Kaip jie atsirado

pilkas debesis iškrito iš dangaus

išsigandęs blaškės ir sparnais plasnojo

ūžė jis pakibęs ant pušies šakos

gąsdino mezgėją

juodakojį vorą

grambuolį iš parduotuvės

einantį patykojo

mačiusių tai pienių

pievoj trys nuvyto

tiktai rūko gijos

debesį supjaustė

ir uodų sparnus

vakaras išdžiaustė

 

SVAJONĖ

Kai saulė pramerkdavo kairę akį, kad pasižiūrėtų į ežero veidrodyje atsispindinčius savo žandus, Uodų valstybėje, Vabzdžių ir Vabalų Pasaulio Žemėlapyje pažymėtoje kaip Plaukiojanti Sala, Spanguolynės gatvėje besiglaudžiančio uodų namelio samaninis stogas švelniai suvirpėdavo. Virš stogo iškilusi smilga-palydovinė antena subanguodavo, ir penkiolika mažų uodukų iškrisdavo iš pelėžirnio ankščių lovų.

Tada pasigirsdavo garsas, panašus į lėtai besisukančio lėktuvo propelerio. Pamažu jis darydavosi garsesnis ir garsesnis, kol ūžimą nustelbdavo riešuto kevalo arbatinio cypimas, kuris pabudindavo Uodą Tėtį.

– Nežinau, ką mes darytume be laumžirgio sparnų energijos, bet, mieloji, darbo pienių žiedadulkių gamykloje šiandien tikrai nebus – savo sparnų galiukais jaučiu, kad lis, – niurzgėdavo Uodas Tėtis tiesiai Mamai Uodei į ausį.

Jeigu ji būtų klausiusi tolesnių vyro šnekų, tikrai nebūtų turėjusi laiko virti spanguolių košės vaikams, kurie stumdėsi eilėje prie rytinio rasos dušo.

Po minutėlės visas namas pasipurtydavo, ir nuo smilgos pakildavo didžiulis laumžirgis Mėlius Debesylas. Kai visi uodukai paaugs ir sumanys pasisvečiuoti už Plaukiojančios Salos ribų, Mama Uodė sutupdys juos ant vabzdžio uodegos, šluostysis voratinklių nosinaite akis, o paaugę ilgasnapiai paslapčia išmauks įdėtas spanguolių sultis dar prieš kelionei prasidedant.

Pats laumžirgis su uodais niekada nekalbėdavo, nes buvo įsitikinęs, kad suprasti jo kalbas – ne uodo snapui. Jis net apsimesdavo, kad pro savo sparnų gaudesį negirdi penkiolikos plonų „labas ryyyytas!“. Užtat jis vertino nuosavos uodų šeimos smilgos patogumą, nes taip buvo įprasta nuo senų laikų: laumžirgiai gyvena ant nugludintų ir uodų sparneliais nublizgintų smilgų, tiekia jiems savo sparnų energiją, transporto paslaugas, o šie ketvirtadienio vakarais ant stogo kraigo pakabina kibirėlį dumblių sriubos ir visada perspėja, jei artinasi piktas žvejys, nusprendęs gaudyti melsvus malūnsparnius ir mauti juos ant kabliuko. Sklido gandai, kad po Plaukiojančia Sala gyvena Šapalų Plėšikų būrys, ir kiekvienas iš jo narių savo plačiuose žabtuose gali pradanginti dešimtis laumžirgių.

Kaip ir kiekvieną pirmadienį, Mėlius Debesylas gėrėjosi savo tamsiai mėlynais sparnais, blizgančiais saulėje, ir skrido tiesiai į Vandens čiuožikų teatrą, kuriame dirbo aktoriumi. Kaip ir kiekvieną pirmadienį, jis akies krašteliu pastebėjo, kad vienas iš penkiolikos uodukų, Siurbius Ilgasnapis, bando pamėgdžioti jo sparnų judesius ir plonyčiu balseliu zyzia malūnsparnių dainą.

