Kur tekstas

išleidimui

Tag: tekstai

Vėluosiu 10 min

Iriesi per irisais kvepiantį tvankį

rašai vėluos 10 min

neišsakymų minos

tau šiandien sutrukdė atgimti gražiu žvėrimi

tą pajutę dienos tarpuvarčių prašytojai

nesipina po kojomis

inkšdami į savo irštvas sulindo

ką tik atvesti judesių kvapų jaunikliai

gėlių turgelio senė auksiniu dantimi

sveikinasi lietuviškai

tiek žmonių piknike įnirtingai rašo žinutes

o juk galėtų žiūrėt į akis savo šunims

klaust apie tavo skaitomą knygą

kai pučia toks veganinis vėjas

Džiovintos rožės

Džiovintos rožės užpuolusios mano namus kaip amarai užpuola gyvas rožes, jos spiečiasi vazose, dūla knygose, nuo vabzdžio kvėptelėjimo byrančių lapelių pritrupa į lentynas, ant vaikų sąsiuvinių, ir galiausiai visas butas padengtas rožių dulkėmis.

Kasmet gaunu dovanų rožių kvepalų, ir kai išpurškiu aromatingą debesį, atrodo, kad visos džiovintos rožės atgyja, vėl sugrįžta jas lydėję jausmai, pro langų plyšius skverbiasi saldūs vėjai nuo žydinčių balų, ir negalėdamos sulaukti vakaro iš tapetų raštų išlenda buvusių šeimininkų šešėlių galvos.

Mano pirštai dvelkia džiovintomis rožėmis, todėl viešose vietose vis pranykstu ten, kur yra muilo ir vandens. Bet iš tikrųjų nė nenoriu išplauti to kvapo, kam gi tą daryti, juk neskalbiame atsiminimų kaskart, kai jie praranda šviežumą.

Man patinka galvoti, kad tada, kai jau nebebūsiu, kažkas neatsargiai atplėš duris, net atsidus langai, užteks vieno nedidelio vėjo gūsio, ir pakils rožių dulkių audra. Kažkas čiaudės, dengdamas akis nuo kibių, bet kartu ir švelnių žiedlapių draiskanų, jų vis daugės, glostydamos, šiaušdamos plaukus skries į laiptinę, lauką, leisis į delnus kieme tupinėjantiems vaikams, žvirbliams vietoje lesalo, nuklos geibią miesto žolę, pavargusius pečius, kraipomus klubus, tvirtas pėdas, nuolat užimtas rankas, nusvirusias rankas, meiliai susikibusias rankas, ant mašinų miegančias kates, o mano šešėlio galva šypsosis iš rožių spalvos tapetų.

Moterys iš gretimų laiptinių išeina parūkyti įsisupusios į nublukusius chalatus, kai kurios aprangos nekeičia žiemą vasarą, garsiai juokiasi užvertusios galvas į gelsvasienio dviaukščio langus, jeigu pro juos persisveria koks vyras. Stačiakampiu aplink skurdžią veją, strypus skalbiniams džiauti, nuvažinėtą plotą, naudojamą vietoje mašinų aikštelės ir smėlio dėžę su dviem kažkieno išvilktais foteliais išrikiuoti namai gal seniausi pastatai rajone, ir gyvenimas čia teka savu nesugriaunamu ritmu – nevaldomai dauginantis piktžolėms, katėms, vaikams. Mums tik reikia laiku atverti langus ir pro juos išmesti raktus su tamsa pargrįžtantiems vaikams, laiku nusisukti į sieną, paskui pabusti ir slinkti į virtuvę daryti pusryčių, tempiant savo kūnus prieblandos koridoriais, kaip mažos mergaitės tempia už kojų lėles jų galvoms dunksint į grindis. Nešvarias grindis, ant kurių įsispaudžia purvo pėdsakai.

Mes išmokusios gauti leipstančių į celofaną įvyniotų tulpių Kovo 8-ąją ir rožių per gimtadienius, bet aš jų kartais parsinešu iš gėlių turgelio kioske nosimi šnirpščiojančios stambiapirštės Valerijos.

„Šytas tokias nebelabai gražias tuoj bus“, – atsidūsta, vyniodama į celofaną kūdikio žandukų rausvumo žiedą, kuris po dienos susiraukšlėja.

Tik aš ir jauna porelė, nuolat perkanti puokštes, gauname nemokamų gėlių, dar kartais pensininkė iš trečiojo daugiabučio, sunkiai krypuojanti vedama astma švokščiančio virtinuko formos rusvaplaukio šuns – bet ji mėgsta tik geltonas rožes. Visada turgelyje pasirodo, kai vazose vysta geltonųjų likučiai. Kaip jau sakiau, mes mokame viską daryti laiku, Valerija savo kioską uždaro orams subjurus iki netinkamų svečiuotis, aš laiku giljotinuoju sudžiūvusią rožės galvą, kartais įsivaizduodama kurią nors kitą galvą, užkemšu ja keistų formų vazas be vandens, kurių kartais gaunu dovanų, o dar dažniau paslepiu lentynose, namiškių laikomose pavojingų niekniekių teritorija.

