Kur tekstas

išleidimui

Tag: rajonas

Tą vasarą jis įlipo į medį

Tą vasaros pabaigos rūkuos suvystytą rytą jis uždarė laiptinės duris, mosuodamas įrankių lagaminėliu įsuko į dviejų šaligatvio plytelių pločio kaštonų alėją link stotelės, stabtelėjo prie penkto medžio kairėje ir, delnu palyginęs peilio aštrumo kelnių briauną, užsikabarojo kamienu sulig antrojo aukšto langais šalia glūdinčiam vaikų darželiui. Buvo kelios minutės prieš septynias, jam – šešiasdešimt dveji, įrankių dėžėje turėjo į foliją susuktus du žmonos suteptus sumuštinius su dešra ir agurku, vieną butelį giros, kryžiažodžių žurnalą, kūną nuo žemės skyrė penki metrai, dulkėmis apėjusį rajono kvapą nuo dangaus gilybės – tiršto pampstančių kaštonų sunkio pritvinkusi lapija, kurioje įsitaisė.

Iš aukščiau pro medžių lapus buvo gerai matyti praslenkančios autobusų ir troleibusų nugaros, kioskai stotelėje, duobių išėsta krepšinio aikštelė kairėje alėjos pusėje, kelios maišelio su mišrainės likučiais nepasidalijančios varnos prie sūpuoklių be sėdynės, nykus balkšvų plytų darželio pastatas, vasarą gyvenimą žaidžiantis tik pirmame aukšte ir kieme. Kasdien žingsniais matuodamas alėjos plyteles, buvo apskaičiavęs tinkamą laiką, kai dar skysta apsimiegojusių praeivių – jei sugalvočiau tokiu metu įsilipti į medį, sakydavo sau, niekas ir nepastebėtų, tai vienas iš tų paros tarpų viskam sulėtėti, negaudyti žvilgsnių, leisti daiktams ir įvykiams plaukti pro šalį švelnia srove, nė briauna neprisiliečiant vieniems prie kitų.

Kartais išeidavo iš namų būtent keletą minučių prieš septynias, prasimetęs reikalų pašte, turguje, ūkvedžio kasdienybėje mokykloje, šonu beveik glostančioje darželio pastato sienas. Priėjęs penktąjį medį, trumpam užverdavo galvą į jį, gręždamas žvilgsniu visą tinklainę, mintis ir pasaulį užpildžiusį žalią pulsavimą, ūmai nutykęs dėl krūtinėje besiskleidžiančio noro pasislėpti, liuoktelėti ten, kur dingsta negausūs kiemo paukščiai, ištirpsta diena ir lizdus susisuka ryte iškrisiantys rūkai. Nė vienas daugiabučių vaikas nedrįsdavo lipti taip aukštai, kvartalo medžiai apskritai augo beveik nepatirdami žmonių bandymo įsikibti į šakas, sliuogti kamienais, ypač susivėlę kaštonų kūpsniai, visai nepatogūs nepatyrusiems.

Per daugelį rytų ir vakarų, eidamas ir grįždamas alėja, jis vis dėlto nejučia išsirinko vieną, turintį kelis tinkamus gumbus, šakas, drevę, galinčius tapti patikima atrama krūtinėje išaugusiam išdaigos krūmui, puikiausius tam berniukui, ganiusiam karves ir laipiojusiam į medžius, o dabar štai besileidžiančiam laiptais į mokyklos rūsį, pasigarsinančiam radiją ir palinkstančiam prie sugadintos spynos, dažų skardinių, tepaluotų vinučių stalčiaus, uodžiančiu su salsvu obelų žiedų vėju susimaišiusį metalo kvapą.

„Turėtų būti būdas aprašyti tokias pašėlusias pavasario dienas“, – kasmet sakydavo į džinsinį kombinezoną įlindusiam pagalbininkui, naktimis sargaujančiam, o dienomis keliančiam mokinių juoką vilkolakio gaurais praminta šukuosena, praslenkančiam pro kabinetus, koridorius ir kiemus su neatšaukiamu nestipraus lietaus debesies abejingumu; palygindavo delnu kelnių briaunas, ir tarsi tikėdamasis pagaliau atrasti tą aprašymą, patiesdavo ant stalo naują kryžiažodžių žurnalą.

Taip galėjo išeiti dėl to, kad vasarą mokykloje išties beveik nebūdavo darbo, likdavo tiek laiko mąstymui, net leisti sau nuklysti į vaikystėje supintų istorijų tinklo centrą, nesislapstant ir nebesijuokiant pačiam iš savo paikumo; arba todėl, kad šįryt vėl pakirdo auštant, ir toje šykščioje ant patalų besidriekiančioje šviesoje žiūrėjo į savo ir žmonos kojas, tarsi įsuktas balton drobėn, susigarankščiavusios antklodės paverstomis sunkiomis senių galūnėmis; galėtų tikti ir tai, jog pastaruosius kelerius metus buvo pradėjęs skaičiuoti jau įvykusius bendrus šeimos pietus, vakarienes ar pusryčius, kartais nejučia garsiai ištardamas skaičių ir pats savęs gėdydamasis, nes darosi panašus į savo mamą: sugautą paukštelį ligų iščiulptais kaulais vieno kambario bute, atkakliai besilaikantį narvelio taisyklių, visų lankytojų klausinėjantį, kiek valandų.

