RUGILĖ AUDENIENĖ - žurnalistė, rašytoja, kūrybinių ir komunikacijos projektų autorė.


Haiku + žygis

Norisi pajudinti kojas ir mintis? Ieškote įkvėpimo, domitės miško maudynėmis, o gal norėtumėte išbandyti, kaip gamta ir haiku padeda pereiti juodas gyvenimo pelkes? Kviečiame į projekto „Haiku gimnazija“ kūrybinį iššūkį – žygį po nuostabų Pavilnių parką ir haiku rašymą netikėtose vietose!
Ką mes veiksime? Susitiksime jaukioje terasoje Pavilnių parko pusiasalyje prie Vilnelės, gersime arbatą, sužinosime, kas yra klasikinis ir terapinis haiku. Keliausime į vakaro žygį, aplankysime parko bunkerį. Pajusime, ką mums sako miškas, vanduo, tyla, tamsa, laužo ugnis. Kursime haiku netikėtomis aplinkybėmis. Geriau pažinsime save, kitą, gamtą.
Kas ves užsiėmimą? Rašytoja, kūrybinio projekto „Haiku gimnazija“ autorė Rugilė Audenienė ir Pavilnių parką puikiai pažįstantis lauko pedagogikos mokytojas, lektorius Tomas Audenis.
Programoje: pusvalandžio pasakojimas apie haiku, žygis, Pavilnių bunkerio aplankymas, 3 haiku kūrimo užduotys netikėtose vietose, haiku skaitymas, laužas.
Kaip pasiruošti? Būkite patogiai apsirengę ir apsiavę, nes keliausime parko takeliais, užeisime į bunkerį, o paskui vakarosime prie Vilnelės. Jeigu norite, turėkite gertuvę ir užkanduką – žygiuosime, rašysime gamtoje.
Kaina: 12 eurų vietoje 27! (Renginys bandomasis, pasinaudokite proga jį patirti už draugišką sumą).
Kyla klausimų, kas gali kurti haiku? Atsakymas – visi, kurie moka suskaičiuoti skiemenis! Kodėl verta bandyti? Nes tai labai įdomus būdas pamankštinti smegenis, padirbėti su savo kūrybiškumu, mąstymu, atrasti saviterapijos kelius. O visa tai veikia dar geriau, kai šiek tiek pajudame!

Judesys yra viskas IV

aš, audinė

Miegančio kūno šiluma yra toks kasdienis neatremiamai gražus pojūtis, kad mes jį tiesiog paslepiam tarp kitų dienos reikalų. Norėdami negalėtume apsakyti, kas ištinka, kai susiliečia plaukai, susilygina kvėpavimai, driekiasi šilumos bangos. Aš visa pastirau ir nutykau, užmiršau net perskaityti prie stiklo priklijuotą lapelį. Mano buvusi beveik šeima kelionėse įsisriegdavo į sėdynes ir krisdavo į besapnį jauną miegą. Mersas spigino žibintais iš kitos gatvės pusės, vairuotojas pamiršo išjungti akumuliatorių, ir aš netgi pajutau mažytį kerštingo džiaugsmo dūrį. Negaliu sakyti – pajutau, bet. Automobiliai stebėtinai socialūs, tik neturi geros kalbinės raiškos.

Antrą trisdešimt septynios volto jaunuolis atsiliepė telefonu:

– Aha, turiu, kur nakvot, kaip ir sakiau. Žmogau, išsispręskit santykius normaliai, pabūkit. Ryte parvarysiu įlįst į dušą. Ne, nenoriu šeimininkų žadint, žinai.

Pasukiojo aptirpusį kaklą.

– O ką, galima ir mašinoj pernakvot.

Ir vėl nugrimzdo.

Paryčiais į bagažinę grįžo su reikalais išsilaksčiusi žiurkė. Nuo sodo laikų užsilikusiame bulvių maiše ji atsivedė vaikų, aš neprieštaravau. Gera jausti viduje krutančią, nors ir nevairuojančią, gyvybę. Griežtai prisakiau neliesti po vairuotojo sėdynės apmušalu slūgsančių santaupų – nujaučiau, kad šitas posūkis išves į pagrindinį kelią. Prieš dabartinį artimąjį visai ne marozą, prieš studentę, prieš beveik šeimą buvo miestelio keturių asmenų šeima, perpirkusi mane iš besiskiriančio verslininko, o tas verslininkas visai nepasisakė, kad yra besiskiriantis, nes kitaip nebūtų pirkę, ir nepasisakė paslėpęs santaupų, nes pamiršo, o šeima nieko nerado, nes kokia gi padori šeima kažko ieško sėdynės apmušaluose. Žiurkės šeiminę padėtį galima buvo nusakyti jums suptantamu terminu – vieniša mama. Žiurkė žvilgtelėjo į miegantį jaunuolį ir dalykiškai paklausė, iki kada turinti išsikraustyti.

– Kaip tai? – nustebau, nes, sutikite, mums tik atrodo, kad pažįstame gyvųjų mąstymą.

– Lapelis. Užrašyta: „Pirkčiau jūsų automobilį“.

Kaip čia išeina, kad jei nutinka kas nors tikrai svarbaus, mes tai pražiopsome? Gal tikrai iš šalies geriau matyti? Kažkas fotografuoja žaibą, kol tu užsimerkęs lauki griaustinio.

– Pasakyk, jei bus žinių, – įpareigojo prieš šmurkštelėdama į guolį.

Žiurkės stebėtinai smalsios, bet gyvenimu jų nenustebinsi. Continue reading

Judesys yra viskas III

vivulksio g, lukšio g, kalinausko g

Miegas daug ką išsprendžia, taip ir būtų, jeigu būtum šiąnakt miegojusi. Automobiliams, kaip ir arkliams, reikia poilsio – tik mažiau. O man miego sąvoka yra nesibaigianti vasaros popietė gatvėje, arba rūke paslėptas daiktas, arba tiesiog diena, kai esu išjungtas, bet visais nervais dar teka elektra – iki pat galvos, gatvės žibinto galvos.

Jūs teisūs, aš turiu daug laiko pamąstymams, nes šviečiu tik dalį paros. Bet mąstyti ne per daugiausia mėgstu, iš mąstančio žibinto nedaug naudos – menas moko mus mąstyti, ne žibintai. Tad mes fiksuojam, laidais ir vibracijomis perduodam duomenis, o tai, ką reflektuojam, išleidžiam į šaligatvio plyteles, išpučiam į orą, siunčiam paukščių plunksnų iškrovomis – kitaip sakant, paskleidžiam nepanaudotų minčių debesį. Jis išsisklaido, bet, kaip ir senas miesto grindinys, niekur nedingsta – apsineša, pasislepia, nusėda naujuose kiemuose.

Todėl matydamas, kaip tu, užuot kritusi į miegą, drebi laukdama, kol ukrainiečius į statybvietes ir atgal išvežiojęs mersas įsuks į Vivulskio gatvę, priglus tau prie šono, noriu priminti: juk kartą vežei savo tuometinį artimąjį į Vilniaus traumų psichologijos konferenciją universitete, negi nepalengvėjo įkvėpus profesionalaus požiūrio, o ypač ar nepalengvėjo tada, kai jam paskambino iš darbo – pabėgo vaikas, ir iš auditorinio traumų aptarimo teko kristi į vaiknamio traumos trasą, o ten jis jautėsi kaip žiurkė šilumos trasoje – apčiuopiamos, šviežios problemų karščio bangos, reikalaujančios staigios reakcijos. Turėjo palengvėti gavus ženklą, kad už kiekvienos problemos auga didesnis debesis, lygiai kaip ir už kiekvieno atokvėpio.

Ach, tuometinis artimasis, pirkęs tave liūdniausiais skyrybų metais, dar ne visai apsipratusią Lietuvoje! Įsikraudavo sužadėtinę, šunį, meškerių ir palapinę, pasileisdavo iš miesto į žalią šlapią miško kilimą. Gindavo tave Europos keliais, dažniausiai nemokamais. Įstatė dujas. Nupoliravo. Atliko cheminį valymą. Išlupo ir pakeitė nubrizgusią, išklaipytą vairuotojo sėdynę. Tavo beveik šeima. Vadino tave Lialka, nes buvai graži, pačiame jėgų žydėjime. Iki merso. Jis buvo, jis yra tavo problema, už nugaros slepianti didesnį debesį.

Pirmą kartą mersą sutikai, o ironija ir o memento mori, aikštelėje Lukšio gatvėje, kur jo šeimininkas odine kepure cvaksėdamas seilę tarp dantų užsuko į „Greitas ir pigias skyrybas“, iš jų pamėlusiais barzdos šeriais dingo žydrasienės net plieskia kavinės „Minutėlė“ duryse, o išeidamas, iškvėpdamas degtinės ir cepelinų kvapo gūsį, parodė vidurinį pirštą erotinių prekių iškabai – ir tuoj kažkaip susigėdo, sumažėjo, nes į aikštelę įsiraitė katafalkas su cepelinų išsiilgusiu vairuotoju.

– Baisiai daug vietos užimi, ponečka! – rūgtelėjo dyzeliu mersas ir išvažiuodamas veidrodėliu brėžtelėjo tau langą.

Prisilietimas, nepadarantis žalos, tik įbrėžiantis širdį. Tavo artimasis ir jo sužadėtinė, išėję iš kebabinės, to nematė.
*
Gatvės ir dienos sukibo į vieną įkaitusio asfalto gumulą, suminkė merso žvilgsnį, įsuko jį didelio atsitiktinumų kamuolio vidun. Tu jį vis sutikdavai. Jis keitė šeimininkus. Reikia pasakyti, žmonės mąsto: keisiu automobilį. Ir nejučiomis, būna, automobilis pakeičia juos. Tokiais atvejais geriau stovėti pasaulyje žibintu, visų priimamu kaip savaime suprantamu nuobodžiu įrenginiu, niekieno nesisavinamu. Taigi mersas turėjo dovaną atstumti, atsikratyti, ir jau tada buvo aptriušęs – plauk, dažyk, siurbk, remontuok, variklis neužmušamas, o išorė pašiurpusi nuo gyvenimo siaubo.

Jis tykojo. Jis persekiojo. Važiuoji, sakykim, iš beveik šeimos kiemo Naujininkų alyvų gūžtoje pro taksoparką, sveikiniesi su pažįstamais troleibusais, ir degalinės krūmuose suraudonuoja šypsenos dryžis. Ima rasoti priekinis langas, vairuojantis artimasis sako: pūtiklis pareina, bet išties tai tave išpylė šaltas prakaitas. Stovi aikštelėje prie maksimos ar iki, šalia tavęs laisva vieta, įsuka pasisveikindamas – sudrebi ir klykteli, trys sekundės įtampos baigiasi nustebusiu pavargusio universalo žvilgsniu arba isterišku raudono mini kūperio juoku: kas vyksta, ponia, prastas vaibas kaip šeštadieniui! Naktį tūnai po alyvomis, nuo kapoto ant stogo marširuoja naujanų katinai, už gyvatvorės girdėti tykus iš nesibaigiančių kelionių grįžusio kaimynų mikriuko švarpesys, dulkės, žiedadulkės ir rūdys audžia kultūrinį sluoksnį, ir vidurnaktį – šviesos plėšinys krūmuose, padangos per bortą! O, ne, o, ne, kartoji mantrą, apykurtis mikriukas pabunda krioktelėdamas, amteli prabėgdamas šuo, šviesos dryžis lange, ir – miegok, miegok, čia baltoji opel astra bando sliuogti per užkištus kiemus, jos vairuotoja barasi su savimi ir kopia per bortus. Baltoji opel astra tokia švelni, kad net skauda, niekas jai nedrįsta priminti rūdžių nėrinių po kairiuoju sparnu. Arba vėl – ryte gatvės gale išneria merso snukis, tau variklis kulnuos, o jis pypteli mokyklinio autobusiuko balsu: taip, čia kitas sprinteris, nuliūdinai nepasisveikinusi.

