Kur tekstas

išleidimui

Tag: tekstai

Uodų knyga

Kaip jie atsirado

pilkas debesis iškrito iš dangaus

išsigandęs blaškės ir sparnais plasnojo

ūžė jis pakibęs ant pušies šakos

gąsdino mezgėją

juodakojį vorą

grambuolį iš parduotuvės

einantį patykojo

mačiusių tai pienių

pievoj trys nuvyto

tiktai rūko gijos

debesį supjaustė

ir uodų sparnus

vakaras išdžiaustė

 

SVAJONĖ

Kai saulė pramerkdavo kairę akį, kad pasižiūrėtų į ežero veidrodyje atsispindinčius savo žandus, Uodų valstybėje, Vabzdžių ir Vabalų Pasaulio Žemėlapyje pažymėtoje kaip Plaukiojanti Sala, Spanguolynės gatvėje besiglaudžiančio uodų namelio samaninis stogas švelniai suvirpėdavo. Virš stogo iškilusi smilga-palydovinė antena subanguodavo, ir penkiolika mažų uodukų iškrisdavo iš pelėžirnio ankščių lovų.

Tada pasigirsdavo garsas, panašus į lėtai besisukančio lėktuvo propelerio. Pamažu jis darydavosi garsesnis ir garsesnis, kol ūžimą nustelbdavo riešuto kevalo arbatinio cypimas, kuris pabudindavo Uodą Tėtį.

– Nežinau, ką mes darytume be laumžirgio sparnų energijos, bet, mieloji, darbo pienių žiedadulkių gamykloje šiandien tikrai nebus – savo sparnų galiukais jaučiu, kad lis, – niurzgėdavo Uodas Tėtis tiesiai Mamai Uodei į ausį.

Jeigu ji būtų klausiusi tolesnių vyro šnekų, tikrai nebūtų turėjusi laiko virti spanguolių košės vaikams, kurie stumdėsi eilėje prie rytinio rasos dušo.

Po minutėlės visas namas pasipurtydavo, ir nuo smilgos pakildavo didžiulis laumžirgis Mėlius Debesylas. Kai visi uodukai paaugs ir sumanys pasisvečiuoti už Plaukiojančios Salos ribų, Mama Uodė sutupdys juos ant vabzdžio uodegos, šluostysis voratinklių nosinaite akis, o paaugę ilgasnapiai paslapčia išmauks įdėtas spanguolių sultis dar prieš kelionei prasidedant.

Pats laumžirgis su uodais niekada nekalbėdavo, nes buvo įsitikinęs, kad suprasti jo kalbas – ne uodo snapui. Jis net apsimesdavo, kad pro savo sparnų gaudesį negirdi penkiolikos plonų „labas ryyyytas!“. Užtat jis vertino nuosavos uodų šeimos smilgos patogumą, nes taip buvo įprasta nuo senų laikų: laumžirgiai gyvena ant nugludintų ir uodų sparneliais nublizgintų smilgų, tiekia jiems savo sparnų energiją, transporto paslaugas, o šie ketvirtadienio vakarais ant stogo kraigo pakabina kibirėlį dumblių sriubos ir visada perspėja, jei artinasi piktas žvejys, nusprendęs gaudyti melsvus malūnsparnius ir mauti juos ant kabliuko. Sklido gandai, kad po Plaukiojančia Sala gyvena Šapalų Plėšikų būrys, ir kiekvienas iš jo narių savo plačiuose žabtuose gali pradanginti dešimtis laumžirgių.

Kaip ir kiekvieną pirmadienį, Mėlius Debesylas gėrėjosi savo tamsiai mėlynais sparnais, blizgančiais saulėje, ir skrido tiesiai į Vandens čiuožikų teatrą, kuriame dirbo aktoriumi. Kaip ir kiekvieną pirmadienį, jis akies krašteliu pastebėjo, kad vienas iš penkiolikos uodukų, Siurbius Ilgasnapis, bando pamėgdžioti jo sparnų judesius ir plonyčiu balseliu zyzia malūnsparnių dainą.

– Užaugęs aš būsiu laumžirgis, – įsikibo į sparną Mamai Uodei, kuri bandė vienu metu patikrinti penkiolikos beržo tošies mokyklinių kuprinių turinį, orų prognozę Vabzdžiatinklyje ir išgerti Tėčio Uodo paruoštą ajerų nuovirą.

– Taip nebūna. Tu – uodas.

– O aš išmoksiu!

Išmokti būti laumžirgiu dar neišmoko nė vienas uodas. Bet Siurbius nenuleido snapo ir sparnų. Kiekvieną vakarą visi keturiolika jo broliukų ir sesučių užsikimšdavo ausis samanų gniužulėliais, nes Siurbius zyzdavo, burgzdavo ir plakdavo sparnais taip, kad darėsi panašus į labai mažytį, labai pavargusį, labai tylų laumžirgį.

O Mėlius Debesylas, sukirtęs ketvirtadienio vakarienę, šešiomis kojomis stipriai apkabindavo slidų smilgos-palydovinės antenos kamieną. Glūdėdavo ten labai tylus, kol iš kairiojo dangaus krašto pasigirsdavo didžiulių sparnų čekšėjimas. Artyn. Artyn.

„– Užaugęs aš būsiu malūnsparnis“, – galvodavo laumžirgis.

Kitą rytą jis imdavo burgzti, plakti sparnais ir gausti taip, kad darėsi panašus į labai mažytį, labai pavargusį, labai tylų malūnsparnį.

 

RŪKO KALBA

Spanguolynės gatvę staiga užgriuvo cypiančių, žviegiančių, tarškančių ir kliegiančių garsų banga. Iš darbo pienių žiedadulkių gamykloje einantį Uodą Tėtį Ilgasnapį prispaudė prie žemės, pūstelėjo nuo jo geltonų žiedadulkių debesį, apsuko snapu atgal į takelį, vedantį nuo namų, ir galiausiai paliko apstulbusį.

– Bent jau nereikės skalbti, turėsiu laisvą vakarą, – pakrapštė snapą Uodas Tėtis.

Įveikęs paskutinius milimetrus iki namų, pasiekė durų rankeną, bet dar viena baisi banga tvoskė į nugarą ir aplamdė sparnus.

Iš vidaus sklido zyzimas, nedarnus aplamdytų sparnų viksnojimas ir Mamos Uodės komandos: „Gaudykit košę!“, „Traukit iš po lovos brolį!“, „Į sandėliuką, mikliai!“. Košę sugauti, žinoma, buvo ne uodo snapui, todėl ji laisvai pasklido po namus ir, pralindusi pro lauko durų plyšį, šleptelėjo Uodui Tėčiui ant dešinės kojos. Po koše liko penkiolikos uodukų sąsiuviniai su matematikos namų darbais, bet jie tikėjosi, kad niekas jų negelbės.

Niekas nespėjo nė švilptelėti, kai takeliu atskubėjusi skruzdėlių komanda nugramdė košės kraštą nuo Ilgasnapio kojų, susikimšo į kišenes ir dingo po tuščiu lietaus nuskalbtu sraigės kiautu, riogsančiu Uodų šeimos kaimynystėje. Vasarą čia užsukdavo pavėsio pasiilgęs Dėdė Sliekas, bet apskritai gero būdo Lėtaeigė Sraigė leisdavo savo namu naudotis visiems, kam tik prireiks.

O tada iš lietaus lašo balos išsikapstė gauruota kirmėlaitė Pūkė ir sukliko:

– Tai jiii! Aukštyn galvas!

Iš visų plyšių kyštelėjo kelios dešimtys įvairiausių nepatenkintų galvų. Siauro pelkinio gailio lapas  linko nuo keisto įtaiso svorio. Tai buvo ant pušies spyglio pamautas plokščias gintaro gabaliukas, kurį kojomis mitriai suko, kartkartėmis šoktelėdama viršun ir plekštelėdama šešiomis kaustytomis kojytėmis vienu metu, rusva ir labai savimi patenkinta blusa.

Prasibrovę pro košės masę, savo snapus laukan kyštelėjo penkiolika uodžių ir uodžiukių. Ir neteko žado.

– Ei, jou! DJ Cyp Rėk čia jau! Letenėles ir antenas į viršų, broliai!

– Kokia keista jos kepurė, – išsižiojo kirmėlaitė Pūkė, pastebėjusi iš užjūrio jūros kopūstų megztą blusos beretę.

Daugiau niekas nebespėjo nusistebėti, nes jos kojų sukamas aparatas vėl paleido cypiančių, žviegiančių, tarškančių ir kliegiančių garsų bangą. Kas turėjo, puolė kamšytis ausų samanų gniužulėliais, kas ne – pasipustė letenėles arba bandė pasislėpti košėje.

Ir tuomet žemė sudundėjo, pelkinis gailis susvyravo, o DJ Cyp Rėk su visu savo pultu kūlvirsčia nusirito žemyn, žemyn ir dar žemiau – tiesiai ant samanų kilimėlio prie Uodų namo durų. Keliasdešimt jau patenkintų galvų sužiuro į tolstančią Grambuolio Rambio nugarą.

– Nė vienoj šaly nemačiau tokios muzikos negerbiančios publikos… – kūktelėjo blusa, glostydama spyglio lūženas. – Kokio šlamšto jūs čia klausot, broliai?

– Rūko dainų, – išdrįso atkimšti kairę ausį Siurbius.

– Pūko?

– Rūko. Vakarais. Šliaužia ir lopšines dainuoja. Tik būtų gerai, kad kas nors išverstų jo kalbą į vabzdišką.

Taip DJ Cyp Rėk visam sekmadieniui liko laukti rūko lopšinės. Nes ji tikrai gerai mokėjo užsienio kalbas.

 

SUGEBĖJIMAI

Bato įspaustoje pėdoje susirangusioje baloje gyveno juoda Dėlė Bedalė. Ji buvo tokia drovi, kad bijojo net pažiūrėti į savo atvaizdą balos atspindyje.

