Category: Tekstai (page 1 of 2)

Tekstai išleidimui.

Haiku + žygis

Norisi pajudinti kojas ir mintis? Ieškote įkvėpimo, domitės miško maudynėmis, o gal norėtumėte išbandyti, kaip gamta ir haiku padeda pereiti juodas gyvenimo pelkes? Kviečiame į projekto „Haiku gimnazija“ kūrybinį iššūkį – žygį po nuostabų Pavilnių parką ir haiku rašymą netikėtose vietose!
Ką mes veiksime? Susitiksime jaukioje terasoje Pavilnių parko pusiasalyje prie Vilnelės, gersime arbatą, sužinosime, kas yra klasikinis ir terapinis haiku. Keliausime į vakaro žygį, aplankysime parko bunkerį. Pajusime, ką mums sako miškas, vanduo, tyla, tamsa, laužo ugnis. Kursime haiku netikėtomis aplinkybėmis. Geriau pažinsime save, kitą, gamtą.
Kas ves užsiėmimą? Rašytoja, kūrybinio projekto „Haiku gimnazija“ autorė Rugilė Audenienė ir Pavilnių parką puikiai pažįstantis lauko pedagogikos mokytojas, lektorius Tomas Audenis.
Programoje: pusvalandžio pasakojimas apie haiku, žygis, Pavilnių bunkerio aplankymas, 3 haiku kūrimo užduotys netikėtose vietose, haiku skaitymas, laužas.
Kaip pasiruošti? Būkite patogiai apsirengę ir apsiavę, nes keliausime parko takeliais, užeisime į bunkerį, o paskui vakarosime prie Vilnelės. Jeigu norite, turėkite gertuvę ir užkanduką – žygiuosime, rašysime gamtoje.
Kaina: 12 eurų vietoje 27! (Renginys bandomasis, pasinaudokite proga jį patirti už draugišką sumą).
Kyla klausimų, kas gali kurti haiku? Atsakymas – visi, kurie moka suskaičiuoti skiemenis! Kodėl verta bandyti? Nes tai labai įdomus būdas pamankštinti smegenis, padirbėti su savo kūrybiškumu, mąstymu, atrasti saviterapijos kelius. O visa tai veikia dar geriau, kai šiek tiek pajudame!

Judesys yra viskas IV

aš, audinė

Miegančio kūno šiluma yra toks kasdienis neatremiamai gražus pojūtis, kad mes jį tiesiog paslepiam tarp kitų dienos reikalų. Norėdami negalėtume apsakyti, kas ištinka, kai susiliečia plaukai, susilygina kvėpavimai, driekiasi šilumos bangos. Aš visa pastirau ir nutykau, užmiršau net perskaityti prie stiklo priklijuotą lapelį. Mano buvusi beveik šeima kelionėse įsisriegdavo į sėdynes ir krisdavo į besapnį jauną miegą. Mersas spigino žibintais iš kitos gatvės pusės, vairuotojas pamiršo išjungti akumuliatorių, ir aš netgi pajutau mažytį kerštingo džiaugsmo dūrį. Negaliu sakyti – pajutau, bet. Automobiliai stebėtinai socialūs, tik neturi geros kalbinės raiškos.

Antrą trisdešimt septynios volto jaunuolis atsiliepė telefonu:

– Aha, turiu, kur nakvot, kaip ir sakiau. Žmogau, išsispręskit santykius normaliai, pabūkit. Ryte parvarysiu įlįst į dušą. Ne, nenoriu šeimininkų žadint, žinai.

Pasukiojo aptirpusį kaklą.

– O ką, galima ir mašinoj pernakvot.

Ir vėl nugrimzdo.

Paryčiais į bagažinę grįžo su reikalais išsilaksčiusi žiurkė. Nuo sodo laikų užsilikusiame bulvių maiše ji atsivedė vaikų, aš neprieštaravau. Gera jausti viduje krutančią, nors ir nevairuojančią, gyvybę. Griežtai prisakiau neliesti po vairuotojo sėdynės apmušalu slūgsančių santaupų – nujaučiau, kad šitas posūkis išves į pagrindinį kelią. Prieš dabartinį artimąjį visai ne marozą, prieš studentę, prieš beveik šeimą buvo miestelio keturių asmenų šeima, perpirkusi mane iš besiskiriančio verslininko, o tas verslininkas visai nepasisakė, kad yra besiskiriantis, nes kitaip nebūtų pirkę, ir nepasisakė paslėpęs santaupų, nes pamiršo, o šeima nieko nerado, nes kokia gi padori šeima kažko ieško sėdynės apmušaluose. Žiurkės šeiminę padėtį galima buvo nusakyti jums suptantamu terminu – vieniša mama. Žiurkė žvilgtelėjo į miegantį jaunuolį ir dalykiškai paklausė, iki kada turinti išsikraustyti.

– Kaip tai? – nustebau, nes, sutikite, mums tik atrodo, kad pažįstame gyvųjų mąstymą.

– Lapelis. Užrašyta: „Pirkčiau jūsų automobilį“.

Kaip čia išeina, kad jei nutinka kas nors tikrai svarbaus, mes tai pražiopsome? Gal tikrai iš šalies geriau matyti? Kažkas fotografuoja žaibą, kol tu užsimerkęs lauki griaustinio.

– Pasakyk, jei bus žinių, – įpareigojo prieš šmurkštelėdama į guolį.

Žiurkės stebėtinai smalsios, bet gyvenimu jų nenustebinsi. Continue reading

Judesys yra viskas III

vivulksio g, lukšio g, kalinausko g

Miegas daug ką išsprendžia, taip ir būtų, jeigu būtum šiąnakt miegojusi. Automobiliams, kaip ir arkliams, reikia poilsio – tik mažiau. O man miego sąvoka yra nesibaigianti vasaros popietė gatvėje, arba rūke paslėptas daiktas, arba tiesiog diena, kai esu išjungtas, bet visais nervais dar teka elektra – iki pat galvos, gatvės žibinto galvos.

Jūs teisūs, aš turiu daug laiko pamąstymams, nes šviečiu tik dalį paros. Bet mąstyti ne per daugiausia mėgstu, iš mąstančio žibinto nedaug naudos – menas moko mus mąstyti, ne žibintai. Tad mes fiksuojam, laidais ir vibracijomis perduodam duomenis, o tai, ką reflektuojam, išleidžiam į šaligatvio plyteles, išpučiam į orą, siunčiam paukščių plunksnų iškrovomis – kitaip sakant, paskleidžiam nepanaudotų minčių debesį. Jis išsisklaido, bet, kaip ir senas miesto grindinys, niekur nedingsta – apsineša, pasislepia, nusėda naujuose kiemuose.

Todėl matydamas, kaip tu, užuot kritusi į miegą, drebi laukdama, kol ukrainiečius į statybvietes ir atgal išvežiojęs mersas įsuks į Vivulskio gatvę, priglus tau prie šono, noriu priminti: juk kartą vežei savo tuometinį artimąjį į Vilniaus traumų psichologijos konferenciją universitete, negi nepalengvėjo įkvėpus profesionalaus požiūrio, o ypač ar nepalengvėjo tada, kai jam paskambino iš darbo – pabėgo vaikas, ir iš auditorinio traumų aptarimo teko kristi į vaiknamio traumos trasą, o ten jis jautėsi kaip žiurkė šilumos trasoje – apčiuopiamos, šviežios problemų karščio bangos, reikalaujančios staigios reakcijos. Turėjo palengvėti gavus ženklą, kad už kiekvienos problemos auga didesnis debesis, lygiai kaip ir už kiekvieno atokvėpio.

Ach, tuometinis artimasis, pirkęs tave liūdniausiais skyrybų metais, dar ne visai apsipratusią Lietuvoje! Įsikraudavo sužadėtinę, šunį, meškerių ir palapinę, pasileisdavo iš miesto į žalią šlapią miško kilimą. Gindavo tave Europos keliais, dažniausiai nemokamais. Įstatė dujas. Nupoliravo. Atliko cheminį valymą. Išlupo ir pakeitė nubrizgusią, išklaipytą vairuotojo sėdynę. Tavo beveik šeima. Vadino tave Lialka, nes buvai graži, pačiame jėgų žydėjime. Iki merso. Jis buvo, jis yra tavo problema, už nugaros slepianti didesnį debesį.

Pirmą kartą mersą sutikai, o ironija ir o memento mori, aikštelėje Lukšio gatvėje, kur jo šeimininkas odine kepure cvaksėdamas seilę tarp dantų užsuko į „Greitas ir pigias skyrybas“, iš jų pamėlusiais barzdos šeriais dingo žydrasienės net plieskia kavinės „Minutėlė“ duryse, o išeidamas, iškvėpdamas degtinės ir cepelinų kvapo gūsį, parodė vidurinį pirštą erotinių prekių iškabai – ir tuoj kažkaip susigėdo, sumažėjo, nes į aikštelę įsiraitė katafalkas su cepelinų išsiilgusiu vairuotoju.

– Baisiai daug vietos užimi, ponečka! – rūgtelėjo dyzeliu mersas ir išvažiuodamas veidrodėliu brėžtelėjo tau langą.

Prisilietimas, nepadarantis žalos, tik įbrėžiantis širdį. Tavo artimasis ir jo sužadėtinė, išėję iš kebabinės, to nematė.
*
Gatvės ir dienos sukibo į vieną įkaitusio asfalto gumulą, suminkė merso žvilgsnį, įsuko jį didelio atsitiktinumų kamuolio vidun. Tu jį vis sutikdavai. Jis keitė šeimininkus. Reikia pasakyti, žmonės mąsto: keisiu automobilį. Ir nejučiomis, būna, automobilis pakeičia juos. Tokiais atvejais geriau stovėti pasaulyje žibintu, visų priimamu kaip savaime suprantamu nuobodžiu įrenginiu, niekieno nesisavinamu. Taigi mersas turėjo dovaną atstumti, atsikratyti, ir jau tada buvo aptriušęs – plauk, dažyk, siurbk, remontuok, variklis neužmušamas, o išorė pašiurpusi nuo gyvenimo siaubo.

Jis tykojo. Jis persekiojo. Važiuoji, sakykim, iš beveik šeimos kiemo Naujininkų alyvų gūžtoje pro taksoparką, sveikiniesi su pažįstamais troleibusais, ir degalinės krūmuose suraudonuoja šypsenos dryžis. Ima rasoti priekinis langas, vairuojantis artimasis sako: pūtiklis pareina, bet išties tai tave išpylė šaltas prakaitas. Stovi aikštelėje prie maksimos ar iki, šalia tavęs laisva vieta, įsuka pasisveikindamas – sudrebi ir klykteli, trys sekundės įtampos baigiasi nustebusiu pavargusio universalo žvilgsniu arba isterišku raudono mini kūperio juoku: kas vyksta, ponia, prastas vaibas kaip šeštadieniui! Naktį tūnai po alyvomis, nuo kapoto ant stogo marširuoja naujanų katinai, už gyvatvorės girdėti tykus iš nesibaigiančių kelionių grįžusio kaimynų mikriuko švarpesys, dulkės, žiedadulkės ir rūdys audžia kultūrinį sluoksnį, ir vidurnaktį – šviesos plėšinys krūmuose, padangos per bortą! O, ne, o, ne, kartoji mantrą, apykurtis mikriukas pabunda krioktelėdamas, amteli prabėgdamas šuo, šviesos dryžis lange, ir – miegok, miegok, čia baltoji opel astra bando sliuogti per užkištus kiemus, jos vairuotoja barasi su savimi ir kopia per bortus. Baltoji opel astra tokia švelni, kad net skauda, niekas jai nedrįsta priminti rūdžių nėrinių po kairiuoju sparnu. Arba vėl – ryte gatvės gale išneria merso snukis, tau variklis kulnuos, o jis pypteli mokyklinio autobusiuko balsu: taip, čia kitas sprinteris, nuliūdinai nepasisveikinusi.