„Sėdame prie stalo visi 789 kartą per ketverius metus, – pasakė prieš tris dienas, kai abu vaikai su anūkais užsuko sekmadienio pusryčių virtuvės remonto pabaigtuvių proga. – Ir gerai, kad šito stalo neišmetėme, prie jo jūs visi košę valgydami užaugote“.

Suvokė viską pasakęs garsiai, sutrikęs pasiglostė ūsus, norėjo prieiti ir suspausti petį tam kiek pakumpusiam neaukštam vyrui nudirbtomis rankomis, kad nebeskaičiuotų; prieš tą stalą vaikai šiaušėsi, bet dabar liečia pirštais jo randus prisimindami, kaip nevykusiai pjovė duoną, padėjo karštą puodą, išliejo ką tik nuo ugnies nukeltos uogienės dubenį. Taigi gerai, reikia pasilikti ką nors tokio antikvarinio, kaip mes, užklojo jį žmonos balso aksomas.

Visi šie faktai ir kartu nė vienas iš jų galėjo neįveikiama jėga jį sustabdyti prie medžio, nors tąkart iš tiesų turėjo reikalų pašte, priversti rišti virvę prie įrankių dėžės, kad persimestų ją per petį, o paskui kibtis į žievę kaip į mylimos odą, pirštais gremžtis į visus įdubimus, griebti už šakų ir kilti įsmeigus akis aukštyn.

Viršuje buvo dar kiek vėsoka, drėgni lapai braižėsi į rankas ir veidą, kol bruzdėjo tarsi sukdamas lizdą, ieškodamas patogiausios atramos nugarai ir kojoms. Rytiniai paukščiai, kurių ten tikrai buvo, išsigandę pasklido po kitus medžius, ir tik po pusvalandžio, jam nutykus, ėmė grįžti atgal. Susigūždavo išgirdę alėjoje kaukšint moters batus, priekurčiam kaimynui šaukiant nusenusį šunį, į stotelę skubančiam paaugliui paspyrus akmenį ar po kitu medžiu susitikusiems benamiams ėmus garsiai aptarinėti dienos pradžią.

Sėdėjo kiek apsvaigęs nuo aukščio ir kartu išdidus, tarsi ką tik šią rajono dalį sukūręs – tokią, kurios niekas dar nebuvo matęs. Nustebo, kad čia taip gerai girdėti įvairūs paskiri garsai, apačioje paprastai susiliejantys į vieną liūliuojantį gaudesį. Paskui užsiėmė burną nenorėdamas prajukti, nes žvelgti į žmonių pakaušius buvo labai keista, kartais nespėdavo įžiūrėti daugiau nieko, tik batų nosis, nosį ir ne itin atidžiai sušukuotą plaukų kupetą.

Iš stotelės atkėblino ir į mokyklos pusę kinkavo jo pagalbininkas vilkolakio gaurais, užkimšęs ausis ausinuku. Palinko į priekį nustebęs, kad seną romų arklį primenantis vyras šypsosi ir kas kelis žingsnius užsimerkia, lyg medituotų akimirkas. Trindamiesi šonais darbe, šnekėdavo nedaug – tiksliau, kalbėjo beveik vien ūkvedys, o pagalbininkas pakreipdavo ausį į jo pusę, linktelėdavo ar mostelėdavo ranka, tik labiau prireikus ar tais pavasariais, kai vinių stalčiai pakvipdavo žiedais, tarstelėdavo kelias eilutes, lėtas ir taupias, lyg deklamuotų haiku.

Drėgmei iš lapų traukiantis ir atplaukiant vis šiltesnėms oro vilnims, vėsos prisisunkęs šešėlių drabužis po medžiais iro tapdamas retu tinklo raizginiu, lapijos raštais pasidengė jo kūnas, ir pakėlęs ranką prieš veidą kurį laiką nebeįžvelgė raukšlių – vien svetimos gyvybės venas ant savųjų. Taku praplaukė dvi iš matymo pažįstamos pensininkės, cheminio papurintos galvos priminė žydėti bebaigiančias pienes.

Pusvalandį jis praleido mąstydamas, kad žmonės iš aukščiau atrodo labai tylūs – treninguota pora su vaiku, tempianti jį už abiejų rankų į darželį ir skaldanti keiksmažodžius, kurią sutikęs įprastai iš nepatogumo nuleisdavo akis, riebus paauglys su paspirtuku, šaukiantis ant kiemo draugų, taros maišiukais apsikrovę benamiai, nepasidalinantys cigaretės, telefonu kalbantis vyras, vilkįs švarku be raukšlelės, mergina su vokiečių aviganiu, lojančiu ir vaikančiu varnas, dvi į troleibusą skubančios kasininkės, rėksmingai besidalijančios namų dūmais, nevaldantys juoko vaikinai ir merginos, šaudantys saulėgrąžų spjūvius, krepšinio žaidėjai aikštelėje, su savimi kalbanti močiutė, nuolat tikrinanti rankinę, jauna ausinuko besiklausanti moteris, garsiai sveikinanti pažįstamus, nevaldomai klykiantys vaikai darželio kieme. Dabar visų jų balsai, garsai tapo nebe tokie ryškūs, nuolat pertraukiami lapų šnarėjimo, paukščių sparnų šlamesio, kamienų girgždesių – kiekvienas išgaudavo kitokią natą – mašalų zyzimo ir kaistančio oro virpėjimo.