– Aš negraž – ik – iii… Bais – ik – ik – iii…, – verkdavo ji prieš pusryčius, pietus ir vakarienę.

Tik pavalgiusi samanų sultinio pasijusdavo geriau. Stengėsi neklausyti į svečius užsukančių giminaičių pašaipų: „Kur gi jūs matėt dėlę vegetarę? Cha cha cha!“. Dėlė Bedalė liesėjo ir juodo, bet nedrįsdavo atsikirsti šaipūnams.

Kartais Mama Uodė apaudavo penkiolikai uodžiukų aulinukus: berniukams – žalius, mergaitėms – raudonus, ir vesdavosi juos prie pėdos formos balos, nes Dėlės Bedalės ašaromis atskiestas vanduo puikiai gydydavo vaikiškas uodiškas ligas.

Kol visi penkiolika patenkinti turkšdavosi, Dėlė nulįsdavo į tolimiausią balos kampą, tyliai šniurkščiodavo, vartydavo akis ir jausdavosi Labai Naudinga. Nė viena dėlė pasaulyje neturėjo tiek gydomųjų galių.

 

KAS TU?

– Kas tu? – sušuko Siurbius Ilgasnapis į samanose išrausto drėgno urvo gilumą, mat buvo pastebėjęs iš jo kyšantį šakotos antenos galelį.

Plaukiojančią Salą švelniai liūliavo vakarinis varlių choras „Žalias pavasaris“, todėl iš pradžių uodžiukui pasirodė, kad tas, kuris tūnojo tamsioje gelmėje, visai nenori kalbėtis. Sparneliais perbėgo šiurpuliukai, bet susigėdęs savo baimės zyzlys išpūtė krūtinėlę ir spygtelėjo garsiau:

– Kas tu esi-iii?!

Pamažu atsklido balsas kaip būgno dūžis – šiuos visa vabalija ir vabzdija buvo išmokusi atpažinti kaip kasmet žmones prie ežero sutraukiančios Rasų šventės garsus.

– Kad nežinau. Manau, įvyko baisių baisiausia klaida, todėl iš anksto atsiprašau už tai, kad negaliu suteikti detalios informacijos apie…

– Kaip galima nežinoti, kas esi?

Iš ajerais dvelktelėjusio urvo gilumos kyštelėjo antroji antena ir juodo pakaušio kraštelis. Tas, kam jis priklausė, Siurbiui pasirodė pasibaisėtinai didžiulis.

– Gal jie visi bijo… iii… ateiti ir jums pasakyyyti?

Padaras, kuris pasirodė besąs didžiulis juodas vabalas, atsakė dusulingu pūškavimu. Sukaupęs visas jėgas, galiausiai išvilko tamsų kūną su blizgančiais kietais sparnais į viršų, dribtelėjo tiesiai ant kilimėlio su užrašu „Visas kojas valytis būtina“ ir pavartė akis.

– Matai, mažiuk, teoriškai mane vadina aštuoniataškiu auksavabaliu – gnoribus variabilis, jei supranti, ką turiu omenyje, kchu, – kostelėjo aštuoniataškis, nevykusiai bandydamas slėpti iš gėdos susisukusias antenas.

– Tai visai gražus pavadinimas, ir skamba išdidžiai! – apsidžiaugė uodžiukas, ir pats sau tyliai pagalvojo: „Kad taip man tokį… Reikės Vabzdžiatinklyje pasitikrinti, ar mūsų giminėje tik culex pipiens, ar ir kokių nors auksasnapių yra“.

Uodų giminę dažnai pravardžiuodavo kraujasiurbiais, nors uodai berniukai paprastai būna tikri vegetarai, o uodės mergaitės maitinasi griežtai pagal grafiką, kurio laikytis išmoksta vabzdžių ir vabalų mokykloje.

Vabalas pakinkavo galvą, atsiduso, tada atsispyrė ant visų šešių plaukuotų kojų, kilstelėjo blizgantį kūną ir lėtai apsisuko vietoje. Tiesiai prieš Siurbiaus snapą išniro liūdna akis:

– Ar matei? Juk matei? Šiuo atveju teorija tiesiog baisiai, nedovanotinai skiriasi nuo praktikos!

– Kokia teorija?

– Taškeli, teoriškai mane vadina aštuoniataškiu auksavabaliu. Auksiniu vabalu! O iš tikrųjų aš visiškai, neatitaisomai juodas! Kaip tau tai patinka? Ar tau atrodo teisinga? Ar jums, uodams, taip nutinka?

Visiškai juodas auksavabalis prisidengė letenėle akis. Visoje Plaukiojančioje Saloje jis buvo vienintelis gnoribus variabilis, todėl savo reikalais skubantys vabzdžiai ir vabalai gražiuoju neskubėdavo spręsti šios jam svarbios problemos. Ką ten spręsti – niekas nenorėjo klausyti aštuoniataškio istorijos, o jei kam nors jo prireikdavo (Saloje gyvena tiek visokių gyvių, kad kuriam nors kurio nors kada nors vis tiek prireikia), šaukdavo tiesiog „Ei, vabale!“.

– O ką, jei susigalvotum sau kitą? – dingtelėjo uodžiukui.

– Ką kitą? Gyvenimą?

– Kitą vardą! Pasivadintum taip, kad visi suprastų, koks esi…

Aštuoniataškis net nustojo krimsti samanos stiebelį – taip jis darydavo visada, kai antenas sukaustydavo liūdesys. O juk tikrai – jis galėtų būti… Galėtų tapti…

– Juodulys! Tikram vabalui toks tvirtas ir elegantiškas vardas puikiai tiktų! Tik… kaip atsikratyti senojo?

– Galėtum kam nors paskolinti. Kam nors, kas neturi savo, bet labai norėtų bent laikinai turėti.

Taip paprastai prie save atradusio Juodulio urvelio atsirado didžiulis ant beržo tošies išraitytas toks skelbimas: „Norinčius pasiskolinti nebereikalingą pavadinimą aštuoniataškis auksavabalis (gnoribus variabilis) prašome maloniai kreiptis (šaukti į urvą tris kartus) į Juodulį Vabalą (nežadinti vakarais, ačiū). P.S. Visas kojas ir letenas valytis būtina!“.

 

Rajono avelė (III)

Šluostydamas nuo pirštų česnakinio kebabų padažo likučius, galvojo apie aukojimą ir atpirkimą. Prieš savaitę, išslinkęs iš kebabinės, su visu šlapdribos įsiūčiu nublokštas pastirusių daugiabučių gilumon, žvilgtelėjo į vieno jų grotuotus langus pirmajame aukšte. Amžinai užtraukti plastikinėmis saulės išblukintomis žaliuzėmis, už vieno jų užkišta žalia iškaba „Odontologo kabinetas“. Kiek besibraižė aplinkui, niekada nematė įeinančių ar išeinančių žmonių, nebent ilgą kaip vienatvė vasaros popietę ant laiptelio prisėsdavo sudžiūvusi ankštis ir virsdavo tykia moterėle gėlėta skarele ir kauptuku rankoje, ką tik atsitraukusia nuo žemės sklypelio palei balkonus. O tąkart išėjo kitaip, durys atsidarė, į laiptų turėklą įsikibo tuklus vyras odine striuke, vienu metu blykstelėjo žiedo auksas ant mažojo pirštelio ir kraujo čiurkšlės strėlė, išsprūdusi pro lūpas. Raudonas brūkšnys ant sniego, greitai pradingęs po naujais sluoksniais.

Įmanoma, kad tą ženklą reikėjo kažkaip suprasti, įtraukti į savo gyvenimo planą, panaudoti meditacijoje, reikėjo gal bent įsigyti gartraukį, nes gyvendamas butuke su vienoje patalpoje susispaudusia sofa-lova, virtuve, darbo kampu ilgainiui prakvimpi maistu ir atsidūręs arčiau žmonių keli nepatogų gailestį.

– …atsibundu, o mūsų lovoje – vienas katinas! Aš šaukiu, katinas rėkia… oi, atostogos Graikijoje – negerai! – atsklido turko pasakojimas, kaskart prisimenama ta pati istorija apie nevykusias atostogas, kurią jis išdailino iki klientams tinkamiausio humoro ir akcento lygio.

Užsiklausęs kiek atsipalaidavo, siektelėjo ranka po stalu – kailis buvo minkštas, kiek drėgnokas nuo ištirpusio sniego ir kuo tikriausias. Gyvulėlis alsavo ramiai, įpratęs būti glostomas. Romumas kebabinėje.

Nebeiškentęs kumštelėjo šalia prisėdusiai, telefonu kebabo likučius fiksuojančiai porelei:

– Pažiūrėkite čia, po stalu.

Dvi poros akių kruopščiai nuskenavo grindis.

– Bulvytė voliojasi.

– Ir nieko daugiau?..

– O kas?

– Jis man sakė, kad čia kažkur rado slaptą angą, yra toks tuneliukas į lauką. Tik dar nenori parodyti, ateinu ir spėlioju. Gal jūs rasit, – teko suręsti šiokį tokį melą, juk avelės jie, akivaizdu, nematė.

Atėjo mintis sau įsižnybti, įsikąsti į lūpą, šį veiksmą slapčia kartojo kelis kartus, skausmas jau beveik spaudė ašaras, o aukojimo ar atpirkimo niekas neatšaukė. Taip ir baigė ekskursiją palikęs grįžti į snieginą temstantį miestą dar nenorintį būrelį jaukiai pagurkšnoti arbatos, ilgiau palaikęs duris atviras, kad spėtų išeiti su savo naujuoju šešėliu.