Noriu tau priminti, kad baimė ir drebėjimas pramušė tau radiatorių. Ir tada tavo beveik šeimai pirmąkart kilo klausimas, ar apsimoka taisyti, ar jau dairytis kitos mašinos. Tu ruošeisi baisiai tikrovei, bet, kaip mus yra įspėjęs Kierkegoras, tikrovė užgriūva jai nepasiruošus, o aš pridėčiau – ir visai ne tuo šonu, kurį mokeisi atremti. Viskas prasidėjo nuo to, kad trys gyvi organizmai apmyžo, atleiskit už žodį, tau priekinį ratą. Teritoriją žymintis katinas, socialiniame būste gyvenantis vaikas ir kieme ant sofos su kaimynais šventusi moteris. Du pirmuosius pro langą netyčia pamatė tavo artimojo sužadėtinė, o moterį jis pats užklupo, nešdamas namo glėbį išdžiūvusių skalbinių.

Buvo visiškai aišku, kad tavo beveik šeimai stinga aršumo aprėkti, pažymėti teritoriją, išstumti pyktį. Taip prieš pat vidurnaktį tu atsidūrei plovykloje, šnektelėjai su vabzdžių gaišenomis ir žiedadulkėmis apkibusiu kemperiu, klauseisi ramaus radio svoboda murmesio, ir stabtelėjusi prie Spartos palaukti žalio šviesoforo signalo, uosdama kemperio kelioninio prakaito likučius, susitaikei su tuo, kad merso pavidalas yra šešėlis, užtektinai prisimaitinęs tavo tamsa.

Gatvės žibintų lempos romiomis akimis stebėjo lašalų šokį. Kažkoks keturratis pavidalas artėjo prie šviesoforo, oras alsavo abejinga pavasario tvankuma, sužadėtinė snaudė įkritusi sėdynėn. Pavidalas nesulėtino. Žalia neužsidegė. Ir tik tada, kai gatvės žibintas tvykstelėjo į kreivą raudoną šypseną, tu pripažinai, kad baimės rūdys nebūtinai viską paspartina. Tiesiog viskas tarsi žiedinėje sankryžoje kartojasi tam, kad neužsimirštume. Kelio ženklai rodo, kad pavojų bus, kelias veda per juos.

Apsilaupęs mersas – vairuotojas amtelėjo sužadėtinei laikytis ir pats suleido nagus į vairą – šoktelėjo į tavo bagažinę. Mergina abiem rankom įsikasė į sėdynę, loštelėjusi pirmyn, švelniai bumptelėjo kakta į stiklą. Nuo galvos nuslydo lankelis. Ar tau skaudėjo? Taip, kaip skauda mokinukui, slystelėjusiam ledu aptrauktos balos vidury, parkritusiam ant kuprinės dangui švysčiojant akyse, bandant įkvėpti, jaučiant nugaroje skausmo ir baimės dieglį – praeis, tikrai praeis, svarbu sulaikyti ašaras draugų akivaizdoje, svarbu neuždusti, nesusileisti, svarbu, kiek tai tęsis.

– Nnn, naaa… – lyg ir ruošėsi keiktis iš merso išlipęs vairuotojas, tas pats cepelinų su degtine ir skyrybų herojus.

– Kodėl nestabdėt, beveik nestabdėt? – apibėgo abi mašinas tavo artimasis ir atšlijo užuodęs atsakymą.

Merso vairuotojas rausėsi piniginėje:

– Bachūras, nenada pyktis, skyrybos, reikėjo na zdarovje…

– Galvot reikėjo!

Tavo artimasis pinigus vis dėlto paima ir mykiantį merso vairuotoją iki namų palydi. Gaila jam. Tavęs irgi, net ir merso, pažiūrėk, koks supuvęs, sako sužadėtinei, uždėjęs šiltą delną ant jos drebančių pirštų.

Mersas žvengia iš tavęs. Gerai atrubilinau, ką? Jei paklaustum, kodėl, jis nežinotų. Kaip ir katinas, kaip ir vaikas, kaip ir moteris nežinotų, kodėl myžo tau ant rato. Žiedinė sankryža. Tikrovė pasiruošusi užgriūti.

**
Nuo smūgio tau trakštelėjo kėbulas. Ir jau žinojai, abu su tuometiniu artimuoju žinojot, visi trys su švelniarankiu Ilja iš servisiuko žinojot – laikas. Atkalt ir parduot. Nebeinvestuot. Servisiuke sutikai ir mersą, pamačiusi, kaip Ilja ranka raminamai plekšteli jam per šoną, supratai – mersas yra tavo žudikas. Ir jau net nenustebai, kai prasidėjo d., kai tavo beveik šeima padavė skelbimą į autopliusą, apvažiavo paskutinį ratą ir perdavė raktelius žalialapei studentei. Vežiodama ją į paskaitas, pusiaunakčiais susiurbdama į saloną krūvą pusgirčių mergų, nebeslėpdama į pakabą įsimetusio v., atitokdavai išvydusi merso šypseną – reklamos stende, darbščiame barboros sunkvežimio veide, pūgos apimtos gatvės gale.

Tada pas Ilja – ką jis tau pasakė? Nevaidink, kad skaudėjo. O tada Ilja – ką tau pasakė, tiesindamas kėbulo geležis? Tas mersas traukia avarijas. Kas mėnesį įkala jis arba jam. Atiduotų ir metalą, užbaigtų tą ratą, bet gudrus, mėto pėdas ir keičia šeimininkus.

Geras pasakotojas tuoj pat turėtų pateikti merso psichologinio paveikslo aprašą, išlukštenti iš popierėlio motyvus, giminės faktus ir aplinkos įtakos veiksnius. Bet apie mersą mes nedaug žinome, tiesiog jis iš šešėlinio pavidalo perėjo į veikiantį kankintoją. Keitė šeimininkus ir maršrutus taip, kad būtų arčiau tavęs. Įlenktos durelės. Nubrėžtas veidrodėlis. Užstatytas išvažiavimas. Varžtas padangoje – gal ir ne jo kaltė, bet. Visada išlaukdavo, kol būsi perpirkta, užsimirši, ir išnirdavo akiratyje. Gal tai vadinama sistemingu atkaklumu. Pamąstymui.

Vasarą, tai buvo vasarą, tavo vairuotoja, žalialapė studentė, vėluodama į Centro polikliniką, pastatė tave Kalinausko gatvėje ant kalno. Toliau nuo žiedadulkėmis prakaituojančių medžių. Bėgo prilaikydama nuo galvos sprūstantį kapišoną, plakama ūmai įkypomis strėlėmis gatvę užpuolusio lietaus. Stati įkalnė, šlapia kelio danga. Tu sutelkei mintis į pastatą kalno viršūnėje, įsikibai jo kaip žmogus bažnyčioje įsitveria klaupto ranktūrio, ilsindamas geliančius kelius. Neužtrauktas rankinis stabdis yra tik smunkanti nuo kojos šlepetė – pariesi pirštus, ir išsilaikys, svarbu mažiausiai galvoti apie ta koją, apie tą šlepetę, o kai mažiausiai galvoji, vidine akimi pasimato visas tokių pastangų nenaudingumas.

Kalinauskogatvė pajuda atgal, lyg norėtų subėgti į savo pačios laiko pradžią – tu slysti ja atbulomis, prariedi Dembovskių vilą, ir visi medžiai, pastatai, krėslai balkonuose, visi nuo lietaus pašiurpę balandžiai pastogėse atjaunėja, įgauna nuotykio laukiančiųjų aštrumo, o tas nuotykis esi tu. Slysti galima lėtai, šioje gatvės pusėje nestovi nė vienas automobilis, galima taikyti įvažiuoti į sankryžą, kai kitiems degs raudona, visiems stebint švelniai įsiremti į bortą ir sustoti. Taip norėtųsi, taip apskaičiuota, viltasi ir apsirikta. Gatvės žiotyse tarsi likimo apdaužyta valtis linguoja mersas.

Vairuotojas siekia patildyti radiją, ieško garso mygtuko dviem pirštais, kitais sugriebęs prakąstą sumuštinį, nusėja seilėmis ant skydelio magnetu pritėkštą telefoną: ė, koks dar objektas, man pietų pertrauka, pats ir varyk! Atgal, atgal, atgal, kartoji mantrą vis garsiau, veidrodėliuse žioruoja merso šypsena.

– Kam tau reikia manęs? – jausdama bagažine jo aitrų variklio karštį, bandai laimę, trys sekundės prieš neatšaukiamą kontaktą.

– Nu, blyn, ką aš žinau? Aš čia analizais neužsiimu, – trūkteli snukiu užsivedęs adrenalinu. – Nesiparink, gi kaifas – tikra avarija, gyvenimas!

Vairuotojas išspjauna keiksmažodį ir sumuštinio gabalą, per vėlai tave pastebėjo, sukteli vairą kairėn – šonu praeit jau nepavyksta. Smūgis švelnus, bet vis tiek pritrūksti kvapo, tarsi griūtum ant nugaros, ant pasaulio pilvo.

– Mes šokam, ką? Kas ką? – apglėbia merso šnabždesys, gergždimas, alkano siuto iškrova.

Žala nedidelė, o nauda ta, kad žalialapė studentė aplaistė ašaromis vairą: mano pirmoji mašina, ką dabar daryti? Užvirusi pykčiu mersui, atėmusiam iš tavęs Lialkos gyvenimo etapą ir beveik šeimą, riedėjai užgniaužusi bet kokį malonų žvilgsnį šiai vairuotojai, o ji pjovė tavo sankabą ir įnirtingai dirbo barista, kad sutaupytų tikrai savo mašinai. Tam laikui iššokus lyg spyruokle išspriegtam ji staiga pamatė tave, savo pirmąją vairuotojos gyvenime, ir kurį laiką nežinojo, ką su tuo daryti.

***
Tu panirai į d., Ilja nėrė iki alkūnių į tavo vidurius.

– Tą mersą įsiūliau parduot kazachams, nu i perestanet mučit tebia, neubevajamaja, – pasakė taip, kaip šnibždama į ausį ligoninėje sveikstančiai mylimajai.

Tu nesveikai. Perėjai į dabartinio artimojo, visai ne marozo, su laikrodžiu „Vostok“ ant kairiojo riešo, rankas, pareigingai važiavai į darbą ir sodą. Prie ikiuko Jogailos gatvėje truputį įsimylėjai pilką „Porsche Cayenne“, dutūkstančiai penktų. Tau patiko jo keistai išplėstos akys ir kiek nudrengta išorė, taip kartais nutinka automobiliams, nevertinantiems savo prestižinės prigimties. Jis kažkaip iškart sugavo tavo bangas, ir dar labiau išplėtė akis lyg pats nustebęs, kas ištiko:

– Atsiprašau, jūs pirmoji mašina, kuriai pajutau simpatiją, ir kaip tik paskutinę savo dieną Lietuvoje. Aš net nežinojau, kad man gali patikti kita mašina.

Jį pardavė baltarusiams, o tu dviem metams gavai mainais minkštą susitaikymą. Kartais užtenka žinoti, kad kažkam patikai, ir realybės neįmanomumas visai nekliudo pasišildyti tame žinojime.

