berniukams su riedlente ir obuoliu, abu dumia į pavargusį seniausią šioje gatvėje medinį namą šaukdami „nu idiooom!“, juokdamiesi, prabėgdami užkliudo ant virvės skalbinių segtukais prisegtą oro pripūstą baltą plastikinį maišą. Pekinas sukasi aplink šeimininkės sijoną kaip skriestuvas su nepermaldaujamu gerai prižiūrimo gyvūno abejingumu, virvė apipina blauzdas, moteris pakreipia paukščio galvą į mane ir akimirką atrodo kaip į negyvenamą salą išmestas žmogus, nebežinantis, ar priklauso dvikojų, ar keturkojų padermei. O paskui trukteli pavadėlį ir sako šuniui:

– Skarei, nada uspet na serial.

Spėriai nusirita gatve, neleisdama sugauti žvilgsnio, judesiai nervingi, mostai panašūs į dirigento, puikiai jaučiančio savo orkestrą – ir orkestras griežia atsidavęs: vaikų žaidimo aikštelėje ant kopėtėlių sutūpusios paauglės nustoja spjaudyti skreplius, į pekiną ranką tiesęs vaikas sutramdomas vienu urgztelėjimu, kelkraštyje stabtelėjusio džipo vairuotojas palinksta bučiuoti perpus jaunesnės merginos, vandens nešėja stabteli pažiūrėti ir bučinys neišsipildo. Linktelėjusi sėdintiems viduje įšoka į kiemą tarp dviejų daugiaaukščių rusvais šonais, paauglės vėl atsikrenkščia.

Paspartinu žingsnį, einu į ritmą jaunuolių glaudžiai visas kūno dalis apsivijusiais treningais iš mobiliųjų leidžiamai muzikai. Trise sėdi ant bortelio, gręžiami rusiško repo, už trijų šimtų metrų jau kiti, džinsuoti, panirę į anglišką popsą. Muzika iš telefonų – navigacija į paauglių širdis, šiame rajone vaikšto ją leisdami kuo garsiau, bet maršrutai nenaudojami, garsai neveda į kapitono fon Trapo gamos idilę.

Idilės ženklai ryškiai šviečia kai bėgu plieskiantį lyg rudens laužas vakarą išvirkščiuoju kvartalu, rydama šalčio tumulus ir sunkius, su kepamų obuolių kvapu susivijusius dūmus, styrančius iš daugiaaukščių papėdėse kūpsančių mūrinukų ir medinukų kaminų. Pro atdarus langus srūva kepamų svogūnų ir pyragų kvapai, tarkšteli šaukštas į lėkštę, kažkas juokiasi – skani sriubytė. Žmonės valgo pavakarius, vaikai šalčio iššluoti iš kiemų, kaukši pavargusios moters su batono ir dešrelių prigrūstu pirkinių maišeliu kulniukai.

Artėju prie mėlynosios kolonėlės, prie jos tuščia kaip pamirštoje saloje; apsuku dar vieną ratą, skausmingai jausdama, kaip kojos trinkteli į asfaltą – miesto žmogaus bėgimas šaligatviais ir gatvėmis grynas apsimetinėjimas, tenka prisipirkti amortizuojančių sportbačių ir hermetizuojančių drabužių, kvėpuoti autobusų banginių iščiurškiamomis atliekomis, o tave sutikę kvartalo pėstieji nusuka akis.

Apsuku dar vieną ratą, vagis grįžta į nusikaltimo vietą, ima kvartalo žmonių faršą ir iškepa asmenybių kotletus – jei prasidės Kafkos verta apkalta, nesiginsiu, daug jūsų nugulėte socialiniame tinkle ir kitur, kur plačiais sėjėjo mostais barstau raides. Vidutinio lygio biure daugiau nelabai yra ką veikti, nebent nueiti į tualetą pasikeisti prairusias pėdkelnes. Paskui, po darbo, nelabai yra ką veikti, tik braižytis nepažįstamame rajone ieškant akimis orkestro dirigento, kuris kilsteli ranką ir visas kvartalas šoka savo gyvenimus.