Šaka keliavo skruzdėlių virtinė, patraukė pirštą joms iš kelio tardamas, kad padarėliai skuba į darbą, įsivaizduodamas, kaip jo paties ieško darbe. Šiek tiek nusivylė, pirmojo pavaduotojos skambučio sulaukęs tik po keturių valandų nuo oficialios darbo pradžios, kai šešėliai po medžiais buvo beveik ištirpinti pakilusios kaitros vandenyse, kąsdamas sumuštinį aptirpusiu sviestu, viena akimi stebimas vienišos varnos, kuriai ką tik nuo kelių nuspriegė trupinį. Kelnės, žinoma, jau buvo apkritusios sudžiūvusiomis šakelėmis, vabzdžių kiautais, iki rudumo suvytusiais žiedlapiais – šyptelėjo prisiminęs, kad nuėjus tuos kelis žingsnius nuo namų iki mokyklos, tekdavo jas nusimovus lenkti saugant lygintuvu meistriškai sukurtą briauną ir lįsti į antra oda tapusius džinsus. Kas dabar bus su kelnėmis, nežinojo, kaip ir su darbu – skambučio garsas išjungtas, net kai po valandos iš bibliotekos skambino žmona. Užtenka žmogui įlipti į medį, ir jis jau dingsta nesaties pertraukoje, bet vis tiek ranka sudreba siekiant vis dar vėsaus giros butelio – tą akimirką, kai tavęs pasigenda, kraują virinęs pokštas virsta kartumu galugerklyje.

Vienu metu stipriai nutirpo koja, teko nepatogiai rangytis tarp šakų ieškant kitos padėties, gaudant nuslysti susiruošusią įrankių dėžę. Triukšmas išgąsdino pro šalį tipenusį katiną, bet daugiau nieko ir neįvyko, nuo stotelės artėjanti balta kepurė su snapeliu, virtusi stambiu vyru, nešinu maišelyje krapų, svogūnų ir gėlių kuokštu, praplaukė pro šalį it abejingas rugpjūčio debesis. Paskui, netvirtai klibinkščiuodama aukštakulniais, alėjos pradžioje ištįso juodo kostiumėlio kaip paštetas plastikiniame volelyje suspausta kaimynė Natalija, nuolat ieškanti darbo, nuolat rūkanti ir besišypsanti vien lūpos kampučiu; žiūrėjo į ją, atstumo paverstą vienu iš medžių šešėlių, staiga atsiminė kažkurio poeto biografijoje skaitęs – anuomet kaimo žmonės vieni kitus atpažindavo iš eisenos. Anksčiau ir pats turėjo tokių gebėjimų, tam buvo tinkama gyventi priemiestyje,  bet tapęs detale rajono schemoje detalių pastebėdavo vis mažiau – viską nuplaudavo nesibaigiančio gaudesio ir judesio vandenys.

Kaimynės plaukuose įžiūrėjo porą vėjo įpintų suvytusių žiedlapių, tarėsi pajutęs nuo jų sklindantį salsvai karstelėjusį kvapą – panašus rudenėjant apimdavo kišenės dydžio biblioteką, kurioje dirbo žmona, ir atėjęs jos pasitikti patamsiais, slinkdavo sučiurusiu raudonu kilimu iškloto koridoriaus viduriu, gąsčiodamasis, kad iš kabinetų ertmių ilgėjantys šešėliai anksčiau priklausė už lentynų pasislėpusiems ir ten suvytusiems žmonėms. Ir jau paskui, lydėdamas žmoną pro bibliotekai draugiją palaikantį mūrinuką, virtusį labiausiai pulsuojančiu rajono baru, atidžiai įsižiūrėdavo į aplink stoviniuojančias figūras, ieškodamas panašumo su koridorių apaugusiais pavidalais.

Štai jo lapų, šešėlių, štai jo skruzdėlių ir žmonių rajonas, kuriamas iš naujo. Štai jo venos, tapusios medžių gyslomis, auga į visas puses, ir gal išgriebs atsakymą, koks tinkamas susėdimų už stalo skaičius.

Pakilo vėjo šuoro pabaidytų balandžių sūkurys, norėjosi juoktis ir riktelėti: tai jie yra amžinasis energijos variklis, be jų niekas neatsirastų aplink! Oras darėsi sunkus nuo kaitros, jos priveiktas glaustėsi prie kamieno pusiausnūdomis, krūptelėdamas kaskart galvai svyrant žemyn, garsiai įkvėpdamas atslinkusio žydinčių dobilų, automobilių išdeginto kuro, kepamų svogūnų kvapų gūsių.