Tu ėmei sveikti. D. nedingo, tik pasidarė ištveriama, paūmėjo ir stabtelėjo v., prabėgo keli padangų sezonai. Mersas pabuvo pas kazachus, perėjo pas ukrainiečius ir kartu su jais grįžo pas lietuvius. Kartais tai vadinama likimu, o gal žiedine sankryža.

Miegas daug ką išsprendžia, bet šiąnakt tau nemiga, iki pat penktos ryto nemiga, kai mersas, prarijęs statybų darbų vadovą, pasiruošęs susirinkti visą chebrą, tau pažada:

– Nu, ką, dar pašoksim, kas ką? Šiąnakt, niekur neišvažiuok tik!

Ir žvengia. Žino iki pat pašaknų, kokia tu suėjusi. Jo sąskaitoje – kiek mirtinai užvaikytų, sudaužytų, iš sistemos išėjusių mašinų?

Tavo minkšto susitaikymo apmušalai plyšta. Visa diena – ištįsęs laukimas prie „Regitros“ žinant, kad technikinės nepraeisi. Varna užima postą ant Renės palangės, erzindama viduje uždarytą katiną ir pasiruošusi stebėti, kaip mersas sprinteris užbaigs tavo kelionę per gyvenimo magistralę. Aš reflektuoju ir bombarduoju šaligatvį savo refleksijomis.P

Pavargusisaulė pakimba ant balkonų, mersas sprinteris įsuka į gatvę. Iš kiemo išneria volto jaunuolis, stabteli prie tavęs, klijuoja ant stiklo lapelį. Merso vairuotojas sudvejoja, suka į laisvą vietą kitoje gatvės pusėje. Dabar jūs stovėsit akis į akį, tik per atstumą. Jis grieš dantimis visą naktį.

Volto jaunuolis atidaro dureles, įsirango vairuotojo sėdynėn ir, apsikamšęs kaklą kelionine pagalvėje, užmiega.

Judesys yra viskas II

Aš, audinė

Mes linkę nukelti objektyvius apmąstymus apie tai, kas nutiks gyvenime, nes jo nutikimai yra fejerverkai autostradoje. Žybt ten, kur pliki laukai, pralėkdami pamatėme kraštelį, ir vėl pažįstamas tamsos maišas. Galvoje žybt įsijungė fejerverkai, o dabar jaučiu nepatogiai sėdynėje susirietusio volto jaunuolio kūno šilumą, visą tikrumo sunkį. Jo striukė kvepia drėgme, vėju, benzinu, maistu, aršiu prakaitu. O mano salonas trenkia nusidėvėjusia oda, dulkėmis, saulėgrąžų lukštais, į jį prilijo pro pusiau pravertus langus. Visą mėnesį niekas nesėdėjo, neužkūrė motoro.

Įsivaizduokite nekalbadienius, įsivaizduokite instituciją, kurioje jaučiatės paliktas. Ir kai staiga viskas persiverčia – kaip ištverti tą paskutinės vilties svaigulį?

Volto jaunuolis sukryžiuoja pirštus ir murma:

– Pravažiuokit, lochai, pravažiuokit!

Tie su dviračiais pasiraito spiralėmis po kiemus ir dingsta. Jei galėčiau kalbėti, nuraminčiau – pagautų, patys nežinotų, ką veikti su volto studentu. Mokinukai iš gero rajono.

Trys minutės tylos, ir volto jaunuolis patogiai įsitaiso vairuotojo sėdynėje. Dabar jaučiu, kad jis – aukštas, pertempta nugara, ramiai dirbančiais organais ir protu. Minti patinka tiek pat kiek studijuoti. Pasišviečia telefonu.

– Negalėjau pakelt, seniuk, vėl tie su dviračiais. Buvo reikalų. Ne, bišk pabėgau ir įsimečiau į seną audi. Ką aš žinau, kieme mėtosi suėjus visa, net nerakinta, – lyg susijuokia, lyg kosteli. – Klausyk, tu nusileisk paimt mano tašės iš krūmų, spėjau paslėpt. Nu, jo, gerulė pamaina.

Šventė baigėsi, ir pudra nubyrėjo – ar ne taip sakoma. Žodžiai nukibirkščiuoja laidais, ir atrodo – pavargęs akumuliatorius krusteli. Tuk. Širdis. Nors man sunku suvokti žmogiškųjų organų prasmę. Kas mašinos širdis – variklis, akumuliatorius ar degimo raktas, duodantis kibirkštį visiems procesams? Suėjusi visa.

– Eina sau, čia sėmkių veisykla! – dar pasišviečia ir atšlyja, psmatęs iš vairuotojo durelių kišenės byrant lukštus. – Koks marozas tave vairavo?

Man sunku suvokti žmogiškųjų lingvistininių posūkių iš pagrindinės logikos gatvės prasmę. Dabartinis artimasis – pažiūrėkite į jo vairavimo stilių, nervingas šokčiojimas sėdynėje, barbenimas pirštais į laikrodį „Vostok“, pamokymų tirada vietoje keiksmažodžių – daugiabutinis darbininkėlis. Paimkime visiems po truputį žinomą nacionalinį komiką Orlauską, dar vos papūskime žandus, pilvuką, pakabinkime panosėje visada nelygiai pakirptus juosvai rusvus ūsus, įstatykime pilko lietaus debesies akis ir šį postamentą su žiemą vasarą prasegta striukele užkelkime ant smailianosių lakierkų. Visai ne marozas. Audi kaip audi, ne palakstymui, ne koks marozas gi, nusipirkot ir važinėsit į sodą, tris metus tikrai nesupjausit – sakė Dzūkų gatvės autoserviso Ilja, vėl pamatęs mane savo kieme. Ne apie visus mano artimuosius verta kalbėti, bet apie Ilja – nykštukėlį saulėta šypsena, mėgstantį užversti galvą į soboro bokštus – iki variklio užkimimo verta. Buvęs vairuotojas naujam su rakteliais perduoda ir Ilja, toks mano likimas, jo pirštai švelnūs ir mintis lengva. Metus pas jį nebuvom, ir štai aš nepasiekus trejų metų nesupjovimo termino, štai aš suėjus iki jo likus keturiems mėnesiams. Žmogui keturi mėnesiai yra vienas sezono mirksnis. Automobiliui – ilgas laisvės atodūsis.

*

Visai ne marozas, bet gal geriau toks. Mano pakaba žema, žvyruotų molingų sodo keliukų nudžyrinta. Stogas plieskiančios saulės pablukintas – žilstelėjęs viršugalvis, ponia, jūs pagyvenusi. Iš salono iki galo neišsiurbiama liesa sodo žemė, keleivio pusėje priekyje lenta įdrėkstas pamušalas suklijuotas juoda lipnia juosta. Sodas plėtėsi ir užkariavo mane, o dabartinis artimasis, bijantis staigių posūkių, nieko nepastebėjo.

Volto jaunuolis švysčioja telefonu pasišviesdamas, perbraukia ranka apspurusį odinį kėdės apmušalą vairuotojo sėdynėje.

– Ir į darbą, ir į sodą, ar ne? – patekšnoja prietaisų skydelį ir, sugraibęs kišenės gelmėje drėgnų servetėlių, valo nuo jo dulkes.

Jei vėjas brūkšteli tau per plaukus, lyg glostytų. Jei tave paliko stotelėje, bet greitai prisiminė ir grįžo. Viduriuose, laiduose kažkas klerkteli – taip galėtų krioktelti budinamas iš miegų žmogus.

– Mieste ne tiek jau daug tokių kaip tu, – sako volto jaunuolis, baigęs valyti.

Išlipęs uždaro duris ir jas švelniai spusteli: laikykis.
Aš ir laikausi, nes dabartinis artimasis, ryte išėjęs parūkyti, apeina mane ir burba: žmona tikra korona, vežk į šrotą, vežk į šrotą. Kiek ten gausi! Paimt naują akumą, granatą, vairo stiprintuvą atkalt, nu, pakaba tai audinių vėžys, nieko nebus… Atkalt ir skelbimą!

Jis taip šneka mėnesį ir taip mėnesį susilydo prieš žydrą žmonos chalatą su baltomis išblukusiomis žvaigždėmis – pritildo garsą tiek, kad žodžiai virsta neišsakytomis mintimis. Jos akys – šokoladas, stotas – kareiviškas, ji primena pagalvę su kulkosvaidžiais burnoje. Akumuliatoriui šį mėnesį nėra pinigų, nebus ir kitą, reikia naujos mãšinos. Nemėgstu, kai žmonės šitaip kirčiuoja. Bet nenurašykim į šrotą dėl lingvistinės tarpinės pralaidumo, ar ne?

**

Naktį kankino nemiga, nors taip nesakoma apie mašinas. Buvo nekokybiškas stovėjimo periodas. Salone jaučiau drėgnos servetėlės kvapą, salono oda pašiurpusi nuo švaros. Išorėje buvau tokia pat išblukusi, purvina, apkibusi žiedadulkėmis, o viduje – jaučiau volto jaunuolio kūno šilumą, jo pirštus ant vairo. Daiktai stebėtinai socialūs, nors žmonės to nepastebi.

Šeštą ryto užsnūdau, nors taip nesakoma apie mašinas, ir pabudau nuo pakaušį skrebenančių kojų. Varna ant stogo atliko rytinę mankštą. Baltas „Peugeot 308“ universalas, kurį jo artimasis dūsaudamas stato prie manęs, tik kai visai nėra vietų, ir rūpestingai užlenkia veidrodėlius, garsiai virškino dyzeliną. Per naktį jam užmiršo išjungti šviesas, ir dabar Vilniaus gatves raižančio spartuolio viduriuose dėjosi ne vien žmogaus ausiai ir akiai žinomi procesai.

– Jis dar neišmoko taupyti energijos? – kryptelėjo galvą varna.

Gyviai stebėtinai socialūs ir moka keistis informacija su daiktais, nors žmonės to nepastebi. Negalėtum to pavadinti kalbėjimu, greičiau – pajunti užduotą klausimą, ženklų, vibracijų pliūpsnį, šilumos šoktelėjimą, kailio ar plunksnų virptelėjimą, kvapo natas, urzgimą ar klektelėjimą snapu.

– Jam ir nereikia.

Įgūdžiai auga su mumis, daugelis automobilių natūraliai ima taupyti resursus. Žmonės irgi ima taupytis amžėdami – užkerta mintis apie skausmą, stengiasi kuo ilgiau pratęsti normalią būseną, atideda operacijas, kūnas prisitaiko prie neatidedamų pokyčių, per tankų pulsą apramina gilus kvėpavimas, pertemptas balso stygas – tylesni žodžiai, o jei užsisakei maisto iš volto ir nereikės gaminti, galėsi išsiplauti grindis ir paruošti balkoną skaitymui saulėje.

– Ko man nereikia? – staiga atsibunda pežas. – Kas čia per purvinų mašinų pokalbiai su purvinais paukščiais?

Automobiliai stebėtinai socialūs, nors nebūtinai diplomatai. Žmonės to nepastebi. Ir gal labiausiai dėl to, kad daugelis automobilių perima žmogiškuosius požiūrius, manieras, tampa per daug panašūs į savo tuometinius artimuosius, o kas per daug tiksliai atkartoja tave patį – gąsdina. Tiems, kurie su tuometiniais artimaisiais, partneriais, šeimininkais, vairuotojais taip nesulimpa, iškyla laisvos valios klausimas. Ar taip buvo išreikšta tavo valia, ar tu tiesiog asocialus? Autistiški automobiliai, perdegę automobiliai, d. sergantys kaip aš, automobiliai motyvatoriai, nušvitusieji, baimėje ir drebėjime gyvenantys, ramūs šeimos automobiliai, veržlūs vienišiai – jums suprantamomis kategorijomis bandau paaiškinti, kad ir daiktai turi visą spektrą gyvenimų.