Noriu tau priminti, kad baimė ir drebėjimas pramušė tau radiatorių. Ir tada tavo beveik šeimai pirmąkart kilo klausimas, ar apsimoka taisyti, ar jau dairytis kitos mašinos. Tu ruošeisi baisiai tikrovei, bet, kaip mus yra įspėjęs Kierkegoras, tikrovė užgriūva jai nepasiruošus, o aš pridėčiau – ir visai ne tuo šonu, kurį mokeisi atremti. Viskas prasidėjo nuo to, kad trys gyvi organizmai apmyžo, atleiskit už žodį, tau priekinį ratą. Teritoriją žymintis katinas, socialiniame būste gyvenantis vaikas ir kieme ant sofos su kaimynais šventusi moteris. Du pirmuosius pro langą netyčia pamatė tavo artimojo sužadėtinė, o moterį jis pats užklupo, nešdamas namo glėbį išdžiūvusių skalbinių.

Buvo visiškai aišku, kad tavo beveik šeimai stinga aršumo aprėkti, pažymėti teritoriją, išstumti pyktį. Taip prieš pat vidurnaktį tu atsidūrei plovykloje, šnektelėjai su vabzdžių gaišenomis ir žiedadulkėmis apkibusiu kemperiu, klauseisi ramaus radio svoboda murmesio, ir stabtelėjusi prie Spartos palaukti žalio šviesoforo signalo, uosdama kemperio kelioninio prakaito likučius, susitaikei su tuo, kad merso pavidalas yra šešėlis, užtektinai prisimaitinęs tavo tamsa.

Gatvės žibintų lempos romiomis akimis stebėjo lašalų šokį. Kažkoks keturratis pavidalas artėjo prie šviesoforo, oras alsavo abejinga pavasario tvankuma, sužadėtinė snaudė įkritusi sėdynėn. Pavidalas nesulėtino. Žalia neužsidegė. Ir tik tada, kai gatvės žibintas tvykstelėjo į kreivą raudoną šypseną, tu pripažinai, kad baimės rūdys nebūtinai viską paspartina. Tiesiog viskas tarsi žiedinėje sankryžoje kartojasi tam, kad neužsimirštume. Kelio ženklai rodo, kad pavojų bus, kelias veda per juos.

Apsilaupęs mersas – vairuotojas amtelėjo sužadėtinei laikytis ir pats suleido nagus į vairą – šoktelėjo į tavo bagažinę. Mergina abiem rankom įsikasė į sėdynę, loštelėjusi pirmyn, švelniai bumptelėjo kakta į stiklą. Nuo galvos nuslydo lankelis. Ar tau skaudėjo? Taip, kaip skauda mokinukui, slystelėjusiam ledu aptrauktos balos vidury, parkritusiam ant kuprinės dangui švysčiojant akyse, bandant įkvėpti, jaučiant nugaroje skausmo ir baimės dieglį – praeis, tikrai praeis, svarbu sulaikyti ašaras draugų akivaizdoje, svarbu neuždusti, nesusileisti, svarbu, kiek tai tęsis.

– Nnn, naaa… – lyg ir ruošėsi keiktis iš merso išlipęs vairuotojas, tas pats cepelinų su degtine ir skyrybų herojus.

– Kodėl nestabdėt, beveik nestabdėt? – apibėgo abi mašinas tavo artimasis ir atšlijo užuodęs atsakymą.

Merso vairuotojas rausėsi piniginėje:

– Bachūras, nenada pyktis, skyrybos, reikėjo na zdarovje…

– Galvot reikėjo!

Tavo artimasis pinigus vis dėlto paima ir mykiantį merso vairuotoją iki namų palydi. Gaila jam. Tavęs irgi, net ir merso, pažiūrėk, koks supuvęs, sako sužadėtinei, uždėjęs šiltą delną ant jos drebančių pirštų.

Mersas žvengia iš tavęs. Gerai atrubilinau, ką? Jei paklaustum, kodėl, jis nežinotų. Kaip ir katinas, kaip ir vaikas, kaip ir moteris nežinotų, kodėl myžo tau ant rato. Žiedinė sankryža. Tikrovė pasiruošusi užgriūti.

**
Nuo smūgio tau trakštelėjo kėbulas. Ir jau žinojai, abu su tuometiniu artimuoju žinojot, visi trys su švelniarankiu Ilja iš servisiuko žinojot – laikas. Atkalt ir parduot. Nebeinvestuot. Servisiuke sutikai ir mersą, pamačiusi, kaip Ilja ranka raminamai plekšteli jam per šoną, supratai – mersas yra tavo žudikas. Ir jau net nenustebai, kai prasidėjo d., kai tavo beveik šeima padavė skelbimą į autopliusą, apvažiavo paskutinį ratą ir perdavė raktelius žalialapei studentei. Vežiodama ją į paskaitas, pusiaunakčiais susiurbdama į saloną krūvą pusgirčių mergų, nebeslėpdama į pakabą įsimetusio v., atitokdavai išvydusi merso šypseną – reklamos stende, darbščiame barboros sunkvežimio veide, pūgos apimtos gatvės gale.

Tada pas Ilja – ką jis tau pasakė? Nevaidink, kad skaudėjo. O tada Ilja – ką tau pasakė, tiesindamas kėbulo geležis? Tas mersas traukia avarijas. Kas mėnesį įkala jis arba jam. Atiduotų ir metalą, užbaigtų tą ratą, bet gudrus, mėto pėdas ir keičia šeimininkus.

Geras pasakotojas tuoj pat turėtų pateikti merso psichologinio paveikslo aprašą, išlukštenti iš popierėlio motyvus, giminės faktus ir aplinkos įtakos veiksnius. Bet apie mersą mes nedaug žinome, tiesiog jis iš šešėlinio pavidalo perėjo į veikiantį kankintoją. Keitė šeimininkus ir maršrutus taip, kad būtų arčiau tavęs. Įlenktos durelės. Nubrėžtas veidrodėlis. Užstatytas išvažiavimas. Varžtas padangoje – gal ir ne jo kaltė, bet. Visada išlaukdavo, kol būsi perpirkta, užsimirši, ir išnirdavo akiratyje. Gal tai vadinama sistemingu atkaklumu. Pamąstymui.

Vasarą, tai buvo vasarą, tavo vairuotoja, žalialapė studentė, vėluodama į Centro polikliniką, pastatė tave Kalinausko gatvėje ant kalno. Toliau nuo žiedadulkėmis prakaituojančių medžių. Bėgo prilaikydama nuo galvos sprūstantį kapišoną, plakama ūmai įkypomis strėlėmis gatvę užpuolusio lietaus. Stati įkalnė, šlapia kelio danga. Tu sutelkei mintis į pastatą kalno viršūnėje, įsikibai jo kaip žmogus bažnyčioje įsitveria klaupto ranktūrio, ilsindamas geliančius kelius. Neužtrauktas rankinis stabdis yra tik smunkanti nuo kojos šlepetė – pariesi pirštus, ir išsilaikys, svarbu mažiausiai galvoti apie ta koją, apie tą šlepetę, o kai mažiausiai galvoji, vidine akimi pasimato visas tokių pastangų nenaudingumas.

Kalinauskogatvė pajuda atgal, lyg norėtų subėgti į savo pačios laiko pradžią – tu slysti ja atbulomis, prariedi Dembovskių vilą, ir visi medžiai, pastatai, krėslai balkonuose, visi nuo lietaus pašiurpę balandžiai pastogėse atjaunėja, įgauna nuotykio laukiančiųjų aštrumo, o tas nuotykis esi tu. Slysti galima lėtai, šioje gatvės pusėje nestovi nė vienas automobilis, galima taikyti įvažiuoti į sankryžą, kai kitiems degs raudona, visiems stebint švelniai įsiremti į bortą ir sustoti. Taip norėtųsi, taip apskaičiuota, viltasi ir apsirikta. Gatvės žiotyse tarsi likimo apdaužyta valtis linguoja mersas.

Vairuotojas siekia patildyti radiją, ieško garso mygtuko dviem pirštais, kitais sugriebęs prakąstą sumuštinį, nusėja seilėmis ant skydelio magnetu pritėkštą telefoną: ė, koks dar objektas, man pietų pertrauka, pats ir varyk! Atgal, atgal, atgal, kartoji mantrą vis garsiau, veidrodėliuse žioruoja merso šypsena.

– Kam tau reikia manęs? – jausdama bagažine jo aitrų variklio karštį, bandai laimę, trys sekundės prieš neatšaukiamą kontaktą.

– Nu, blyn, ką aš žinau? Aš čia analizais neužsiimu, – trūkteli snukiu užsivedęs adrenalinu. – Nesiparink, gi kaifas – tikra avarija, gyvenimas!

Vairuotojas išspjauna keiksmažodį ir sumuštinio gabalą, per vėlai tave pastebėjo, sukteli vairą kairėn – šonu praeit jau nepavyksta. Smūgis švelnus, bet vis tiek pritrūksti kvapo, tarsi griūtum ant nugaros, ant pasaulio pilvo.

– Mes šokam, ką? Kas ką? – apglėbia merso šnabždesys, gergždimas, alkano siuto iškrova.

Žala nedidelė, o nauda ta, kad žalialapė studentė aplaistė ašaromis vairą: mano pirmoji mašina, ką dabar daryti? Užvirusi pykčiu mersui, atėmusiam iš tavęs Lialkos gyvenimo etapą ir beveik šeimą, riedėjai užgniaužusi bet kokį malonų žvilgsnį šiai vairuotojai, o ji pjovė tavo sankabą ir įnirtingai dirbo barista, kad sutaupytų tikrai savo mašinai. Tam laikui iššokus lyg spyruokle išspriegtam ji staiga pamatė tave, savo pirmąją vairuotojos gyvenime, ir kurį laiką nežinojo, ką su tuo daryti.

***
Tu panirai į d., Ilja nėrė iki alkūnių į tavo vidurius.

– Tą mersą įsiūliau parduot kazachams, nu i perestanet mučit tebia, neubevajamaja, – pasakė taip, kaip šnibždama į ausį ligoninėje sveikstančiai mylimajai.