Baba Malia, krypuodama galingu surūdijusių sąnarių vos bepalaikomu sąstatu, šlavė alėją su metais vis pilkėjančio chalato skvernais – jis buvo užmiršęs tikrąjį moters vardą ir priežastį, dėl kurios ši išeidavo į parduotuvę avėdama šlepetes, kilogramais pirkdavo kačių maistą aplink besisukančioms benamėms, o vieną dieną, mandagiai paklausta žmonos, kaip sekasi, ir iš jos išgirdusi vyrą tapus mokyklos ūkvedžiu – meistru, kitaip sakant, įsmeigė į ją pilkšvas, minkštas it apėjusias balandžių plunksnomis akis: „Meistras? Tai tu dabar Margarita, golubuška, pasisekė, što li?“

Atpasakodami tą sulyginimą šeimai ar draugams, abu prajukdavo it paslaptį išdavę vaikai. Dabar Baba Malia pukšėjo pro šalį apsunkusi, iš viršaus žiūrint, visai nereginti jokių rajono esybės virpesių, ir kol jos pavidalas susilygino su stebinčiojo kaštonu, kojos išaugo į kamieno storio pavakarės šešėlius. Kaip tyčia vėl nutirpo koja, norėjosi pasiraivyti, buvo sunku saugotis judesių, nors mirtinai reikėjo – tikrai pajus, užuos, pamatys, atkragins galvą ir užsikvatos visa gerkle. Paskui sutiks ją, linguojančią ant taburetės pavėsyje po langais, lupančią obuolio žievę, leidžiančią per rankas nesibaigiančią spiralę, sėklomis apkibusiais chalato skvernais, sugaus žvilgsnio strėlę ir kris negyvas – žmogus, įsilipęs į medį užuot ėjęs į darbą, žino tiek, kad virsta šešėliu bibliotekos koridoriuje. Dar dieną kitą, žiūrėk, jis sėdasi prie stalo, rytais išeina į rūko gaubiamą kiemą, taikosi paglostyti benamę katę, skambina paklausti, ko reikia iš parduotuvės – o paskui rankos kojos ima tirpti, dingteli mintis užsirašyti į polikliniką, ir čia, išėjęs į balkoną su kavos puodeliu rankoje, pamato Babą Malią, lupančią paskutinę jo gyvenimo žievę.

Voras nubėgo ranka, net visi gyvaplaukiai pašiurpo, ir mintis sėdėti savo lizde iki saulėlydžio, iki įsižiebiant langų jonvabaliams, geriant į save kitų gyvenimų šviesą, pamažu susisuko į baimės spiralę. Troleibusų nugaros apsiblausė, iš darbų grįžtančių žmonių figūros darėsi pilkšvos, vienu metu pasirodė, kad jiems išaugę ilgi balandžių kaklai.

Baba Malia užsikosėjo, krenkštė remdamasi į medžio kamieną liūdnu storabalsiu paukščiu, o baigusi nugirgždino savo surūdijusį korpusą tolyn. Liko nepastebėtas, tik šešėliai jau rinkosi aplink, glostydami vėsa, ir alėja vaidenosi tapusi nutrintu raudonu kilimu; kai užėjus tamsai, perplėšiamai būriais lakstančių vaikų klyksmų, pagaliau nusileido žemyn, pats nebegirdėjo savo žingsnių – iki pat laiptinės durų, kur rado su chalatais stoviniuojančių moterų kupetą.

– Ak, Baba Malia vėl siautėjo, grįžo, spardo kaimynams duris ir rėkia: Meistras mane atleido, eto nespravedlivo!

– Taip negalima, greitąją iškvietėm, išsivežė.

– Parėkauti tai parėkaudavo ir anksčiau…

– O tu kur buvai, nėra tų vyrų, kai reikia!

 

Išvirkščias senas megztinis, ir nieko daugiau

Vilnius švenčia festivalį “Nemiegantys rajonai”, jis bus ir Naujininkuose. O aš vieną iš vasarų rajone atradau kitą pasivaikščiojimų kelią nei įprastai, ir kartą jame pasitaikė moteris blyškiu rožiniu chalatu, saulei leidžiantis į dubenį liejusi vandenį iš kolonėlės ir skalavusi kalną drabužių. Nuo to laiko vis vaikščiojau pro ten, grįžusi rašiau po sakinį, pastraipą. Kai kurie stebėjimai tikri, kai kurie ne, juos spausdino “Slinktys” ir “Nemunas”. 

Kiekvienas rajonas turi savo išvirkščių pusių, kur gyvenimo siūlės kitokios, nerodomos. Su ledais rankoje užklystu į nematytą Naujininkų pusę, siūbuoju aptrupėjusiu šaligatviu, bijodama įkristi į gyvatvorę. Priešais siūbuoja senutė gėlėta suknele – visų išvirkščiųjų miesto pusių senučių suknelės gėlėtos ir primena pablukusius chalatus – ir už pačią didesniu pirkinių maišu.