Tamsmėlynėje pūgos pašiauštoje gatvėje, purtydamas nuo kojų sniegą, šmėkščiojo juodas katinas – žinojo šiuose kiemuose įsiveisus septynių narių juodulių šeimą. Kartais iš gelsvo dviaukščio byrančiu tinku laiptinės angos išlįsdavo vienas kitas pavidalas ir viliodavo gyvūnus dešrele ar akcijiniu kačių maistu. Vieno kito pavidalo klausdamas, kam priklausanti laimingo skaičiaus kačių šeima, žinodavo sulauksiąs gūžtelėjimo pečiais. Ir tik į pensinį sąstingį paniręs buvęs vaikų namų stalius baltais pašiurpusiais antakiais, romų žvilgsnį atveriančiais mokantiems stebėti, gal dėl vis silpnėjančios atminties arčiausiai vykstančiam gyvenimui iškosėdavo neatremiamą sakinį: „Laukinukai, kaip ir tu, kiemas juos auklėja“.

Stebėdamas juodą katiną sniege, buvo bepradedąs įkristi į patogius kaip įdėvėtas šalikas minčių stumdymus galvoje, sutampančius su žingsniais. Paprastai galvodavo apie stambiapirštę Valeriją gėlių kioskelyje, nuo dažymo ir garbanojimo violetinį atspalvį įgavusiais pūkais virstančiais plaukais, juoko raukšlelėmis aplink akis ir kasdienio rūpesčio į ploną liniją išbrėžta burna, panašią į garsiakalbį nykštuką – kaip ji nusimauna pirštines ir šalčio įraudintomis rankomis atsargiai ima gėlę, vynioja į celofaną pusiau rusiškai, pusiau lietuviškai aiškindama – šitaip bus gražu, mosuoja rankomis priešais vazą įspėdama – šitos nilabai laikosi! – kaip atpūškuoja per pusnis tempdama du pilnus maišus maisto, dukra iš Anglijos atvažiuoja, arba matydavo ją savo mintyse šviesos nupliekstą, geriančią arbatą iš įskilusio termoso ir paskutinį gurkšnį išsviedžiančią vakaro sutemose boluojančion pusnin.

Mąstydavo apie žiemą vasarą po išblukusiu rausvu skėčiu nuo saulės susirietusį gruziniškų bruožų vyrą, vis labiau dumbantį į žemę su visu skėčiu ir bulvėmis, persikais, morkomis, vynuogėmis nukrautu staliuku, tekdavo kartais nuvyti nuo jo būrį į plėšikus įsijautusių vaikiūkščių – nežinia, kodėl jo klausė, gal blykstelėdavo susitikimo apleistame kieme, pastate, take per narkomanų adatų primėtytą dauburį vaizdas, palaikydavo savu. Žingsniuodamas svarstydavo, kur po darbo dienos išsilaksto jauni picų kepėjai, rūkantys prie galinių picerijos durų, prijuostės blyškumą atkartojančiais veidais, niršiai įsikimbantys žvilgsniu į viską, kas bando paliudyti jų tinkamumą šiai vietai, nes jų suvokimuose ji laikina, galvodavo apie gobtuvų slepiamus veidus, praūžiančius gatve pagal rusiško telefonu leidžiamo repo ritmą, taksistus prie kioskų, užsisakančius kavos su tirščiais iš jų pokštams seniai abejingų pardavėjų, apie tykią nupilkusių žmonių mišrainę, užpildančią sankryžą, tik kartais blykstelinčią alkano žvėries akimis.

Visi tie kvartalo audinį pinantys žmonės susirikiuodavo ir ankštoje buto prieblandoje, cirko prižiūrėtojo kariauna, kurią norėjosi vienu metu ginti atgal į narvus ir rodyti publikai kaip rečiausius, gražiausius, nusipelnančius plojimų, paprastai atitenkančių kitoms rūšims. Pats jausdavosi patekęs į cirko areną, turistams klausiant: o gyvenimas šitame rajone tikrai pavojingas? Reikėdavo linktelėti, kad neprarastų pasakotojo įtaigumo, sulaukti aplodismentų, cukraus gabalėlio ir nerti į savo narvą. Norėdavosi nebegalvoti apie tuos atsitiktinius kone kasdien matomus rajono žmones, su kuriais tapo įaustas į vieną gobeleną – ir net jei išsiplėštų, ar dera taip gadinti kruopštų menininko darbą?

Galėjo būti, kad menininkas buvo paruošęs ir katiną sniege, ir avelę, ir staiga pajuto norintis sekti paskui ją, nes vizijos pasirodo ne tam, kad tęstųsi visa įprasta dienos eiga. Stabtelėjo, mėgindamas atspėti, kur gyvulėlis ves, o šis papurtė ausis ir tarsi to telaukęs nubidzeno šaligatviu link sankryžos.

Žingsnį teko kiek paspartinti, nesitikėjo, kad avys tokios skubrios. Buvo pratęs prie ilgų vaikštynių, džiaugėsi joms pritaikytais neperšlampamais batais – padžiovęs juos ant radiatoriaus ir įknibęs į knygą ar gido užrašus, tapdavo iš ilgos kelionės grįžusiu tyrinėtoju. Linktelėjo kebabų kiosko, virtusio „Zoo prekėmis“ su neonu blyksinčia iškaba „Open“, apklijuoto papurusių kačių lipdukais, lange pasirodžiusiam pardavėjos siluetui – jie visi mokėjo persimainyti, kai reikia, nieko negriaudami iš pamatų ir nieko per daug nesitikėdami.

Avelė risnojo pro kioskus, troleibusų žiedą, niekam nematoma, ir porą kartų neištvėrė neįspėjęs: „Atsargiai!”, įspėtieji pasitraukė iš kelio pernelyg nesidairydami, susitaikę su būtinybe čia gyvenant riktelėti, stumtelėti petimi, maišu, žvilgsniu. Dar knibtelėjo mintis apie norą užsukti pas siuvyklos moteris, tik nebuvo aišku, ar įmanoma sustabdyti vedlę, ypač jei jau pats nutarei pasitikėti.

Prie vieno daugiabučių stabtelėjo vyšninis mikroautobusas, išspjovė porą darbiniuose kombinezonuose paskendusių būtybių, vienos rankoje spurdėjo baltas kibiras, iš toli primenantis gyvą padarą. Kepamų svogūnų kvapas, persmelkiantis kiekvieną praeivį tarsi prakaitas, radijo natos pro trumpam pravertą langą. Ar teisinga taip vaikščioti apie svetimus namus ir nesijausti vienišam? Graži mergina apie jo ekskursiją socialiniame tinkle parašė – „Vaikščiojanti knyga ir vienišas katinas viename“, pamatė po savaitės ir bijojo spustelėti „patinka“, čia net katinai retai vaikšto po vieną.

Koja užkliudė puriu sniegu užklotą ledokšnį, išjudintas iš vietos zvimbtelėjo avelei pro ausį. Atsisuko, žvilgtelėjo priekaištingai.

– Pati pristojai, – sumurmėjo į šaliką.

Geležinkelio tilto vidurys, o ji sustojo, tarsi žinodama – dabar žvilgtelės per petį į taksoparką, slūgsantį atšiauria klinties ramybe, su fasadą žaibu perrėžusiu užrašo „In the future every building will be world famous for fifteen minutes“ suvokimu. Jis pasikeis, todėl reikia šiuo vaizdu ištapetuoti akių tinklaines kuo ilgiau, nepaliauti matyti daiktus ir žmones tokius, kokie kadaise buvo, vien dabarties su ateitimi neužtenka. Taip, gyvulėlis sustojo palaukti, uosdamas metalo ir dūmų aštrumu plaučius užkemšantį orą, atsižiūrėjęs į pastatą gidas linktelėjo – buvo pagaliau susitaikęs, pasiruošęs tiesiog eiti, kaip susitaiko ir eina žmogus, pajutęs supratimą be išlygų.

Į nosį tvoskė gardūs kvapai iš picerijos, viduje plieskė šviesa, apnuogindama ant aukštų kėdžių sutūpusių laukėjų veidus, toje tarpinėje būsenoje daug kas nebesistengdavo laikytis įprastų išraiškų.

Nuo kalno žingsniavo sparčiau, žvilgčiodamas į nesibaigiantį grafitį ant rūdžių nuėstų tvoros lakštų. Už jo, dabar jau užkloti sniegu, tvylojo krūmų ir kažin kokių pašiūrių lizdai, kartais į juos įsisukdavo žebenkštys ir uostydavo klijus – kai kurios tapdavo labai panašios į neprižiūrėtus vaikus. Aplink jau spraudėsi nauji butai ir gyvenimai, į laukinius dalykus spoksantys langų jaukiomis užuolaidėlėmis akimis. Trumpindamas kelią pro mūro ir metalo kvartalą iki kalvų, patogių lėktuvų stebėjimui, anądien laukinio gyvenimo pabaigą išgirdo skelbiant nelegalų servisiuką laikiusį pensininką, visų vadinamą Mechaniku.

– A kur tau garažo kaimynai dingsta, a? Nebereikia niekam. Šitom džiunglėm – pabaiga, – užtvirtino į kairį burnos kampą nuridendamas dantų krapštuką ir tuoj pat kilstelėdamas nubrizgusią odinę beretę, kad pasikasytų dešinį išsidraikiusiais gaurais apėjusį paausį.

Išblizginti „Žiguliai“ garaže, pajuodusiomis rankomis be pirštinių net žiemą vis kitos mašinos viduriuose besirausiantis Mechanikas lauke, tik kartais nulendantis į vidų, kur kriokia apsilaupęs virdulys, benzino ir dyzelio kvapą permušantis juodos arbatos garais. Tiesdamas jam ranką sveikintis, gidas vis mėgindavo prisiminti vardą, kaskart su nuostaba suvokdamas – esama žmonių, kurių vardai išblunka dar vaikystėje, palikdami nuogus „dėdė“, „teta“, „kaimynas“, „nuomininkas“, „šoferiukas“, „kunigėlis“, „daktarytė“, „auklytė“.