Tu nesveikai. Perėjai į dabartinio artimojo, visai ne marozo, su laikrodžiu „Vostok“ ant kairiojo riešo, rankas, pareigingai važiavai į darbą ir sodą. Prie ikiuko Jogailos gatvėje truputį įsimylėjai pilką „Porsche Cayenne“, dutūkstančiai penktų. Tau patiko jo keistai išplėstos akys ir kiek nudrengta išorė, taip kartais nutinka automobiliams, nevertinantiems savo prestižinės prigimties. Jis kažkaip iškart sugavo tavo bangas, ir dar labiau išplėtė akis lyg pats nustebęs, kas ištiko:

– Atsiprašau, jūs pirmoji mašina, kuriai pajutau simpatiją, ir kaip tik paskutinę savo dieną Lietuvoje. Aš net nežinojau, kad man gali patikti kita mašina.

Jį pardavė baltarusiams, o tu dviem metams gavai mainais minkštą susitaikymą. Kartais užtenka žinoti, kad kažkam patikai, ir realybės neįmanomumas visai nekliudo pasišildyti tame žinojime.

Tu ėmei sveikti. D. nedingo, tik pasidarė ištveriama, paūmėjo ir stabtelėjo v., prabėgo keli padangų sezonai. Mersas pabuvo pas kazachus, perėjo pas ukrainiečius ir kartu su jais grįžo pas lietuvius. Kartais tai vadinama likimu, o gal žiedine sankryža.

Miegas daug ką išsprendžia, bet šiąnakt tau nemiga, iki pat penktos ryto nemiga, kai mersas, prarijęs statybų darbų vadovą, pasiruošęs susirinkti visą chebrą, tau pažada:

– Nu, ką, dar pašoksim, kas ką? Šiąnakt, niekur neišvažiuok tik!

Ir žvengia. Žino iki pat pašaknų, kokia tu suėjusi. Jo sąskaitoje – kiek mirtinai užvaikytų, sudaužytų, iš sistemos išėjusių mašinų?

Tavo minkšto susitaikymo apmušalai plyšta. Visa diena – ištįsęs laukimas prie „Regitros“ žinant, kad technikinės nepraeisi. Varna užima postą ant Renės palangės, erzindama viduje uždarytą katiną ir pasiruošusi stebėti, kaip mersas sprinteris užbaigs tavo kelionę per gyvenimo magistralę. Aš reflektuoju ir bombarduoju šaligatvį savo refleksijomis.P

Pavargusisaulė pakimba ant balkonų, mersas sprinteris įsuka į gatvę. Iš kiemo išneria volto jaunuolis, stabteli prie tavęs, klijuoja ant stiklo lapelį. Merso vairuotojas sudvejoja, suka į laisvą vietą kitoje gatvės pusėje. Dabar jūs stovėsit akis į akį, tik per atstumą. Jis grieš dantimis visą naktį.

Volto jaunuolis atidaro dureles, įsirango vairuotojo sėdynėn ir, apsikamšęs kaklą kelionine pagalvėje, užmiega.

Judesys yra viskas II

Aš, audinė

Mes linkę nukelti objektyvius apmąstymus apie tai, kas nutiks gyvenime, nes jo nutikimai yra fejerverkai autostradoje. Žybt ten, kur pliki laukai, pralėkdami pamatėme kraštelį, ir vėl pažįstamas tamsos maišas. Galvoje žybt įsijungė fejerverkai, o dabar jaučiu nepatogiai sėdynėje susirietusio volto jaunuolio kūno šilumą, visą tikrumo sunkį. Jo striukė kvepia drėgme, vėju, benzinu, maistu, aršiu prakaitu. O mano salonas trenkia nusidėvėjusia oda, dulkėmis, saulėgrąžų lukštais, į jį prilijo pro pusiau pravertus langus. Visą mėnesį niekas nesėdėjo, neužkūrė motoro.

Įsivaizduokite nekalbadienius, įsivaizduokite instituciją, kurioje jaučiatės paliktas. Ir kai staiga viskas persiverčia – kaip ištverti tą paskutinės vilties svaigulį?

Volto jaunuolis sukryžiuoja pirštus ir murma:

– Pravažiuokit, lochai, pravažiuokit!

Tie su dviračiais pasiraito spiralėmis po kiemus ir dingsta. Jei galėčiau kalbėti, nuraminčiau – pagautų, patys nežinotų, ką veikti su volto studentu. Mokinukai iš gero rajono.

Trys minutės tylos, ir volto jaunuolis patogiai įsitaiso vairuotojo sėdynėje. Dabar jaučiu, kad jis – aukštas, pertempta nugara, ramiai dirbančiais organais ir protu. Minti patinka tiek pat kiek studijuoti. Pasišviečia telefonu.

– Negalėjau pakelt, seniuk, vėl tie su dviračiais. Buvo reikalų. Ne, bišk pabėgau ir įsimečiau į seną audi. Ką aš žinau, kieme mėtosi suėjus visa, net nerakinta, – lyg susijuokia, lyg kosteli. – Klausyk, tu nusileisk paimt mano tašės iš krūmų, spėjau paslėpt. Nu, jo, gerulė pamaina.

Šventė baigėsi, ir pudra nubyrėjo – ar ne taip sakoma. Žodžiai nukibirkščiuoja laidais, ir atrodo – pavargęs akumuliatorius krusteli. Tuk. Širdis. Nors man sunku suvokti žmogiškųjų organų prasmę. Kas mašinos širdis – variklis, akumuliatorius ar degimo raktas, duodantis kibirkštį visiems procesams? Suėjusi visa.

– Eina sau, čia sėmkių veisykla! – dar pasišviečia ir atšlyja, psmatęs iš vairuotojo durelių kišenės byrant lukštus. – Koks marozas tave vairavo?

Man sunku suvokti žmogiškųjų lingvistininių posūkių iš pagrindinės logikos gatvės prasmę. Dabartinis artimasis – pažiūrėkite į jo vairavimo stilių, nervingas šokčiojimas sėdynėje, barbenimas pirštais į laikrodį „Vostok“, pamokymų tirada vietoje keiksmažodžių – daugiabutinis darbininkėlis. Paimkime visiems po truputį žinomą nacionalinį komiką Orlauską, dar vos papūskime žandus, pilvuką, pakabinkime panosėje visada nelygiai pakirptus juosvai rusvus ūsus, įstatykime pilko lietaus debesies akis ir šį postamentą su žiemą vasarą prasegta striukele užkelkime ant smailianosių lakierkų. Visai ne marozas. Audi kaip audi, ne palakstymui, ne koks marozas gi, nusipirkot ir važinėsit į sodą, tris metus tikrai nesupjausit – sakė Dzūkų gatvės autoserviso Ilja, vėl pamatęs mane savo kieme. Ne apie visus mano artimuosius verta kalbėti, bet apie Ilja – nykštukėlį saulėta šypsena, mėgstantį užversti galvą į soboro bokštus – iki variklio užkimimo verta. Buvęs vairuotojas naujam su rakteliais perduoda ir Ilja, toks mano likimas, jo pirštai švelnūs ir mintis lengva. Metus pas jį nebuvom, ir štai aš nepasiekus trejų metų nesupjovimo termino, štai aš suėjus iki jo likus keturiems mėnesiams. Žmogui keturi mėnesiai yra vienas sezono mirksnis. Automobiliui – ilgas laisvės atodūsis.

*

Visai ne marozas, bet gal geriau toks. Mano pakaba žema, žvyruotų molingų sodo keliukų nudžyrinta. Stogas plieskiančios saulės pablukintas – žilstelėjęs viršugalvis, ponia, jūs pagyvenusi. Iš salono iki galo neišsiurbiama liesa sodo žemė, keleivio pusėje priekyje lenta įdrėkstas pamušalas suklijuotas juoda lipnia juosta. Sodas plėtėsi ir užkariavo mane, o dabartinis artimasis, bijantis staigių posūkių, nieko nepastebėjo.

Volto jaunuolis švysčioja telefonu pasišviesdamas, perbraukia ranka apspurusį odinį kėdės apmušalą vairuotojo sėdynėje.

– Ir į darbą, ir į sodą, ar ne? – patekšnoja prietaisų skydelį ir, sugraibęs kišenės gelmėje drėgnų servetėlių, valo nuo jo dulkes.

Jei vėjas brūkšteli tau per plaukus, lyg glostytų. Jei tave paliko stotelėje, bet greitai prisiminė ir grįžo. Viduriuose, laiduose kažkas klerkteli – taip galėtų krioktelti budinamas iš miegų žmogus.

– Mieste ne tiek jau daug tokių kaip tu, – sako volto jaunuolis, baigęs valyti.

Išlipęs uždaro duris ir jas švelniai spusteli: laikykis.
Aš ir laikausi, nes dabartinis artimasis, ryte išėjęs parūkyti, apeina mane ir burba: žmona tikra korona, vežk į šrotą, vežk į šrotą. Kiek ten gausi! Paimt naują akumą, granatą, vairo stiprintuvą atkalt, nu, pakaba tai audinių vėžys, nieko nebus… Atkalt ir skelbimą!

Jis taip šneka mėnesį ir taip mėnesį susilydo prieš žydrą žmonos chalatą su baltomis išblukusiomis žvaigždėmis – pritildo garsą tiek, kad žodžiai virsta neišsakytomis mintimis. Jos akys – šokoladas, stotas – kareiviškas, ji primena pagalvę su kulkosvaidžiais burnoje. Akumuliatoriui šį mėnesį nėra pinigų, nebus ir kitą, reikia naujos mãšinos. Nemėgstu, kai žmonės šitaip kirčiuoja. Bet nenurašykim į šrotą dėl lingvistinės tarpinės pralaidumo, ar ne?

**

Naktį kankino nemiga, nors taip nesakoma apie mašinas. Buvo nekokybiškas stovėjimo periodas. Salone jaučiau drėgnos servetėlės kvapą, salono oda pašiurpusi nuo švaros. Išorėje buvau tokia pat išblukusi, purvina, apkibusi žiedadulkėmis, o viduje – jaučiau volto jaunuolio kūno šilumą, jo pirštus ant vairo. Daiktai stebėtinai socialūs, nors žmonės to nepastebi.

Šeštą ryto užsnūdau, nors taip nesakoma apie mašinas, ir pabudau nuo pakaušį skrebenančių kojų. Varna ant stogo atliko rytinę mankštą. Baltas „Peugeot 308“ universalas, kurį jo artimasis dūsaudamas stato prie manęs, tik kai visai nėra vietų, ir rūpestingai užlenkia veidrodėlius, garsiai virškino dyzeliną. Per naktį jam užmiršo išjungti šviesas, ir dabar Vilniaus gatves raižančio spartuolio viduriuose dėjosi ne vien žmogaus ausiai ir akiai žinomi procesai.

– Jis dar neišmoko taupyti energijos? – kryptelėjo galvą varna.

Gyviai stebėtinai socialūs ir moka keistis informacija su daiktais, nors žmonės to nepastebi. Negalėtum to pavadinti kalbėjimu, greičiau – pajunti užduotą klausimą, ženklų, vibracijų pliūpsnį, šilumos šoktelėjimą, kailio ar plunksnų virptelėjimą, kvapo natas, urzgimą ar klektelėjimą snapu.

– Jam ir nereikia.

Įgūdžiai auga su mumis, daugelis automobilių natūraliai ima taupyti resursus. Žmonės irgi ima taupytis amžėdami – užkerta mintis apie skausmą, stengiasi kuo ilgiau pratęsti normalią būseną, atideda operacijas, kūnas prisitaiko prie neatidedamų pokyčių, per tankų pulsą apramina gilus kvėpavimas, pertemptas balso stygas – tylesni žodžiai, o jei užsisakei maisto iš volto ir nereikės gaminti, galėsi išsiplauti grindis ir paruošti balkoną skaitymui saulėje.

