Ir galiausiai aš vis tiek sutikau, kad kiekvienas namas kvėpuoja savo kvapu kaip miegantis, širdį sulėtinęs žvėris. Didieji namai – visą giminės liūdesį ir džiaugsmą, pergales ir neišsipildymus sugėrę lokiai, butai – alsuoja tankiai choru kaip būrys varnėnų ant elektros laidų; mes per mažai pažįstame paukščių padermę, kad galėtume ją perprasti, todėl butų kvapai apsuka galvas, apsunkina nuojautas. Didžiųjų lokių pašonėje randame snaudžiančias lapes, mažus ryškiaspalvius namukus, netikėtai išnyrančius kelyje, kurį laikėme aiškia ir tiesia nuobodulio linija. Dažniausiai mediniai, nutapyti keistomis spalvomis – štai, vasarą važiuodami link ežero žvejoti, įbedėme akis į šviesiai violetinį medinuką, sumanyk sau taip, jokio kraštovaizdžio atkartojimo.

Dar pasitaiko namų, sustojusių kantraus palikto šalnos nuėstuose laukuose arklio povyza, jie gali būti mūriniai ir mediniai, savaip liūdni neužbaigtume. Užgimę visliais pirmaisiais nepriklausomybės metais, gražūs, tviskantys tarsi lenktyniniai žirgai, paskui pamažu praradę tikėjimą, kad bus iki galo nuglaistytos jų kolonos, apkaltos palėpės, nutinkuotos arkos iš kreivokai sudėliotų plytų, įrengti plačių užmojų laiptų turėklai, balkonai, terasos, alpinariumai. Tų namų kvapas persmelktas džiūstančio betono drėgme, ir ji niekaip neišgaruoja, amžinai žadėdama pabaigtuves.

Jeigu būčiau paštininkė, gal užvesčiau kokį nykstančių namų žurnalą, ir jame būtų įrašai apie luošus statinius įgriuvusiais stogais, per kuriuos traškėdami lenda jauni šermukšniai, sodybas karpytomis langinėmis, jau užvertomis, besišeriančiu mediniu kailiu, akimirką prieš pasiduodant irimui bandančias apsimesti gyvenamomis. Tokiuose namuose jau tvyro žemės kvapas, nusenusiais šunimis jie tursena paskui tavo mintis. Nusipelno būti saugomi, bet dažniau nugrimzta į niekieno žoles patys virtę niekuo.

Paskui eini grybauti ir staiga susiduri žvilgsniu su veisline kate – stikliniu, mediniu ar mūriniu namu, kvepiančiu sterilia naujumo sausuma, gintaru, metalu, plastiku, nusvidintomis medžio lentelėmis. Nežinai, ar tą katę leidžiama glostyti, ar ji tik parodoms, ilgainiui visos katės tampa vienodai laisvės ir prisirišimo genais žaidžiančiais padarais.

Kvartalai turi savo kotedžų žebenkštis, visos jos auga narvuose neišklysdamos iš suplanuoto ritmo. Kvapas randasi iš specialių namų kvapų lazdelių ir turi ne lakiąsias oro daleles, bet jausmus apibūdinančių pavadinimų. Aš iš tikrųjų dar nesu mačiusi gyvos žebenkšties, kotedžai mano panoramoje sušmėžuoja kaip gražus, grakštus, keistas žvėris, nes mano karta nevarstė tokių durų, nežiūrėjo pro tokius langus, neturėjo valgomojo sujungto su virtuve ir virtuvinio rankšluosčio dydžio prižiūrėtos pievelės vietoje šiltnamio. Todėl atsargiai apeinu ir šaldytus broilerius, glotniausius ir labiausiai bekvapius daugia ar keliaaukščius. Juose knibžda nenustygstančios jaunų šeimų gyvybės, nors patys būstai kvėpuoja šerkšnu ant metalo – bent jau pačioje pradžioje, kol neužsipildo visi butai, koridoriuose neima vyniotis tokie įprasti kepamų svogūnų, pyragų, šlapio šuns, kavos, mažų vaikų kvapai.

Žvėris, kvepiantis senais žmonėmis, tikriausiai galėtų būti ragus į krūmyną įmovęs ir pasaulio pabaigos laukiantis briedis – mes vos neištikome jo virtę ratuota apokalipse tamsiame kelyje. Šie briedžiai ištinka neįspėję, iš toliau dar atrodo kaip paprasti namai, o įėjus pro tvorą, sodą, duris dusulingai pukši pelėsiu, sena spinta, išeinančio žmogaus kvapu, rūgščia duona, kartais dar keptais obuoliais, turinčiais ilgesio prieskonį. Užėjęs kartais nebežinai, ar tas keptų obuolių kvapas tikras, ar vaidenasi, sienoms sapnuojant tėvus, senelius, prosenelius, sutilpusius viename apgaulingame tavo įkvėpime.

Paskui pagauni save ieškant laisvai kvėpuojančio, stiprių plaučių namo, kurio lygūs kvėpsniai migdo geriau už sieninio laikrodžio tiksėjimą. Alytnamių avys, galvoji sau, leidžia vėjus per save dosniai ir nelaiko prikvėpuotų kambarių kvapo, vien sausą šilumos orą, susmaigstyti bandomis, ir kai grįžti iš toliau atmušęs kojas, prapulti jaukioje bandoje gera.

Aš prapuolu visai lengvai, kai įsibrendu į žolių, ėdrių krūmų ir apleistų sodų džiungles mieste. Pavojingi gyviai čia veisiasi, staiga akis išdegina slėnyje nuo tvoros virbų atsispindinti saulė, už jų nugarą šildosi liesas namas angis. Tokius retokai pamatysi, jų kvėpavimas skubrus ir kiek grobuoniškas, žvynų raštas marguoja skirtingomis spalvomis dažytais plotais, skirtingais langais, durimis, skurdo ir gausos lopiniais. Užtenka namą padalyti keliems savininkams, ir jau turi besimainančią, neaišku, miegančią ar būdraujančią, iš odos besineriančią ir naująja nepatenkintą angį. Kartą užėjau į vieną tokią, adresą supainiojau, bet aiškintis nebesinorėjo, kartojau duris atidariusiai bobulei „ponia, numerio neįžiūrėjau, atleiskite“ ir sukausi atgal, nes į veidą pliūptelėjo karštas, visų esamų žvėrių dvėsavimu susimaišęs namų kvapas, bauginančiai neatpažįstamas, taip, kad net ne gėda prisipažinti: grįždama palei aptriušusią svogūnų ir salotų lysvę, neapsimetinėdama paspartinau žingsnį.