Mechanikas mėgdavo jį pasitikti iš radijo sugertų žinių, rajono ar šeimos aktualijų apmąstymus apibendrinančiu spyrį primenančiu sakiniu. Tas žmogus turėjo laiko tykiai galvoti, kol rankos užimtos, nebuvo daugiakalbis, užtekdavo stebėti jį paplekšnojant per stogą dar vienam sutaisytam automobiliui, rūpestingai rakinant garažo duris, pakreipiant galvą, kai klausosi gedimų istorijų – to visiškai gana suprasti, kad jo gyvenimas pastatytas kartu su šiais garažais, ir dabar, kai džiunglės draskomos, savininkai parduoda, nuomininkai išsibėgioja, artėja metas laukinio kvaitulio sterilizacijai.

Galvodamas apie Mechaniką, paspartino žingsnį – buvo pažadėjęs užsukti į prekybos centre įsigraužusį kambarėlį, virtusį dėvėtų drabužių parduotuve, pasidairyti gerų odinių pirštinių. Darydavo tai bent kartą per metus, pastebėjęs, kad šis ir vėl dirba nuogomis rankomis.

– Jūs mane vaišinat arbata, aš jus – pirštinėmis, – nevykusiai juokaudavo, pats nustebdamas, kad dovanos priimamos be įprasto atsikalbinėjimų ritualo.

Niekas dar nėra sugalvojęs nesumedėjusio ritualo padėkoti už sausainius „Gaidelis“ ir mechanikos pamokas paaugliu virstančiam vaikui iš institucijos, nerašytu visuotiniu susitarimu pripažintos „laukine“. Garažų fauna tada irgi buvo lygiai tokia, bet tai, kas nedokumentuota, gali veistis be iš anksto paruoštų scenarijų.

Lyg atspėjusi mintį, avelė pati nėrė pro prekybcentrio duris, plūstelėjus šiltam orui, kailį nusėdęs sniegas pasidavė tirpsmui. Viduje atsidavė priplėkusiais kilimais, prisisunkusiais šlapdribos purvo, prakaitu ir kepamos vištienos kvapais. Buvo čia prieš keletą mėnesių, ir jau tada iš sunkiai įvardijamų ženklų – gal nykstančių prekių, gal stipresnio prasidedančio vytimo kvapo gėlių parduotuvėje, nervingesnių judesių, prikvėpuotų patalpų jausmo spėjo prasidėsiant prekybos centro nykimą. Dabar jausmas dar sustiprėjo pamačius vietoje gėlių parduotuvės žiojinčią stiklinę tuštumą. Jeigu ilgiau gyveni rajone, tokia erozija kelia norą prisičiupti atsargų ir sprukti.

Dėvėtų drabužių parduotuvės kasoje, besilaukiančios pilvu beveik prirėmusi aparatą, skaitė jauna moteris blyškia suknele. Tarsi įrėminta ikona – rankos nuleistos, lempos šviesa skreite, plaukai supinti į kasą. Skaitė stovėdama, su alkano žmogaus goduliu, kūno nebuvo įtempęs pardavėjoms įprastas budrumas. Išgirdusi žingsnius, knygą užvertė, iš įpročio permetė akimis pavadinimą: „Motinos rankos. Almos Jonaitienės nusikaltimo istorija“. Rankas viršelyje juosė antrankiai. Gal būtų norėjęs kilstelėti antakius, bet kitą sekundę su visa čia atvedusia avele, žvėrių narvais galvoje, ištirpusio sniego dryžiais ant batų buvo pagautas žalio panteros žvilgsnio.

Buvo jau jos nematęs ilgus mėnesius, praleido kalėdinį išėjusių ir esamų gyventojų susitikimą vaikų namuose, o prieš tai vogė iš jo laukiamus retus atsitiktinius susitikimus gatvėje, parduotuvėje, bibliotekoje. Jis statė kilpas, nors visai nemokėjo medžioti. Atėjo į jos piešinių parodą toje pačioje bibliotekoje, įbruko į rankas gėlių, ir per pusę žodžio ėmė kapanotis vaikų būryje. Klausinėjo auklėtojų – dirba, įstojo mokytis menų, atrodo, turi vaikiną. Žodis „atrodo“ tariamas atsargiai, taip elgiamasi su šautuvu: tikrini, ar šoviniai išimti, neužtaisytas, tada užrakini seife ir viskas pagal protokolą.

– Takije nerazlučnije druzja, a dabar vos pasykalbat… – linguodavo galvą auklėtoja, kurioje teliūskavo ežeras jų istorijų, vertęs vaikščioti neskubriai, apsimetant, kad viskas tik nuo kojų tinimo.

– Tu išėjai pas mamą, o ji ne. Laikė iki aštuoniolikos. Reikia laiko, – kiekvieną sakinį palydėdama mėsos kapokle, surikiavo teta.

Laikas jai tekėjo nuo vieno budėjimo iki kito, įsiterpę artimieji neprivalėjo atsiskaityti už savo gyvenimus – išskyrus seserį.

Jis ir laukė, kad kuriais nors metais, suraitęs sekmadienio karbonadą, rastų žodžių, patvirtinsiančių iškapotus sakinius. Bet buvo, žinoma, tie sapnai, nusėsdavo galugerklyje kaip rūgščiai karstelėjusios kavos nuosėdos, ir atsibudęs, kartais net priešaušriais, griebdavo striukę ir išsprūsdavo link kalvų, melsdamas lėktuvų ūžimo, užvirinančio plaučius, gausmo iš dangaus, išvalančio įsisenėjusius maudulius. Kartodavosi vaizdas – štai juodu bendrabutyje, įsliuogę į ketvirto aukšto sandėlį, atsiduodantį bulvėmis, sausainiais ir dešromis, sukišę nosis į langelį, kiekvieną vakarą transliuojantį nesibaigiančią žiburių pakalnę, laukia fejerverkų. Jos plaukais lipa voras, reikia jį nuimti, nubraukti mėšlungio sutrauktomis rankomis. Abu bėga nuo priešų, plaučiai cypia, norisi kvatotis – nei vienas nemoka muštis, nors ji nemoka mažiau, vis tiek įgūdis bereikšmis, kai savo mamą randi po suolu žeminėje, tokios neprisiminsi kažkam pasakius „čia ta mergaitė, kuri gražiai piešia“. Tada klausosi muzikos apleistoje ligoninėje, magelis cypia atkartodamas orą gaudančius plaučius, garsai kuo keistesni, tuo geriau; štai gegužės vakarai, dar šalti ir reikia pasitiesti ant grindų jo striukę, susiremti pečiais, o paskui atsakyti į klausimą – pilieti, ar užfiksavote momentą, kai pasirodė juoda pantera, kurią dabar medžiojate lyg turėdamas leidimą ginklui?

Pats pagautas. Atvestas avelės – atitokęs apsidairė, šios nė kvapo, vien pėdos didumo balutė ant grindų plytelių. Visą šį laiką jos įlaukėjęs nirtulys sulaikydavo beišsprūstančius tiesius žodžius, pakalbėdavo „kaip sekasi, ai, nieko, gerai“ lygiu. Mes pralįsdavome pro skylę tvoroje be striukių, nes tik taip buvo galima, o dabar neišsitenkame viename kvartale, braižomės paribiais vengdami laiko, kai teks žymėti teritoriją.

– Atėjau paieškoti pirštinių Mechanikui. Mane atvedė avelė – vedžiau ekskursiją, pamačiau prie perėjos, ir nuo to laiko niekur nesitraukė. Klausiau žmonių, tai jie… na, Ūdra avelę matė, o kiti ne. Rajonas kvailioja. Atpirkimas, – jo burna buvo virtusi ledonešio pagauta upe, – ir aš niekur nebeisiu.

Dėvėtų drabužių parduotuvėse panašūs pareiškimai nuskamba taip, tarsi jiems čia būtų tinkamiausia vieta, net kandis sparno nepajudina. O ji pajudėjo, iš pilvo gilumos pakilo juoko burbulas ir sprogo, jei garsą galėtum nupiešti, nykios patalpos sienos apkibtų aksominiais saulėgrąžų žiedų šereliais.

– Nebijok dėl tos knygos, bandau atrodyti kietai dėl vagių. Žinai, visai atbaido. Dirbu čia kelis mėnesius, reikia ramaus darbelio visu etatu, kad nesikirstų su frylancinimu. Lankiau psichoterapiją. Atrodo, nepadėjo. Gėriau vaistus, mečiau. Tada užgėriau, pastojau, mečiau. Italas iš studentų mainų programos. Aš, žinok, norėjau vaiko, kad užbaigčiau su tuo motinos reikalu. Dabar būsiu vieniša mama, bet einu kasdien pro daugiabučius apšviestais langais, ir man nė velnio ne vieniša. Jei tu niekur nebeisi, aš niekur nebėgsiu. Dabar galiu kalbėtis, nežinau, ar tai ką nors keičia. Kartais nueinu į tą apleistą ligoninę, pasileidžiu telefone muziką ir stoviu, žiūriu į lubas.

Ledonešis. Žodžiai, kurie kaipmat susigeria į iškabintus drabužius, ir todėl juos drąsu tarti, be logikos, be kvapo. Pantera tiesia leteną paglostyti avelę.

– Nu, bet tikrai tu jau rajono legenda, atsivedei avį!

Tegalėjo mirksėti.

– Ar tai ką nors keičia? – jo balsą permušė parko šešėlių šiugždėjimas, o gal tai buvo muzika.