– Ko man nereikia? – staiga atsibunda pežas. – Kas čia per purvinų mašinų pokalbiai su purvinais paukščiais?

Automobiliai stebėtinai socialūs, nors nebūtinai diplomatai. Žmonės to nepastebi. Ir gal labiausiai dėl to, kad daugelis automobilių perima žmogiškuosius požiūrius, manieras, tampa per daug panašūs į savo tuometinius artimuosius, o kas per daug tiksliai atkartoja tave patį – gąsdina. Tiems, kurie su tuometiniais artimaisiais, partneriais, šeimininkais, vairuotojais taip nesulimpa, iškyla laisvos valios klausimas. Ar taip buvo išreikšta tavo valia, ar tu tiesiog asocialus? Autistiški automobiliai, perdegę automobiliai, d. sergantys kaip aš, automobiliai motyvatoriai, nušvitusieji, baimėje ir drebėjime gyvenantys, ramūs šeimos automobiliai, veržlūs vienišiai – jums suprantamomis kategorijomis bandau paaiškinti, kad ir daiktai turi visą spektrą gyvenimų.

– Savivaldybė turi pasirūpinti tais paukščiais, ir tokiomis mãšinomis, kurios privilioja tas skraidančias žiurkes, – užverda pežas.

Jis žino, ką sako, nes varna nepraleidžia progos pakurstyti balandžius bombarduoti jo stogą. Pežo artimasis išbėga plėvesuodamas švarko skvernais ir rėkdamas: merde! Jis dirba pavaduotoju švietimo įstaigoje, kur sustiprinta prancūzų kalba, ir tikrai jo diena merde – neapsipylus kava išvežioti tris vaikus po kitas mokyklas ir darželius, žmoną – į savivaldybės švietimo skyrių, šunį – pas mamą, nes vienas namuose kauks. Per ketverius gyvavimo metus universalas patyrė devynis cheminius valymus, švara – jo saldžiai kartus apsėdimas.

Varna jau nusitaikiusi į šiukšliadėžę, kur parduotuvės darbuotojai, besirenkantys į naują pamainą, prisvaidė kavos puodelių ir nebaigtų sumuštinių likučių. Ji žino – pežo gyvenimas tik prasideda, jam patinka, kai pirmasis partneris – taip ir tik taip vadina – kalba su juo prancūziškai. Patinka švarus kelias į savivaldybę ir ugdymo įstaigą, laimingi žmonės centre, stovėjimo vieta tvarkingame kiemelyje, kuri kartais vis dėlto būna įžūliai užimta ir reikia trintis šonais su tokiomis kaip aš, patinka universali šeima, tvarkinga gatvė, reguliarūs apsilankymai plovykloje.

Ilgainiui jis darysis vis labiau neurotiškas, nes varna ir balandžiai nesiliaus elgęsi pagal keistus savo dėsnius, o savivaldybė niekaip nesiims jų sutvarkyti. Ir dabar pežo partneris, viena ranka grūsdamas šunį į bagažinę, kita skambina telefonu žmonai, ragindamas greičiau išeiti, nes, merde! -būtina užsukti į plovyklą. Pežas dar jaunas ir dar tiki partnerio žodžiais: išvažiuosim į Prancūziją, tikrai, neįmanoma gyventi tokiuose rajonuose! Jam sunku išskirti, kas būtent neįmanoma, tad daro išvadą: pirmiausia – bombarduojantys balandžiai. Nuvilnija šiluma – partneris supranta, partneris rūpinasi savo pežo.

***

Universali šeima greitai sušoka į universalų automobilį. Tada ir paaiškėja, kad pežo akumuliatorius nusėdęs. Manasis išvis nusprogęs, bet aš tai niekur nevažiuoju. Sodo sezonas neprasidėjo. Šuo inkščia bagažinėje, vyras ir žmona atsuka garsą roko ritmu aiškindamiesi, kuris paliko šviesas: aš išjungiu, ne, tai aš viską padarau iki galo!

Parūkyti išėjęs mano dabartinis artimasis stengiasi nesusiremti žvilgsniais su pežo partneriu, bet jis pats atplėvesuoja švarko skvernais: gal turite prikurti, ne, ne cigaretę, neužsiveda, gal tuos laidus tokius…

– …krokodilus? – išpučia dūmus.

– …taip, laidus, gnybtus, pliusas ir minusas! – griebiasi už galvos pežo partneris. – Žmona paliko šviesas!.. O man mokyklos renginys, pardon, tikra dūra!

Mes linkę nukelti objektyvius pamąstymus ir pasiduoti pavydo fejerverkams: štai, žmogus turi baltą pežo, o tavo mašina, tavo gyvenimas suėję, surūdiję, bet lieka, visada lieka šiokia tokia nesutaisomų dėsnių bendrystė – žmona, neišjungusi šviesų, vaikai, išpurvinę saloną, balandžiai, apdergę mašinos stogą vos ją parsivarius iš plovyklos.

– Audinė nudusus, bet aš turiu rūsy naują akumą, pabandysim prikurt!

Įsivaizduokite tuščią gatvę lyjančiuos laukuos ir save be kapišono. Įsivaizduokite – sustoja automobilis. Jums. Mano dabartinis artimasis įsigudrino nusipirkti naują akumuliatorių slapčia nuo žmonos ir manęs. Visas švytintis tempia jį iš rūsio, paskui tipena pežo partneris, persvėręs rankose laidus – lyg pasiruošęs jais karūnuoti seną audinę. Kiek kartų, pasisveikinęs su kaimynu, užmesdavo: ar ne laikas tavo senutei į mašinų rojų! Žodžiai tuo ir geri, kad galima jų tam kartui išsižadėti.

Raudoni laidai prie pliusų, juodi prie minusų. Pežas piktai inkščia – nenori imt tokios energijos. Net ir iš naujo akumo, nes akumas buvo skirtas man. Švari mãšina, švari energija.

– Pasikviesk teslą! – urgzteliu.

Jis pradeda trūkčioti, užgęsta. Norint pasikrauti, reikia mokėti priimti pagalbą, susitaikyti su silpnuoju aš. Tavo širdis gali būti tūkstantį kartų suėjus, čia gali būti tūkstantis pirmasis randas, bet – reikia susitaikyti. Tada tave užkurs, ir dar bent vieną tvinksnį būsi kelyje.

– Užsikurt nuo tavęs, nuo tavo daikto – irrespectueux, – kosteli pežas. – Turėtum ramiai ilsėtis. Miestas neturėtų leisti senų mãšinų išnaudojimo!

Dievaži, imu purtytis nuo juoko. Miestas suėjusioms audinėms neturi galių, kaip ir išnaudojimo sąvoka. Tam ir duotas gyvenimas, kad išmoktum sustoti tada, kai nusprendi. Daugelis automobilių stengiasi išspausti iš savęs viską. Vairuotojai reanimuoja, metalo klipatos nusisuka nuo šviesos tunelio gale ir vis grįžta, grįžta pas juos. Ciklas kartojasi, kol nebeištvėręs paskutinis artimasis į gūgle paieškos laukelį suveda „senų automobilių utilizavimas“ ir su tvinkčiojančiu palengvėjimu perskaito: eksploatacijai netinkamas arba nevažiuojantis automobilis yra laikomas atlieka. Bet nenusiminkite, daugelio automobilių dalys keliauja per kitus automobilius, metalas perdirbamas, o plastikas ir padangos – na, jie gali likti kokio gražaus miško samanyne amžinai.

Reikia sąžiningai pasakyti, kad sustoti tada, kai nusprendžiu, man nepavyksta. Autoserviso Ilja ištiesia ranką, ir aš sudarau dar vieną sutartį. Pamatysi, sako jis, dar keletą saulių, moja krasivaja, neubevajamaja.

Užplūsta pyktis, energijos kibirkštis – ir pežo variklis smagiai suvibruoja.

Ketvertas rankų čiumpa naująjį akumuliatorių, ir – akimirkos fejerverko žiedas! – mano dabartinis artimasis sako: palik, nebenešk, pabandysiu užkurt ir senutę. Jam traukiant seną akumuliatorių, jaučiuosi lyg iškosėjusi plaučius užkimšusius karkalus. Nemoku surasti gerų analogiškų palyginimų. Aš buvau apkvaišinta narkoze, man įsodino naują organą, ir dabar sudie terapijos, savipagalbos grupės, nejaukūs seniai nematytų pažįstamų žvilgsniai – ar galima sakyti „tai laikykis, susibėgsim kada kavos“?

Įkvepiu ir esu didžiulė gatvė, esu vėjas, žiežirba, skriejanti iš žmogaus siela.

– Dar tiek parako! – čiaudi pežas. – Ar ne per daug užsivedus?

– Vėluojat, nėra laiko ceremonijoms! – pyktis išgaravo, liko tik naujo blizgančio akumuliatoriaus pojūtis, noras rauti iš vietos!

Pežo šeima vienas per kitą dėkoja, šuo loja bagažinėje, debesys danguje atvėrė saulei sceną. Tai merci, išspaudžia pežas nuvažiuodamas, nėra jis kietos širdies, kaip ir dabartinis mano artimasis – naujas akumuliatorius, saulėgrąžų pakelis kišenėje, visais ratais ir pakaba jaučiu – šiandien niekas nestrigs. Oriai apeina mane, sako, tu matai, dar ne tokia suėjus, atkals Ilja, nu ir!..

Nu ir – lange pasirodo žydras chalatas baltomis žvaigždėmis. Dabartinis artimasis supūkščia, panyra visa galva į mano vidurius po kapotu. Negaliu sakyti, man jo žmona savotiškai patinka. Šią žiemą, kai užėjus baisiems šalčiams reikėjo jos mamą vežti į Centro polikliniką, o aš buvau mirus, ir jokie kaimynų krokodilai neprikėlė, nuleido per langą laidų gumulą su kabaliuojančiu fenu. Imk, papūsk į variklį! – sukomandavo. Jis dar bandė aiškinti – reikia pūsti į kuro filtrą, bet buvo neperkalbama: jutūbėj mačiau, negi tau sunku susitaikyt su progresu! Ir aš užsivedžiau. Nors ir nenorėjau nieko įrodyti. O štai dabar jis išlupa naują akumuliatorių, įstato senąjį, paplekšnoja per kapotą: gal kitąkart.

Įsivaizduokite, kad iš rūsio tamsos jus išvedė į šviesą, ir vos tik atsimerkėte – nuspyrė atgal. Sunku paaiškinti. Viduriuose dar jaučiu kibirkščiuojančią naujo akumuliatoriaus energiją. Spoksau į tuščią pežo vietą – be tepalų dėmelės. Ir kol visa pasaulio tuštuma mane ryja, į tą vietą keikdamasis įsuka baltas „Mersedes benz sprinter 311“ furgonas, snukį lyg pikta šypsena perskėlęs raudonas apsilaupęs dryžis. Slenksčiai išrūdiję kaip rūkaliaus plaučiai, priekiniame stikle įdauža. Aš apšalus, kol jis stumiasi į vietą, vos nekliudydamas veidrodėlio. Šiepdamas dantis – nežinau, kaip perteikti tą jausmą.-

– Nu, blyn, ir susitikimas! – prisispaudęs man prie šono, sukriokia, iš nasrų tvoskia benzinu ir sukepusių vabzdžių smarve.