Pro šalį praslenka judantys balaganų paveikslai: porelės su šortais ir nudrengtais marškinėliais, alaus skardinėmis rankose, keli arai sunykusių asfaltuotų stadionų, prismaigstytų žaidžiančiais apsimetančių vaikų ir saulėgrąžas gliaudančių mamų, per plytelėmis grįstą mokyklos kiemą pėdinantis niūrus pečiuitas mokyklos sargas.

Tą tuščią išvirkščią vietą glemžia žolė, galėtum girdėti, kaip pro šaligatvių plyteles gręžiasi jauni daigai, matai iš už irstančios gatvės posūkio išnyrančias erškėtrožes, po dešimties metų pasieksiančias mokyklos laiptus. Vaikai šokinės tiesiai į žolę ir gėles, miesto ir gamtos santuoka bus įvykusi, ir žiurkė iš po kioskelio prie „Spartos“, kurią mačiau vakare laukdama troleibuso, nebebijos nubėgti prie stotelės šiukšliadėžės.

Atsargiai apeinu visokias ištrupėjusias vietas, pakėlusi galvą matau gelsvus daugiaaukščių kyšulius tarp medžių viršūnių. Laiptais žemyn – ir siūlės tampa lygesnės, daugėja rūšiavimo konteinerių, vaikų žaidimo aikštelių su romiomis jaunomis mamomis, daugiaaukščiai jauni ir pasitempę, žolė nušienauta. Tik žvilgtelėjus dešiniau, pro medžius matyti sugurusio medinio namo šonas, tokie šonai vis dar nepatogiai švysteli tarp iščiustytų pastatų, praeiviai stengiasi juos oriai apeiti.

Iš namo iššoka pusamžė šviesiaplaukė moteris, apsikabinusi kažko prikrautą plastikinę vonelę, eina siūbuodama klubais, aplink juos raitosi rožinis sijonas išblukusiomis balkšvomis gėlėmis. Prie pat pasitempusių daugiaaukščių, ant kalnelio, mėlynuoja vandens kolonėlė. Moteris tėkšteli savo nešulį ant žemės, paleidžia vandenį – suputoja muilas, spėju įžiūrėti skalaujamų drabužių raštus. Gatve tykiai nugirgžda modernus vaiko vežimėlis, žmonės vedžioja per darbo dieną nusigulinėjusius šunis, o skalbėja, panaši į susirūpinusį nykštuką, vis lieja vandenį. Saulė kaip džiovinamus drabužius ištiesia šešėlius, nuo vandens kolonėlės tykšta sidabro kriokliai. Aš negaliu atitraukti akių, gerai, kad į mane nežiūri, gal pripratusi, juk aplink vien langai, šeimos čirškina vakarienę ir stebi šį drabužių skalavimą, kol galiausiai baigiasi išvirkščios siūlės, išeinu į gerąją pusę. Į veidą ūžteli lipnus liepžiedžiais ir nelaistomu asfaltu atskiestas karštis ir riedlenčių tarškėjimas.

– Tomas serga ebola, Tomas serga ebola! – praskriedamas rikteli berniukas, iš riedlentininkų plaučių kaip kraujas pasipila juokas ir šniokščia iš paskos, kol įvirstu į vėsų laiptinės šulinį.

Dienomis dirbu biure ir nenešioju pėdkelnių. Biuras vidutinio lygio, visi užmerkia akis, prakaituoja, neišsiplauna kavos puodelių, paskui išeina į geresnį. Vakarais nematomas miesto megztinio kūrėjas duria gatvės virbalu į dauboje paskendusį kvartalą, grįžtu į jį kaip sąžininga dienoraštį rašanti pradinukė. Tvoskiantį karštį pridusinusi drėgmė glosto odą, besibaigiančio lietaus migloje slepiasi kioskai, vienas jų išspjauna į statinaitę panašią moterį margu sijonu ir žilstelėjusiomis madonos garbanomis. Ji atsisuka, apžioja rankoje laikomą kebabą, plėšia foliją, sidabriniai lakštai kaip dideli lietaus purslai krenta žemėn.

Apleistuose stadionuose vaikų nėra, tik medinis ledų pagaliukas ant laiptų, rusvas kaip iš po asfalto besikalančių žolių viršūnės. Po medžiu svyruoja įraudęs žilstelėjęs žmogelis raudonais marškinėliais, po pažastimi pasikišęs į durklą panašų juodą skėtį, jam nuo pečių kyla garas. Šypsosi, tarsi būtų susitaikęs su visais šio pasaulio gyviais.

Pro mokyklos langus liejasi saldžiai glitus kaip irisas rusiškas popsas, vaikinas ir mergina pakaitomis kartoja „solnce, solnce“. Iriuosi per vėją kaip per vėsią upę. Medinis nepatogusis namas, pasirodo, turi dailias langines, kadaise grakščias gonkeles kinivarpų sugadintomis figūromis ir gėlių guotą, o kieme, kiek spėju įžiūrėti, veši visa ryjanti žolė ir ant šono pūpso mėlyna sofa. Prie mėlynos vandens kolonėlės – tik keli telefonais grojantys paaugliai. Trys vaikai po balkonu žaidžia kortomis, pasitiesę pledą – vaikai, siųsti iš praeities.