Vėluosiu 10 min

Iriesi per irisais kvepiantį tvankį

rašai vėluos 10 min

neišsakymų minos

tau šiandien sutrukdė atgimti gražiu žvėrimi

tą pajutę dienos tarpuvarčių prašytojai

nesipina po kojomis

inkšdami į savo irštvas sulindo

ką tik atvesti judesių kvapų jaunikliai

gėlių turgelio senė auksiniu dantimi

sveikinasi lietuviškai

tiek žmonių piknike įnirtingai rašo žinutes

o juk galėtų žiūrėt į akis savo šunims

klaust apie tavo skaitomą knygą

kai pučia toks veganinis vėjas

Džiovintos rožės

Džiovintos rožės užpuolusios mano namus kaip amarai užpuola gyvas rožes, jos spiečiasi vazose, dūla knygose, nuo vabzdžio kvėptelėjimo byrančių lapelių pritrupa į lentynas, ant vaikų sąsiuvinių, ir galiausiai visas butas padengtas rožių dulkėmis.

Kasmet gaunu dovanų rožių kvepalų, ir kai išpurškiu aromatingą debesį, atrodo, kad visos džiovintos rožės atgyja, vėl sugrįžta jas lydėję jausmai, pro langų plyšius skverbiasi saldūs vėjai nuo žydinčių balų, ir negalėdamos sulaukti vakaro iš tapetų raštų išlenda buvusių šeimininkų šešėlių galvos.

Mano pirštai dvelkia džiovintomis rožėmis, todėl viešose vietose vis pranykstu ten, kur yra muilo ir vandens. Bet iš tikrųjų nė nenoriu išplauti to kvapo, kam gi tą daryti, juk neskalbiame atsiminimų kaskart, kai jie praranda šviežumą.

Man patinka galvoti, kad tada, kai jau nebebūsiu, kažkas neatsargiai atplėš duris, net atsidus langai, užteks vieno nedidelio vėjo gūsio, ir pakils rožių dulkių audra. Kažkas čiaudės, dengdamas akis nuo kibių, bet kartu ir švelnių žiedlapių draiskanų, jų vis daugės, glostydamos, šiaušdamos plaukus skries į laiptinę, lauką, leisis į delnus kieme tupinėjantiems vaikams, žvirbliams vietoje lesalo, nuklos geibią miesto žolę, pavargusius pečius, kraipomus klubus, tvirtas pėdas, nuolat užimtas rankas, nusvirusias rankas, meiliai susikibusias rankas, ant mašinų miegančias kates, o mano šešėlio galva šypsosis iš rožių spalvos tapetų.

Moterys iš gretimų laiptinių išeina parūkyti įsisupusios į nublukusius chalatus, kai kurios aprangos nekeičia žiemą vasarą, garsiai juokiasi užvertusios galvas į gelsvasienio dviaukščio langus, jeigu pro juos persisveria koks vyras. Stačiakampiu aplink skurdžią veją, strypus skalbiniams džiauti, nuvažinėtą plotą, naudojamą vietoje mašinų aikštelės ir smėlio dėžę su dviem kažkieno išvilktais foteliais išrikiuoti namai gal seniausi pastatai rajone, ir gyvenimas čia teka savu nesugriaunamu ritmu – nevaldomai dauginantis piktžolėms, katėms, vaikams. Mums tik reikia laiku atverti langus ir pro juos išmesti raktus su tamsa pargrįžtantiems vaikams, laiku nusisukti į sieną, paskui pabusti ir slinkti į virtuvę daryti pusryčių, tempiant savo kūnus prieblandos koridoriais, kaip mažos mergaitės tempia už kojų lėles jų galvoms dunksint į grindis. Nešvarias grindis, ant kurių įsispaudžia purvo pėdsakai.

Mes išmokusios gauti leipstančių į celofaną įvyniotų tulpių Kovo 8-ąją ir rožių per gimtadienius, bet aš jų kartais parsinešu iš gėlių turgelio kioske nosimi šnirpščiojančios stambiapirštės Valerijos.

„Šytas tokias nebelabai gražias tuoj bus“, – atsidūsta, vyniodama į celofaną kūdikio žandukų rausvumo žiedą, kuris po dienos susiraukšlėja.

Tik aš ir jauna porelė, nuolat perkanti puokštes, gauname nemokamų gėlių, dar kartais pensininkė iš trečiojo daugiabučio, sunkiai krypuojanti vedama astma švokščiančio virtinuko formos rusvaplaukio šuns – bet ji mėgsta tik geltonas rožes. Visada turgelyje pasirodo, kai vazose vysta geltonųjų likučiai. Kaip jau sakiau, mes mokame viską daryti laiku, Valerija savo kioską uždaro orams subjurus iki netinkamų svečiuotis, aš laiku giljotinuoju sudžiūvusią rožės galvą, kartais įsivaizduodama kurią nors kitą galvą, užkemšu ja keistų formų vazas be vandens, kurių kartais gaunu dovanų, o dar dažniau paslepiu lentynose, namiškių laikomose pavojingų niekniekių teritorija.

Kartais kuris nors išverčia vazą, pasitaiko ir šukių, reikia sviesti viską į šiukšliadėžę, kramtyti lūpą išgirdus nu, cūka, sulaukti, kol trinktelės laiptinės durys, parpulti ant sujauktos miegamojo lovos, stipriai spausti akis, iki ims sproginėti baltos supernovos, įsivaizduoti nesibaigiančius sraigtinius laiptus virš galvos, kurie išryškėja vietoje lubų, art noveau, tokį atviruką sesuo atsiuntė iš Prancūzijos, dirba duonos kepykloje vadybininke, ir pagaliau pirma komandiruotė, gerai, kai neturi vyro.

Per žiemą buvau įsidarbinusi paštininke, iki šiol pabundu jausdama, kaip šąla pirštai, pilnais plaučiais įšalo įstingdytų metalinių durų kvapo, priplėkusių laiptinių, svogūnų, prakaito, padvelkiančio iš ankstyvo ryto nupilkintų butų gilumos. Siuntiniai beveik niekada netelpa į pašto dėžutes, jų gavėjų beveik niekada nebūna namie, laukujų durų niekas neatidaro per didžiausius oro subjurimus, kas nors būtinai turi nesivaldantį šunį ar vaiką, pritykinantį ir kalantį žaisliniu plaktuku į koją.

– Dirbau, plėšiausi, susirgau – atleido, taip su paprastu žmogum jie… – jeigu Darbo biržoje, sėdėdama priešais dalykinį kostiumėlį, prisimerkiu, kalbu tyliai, išlošiu laiko.

Pavasarį irgi vilkėjau dalykinį kostiumėlį, išeidavau iš namų ką tik pabudus paukščiams, vaidinau administratorę mėnesį, kol baigėsi bandomasis. Reikėjo geriau dirbti kompiuteriu, bet jeigu tik prisėdu, tai tikrai ne ekselius atsidarinėti, forumuose ieškau receptų, išsisaugau į atskirą aplanką, gal kada pagal juos gaminsiu, gal kada turėsiu baltą krakmolytą staltiesę. Mano vyras nemėgsta jūros gėrybių.

Dabar galite matyti mane, koja už kojos slenkančią dulksvo purvo nuklotais tarpukiemiais, apsitempusią juodas treningines kelnes su baltomis juostomis šonuose, liesą, beveik beklubę, sportine striuke, kietai į kaselę surištais plaukais jau juoduojančiomis šaknimis, nusvirusiais lūpų kampučiais ir raukšlėmis po akimis, nuo gyvenimo šiame rajone moterų galiojimas eina į pabaigą sparčiau; galite prasilenkti ir nepažiūrėti į akis, tai įprasta, arba pastebėti skruoste gelsvą buvusios mėlynės šešėlį, ir tai jau būtų įžūlu, juk mums visoms pasitaiko.

Grįžtu palydėjusi jaunėlį į darželį, vyresnėlę į mokyklą, drėgnas pavasario rūkas tarsi antklodė uždusinęs žvirblių balsus, maudausi švelnioje vienatvėje kiek įmanoma ilgiau, kol neatėjo metas parduotuvei, indų ir kaimynių, užėjusių kavos, į kiemą parūkyti, tarškėjimui, sąskaitos tikrinimui, vaikų pietums, pamokoms, riksmams, prakaituotų darbo drabužių kalnui vonioje, kol jis neišsiveda vaiko į „Maximą“, neperka jam šokoladuko, sau alaus, kol neplyšoja televizorius ir kieme prie smėlio dėžės iki pusiaunakčio neboluoja iš virtuvės išneštos taburetės, ant kurių sutūpę vyrai degančiomis akimis spokso į ilgėjančius, žvėrimis virstančius savo šešėlius, o paskui pakvimpa lyg šaltu metalu, lyg krauju.

– Buvo drakė su bomžais, – sako plaudamas padžiūvusį kraują nuo krumplių.

Kiemo moterys paskui pasakoja, kad bomžai bijo kartu pasėdėti ateinančio buvusio mento, paprašo parūkyti ar tuščią skardinę palikti, ir laikosi atokiau, tai tas kraujas – į alyvų krūmą nugriuvo grįždamas, iš kur daugiau, kaimynė iš pirmo aukšto galvojo, kad vėl katinų morčius, tai dar pro langą vandeniu perliejo. Klausantis ima toks lyg vidinis kutulys ar juokas, stovime po langais prie skalbinių virvių, įsisupusios kuri į treningus, kuri į chalatą, rūkome, paskui ateina Natalija su mano juodu kostiumėliu, batų kulniukai klimpsta į šlapią parudavusią žolę.

– Viskas, – sako.

Už gerą kainą prieš mėnesį pardaviau jai tą kostiumėlį, mokykla ieškojo sekretorės, dabar ji ištraukia man iš pirštų įpusėtą cigaretę, čia kaip taisyti dantis – įpranti, bet vis tiek nemalonu.

– Nemokėjau su kompiuteriu ten… – nubraukia plaukus nuo kaktos, apsibarstydama juos pelenais, aš spoksau į riebalų kalveles, išryškėjančias aplink mentes ir pažastis, kai pakelia rankas, ir negalvoju nieko, nebent apie tai, kad kostiumėlis man tiko geriau – tik koks skirtumas, tuoj jį parduos, kaip padariau aš ir dar viena kaimynė prieš tai.