Mersas sprinteris yra mano žudikas. Nors kadaise jį net mylėjau.

Judesys yra viskas

vivulskio g

Varna tupi ant automobilio stogo ir žiūri, kaip volto jaunuolis, užgulęs dviratį, purto balandžio sniegą iš plaukų. Vario sruogos ir rūdžių spalvos audrotas dangus, saulės ietys į kruopomis nubertą Vilnių. Tas su dviračiu numina paskui debesį, ir visa gatvė lieka varnai.

Tu žiūri į ją, ištraukta iš popiečio miego, tu galvoji: varna lieka varna, ką jai veikt su visos gatvės nuosavybe. Jeigu galėtum gerti kavą, dabar užsiplikytum atominį juodų tirščių puodą ir eitum į aruodą tikrint, kiek šioje gatvėje pabrango butai. Turi užspaudusi santaupų prie savęs, ir jeigu galėtum – bent garažą! Žmogus keistas padaras, jis linkęs leisti kartelę ir lįsti į žemę iki pat vitae normalis.

Iškart sąžininga pasakyti – tu 1990-ų gimimo, vieniša, raudonai dažyta (nuaugusiom šaknim) ir be (bent jau) garažo. Nors santaupų užtektų (bent garažui soduose). Magistro laipsnis (sociologija, pagal specialybę nedirbta), mačiusi pasaulio. Kurį laiką gyvenai Vokietijoje, bet širdis – visada čia, tik čia. Dvikalbystė pasimiršta, išsilavinimas ir įgūdžiai atbuka, įgalinimas nebegalioja. Vokiška kokybė, žinoma, čia vertinama, bet labiau daiktiškąja prasme nei Malerio simfonijomis iš buto tau už nugaros.  Muzikos ir teatro akademijos studentė ilgais laumės plaukais, būsimoji vargonininkė, sustojanti paglostyti iki stabarų nugenėtų medžių. Buvai įsimetusi į gelbėkime Vilniaus medžius grupę ir tu, trepsėjai iš nekantros, kada sustosit aplink juos ratu, apsikabinsit, susirakinsit – ir nieko. Neišsipildymai užgrūdina, bet palieka smulkius liūdesio randelius.

Kalbant apie liūdesį, miestas pavasariais įkvepia dulkių, iškvepia laiptinių pelėsį ir panakčiais jaunos numindytos žolės, šunų ekskrementų, balandžių plunksnų, motociklų dūmų, pirmų žydinčių gėlių, saulės įkaitintų dienų, džiūstančių balų, kavos ir kotletų, ką tik nuplautų mašinų, giliai kamienuose gargaliuojančios sulos garus. Ir taip viskas prasideda – meilė ir kerštas. Jeigu įsuktum į Švitrigailos gatvę, paskui į Kauno, o prie raudonųjų Algirdo namų – dešinėn, vienintelis mūrinuko antrojo aukšto langas atsidarytų, ir ranka pro jį svaidytų trupinius balandžiams. Grindos vyrai, lepsėdami balandžių apsvaidytu šaligatviu, sakytų – kurvamat, nepiktai, pavasariškai. Ranka dingtų. Balandžiai dingtų.

Tau jų gaila ir gėda, nes tame kieme paskutinį kartą matei jį. Tokį dar gerai išsilaikiusį – tik kelios balkšvos dėmelės juodoje ševeliūroje (ar čia tinkamas žodis apibūdinant buvusio mylimojo išvaizdą?). Na, štai, ir išsidavei meilę, o kerštas – pasakei keliems bendriems pažįstamiems: susenęs toks. Mes nebūtinai sakome, ką galvojame, nes jau buvome atidengę sielos stiklainį sulos, ir ten prikrito musių, vėjas prinešė dulkių, o dar kažkas krestelėjo cigarečių pelenų, taip sau, dėl juoko.

*

Popietės tingulys nuseka rainą katiną, šokantį ant rūsio stogelio ir dingstantį pirmo aukšto lange. Ten gyvena Renė, ir štai, tuoj ims stuksenti dviem lazdomis į sekmadieninės tykumos šarvus, iš po sijono kyščios didžiulės vilnonių kojinių apglėbtos pėdos, o žalias paltas bus ne iki galo užsegtas, nes krypstančios kojos kasmet reikalauja daugiau laisvės. Renę matyti vienu metu ir širdperša, ir džiaugsmas – praeidama pro tave, ji braukia ranka: krasivaja devočka. Neprimato. Arba žino – svarbiausia nematoma.

Šlavėjas su dviračiu, paliekantis po savęs cigaretės dūmo virvę, spjauna į Renės pusę – ot, boba, kelio nežiūri, vyras su džipu – visi kiemai turi po tokį – mygteli signalą, vargonininkės spanielio virvelė apsisuka apie jos lazdą, ir sekundei visi sustingsta dramatiškoje fotografijoje.

*

Varna nuo mašinos stogo spokso – sakytum, tiesiai į akis. Panaršė šiukšlių dėžėje prie parduotuvės, ir grįžo į postą. Tau nepatinka, nagais gali subraižyti stogą. Arba, sakykim, katinai: lieka pėdų atspaudai, nagų randai. Tu irgi turi randų, vienas ilgas – per šonkaulius kairėje. Taip ir susipažinai su juo, dar Vokietijoje: jauniklė mokyklinukė, jaunas studentas, karštligiška skuba į pikniką parke, kažkas stumteli, atsimuši į jį ir neišsilaikai, tvoros viela drėksteli šoną. Ne pirmas krytis, įbrėžimas, bet tvilkteli skausmo ir gėdos ašaros. O jis: kai vėl susitiksime, būsi kaip nauja, pamatysi! – ir kviečia kavos drive in kebabinėje, nes pakeliui, mažiau kamščių. Romantikos mažai, bet paskui važiuojate naktine miesto arterija, petys į petį, vėjas švilpia pro langus, širdys kala ir kriokia jaunas kraujas.

O miestas? Sakykim, Drezdenas, apvažiuojate Frauenkirche, pilį ir lekiate per Augusto tiltą, aukščiausiame jo taške, kai ratai kilsteli nuo žemės, įvyksta bučinys (taip negalima rašyti, bet tau čia tikrai įvykis, la mirabile, mirakel, stebuklas – ir nedidelis autoįvykis taip pat, jis nepatyręs, tad pasimatymas baigiasi dokumentų pildymu). Štai jau abu turite patirties randų.

Jo tamsūs plaukai, tavo raudoni, jūsų abiejų prosenelių vardas tas pats – Augustas. Tiek ir užtenka jaunai bendrystei. Abu mokotės, dirbate, išneriate į Šveicariją, grįžę apsigyvenate kartu, važiuojate prie upės, prie ežerų ir į miškus, skrodžiate miestą, ruošiatės būsimai ateičiai.

Laikas bėga, dar jaučiatės kupini gyvybės, nors rinkoje darotės mažiau paklausūs. Per daug patirties – rodos, taip sakoma? Apatija, įniršis, emigracija. Tarsi grįžus namo – tu, pakibęs tarp – jis. Štai ir viskas, net gyvenimas vienas šalia kito nesusiklosto. Jis nesusitaikė su išvažiavimu ir vieną dieną tiesiog. Išsikraustė. Jūs vis tolote nuo kits kito rajonais, tada artėjote, sekėte paskui nekilnojamojo turto tendencijas, nuo vieno šeimininko prie kito ir nieko savo. Tau, buvo, skaudėjo, gyvenimo remonto reikėjo. Statistiškai Lietuvoje išsiskiria kas antra pora (nebūtinos žinios). Šampanas ir naujo gyvenimo pažadas – suveikė. Jauna dar, gaji. Ir meilių tų buvo, ir visko. Randų.

O Renė sukasi spirale po gatvę, nemato tavęs, ir iškrečia pokšta – kyšteli lazdą tiesiai Radijo vedėjui po kojų. Radijo vedėjas gyvena gatvės gale, sekmadieniais, sukaustytas juodo palto, mosuodamas ilgomis rankų žirklėmis, kerta gatvę, leidžiasi nuo Tauro kalno ir, įknibęs į šaliką, galvodamas, kad niekas nemato, daro pratimus balsui. Renei nepatinka: ko jis taip laksto, ir dar nepatinka, kad į laidą prisikviečia durnų politikų. Renės katinui Radijo vedėjas nepatinka, nes kartais skubėdamas paspiria jam stiklainio dangtelyje paserviruotą maistą po rūsio stogeliu. Trumpina kelią per kiemus, o dabar – kaip ilgas išsitiesia ant šaligatvio. Renė žagteli, jai irgi susipina kojos. Du vienas kitam nepatinkantys žmonės sukrenta į vieną baimės kristi masę.

Turėtum pulti į pagalbą – tu vienintelė pakankamai arti esanti stebėtoja. Išlaikai status quo, nes –

– pauzė pakalbėti apie tavo ligą, tokio amžiaus ko norėt, tyliai graužiančios iš vidaus rūdys persimeta išorėn, ir tau jau v. duetu su d., statistiškai visiškai įprasta asmeninė tragedija –

po paskutinės procedūros viduriai lengvi, siela lengva, iš jos byra kamšalas, gydytojai palingavo galvomis, tavo artimasis atvežė ir jau žinai, kad lauksi vėl ateinant, gal, o gal šįkart įvyks judesio stebuklas po mėnesio sąstingio, o kol kas esi prikaustyta, bejėgė, pavargusi apmąstyti judesį, ir todėl prie jų nepuoli. Gali žiūrėti pro langą, o pripulti – ne. Pripuola moteris iš ministerijos, nes šioje gatvėje prie parduotuvės yra ministerija – gal ir atvirkščiai, bet tu iš savo lokacijos pirmiausia matai betono ir smėlio pilkumo ministerijos pastatą. Sakytum, sekmadieniais ministerija nedirba, o moteris vis tiek iš jos išsirita, trumpakojė, nukleiptais batų kulniukais, kaukši kaip atkaklus plaktukas, pukši: jazus, jazus, abiem rankom bando atskirti gulintį žmogų nuo žmogaus. Kaip griuvot! – plevena rankine – pro langą pamačiau, ajazus, ar nesusimušėt tik? Radijo vedėjas bando lankstyti tinstančią ranką, o Renė guli išsipleikusi, tyliai žiūri į dangų ir pirštais braukia per šaligatvį, lyg kviesdama – nagi, ką jau kitą, katiną. Tas susipranta ateiti prieš pat atvažiuojant greitajai, įsitaiso tarp lazdų, sukritusių į paukščio snapą – gatvės lygtis teigia, kad:

katinas > Renė

Nesulūžot, močiut, atrodo, nesulūžot, ramina medikai, moteris sako: ajazau, man mokymai, ir įspriegia Radijo vedėją į greitosios automobilį. Palydės. O katinas, ką jau čia, nueina, ir nebeaišku, koks lygties sprendinys.