Raini rudens šešėliai driekiasi per takus ir pastatus, išryškina mokyklos pašonėje medine nuo senumo pasišiaušusia tvora apjuostą darželį, jame įsegti keli krūmai, nupiepusios gėlės, viskas auga kas sau šiame pašėlusiai besikerojančiame individualistų pasaulyje. Darželis atrodo kaip pamestas daiktas. Stebėtina, kiek prikuriama nereikalingų daiktų, nevykusių pagražinimų ir idėjų, juos paskui reikia užmiršti ir praeiti pirštų galais nekliudžius žvilgsniu ar žodžiu.

Šįkart vandens kolonėlės moteris išsprunka iš savo kiemo ir dumia gatve sulinkusio senstelėjusio nykštuko skubrumu, iš tolo šviečia žalsvas megztinis ir baltas pirkinių maišas, žodžiai nepaliaujamai liejasi į prie ausies spaudžiamą telefoną. Dingsta kituose kiemuose, nuo namų sienų kurį laiką kaip teniso kamuoliukai atsimuša žodžių pradžios ar galūnės, ir iš to jokios naudos. Pagaunu siūlo giją ir neriu paskui ją, tvinkčiojančios širdies aidas atsimuša į rusvašones sienas, matau ją spėriai kopiant laiptais ir kai nuseku iš paskos, kraujas smilkiniuose užverda, sproginėja kaip įkaitusi obuolienė – užuodžiu jos kvapą kas antrame name. Kertame kelis trinkelėmis klotus kiemus, viename lange stypso nusususi palmė, kitame pamatau keptuvę rankose laikančią moterį su chalatu, jos veidas piktas. Skutame stadiono pakraščiu, ten svyruoja matytas žilstelėjęs įraudęs žmogelis, po pažastimi pasikišęs į durklą panašų juodą skėtį, šypsosi, tarsi būtų susitaikęs su visais šio pasaulio gyviais ir lyg žagteli, lyg linkteli senojo namo moteriai. Tada įsukame į daugybės kojų išmintą takelį, nuklotą kaštonų bombomis, jos žingsniai sulėtėja ir staiga suprantu, kad turėsiu lenkti, nes jau kartą atsisuko ir perliejo įtariu paukštišku žvilgsniu.

Greitinu nutaisiusi savo kančioje panirusio kvartalo bėgiko veidą, netyčia paspiriu kaštoną, padarau mandagų lanką, kad neužkliudyčiau jos pirkinių maišo.

– Molodije vsegda begut i begut, – šypsosi nustebusio nykštuko burna, stabteli ir lyg ką prisiminusi šūkteli pavymui: – Ni begai ne na svojom kvartale. Eto ne tvoi. Tam mi ziviom.

Neatsisuku, bėgu ir bėgu, išsimušu į šaligatvį pro skylę tvoroje, prie gėlių kioskų kraujas ūžteli į veidą, vos spėju peršokti sidabru blykčiojančią vandens srovę, gėlių pardavėjos liejamą iš vazos į gatvę. Išvirkščias kvartalas, senas megztinis, daugiau jo nebesivilksiu.

 

 

 

Aukštūs miška žmonys

Tai ne pirmas mano eilėraštis biržietiškai, gal koks ketvirtas, ir parašytas gulint hamake Vingio parke, stebint pušų viršūnes virš galvos, jaučiant šąlančią nuo pavasariu dar nespėjusios apsikrėsti žemės nugarą. Gulėjimas hamake svarbus tuo, kad pilkos pušų šakos atgaivino vaikystėje susikurtus vaizdinius apie aukštus medžius, virstančius aukštais baisiais žmonėmis, o pasakojant apie visa tai savo tarme, tie medžiažmogiai išeina nepajudinamai tikri, kaip mitų sėklos.