Kartais kuris nors išverčia vazą, pasitaiko ir šukių, reikia sviesti viską į šiukšliadėžę, kramtyti lūpą išgirdus nu, cūka, sulaukti, kol trinktelės laiptinės durys, parpulti ant sujauktos miegamojo lovos, stipriai spausti akis, iki ims sproginėti baltos supernovos, įsivaizduoti nesibaigiančius sraigtinius laiptus virš galvos, kurie išryškėja vietoje lubų, art noveau, tokį atviruką sesuo atsiuntė iš Prancūzijos, dirba duonos kepykloje vadybininke, ir pagaliau pirma komandiruotė, gerai, kai neturi vyro.

Per žiemą buvau įsidarbinusi paštininke, iki šiol pabundu jausdama, kaip šąla pirštai, pilnais plaučiais įšalo įstingdytų metalinių durų kvapo, priplėkusių laiptinių, svogūnų, prakaito, padvelkiančio iš ankstyvo ryto nupilkintų butų gilumos. Siuntiniai beveik niekada netelpa į pašto dėžutes, jų gavėjų beveik niekada nebūna namie, laukujų durų niekas neatidaro per didžiausius oro subjurimus, kas nors būtinai turi nesivaldantį šunį ar vaiką, pritykinantį ir kalantį žaisliniu plaktuku į koją.

– Dirbau, plėšiausi, susirgau – atleido, taip su paprastu žmogum jie… – jeigu Darbo biržoje, sėdėdama priešais dalykinį kostiumėlį, prisimerkiu, kalbu tyliai, išlošiu laiko.

Pavasarį irgi vilkėjau dalykinį kostiumėlį, išeidavau iš namų ką tik pabudus paukščiams, vaidinau administratorę mėnesį, kol baigėsi bandomasis. Reikėjo geriau dirbti kompiuteriu, bet jeigu tik prisėdu, tai tikrai ne ekselius atsidarinėti, forumuose ieškau receptų, išsisaugau į atskirą aplanką, gal kada pagal juos gaminsiu, gal kada turėsiu baltą krakmolytą staltiesę. Mano vyras nemėgsta jūros gėrybių.

Dabar galite matyti mane, koja už kojos slenkančią dulksvo purvo nuklotais tarpukiemiais, apsitempusią juodas treningines kelnes su baltomis juostomis šonuose, liesą, beveik beklubę, sportine striuke, kietai į kaselę surištais plaukais jau juoduojančiomis šaknimis, nusvirusiais lūpų kampučiais ir raukšlėmis po akimis, nuo gyvenimo šiame rajone moterų galiojimas eina į pabaigą sparčiau; galite prasilenkti ir nepažiūrėti į akis, tai įprasta, arba pastebėti skruoste gelsvą buvusios mėlynės šešėlį, ir tai jau būtų įžūlu, juk mums visoms pasitaiko.

Grįžtu palydėjusi jaunėlį į darželį, vyresnėlę į mokyklą, drėgnas pavasario rūkas tarsi antklodė uždusinęs žvirblių balsus, maudausi švelnioje vienatvėje kiek įmanoma ilgiau, kol neatėjo metas parduotuvei, indų ir kaimynių, užėjusių kavos, į kiemą parūkyti, tarškėjimui, sąskaitos tikrinimui, vaikų pietums, pamokoms, riksmams, prakaituotų darbo drabužių kalnui vonioje, kol jis neišsiveda vaiko į „Maximą“, neperka jam šokoladuko, sau alaus, kol neplyšoja televizorius ir kieme prie smėlio dėžės iki pusiaunakčio neboluoja iš virtuvės išneštos taburetės, ant kurių sutūpę vyrai degančiomis akimis spokso į ilgėjančius, žvėrimis virstančius savo šešėlius, o paskui pakvimpa lyg šaltu metalu, lyg krauju.

– Buvo drakė su bomžais, – sako plaudamas padžiūvusį kraują nuo krumplių.

Kiemo moterys paskui pasakoja, kad bomžai bijo kartu pasėdėti ateinančio buvusio mento, paprašo parūkyti ar tuščią skardinę palikti, ir laikosi atokiau, tai tas kraujas – į alyvų krūmą nugriuvo grįždamas, iš kur daugiau, kaimynė iš pirmo aukšto galvojo, kad vėl katinų morčius, tai dar pro langą vandeniu perliejo. Klausantis ima toks lyg vidinis kutulys ar juokas, stovime po langais prie skalbinių virvių, įsisupusios kuri į treningus, kuri į chalatą, rūkome, paskui ateina Natalija su mano juodu kostiumėliu, batų kulniukai klimpsta į šlapią parudavusią žolę.

– Viskas, – sako.

Už gerą kainą prieš mėnesį pardaviau jai tą kostiumėlį, mokykla ieškojo sekretorės, dabar ji ištraukia man iš pirštų įpusėtą cigaretę, čia kaip taisyti dantis – įpranti, bet vis tiek nemalonu.