– Savivaldybė turi pasirūpinti tais paukščiais, ir tokiomis mãšinomis, kurios privilioja tas skraidančias žiurkes, – užverda pežas.

Jis žino, ką sako, nes varna nepraleidžia progos pakurstyti balandžius bombarduoti jo stogą. Pežo artimasis išbėga plėvesuodamas švarko skvernais ir rėkdamas: merde! Jis dirba pavaduotoju švietimo įstaigoje, kur sustiprinta prancūzų kalba, ir tikrai jo diena merde – neapsipylus kava išvežioti tris vaikus po kitas mokyklas ir darželius, žmoną – į savivaldybės švietimo skyrių, šunį – pas mamą, nes vienas namuose kauks. Per ketverius gyvavimo metus universalas patyrė devynis cheminius valymus, švara – jo saldžiai kartus apsėdimas.

Varna jau nusitaikiusi į šiukšliadėžę, kur parduotuvės darbuotojai, besirenkantys į naują pamainą, prisvaidė kavos puodelių ir nebaigtų sumuštinių likučių. Ji žino – pežo gyvenimas tik prasideda, jam patinka, kai pirmasis partneris – taip ir tik taip vadina – kalba su juo prancūziškai. Patinka švarus kelias į savivaldybę ir ugdymo įstaigą, laimingi žmonės centre, stovėjimo vieta tvarkingame kiemelyje, kuri kartais vis dėlto būna įžūliai užimta ir reikia trintis šonais su tokiomis kaip aš, patinka universali šeima, tvarkinga gatvė, reguliarūs apsilankymai plovykloje.

Ilgainiui jis darysis vis labiau neurotiškas, nes varna ir balandžiai nesiliaus elgęsi pagal keistus savo dėsnius, o savivaldybė niekaip nesiims jų sutvarkyti. Ir dabar pežo partneris, viena ranka grūsdamas šunį į bagažinę, kita skambina telefonu žmonai, ragindamas greičiau išeiti, nes, merde! -būtina užsukti į plovyklą. Pežas dar jaunas ir dar tiki partnerio žodžiais: išvažiuosim į Prancūziją, tikrai, neįmanoma gyventi tokiuose rajonuose! Jam sunku išskirti, kas būtent neįmanoma, tad daro išvadą: pirmiausia – bombarduojantys balandžiai. Nuvilnija šiluma – partneris supranta, partneris rūpinasi savo pežo.

***

Universali šeima greitai sušoka į universalų automobilį. Tada ir paaiškėja, kad pežo akumuliatorius nusėdęs. Manasis išvis nusprogęs, bet aš tai niekur nevažiuoju. Sodo sezonas neprasidėjo. Šuo inkščia bagažinėje, vyras ir žmona atsuka garsą roko ritmu aiškindamiesi, kuris paliko šviesas: aš išjungiu, ne, tai aš viską padarau iki galo!

Parūkyti išėjęs mano dabartinis artimasis stengiasi nesusiremti žvilgsniais su pežo partneriu, bet jis pats atplėvesuoja švarko skvernais: gal turite prikurti, ne, ne cigaretę, neužsiveda, gal tuos laidus tokius…

– …krokodilus? – išpučia dūmus.

– …taip, laidus, gnybtus, pliusas ir minusas! – griebiasi už galvos pežo partneris. – Žmona paliko šviesas!.. O man mokyklos renginys, pardon, tikra dūra!

Mes linkę nukelti objektyvius pamąstymus ir pasiduoti pavydo fejerverkams: štai, žmogus turi baltą pežo, o tavo mašina, tavo gyvenimas suėję, surūdiję, bet lieka, visada lieka šiokia tokia nesutaisomų dėsnių bendrystė – žmona, neišjungusi šviesų, vaikai, išpurvinę saloną, balandžiai, apdergę mašinos stogą vos ją parsivarius iš plovyklos.

– Audinė nudusus, bet aš turiu rūsy naują akumą, pabandysim prikurt!

Įsivaizduokite tuščią gatvę lyjančiuos laukuos ir save be kapišono. Įsivaizduokite – sustoja automobilis. Jums. Mano dabartinis artimasis įsigudrino nusipirkti naują akumuliatorių slapčia nuo žmonos ir manęs. Visas švytintis tempia jį iš rūsio, paskui tipena pežo partneris, persvėręs rankose laidus – lyg pasiruošęs jais karūnuoti seną audinę. Kiek kartų, pasisveikinęs su kaimynu, užmesdavo: ar ne laikas tavo senutei į mašinų rojų! Žodžiai tuo ir geri, kad galima jų tam kartui išsižadėti.

Raudoni laidai prie pliusų, juodi prie minusų. Pežas piktai inkščia – nenori imt tokios energijos. Net ir iš naujo akumo, nes akumas buvo skirtas man. Švari mãšina, švari energija.

– Pasikviesk teslą! – urgzteliu.

Jis pradeda trūkčioti, užgęsta. Norint pasikrauti, reikia mokėti priimti pagalbą, susitaikyti su silpnuoju aš. Tavo širdis gali būti tūkstantį kartų suėjus, čia gali būti tūkstantis pirmasis randas, bet – reikia susitaikyti. Tada tave užkurs, ir dar bent vieną tvinksnį būsi kelyje.

– Užsikurt nuo tavęs, nuo tavo daikto – irrespectueux, – kosteli pežas. – Turėtum ramiai ilsėtis. Miestas neturėtų leisti senų mãšinų išnaudojimo!

Dievaži, imu purtytis nuo juoko. Miestas suėjusioms audinėms neturi galių, kaip ir išnaudojimo sąvoka. Tam ir duotas gyvenimas, kad išmoktum sustoti tada, kai nusprendi. Daugelis automobilių stengiasi išspausti iš savęs viską. Vairuotojai reanimuoja, metalo klipatos nusisuka nuo šviesos tunelio gale ir vis grįžta, grįžta pas juos. Ciklas kartojasi, kol nebeištvėręs paskutinis artimasis į gūgle paieškos laukelį suveda „senų automobilių utilizavimas“ ir su tvinkčiojančiu palengvėjimu perskaito: eksploatacijai netinkamas arba nevažiuojantis automobilis yra laikomas atlieka. Bet nenusiminkite, daugelio automobilių dalys keliauja per kitus automobilius, metalas perdirbamas, o plastikas ir padangos – na, jie gali likti kokio gražaus miško samanyne amžinai.

Reikia sąžiningai pasakyti, kad sustoti tada, kai nusprendžiu, man nepavyksta. Autoserviso Ilja ištiesia ranką, ir aš sudarau dar vieną sutartį. Pamatysi, sako jis, dar keletą saulių, moja krasivaja, neubevajamaja.

Užplūsta pyktis, energijos kibirkštis – ir pežo variklis smagiai suvibruoja.

Ketvertas rankų čiumpa naująjį akumuliatorių, ir – akimirkos fejerverko žiedas! – mano dabartinis artimasis sako: palik, nebenešk, pabandysiu užkurt ir senutę. Jam traukiant seną akumuliatorių, jaučiuosi lyg iškosėjusi plaučius užkimšusius karkalus. Nemoku surasti gerų analogiškų palyginimų. Aš buvau apkvaišinta narkoze, man įsodino naują organą, ir dabar sudie terapijos, savipagalbos grupės, nejaukūs seniai nematytų pažįstamų žvilgsniai – ar galima sakyti „tai laikykis, susibėgsim kada kavos“?

Įkvepiu ir esu didžiulė gatvė, esu vėjas, žiežirba, skriejanti iš žmogaus siela.

– Dar tiek parako! – čiaudi pežas. – Ar ne per daug užsivedus?

– Vėluojat, nėra laiko ceremonijoms! – pyktis išgaravo, liko tik naujo blizgančio akumuliatoriaus pojūtis, noras rauti iš vietos!

Pežo šeima vienas per kitą dėkoja, šuo loja bagažinėje, debesys danguje atvėrė saulei sceną. Tai merci, išspaudžia pežas nuvažiuodamas, nėra jis kietos širdies, kaip ir dabartinis mano artimasis – naujas akumuliatorius, saulėgrąžų pakelis kišenėje, visais ratais ir pakaba jaučiu – šiandien niekas nestrigs. Oriai apeina mane, sako, tu matai, dar ne tokia suėjus, atkals Ilja, nu ir!..

Nu ir – lange pasirodo žydras chalatas baltomis žvaigždėmis. Dabartinis artimasis supūkščia, panyra visa galva į mano vidurius po kapotu. Negaliu sakyti, man jo žmona savotiškai patinka. Šią žiemą, kai užėjus baisiems šalčiams reikėjo jos mamą vežti į Centro polikliniką, o aš buvau mirus, ir jokie kaimynų krokodilai neprikėlė, nuleido per langą laidų gumulą su kabaliuojančiu fenu. Imk, papūsk į variklį! – sukomandavo. Jis dar bandė aiškinti – reikia pūsti į kuro filtrą, bet buvo neperkalbama: jutūbėj mačiau, negi tau sunku susitaikyt su progresu! Ir aš užsivedžiau. Nors ir nenorėjau nieko įrodyti. O štai dabar jis išlupa naują akumuliatorių, įstato senąjį, paplekšnoja per kapotą: gal kitąkart.

Įsivaizduokite, kad iš rūsio tamsos jus išvedė į šviesą, ir vos tik atsimerkėte – nuspyrė atgal. Sunku paaiškinti. Viduriuose dar jaučiu kibirkščiuojančią naujo akumuliatoriaus energiją. Spoksau į tuščią pežo vietą – be tepalų dėmelės. Ir kol visa pasaulio tuštuma mane ryja, į tą vietą keikdamasis įsuka baltas „Mersedes benz sprinter 311“ furgonas, snukį lyg pikta šypsena perskėlęs raudonas apsilaupęs dryžis. Slenksčiai išrūdiję kaip rūkaliaus plaučiai, priekiniame stikle įdauža. Aš apšalus, kol jis stumiasi į vietą, vos nekliudydamas veidrodėlio. Šiepdamas dantis – nežinau, kaip perteikti tą jausmą.-

– Nu, blyn, ir susitikimas! – prisispaudęs man prie šono, sukriokia, iš nasrų tvoskia benzinu ir sukepusių vabzdžių smarve.

Mersas sprinteris yra mano žudikas. Nors kadaise jį net mylėjau.

Judesys yra viskas

vivulskio g

Varna tupi ant automobilio stogo ir žiūri, kaip volto jaunuolis, užgulęs dviratį, purto balandžio sniegą iš plaukų. Vario sruogos ir rūdžių spalvos audrotas dangus, saulės ietys į kruopomis nubertą Vilnių. Tas su dviračiu numina paskui debesį, ir visa gatvė lieka varnai.

Tu žiūri į ją, ištraukta iš popiečio miego, tu galvoji: varna lieka varna, ką jai veikt su visos gatvės nuosavybe. Jeigu galėtum gerti kavą, dabar užsiplikytum atominį juodų tirščių puodą ir eitum į aruodą tikrint, kiek šioje gatvėje pabrango butai. Turi užspaudusi santaupų prie savęs, ir jeigu galėtum – bent garažą! Žmogus keistas padaras, jis linkęs leisti kartelę ir lįsti į žemę iki pat vitae normalis.