*

Šitaip popietė įkrenta glėbin vakarui, būrelis žioplių prie greitosios išsiskirsto, o tu lieki prie savo status quo. Mobilumo epochoje mėnesį pabūk be judesio ir stebėk tą pačią gatvę, kiemą – pamatysi, kaip jaudulys dėl kitų ir savo paties gyvenimų virsta įniršiu, o tada suputoja ir palaimingai ištirpsta. Tau niežti ilgai nepraustą kūną – artimasis pamažu apleidžia rūpesčio pareigas. Tokius artimuosius imame laikyti šeimininkais, ypač paliegę. Ne tau taip. Laisvė kvėpuoti!Geltonajame daugiabutyje su langais į kitą gatvę gyvena vyras, priklausantis kažkokiai partijai, jo žingsnis statistiškai kasdien to paties ilgio. Tai reiškia – žmogus ramus, užtikrintas ir naudojasi neskubėjimo laisve. Štai tu ir užsimanai savo pilietinės laisvės. Nuvažiuoti į mišką ir į parduotuvę.

Jauna pora eina iš parduotuvės, iš abiejų kuprinių styro po ilgą prancūzišką batoną, jie lyg ir pajunta tavo žvilgsnį, stabteli ir palinguoja galvomis. Supratingai. Ką jie ten gali suprasti tiek mažai pamatę? Kai buvai panašaus amžiaus, pasidarei pirmąją plastinę operaciją – tiksliau, procedūrą (to visai nebūtina minėti, tiesiog tau norisi pasakyti, kad amžius skirtingai elgiasi su žmonėmis, ir ne visi supranta), artimiesiems taip patiko, kad jie vėl pradėjo dažnai tave kviestis į centrus. Na, ir miesto, ir prekybos, ir šeimos centre tu atsidurdavai tiek pat dažnai kiek jaunatvės laikais. Procedūras galima daryti dažniau negu operacijas. Ir kurį laiką to pakanka jaustis asmenybe.

O paskui –

– bet po šešių prasideda šunų vedžiojimo laikas, ir tavo mintys susijaukia. Tas baltas pudelis kelia koją ant visų medžių ir mašinų iš eilės, palijus kvapų mišrainė tvoskia į nosį. Sakytum, nesėdėk atidarytais langais, žavus nuobodulys pasakys kitaip. Palei sustatytas aikštelėje mašinas šmėkšteli žiurkė. Jos vardas Senjorita, tu žinai, kurios mašinos ratą ji bandė graužti užpulta varnos ir bado. Galėtum tapti detektyvų rašytoja, dar ne per vėlu, nors abejoji, ar tai tiktų emancipuotai asmenybei. Su v. ir d., aišku, keltum gailestingą susidomėjimą – tik kad šioje gatvėje jau yra detektyvų rašytojas. Tiksliau, įskaitytojas. Lengva skiedrelė pūkuotos pienės galva, Pensininkas Diktofonas – tikro vardo juk nežinai. Iššoka iš kiemo, baltapūkis, baltakelnis, ir eidamas į parduotuvę priglaudžia ranką prie širdies, rankoje diktofonas, burnoje – tvirtas žodis apie visus gatvės įvykius. Sustoja po medžiu prie pat tavo langų ir švelniai liūdnu balsu sako: vėl viena. Štai ir gailestingas susidomėjimas, bet tuoj pat: reikia paskambinti dėl jos. Tau norisi į Pensininką Diktofoną ką nors paleisti, o judesys tik mintyse. Ir šleikštus mandagumas, ir tas sulaiko. Dėl to tavę ne visi įvertindavo darbe, o tau kartais imdavo ir pritrūkdavo motyvacijos. Ne visi ir moka ją užkurti, bet kaip tu pasakysi žmogui – tu stenkis nesistengęs, aš nejaučiu tau motyvacijos.

Taip be motyvacijos ateina naktis, debesys – sujaukti patalai, vėjas riaugėja gūsiais. Renės katinas šmurkštelėjo pro atvirą buto langą vidun, ir tau neramu, kad nėra kam jo uždaryti – ims ir prilis. Medžių šakose supasi varnos, liežuvaudamos prieš naktį, jų ištampyti maišeliai iš šiukšliadėžės pasišokėdami skrieja gatve kaip pusiau pripūsti oro balionai.

Vienuolika dešimt į gatvę turėtų įsukti keturi dviračiai. Žibintų šviesos, lūžtantis paauglių juokas, dūžta butelis, rėkia varnos – ir vėl tyla. Savaitgaliais jie ardosi. Pavasariais. Tada į savo butą pareina smagiai pasilinguojantis šešėlis su diplomatu. Laiptinėje suklumpa, šnibžda: o tu rože spygliuota. Irgi tik pavasariais.

Tavo laikrodis vėl sustojęs, bet žinai, kad jau beveik. Sušnara dviračio padangos. Ir žingsniai, greičiau trūksmingi šuoliai bėgant. Įtempi jusles. Kedai čiūžteli šaligatviu. Volto jaunuolis gaudo orą, burna – vienas didelis tvenkinys. Bėga be dviračio, ir ko ten bėgti, bet – keturi dviračiai gatvės gale, kažkas gargaliuoja: ateini čia!

Šitame rajone retos gaudynės, prisigyvenom. Praverstų Pensininkas Diktofonas, nes tu net paskambint negali, tik žiūrėti, klausyti.

Ir žiūri, viską fiksuoji, o volto jaunuolis – nuovargis ir prakaitas tykšta nuo jo kaip sultys – atidaro dureles. Neužrakinta, niekam nerūpėjo, visur gi kameros. Ir susirango ant sėdynės, palenkia galvą, o tu lieki be amo – nevažiuojanti audi 80 su v. ir d. ką tik įgijo keleivį.

*Nuotrauka iš skulptūros parodos „Entropija“ (Gintarė Stašaitytė ir Lukas Šiupšinskas).

Lapių miestas. I

– Lapės sugrįžo į miestą, – praskleidusi virtuvės lango užuolaidą, pranešė Geronima.

– Ofisų žiurkių išmislas! Dronas naujų neužfiksavo, – stūgtelėjo iš vonios.

Vis dėlto jis atėjo, neiškentė, pusiau nuskustame žande susimetė medžioklio jaudulio gumbas. Geronima nemėgo to pykčio gumbo, bet dabar, žvelgdama į kiemelio žvyre aplink nudryžusias rudai nutepliotas pašiūres šiušinėjančias lapes apšiurusiais pavasario kailiais, norėjo pasierzinti. Į jos darbo paskyrą jau tris valandas ir septynias minutes neįkrito nė viena užduotis, ir nors kompiuterį laikė atverstą, ant stalo tvarkingai išsidėliojusi administracines priemones, jautėsi pamiršta.

– Matau keturias, – iškėlė keturis pirštus, vos nekliudydama kavos puodelio, – Vikai, gamta atsiima savo, aš tau sakau, ir mokslininkai rašo…

– Tu čia labai nejudėk, a girdi?

Čiuožtelėjęs prie užuolaidos, stebėtinai lengvais žingsniais, nederančiais prie pakumpusios, per languotų trumparankovių marškinių siūles besiveržiančios masės, sustingo stebėdamas. Metras septyniasdešimt trys ir su ūsais, va tau ir didvyris, pagalvojo Geronima, bet juk mūsų kiemui jis toks ir yra – mintis nemaloniai dilgtelėjo skrandį. Vyras dairėsi nubraukęs nuo skruosto skutimosi putų likučius. Aišku, nusivalė į užuolaidas.

– Atrodo, sveikos, – patenkintas pusbalsiu įvertino. – Vyrai drono nekėlė, pietų pertrauka, tai… Nešk šratinuką.

Ji nesiginčydama nuslydo, kaip vanduo nutekėjo nuo kėdės, pasilenkusi nukrypavo iki spintelės po kriaukle – sėdėjo arčiau, ką darysi. Atitraukusi šiukšlių dėžę, nuėmė po ja paklotą guminį kilimėlį, sugraibė išsitraukiančią rankenėlę. Dalis spintelės grindų atsivožė kaip futliaro dangtis, iš jo gelmių iškrapštė lengvą orinį šautuvą – tokį, kuriais šaudoma tire. Tik patobulintą, Vikas viską patobulina, šitas užtikrintai kala iki penkiasdešimties metrų. Vadina šratinuku, nors šaudo ir kulkomis. Iki karantino susirasdavo morčiaus priveiktus benamius katinus ant kiemo pašiūrių stogų, o dabar – na, dabar laikai tokie. Atsargiai spaudė ginklą prie savęs, mintyse keikdama chalato skvernus, kuriuos vis primindavo. Vyras jau buvo be garso atkrapštęs orlaidę, joje susiradęs vieliniame tinklelyje praardytą skylę. Viską atliko lėtais, minkštais judesiais, kurių iškart netekdavo, vos baigdavosi medžioklė.

Atsargiai padavė jam šautuvą, stengdamasi laikytis už nugaros. Norėjo dar pažiūrėti į lapes. Šios knisosi po maišelį, paliktą prie vienos pašiūrės durų. Pavargėlis Bromas, tai vis jo mada šlaistantis po kiemelius prisėti tokių atliekų bombų. Tiek kartų teko išpilti į kriauklę kavą pastebėjus, kaip katė ar varna tąso iš ten kokį bjaurų gabalą. Bet jei ne Bromo maišiukai, tos lapės gal neateitų.

– Neišversk kavos, – įspėjo, puikiai žinodama, kad Vikas, imdamas šratinuką ir su juo susiliedamas, niekada neužkliudo jokio nereikalingo daikto, net jos.

– Nejudėk, – prilipo prie orlaidės, kišdamas vamzdį pro skylę. – Iki pietų pertraukos pabaigos reikia susitvarkyt.

Bet ar jiems tikrai reikia, norėjo pasiginčyt, nors užsimerkusi, kai jis taikėsi ir murmėjo – paimsiu dvi, kitos pabėgs, labai spitrios pasitaikė – matydavo kaimynę Gitą, grįžtančią iš miesto darbų su menku daviniu, kieme nusiplešiančią dulkėmis apneštą, prakaituotą vienkartinę kaukę ir nuspaustu, paraudusiu veidu uodžiančią, ar pro langus besivyniojančiuose tirštuose dukrų verdamos sriubos garuose bus kas mėsiško. Dėl panašaus į gripą ir COVID-19, tik keliskart mirtinesnio, kas kelis mėnesius grįžtančio silpnesne ar stipresne banga COVID-20 viruso, tymų, pasiutligės protrūkių skelbiami ir atšaukiami karantinai, komendanto valandos, nepaprastos padėtys ir laikinos apsaugos priemonės prigamino tiek bedarbių, kad Užimtumo tarnyba juos tiesiog užregistruodavo privalomiems darbams. Menka išmoka ir parama maistu, daiktais ar paslaugomis turėjo kainą. Miesto skolininkai, taip juos vadino, pavydžiai sekdavo akimis žalsvomis uniformomis vilkinčius tikruosius miesto darbininkus, tokius kaip Vikas.