– Nemokėjau su kompiuteriu ten… – nubraukia plaukus nuo kaktos, apsibarstydama juos pelenais, aš spoksau į riebalų kalveles, išryškėjančias aplink mentes ir pažastis, kai pakelia rankas, ir negalvoju nieko, nebent apie tai, kad kostiumėlis man tiko geriau – tik koks skirtumas, tuoj jį parduos, kaip padariau aš ir dar viena kaimynė prieš tai.

Mes trumpam susiburiame Natalijos virtuvėje, ankštoka, bet kambariuose eina galvomis vaikai ir snaudžia nusenusi jos mama, padauginusi širdies lašų. Nusimeta kostiumėlio švarkelį, iš kažkur ištraukia po šleikščiai saldžios trauktinės ir poras sutraukiančios rūgšties vyno butelį, šiandien kai kurios iš mūsų neberuoš pietų ir gulės lovoje panirusios į švelnią nejautros miglą, gal čiuopdamos ryškėjančią mėlynę, gal bandydamos įsivaizduoti sraigtinius laiptus vietoje lubų. Kai kurios iš mūsų sprausis į išgulėtą duobutę lovoje, virtusios moliusku, kai kurios iš mūsų spoksos į aštrią atidarytos pomidorų skardinės atplaišą ir atkiš ranką, kai kurios iš mūsų taps viena gyvatžodžius vemiančia burna.

Iš tikrųjų žaidimo taisyklės čia paprastos, gauname darbus ir juos prarandame, nes esame nepakankamai kvalifikuotos arba sugebame pasiskaičiuoti pajamas iš pašalpų, bet visada turi užtekti kvalifikacijos laikyti namų kampus. Laikytis paviršiuje, nevartoti tokių žodžių kaip art noveau, nėra tokio stiliaus Naujanuose. Beveik niekada apie tai nesikalbame, viskas pasakoma nežymiais judesiais ir žvilgsniais, nebent kuri nors iš mūsų, vasaros pavakarių šėlsmo įkarštyje, paliepusiame išsinešti kėdes, stalus, kibirus, ant kurių sėdima, į lauką, ima svaidyti lėkštes į sieną.

– Užmūšiu, užmūšiu, užmūšiu! – dar ir dabar smegenyse gręžiasi Natalijos balsas, prislopintas tvankios liepos alsos, prisimenu gižų savo pačios prakaito kvapą bandant apsimesti miegančia, dūžtančią lėkštę, kvailą mintį – pamatuose atsiras įtrūkimų, gi ir taip niekas nenori renovacijos, sugriaus namą, durniai; vaikai ir vyras kietai įmigę, prisitaikę prie šio gyvenimo geriau.

Natalija neaukšta, minkšta geltonplaukė, visada po kaklu nešiojanti auksinį drambliuką, ir net kitą rytą po lėkščių daužymo, plaukais užleidusi vieną skruostą, neprarandanti iškilmingo madonos stoto.

– On pit, i ją pju, – sako rengdama atvirą maištą – kaimynių balių, susiburiame ant vyrų sukalto medinio suolo, aptaškyto praeito vakaro šventės dėmėmis, ištraukia vyno, rūkytų kiaulių ausų juostelių, alyvuogių.

– Aš ėjau palei upę iš savivaldybės, ir varna taip žiūrėjo į mane, taip žiūrėjo akį pakreipusi – kaip pradėjo karkti! Atrodė, šneka, čia kaip toj laidoj apie ekstrasensus, – sudreba naujokės iš gretimos laiptinės ranka, ji vardu Inga, į nudryžusią kaselę supinti plaukai blizga varno plunksnų juoduma.

Nieko jai nenutinka, tik jau tada, kai ėjo iš savivaldybės socialinės, buvo nėščia, trečias vaikas, devintas kraustymasis per kelis metus, pričiupta vaginėjanti prekybos centre. Buvo užėjusi, klausinėjo, kodėl pas mane dvi lentynos knygų – rožėms džiovinti, sakiau, paskui pasigedau „Ofelija mokosi plaukti“, kartais perku beviltiškai nukainotas mūsų ikiuke. Kai kurios iš mūsų kartais skaito, paskui paleidžia gelsvą šlapimo srovę už kampo, nes nebegali paeiti, nebegali pareiti tokios pat.

Kartais, atidarydama langą ir pašiurpusi traukdama į save besikeičiančio sezono orą, pajuntu atslenkant drėgnos, riebios, sėklos besiprašančios žemės kvapą, išeinu į parduotuvę ir darau lanką pakraščiais, kur tarp daugiabučių įsegta viena kita sukiužusi medinė sodyba. Kaštono rusvumo medinukas iš lauko pusės užkaltomis langinėmis išspjauna liesą žebenkštišką pavidalą, įsispraudusį į blunkantį rausvą chalatą su baltomis gėlėmis – žinau, kad pavidalo vardas Virga, pensininkė, kasdien semianti vandenį iš kolonėlės, ir kartais mano vaikui duodanti obuolį iš savo sodo. Ir mano tėvai turi sodą, prasmenga jame, tik akys žybsi ledukais – nedirbat žemės, kam paliksim, netikusios mergos.