Iškart sąžininga pasakyti – tu 1990-ų gimimo, vieniša, raudonai dažyta (nuaugusiom šaknim) ir be (bent jau) garažo. Nors santaupų užtektų (bent garažui soduose). Magistro laipsnis (sociologija, pagal specialybę nedirbta), mačiusi pasaulio. Kurį laiką gyvenai Vokietijoje, bet širdis – visada čia, tik čia. Dvikalbystė pasimiršta, išsilavinimas ir įgūdžiai atbuka, įgalinimas nebegalioja. Vokiška kokybė, žinoma, čia vertinama, bet labiau daiktiškąja prasme nei Malerio simfonijomis iš buto tau už nugaros.  Muzikos ir teatro akademijos studentė ilgais laumės plaukais, būsimoji vargonininkė, sustojanti paglostyti iki stabarų nugenėtų medžių. Buvai įsimetusi į gelbėkime Vilniaus medžius grupę ir tu, trepsėjai iš nekantros, kada sustosit aplink juos ratu, apsikabinsit, susirakinsit – ir nieko. Neišsipildymai užgrūdina, bet palieka smulkius liūdesio randelius.

Kalbant apie liūdesį, miestas pavasariais įkvepia dulkių, iškvepia laiptinių pelėsį ir panakčiais jaunos numindytos žolės, šunų ekskrementų, balandžių plunksnų, motociklų dūmų, pirmų žydinčių gėlių, saulės įkaitintų dienų, džiūstančių balų, kavos ir kotletų, ką tik nuplautų mašinų, giliai kamienuose gargaliuojančios sulos garus. Ir taip viskas prasideda – meilė ir kerštas. Jeigu įsuktum į Švitrigailos gatvę, paskui į Kauno, o prie raudonųjų Algirdo namų – dešinėn, vienintelis mūrinuko antrojo aukšto langas atsidarytų, ir ranka pro jį svaidytų trupinius balandžiams. Grindos vyrai, lepsėdami balandžių apsvaidytu šaligatviu, sakytų – kurvamat, nepiktai, pavasariškai. Ranka dingtų. Balandžiai dingtų.

Tau jų gaila ir gėda, nes tame kieme paskutinį kartą matei jį. Tokį dar gerai išsilaikiusį – tik kelios balkšvos dėmelės juodoje ševeliūroje (ar čia tinkamas žodis apibūdinant buvusio mylimojo išvaizdą?). Na, štai, ir išsidavei meilę, o kerštas – pasakei keliems bendriems pažįstamiems: susenęs toks. Mes nebūtinai sakome, ką galvojame, nes jau buvome atidengę sielos stiklainį sulos, ir ten prikrito musių, vėjas prinešė dulkių, o dar kažkas krestelėjo cigarečių pelenų, taip sau, dėl juoko.

*

Popietės tingulys nuseka rainą katiną, šokantį ant rūsio stogelio ir dingstantį pirmo aukšto lange. Ten gyvena Renė, ir štai, tuoj ims stuksenti dviem lazdomis į sekmadieninės tykumos šarvus, iš po sijono kyščios didžiulės vilnonių kojinių apglėbtos pėdos, o žalias paltas bus ne iki galo užsegtas, nes krypstančios kojos kasmet reikalauja daugiau laisvės. Renę matyti vienu metu ir širdperša, ir džiaugsmas – praeidama pro tave, ji braukia ranka: krasivaja devočka. Neprimato. Arba žino – svarbiausia nematoma.

Šlavėjas su dviračiu, paliekantis po savęs cigaretės dūmo virvę, spjauna į Renės pusę – ot, boba, kelio nežiūri, vyras su džipu – visi kiemai turi po tokį – mygteli signalą, vargonininkės spanielio virvelė apsisuka apie jos lazdą, ir sekundei visi sustingsta dramatiškoje fotografijoje.

*

Varna nuo mašinos stogo spokso – sakytum, tiesiai į akis. Panaršė šiukšlių dėžėje prie parduotuvės, ir grįžo į postą. Tau nepatinka, nagais gali subraižyti stogą. Arba, sakykim, katinai: lieka pėdų atspaudai, nagų randai. Tu irgi turi randų, vienas ilgas – per šonkaulius kairėje. Taip ir susipažinai su juo, dar Vokietijoje: jauniklė mokyklinukė, jaunas studentas, karštligiška skuba į pikniką parke, kažkas stumteli, atsimuši į jį ir neišsilaikai, tvoros viela drėksteli šoną. Ne pirmas krytis, įbrėžimas, bet tvilkteli skausmo ir gėdos ašaros. O jis: kai vėl susitiksime, būsi kaip nauja, pamatysi! – ir kviečia kavos drive in kebabinėje, nes pakeliui, mažiau kamščių. Romantikos mažai, bet paskui važiuojate naktine miesto arterija, petys į petį, vėjas švilpia pro langus, širdys kala ir kriokia jaunas kraujas.

O miestas? Sakykim, Drezdenas, apvažiuojate Frauenkirche, pilį ir lekiate per Augusto tiltą, aukščiausiame jo taške, kai ratai kilsteli nuo žemės, įvyksta bučinys (taip negalima rašyti, bet tau čia tikrai įvykis, la mirabile, mirakel, stebuklas – ir nedidelis autoįvykis taip pat, jis nepatyręs, tad pasimatymas baigiasi dokumentų pildymu). Štai jau abu turite patirties randų.

Jo tamsūs plaukai, tavo raudoni, jūsų abiejų prosenelių vardas tas pats – Augustas. Tiek ir užtenka jaunai bendrystei. Abu mokotės, dirbate, išneriate į Šveicariją, grįžę apsigyvenate kartu, važiuojate prie upės, prie ežerų ir į miškus, skrodžiate miestą, ruošiatės būsimai ateičiai.

Laikas bėga, dar jaučiatės kupini gyvybės, nors rinkoje darotės mažiau paklausūs. Per daug patirties – rodos, taip sakoma? Apatija, įniršis, emigracija. Tarsi grįžus namo – tu, pakibęs tarp – jis. Štai ir viskas, net gyvenimas vienas šalia kito nesusiklosto. Jis nesusitaikė su išvažiavimu ir vieną dieną tiesiog. Išsikraustė. Jūs vis tolote nuo kits kito rajonais, tada artėjote, sekėte paskui nekilnojamojo turto tendencijas, nuo vieno šeimininko prie kito ir nieko savo. Tau, buvo, skaudėjo, gyvenimo remonto reikėjo. Statistiškai Lietuvoje išsiskiria kas antra pora (nebūtinos žinios). Šampanas ir naujo gyvenimo pažadas – suveikė. Jauna dar, gaji. Ir meilių tų buvo, ir visko. Randų.

O Renė sukasi spirale po gatvę, nemato tavęs, ir iškrečia pokšta – kyšteli lazdą tiesiai Radijo vedėjui po kojų. Radijo vedėjas gyvena gatvės gale, sekmadieniais, sukaustytas juodo palto, mosuodamas ilgomis rankų žirklėmis, kerta gatvę, leidžiasi nuo Tauro kalno ir, įknibęs į šaliką, galvodamas, kad niekas nemato, daro pratimus balsui. Renei nepatinka: ko jis taip laksto, ir dar nepatinka, kad į laidą prisikviečia durnų politikų. Renės katinui Radijo vedėjas nepatinka, nes kartais skubėdamas paspiria jam stiklainio dangtelyje paserviruotą maistą po rūsio stogeliu. Trumpina kelią per kiemus, o dabar – kaip ilgas išsitiesia ant šaligatvio. Renė žagteli, jai irgi susipina kojos. Du vienas kitam nepatinkantys žmonės sukrenta į vieną baimės kristi masę.

Turėtum pulti į pagalbą – tu vienintelė pakankamai arti esanti stebėtoja. Išlaikai status quo, nes –

– pauzė pakalbėti apie tavo ligą, tokio amžiaus ko norėt, tyliai graužiančios iš vidaus rūdys persimeta išorėn, ir tau jau v. duetu su d., statistiškai visiškai įprasta asmeninė tragedija –

po paskutinės procedūros viduriai lengvi, siela lengva, iš jos byra kamšalas, gydytojai palingavo galvomis, tavo artimasis atvežė ir jau žinai, kad lauksi vėl ateinant, gal, o gal šįkart įvyks judesio stebuklas po mėnesio sąstingio, o kol kas esi prikaustyta, bejėgė, pavargusi apmąstyti judesį, ir todėl prie jų nepuoli. Gali žiūrėti pro langą, o pripulti – ne. Pripuola moteris iš ministerijos, nes šioje gatvėje prie parduotuvės yra ministerija – gal ir atvirkščiai, bet tu iš savo lokacijos pirmiausia matai betono ir smėlio pilkumo ministerijos pastatą. Sakytum, sekmadieniais ministerija nedirba, o moteris vis tiek iš jos išsirita, trumpakojė, nukleiptais batų kulniukais, kaukši kaip atkaklus plaktukas, pukši: jazus, jazus, abiem rankom bando atskirti gulintį žmogų nuo žmogaus. Kaip griuvot! – plevena rankine – pro langą pamačiau, ajazus, ar nesusimušėt tik? Radijo vedėjas bando lankstyti tinstančią ranką, o Renė guli išsipleikusi, tyliai žiūri į dangų ir pirštais braukia per šaligatvį, lyg kviesdama – nagi, ką jau kitą, katiną. Tas susipranta ateiti prieš pat atvažiuojant greitajai, įsitaiso tarp lazdų, sukritusių į paukščio snapą – gatvės lygtis teigia, kad:

katinas > Renė

Nesulūžot, močiut, atrodo, nesulūžot, ramina medikai, moteris sako: ajazau, man mokymai, ir įspriegia Radijo vedėją į greitosios automobilį. Palydės. O katinas, ką jau čia, nueina, ir nebeaišku, koks lygties sprendinys.

*

Šitaip popietė įkrenta glėbin vakarui, būrelis žioplių prie greitosios išsiskirsto, o tu lieki prie savo status quo. Mobilumo epochoje mėnesį pabūk be judesio ir stebėk tą pačią gatvę, kiemą – pamatysi, kaip jaudulys dėl kitų ir savo paties gyvenimų virsta įniršiu, o tada suputoja ir palaimingai ištirpsta. Tau niežti ilgai nepraustą kūną – artimasis pamažu apleidžia rūpesčio pareigas. Tokius artimuosius imame laikyti šeimininkais, ypač paliegę. Ne tau taip. Laisvė kvėpuoti!Geltonajame daugiabutyje su langais į kitą gatvę gyvena vyras, priklausantis kažkokiai partijai, jo žingsnis statistiškai kasdien to paties ilgio. Tai reiškia – žmogus ramus, užtikrintas ir naudojasi neskubėjimo laisve. Štai tu ir užsimanai savo pilietinės laisvės. Nuvažiuoti į mišką ir į parduotuvę.

Jauna pora eina iš parduotuvės, iš abiejų kuprinių styro po ilgą prancūzišką batoną, jie lyg ir pajunta tavo žvilgsnį, stabteli ir palinguoja galvomis. Supratingai. Ką jie ten gali suprasti tiek mažai pamatę? Kai buvai panašaus amžiaus, pasidarei pirmąją plastinę operaciją – tiksliau, procedūrą (to visai nebūtina minėti, tiesiog tau norisi pasakyti, kad amžius skirtingai elgiasi su žmonėmis, ir ne visi supranta), artimiesiems taip patiko, kad jie vėl pradėjo dažnai tave kviestis į centrus. Na, ir miesto, ir prekybos, ir šeimos centre tu atsidurdavai tiek pat dažnai kiek jaunatvės laikais. Procedūras galima daryti dažniau negu operacijas. Ir kurį laiką to pakanka jaustis asmenybe.