– Užaugęs aš būsiu laumžirgis, – įsikibo į sparną Mamai Uodei, kuri bandė vienu metu patikrinti penkiolikos beržo tošies mokyklinių kuprinių turinį, orų prognozę Vabzdžiatinklyje ir išgerti Tėčio Uodo paruoštą ajerų nuovirą.

– Taip nebūna. Tu – uodas.

– O aš išmoksiu!

Išmokti būti laumžirgiu dar neišmoko nė vienas uodas. Bet Siurbius nenuleido snapo ir sparnų. Kiekvieną vakarą visi keturiolika jo broliukų ir sesučių užsikimšdavo ausis samanų gniužulėliais, nes Siurbius zyzdavo, burgzdavo ir plakdavo sparnais taip, kad darėsi panašus į labai mažytį, labai pavargusį, labai tylų laumžirgį.

O Mėlius Debesylas, sukirtęs ketvirtadienio vakarienę, šešiomis kojomis stipriai apkabindavo slidų smilgos-palydovinės antenos kamieną. Glūdėdavo ten labai tylus, kol iš kairiojo dangaus krašto pasigirsdavo didžiulių sparnų čekšėjimas. Artyn. Artyn.

„– Užaugęs aš būsiu malūnsparnis“, – galvodavo laumžirgis.

Kitą rytą jis imdavo burgzti, plakti sparnais ir gausti taip, kad darėsi panašus į labai mažytį, labai pavargusį, labai tylų malūnsparnį.

 

RŪKO KALBA

Spanguolynės gatvę staiga užgriuvo cypiančių, žviegiančių, tarškančių ir kliegiančių garsų banga. Iš darbo pienių žiedadulkių gamykloje einantį Uodą Tėtį Ilgasnapį prispaudė prie žemės, pūstelėjo nuo jo geltonų žiedadulkių debesį, apsuko snapu atgal į takelį, vedantį nuo namų, ir galiausiai paliko apstulbusį.

– Bent jau nereikės skalbti, turėsiu laisvą vakarą, – pakrapštė snapą Uodas Tėtis.

Įveikęs paskutinius milimetrus iki namų, pasiekė durų rankeną, bet dar viena baisi banga tvoskė į nugarą ir aplamdė sparnus.

Iš vidaus sklido zyzimas, nedarnus aplamdytų sparnų viksnojimas ir Mamos Uodės komandos: „Gaudykit košę!“, „Traukit iš po lovos brolį!“, „Į sandėliuką, mikliai!“. Košę sugauti, žinoma, buvo ne uodo snapui, todėl ji laisvai pasklido po namus ir, pralindusi pro lauko durų plyšį, šleptelėjo Uodui Tėčiui ant dešinės kojos. Po koše liko penkiolikos uodukų sąsiuviniai su matematikos namų darbais, bet jie tikėjosi, kad niekas jų negelbės.

Niekas nespėjo nė švilptelėti, kai takeliu atskubėjusi skruzdėlių komanda nugramdė košės kraštą nuo Ilgasnapio kojų, susikimšo į kišenes ir dingo po tuščiu lietaus nuskalbtu sraigės kiautu, riogsančiu Uodų šeimos kaimynystėje. Vasarą čia užsukdavo pavėsio pasiilgęs Dėdė Sliekas, bet apskritai gero būdo Lėtaeigė Sraigė leisdavo savo namu naudotis visiems, kam tik prireiks.

O tada iš lietaus lašo balos išsikapstė gauruota kirmėlaitė Pūkė ir sukliko:

– Tai jiii! Aukštyn galvas!

Iš visų plyšių kyštelėjo kelios dešimtys įvairiausių nepatenkintų galvų. Siauro pelkinio gailio lapas  linko nuo keisto įtaiso svorio. Tai buvo ant pušies spyglio pamautas plokščias gintaro gabaliukas, kurį kojomis mitriai suko, kartkartėmis šoktelėdama viršun ir plekštelėdama šešiomis kaustytomis kojytėmis vienu metu, rusva ir labai savimi patenkinta blusa.

Prasibrovę pro košės masę, savo snapus laukan kyštelėjo penkiolika uodžių ir uodžiukių. Ir neteko žado.