Nelabai daug kur yra eiti – į prekybos centrą, ūkininkų turgelį rūkytos mėsos ar daržovių, dėvėtų drabužių parduotuvę, užėmusią rūsį po juo, kurios savininkė Angela dideliais baltais dantimis ir aukštu peroksidiniu kuodu kalba be perstojo arba atkakliai skaito rusiškus meilės romanus plonyčiais, liaunais kaip drugio sparnas puslapiais. Dar į kišenine parduotuve virtusį kioską – lenkiškų ledų, sausainių ir pasisveikinti su jukia, paauglę primenančia Marija, studijavome kartu administraciją kolegijoje, ji jau du kartus išsiskyrė, abu vaikai buvo paimti į globos namus ir vėl grąžinti, pertraukėles išnaudoja rūkymui su pašonėje bruzdančio turgaus prekeiviu gruzinu, kartais gauna nemokamų trešnių. Aš tas uogas perku retai, retai einu ir į polikliniką, dažniau – į šalia jos išsipleikusią vaikų žaidimų aikštelę, tarsi kraujagyslių išvagotą įtrūkių, apsuptą aršiai asfaltą ardančių erškėtrožių krūmų, išsaugojusią vieną krepšinio lentą ir turniką, dar kartais naudojamą išsineštiems kilimams dulkinti.

Už aikštelės vyresnėlės mokykla, kartais su mažuoju einame jos pasitikti, aplenkdami saulėgrąžų lukštų, balandžių išmatų, prezervatyvų likučių ir skardinių sankaupas. Vaikas mėto akmenis į krepšinio lentą, kamuolį vėl pavogė, dukros akys virtusios pilkais nepermatomais ežerais – nebevaikščiokit čia, aš šeštokė.

Tu su savo rožėmis, geriau darbą susirask. Net čigonės, matai, dirba. Trys kiemsargės su sijonais, viena tinklinėmis pėdkelnėmis, rūko pasirėmusios ant šepečių, po savaitės dingsta – ilgiuosi jų juoko, kai konteineryje sukruta kažkurio bomžo kojos.

Sraigtiniai laiptai, stiprios kebabus kioske gaminančio turko rankos, mano kostiumėlis, per didelis Marijai, rankovės atraitotos – daviau iš po prekystalio, kak teper žit, cūkos – petukai atlošti, rėžia orą. Iš savo džiovintų rožių žiedlapių dėžutės dugno iškrapštau keliolika eurų, šitas kostiumėlis jau negrįš.

– Vištiena da vištiena, nu kakaja ti šeimininkė? – žaltvyksle žybteli vyro akys, žino, kad nebus maišto, ir aš žinau.

Vakare nuslenku pas Nataliją širdies lašų, atneša nuo motinos staliuko, bet ta atsibunda ir rėkia, namas pulsuoja pašvinkusia senatve.

Sužydus alyvoms vyrai prie smėlio dėžės atvelka dar daugiau fotelių, staliuką, raumeningas vaikinas su BMW groja bumčiką po Angelos langais – dukra dvyliktokė, gražuolė našlės, apsikrovusios meilės romanais, dukra, kartą ketvirtą ryto Angela laiptinėje ją tampė už plaukų, balti dantys blizgėjo kaip lūšies. Bet BMW vis tiek atvažiuoja.

Tą pavasarį sėdime ant fotelių prisisiurbę žiedais krūtinėje sproginėjančios nuojautos, ant pečių krinta sudžiūvusių žiedlapių dulkės, ir negalime pasijudinti, daugiau niekada negalėsime.

 

 

Laumžirgių žymėjimas

Laumžirgių žymėjimas

sakyta apie daiktus kurių buvimas aptirpęs

štai baublio ūbavimas su drėgnais tamsiašoniais rūkais

eina nuo ežero

nors jo paties nematai

tavo kraujo indai prisipildo ilgesio garso

Išvirkščias senas megztinis, ir nieko daugiau

Vilnius švenčia festivalį “Nemiegantys rajonai”, jis bus ir Naujininkuose. O aš vieną iš vasarų rajone atradau kitą pasivaikščiojimų kelią nei įprastai, ir kartą jame pasitaikė moteris blyškiu rožiniu chalatu, saulei leidžiantis į dubenį liejusi vandenį iš kolonėlės ir skalavusi kalną drabužių. Nuo to laiko vis vaikščiojau pro ten, grįžusi rašiau po sakinį, pastraipą. Kai kurie stebėjimai tikri, kai kurie ne, juos spausdino “Slinktys” ir “Nemunas”. 

Kiekvienas rajonas turi savo išvirkščių pusių, kur gyvenimo siūlės kitokios, nerodomos. Su ledais rankoje užklystu į nematytą Naujininkų pusę, siūbuoju aptrupėjusiu šaligatviu, bijodama įkristi į gyvatvorę. Priešais siūbuoja senutė gėlėta suknele – visų išvirkščiųjų miesto pusių senučių suknelės gėlėtos ir primena pablukusius chalatus – ir už pačią didesniu pirkinių maišu.