Spyglių kvaps su vėj

kėp atviruks glūdėjįs stalčios dugnan

vėl sumirgėjįs ki ieškojė pieštuka

atvesdava ilgs aukšts žmons iš miška

anie išsivesdava vaikų ar šunį

ir tris diens būdava be šešėlia

kėp įmanydams slėpdavas kol ataugindava naujų

vaikščiodava pavėsės

nusišalindava nuo parduotuvių parkų balsavimų

buva pavėsis

nenaudojams šaligatvis

tvenkinys vidury miesta į kurį suskrend mirt lašala

jų perlamutrinė sparna tava šešėlia plunksnos

juods apleistų kiemų gylis

pilkšva rausvos miglos iš po parkų soliukų

auksine varnos aks ir mėlyns sekmadienia kaspins

viskas kas tau liek ki išein pas aukšts žmons iš miška

tokios ilgos dabar tava rankos

tokios plonos

kėp medžių šaknys

Vilkų pėdsekė Paškevičiūtė: mes kiekvienas turime vilką savyje

„Kiekvienas turite savo įsivaizduojamą vilką, ir ne tik, mes kiekvienas turime netgi vilką savyje“, – įdėmų žalsvų akių žvilgsnį įsmeigia paskaitą apie šiuos miškų laisvūnus skaitanti vilnietė Lina Paškevičiūtė. Gamtą mylinti miestietė, prieš šešerius metus baigusi pėdsekystės kursus ir prisijungusi prie organizacijos „Baltijos vilkas“ savanorių būrio, lygiai tiek metų daugelį savaitgalių su vyru praleidžia miškuose. Išmoko žiemą miegoti ant sniego be palapinės, pažįsta visus Vilniaus apylinkių gyvūnus, bet per visus šešerius metus vilkas jai nepasirodė – tik kartą pasisveikino staugimu.

Vilniuje tilptų trys – penkios vilkų šeimos

Pėdsekystės kursai buvimą gamtoje savo hobiu vadinančią informacinių technologijų specialistę paskatino dažniau prapulti miškuose vaikantis vilkų šešėlius. Nors Lietuvoje jų turėtų būti maždaug 300 ar šimtu daugiau, pasirodyti žmonėms žvėrys neskuba: užuodžia žmogų per tris kilometrus ir dažniausiai tyliai dingsta. Savo vidinį vilką palakstyti išleidžianti L. Paškevičiūtė braidžioja po miškus, skaitydama pėdsakus, kartais juose leisdama ir atostogas, ir naktis, su kitais savanoriais keliauja pas ūkininkus, patardama, kaip nuo vilkų apsaugoti gyvulius.

Dienomis ji su kitais pėdsekiais skaito paskaitas apie vilkus miestiečiams, ir prisipažįsta, kad pasakojimų mielai klausosi tiek vaikai, tiek suaugę.

„Aš nežinau, ar sugebėsiu jūsų įsivaizduojamą vilką pakeisti“, – šypteli visas laisvas kėdes Saugomų teritorijų lankytojų centro salėje Antakalnyje aptūpusiam būriui vaikų ir tėvų vilkų tyrinėtoja, pasiūliusi užsimerkti ir susikurti savo vilko paveikslą.

Vienų jis – grėsmingas plėšrūnas, kitų – veržlus, laisvas žvėris, trečių – vos ne toteminis gyvūnas. L. Paškevičiūtės pasakojime vilkas pasirodo kaip stebėtinai į žmogų savo elgesiu, įpročiais panašus šalies gyventojas. Mat vilkai, kaip ir žmonės, gyvena šeimomis, paklūsta panašioms jų kūrimo, būsto ieškojimo, atžalų auklėjimo taisyklėms.

„Reikia įsivaizduoti daugiavaikę šeimą – tėtis, mama, vaikai pirmų, antrų, kartais trečių metų, – keletą vilkų gyvenimo faktų atskleidžia „Baltijos vilko“ savanorė. – Su namais jie elgiasi panašiai, kaip žmonės. Šie sklypą aptveria, pažymi registre; vilkai registro neturi, jie tai daro savaip, pavyzdžiui, padrasko žemę, kad kiti vilkai užuostų kvapą. Nuolat keliauja aplink savo teritoriją ir žymi: „Tai mūsų šeimos namai“.

