Category: Eiliuoti tekstai

Redaktorius atsistatydino.

Peraugę haiku. Ilgesio eilėraščiai per karantiną

Per karantiną išpuldavo nemiga, atsibusdavau ir prisimerkusi nuo ekrano šviesos į telefoną rašydavau nei tai eilėraščius, nei tai peraugusius haiku. Kelias savaites vienintelis žmogus, kurį galėjau apkabinti, buvo mano vyras. Artimieji liko toli, vaikystės pavasario pievos, kurių buvimą kasmet pasitikrinu, irgi. Rašiau sau tokius apkramtytus atminties atodūsius prieš miegą. Nesušukuotus ir naivokus, tinkamus nemigai pasūpuot. Sakiau sau, kad gana bus, kai vėl žmones ir vietas pamatysiu, ir buvo. Bet vienas vakar vis tiek atėjo. Sudėjau visus čia, galima patogiai nusileist iki to paskutinio. Šuo buvo vardu Dingis. 

*

Gulbinėlis
Taip vadinas tas ežeras
Taip vadinas žmogelis
Kur parėjo nekviestas
Ir parėjęs susirangė į ežią
Jo galvoj ilsėjos
Didelis miestas

*

Moterytės ant kranto
Ak tikrai
Čia tiktai
Susivėlusios švendrės
Iki upės
Dar keli kibirai
Juosvo liūdesio
Du baikštūs narai
Vakarą nuneša

*

Ant lieptelio
Šlapiai išgulėta žymė
Kaip liesutė
Debesies be lietaus
Vėlė

*

Vario šaltinis
Po stirnų kojomis
Siūlas priešaušrio saulės
Į vandenį puola
Vėjo raibuliai
Per užuolaidą bėga
O mano stirnos
Stiebias į miegą

*

Šalpusnio plaukeliai
Ir juose vabalėlis
Kas dviračiu mina pro šalį
Neužkliudę prarieda

*

Irisas
Purtosi rasą
Nutirpęs visas
Ir basos kojos į žolę
Panyra lėtai
Lyg nenorėdama
Tavo diena
Į šilumą ritas
Patylėdama
Ten kur turi praeiti
Naktinės pamainos
Šešėliai

*

O pavasario vėjai
Mes kaukes ant pusveidžių dėvim
Ateikit rytoj

*

Krapų skonis ar blakių
Avietinis dangus žada lietų
Ir gal už šitos tvoros
Rytojaus nebus
Bet dar palaukim
Labai neskubėkim
Nes pro šalį
Viltingai praeina
Džiūstančiom malkom
Prakvipęs žmogus

*

Raunamo ajero aitrą
Rūkas pagavęs išlydo
Mes su mama vandeny
Įbridusios tirpstam
Reiks dar pareiti
Ir ajerą bliūdan pamerkti
Bet dabar toks šiltumas užliejęs
Bandom jo atsigerti

*

Vištakojai
Tie žolių kareivėliai
Kad ir kaip juos stebėčiau
Triskart per dieną paauga

*

Į juodą vandenį
ievos šakos panyra
O juoduma ta
Apgaulę tyrą
Slepia kaip
Stebinčią akį
Ir mano kojos
Ir mano rankos
Dyla
Su mėnuliu
Brendant
Į juodą vandenį

*

Avių vilnos
Išdrikusios bliūde žolėj
Išmirkusios
Visai nebaltos
O mano dienos
Pro sietą pabirę grūdai
Žali agrastai
Nevalgomos

*

Kibiras pilnas
Nakties
Iš šulinio dugno
Prieš nešant namo
Nupilt
Žolėj varlė
Sujuda

*

Lelijų karūnos ugninės
Pro žoles ir pro langą
Akis tos spalvos neatsigina
Į sapną nusineša

*

Kregždės lizdas
Ant plytos
Iš nieko lipdytas
Pilnas kvartalas naujų

*

Sklaidau aukštą žolę
Pamečiau
Lakinio batuko
Kaspinėlį
O gailestingumo
Rasa per rankas
Tuščiom
Iš bažnyčios
Parėjom

*

Paparčiai
Išauga iš mylimo žvilgsnio
Ir nirčiai
Kimba į taką
Vis mažiau jo
Bėgant į daržą
Vis arčiau
Žalias vakaras

*

Suvyniok
Popiečio miego čiužinį
Raudonais dryžiais
Saulės nubalintą
Nepalik
Pievoje gulinčio
Į namus parskrist
Reikia kamanei

*
Vapsvų lizdas
Kaip klausimo gausmas
Į nieką daugiau
Negali žiūrėti

*

Paryčiais
išsiliejo pieno kaniukas
ant dobilų rūko vilna
pasidėjus kraselę
sėda melžti apsukus
tavo dieną – spalvotą skarelę
apie galvą
ir mišką ir kelią
*
Dviračio ratas
praskiria balą
lietaus burbulai skyla per pusę
po skardiniu stogeliu kioskelio
trys lietpalčiai ir musė
*
Pašte varvantys lietpalčiai
kvepia žaliais vandenim
jie dar tykiai banguoja
nyra gilyn
Kaip atšalo!
sako moteris pirma eilėj
jos žodžiai salsvi
nuo pašto ženklo klijų
plūdena lipa rankove
Tuoj išeis autobusas!
lieka kabėt
virvele parištas tušinukas
ant durų rankenų
ežero lieka