Pro šalį praslenka judantys balaganų paveikslai: porelės su šortais ir nudrengtais marškinėliais, alaus skardinėmis rankose, keli arai sunykusių asfaltuotų stadionų, prismaigstytų žaidžiančiais apsimetančių vaikų ir saulėgrąžas gliaudančių mamų, per plytelėmis grįstą mokyklos kiemą pėdinantis niūrus pečiuitas mokyklos sargas.

Tą tuščią išvirkščią vietą glemžia žolė, galėtum girdėti, kaip pro šaligatvių plyteles gręžiasi jauni daigai, matai iš už irstančios gatvės posūkio išnyrančias erškėtrožes, po dešimties metų pasieksiančias mokyklos laiptus. Vaikai šokinės tiesiai į žolę ir gėles, miesto ir gamtos santuoka bus įvykusi, ir žiurkė iš po kioskelio prie „Spartos“, kurią mačiau vakare laukdama troleibuso, nebebijos nubėgti prie stotelės šiukšliadėžės.

Atsargiai apeinu visokias ištrupėjusias vietas, pakėlusi galvą matau gelsvus daugiaaukščių kyšulius tarp medžių viršūnių. Laiptais žemyn – ir siūlės tampa lygesnės, daugėja rūšiavimo konteinerių, vaikų žaidimo aikštelių su romiomis jaunomis mamomis, daugiaaukščiai jauni ir pasitempę, žolė nušienauta. Tik žvilgtelėjus dešiniau, pro medžius matyti sugurusio medinio namo šonas, tokie šonai vis dar nepatogiai švysteli tarp iščiustytų pastatų, praeiviai stengiasi juos oriai apeiti.

Iš namo iššoka pusamžė šviesiaplaukė moteris, apsikabinusi kažko prikrautą plastikinę vonelę, eina siūbuodama klubais, aplink juos raitosi rožinis sijonas išblukusiomis balkšvomis gėlėmis. Prie pat pasitempusių daugiaaukščių, ant kalnelio, mėlynuoja vandens kolonėlė. Moteris tėkšteli savo nešulį ant žemės, paleidžia vandenį – suputoja muilas, spėju įžiūrėti skalaujamų drabužių raštus. Gatve tykiai nugirgžda modernus vaiko vežimėlis, žmonės vedžioja per darbo dieną nusigulinėjusius šunis, o skalbėja, panaši į susirūpinusį nykštuką, vis lieja vandenį. Saulė kaip džiovinamus drabužius ištiesia šešėlius, nuo vandens kolonėlės tykšta sidabro kriokliai. Aš negaliu atitraukti akių, gerai, kad į mane nežiūri, gal pripratusi, juk aplink vien langai, šeimos čirškina vakarienę ir stebi šį drabužių skalavimą, kol galiausiai baigiasi išvirkščios siūlės, išeinu į gerąją pusę. Į veidą ūžteli lipnus liepžiedžiais ir nelaistomu asfaltu atskiestas karštis ir riedlenčių tarškėjimas.

– Tomas serga ebola, Tomas serga ebola! – praskriedamas rikteli berniukas, iš riedlentininkų plaučių kaip kraujas pasipila juokas ir šniokščia iš paskos, kol įvirstu į vėsų laiptinės šulinį.

Dienomis dirbu biure ir nenešioju pėdkelnių. Biuras vidutinio lygio, visi užmerkia akis, prakaituoja, neišsiplauna kavos puodelių, paskui išeina į geresnį. Vakarais nematomas miesto megztinio kūrėjas duria gatvės virbalu į dauboje paskendusį kvartalą, grįžtu į jį kaip sąžininga dienoraštį rašanti pradinukė. Tvoskiantį karštį pridusinusi drėgmė glosto odą, besibaigiančio lietaus migloje slepiasi kioskai, vienas jų išspjauna į statinaitę panašią moterį margu sijonu ir žilstelėjusiomis madonos garbanomis. Ji atsisuka, apžioja rankoje laikomą kebabą, plėšia foliją, sidabriniai lakštai kaip dideli lietaus purslai krenta žemėn.

Apleistuose stadionuose vaikų nėra, tik medinis ledų pagaliukas ant laiptų, rusvas kaip iš po asfalto besikalančių žolių viršūnės. Po medžiu svyruoja įraudęs žilstelėjęs žmogelis raudonais marškinėliais, po pažastimi pasikišęs į durklą panašų juodą skėtį, jam nuo pečių kyla garas. Šypsosi, tarsi būtų susitaikęs su visais šio pasaulio gyviais.

Pro mokyklos langus liejasi saldžiai glitus kaip irisas rusiškas popsas, vaikinas ir mergina pakaitomis kartoja „solnce, solnce“. Iriuosi per vėją kaip per vėsią upę. Medinis nepatogusis namas, pasirodo, turi dailias langines, kadaise grakščias gonkeles kinivarpų sugadintomis figūromis ir gėlių guotą, o kieme, kiek spėju įžiūrėti, veši visa ryjanti žolė ir ant šono pūpso mėlyna sofa. Prie mėlynos vandens kolonėlės – tik keli telefonais grojantys paaugliai. Trys vaikai po balkonu žaidžia kortomis, pasitiesę pledą – vaikai, siųsti iš praeities.