Pranešimo apie namų ribas dalis, komunikacijos priemonė visus metus jiems yra ir kauksmas. „Kai kurie mokslininkai mano, kad vilkams tiesiog patinka kaukti. Tai kaip daina“, – pastebėjo L. Paškevičiūtė.

Vilkų šeimoms reikia didelių teritorijų, todėl Vilniuje išsitektų tik trys ar penkios jų šeimos, viena jų gyventų maždaug dešimtį kilometrų apimančiame apskritime. Visoje Lietuvoje galėtų tilpti apie 700 vilkų šeimų. Iš tiesų jų yra gal perpus mažiau, keturkojų pėdsakais sekančių ekspertų skaičiavimais, tikriausiai apie 60 – 70. „Pastaraisiais metais šeimos gausesnės, yra tekę matyti net penkių vilkų pėdsakus“, – sakė L. Paškevičiūtė.

Dirba „vilkų advokatais“

Susiporavę sausio, vasario mėnesiais, šie plėšrūnai įsirengia ar „pasiskolina“ iš lapių irštvą, vilkė atveda 3 – 6 aklus jauniklius. Vilkų šeimos namus įsirengia atokesnėse vietose, pelkėse, brūzgynuose, tačiau stengiasi likti netoli miško keliukų – nori kontroliuoti, kaip juda žmonės, saugosi būti užklupti netikėtai.

Birželį vilkiukai palieka irštvą, eina ristynių po žolę aplink ją, žaidžia su kaulais ar net poilsiautojų paliktais plastikiniais buteliais, susipažįsta su vyresniais broliais ir seserimis. Liepą ima sekioti vyresniuosius, išauga į paauglius, o vasaros pabaigoje ir prasidėjus rudeniui tampa visateisiais suaugusiųjų medžioklių dalyviais.

Žiemos vilkų bendruomenės jauniklius gerokai praretina, bet jas išgyvenę atsiskiria ir traukia ieškoti naujų teritorijų. Dauguma labai toli nenukeliauja, tačiau yra ir tikrų bastūnų. „Yra sukurtas filmas apie žymų Vokietijos vilką Alaną, kuris iš ten per Lenkiją nukeliavo į Lietuvą, o paskui į Baltarusiją. Vokiečiai uždėjo gyvūnui antkaklį ir sekė jo judėjimą. Baltarusijoje kažkas atsitiko, gal antkaklis nukrito, gal vilką nušovė“, – pasakojo vilkų pėdsakais sekanti ir naujausiais mokslininkų atradimais apie juos besidominti vilnietė.

Jai vilko gyvenamų teritorijų toli ieškoti nereikia: šių gyvūnų galima rasti nuvažiavus apie 30 kilometrų nuo sostinės. Vidurio Lietuvoje, pajūryje vilkų šeimos beveik nesilanko, užtat kitų regionų miškus mėgsta. Dabar mūsų šalyje, pasak L. Paškevičiūtės, jų padėtis geresnė nei prieš dešimtmetį, tačiau neramina miškų kirtimas ir žmonių požiūris, kad vilkų turėtų likti kuo mažiau dėl daromos žalos ūkiams.

Iki XX amžiaus vidurio vilkai buvo masiškai naikinami visoje Europoje, dabar jie pamažu grįžta, ir Vokietija, Prancūzija, Šveicarija, Danija skaičiuoja gausėjančias šeimas. Baltijos šalyse šie žvėrys visiškai išnykę nebuvo.

„Vilkai į Europą grįžta, bet sunkiai, nes susiduria su konfliktais“, – pastebėjo „Baltijos vilko“ savanorė, pernai žiemą kartu su bendraminčiais prie vyriausybės surengusi „vilkų piketą“.