O paskui –

– bet po šešių prasideda šunų vedžiojimo laikas, ir tavo mintys susijaukia. Tas baltas pudelis kelia koją ant visų medžių ir mašinų iš eilės, palijus kvapų mišrainė tvoskia į nosį. Sakytum, nesėdėk atidarytais langais, žavus nuobodulys pasakys kitaip. Palei sustatytas aikštelėje mašinas šmėkšteli žiurkė. Jos vardas Senjorita, tu žinai, kurios mašinos ratą ji bandė graužti užpulta varnos ir bado. Galėtum tapti detektyvų rašytoja, dar ne per vėlu, nors abejoji, ar tai tiktų emancipuotai asmenybei. Su v. ir d., aišku, keltum gailestingą susidomėjimą – tik kad šioje gatvėje jau yra detektyvų rašytojas. Tiksliau, įskaitytojas. Lengva skiedrelė pūkuotos pienės galva, Pensininkas Diktofonas – tikro vardo juk nežinai. Iššoka iš kiemo, baltapūkis, baltakelnis, ir eidamas į parduotuvę priglaudžia ranką prie širdies, rankoje diktofonas, burnoje – tvirtas žodis apie visus gatvės įvykius. Sustoja po medžiu prie pat tavo langų ir švelniai liūdnu balsu sako: vėl viena. Štai ir gailestingas susidomėjimas, bet tuoj pat: reikia paskambinti dėl jos. Tau norisi į Pensininką Diktofoną ką nors paleisti, o judesys tik mintyse. Ir šleikštus mandagumas, ir tas sulaiko. Dėl to tavę ne visi įvertindavo darbe, o tau kartais imdavo ir pritrūkdavo motyvacijos. Ne visi ir moka ją užkurti, bet kaip tu pasakysi žmogui – tu stenkis nesistengęs, aš nejaučiu tau motyvacijos.

Taip be motyvacijos ateina naktis, debesys – sujaukti patalai, vėjas riaugėja gūsiais. Renės katinas šmurkštelėjo pro atvirą buto langą vidun, ir tau neramu, kad nėra kam jo uždaryti – ims ir prilis. Medžių šakose supasi varnos, liežuvaudamos prieš naktį, jų ištampyti maišeliai iš šiukšliadėžės pasišokėdami skrieja gatve kaip pusiau pripūsti oro balionai.

Vienuolika dešimt į gatvę turėtų įsukti keturi dviračiai. Žibintų šviesos, lūžtantis paauglių juokas, dūžta butelis, rėkia varnos – ir vėl tyla. Savaitgaliais jie ardosi. Pavasariais. Tada į savo butą pareina smagiai pasilinguojantis šešėlis su diplomatu. Laiptinėje suklumpa, šnibžda: o tu rože spygliuota. Irgi tik pavasariais.

Tavo laikrodis vėl sustojęs, bet žinai, kad jau beveik. Sušnara dviračio padangos. Ir žingsniai, greičiau trūksmingi šuoliai bėgant. Įtempi jusles. Kedai čiūžteli šaligatviu. Volto jaunuolis gaudo orą, burna – vienas didelis tvenkinys. Bėga be dviračio, ir ko ten bėgti, bet – keturi dviračiai gatvės gale, kažkas gargaliuoja: ateini čia!

Šitame rajone retos gaudynės, prisigyvenom. Praverstų Pensininkas Diktofonas, nes tu net paskambint negali, tik žiūrėti, klausyti.

Ir žiūri, viską fiksuoji, o volto jaunuolis – nuovargis ir prakaitas tykšta nuo jo kaip sultys – atidaro dureles. Neužrakinta, niekam nerūpėjo, visur gi kameros. Ir susirango ant sėdynės, palenkia galvą, o tu lieki be amo – nevažiuojanti audi 80 su v. ir d. ką tik įgijo keleivį.

*Nuotrauka iš skulptūros parodos „Entropija“ (Gintarė Stašaitytė ir Lukas Šiupšinskas).

Reportažai iš karantino. Cenzūra ir priverstinė izoliacija!

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia,  IV dalies tekstas čia. V dalis publikuota čia. VI dalį skaitykite čia. VII dalis – čia. 

Penktadienį po daugiau nei penkerių metų darbo pirmą kartą patyriau bandymą jėga sutrukdyti žurnalistiniam darbui. Straipsnių ciklas „Reportažai iš karantino“ naujienų portale naujienos.lt baigtas. Kaip ir mano darbas šioje redakcijoje.

Izoliacija

Dūmai į akis, užsikosėju. Ant sodybos sunkia antklode užkritęs lietus dusina ugnį. Kas vakarą gaunu du krepšius malkų židiniui, man atneša telefoną paskambinti. Mano telefonai, kompiuteris konfiskuoti. Jie sako – laikinai apribotas naudojimasis elektroniniais prietaisais. Dėl saugumo.

Po Linuko sukelto gaisro ir už bausmę skirto žygio rinkti barščių šiltnamyje syvų naminukei berniuko tėvai atsisakė toliau stiprinti „Romu“ apsaugos sistemas, o Romualdas straipsniams apie savo imperiją įvedė karantiną. Lankininkai nenoromis iškrėtė mano daiktus, surinko elektroninius prietaisus. Ketvirtą ryto įgrūdo į mašiną ir išvežė kažkur už Molėtų.

Aš mediniame sodų bendrijos „Auksinis ūsas“ namelyje su skardiniu vėtrungės gaideliu, siaura riekė miško skiria jį nuo ežero. Link jo galiu nueiti, pastovėti ant tiltelio. Namelis prieš dvidešimt metų buvo ryškiai geltonas, dabar dažai pablukę, medinės lentos apšerpetojusios, su kerpių taškeliais. Virtuvės langas į žvyruotą keliuką, pusiau užkėstas senos vyšnios, toje virtuvėje nėra kur apsisukti – viryklė, mėlynai geltonų gėlių dėmėmis nutaškyta klijuote aptrauktas stalelio kvadratas. Vieno žmogaus dydžio veranda, kairėje krėslas, dešinėje – krūva pailgų medinių dėžių pomidorams daiginti. Kambarys su išskleidžiama sofa priešais židinį, spinta, nukrauta molinėmis vazelėmis. Du kišeniniai miegamieji antrame aukšte, balkonėlis, apačioje terasa. Šis perpučiamas sodo namelis negali apsispręsti, ar jis gyvenamas, ar jau nelabai. Vasaros pabaigos naktys neįprastai atvėso, tamsa už durų vis anksčiau pajuosta.

Jau dvi savaites mano maršrutas nesikeičia. Atveriu duris iš kambario, vėjas nuo ežero lenda į jas, ir jeigu dar atidarau verandą, skersvėjis išpučia visus sapnų voratinklius. Įšoku į aulinius, užsisegu ant riešo mano vietos duomenis nuolat perduodantį, pokalbius įrašantį laikrodį, aplenkdama miško kraštelį, einu nuo lieptelio pasidairyti. Tada į dešinę, takeliu pro sukumpusius nuo senatvės medžius, skaičiuodama prieplaukas, valtis, katinus. Vėl atgal, į miško riekę, ypač jei palijo ir kvepia grybais. Su kitais grybautojais galiu tik sveikintis. Kiek ten to miško – medžius tuoj vardais vadinsiu. Grįžtu, einu gamintis pusryčių. Skaitau. Žiūriu į ežerą. Iššluoju iš terasos lapus, spyglius, smulkius vabalėlius. Išsivalau židinį. Atsinešu malkų. Redaguoju tekstus „Romu“ profiliuose socialiniuose tinkluose. Natūralus gyvenimas ūkyje. Kyla noras parašyt – autoritarizmas. Administratorius nepatvirtins. Einu takeliu aplink ežerą. Rankomis kriauklėje skalbiu drabužius, pritaškau, valau. Skaitau. Perskaitytą knygą nešu į sodų bendrijos gilumoje raudonai šviečiantį knygų namelį. Pasisveikinu su keliais sodininkais, kalbėtis negalima. Užsuku į krautuvėlę, jos savininkė Romualdo giminaitė, stebi, ar nekalbinsiu kitų pirkėjų. Sukemšu pirkinius į lentynas, šaldytuvą. Klausau radijo. Pietūs. Nusnūstu. Vėl einu į mišką. Skaitau, rašau, dainuoju, išmetu taro kortas. Ateina vietinė niekieno katė. Dalinuosi dešra. Vakarėjant palydi į mišką.

Rizika

Trečiadienį, rodos, tai trečiadienis, einu prie lieptelio pasitikti kylančio mėnulio. Ežeras išspjauna bangas ir sulinkusį žveją, jam iš paskos seka berniukas, įsitvėręs irklų. Pirmi pasisveikina, parodo kelias kibire besiplakančias kuojas. Paprašau paskolinti telefoną paskambinti vyrui, mano išsikrovė. Duoda. Galvoja, esu karantino turistė. Tik va šitam ruože internetas dingsta, o skambint galite. Man to ir reikia, rizikuoju.

Mums dar neatsitokėjus nuo Barysos šiltnamio bausmės ir tazerių, iš Mobilios pervežimo grupės, neatlaikę krūvių, išėjo dvidešimt žmonių. Sveikatos apsaugos ministras pareiškė nepasitikėjimą grupės vadovu, Seimo narių grupė susiruošė ministro interpeliacijai, o premjeras viešai pareiškė, kad grupės veiklą reikėtų peržiūrėti. Šitoje košėje Mobiliai pervežimo grupei sugedusio mikriuko keleiviai tapo nereikalingu druskos žiupsniu. Gavome pranešimus, kad liktume sodyboje mažiausiai dvi savaites, paskui laiką pratęsė dar vienai. Jau įžiūrėjome savo kalendoriuose rudens pradžią. Dėl sausros barščių žiedadulkių audros tapo beveik kasdieniu reiškiniu, kas kelios dienos būdavo uždaromi atskiri rajonai, gyvenvietės, miestų dalys. Mikriuką galiausiai pataisė, vairuotojas Algelis galėjo grįžti iš neįvykdyto pervežimo, bet užsispyrė likti, kol visi galėsim palikti sodybą.

Portalo naujienos.lt redakciją perpirko nauji akcininkai, per tris dienas įvyko restruktūrizacija ir optimizacija.

Trečią užkardymo sodyboje dieną motociklu atbirbė uždusęs lankininkas Romualdas Antrasis. Man skambino. Atsiliepusi į vaizdo skambutį pamačiau naująjį akcininką – keturiasdešimtmetį trumpai kirptą vyruką, kostiumą dėvintį kaip treningą.

– Mums jūs per brangi. Išmokėsime kompensacijas. Rašykite reportažus į blogą, aš mielai tapsiu patreonu, – sududeno.

Ant jo darbo stalo – mergaitės barščių syvų nudegintu kairiu žandu nuotrauka.

Paskambinau Lietuvos žurnalistų sąjungai.

– Normaliomis sąlygomis, – sublyksėjo akiniais moteris kostiumas, – tie „Romu“ gautų įspėjimą ir baudą už trukdymą žurnalistui atlikti savo darbą. Bet jūs jau nebe žurnalistė. O mes apskritai stabdome veiklą.