– Viktorai, – tą rudens pavakarę, šlepsėdama kiaurais guminiais jam iš paskos, rodydama į jo rankoje tabaluojančią gyvastį išleidusią lapę, kreipėsi Gita. – Ne darbo metu atėjo, tai kam jums važiuot, rūpintis…

Būtų vyrus įspėjęs, droną pakėlę, reikėtų vežt ištyrimui ir utilizavimui. Bet šiandien ne jo pamaina, o lapei nepasakysi, atslinko prie konteinerių. O Gita ką, sava, šitam kieme jau dvidešimt metų prasilenkia. Atidaviau, nukirto grįžęs, tingiu važiuot. Geronima stengėsi negalvoti, iš ko kaimynė kepa kotletus, sutikusi jos dukras besileidžiančias iš trečio aukšto, kaip reikiant palinksmėjusias, nusuko akis. Paskui liovėsi, nes kai kurie kaimynai pradėjo Viko prašyti pasaugoti kiemą nuo lapių.

– Vaikai čia žaidžia, nesaugu, – sustabdė kitą rytą vėjo perpučiamas chalatas, tik geriau įsižiūrėjus panašus į vos cigaretę nulaikančią kaimynę Rasą. – Mes patys jas sutvarkysim… Empėdė* geri vyrai, bet pats žinai – surinks, išveš, kiemą nachrien uždarys. Oi, atsiprašau, viršininkas. Sunki pamaina. Tai va, mes patys…

Niekada ir neklausė, kaip tris vaikus auginanti ir tris paeiliui užklystančius net per griežčiausius karantinus vyrus laikinai priglaudžianti kaimynė sutvarkė pirmą iš jo gautą lapę. Pamažu nusistovėjo nerašyta taisyklė: kas nors, arba jis pats, pamato kieme priklydėles, patikrina stebėjimo dronais grafiką, ir jei MPD akys kitur, traukia iš slėptuvės šratinuką, o paskui tiesiog išeina iš kiemo, nusisuka nuo lango, kol viskas baigiasi. Neturėjo supratimo, kaip jie pasidalindavo. Tik iš kepamos mėsos kvapų galėjo spėti, kad buvo laikomasi eilės. Jeigu, retas džiaugsmas, neužfiksuota dronų atklysdavo stirna, kiškis ar atliekų smarvės suviliotas šernas, imdavo darbinį šautuvą, greitosiomis sugraibydavo kišenėje nežymėtų šovinių. Tada jau būdavo kitaip. Iš niekur suplasnodavo tamsūs palto skvernai, ilgšis benamis Bromas padėdavo nutempti grobį į rakinamą pašiūrę, švilpčiodamas susižvejodavo drabužio klostėse išblizgintą peilį. Ateidavo kaimynų vyrai, šviežienėlė, šnabždėdavo jiems Bromas, rodydamas, kaip rėžti ir dirti, pjauti ir kapoti. Vikas šiaušdavo plauką nenoromis pripažindamas didesnę meistrystę, bet piktą gumulą nurydavo pradėjus dalintis. Jo teisė pirmumo, jis vadas. Koją pirmyn išmesdavo, glostydavo ūsus, mėgaudamasis lūkesčiu purvinas, vietom kraujo lašais aptaškytas kaukes pasmakrėn nusismaukusių vyrų veiduose. Dalindavo, pats manė, teisingai. Niekas ir nesiskundė. Jei šią vietą nuo laukinių žvėrių valytų oficialiai, apie mėsą tik pasvajot. Dar ir išvis uždarytų butuose dėl pasiutligės grėsmės. Taip vis nutikdavo viename ar kitame kvartale, name, kieme.

Šratinukas nepavedė, dvi atgulė, dvi spruko. Dabar ir tos, ir tos jau ne Viko rūpestis. Mikliai pridengė atplyšusiu tinkleliu skylę orlaidėje, padavė ginklą žmonai, šis nugulė slėptuvėn. Per kiemą jau lingavo kaimynė Rasa, jos vaikai rakino pašiūrę. Vikas nušlepsėjo atgal į vonią, bet prieš atverdamas duris atsisuko:

– Lapės tai ne gamta. Pasiutligė arba mėsa, ot.

Geronima šyptelėjo, išpylė atvėsusią kavą į kriauklę. Atsisėdo prie stalo taip, kad užuolaida dengtų tą dalį kiemo, kur palei pašiūres krutėjo kaimynai. Neįkrito nė viena nauja užduotis. Jos valstybinė įstaigėlė vis mažiau pasigesdavo buhalterės, jau ir taip dirbančios puse etato. Dar šiek tiek – ir taps miesto skolininke, eis rinkti visur besimėtančių panaudotų vienkartinių kaukių, pirštinių, akinių, laistyti ir ravėti žaliųjų salelių, valyti miesto sienose įtaisytų po didesnių dulkių audrų užsikimšusių smėlio filtrų, pristatyti nemokamus maisto produktų davinius ir dirbti šimtus kitų darbų, kuriems neužtenka gerai apmokamų miesto darbininkų rankų. Perliejo glitus nerimo virpulys pagalvojus apie gerokai sumažėsiančias apsaugos priemonių siuntas. Iki šiol jos valstybinė įstaigėlė pareigingai išduodavo kaukes, pirštines, akinius, dezinfekcinį skystį, net vienkartinius apsauginius kombinezonus, paštomatas kieme pasipildydavo laiku. Miesto skolininkai priemonių trūkumą dengdavo patys, medijose nuolat mirgėdavo pranešimų apie nesertifikuotas, brokuotas išduotas priemones ir koronovirusų, pasiutligės, tuberkuliozės, žarnyno infekcijų ar alergijų protrūkius jų bendruomenėse. Miestas atkakliai eksperimentavo mėgindamas miesto skolininkus suburti atskiruose kvartaluose, pasistūmėdamas pirmyn kaskart, kai naujos bangos įgąsdinti ir susilpninti žmonės įsiaudrinę imdavo pritarti ir atsitraukdamas ramybės periodu, pradėjus kelti klausimus, ar taip nepažeidžiamos pamatinės žmonių teisės.

– Demokratija viena, o sveikata kas kita, tik karantinas ir kontrolė laiko miestą, – aiškindavo „Boulangerie“ kepyklėlės savininkė, guldydama Geronimai ant lėkštelės kruasaną su cinamonu, liedama kavą ir naujausias paskalas, dėl kurių bent dukart į savaitę buvo verta sumokėti plėšikišką kainą.

Tapus miesto skolininke, kavą gali gerti ne visur. Gal ne iškart, atsižvelgiant į kelias smulkias buhalterines paslaugėles, bet po kelių stipresnių protrūkių neišvengiamai, „Boulangerie“ savininkė panorėtų nuskaityti jos dirbančiojo asmens patvirtinimo kodą. Tokio, žinoma, neturėtų, teisė sėdėti viduje ir gerti kavą iš puodelio taptų užginta. Kaip ir visur, o ypač šioje miesto dalyje, kur daug įvairiaspalvės publikos, viskas priklausytų nuo kepyklėlės savininkės nuotaikos. Kartais viduje, kartais lauke arba vien išsinešimui. Prasidėjus patikrinimams, tektų rinktis paprastesnes vietas, kur niekam neberūpi visada turėti dezinfekcinio skysčio, dėvėti kaukes ar laikytis išpuoselėtų higienos ir aptarnavimo taisyklių. Vikas tokias vietas mėgo ir noriai lankė, bet jai šitai sunkiai priimtina. Visada norėjo išsikelti iš šito namo, šito kiemo, šito kvartalo, bet dukrai išvykus gyventi į Londoną, nusipirktą butą saugesniame rajone išnuomojo – laikinai, ir tas laikinai vis dar tęsiasi. Nėra taip blogai šitame triaukščiame, gelsvus dažų lopus dar išsaugojusiame storasieniame name nedideliais langeliais, su puikiomis niekam nepriklausančiomis palėpėmis, kuriose galima laikyti visokį šlamštą, įsirengti balkonėlius, terasas ar leisti pernakvoti Bromui. Nėra taip blogai, nes čia daug paribių, lengvinančių gyvenimą.

– Kuri šiandien diena? – šūktelėjo į vonią, taip sau, jai nelabai rūpėjo.

– Trečiadienis! – Vikas išlindo jau nusiskutęs, nutrepsėjo į kambarį, grįžo su žaliais ir raudonais kvadratais margintu kombinezonu. – Maistomatų diena, ruoškis.

– Bet mes dar turim… Mums nereikia, – Geronima dairėsi po virtuvę, lyg ieškodama gero argumento.

– Ką turim, ką turim! Atsargas reikia kaupt. Tavo tas darbas… O Emilė Londone? Atidarys sienas, parvažiuos…

Piktai pešiodamas ūsus nuslinko į koridorių autis batų. Taip, jei Emilė parvažiuos ir atsiveš sūnelį, iškart dvi burnos. Geronima dūsaudama apsitempė kombinezoną. Aukštesnė ir liesesnė už vyrą, melancholiškai išsprogusiomis akimis, ramiai linguojančia eisena – jai šis vaidmuo tiko. Iš sandėliuko koridoriuje iškrapštė porą elektrinių dviračių, pritvirtino prie bagažinių maistomatų tiekėjų logotipais pažymėtas dėžes.

Išsivarę dviračius į kiemą, nerado jokių lapių nei žmonių buvimo ženklų. Tik virš pašiūrių kabančių balkonų su plazdenančiais skalbiniais gilumoje sugirgždėjo senės Krisos vežimėlio ratukai. Bet Krisa nei vaikšto, nei kalba, tik kartais kikena – nesiskaito.

Gaivi žydinčio pavasario pradžia skverbėsi net per akinius ir kaukes, prieš kelias dienas nulynojęs lietus priplakė prie žemės dulkes. Geronima užvertė galvą į žiedų žvakes kraunančius kaštonus, pasisukiojo, gaudydama vėją. Tais dviračiais kasdien neprilakstysi, maistomatų tiekėjų logotipai nenusigramdo. Ir registracijos numeriai tuoj nebegalios, teks parduoti Tiekėjui**, gal ras tinkamus žmones, mokančius pertvarkyti visokią techniką.

Pro bažnyčias, per grindinio akmenis, tada naujai nutiestu šaligatviu prekybos centro pašonėje iki viešbučio, už kurio rikiavosi naujų namų kvartalas. Tvoros ir vartai, švarios gatvės, žali kiemeliai – geras rajonas, pilni maistomatai. Jų paribio rajone maistomatai apskurę, rimtesni ūkininkai ir parduotuvės rečiau leidžia užsisakyti savo produkciją. Čia viskas kitaip, kiekvienas butas turi ne po šiaip sau asmeninį skyrelį – po visą skyrių. Gėlių, daržovių ir vaismedžių lopinėliai, viena kita namo bendrija laiko triušių, vištų ir asmeninį viso to ūkio prižiūrėtoją. Ūkininkai kasmet dejuoja dėl tonomis pustomo dirvožemio, sausrų, nebeveikiančių trąšų, o tokios salelės turi lėšų išmanioms laistymo sistemoms, puikios kokybės augalams ir visokioms mindfulness paskaitoms juose.

– Gražu, – apsidairė Geronima, Vikui stabtelėjus prie iš anksto nusižiūrėtų vartų.

Vyrai iš MPD pasidalindavo visokia informacija. O dabar informacija pinigas.