Trisdešimt natūralaus dydžio vilkų maketų stovėjo Vinco Kudirkos aikštėje, užrašai prie jų skelbė: „Aš nenoriu, kad mano kailis kabėtų virš židinio“, „Lietuva ir mano namai“, „Avis ūkininko, elnias medžiotojo, o kas mano?“ Dešimt metų veikiančios nevyriausybinės organizacijos nariai save vadina vilkų advokatais, mėginančiais apsaugoti nykstančią rūšį, pasakoti apie jos atstovų gyvenimą, perduoti šalies ūkininkams naujausias idėjas, kaip apsaugoti savo gyvulius.

Kauksmu atsiliepia į žmogaus staugimą

„Esu visiška miestietė, kaime leidusi vaikystės vasaras. Požiūris į gamtą susijęs su žmogaus branda. Tikiuosi, kad žmonės per laiką labiau ją supras, priims. Tikrai yra problema, kad laikome gamtą priešu. Mums visa laukinė gamta yra bloga, viskas mums trukdo – ir dar lyja, kai to nenorime, – pesimistinį savo aplinkos vertinimą pašiepė L. Paškevičiūtė. – Pati jaučiu, kaip per gamtos supratimą darausi daug kam pakantesnė, viskas paprasčiau“.

Keliaudama su bendraminčiais po Lietuvos ūkius, ji sutinka įvairių žmonių – tiek šviesaus mąstymo, tiek matančių vien savo kiemą ir turtą, bet nelabai besirūpinančių jo apsauga. Savanoriai susidomėjusiems naujomis idėjomis padeda įrengti eksperimentinę gyvulių apsaugą nuo vilkų: įsigyti specialios veislės aviganius šunis, aptverti elektrines tvoras, ir stebi, kas pasiteisina.

Vilkai yra atsargūs ir kaip galėdami vengia kontakto su žmogumi, nors neatsisako praretinti lengvu kąsneliu medžioti besimokantiems jaunikliams tampančių avių, ožkų, jautukų gretas.

„Kartais vilkai naktį ateina prie pat namų, į kiemus, nes jie nesupranta, kad tai žmonių kiemai. Vilkai labai bijo žmogaus, nes išliko tik tie, kurie bijojo, ir dėl to ateina tik naktį, kai kyla rūkas, lyja“, – mitą apie agresyvius plėšrūnus sklaido L. Paškevičiūtė.

Po miškus braidžiojantiems žmonėms vilkai nelinkę rodytis, bet jeigu pavyksta susitikti akis į akį, geriausia nepulti bėgti – tiesiog ramiai pastovėti, kol žvėris nueis. Galima iškelti rankas, kad vilkui atrodytumėte didesni.

„Spėkite, kiek kartų mačiau vilką? Nulį. Jisai man nepasirodo“, – šypteli gerai Kazlų Rūdos, Karšuvos miškus pažįstanti, atostogas pėdsekystei dažnai kartu su vyru skirianti gamtos mylėtoja.

Šeimą vienija bendras pomėgis braidyti po miškus, net naktį ar žiemą, o grįžus į miestą suremti pečius advokataujant vilkams. „Žiema man dabar yra bene geriausias metas, ypač žiema su sniegu, – prisipažino L. Paškevičiūtė. – Praktiškai beveik kiekvieną savaitgalį būname miškuose, apie Vilnių žinau situaciją, kur kokie gyvūnai gyvena“.

Vidinį vilką pasivaikščioti po miškus išleidžianti gamtos mylėtoja kol kas su vilku tik „pasikalbėjo“. Dar yra pavykę miške įrengta filmavimo kamera užfiksuoti vilko uodegą.

„Staugimą pavyko išprovokuoti. Staugiant vilkas atsiliepia, mūsų organizacijos nariams buvo tokia situacija: jie staugė, vilkas atsiliepė, paskui atbėgo patikrinti, kas čia tokie.