Pasekmės

Vakarais dviračiu su prie bagažinės pritaisyta pintine atmina Romualdo žmona. Atveža švarių rankšluosčių ar patalynę, valymo priemonių, kaukių, pirštinių, žolelių arbatos, pyrago. Aš jos neragauju, užsiplikau kavos. Kol atmina, kasa išsidraiko ant pečių, žandai užsidega. Atrakina sandėliuką ir prikrauna krepšį arba du malkų – niekada neduoda rakto, tai pamoka. Iš miško atsitempiu vieną kitą sausuolį, ugnies traškėjimas užgožia garsus, kurių nenoriu atpažinti. Pamestų ir barščių nuplikytų šunų ūkavimą. Gailų paukščio riksmą. Vienišą šūvį. Mūsų sodo bendrija rami, sakė man, saugi kaimynystė, bet aplink – na, visko pasitaiko.

Kartais neatsisako pasiūlytos kavos. Džiaugiuosi jos draugija, nes tai visai kas kita nei niūniuoti pačiai sau, nei klausytis radijo. Džiaugiuosi iki tam tikros ribos.

– Prisirašei, mergaite, – sako ji man vieną vakarą, kai tarp arbatos gurkšnių, taip, iš nuobodulio išbandžiau ir arbatą, klausiu – ar seniai šis sodo namelis naudojamas imperijos nepritapėlių izoliacijai. – Tai priimk pasekmes.

Atsidavusi žmona, mama, „Romu“ valdžios ranka? Sunku patikėti tokiu žmogumi, kuris vienu metu sugeba likti aikštėje ir užkulisiuose.

Kasdien skambinu vyrui, tėvams, kartais draugėms. Po dešimt minučių. Atsakyti tų skambučių negali. Vyras izoliacijoje – darbe užklupo barščių žiedadulkių audra, perspėjimo sistemos suveikė per vėlai. Draudimas kompensuos, bet gulėti ištinus ir ryti vaistus nuo alergijos ne pats linksmiausias užsiėmimas.

Jei neredaguočiau tekstų apie imperijos teikiamas paslaugas, vis tiek negalėčiau iš čia dingti. Išsiųstų į darbininkų baraką. Romualdas tokį neatsakomą pasiūlymą iškošė lankininkams grūdant mane į mašiną. Tekstams turiu kompiuterį su vidiniais bendravimo kanalais. Juo mane pasiekia Romualdo ir žmonos nurodymai, „Romu“ socialinių tinklų administratorės žinutės.

– Priimk pasekmes, – sako virš manęs kabanti Romualdo žmonos galva.

Dvi savaites galvojau, kad pasekmė ši asketiška izoliacija. Šįvakar išgėriau jos žolelių arbatos. Durtelėjo liežuvį, gal imbieras. Pasakiau, kad einu įsidėti medaus, virtuvėje dalį arbatos nuliejau į kriauklę, likusį skystį atskiedžiau karštu vandeniu.

Romualdo žmona žvilgčiojo į senamadišką sidabrinį laikroduką ant riešo. Aš kimšau pyragą ir suklususi stebėjau save vidine akimi. Kiek gurkšnių dar neturi poveikio? Kodėl nesusipratau… Perštėjo akis, po dešimties minučių tapo sunku žvelgti tiesiai. Paskui staiga jos galva pakibo virš manęs kaip pilnaties moneta. Po oda jaučiau užsidegant niežulį. Niežėjo ir smegenis, mintys pasklido pūkų kuokštais, paskui vėl grįžo atgal.

– Rytoj nerašysi, nekalbėsi, negirdėsi nieko neigiamo apie „Romu“. Pirmoji pasekmė, – ištarė kabanti galva.

Šis tekstas per kelis kartus iš žvejo pasiskolintu telefonu buvo padiktuotas mano vyrui. Cenzūrą Lietuvoje draudžia įstatymai.

 

Šį projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

 

 

Reportažai iš karantino. Emigravę iš Anglijos, naują gyvenimą kūrė lietuviškame ūkyje

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia,  IV dalies tekstas čia. V dalis publikuota čia. VI dalį skaitykite čia.

Pirmą kartą jie viską metė Lietuvoje ir išvyko į Angliją. Antrą kartą viską metė Anglijoje ir grįžo. Baigėsi Linuko tėčio, informacinių sistemų specialisto tarptautiniame banke, komandiruotė, tuo pat metu žlugo jo žmonos programavimo verslas. „Romu“ teritorijoje vos per keliolika dienų jie sukūrė naujo gyvenimo pamatus ir ketino likti. Tik dabar, klūpėdami prie vis dar smilkstančio darbininkų barako ir spausdami glėbyje kūkčiojantį sūnų, jaučia – ketinimas irgi baigia supleškėti.

„Čia gera vieta gyventi“, – dar pirmąjį rytą po mikriuko gedimo pasakė Linuko mama.
Po kelių dienų Linuko tėtis ėmėsi sodybos apsaugų sistemų atnaujinimo projekto. Linukas nevaržomas lakstė po žolę, maudėsi tvenkinyje, o jo mama likusį nuo ožkų darbo, kurį visi mes paeiliui atlikome, laiką kūrė algoritmus, kurių prireiks jai prisijungus prie vyro darbo.

Kai jie prie pietų stalo garsiai ištardavo: o mes pasiliksime! – pritildavome. Romualdo demokratija, ypač po incidento su „prekę“ pristačiusiais protestuotojais, buvo kaip įkyriai spaudžiantis batas.

„Viskas keičiasi, naujos technologijos ūkiams atneš pokyčių ir jų žmonių sąmonėje“, – ramiai tarstelėdavo Linuko tėtis.

„Svarbiausia – švari, gera, etiškai subalansuota aplinka“, – karingiau pridurdavo Linuko mama.
Pakeitę kelias gyvenamąsias vietas, jie pakeitė ir reikalavimus etiškai subalansuotai aplinkai. Bet aplinka nebuvo linkusi įvertinti nelengvo apsisprendimo. Barako darbininkai, pajuodę nuo pelenų, statė kareiviškas palapines nakvynei – pastatas užlietas vandeniu, kosėjantis dūmais, atvėręs išsprogusias šiferio angas stoge. Įsidegė visiems ką tik kritus į pirmą miegą, ir jei ne iš treniruotės prie ežero grįžtantys lankininkai, medinės sienos būtų ugnies pragare uždariusios ir žmones.

Dabar barakas liko apysveikis, nukentėjusių nėra. Tik pyktis liepsnos liežuviais kaitina darbininkus – jie matė, kaip lankininkai sučiupo Linuką, vis dar laikantį rankose degaus skysčio flakonėlį, pilnomis kišenėmis žiebtuvėlių. Toks nedidelis vaikas ilgai nepastebėtas tvėrė ugnį iš pavargusių, įdžiūvusių pušinių rąstų sunertose sienose. Krūmuose, apžergę dviračius ir pasiruošę sprukti, laukė būrelis didesnių vaikų. Darbininkai ilgokai nieko neįtarė, nes patys vasaros lauko virtuvėje degino šiukšles, užleisdami dūmų aitra visą kiemą. Už tokį veiksmą baudžiama, bet barako gyventojams taisyklės lankstesnės.

Kiti vaikai paspruko, o Romualdo Antrojo už marškinių nutvertas Linukas kvykė balsu:

– Aš nieko nepadariau! Jie sakė, kad reikia pakaitinti tuos leiziakus!

Berniuką įstūmė ką tik iškviestiems tėvams į glėbį, jie atlėkė su pižamomis ir blykšdami klausėsi faktų apie sūnų: iššokdavo pro savo kambariuko langelį naktimis siausti su vyresniais vaikais, padegė baraką.

– Jis dar per mažas tokiems!.. – visu nedideliu ūgiu išsitiesė Linuko mama, bet negalėjo užstoti jo nuo sunkių darbininkų žvilgsnių – vyrai, jauni ir seni, dirba visą šiltąjį sezoną, kad galėtų grįžti pas šeimas, laisvai keliauti ar stumti likusį iki kito sezono laiką dykinėdami, ir šito amžinojo rato trukdžiams griežti.

Continue reading

Nuotolinio ugdymo ministerijos darbuotoja – studentės vadavimo misijoje

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia,  IV dalies tekstas čia. V dalis publikuota čia

Vienas švarko ir kelnių kostiumas. Dvi suknelės. Vienas švarko ir sijono kostiumėlis. Ji skrido į komandiruotę, todėl net įstrigusi „Romu“ imperijoje nenustojo rengtis kaip komandiruotėje. „Kai trisdešimt du metus dirbi Švietimo ministerijoje, ir du – Nuotolinio ugdymo ministerijoje, negali apsileisti“, – įsitikinusi ministerijos Regionų nuotolinio ugdymo vyriausioji specialistė Nijolė Bertaševičienė.

Ravėjo imperijos gėlynus ir daržus tais pačiais dalykiniais drabužiais, rusvai brūkštelėjusi lūpas, batų kulniukams smingant į šviežią sliekais kvepiančią žemę. Tvarkingai susidėdavo akinius į dėklą, kai reikėdavo užsimaukšlinti apsauginį šalmą su skydeliu ir stačiakampio išpjova minus keturiomis dioptrijomis. Platus veidas sugriežtėdavo Romualdo žmonai atėjus patikrinti darbo kokybės. „Mes visi čia turime atidirbti, suprantama, bet man – astma“, – su neatremiamu atkaklumu pastebėdavo kiekvieną kartą jai pasisveikinus.

Dažnai matydavau ją stovint apsuptą visomis vasaros spalvomis varvančių žiedų, skambinančią ir metalu kapojančią žodžius telefoniniam pašnekovui. Vis dar ieškojo kelių, pažymų, protekcijų ištrūkti ir buvo pasirengusi. Namelyje, kuriame siaurai gyvenome dviese, užėmė nedaug vietos – dalį turto laikė lagamine, miegojo ant kėdės prie lovos patupdžiusi rankinę su dokumentais ir keliais būtiniausiais daiktais. Į prašymą atsakyti kelis klausimus reportažui reagavo giliu atodūsiu – mačiau, veide pjaunasi troškimo ir pareigos šešėliai. Turite atsiklausti mūsų viešųjų ryšių skyriaus, raštu, žinau, kad gavote leidimus kalbinti keleivius pervežimo metu, bet čia kitas atvejis! Su viešųjų ryšių skyriumi greitai išsiaiškinome, žinojau įstatymus – jokių papildomų leidimų, kol baigsis pervežimas. Vis dėlto Nijolės įspūdžiams teks palaukti, nes įvykiai griūva vienas ant kito. Kaip tik ji tą rytą po mikriuko vairuotojo protesto įrankių būdelėje – sėdėjo su visais ant pledo apsilamdžiusiu švarko ir kelnių kostiumu, rankinė ant kelių – prižingsniavo prie manęs ir paklausė:

– Apie laboratoriją rašysit? Situacija, matot… Aš, kaip vienintelė ministerijos atstovė, galėčiau susisiekti su tarnybomis dėl patikrinimų… Taip nesilaikyti taisyklių!

– Darykite tai, kas, jūsų nuomone, reikalinga, – atsargiai atmušiau klausimą.

Nepritariamai truktelėjusi nosimi, ji grįžo prie įprastų darbų, nepaleisdama iš rankų telefono. Į Romualdo žmonos, atėjusios padėti nešti išrautų piktžolių į komposto krūvą, pastabą apie nesulauksiančias ravėjimo pabaigos morkas mandagiai, bet kietai atsikirto: ministerijos reikalai.