Trečią mano būdravimo dieną stadionai, mokyklos kiemas ir visos papievės net gruzda nuo kaitros, palei erškėtrožių krūmą deginasi porelė, du prakaituoti gniutulai. Iš daugiaaukščio iššoka du septynmečiai su dviračiais, įrudę kaip karameliniai saldainiai.

– Tu „Soriuką“ žiūrėjai? – mindamas kiek turi jėgų, šūkteli vienas.

– O apie ką ten?..

– Ten labai labai įdomu, ten apie… – vėjas nukanda žodžius, išvirkščiasis kvartalas išspjauna mane į gerąjį, bet aš grįšiu, dar grįšiu.

Gerojoje miesto pusėje sunkios miegamųjų kvartalų moterys gėlėtais sijonais apdaužo mane rankinėmis, kai lipame iš autobuso, rituosi palei irstančias gatvių siūles kartu su kamuoliniais debesimis. Oras pakvimpa besiartinančia audra, ant laiptų sėdinėja spalvotos mergaitės, užsiklojusios kelius žurnalais. Žvilgteliu į visaryjančių erškėtrožių kaimenę ir staiga suprantu, kad ji atsitraukusi, išsibarsčiusi, net gysločių ordos pakrikusios – aptrupėjusio keliuko griaučiai užlieti šviežiu asfalto krauju. Ir vietoje traškančios visuotinio augimo simfonijos sproginėja spalvoti balionėliai mokyklos kieme: ant suolelio sutūpusios kelios paauglės, viena šaukia „nichačiu“ iš balto automobilio lipantiems vaikinams.

Tų jaunų nirčių paauglių spalvų ir garsų chaosas siaučia po kamuoliniais debesimis, jie atėjo atsikovoti apvirškintų betono plotų ir tikrai laimės, bent jau šiandien.

Vėjas neša kaitros iščiulptus lapus, panašius į padžiūvusiųs žvėrelių kūnus, svarstau, ar logiška eiti vandens, kai tolumoje inkščia audra, pro šalį praskrieja tuntas vaikų, ir pagaliau, iš kiemo išnyra ji, suleidusi dantis į obuolį, nešina dviem tuščiais kibirais, baltu ir juodu. Matau jos profilį, nuleistus lūpų kampučius, nedidelę nykštuko kuprelę. Moteris puldinėja po gatvę zigzagais, rikteli ant vaikų, šie purpteli nuo gatvės kaip žvirbliai. Cypteli automobilio padangos.

– O bože, nenormalnij! – išgirstu sakant tą moterį, ji mosteli ranka ir automobilis dingsta.

Prasilenkdama pamatau, kad vandens nešėjos plaukai ne tiek šviesūs, kiek žili, panašūs į paukščio kuodą, ji vilki baltą palaidinę ant petnešėlių ir juodai baltai margintą sijoną, skruostai įdiržę nuo saulės ir įpročio stipriai sukąsti dantis. Stengiuosi eiti koja už kojos, bet ir ji neskuba, stabteli atsikąsti obuolio, šūktelėti ant vaikų – žodžių, kaip ir žingsnių, negirdžiu. Porą kartų atsisuku, ne, iki vandens kolonėlės dar keli šimtai metrų, dar keli širdies dūžiai, negaliu gręžiotis per dažnai, šis kvartalas nepatikliai stebi; prie kojų čiūžteli pagyvenęs „fordas“, iš jo išsiraito žilabarzdis seniokas languotais marškiniais, dvelkteli cigaretės dūmu ir kai vėl dirsteliu per petį, namai kaip griežti plačiapečiai apsaugininkai užstoja taip ilgai medžiojamą vaizdą.

Girdėjau jos balsą, kalbėjo kaip žmogus.

Įjunkstu bėgioti ir vis taikau prasikošti pro naująjį rajoną – kalnai, pakalnės, kaip žingsniai į žolę bumpsintys obuoliai tarp lieknų daugiaaukščių įsiterpusiuose, miesto kablelius primenančiuose kiemuose. Vėjas atneša saldžiarūgštį pūvančių obuolių ir drėgną, šlapių lapų priekvapiu atmieštą dvelksmą, šeštadienio rytą ten daugiau jokio judėjimo, tik ant virvės kaip vėliava plevėsuoja išblukęs rožinis sijonas baltomis gėlėmis.