Trečią mano būdravimo dieną stadionai, mokyklos kiemas ir visos papievės net gruzda nuo kaitros, palei erškėtrožių krūmą deginasi porelė, du prakaituoti gniutulai. Iš daugiaaukščio iššoka du septynmečiai su dviračiais, įrudę kaip karameliniai saldainiai.

– Tu „Soriuką“ žiūrėjai? – mindamas kiek turi jėgų, šūkteli vienas.

– O apie ką ten?..

– Ten labai labai įdomu, ten apie… – vėjas nukanda žodžius, išvirkščiasis kvartalas išspjauna mane į gerąjį, bet aš grįšiu, dar grįšiu.

Gerojoje miesto pusėje sunkios miegamųjų kvartalų moterys gėlėtais sijonais apdaužo mane rankinėmis, kai lipame iš autobuso, rituosi palei irstančias gatvių siūles kartu su kamuoliniais debesimis. Oras pakvimpa besiartinančia audra, ant laiptų sėdinėja spalvotos mergaitės, užsiklojusios kelius žurnalais. Žvilgteliu į visaryjančių erškėtrožių kaimenę ir staiga suprantu, kad ji atsitraukusi, išsibarsčiusi, net gysločių ordos pakrikusios – aptrupėjusio keliuko griaučiai užlieti šviežiu asfalto krauju. Ir vietoje traškančios visuotinio augimo simfonijos sproginėja spalvoti balionėliai mokyklos kieme: ant suolelio sutūpusios kelios paauglės, viena šaukia „nichačiu“ iš balto automobilio lipantiems vaikinams.

Tų jaunų nirčių paauglių spalvų ir garsų chaosas siaučia po kamuoliniais debesimis, jie atėjo atsikovoti apvirškintų betono plotų ir tikrai laimės, bent jau šiandien.

Vėjas neša kaitros iščiulptus lapus, panašius į padžiūvusiųs žvėrelių kūnus, svarstau, ar logiška eiti vandens, kai tolumoje inkščia audra, pro šalį praskrieja tuntas vaikų, ir pagaliau, iš kiemo išnyra ji, suleidusi dantis į obuolį, nešina dviem tuščiais kibirais, baltu ir juodu. Matau jos profilį, nuleistus lūpų kampučius, nedidelę nykštuko kuprelę. Moteris puldinėja po gatvę zigzagais, rikteli ant vaikų, šie purpteli nuo gatvės kaip žvirbliai. Cypteli automobilio padangos.

– O bože, nenormalnij! – išgirstu sakant tą moterį, ji mosteli ranka ir automobilis dingsta.

Prasilenkdama pamatau, kad vandens nešėjos plaukai ne tiek šviesūs, kiek žili, panašūs į paukščio kuodą, ji vilki baltą palaidinę ant petnešėlių ir juodai baltai margintą sijoną, skruostai įdiržę nuo saulės ir įpročio stipriai sukąsti dantis. Stengiuosi eiti koja už kojos, bet ir ji neskuba, stabteli atsikąsti obuolio, šūktelėti ant vaikų – žodžių, kaip ir žingsnių, negirdžiu. Porą kartų atsisuku, ne, iki vandens kolonėlės dar keli šimtai metrų, dar keli širdies dūžiai, negaliu gręžiotis per dažnai, šis kvartalas nepatikliai stebi; prie kojų čiūžteli pagyvenęs „fordas“, iš jo išsiraito žilabarzdis seniokas languotais marškiniais, dvelkteli cigaretės dūmu ir kai vėl dirsteliu per petį, namai kaip griežti plačiapečiai apsaugininkai užstoja taip ilgai medžiojamą vaizdą.

Girdėjau jos balsą, kalbėjo kaip žmogus.

Įjunkstu bėgioti ir vis taikau prasikošti pro naująjį rajoną – kalnai, pakalnės, kaip žingsniai į žolę bumpsintys obuoliai tarp lieknų daugiaaukščių įsiterpusiuose, miesto kablelius primenančiuose kiemuose. Vėjas atneša saldžiarūgštį pūvančių obuolių ir drėgną, šlapių lapų priekvapiu atmieštą dvelksmą, šeštadienio rytą ten daugiau jokio judėjimo, tik ant virvės kaip vėliava plevėsuoja išblukęs rožinis sijonas baltomis gėlėmis.