– Aš čia taip nesiplėšyčiau, suprantat, bet jie – nepaleidžia, – putlia ranka pasigraibė apie širdį.

Popietei krentant į pavakarę, Nijolės telefonas jau buvo dukart išsikrovęs, lūpų dažai nusitrynę, o švarke įsispaudusios kūno rievės permirkusios prakaitu. Tik kažkelintą kartą vilkdama pro daržą du krepšius malkų Romualdo pirčiai pastebėjau ją pergalingai mojant prieiti. Sustojau tik dėl to, kad buvo proga tas malkas trumpam padėti.

– Rytoj 9 valandą prasidės pusmetinis nuotolinio ugdymo sąlygų moksleiviams ir studentams patikrinimas visuose šituose namuose pagal Regionų aprūpinimo ugdymui programą. Turiu aprašą, įgaliojimą, žurnalistas tokiu atveju irgi gali dalyvauti, – išbėrė beveik į ausį. – Va, siunčiu Romualdui pranešimą. Kokia laimė kartais, kad mums vis trūksta specialistų!

Žiūrėdama, kaip ji gražiai dėlioja tarpuvagyje pilnus žolių kibirus, kauptuką, padžiauna ant akmens darbo pirštines ir, smigdama kulniukais į dirvą, linguoja ruoštis rytdienos pareigai, galvojau – šiandien atrodo aukštesnė nei 1,65 ūgio.

*
Lygiai 8.57 ryto stovėjau prie Romualdo Pirmojo namo durų, stengdamasi apsimesti, kad nebandau pasislėpti už plačios Nijolės nugaros. Jos tamsmėlynis sijono ir švarko kostiumėlis su atlape įsegtu ministerijos ženkleliu – dviem suremtomis mąstytojų galvomis – be raukšlelės, nors lygintuvo nė vienas mikriuko keleivių namelis neturi. Batai ir prie krūtinės prispaustas dokumentų segtuvas net tviska. Romualdo Pirmojo, tarpduryje atrodančio kalno aukštumo, ir šalia įsispraudusios mažulytės jo žmonos akinių blyksnių Nijolė neišsigąsta.

Continue reading

Reportažai iš karantino. Mikriuko vairuotojas: vieno žmogaus protestas

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia,  IV dalies tekstas čia


Mikriuko vairuotojo, mikliai nuviliojusio SBTF protestuotojų žvalgus link upės, vardas Alginas. Nors visi atkakliai vadina jį Algeliu. Odinei kepurei – penkiolika metų, lygiai tiek reisuoja mikriuku nuo Biržų į Norgę, raižo po Lietuvą. Uždirbo sklypą soduose prie upės, ten iš seno jūrinio konteinerio pradėjo statyti namuką. Baigs – ir ves. Bet kelias vis pašaukia.

– Vasaros nakts, važiuoj, akys limp, nebegal. Radijs kažkokių skystų muzikėlį liurlin. Ir kad šoks per kelių, per kapotų – stirn! Drykst unt krūms – sveik! A širds tėp mušas. Pasilaid rokų, atsidara langų, ir rūka, rūka. Ai, jūs nesuprasit, – pasitaiso kepurę ir nueina atnešt daugiau spygliuotos vielos.

Algelis pirmas šokosi tverti ja vandens pilnų griovių šlaitus aplink sodybą, kai sužinojo, kad SBTF (Sosnovskio barščių taikos fronto) pulkas ateina skriausti ožkų. Turėjome gal porą trejetą valandų, nes protestuotojai mėgsta sustoti prie patikusių barščių guotų paimti pavyzdžių – vis ieško tinkamiausių haliucinogeniniams potyriams. Jei nutrepsės vienu keliu ir palei žiedą už Molėtų dar sumanys pasukti į sodų bendriją „Auksinis ūsas“, apsmaigstytą miestiečių vilomis, gal savo ekologiškas braškes ir vyšnias saugantys sodininkai apmalšins ryžtą atlikti ožkų misiją. Jei eis trumpesniu keliu, viela apsijuosti nespėsime.

– Ožk gal ir durns gyvulys, bet žmogs da durnesnis. Kėp šitėp!.. – tempdamas vielą, burba mikriuko vairuotojas.

Biržuose, tėvų namuose, jis laiko vilkšunį Rojų. Kartu išmaišė visą Lietuvą, keliskart buvo Norgėj. Raukosi dėl sprendimo šįkart jo neimti kartu, nors puikiai žino – keleivių pervežimo taisyklės griežtos, vairuotojo gyvūnai ir artimieji nevažiuoja. „Merg su manim tiek nevažiava, kiek tas šo!“ – rūkydamas skundžiasi blizgagalviui Raimiui, tas užjausdamas paploja per odine striuke aptrauktą petį.

Mylimoji Algelio labai neieško. Kartais, išėjusi pusiaunakčiais perduoti savo lazerinio telefono duomenų į palydovą nukreiptu spinduliu, girdžiu jį nervingai kartojantį: nu kas tau yr, kėp aš tų pinigų atsiųs, stov mašin, da nesumokėja! Kalbėdamas telefonu rūko vieną po kitos, slankioja apie namelius nekantriai trepsėdamas, galiausiai beveik visai nakčiai dingsta garaže pas mechanikus. Tie vyrukai rimti, alkoholio pramogos jiems ne prie širdies, kaip barakų darbininkams, o darbo rankų skubant nuimti vasaros derlių, lūžtant technikai, trūksta. Paryčiais Algelis grįžta patenkintas, už nakties darbą gavęs mikriukui apynauję magnetolą. „Ledas!“ – giriasi per pusryčius pavėsinėje atsinešęs ją po pažasčia, ir visai neįsižeidžia Linuko tėčiui nusistebėjus, kad dar yra žmonių, automobiliuose klausančių radijo.

Romualdas nelabai patenkintas Algelio iniciatyva dėl ožkų apginties. Jis buvo suplanavęs panaudoti vandens patranką.

– Ti gera, bet tegu būn ir viel! – įraudęs, atsitraukęs striukės užtrauktuką, jos skvernais per kiemą plasnoja vairuotojas.

Romualdo žmona linkteli – imkitės visko, ir Algelis centimetrą pakyla nuo žemės. Penkių namų taryba, susišūkavusi racijomis, irgi pritaria.

Mikriuko vairuotojas ne didvyris, bet tai jis vežiojo Baltijos kelio dalyvius iš tėvo pasiskolintu „moskvičiumi“ – ir paskui trynėsi nusuktą ausį už paauglišką lakstymą be teisių. Taip suprato, kad demokratija gali skaudžiai kąsti savo vaikams. Šita 16 hektarų ūkio demokratija jam irgi atrodo neteisinga, garažo vyrai, kuriems bando negrabiai reikšti savo jausmus, palinkčioja ir eina prie darbo.

*

Continue reading

Reportažai iš karantino: rizikingoje paieškoje – ir Girulių stovykloje nukentėjusi penktokė

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia.  


Penktokė Aiva kaip ką tik atsiradęs apgamas, kurį su nuostaba vis tyrinėji pirmas dienas, o paskui pamiršti. Su ja ramu sėdėti išplėštoje skydinėje, kol pro šalį eina ir eina protestuotojai, šįkart – Sosnovskio Barščių Taikos Frontas (SBTF). Priklausomi nuo preparatų iš augalo sulčių, draugingi ir greiti pakeliui pasitaikiusius daiktus ar žmones mainyti į produktus ir paslaugas su vietiniais ūkininkais.

Aivos tėvai Anglijoje, pačiame skyrybų įkarštyje, seneliai Kretingoje, šoke. Giminė nesėkmingai užvertė Ekstremalių situacijų komisiją, Keleivių pervežimo grupę ir krūvą institucijų skundais dėl galimos nesaugios aplinkos vaikui. Sodybos teritorijoje už ją atsako Romualdas, šioje buvusioje skydinėje, dydžio kaip tik dviem žmonėms – aš.

Pati Aiva niekuo nesiskundžia, tik per šias dienas ilgėjosi savo elektrinio paspirtuko – sodyboje juo aplėktų daugiau nei su senu dviračiu, kurį atvežė Romualdo žmona. Vaikai skraido tais dviračiais, vežiodami smulkius siuntinukus, maistą darbininkams, vykdo lankininkų pavedimus stebėti aplinką. Aivai teko prie jų prisidėti, nes sodyboje kiekvienas turi dirbti. Kartais vaikai šaiposi iš jos rankos, keliskart užtikau mergaitę įlindusią į jazminų krūmą už savo namelio, apsikabinusią uodega dulkes plakantį Rokį. Bet Aiva niekam nesiskundžia, ir Linuko mama, pajutusi atsakomybės dūrį, kol mažieji dviratininkai pietauja, visų dviračius, pačios Aivos irgi, suriša vienu neišpainiojamu vielos mazgu. Spręsdami mazgo problemą, vaikai susidraugauja.

Dviratis svarbus Aivos istorijoje. Mindama jį, mergaitė sugebėjo pirmoji pranešti apie Sosnovskio Barščių giraitėje paklydusius stovyklos draugus Giruliuose. Vairavo viena ranka.

Dviratį į bagažinę įsimetė ir Anatolijus, jaunuolis su akiniais, išvažiavęs ieškoti, kam grąžinti pasiskolintą džetą, su kuria į Romualdo valdas parvežė sužeistą Nojų. Po paros mūsų mikriuko komitetas, valandą prastovėjęs prie Romualdo namo, stebimas lankininkų ir dar kelių apsaugos vyrais pasivadinusių žmonių, išsireikalavo organizuoti jo paiešką. Dygtelėtas kaltės Nojus pasisiūlė kelis mūsiškius priimti į savo darbo džipą, Romualdas Antrasis šoko ant motociklo – va, ir visa komanda. Džipu dar važiavo mikriuko vairuotojas, Raimis, aš, Aiva ir šuo, išmokęs Anatolijų surasti bet kurioje sodybos vietoje.

Mums puikiai ėjosi. Greitai suradome tas vietas, kuriose žvejojo ir klaidžiojo visi trys vyrukai. Tikrindami apylinkes, aptikome Kailio pavėsinę, ten jis laikė jaunuolio dviratį. Raimis sugriebė į nagą peilio nespėjusį išsitraukti vyrioką, užlaužė rankas, ištvėręs nosį laužiantį dvoką – taip sužinojome, kad Anatolijus dviratį pats paliko, išgavo pažadą pranešti Romualdo žmonėms, jei negrįžtų po paros.

– A trys praėjo, a tikra? – muistėsi Kailis, kol vyrai grūdo jį į džipą.

– Prisisprogai! – spjaudėsi Raimis, išspardęs pavėsinėje kažkokius puodus, nuo kurių trenkė žolėmis ir spiritu.

Aiva sutiko paskolinti šunį, sutiko likti su manimi ir mikriuko vairuotoju pavėsinėje, kol jie patyrinės apylinkes. Pripratusi laukti – mamos ir tėčio iš darbo, pagerėjimo ligoninėje, kelionių pas senelius ir atgal pabaigos.

– Gaila, kad močiutė beveik neleidžia nuotykių, – atsiduso, net nosimi prisiplojusi prie polietilenu aptraukto pavėsinės langelio.

Programėlė „Mano aplinka“, rodanti orus, taršą, vėjo kryptį ir greitį, alergenų tankį, įspėjo apie lengvą žiedadulkių gūsį netoliese, tad trumpam užsidarėme.

Continue reading

« Older posts

© 2024 kur tekstas

Theme by Anders NorenUp ↑