Mes trumpam susiburiame Natalijos virtuvėje, ankštoka, bet kambariuose eina galvomis vaikai ir snaudžia nusenusi jos mama, padauginusi širdies lašų. Nusimeta kostiumėlio švarkelį, iš kažkur ištraukia po šleikščiai saldžios trauktinės ir poras sutraukiančios rūgšties vyno butelį, šiandien kai kurios iš mūsų neberuoš pietų ir gulės lovoje panirusios į švelnią nejautros miglą, gal čiuopdamos ryškėjančią mėlynę, gal bandydamos įsivaizduoti sraigtinius laiptus vietoje lubų. Kai kurios iš mūsų sprausis į išgulėtą duobutę lovoje, virtusios moliusku, kai kurios iš mūsų spoksos į aštrią atidarytos pomidorų skardinės atplaišą ir atkiš ranką, kai kurios iš mūsų taps viena gyvatžodžius vemiančia burna.

Iš tikrųjų žaidimo taisyklės čia paprastos, gauname darbus ir juos prarandame, nes esame nepakankamai kvalifikuotos arba sugebame pasiskaičiuoti pajamas iš pašalpų, bet visada turi užtekti kvalifikacijos laikyti namų kampus. Laikytis paviršiuje, nevartoti tokių žodžių kaip art noveau, nėra tokio stiliaus Naujanuose. Beveik niekada apie tai nesikalbame, viskas pasakoma nežymiais judesiais ir žvilgsniais, nebent kuri nors iš mūsų, vasaros pavakarių šėlsmo įkarštyje, paliepusiame išsinešti kėdes, stalus, kibirus, ant kurių sėdima, į lauką, ima svaidyti lėkštes į sieną.

– Užmūšiu, užmūšiu, užmūšiu! – dar ir dabar smegenyse gręžiasi Natalijos balsas, prislopintas tvankios liepos alsos, prisimenu gižų savo pačios prakaito kvapą bandant apsimesti miegančia, dūžtančią lėkštę, kvailą mintį – pamatuose atsiras įtrūkimų, gi ir taip niekas nenori renovacijos, sugriaus namą, durniai; vaikai ir vyras kietai įmigę, prisitaikę prie šio gyvenimo geriau.

Natalija neaukšta, minkšta geltonplaukė, visada po kaklu nešiojanti auksinį drambliuką, ir net kitą rytą po lėkščių daužymo, plaukais užleidusi vieną skruostą, neprarandanti iškilmingo madonos stoto.

– On pit, i ją pju, – sako rengdama atvirą maištą – kaimynių balių, susiburiame ant vyrų sukalto medinio suolo, aptaškyto praeito vakaro šventės dėmėmis, ištraukia vyno, rūkytų kiaulių ausų juostelių, alyvuogių.

– Aš ėjau palei upę iš savivaldybės, ir varna taip žiūrėjo į mane, taip žiūrėjo akį pakreipusi – kaip pradėjo karkti! Atrodė, šneka, čia kaip toj laidoj apie ekstrasensus, – sudreba naujokės iš gretimos laiptinės ranka, ji vardu Inga, į nudryžusią kaselę supinti plaukai blizga varno plunksnų juoduma.

Nieko jai nenutinka, tik jau tada, kai ėjo iš savivaldybės socialinės, buvo nėščia, trečias vaikas, devintas kraustymasis per kelis metus, pričiupta vaginėjanti prekybos centre. Buvo užėjusi, klausinėjo, kodėl pas mane dvi lentynos knygų – rožėms džiovinti, sakiau, paskui pasigedau „Ofelija mokosi plaukti“, kartais perku beviltiškai nukainotas mūsų ikiuke. Kai kurios iš mūsų kartais skaito, paskui paleidžia gelsvą šlapimo srovę už kampo, nes nebegali paeiti, nebegali pareiti tokios pat.

Kartais, atidarydama langą ir pašiurpusi traukdama į save besikeičiančio sezono orą, pajuntu atslenkant drėgnos, riebios, sėklos besiprašančios žemės kvapą, išeinu į parduotuvę ir darau lanką pakraščiais, kur tarp daugiabučių įsegta viena kita sukiužusi medinė sodyba. Kaštono rusvumo medinukas iš lauko pusės užkaltomis langinėmis išspjauna liesą žebenkštišką pavidalą, įsispraudusį į blunkantį rausvą chalatą su baltomis gėlėmis – žinau, kad pavidalo vardas Virga, pensininkė, kasdien semianti vandenį iš kolonėlės, ir kartais mano vaikui duodanti obuolį iš savo sodo. Ir mano tėvai turi sodą, prasmenga jame, tik akys žybsi ledukais – nedirbat žemės, kam paliksim, netikusios mergos.

Nelabai daug kur yra eiti – į prekybos centrą, ūkininkų turgelį rūkytos mėsos ar daržovių, dėvėtų drabužių parduotuvę, užėmusią rūsį po juo, kurios savininkė Angela dideliais baltais dantimis ir aukštu peroksidiniu kuodu kalba be perstojo arba atkakliai skaito rusiškus meilės romanus plonyčiais, liaunais kaip drugio sparnas puslapiais. Dar į kišenine parduotuve virtusį kioską – lenkiškų ledų, sausainių ir pasisveikinti su jukia, paauglę primenančia Marija, studijavome kartu administraciją kolegijoje, ji jau du kartus išsiskyrė, abu vaikai buvo paimti į globos namus ir vėl grąžinti, pertraukėles išnaudoja rūkymui su pašonėje bruzdančio turgaus prekeiviu gruzinu, kartais gauna nemokamų trešnių. Aš tas uogas perku retai, retai einu ir į polikliniką, dažniau – į šalia jos išsipleikusią vaikų žaidimų aikštelę, tarsi kraujagyslių išvagotą įtrūkių, apsuptą aršiai asfaltą ardančių erškėtrožių krūmų, išsaugojusią vieną krepšinio lentą ir turniką, dar kartais naudojamą išsineštiems kilimams dulkinti.

Už aikštelės vyresnėlės mokykla, kartais su mažuoju einame jos pasitikti, aplenkdami saulėgrąžų lukštų, balandžių išmatų, prezervatyvų likučių ir skardinių sankaupas. Vaikas mėto akmenis į krepšinio lentą, kamuolį vėl pavogė, dukros akys virtusios pilkais nepermatomais ežerais – nebevaikščiokit čia, aš šeštokė.

Tu su savo rožėmis, geriau darbą susirask. Net čigonės, matai, dirba. Trys kiemsargės su sijonais, viena tinklinėmis pėdkelnėmis, rūko pasirėmusios ant šepečių, po savaitės dingsta – ilgiuosi jų juoko, kai konteineryje sukruta kažkurio bomžo kojos.

Sraigtiniai laiptai, stiprios kebabus kioske gaminančio turko rankos, mano kostiumėlis, per didelis Marijai, rankovės atraitotos – daviau iš po prekystalio, kak teper žit, cūkos – petukai atlošti, rėžia orą. Iš savo džiovintų rožių žiedlapių dėžutės dugno iškrapštau keliolika eurų, šitas kostiumėlis jau negrįš.

– Vištiena da vištiena, nu kakaja ti šeimininkė? – žaltvyksle žybteli vyro akys, žino, kad nebus maišto, ir aš žinau.

Vakare nuslenku pas Nataliją širdies lašų, atneša nuo motinos staliuko, bet ta atsibunda ir rėkia, namas pulsuoja pašvinkusia senatve.

Sužydus alyvoms vyrai prie smėlio dėžės atvelka dar daugiau fotelių, staliuką, raumeningas vaikinas su BMW groja bumčiką po Angelos langais – dukra dvyliktokė, gražuolė našlės, apsikrovusios meilės romanais, dukra, kartą ketvirtą ryto Angela laiptinėje ją tampė už plaukų, balti dantys blizgėjo kaip lūšies. Bet BMW vis tiek atvažiuoja.

Tą pavasarį sėdime ant fotelių prisisiurbę žiedais krūtinėje sproginėjančios nuojautos, ant pečių krinta sudžiūvusių žiedlapių dulkės, ir negalime pasijudinti, daugiau niekada negalėsime.

 

 

Laumžirgių žymėjimas

Laumžirgių žymėjimas

sakyta apie daiktus kurių buvimas aptirpęs

štai baublio ūbavimas su drėgnais tamsiašoniais rūkais

eina nuo ežero

nors jo paties nematai

tavo kraujo indai prisipildo ilgesio garso

Išvirkščias senas megztinis, ir nieko daugiau

Vilnius švenčia festivalį “Nemiegantys rajonai”, jis bus ir Naujininkuose. O aš vieną iš vasarų rajone atradau kitą pasivaikščiojimų kelią nei įprastai, ir kartą jame pasitaikė moteris blyškiu rožiniu chalatu, saulei leidžiantis į dubenį liejusi vandenį iš kolonėlės ir skalavusi kalną drabužių. Nuo to laiko vis vaikščiojau pro ten, grįžusi rašiau po sakinį, pastraipą. Kai kurie stebėjimai tikri, kai kurie ne, juos spausdino “Slinktys” ir “Nemunas”. 

Kiekvienas rajonas turi savo išvirkščių pusių, kur gyvenimo siūlės kitokios, nerodomos. Su ledais rankoje užklystu į nematytą Naujininkų pusę, siūbuoju aptrupėjusiu šaligatviu, bijodama įkristi į gyvatvorę. Priešais siūbuoja senutė gėlėta suknele – visų išvirkščiųjų miesto pusių senučių suknelės gėlėtos ir primena pablukusius chalatus – ir už pačią didesniu pirkinių maišu.