*

Saulė daug arčiau

susirangius ant šuns būdos stogo

įsiūta skardoje

po mano kojomis

dalinamės viena rieke duonos

pagauna ore

savo dalį ir uodą

didelis vidurdienio kalnas

pareina apkibęs šienu

Prognozė

Išeina jau sniegas ir ašaros

iš šito kiemo miestelio

nes reikia kažkam parodyti pavyzdį kaip viską pakeisti

rankoje laiko maišelį ar paukštį

vaikas sušlapusiais batais

meteorologo sūnus – visas į tėvą, nenuspėjęs to didelio debesio

pavirtusio ežero medūza

juk šiais laikais vaikams nebereikia plaukti

ir kai debesis apsemia kaklą

niekas neprikiš kad tai ežeras tave įtraukė

taip mes prisikuriame tuščių vietų

apleistos sodybos stotelės obuolių pertekę sodai

tie bjaurūs fermų likučiai

mokyklos sporto salėje pro stogo kiaurymes

žvelgiančios balandžių akys

paukščiai žino: žiemos čia nebus

Priešpiet ir vėliau

Paskambina man senuoju telefonu

ir sako kelkis mūsų nerimo žiema baigias

o aš atsibudęs žiūriu į rankas išmargintas

šešėlių nuo medžių

svetimos gyvybės gyslas

diena virsta išlydytu gintaru

paskui per galvas nulenkusių dobilų tirštumą

tiesiai į parduotuvę

nes lyg duonos pritrūkau

ar reikėjo pasipasakot

kaip roviau dilgėles sode

visa staiga tapo punktyrais mokykliniame sąsiuvinyje

žvelgiau į juos akimis vaisinės muselės

ir mylimos alsavimo bangos

nešė tolyn nuo veido į kurį skridau

man atseikėtos vien žodžių skiedros

todėl daug vaikštau žingsniais rašau laiškus

kol vakaras pasiima kaip avelę

pasikišęs po pažasčia neša namo

tai nieko užleisiu man eilėj dar linksmiau

gal prisiminsiu kas skambino

Vėluosiu 10 min

Iriesi per irisais kvepiantį tvankį

rašai vėluos 10 min

neišsakymų minos

tau šiandien sutrukdė atgimti gražiu žvėrimi

tą pajutę dienos tarpuvarčių prašytojai

nesipina po kojomis

inkšdami į savo irštvas sulindo

ką tik atvesti judesių kvapų jaunikliai

gėlių turgelio senė auksiniu dantimi

sveikinasi lietuviškai

tiek žmonių piknike įnirtingai rašo žinutes

o juk galėtų žiūrėt į akis savo šunims

klaust apie tavo skaitomą knygą

kai pučia toks veganinis vėjas

Laumžirgių žymėjimas

Laumžirgių žymėjimas

sakyta apie daiktus kurių buvimas aptirpęs

štai baublio ūbavimas su drėgnais tamsiašoniais rūkais

eina nuo ežero

nors jo paties nematai

tavo kraujo indai prisipildo ilgesio garso

Aukštūs miška žmonys

Tai ne pirmas mano eilėraštis biržietiškai, gal koks ketvirtas, ir parašytas gulint hamake Vingio parke, stebint pušų viršūnes virš galvos, jaučiant šąlančią nuo pavasariu dar nespėjusios apsikrėsti žemės nugarą. Gulėjimas hamake svarbus tuo, kad pilkos pušų šakos atgaivino vaikystėje susikurtus vaizdinius apie aukštus medžius, virstančius aukštais baisiais žmonėmis, o pasakojant apie visa tai savo tarme, tie medžiažmogiai išeina nepajudinamai tikri, kaip mitų sėklos.

Spyglių kvaps su vėj

kėp atviruks glūdėjįs stalčios dugnan

vėl sumirgėjįs ki ieškojė pieštuka

atvesdava ilgs aukšts žmons iš miška

anie išsivesdava vaikų ar šunį

ir tris diens būdava be šešėlia

kėp įmanydams slėpdavas kol ataugindava naujų

vaikščiodava pavėsės

nusišalindava nuo parduotuvių parkų balsavimų

buva pavėsis

nenaudojams šaligatvis

tvenkinys vidury miesta į kurį suskrend mirt lašala

jų perlamutrinė sparna tava šešėlia plunksnos

juods apleistų kiemų gylis

pilkšva rausvos miglos iš po parkų soliukų

auksine varnos aks ir mėlyns sekmadienia kaspins

viskas kas tau liek ki išein pas aukšts žmons iš miška

tokios ilgos dabar tava rankos

tokios plonos

kėp medžių šaknys

© 2020 kur tekstas

Theme by Anders NorenUp ↑