Šiokiadienių vakarais bėgikai išvirkščiajame rajone atsargūs, stengiasi trauktis iš kelio visus automobilių langus atlapojusiems treningiukams, besiklausantiems muzikos iš telefonų. Gatvėje mažai šviesos, iš šešėlių išnyra apsunkusios nuo nesibaigiančios dienos šeimos, blyksteli pavargusio šuns akis, vaikiško paspirtuko metalas, namų stogai įsitempia prilaikydami žemyn sėdančius debesis, o aš prilaikau save, dar žingsnis, priekyje būrelis žmonių, pypteli automobilis. Neriu pro strakaliojančius vaikus, prietamsyje jie tik šešėliai, suku į dešinį kelkraštį, ir tiesiog po žibintu išdygsta ji. Švysteli rožinio su baltomis gėlėmis sijono raštai, moteris stabteli apkabinusi save rankomis, veide tas pats rūpestis ir žioruojantis laukimas, bet negaliu sustoti ir pažiūrėti – o kai atsisuku, išsilenkusi pirkinių prigrūstu maišu mosuojančios mamytės leopardo raštų timpėmis, po žibintu tuščia.

Kelias dienas lyja, prie mokyklos spėja pasodinti gėlių. Kulniuoju pro ją paskui nervingai žingsnį beldžiančią aukštą garbanotą blondinę juosvomis plaukų šaknimis, tigrine tunika ir storoka aukso grandine ant kairės kojos. Moteris stabteli prie mokyklos, pasitaiso nuo kojos smunkančią guminę šlepetę, tarsi kažko laukia, bet tik jau matytas baltas automobilis lėtai praslenka pro šalį – šįkart be triukšmo ir merginos su balionėliais. Ta su aukso grandine atsidūsta, sprigteli pusiau surūkytą cigaretę ir greitai leidžiasi laiptais, paskui kyla į kalną ir dingsta rusvų plytų viešbutyje nepasilabinusi su kieme sutiktais žmonėmis.

Išriesdama lanku savo maršrutą, kad tik prasukčiau pro išvirkščiąjį rajoną, šoku iš kelio praleisdama du nuo kalno lekiančius ant riedlentės susėdusius berniukus – vienas rankoje laiko prakąstą alyvinį obuolį, mano pusėn tykšteli sultys. Tiedu juokiasi, ir aš šypteliu, apsimesdama šio rajono gyventoja, žiūrėkite, mano rankoje pirkinių maišelis ir žingsniai tiesūs, nekantrūs, pečiai nusvirę po darbo dienos, mes visi kapojome galvas slibinams ir susirinkome savo vaikų sodinukus iš darželių, pirkome dešrelių ir rakindami namų duris stebėjomės, kodėl sapnuojame tokį išvirkščią gyvenimą.

– Ja prijedu, – iškvepia tiesiai į ausį garstyčių spalvos striukė, ir vėl darau lanką cyptelėjusi atsiprašymą. – Idite tuda i nemešaite mne!

– Aš… nemešaju, – žiojuosi teisintis.

Garstyčių spalvos striukė atsisuka, iškiša iš pastatytos apykaklės pašiurpusią įžeisto paukščio galvą – tai ji! – apmirštu dairydamasi rankose kibiro vandeniui. Moteriai iš po kojų išsprūsta pūstas gelsvas pekinas, įduria abejingu sfinkso žvilgsniu. Mano herojė pamoja ranka tiedviem berniukams su riedlente ir obuoliu, abu dumia į pavargusį seniausią šioje gatvėje medinį namą šaukdami „nu idiooom!“, juokdamiesi, prabėgdami užkliudo ant virvės skalbinių segtukais prisegtą oro pripūstą baltą plastikinį maišą. Pekinas sukasi aplink šeimininkės sijoną kaip skriestuvas su nepermaldaujamu gerai prižiūrimo gyvūno abejingumu, virvė apipina blauzdas, moteris pakreipia paukščio galvą į mane ir akimirką atrodo kaip į negyvenamą salą išmestas žmogus, nebežinantis, ar priklauso dvikojų, ar keturkojų padermei. O paskui trukteli pavadėlį ir sako šuniui:

– Skarei, nada uspet na serial.

Spėriai nusirita gatve, neleisdama sugauti žvilgsnio, judesiai nervingi, mostai panašūs į dirigento, puikiai jaučiančio savo orkestrą – ir orkestras griežia atsidavęs: vaikų žaidimo aikštelėje ant kopėtėlių sutūpusios paauglės nustoja spjaudyti skreplius, į pekiną ranką tiesęs vaikas sutramdomas vienu urgztelėjimu, kelkraštyje stabtelėjusio džipo vairuotojas palinksta bučiuoti perpus jaunesnės merginos, vandens nešėja stabteli pažiūrėti ir bučinys neišsipildo. Linktelėjusi sėdintiems viduje įšoka į kiemą tarp dviejų daugiaaukščių rusvais šonais, paauglės vėl atsikrenkščia.

Paspartinu žingsnį, einu į ritmą jaunuolių glaudžiai visas kūno dalis apsivijusiais treningais iš mobiliųjų leidžiamai muzikai. Trise sėdi ant bortelio, gręžiami rusiško repo, už trijų šimtų metrų jau kiti, džinsuoti, panirę į anglišką popsą. Muzika iš telefonų – navigacija į paauglių širdis, šiame rajone vaikšto ją leisdami kuo garsiau, bet maršrutai nenaudojami, garsai neveda į kapitono fon Trapo gamos idilę.