Pro šalį praslenka judantys balaganų paveikslai: porelės su šortais ir nudrengtais marškinėliais, alaus skardinėmis rankose, keli arai sunykusių asfaltuotų stadionų, prismaigstytų žaidžiančiais apsimetančių vaikų ir saulėgrąžas gliaudančių mamų, per plytelėmis grįstą mokyklos kiemą pėdinantis niūrus pečiuitas mokyklos sargas.

Tą tuščią išvirkščią vietą glemžia žolė, galėtum girdėti, kaip pro šaligatvių plyteles gręžiasi jauni daigai, matai iš už irstančios gatvės posūkio išnyrančias erškėtrožes, po dešimties metų pasieksiančias mokyklos laiptus. Vaikai šokinės tiesiai į žolę ir gėles, miesto ir gamtos santuoka bus įvykusi, ir žiurkė iš po kioskelio prie „Spartos“, kurią mačiau vakare laukdama troleibuso, nebebijos nubėgti prie stotelės šiukšliadėžės.

Atsargiai apeinu visokias ištrupėjusias vietas, pakėlusi galvą matau gelsvus daugiaaukščių kyšulius tarp medžių viršūnių. Laiptais žemyn – ir siūlės tampa lygesnės, daugėja rūšiavimo konteinerių, vaikų žaidimo aikštelių su romiomis jaunomis mamomis, daugiaaukščiai jauni ir pasitempę, žolė nušienauta. Tik žvilgtelėjus dešiniau, pro medžius matyti sugurusio medinio namo šonas, tokie šonai vis dar nepatogiai švysteli tarp iščiustytų pastatų, praeiviai stengiasi juos oriai apeiti.

Iš namo iššoka pusamžė šviesiaplaukė moteris, apsikabinusi kažko prikrautą plastikinę vonelę, eina siūbuodama klubais, aplink juos raitosi rožinis sijonas išblukusiomis balkšvomis gėlėmis. Prie pat pasitempusių daugiaaukščių, ant kalnelio, mėlynuoja vandens kolonėlė. Moteris tėkšteli savo nešulį ant žemės, paleidžia vandenį – suputoja muilas, spėju įžiūrėti skalaujamų drabužių raštus. Gatve tykiai nugirgžda modernus vaiko vežimėlis, žmonės vedžioja per darbo dieną nusigulinėjusius šunis, o skalbėja, panaši į susirūpinusį nykštuką, vis lieja vandenį. Saulė kaip džiovinamus drabužius ištiesia šešėlius, nuo vandens kolonėlės tykšta sidabro kriokliai. Aš negaliu atitraukti akių, gerai, kad į mane nežiūri, gal pripratusi, juk aplink vien langai, šeimos čirškina vakarienę ir stebi šį drabužių skalavimą, kol galiausiai baigiasi išvirkščios siūlės, išeinu į gerąją pusę. Į veidą ūžteli lipnus liepžiedžiais ir nelaistomu asfaltu atskiestas karštis ir riedlenčių tarškėjimas.

– Tomas serga ebola, Tomas serga ebola! – praskriedamas rikteli berniukas, iš riedlentininkų plaučių kaip kraujas pasipila juokas ir šniokščia iš paskos, kol įvirstu į vėsų laiptinės šulinį.

Dienomis dirbu biure ir nenešioju pėdkelnių. Biuras vidutinio lygio, visi užmerkia akis, prakaituoja, neišsiplauna kavos puodelių, paskui išeina į geresnį. Vakarais nematomas miesto megztinio kūrėjas duria gatvės virbalu į dauboje paskendusį kvartalą, grįžtu į jį kaip sąžininga dienoraštį rašanti pradinukė. Tvoskiantį karštį pridusinusi drėgmė glosto odą, besibaigiančio lietaus migloje slepiasi kioskai, vienas jų išspjauna į statinaitę panašią moterį margu sijonu ir žilstelėjusiomis madonos garbanomis. Ji atsisuka, apžioja rankoje laikomą kebabą, plėšia foliją, sidabriniai lakštai kaip dideli lietaus purslai krenta žemėn.

Apleistuose stadionuose vaikų nėra, tik medinis ledų pagaliukas ant laiptų, rusvas kaip iš po asfalto besikalančių žolių viršūnės. Po medžiu svyruoja įraudęs žilstelėjęs žmogelis raudonais marškinėliais, po pažastimi pasikišęs į durklą panašų juodą skėtį, jam nuo pečių kyla garas. Šypsosi, tarsi būtų susitaikęs su visais šio pasaulio gyviais.

Pro mokyklos langus liejasi saldžiai glitus kaip irisas rusiškas popsas, vaikinas ir mergina pakaitomis kartoja „solnce, solnce“. Iriuosi per vėją kaip per vėsią upę. Medinis nepatogusis namas, pasirodo, turi dailias langines, kadaise grakščias gonkeles kinivarpų sugadintomis figūromis ir gėlių guotą, o kieme, kiek spėju įžiūrėti, veši visa ryjanti žolė ir ant šono pūpso mėlyna sofa. Prie mėlynos vandens kolonėlės – tik keli telefonais grojantys paaugliai. Trys vaikai po balkonu žaidžia kortomis, pasitiesę pledą – vaikai, siųsti iš praeities.

Trečią mano būdravimo dieną stadionai, mokyklos kiemas ir visos papievės net gruzda nuo kaitros, palei erškėtrožių krūmą deginasi porelė, du prakaituoti gniutulai. Iš daugiaaukščio iššoka du septynmečiai su dviračiais, įrudę kaip karameliniai saldainiai.

– Tu „Soriuką“ žiūrėjai? – mindamas kiek turi jėgų, šūkteli vienas.

– O apie ką ten?..

– Ten labai labai įdomu, ten apie… – vėjas nukanda žodžius, išvirkščiasis kvartalas išspjauna mane į gerąjį, bet aš grįšiu, dar grįšiu.

Gerojoje miesto pusėje sunkios miegamųjų kvartalų moterys gėlėtais sijonais apdaužo mane rankinėmis, kai lipame iš autobuso, rituosi palei irstančias gatvių siūles kartu su kamuoliniais debesimis. Oras pakvimpa besiartinančia audra, ant laiptų sėdinėja spalvotos mergaitės, užsiklojusios kelius žurnalais. Žvilgteliu į visaryjančių erškėtrožių kaimenę ir staiga suprantu, kad ji atsitraukusi, išsibarsčiusi, net gysločių ordos pakrikusios – aptrupėjusio keliuko griaučiai užlieti šviežiu asfalto krauju. Ir vietoje traškančios visuotinio augimo simfonijos sproginėja spalvoti balionėliai mokyklos kieme: ant suolelio sutūpusios kelios paauglės, viena šaukia „nichačiu“ iš balto automobilio lipantiems vaikinams.

Tų jaunų nirčių paauglių spalvų ir garsų chaosas siaučia po kamuoliniais debesimis, jie atėjo atsikovoti apvirškintų betono plotų ir tikrai laimės, bent jau šiandien.

Vėjas neša kaitros iščiulptus lapus, panašius į padžiūvusiųs žvėrelių kūnus, svarstau, ar logiška eiti vandens, kai tolumoje inkščia audra, pro šalį praskrieja tuntas vaikų, ir pagaliau, iš kiemo išnyra ji, suleidusi dantis į obuolį, nešina dviem tuščiais kibirais, baltu ir juodu. Matau jos profilį, nuleistus lūpų kampučius, nedidelę nykštuko kuprelę. Moteris puldinėja po gatvę zigzagais, rikteli ant vaikų, šie purpteli nuo gatvės kaip žvirbliai. Cypteli automobilio padangos.

– O bože, nenormalnij! – išgirstu sakant tą moterį, ji mosteli ranka ir automobilis dingsta.

Prasilenkdama pamatau, kad vandens nešėjos plaukai ne tiek šviesūs, kiek žili, panašūs į paukščio kuodą, ji vilki baltą palaidinę ant petnešėlių ir juodai baltai margintą sijoną, skruostai įdiržę nuo saulės ir įpročio stipriai sukąsti dantis. Stengiuosi eiti koja už kojos, bet ir ji neskuba, stabteli atsikąsti obuolio, šūktelėti ant vaikų – žodžių, kaip ir žingsnių, negirdžiu. Porą kartų atsisuku, ne, iki vandens kolonėlės dar keli šimtai metrų, dar keli širdies dūžiai, negaliu gręžiotis per dažnai, šis kvartalas nepatikliai stebi; prie kojų čiūžteli pagyvenęs „fordas“, iš jo išsiraito žilabarzdis seniokas languotais marškiniais, dvelkteli cigaretės dūmu ir kai vėl dirsteliu per petį, namai kaip griežti plačiapečiai apsaugininkai užstoja taip ilgai medžiojamą vaizdą.

Girdėjau jos balsą, kalbėjo kaip žmogus.

Įjunkstu bėgioti ir vis taikau prasikošti pro naująjį rajoną – kalnai, pakalnės, kaip žingsniai į žolę bumpsintys obuoliai tarp lieknų daugiaaukščių įsiterpusiuose, miesto kablelius primenančiuose kiemuose. Vėjas atneša saldžiarūgštį pūvančių obuolių ir drėgną, šlapių lapų priekvapiu atmieštą dvelksmą, šeštadienio rytą ten daugiau jokio judėjimo, tik ant virvės kaip vėliava plevėsuoja išblukęs rožinis sijonas baltomis gėlėmis.

Šiokiadienių vakarais bėgikai išvirkščiajame rajone atsargūs, stengiasi trauktis iš kelio visus automobilių langus atlapojusiems treningiukams, besiklausantiems muzikos iš telefonų. Gatvėje mažai šviesos, iš šešėlių išnyra apsunkusios nuo nesibaigiančios dienos šeimos, blyksteli pavargusio šuns akis, vaikiško paspirtuko metalas, namų stogai įsitempia prilaikydami žemyn sėdančius debesis, o aš prilaikau save, dar žingsnis, priekyje būrelis žmonių, pypteli automobilis. Neriu pro strakaliojančius vaikus, prietamsyje jie tik šešėliai, suku į dešinį kelkraštį, ir tiesiog po žibintu išdygsta ji. Švysteli rožinio su baltomis gėlėmis sijono raštai, moteris stabteli apkabinusi save rankomis, veide tas pats rūpestis ir žioruojantis laukimas, bet negaliu sustoti ir pažiūrėti – o kai atsisuku, išsilenkusi pirkinių prigrūstu maišu mosuojančios mamytės leopardo raštų timpėmis, po žibintu tuščia.