Šiokiadienių vakarais bėgikai išvirkščiajame rajone atsargūs, stengiasi trauktis iš kelio visus automobilių langus atlapojusiems treningiukams, besiklausantiems muzikos iš telefonų. Gatvėje mažai šviesos, iš šešėlių išnyra apsunkusios nuo nesibaigiančios dienos šeimos, blyksteli pavargusio šuns akis, vaikiško paspirtuko metalas, namų stogai įsitempia prilaikydami žemyn sėdančius debesis, o aš prilaikau save, dar žingsnis, priekyje būrelis žmonių, pypteli automobilis. Neriu pro strakaliojančius vaikus, prietamsyje jie tik šešėliai, suku į dešinį kelkraštį, ir tiesiog po žibintu išdygsta ji. Švysteli rožinio su baltomis gėlėmis sijono raštai, moteris stabteli apkabinusi save rankomis, veide tas pats rūpestis ir žioruojantis laukimas, bet negaliu sustoti ir pažiūrėti – o kai atsisuku, išsilenkusi pirkinių prigrūstu maišu mosuojančios mamytės leopardo raštų timpėmis, po žibintu tuščia.

Kelias dienas lyja, prie mokyklos spėja pasodinti gėlių. Kulniuoju pro ją paskui nervingai žingsnį beldžiančią aukštą garbanotą blondinę juosvomis plaukų šaknimis, tigrine tunika ir storoka aukso grandine ant kairės kojos. Moteris stabteli prie mokyklos, pasitaiso nuo kojos smunkančią guminę šlepetę, tarsi kažko laukia, bet tik jau matytas baltas automobilis lėtai praslenka pro šalį – šįkart be triukšmo ir merginos su balionėliais. Ta su aukso grandine atsidūsta, sprigteli pusiau surūkytą cigaretę ir greitai leidžiasi laiptais, paskui kyla į kalną ir dingsta rusvų plytų viešbutyje nepasilabinusi su kieme sutiktais žmonėmis.

Išriesdama lanku savo maršrutą, kad tik prasukčiau pro išvirkščiąjį rajoną, šoku iš kelio praleisdama du nuo kalno lekiančius ant riedlentės susėdusius berniukus – vienas rankoje laiko prakąstą alyvinį obuolį, mano pusėn tykšteli sultys. Tiedu juokiasi, ir aš šypteliu, apsimesdama šio rajono gyventoja, žiūrėkite, mano rankoje pirkinių maišelis ir žingsniai tiesūs, nekantrūs, pečiai nusvirę po darbo dienos, mes visi kapojome galvas slibinams ir susirinkome savo vaikų sodinukus iš darželių, pirkome dešrelių ir rakindami namų duris stebėjomės, kodėl sapnuojame tokį išvirkščią gyvenimą.

– Ja prijedu, – iškvepia tiesiai į ausį garstyčių spalvos striukė, ir vėl darau lanką cyptelėjusi atsiprašymą. – Idite tuda i nemešaite mne!

– Aš… nemešaju, – žiojuosi teisintis.

Garstyčių spalvos striukė atsisuka, iškiša iš pastatytos apykaklės pašiurpusią įžeisto paukščio galvą – tai ji! – apmirštu dairydamasi rankose kibiro vandeniui. Moteriai iš po kojų išsprūsta pūstas gelsvas pekinas, įduria abejingu sfinkso žvilgsniu. Mano herojė pamoja ranka tiedviem berniukams su riedlente ir obuoliu, abu dumia į pavargusį seniausią šioje gatvėje medinį namą šaukdami „nu idiooom!“, juokdamiesi, prabėgdami užkliudo ant virvės skalbinių segtukais prisegtą oro pripūstą baltą plastikinį maišą. Pekinas sukasi aplink šeimininkės sijoną kaip skriestuvas su nepermaldaujamu gerai prižiūrimo gyvūno abejingumu, virvė apipina blauzdas, moteris pakreipia paukščio galvą į mane ir akimirką atrodo kaip į negyvenamą salą išmestas žmogus, nebežinantis, ar priklauso dvikojų, ar keturkojų padermei. O paskui trukteli pavadėlį ir sako šuniui:

– Skarei, nada uspet na serial.

Spėriai nusirita gatve, neleisdama sugauti žvilgsnio, judesiai nervingi, mostai panašūs į dirigento, puikiai jaučiančio savo orkestrą – ir orkestras griežia atsidavęs: vaikų žaidimo aikštelėje ant kopėtėlių sutūpusios paauglės nustoja spjaudyti skreplius, į pekiną ranką tiesęs vaikas sutramdomas vienu urgztelėjimu, kelkraštyje stabtelėjusio džipo vairuotojas palinksta bučiuoti perpus jaunesnės merginos, vandens nešėja stabteli pažiūrėti ir bučinys neišsipildo. Linktelėjusi sėdintiems viduje įšoka į kiemą tarp dviejų daugiaaukščių rusvais šonais, paauglės vėl atsikrenkščia.

Paspartinu žingsnį, einu į ritmą jaunuolių glaudžiai visas kūno dalis apsivijusiais treningais iš mobiliųjų leidžiamai muzikai. Trise sėdi ant bortelio, gręžiami rusiško repo, už trijų šimtų metrų jau kiti, džinsuoti, panirę į anglišką popsą. Muzika iš telefonų – navigacija į paauglių širdis, šiame rajone vaikšto ją leisdami kuo garsiau, bet maršrutai nenaudojami, garsai neveda į kapitono fon Trapo gamos idilę.