Aš asmeniškai manau, kad gyvūnams nereikia trukdyti, miške esu svečias, man yra smagu žinoti, kad gyvūnas ten yra, nebūtina jo trikdyti – matau pėdsaką, ir to pakanka“, – savo filosofiją išdėstė vilkų gyvenimo stebėtoja.

Tekstą ir slapto naktinio žvėrių gyvenimo vaizdą rasite portale Alfa.lt

 

Budėk vietoje mamos ir tėvo

Viskas gali atrodyti labai paprasta ir sudėtinga vienu metu. Ir todėl aš mėgstu pasakoti „mažas“ istorijas, nes nuo jų prasideda vilties ir meilės visuomenė, kad ir kaip naiviai skambėtų. Užtenka vienos šeimos, budinčios vietoje mamos ir tėvo tada, kai kažkieno vaikui apsiverčia pasaulis, atsiliepiančios į skambutį kino teatre, šokančios į automobilį ir važiuojančios. Ir net jei ta šeima padaro pertrauką, užtenka žinoti, kad tokia buvo, galų gale, tokių visada bus, bent viena. Kai rašiau šį tekstą Alfa.lt portalui, džiaugiausi pasikalbėjusi su labai geru, dosnios širdies, atkakliu savo pasirinkimuose žmogumi. 

Budinčiais globėjais tapusiai šeimai didžiausias iššūkis – išsiskyrimas su vaiku

Skambutis sėdint kino teatre, kad reikia priglausti iš nesaugios aplinkos paimtą ketverių metų berniuką, pusmetis gyvenimo kartu ir skaudus išsiskyrimas jam grįžus pas mamą. Budinčiais globėjais, kurių Lietuvoje paruošta tik keliolika, tapusi kauniečių Jurgitos ir Tomo Makarevičių šeima patyrė, kad iššūkiu tampa ne tiek reikalavimas visą parą būti pasiruošus priimti krizės ištiktą vaiką, kiek prisirišimas prie jo. Budinčių globėjų šeimoje bent vienas narys turėtų nedirbti, galėti priimti kūdikį ar vaiką iki dešimties metų, susitaikyti su dar tik kuriamu teisiniu reglamentavimu ir kol kas nedideliu atlygiu.

Po išsiskyrimo su globotiniu – pertrauka nuraminti jausmus

Du vaikus auginančių kauniečių gyvenimą pakeitė reklama internete, kviečianti žmones laikinai į savo namus priimti be tėvų globos likusius vaikus. Sutuoktiniai nusprendė pabandyti, išklausė mėnesio kursus Kauno vaikų gerovės centre „Pastogė“, sulaukė specialisto apsilankymo namuose ir tapo vienais iš devynių pernai paruoštų budinčių globėjų. Po mėnesio laukimo sėdėdami kino teatre išgirdo telefono skambutį: reikėjo per valandą apsispręsti, ar sutinka priglausti iš nesaugių namų, kur girtavo suaugusieji, paimtą berniuką. Abu nesudvejojo, šoko į automobilį. Netrukus J. Makarevičienės kaklą apsivijo keturmečio rankos – vaikas pareiškė, kad važiuos kartu.

Apie ką tik iš grėsmingos aplinkos paimtą vaiką, kuriam reikia laikinos globos, šeima iš pradžių nieko nežinojo. Tik palaipsniui aiškėjo detalės apie naujojo šeimos nario gyvenimą, teko jį mokyti elementarių elgesio taisyklių, supratimo, kad suaugusieji su vaiku gali bendrauti ne vien smurto kalba. Sulaukęs penktojo gimtadienio, berniukas pirmą kartą patyrė, ką reiškia jį švęsti.

Globojamą vaiką savaip priėmė ir sutuoktinių vaikai – dabar vienuoliktus metus einančiai dukrai iš pradžių nebuvo lengva susitaikyti, kad į šeimą atėjo ne mergaitė, o itin judrus berniukas. Prie jo labai prisirišo Makarevičių sūnus, beveik globojamo vaiko bendraamžis. Nors jis žinojo, kad trečiasis šeimos narys pabus laikinai, išsiskyrimas tapo skausmingu išbandymu.