Idilės ženklai ryškiai šviečia kai bėgu plieskiantį lyg rudens laužas vakarą išvirkščiuoju kvartalu, rydama šalčio tumulus ir sunkius, su kepamų obuolių kvapu susivijusius dūmus, styrančius iš daugiaaukščių papėdėse kūpsančių mūrinukų ir medinukų kaminų. Pro atdarus langus srūva kepamų svogūnų ir pyragų kvapai, tarkšteli šaukštas į lėkštę, kažkas juokiasi – skani sriubytė. Žmonės valgo pavakarius, vaikai šalčio iššluoti iš kiemų, kaukši pavargusios moters su batono ir dešrelių prigrūstu pirkinių maišeliu kulniukai.

Artėju prie mėlynosios kolonėlės, prie jos tuščia kaip pamirštoje saloje; apsuku dar vieną ratą, skausmingai jausdama, kaip kojos trinkteli į asfaltą – miesto žmogaus bėgimas šaligatviais ir gatvėmis grynas apsimetinėjimas, tenka prisipirkti amortizuojančių sportbačių ir hermetizuojančių drabužių, kvėpuoti autobusų banginių iščiurškiamomis atliekomis, o tave sutikę kvartalo pėstieji nusuka akis.

Apsuku dar vieną ratą, vagis grįžta į nusikaltimo vietą, ima kvartalo žmonių faršą ir iškepa asmenybių kotletus – jei prasidės Kafkos verta apkalta, nesiginsiu, daug jūsų nugulėte socialiniame tinkle ir kitur, kur plačiais sėjėjo mostais barstau raides. Vidutinio lygio biure daugiau nelabai yra ką veikti, nebent nueiti į tualetą pasikeisti prairusias pėdkelnes. Paskui, po darbo, nelabai yra ką veikti, tik braižytis nepažįstamame rajone ieškant akimis orkestro dirigento, kuris kilsteli ranką ir visas kvartalas šoka savo gyvenimus.

Raini rudens šešėliai driekiasi per takus ir pastatus, išryškina mokyklos pašonėje medine nuo senumo pasišiaušusia tvora apjuostą darželį, jame įsegti keli krūmai, nupiepusios gėlės, viskas auga kas sau šiame pašėlusiai besikerojančiame individualistų pasaulyje. Darželis atrodo kaip pamestas daiktas. Stebėtina, kiek prikuriama nereikalingų daiktų, nevykusių pagražinimų ir idėjų, juos paskui reikia užmiršti ir praeiti pirštų galais nekliudžius žvilgsniu ar žodžiu.

Šįkart vandens kolonėlės moteris išsprunka iš savo kiemo ir dumia gatve sulinkusio senstelėjusio nykštuko skubrumu, iš tolo šviečia žalsvas megztinis ir baltas pirkinių maišas, žodžiai nepaliaujamai liejasi į prie ausies spaudžiamą telefoną. Dingsta kituose kiemuose, nuo namų sienų kurį laiką kaip teniso kamuoliukai atsimuša žodžių pradžios ar galūnės, ir iš to jokios naudos. Pagaunu siūlo giją ir neriu paskui ją, tvinkčiojančios širdies aidas atsimuša į rusvašones sienas, matau ją spėriai kopiant laiptais ir kai nuseku iš paskos, kraujas smilkiniuose užverda, sproginėja kaip įkaitusi obuolienė – užuodžiu jos kvapą kas antrame name. Kertame kelis trinkelėmis klotus kiemus, viename lange stypso nusususi palmė, kitame pamatau keptuvę rankose laikančią moterį su chalatu, jos veidas piktas. Skutame stadiono pakraščiu, ten svyruoja matytas žilstelėjęs įraudęs žmogelis, po pažastimi pasikišęs į durklą panašų juodą skėtį, šypsosi, tarsi būtų susitaikęs su visais šio pasaulio gyviais ir lyg žagteli, lyg linkteli senojo namo moteriai. Tada įsukame į daugybės kojų išmintą takelį, nuklotą kaštonų bombomis, jos žingsniai sulėtėja ir staiga suprantu, kad turėsiu lenkti, nes jau kartą atsisuko ir perliejo įtariu paukštišku žvilgsniu.

Greitinu nutaisiusi savo kančioje panirusio kvartalo bėgiko veidą, netyčia paspiriu kaštoną, padarau mandagų lanką, kad neužkliudyčiau jos pirkinių maišo.

– Molodije vsegda begut i begut, – šypsosi nustebusio nykštuko burna, stabteli ir lyg ką prisiminusi šūkteli pavymui: – Ni begai ne na svojom kvartale. Eto ne tvoi. Tam mi ziviom.

Neatsisuku, bėgu ir bėgu, išsimušu į šaligatvį pro skylę tvoroje, prie gėlių kioskų kraujas ūžteli į veidą, vos spėju peršokti sidabru blykčiojančią vandens srovę, gėlių pardavėjos liejamą iš vazos į gatvę. Išvirkščias kvartalas, senas megztinis, daugiau jo nebesivilksiu.

 

 

 

© 2018 Kur tekstas

Theme by Anders NorenUp ↑