Idilės ženklai ryškiai šviečia kai bėgu plieskiantį lyg rudens laužas vakarą išvirkščiuoju kvartalu, rydama šalčio tumulus ir sunkius, su kepamų obuolių kvapu susivijusius dūmus, styrančius iš daugiaaukščių papėdėse kūpsančių mūrinukų ir medinukų kaminų. Pro atdarus langus srūva kepamų svogūnų ir pyragų kvapai, tarkšteli šaukštas į lėkštę, kažkas juokiasi – skani sriubytė. Žmonės valgo pavakarius, vaikai šalčio iššluoti iš kiemų, kaukši pavargusios moters su batono ir dešrelių prigrūstu pirkinių maišeliu kulniukai.

Artėju prie mėlynosios kolonėlės, prie jos tuščia kaip pamirštoje saloje; apsuku dar vieną ratą, skausmingai jausdama, kaip kojos trinkteli į asfaltą – miesto žmogaus bėgimas šaligatviais ir gatvėmis grynas apsimetinėjimas, tenka prisipirkti amortizuojančių sportbačių ir hermetizuojančių drabužių, kvėpuoti autobusų banginių iščiurškiamomis atliekomis, o tave sutikę kvartalo pėstieji nusuka akis.

Apsuku dar vieną ratą, vagis grįžta į nusikaltimo vietą, ima kvartalo žmonių faršą ir iškepa asmenybių kotletus – jei prasidės Kafkos verta apkalta, nesiginsiu, daug jūsų nugulėte socialiniame tinkle ir kitur, kur plačiais sėjėjo mostais barstau raides. Vidutinio lygio biure daugiau nelabai yra ką veikti, nebent nueiti į tualetą pasikeisti prairusias pėdkelnes. Paskui, po darbo, nelabai yra ką veikti, tik braižytis nepažįstamame rajone ieškant akimis orkestro dirigento, kuris kilsteli ranką ir visas kvartalas šoka savo gyvenimus.

Raini rudens šešėliai driekiasi per takus ir pastatus, išryškina mokyklos pašonėje medine nuo senumo pasišiaušusia tvora apjuostą darželį, jame įsegti keli krūmai, nupiepusios gėlės, viskas auga kas sau šiame pašėlusiai besikerojančiame individualistų pasaulyje. Darželis atrodo kaip pamestas daiktas. Stebėtina, kiek prikuriama nereikalingų daiktų, nevykusių pagražinimų ir idėjų, juos paskui reikia užmiršti ir praeiti pirštų galais nekliudžius žvilgsniu ar žodžiu.

Šįkart vandens kolonėlės moteris išsprunka iš savo kiemo ir dumia gatve sulinkusio senstelėjusio nykštuko skubrumu, iš tolo šviečia žalsvas megztinis ir baltas pirkinių maišas, žodžiai nepaliaujamai liejasi į prie ausies spaudžiamą telefoną. Dingsta kituose kiemuose, nuo namų sienų kurį laiką kaip teniso kamuoliukai atsimuša žodžių pradžios ar galūnės, ir iš to jokios naudos. Pagaunu siūlo giją ir neriu paskui ją, tvinkčiojančios širdies aidas atsimuša į rusvašones sienas, matau ją spėriai kopiant laiptais ir kai nuseku iš paskos, kraujas smilkiniuose užverda, sproginėja kaip įkaitusi obuolienė – užuodžiu jos kvapą kas antrame name. Kertame kelis trinkelėmis klotus kiemus, viename lange stypso nusususi palmė, kitame pamatau keptuvę rankose laikančią moterį su chalatu, jos veidas piktas. Skutame stadiono pakraščiu, ten svyruoja matytas žilstelėjęs įraudęs žmogelis, po pažastimi pasikišęs į durklą panašų juodą skėtį, šypsosi, tarsi būtų susitaikęs su visais šio pasaulio gyviais ir lyg žagteli, lyg linkteli senojo namo moteriai. Tada įsukame į daugybės kojų išmintą takelį, nuklotą kaštonų bombomis, jos žingsniai sulėtėja ir staiga suprantu, kad turėsiu lenkti, nes jau kartą atsisuko ir perliejo įtariu paukštišku žvilgsniu.

Greitinu nutaisiusi savo kančioje panirusio kvartalo bėgiko veidą, netyčia paspiriu kaštoną, padarau mandagų lanką, kad neužkliudyčiau jos pirkinių maišo.

– Molodije vsegda begut i begut, – šypsosi nustebusio nykštuko burna, stabteli ir lyg ką prisiminusi šūkteli pavymui: – Ni begai ne na svojom kvartale. Eto ne tvoi. Tam mi ziviom.

Neatsisuku, bėgu ir bėgu, išsimušu į šaligatvį pro skylę tvoroje, prie gėlių kioskų kraujas ūžteli į veidą, vos spėju peršokti sidabru blykčiojančią vandens srovę, gėlių pardavėjos liejamą iš vazos į gatvę. Išvirkščias kvartalas, senas megztinis, daugiau jo nebesivilksiu.

 

 

 

© 2018 Kur tekstas

Theme by Anders NorenUp ↑