Pūgos švilpesys piktai sutrimituodavo tarpunamiuose, grindinio beveik nebesimatė, net ir visų pamirštas bet kaip sutvertų namų kvartalas, kurio kiemuose verdančiam gyvenimui ekskursantai mielai atstatydavo kamerų akis, buvo dingęs baltumoje. Justi nuobodulio nekantra ir nuovargis, sniego sulipintos lūpos sunkiai tarė žodžius. Išgelbėjo tik iš vieno kiemų ištipenusi žmogysta kibiro aukštumo balta kailio kepure ir tokio pat baltumo apykakle, puošiančia dukslius išblukusius kailinukus – smulkūs žingsniai, energingai virpančios rankos menkai derėjo su tiesia povyza bandant išlaikyti galvos apdangalo orumą.

– Rožytė? – apsidžiaugė nepatikliosios moters, nemačiusios avelės, dukra.

– Ne, ji įspūdinga tik žiemomis. Vietiniai vadina Ūdra. Sako, graži buvo moteris. Vyras anglių vagonus iškraudamas persitempė, išvarža, operacija nepasisekė. Liko viena, pusę namelio pardavė. Kaimynai padeda vandens, malkų prisinešti. Vaikai išvažiavę, kviečia pas save, bet Ūdra jiems: kol visų kailinių nesunešios, nesulauksit.

Bėrė tuos vietinėse kebabinėse, kioskuose, gatvėse, alubariuose – kartais įsliuogdavo ir į juos, mokėjo niekam neužkliūdamas rankioti istorijas – sugertus sakinius per daug nesirinkdamas, nepagražindamas. Nė karto nebuvo kalbėjęs su Ūdra, nežinojo jos tikro vardo, tik kaskart išvydęs kailinėtą siluetą – rodos, turėjo tris komplektus kiekvienam žiemos mėnesiui – nurydavo gerklėje gumulą.

Toji moteris kasmet darydavosi vis mažiau įtikinama, kaip ir kaimiškos lapijos pelkėn grimztantys namukai su daržais ir žmonėmis, jų mažas bendrabučio kambarėlis nebaigtame įrengti pastate, padalintame į murkšliną kavinę, baliams reikalingą pirtį rūsyje, penkis butus, besidalijančius vienu vonios ir tualeto kambariu betoninėmis grindimis, koridoriumi niekuo nepridengtomis sienų plytomis su įsigėrusia merdėjančios senolės smarve, kaip už paskutinių rajono daugiabučio nugarų nusidriekęs duburys šniokščiančia nuo žolių pieva, per kurį vingiuojantį takelį nuolat kerta sraigių šliūžės, kaip nuo žmonių akių paslėptos kalvos, patogios stebėti lėktuvus, kaip jo artimųjų balsai telefone. Judrios Ūdros rankos ir kojos skubėdavo nešti į parduotuvę, cerkvę, paštą, nors pats kūnas tarsi priešindamasis slinkdavo lėtai, prasilenkiant dvelktelėdavo seno įdrėkusio kailio kvapas ir vasarošilčio ežero gūsis – užliedavo žvilgsniu meiliai, niekuo nesistebėdama ir neteisdama.

Neišėjo stebėtis ir tuo, kad palikusi ilgšio palto skverną, avelė nubidzeno link Ūdros, o toji ramiai sužvejojo kišenėje morką ir ištiesė ranką. Kol gyvulėlis, kramtydamas davinį, liuoksėjo pusnimis link ekskursantų, gidas spėjo kelis kartus apžvelgti savo grupę mėgindamas įspėti, ar atsiras nors vienas viską matęs liudininkas – bet ne, visi klampoja sniegu abejingai, galėtų čia būti net visa avių banda, jų akims šios nematomos.

Trumpai atsiprašęs, nužirgliojo link moters, ir kailinei kepurei oriai pasisukus jo pusėn, išpyškino:

– Laba diena, ponia, aš čia ką tik mačiau pabėgusią avį… Gal iš jūsų kaimynų kas laiko? Padėti parvesti?.. Esu gidas, pažįstu rajoną, sako, gyvulėlių čia dar būna…

Ūdros akių ežero bangos perliejo šiluma. Papurtė galvą, pasitaisė apykaklę.

– Bet jūs pati davėte morką… Tai jūsų gal?

– Vyro tėvai mums 1985-aisiais padovanojo virtuvės baldų komplektą „Uošvė“. Stovi iki šiol. Bet argi jis mano?

Iki šiol niekada negirdėjo jos kalbant, nustebo, kad balsas išliko jaunas, spragsintis linksmumo žiežirbomis. Daug kas laikė Ūdrą dar viena persenusia, balso nebeturinčia keistuole, buvo pasiruošę tai dienai, kai ji tyliai dings iš akiračio.