– Ei, jou! DJ Cyp Rėk čia jau! Letenėles ir antenas į viršų, broliai!

– Kokia keista jos kepurė, – išsižiojo kirmėlaitė Pūkė, pastebėjusi iš užjūrio jūros kopūstų megztą blusos beretę.

Daugiau niekas nebespėjo nusistebėti, nes jos kojų sukamas aparatas vėl paleido cypiančių, žviegiančių, tarškančių ir kliegiančių garsų bangą. Kas turėjo, puolė kamšytis ausų samanų gniužulėliais, kas ne – pasipustė letenėles arba bandė pasislėpti košėje.

Ir tuomet žemė sudundėjo, pelkinis gailis susvyravo, o DJ Cyp Rėk su visu savo pultu kūlvirsčia nusirito žemyn, žemyn ir dar žemiau – tiesiai ant samanų kilimėlio prie Uodų namo durų. Keliasdešimt jau patenkintų galvų sužiuro į tolstančią Grambuolio Rambio nugarą.

– Nė vienoj šaly nemačiau tokios muzikos negerbiančios publikos… – kūktelėjo blusa, glostydama spyglio lūženas. – Kokio šlamšto jūs čia klausot, broliai?

– Rūko dainų, – išdrįso atkimšti kairę ausį Siurbius.

– Pūko?

– Rūko. Vakarais. Šliaužia ir lopšines dainuoja. Tik būtų gerai, kad kas nors išverstų jo kalbą į vabzdišką.

Taip DJ Cyp Rėk visam sekmadieniui liko laukti rūko lopšinės. Nes ji tikrai gerai mokėjo užsienio kalbas.

 

SUGEBĖJIMAI

Bato įspaustoje pėdoje susirangusioje baloje gyveno juoda Dėlė Bedalė. Ji buvo tokia drovi, kad bijojo net pažiūrėti į savo atvaizdą balos atspindyje.

– Aš negraž – ik – iii… Bais – ik – ik – iii…, – verkdavo ji prieš pusryčius, pietus ir vakarienę.

Tik pavalgiusi samanų sultinio pasijusdavo geriau. Stengėsi neklausyti į svečius užsukančių giminaičių pašaipų: „Kur gi jūs matėt dėlę vegetarę? Cha cha cha!“. Dėlė Bedalė liesėjo ir juodo, bet nedrįsdavo atsikirsti šaipūnams.

Kartais Mama Uodė apaudavo penkiolikai uodžiukų aulinukus: berniukams – žalius, mergaitėms – raudonus, ir vesdavosi juos prie pėdos formos balos, nes Dėlės Bedalės ašaromis atskiestas vanduo puikiai gydydavo vaikiškas uodiškas ligas.

Kol visi penkiolika patenkinti turkšdavosi, Dėlė nulįsdavo į tolimiausią balos kampą, tyliai šniurkščiodavo, vartydavo akis ir jausdavosi Labai Naudinga. Nė viena dėlė pasaulyje neturėjo tiek gydomųjų galių.

 

KAS TU?

– Kas tu? – sušuko Siurbius Ilgasnapis į samanose išrausto drėgno urvo gilumą, mat buvo pastebėjęs iš jo kyšantį šakotos antenos galelį.

Plaukiojančią Salą švelniai liūliavo vakarinis varlių choras „Žalias pavasaris“, todėl iš pradžių uodžiukui pasirodė, kad tas, kuris tūnojo tamsioje gelmėje, visai nenori kalbėtis. Sparneliais perbėgo šiurpuliukai, bet susigėdęs savo baimės zyzlys išpūtė krūtinėlę ir spygtelėjo garsiau:

– Kas tu esi-iii?!

Pamažu atsklido balsas kaip būgno dūžis – šiuos visa vabalija ir vabzdija buvo išmokusi atpažinti kaip kasmet žmones prie ežero sutraukiančios Rasų šventės garsus.

– Kad nežinau. Manau, įvyko baisių baisiausia klaida, todėl iš anksto atsiprašau už tai, kad negaliu suteikti detalios informacijos apie…

– Kaip galima nežinoti, kas esi?