Kelias dienas lyja, prie mokyklos spėja pasodinti gėlių. Kulniuoju pro ją paskui nervingai žingsnį beldžiančią aukštą garbanotą blondinę juosvomis plaukų šaknimis, tigrine tunika ir storoka aukso grandine ant kairės kojos. Moteris stabteli prie mokyklos, pasitaiso nuo kojos smunkančią guminę šlepetę, tarsi kažko laukia, bet tik jau matytas baltas automobilis lėtai praslenka pro šalį – šįkart be triukšmo ir merginos su balionėliais. Ta su aukso grandine atsidūsta, sprigteli pusiau surūkytą cigaretę ir greitai leidžiasi laiptais, paskui kyla į kalną ir dingsta rusvų plytų viešbutyje nepasilabinusi su kieme sutiktais žmonėmis.

Išriesdama lanku savo maršrutą, kad tik prasukčiau pro išvirkščiąjį rajoną, šoku iš kelio praleisdama du nuo kalno lekiančius ant riedlentės susėdusius berniukus – vienas rankoje laiko prakąstą alyvinį obuolį, mano pusėn tykšteli sultys. Tiedu juokiasi, ir aš šypteliu, apsimesdama šio rajono gyventoja, žiūrėkite, mano rankoje pirkinių maišelis ir žingsniai tiesūs, nekantrūs, pečiai nusvirę po darbo dienos, mes visi kapojome galvas slibinams ir susirinkome savo vaikų sodinukus iš darželių, pirkome dešrelių ir rakindami namų duris stebėjomės, kodėl sapnuojame tokį išvirkščią gyvenimą.

– Ja prijedu, – iškvepia tiesiai į ausį garstyčių spalvos striukė, ir vėl darau lanką cyptelėjusi atsiprašymą. – Idite tuda i nemešaite mne!

– Aš… nemešaju, – žiojuosi teisintis.

Garstyčių spalvos striukė atsisuka, iškiša iš pastatytos apykaklės pašiurpusią įžeisto paukščio galvą – tai ji! – apmirštu dairydamasi rankose kibiro vandeniui. Moteriai iš po kojų išsprūsta pūstas gelsvas pekinas, įduria abejingu sfinkso žvilgsniu. Mano herojė pamoja ranka tiedviem berniukams su riedlente ir obuoliu, abu dumia į pavargusį seniausią šioje gatvėje medinį namą šaukdami „nu idiooom!“, juokdamiesi, prabėgdami užkliudo ant virvės skalbinių segtukais prisegtą oro pripūstą baltą plastikinį maišą. Pekinas sukasi aplink šeimininkės sijoną kaip skriestuvas su nepermaldaujamu gerai prižiūrimo gyvūno abejingumu, virvė apipina blauzdas, moteris pakreipia paukščio galvą į mane ir akimirką atrodo kaip į negyvenamą salą išmestas žmogus, nebežinantis, ar priklauso dvikojų, ar keturkojų padermei. O paskui trukteli pavadėlį ir sako šuniui:

– Skarei, nada uspet na serial.

Spėriai nusirita gatve, neleisdama sugauti žvilgsnio, judesiai nervingi, mostai panašūs į dirigento, puikiai jaučiančio savo orkestrą – ir orkestras griežia atsidavęs: vaikų žaidimo aikštelėje ant kopėtėlių sutūpusios paauglės nustoja spjaudyti skreplius, į pekiną ranką tiesęs vaikas sutramdomas vienu urgztelėjimu, kelkraštyje stabtelėjusio džipo vairuotojas palinksta bučiuoti perpus jaunesnės merginos, vandens nešėja stabteli pažiūrėti ir bučinys neišsipildo. Linktelėjusi sėdintiems viduje įšoka į kiemą tarp dviejų daugiaaukščių rusvais šonais, paauglės vėl atsikrenkščia.

Paspartinu žingsnį, einu į ritmą jaunuolių glaudžiai visas kūno dalis apsivijusiais treningais iš mobiliųjų leidžiamai muzikai. Trise sėdi ant bortelio, gręžiami rusiško repo, už trijų šimtų metrų jau kiti, džinsuoti, panirę į anglišką popsą. Muzika iš telefonų – navigacija į paauglių širdis, šiame rajone vaikšto ją leisdami kuo garsiau, bet maršrutai nenaudojami, garsai neveda į kapitono fon Trapo gamos idilę.

Idilės ženklai ryškiai šviečia kai bėgu plieskiantį lyg rudens laužas vakarą išvirkščiuoju kvartalu, rydama šalčio tumulus ir sunkius, su kepamų obuolių kvapu susivijusius dūmus, styrančius iš daugiaaukščių papėdėse kūpsančių mūrinukų ir medinukų kaminų. Pro atdarus langus srūva kepamų svogūnų ir pyragų kvapai, tarkšteli šaukštas į lėkštę, kažkas juokiasi – skani sriubytė. Žmonės valgo pavakarius, vaikai šalčio iššluoti iš kiemų, kaukši pavargusios moters su batono ir dešrelių prigrūstu pirkinių maišeliu kulniukai.

Artėju prie mėlynosios kolonėlės, prie jos tuščia kaip pamirštoje saloje; apsuku dar vieną ratą, skausmingai jausdama, kaip kojos trinkteli į asfaltą – miesto žmogaus bėgimas šaligatviais ir gatvėmis grynas apsimetinėjimas, tenka prisipirkti amortizuojančių sportbačių ir hermetizuojančių drabužių, kvėpuoti autobusų banginių iščiurškiamomis atliekomis, o tave sutikę kvartalo pėstieji nusuka akis.

Apsuku dar vieną ratą, vagis grįžta į nusikaltimo vietą, ima kvartalo žmonių faršą ir iškepa asmenybių kotletus – jei prasidės Kafkos verta apkalta, nesiginsiu, daug jūsų nugulėte socialiniame tinkle ir kitur, kur plačiais sėjėjo mostais barstau raides. Vidutinio lygio biure daugiau nelabai yra ką veikti, nebent nueiti į tualetą pasikeisti prairusias pėdkelnes. Paskui, po darbo, nelabai yra ką veikti, tik braižytis nepažįstamame rajone ieškant akimis orkestro dirigento, kuris kilsteli ranką ir visas kvartalas šoka savo gyvenimus.

Raini rudens šešėliai driekiasi per takus ir pastatus, išryškina mokyklos pašonėje medine nuo senumo pasišiaušusia tvora apjuostą darželį, jame įsegti keli krūmai, nupiepusios gėlės, viskas auga kas sau šiame pašėlusiai besikerojančiame individualistų pasaulyje. Darželis atrodo kaip pamestas daiktas. Stebėtina, kiek prikuriama nereikalingų daiktų, nevykusių pagražinimų ir idėjų, juos paskui reikia užmiršti ir praeiti pirštų galais nekliudžius žvilgsniu ar žodžiu.

Šįkart vandens kolonėlės moteris išsprunka iš savo kiemo ir dumia gatve sulinkusio senstelėjusio nykštuko skubrumu, iš tolo šviečia žalsvas megztinis ir baltas pirkinių maišas, žodžiai nepaliaujamai liejasi į prie ausies spaudžiamą telefoną. Dingsta kituose kiemuose, nuo namų sienų kurį laiką kaip teniso kamuoliukai atsimuša žodžių pradžios ar galūnės, ir iš to jokios naudos. Pagaunu siūlo giją ir neriu paskui ją, tvinkčiojančios širdies aidas atsimuša į rusvašones sienas, matau ją spėriai kopiant laiptais ir kai nuseku iš paskos, kraujas smilkiniuose užverda, sproginėja kaip įkaitusi obuolienė – užuodžiu jos kvapą kas antrame name. Kertame kelis trinkelėmis klotus kiemus, viename lange stypso nusususi palmė, kitame pamatau keptuvę rankose laikančią moterį su chalatu, jos veidas piktas. Skutame stadiono pakraščiu, ten svyruoja matytas žilstelėjęs įraudęs žmogelis, po pažastimi pasikišęs į durklą panašų juodą skėtį, šypsosi, tarsi būtų susitaikęs su visais šio pasaulio gyviais ir lyg žagteli, lyg linkteli senojo namo moteriai. Tada įsukame į daugybės kojų išmintą takelį, nuklotą kaštonų bombomis, jos žingsniai sulėtėja ir staiga suprantu, kad turėsiu lenkti, nes jau kartą atsisuko ir perliejo įtariu paukštišku žvilgsniu.

Greitinu nutaisiusi savo kančioje panirusio kvartalo bėgiko veidą, netyčia paspiriu kaštoną, padarau mandagų lanką, kad neužkliudyčiau jos pirkinių maišo.

– Molodije vsegda begut i begut, – šypsosi nustebusio nykštuko burna, stabteli ir lyg ką prisiminusi šūkteli pavymui: – Ni begai ne na svojom kvartale. Eto ne tvoi. Tam mi ziviom.

Neatsisuku, bėgu ir bėgu, išsimušu į šaligatvį pro skylę tvoroje, prie gėlių kioskų kraujas ūžteli į veidą, vos spėju peršokti sidabru blykčiojančią vandens srovę, gėlių pardavėjos liejamą iš vazos į gatvę. Išvirkščias kvartalas, senas megztinis, daugiau jo nebesivilksiu.

 

 

 

© 2018 Kur tekstas

Theme by Anders NorenUp ↑