– Žmonės kalba, kad gražiai apie rajoną pasakojate. Užeikite kada arbatos, parodysiu tą „Uošvę“. Kaimynes pasikviesiu, bus istorijų. O avelė gatvėje, o panteros parke – tegu vaikšto, jums rajono pokštai turėtų būti pažįstami.

Susisupo tvirčiau į kailinius ir vėl įniko atkakliai minti sniegą. Teko grįžti prie savo būrelio.

Įtempęs protą, kurį laiką mėgino rasti paaiškinančių aplinkybių, ypač toms panteroms, bet reikėjo paskubėti, nes žmonės darėsi nekantrūs. Taip ir apėjo kvartalą greičiau nei būtų norėjęs, buvo kiek apmaudu, kad nespėjo pasidalyti visomis iš knygų ir gyventojų išpeštomis žiniomis – ir antra tiek džiugu suvokus, jog pūga trukdo tam erzinančiam ilgšiui išsitraukti iš vidinės palto kišenės šūsnį lapų.

Nuvargusių gyvulių bandą primenantį savo būrelį jis ginė į užuovėją, praeidamas pro kišeninio turgus pakraštyje išrikiuotus medinius gėlių kioskus apsnigtais stogais matė, kaip gėlininkai skuba tempti į vidų sunkias vazas su chrizantemomis ir rožėmis, tirštėjančią pavakarės sutemą vienur kitur pradreskia įjungiamos šviesos juostos. Pirmajame kioske dirbanti į susiraukusį nykštuką panaši pardavėja žilais cheminiu būdu garbanotais plaukais jį pamačiusi iš tolo sušukdavo – ateik, berniukas, padovanosiu gėlyčių! Buvo nusprendusi, kad vaikšto į pasimatymus, gal net užsuka į Sodų gatvę, kaip ir visas smarkus jaunimas. Nebuvo ko aiškinti kitaip nei prisiminti ten stoviniuojančių siluetus, su kai kuriais jų dar neseniai stumdėsi pečiais vaikų namų koridoriuose, gal todėl tą gatvę mieliau aplenkdavo.

Gautas gėles dažnai nunešdavo moterims į pirmajame renovacijos ne iki galo užkamšytomis skylėmis daugiabučio aukšte dar gyvaliojančią siuvyklą, moterims romiomis akimis ir lėtais senų žmonių judesiais, paklydusiomis tarp spalvotų siūlų raizgalynių, medžiagų skiaučių, suverstų ant grubiai sukaltų stalų, pro grotomis apipintus langus žvelgiančioms į trupinius lesančius troleibusų žiedo balandžius. Jų siuvimo mašinos buvo senos, ant grindų vietoje kojų kilimėlio patiestas vandeniu įmirkęs skuduras, pajudėjus nuo drabužių sklisdavo dulkės. Priimdavo gėles švelniai parausdamos, dūsaudamos lenkiškai, rusiškai ir lietuviškai – tas vaikas visai kaip mano jaunėlis pagrandukas, visai kaip mano anūkas. Kvėpdamas troškų siuvyklos orą, stebėdamas tą neskubrų, ramų gyvenimą, pasijusdavo visai savo vietoje, tarsi rajonas būtų šnabždėjęs žinojimą, kad neišvengiamybė būna patogi, nepastebima kaip kraujo tekėjimas venomis.

Dar kebabinėje, klausydamas turko istorijų, buvo nusprendęs užsukti siuvyklos moterims parodyti avelę. Tos rajono madonos tikrai turi tinkamas akis šventiems dalykams pastebėti, galų gale, argi ne jos kantriai rodydavo užėjusiai mamai tam tikrus siuvimo triukus. Dėl vaikų, sakydavo, lengva išmokti.

Ekskursantams laukiant kebabų, gyvulėlis sušlamštė kelias pastalėje rastas bulvytes, paskui priėjo arčiau ir susirangė prie kojų, gauruotu šonu atsiremdamas į dešinę blauzdą. Keisčiausia, kad pajuto ir svorį, ir šilumą, nors net valgį atnešęs turkas neįprasto svečio nepastebėjo. Sekundę kilo paika mintis, gal knisdamasis po rajono senbuvių atmintį, pelydamas bibliotekose ir savo užuoglaudoje prie kompiuterio, landžiodamas ten, kur dera tik laukiniam žvėriui, šį bei tą pražiopsojo – gal tapo madinga vietoje šunų vedžiotis už pavadėlių avis, o ši tėra tik kažkieno nuosavybė pabėgėlė?

Bus daugiau.