Iš ajerais dvelktelėjusio urvo gilumos kyštelėjo antroji antena ir juodo pakaušio kraštelis. Tas, kam jis priklausė, Siurbiui pasirodė pasibaisėtinai didžiulis.

– Gal jie visi bijo… iii… ateiti ir jums pasakyyyti?

Padaras, kuris pasirodė besąs didžiulis juodas vabalas, atsakė dusulingu pūškavimu. Sukaupęs visas jėgas, galiausiai išvilko tamsų kūną su blizgančiais kietais sparnais į viršų, dribtelėjo tiesiai ant kilimėlio su užrašu „Visas kojas valytis būtina“ ir pavartė akis.

– Matai, mažiuk, teoriškai mane vadina aštuoniataškiu auksavabaliu – gnoribus variabilis, jei supranti, ką turiu omenyje, kchu, – kostelėjo aštuoniataškis, nevykusiai bandydamas slėpti iš gėdos susisukusias antenas.

– Tai visai gražus pavadinimas, ir skamba išdidžiai! – apsidžiaugė uodžiukas, ir pats sau tyliai pagalvojo: „Kad taip man tokį… Reikės Vabzdžiatinklyje pasitikrinti, ar mūsų giminėje tik culex pipiens, ar ir kokių nors auksasnapių yra“.

Uodų giminę dažnai pravardžiuodavo kraujasiurbiais, nors uodai berniukai paprastai būna tikri vegetarai, o uodės mergaitės maitinasi griežtai pagal grafiką, kurio laikytis išmoksta vabzdžių ir vabalų mokykloje.

Vabalas pakinkavo galvą, atsiduso, tada atsispyrė ant visų šešių plaukuotų kojų, kilstelėjo blizgantį kūną ir lėtai apsisuko vietoje. Tiesiai prieš Siurbiaus snapą išniro liūdna akis:

– Ar matei? Juk matei? Šiuo atveju teorija tiesiog baisiai, nedovanotinai skiriasi nuo praktikos!

– Kokia teorija?

– Taškeli, teoriškai mane vadina aštuoniataškiu auksavabaliu. Auksiniu vabalu! O iš tikrųjų aš visiškai, neatitaisomai juodas! Kaip tau tai patinka? Ar tau atrodo teisinga? Ar jums, uodams, taip nutinka?

Visiškai juodas auksavabalis prisidengė letenėle akis. Visoje Plaukiojančioje Saloje jis buvo vienintelis gnoribus variabilis, todėl savo reikalais skubantys vabzdžiai ir vabalai gražiuoju neskubėdavo spręsti šios jam svarbios problemos. Ką ten spręsti – niekas nenorėjo klausyti aštuoniataškio istorijos, o jei kam nors jo prireikdavo (Saloje gyvena tiek visokių gyvių, kad kuriam nors kurio nors kada nors vis tiek prireikia), šaukdavo tiesiog „Ei, vabale!“.

– O ką, jei susigalvotum sau kitą? – dingtelėjo uodžiukui.

– Ką kitą? Gyvenimą?

– Kitą vardą! Pasivadintum taip, kad visi suprastų, koks esi…

Aštuoniataškis net nustojo krimsti samanos stiebelį – taip jis darydavo visada, kai antenas sukaustydavo liūdesys. O juk tikrai – jis galėtų būti… Galėtų tapti…

– Juodulys! Tikram vabalui toks tvirtas ir elegantiškas vardas puikiai tiktų! Tik… kaip atsikratyti senojo?

– Galėtum kam nors paskolinti. Kam nors, kas neturi savo, bet labai norėtų bent laikinai turėti.

Taip paprastai prie save atradusio Juodulio urvelio atsirado didžiulis ant beržo tošies išraitytas toks skelbimas: „Norinčius pasiskolinti nebereikalingą pavadinimą aštuoniataškis auksavabalis (gnoribus variabilis) prašome maloniai kreiptis (šaukti į urvą tris kartus) į Juodulį Vabalą (nežadinti vakarais, ačiū). P.S. Visas kojas ir letenas valytis būtina!“.