Šiuo metu budintys globėjai dalyvavimą programoje sustabdė, tačiau pertrauka veikiausiai bus laikina, kol šiek tiek ūgtelės jaunėlis. „Išėjome iš programos psichologiškai pavargę, bet noras padėti niekur nedingo. Jautiesi šiek tiek plėšomas, lyg ir nori, ir šiek tiek baisu, nes jau žinai, kas tavęs gali laukti, – atvirai kalbėjo J. Makarevičienė. – Negaliu teigti, kad padarėme klaidą, nes mūsų šeima sutvirtėjo: ir santykiai su vyru, ir vienas kito palaikymas, tarp dukros ir sūnaus atsirado dar stipresnis ryšys, jie išmoko vienas kitą išklausyti, suprasti, užjausti, padėti. Kaip šeima mes ne tik daug atidavėme, bet ir labai daug gavome.“

Vaikų darželio auklėtoja dirbančiai globėjų projekte dalyvavusiai moteriai pravertė darbo su vaikais žinios, psichologinis pasirengimas, „Pastogės“ specialistų konsultacijos. Kai tapdavo sunkiau susidoroti su iššūkiais, skambindavo kitiems budintiems globėjams pasitarti, kartą per mėnesį susitikdavo su panašios patirties turinčiais žmonėmis pasikalbėti dėl įvairių situacijų. „Dirbu su vaikais, esu turėjusi psichologijos paskaitų. Tačiau vaikai iš socialinės rizikos grupių yra kitokie. Žinojau, kad bus nelengva, bet buvo šiek tiek sunkiau“, – vien rožinėmis spalvomis globos nepiešė J. Makarevičienė.

Budinčių globėjų rengimas, nusižiūrėtas iš Vakarų šalių, Lietuvoje dar tik eksperimentinis projektas. Todėl jame dalyvavusi moteris mato, kad praverstų didesnis lankstumas: galimybė tokiais globėjais tapti ne vien šeimoms, kuriose vienas narių nedirba. Kalbėdamasi su kitais budinčiais globėjais ar norinčiais jais tapti, ji susidarė vaizdą, kad jeigu būtų galima rinktis vaiko amžių, prisijungtų ir šeimos, kur vyras ir žmona dirba, – jie galėtų globoti didesnius, į darželį, mokyklą galinčius eiti vaikus.

Nelengvas globėjams dažnai būna ir ryšys su biologiniais priglausto vaiko tėvais. Budintys globėjai turi sudaryti sąlygas vaikui jį palaikyti. Sunkiausia visiems ištverti nežinomybę, ar vaikas grįš pas juos, ir kada tai įvyks. „Kadangi praktiškai iki paskutinės minutės buvo neaiški situacija dėl mamos, ir vaikas, ir mes gyvenome nežinioje. Situacija galėjo pakrypti tiek į vieną, tiek į kitą pusę, vaikui buvo daug streso ir nerimo, o tas visas stresas kartais pasireikšdavo negatyviu elgesiu“, – pasakojo J. Makarevičienė, kuri yra patyrusi, kai berniuko mama į globėjus reagavo priešiškai.

Dabar šis gyvena su mama, o su savo laikina šeima palaiko ryšį. Išsiskyrimas buvo sunkus visiems. „Mūsų pačių sūnus dar pakankamai mažas, išsiskyrimas buvo jam sudėtingas – iki šios dienos klausia, kada atvažiuos. Prisirišome, buvo sunku psichologiškai. Man irgi nebuvo lengva, kalbėjausi su psichologe“, – sakė budinti globėja.

Po pertraukos jos šeima tikisi ir vėl įsilieti į vaikams laikiną prieglobstį suteikiančių globėjų gretas.

Visas straipsnis – Alfa.lt portale.  

« Older posts Newer posts »

© 2018 Kur tekstas

Theme by Anders NorenUp ↑