– Paskubam, a girdi?

Suvedė kodą, vartai su kalvio išraitytomis kaštonų žiedų šakomis atsivėrė, ir jie su savo dviračiais pateko vidun. Gatvė iš tikrų nugludintų akmenų. Slyvaitės apsipylusios žiedais. Įdomu, ar čia tos geltonos, neskanios, ar…

– Nu?.. – Vikas jau brazgino raktų ryšulį prie artimiausio maistomato.

Kodai kodais, o raktai niekada nestringa. Kaip ir jų pasirinktas vaidmuo: maistomatų tiekėjai, tikrinantys skyrius, šalinantys sugedusius produktus, valantys, dezinfekuojantys. Tokia paslauga išties veikė, buvo lengva. Kai kuriais atvejais žmonių darbas vis dar pigiau nei robotų.

Atsidususi pradėjo varstyti duris, įgudusiais judesiais pačiupdama po vieną kitą produktą. Visa esmė neplėšti, neimti visko iškart – gražiai, po vieną, praleidžiant kelis skyrelius. O tada tegu aiškinasi, kas supainiojo užsakymus: bendrijos nariai, tiekėjai ar sistema. Vikas dėl akių purkščiojo dezinfekantą į skyrelius, pavalydavo rankenėles.

– Perviršį parduosim Tiekėjui, va ir bus pinigėlių, kai sienas atidarys ir Emilė grįš, – vis pasikrapštinėdamas kaukę, murmėjo Vikas.

– Nesičiupinėk, – subarė ji. – Kam jai išvis grįžti, ten darbą turi…

– Palaida bala ten! Nei tualetinio popieriaus, nei vakcinų… Čia tai bent suveikt galėsiu, – trinktelėjo spintelę aršiau nei įprastai.

– Tai čia tik dabar, tik du mėnesius taip, ko tu plėšais!

Nukando žodį, nes laiko turėjo nedaug. Aišku, jis teisus, ten palaida bala. Bet ir čia. Štai, prieš savaitę pritrūko vakcinų nuo pasiutligės, ir vien jų kvartale mirė benamio šuns įkastas paauglys. Jos bendradarbei lapė įkando anksti ryte nešant šiukšles, būklė sunki. Bromas gedi draugelio narkomano, taip ir nepaklausė jo vardo, žino tik tiek, kad neapdairiai užmigo parkritęs stotelėje prie šiukšliadėžės.

– Geronima, – Viko balse vėl ta medžioklio gaidelė, ir dar kažkas daugiau. – Eik prie vartų, paspausk mygtuką, atsidarys.

– Ką?.. – apsidairė nusipurtydama mintis.

Prislinkęs prie dviračių kaip nematoma perkarusi šmėkla, dantis šiepė juodas teliuko dydžio šuo. Geronima seniai nematė jokio teliuko, taip kalba Tiekėjas, apvažiuojantis ūkininkus užmiesty. Tas šuo. Kaip jis čia atsirado? Šitam saugiam kvartale, viduj?! Geronimai ėmė drebėti rankos. Jiedu beginkliai, negali vežtis šautuvo į tokią misiją. Jos vakcinacijos nuo pasiutligės kursas dar nebaigtas.

Šuo urzgė, jau buvo apėjęs dviračius, ir dabar tarp jo ir žmonių neliko jokios užtvaros.

– Eik ramiai, eik, – Vikas čiupnojo ūsus po kauke, kažko graibėsi kišenėse. – Nebūk tu… eik!

Jos gyvenimas buvo ryški paklusimo tiesė. Kaukė ir rasojantys akiniai ribojo matymo lauką, bet vartus įžiūrėjo gerai. Jeigu bent vienas iš dviejų liks sveikas, tai… o kas? Viko balsas stūmė pirmyn, ji stengėsi nežiūrėti į šunį. Kaip ir į tas lapes. Gamta atsiima savo. Štai, trys žingsniai, visa nugara jaučia, kaip šuo skrieja tiesiai į jos vyrą. Ir neatsisuka. Nes tiesiog, ji iš to kvartalo, kur neatsisukama.

– Roki, ateeeik! – berniukas šaukia šunį, ir pasaulis sustoja.

Taip, šaukia šitą šunį, koks berniukas gali laikyti pasiutusį šunį, galvoja Geronima, tada apsisuka ir ima bėgti atgal, sugniaužusi kumščius. Mato Viką įsitvėrusį rankomis maistomato kubo viršaus, kojomis taikantį į juodo teliuko snukį.

– Roki, – vaikas bėga artyn, šuo žiūri į jį putotu snukiu.

– Išdurnėjai, ar ką?! – šaukia berniukui, pastodama kelią. – Kviesk tėvus, jau iškviečiau MPD, skambinu policijai! Pasiutligės židinys kvartale!

Vaiko akys didelės.

– Jis nieko, jis nekan…

Šuo susidomi berniuku. Vikas nušoka žemėn, puola prie dviračių. Ji irgi griebia dviratį, kelios sekundės, ir spės užšokt.

– Užpuls vaiką… – nuleidžia rankas.

– Nu! – traukia iš krepšio pupelių skardinę, paleidžia į šunį.

Inkštelėjęs tūpteli, pataikė.

– Bėk namo! Atsivesk tėvus! – šaukia berniukui, ir pagrasina kita pupelių skardine.

Ir jis bėga, stebėtina, kad šitaip klauso, bet svabiausia – bėga. Jiedu šoka ant dviračių, ir kol šuo pasileidžia paskui, viskas nuspręsta, žmonės laimėjo laiko ir atsitraukia.

 

*MPD – Miesto priežiūros tarnyba, teikianti privalomas miestui paslaugas.

**Tiekėjai – asmenys, legaliai arba ne aprūpinantys miesto gyventojus įvairiais daiktais, paslaugomis, tarpininkaujantys perkant ir parduodant. Alternatyva virtualiems sandoriams, kuriuos stengiamasi kontroliuoti.

Luvras. Su kauke

Luvras. Pirmas kartas gyvenime, kai užsidėjau kaukę. Tai dar atrodė, bent šiek tiek, kaip žaidimas, nors mano Luvras buvo vasario 1 dieną. Prieš tą kelionę kiekvieno iš mūsų trijulės kišenėje atsirado spirituotų servetėlių. Mama įdėjo kelias kaukes. Pasvarstėm – saugu važiuoti, ar jau ne? Turėjo būti pusiau saugu, dar bent kelias šias dienas, kol keliausime paskutinę iki nežinia kada kelionę. Taip buvome nusprendę. Prancūzijoje gal porą dienų iki mūsų skrydžio nustatytas pirmasis atvejis. Ne Paryžiuje.

Luvras dar neturėjo, negalėjo būti atšauktas. Jis buvo tuose nauju popieriumi, dažais kvepiančiuose istorijos vadovėliuose, kurių neleisdavo iš mokyklos neštis namo. Kaip ir Pompėja. Jis buvo mano galvoje tarsi išgalvota būtybė, nes tai, ką po tyrinėjimų knygose ir pasakojimuose, medijos kanaluose pagaliau pamatai, vis tiek yra toji būtybė, gaunanti dar naujų blyksnių žvynams.

Norėjau pamatyti miesto legenda virstančią Leonardo da Vinci parodą, tai dar viena būtybė mano galvoje, bet bilietus būtų reikėję pirkti anksčiau nei lėktuvo. Neberizikavome. Ir kai ėjau į tą Luvrą, kur prie durų puikiai valdo eiles, tikrina su aršaus mandagumo siūleliu, kur srautais plūsteli azijiečių su kaukėmis, kai žiūrėjau į uždraustą salę su užrašu apie tą parodą, atrodė, likau viena nelaimėlė, nepatekusi į stebuklą. Malpermesita*.

Kažkada grįžusi perskaičiau atsiliepimą apie šitai parodai tekusius reklamos pliūpsnius: tiek grotažymių #mustsee, tiek „Gražioji Feronjė“ žvilgsnių iš renginio afišų ir tiek besiinstagraminančių turistų, kad save gerbiančiam meno išmanytojui telieka sprukti ir slėptis kavinėje.

Betgi, galvojau žiūrėdama į kelis XVI amžiaus paveikslus, rodančius, kaip muziejaus parodų atidarymo proga išsipustę didikai grožisi paveikslais, eidama menėmis, viena už kitą puošnesnėmis, Luvras kaip tik ir skirtas žiūrėti iki nukritimo. Jis skirtas žiūrėti ir parodyti, kad ten buvai. Nuo pat atidarymo 1793 metais, nuo pat Napoleono priplėštų meno kolekcijų rodymo, per visas monarchijos restauracijas ir demokratijos trūkčiojimus Luvras nedarė nieko kito, kaip tik kvietė žiūrėti ir rodytis. Toji didžiulė meno saugykla, kaip ir po atviru dangumi slūgsanti Pompėja, savaime yra menas, istorija, kultūra ir reklama viename, ji pati yra pranešimas spaudai, instagramo nuotrauka, prekybos centras, mediumas ir medija. Nėr ko bijoti, kad ji patiks, nes menas moko matyti, cha cha.

Kiekvienas turi savo žvilgsnį, todėl žengę į Luvrą ir užsidėję kaukes – bent du iš mūsų, nes čia tikrai buvo didžiausias žmonių susibūrimas per visą kelionę – patraukėme ne tiesiai prie Monos Lizos. Aš tiek ilgai norėjau aplankyti Luvrą, kad tai dienai artėjant nusprendžiau nieko negūglinti, nesižymėti jokių maršrutų. Kad jau Leonardo da Vinci liko nepasiekiamas, norėjau leisti muziejui pačiam vesti mus. Taip ir buvo. Pirmiausia patekome į antikos, egiptiečių radinių ir meno sales – mano galva, nuo to geriausia pradėti 90-ųjų vaikams, kurie atsižiūrėję tų laikų paveikslėlių vadovėliuose ir netikėję, kad įmanoma visa tai išvysti gyvai. Nors šis tas kartojasi, jeigu matei Pompėją, bent man – niekada neatsibosta.

Senovės Rytų, Egipto, Afrikos, Australijos, Azijos, indėnų, islamiškasis menas – daug kolekcijų buvo matytos tik nuotraukose ir televizijoje, arba nematytos niekur, ir tose salėse norėjosi stabčioti prie kiekvieno kampo. Nes ir pastato kampai unikalūs.

Aš visiškai nesigailėjau, kad ėjome per sales be išankstinio maršruto, nesigailėjau, kad nesikartojau savo menkų žinių apie dailę ar skulptūrą. Vis tiek įdomūs paveikslai, skulptūros, artefaktai, brangenybės ir būtybės mane susirado. Jaučiausi tarsi sklaidyčiau didžiulį meno žurnalą, atpažinčiau meistrų darbus, kurie dar neišsigryninusiais pavidalais, pavardėmis, technikomis lydi nuo vaikystės – dažnai net ne pačius darbus, tik kelis potėpius vienur, kelis šviesos blyksnius kitur.

Brolis skaičiuoja, kad jeigu informacija apie Luvro sukauptus 380 tūkst. eksponatų teisinga, tai prie kiekvieno stabtelėjus bent 30 sekundžių ekskursija truktų mažiausiai 130 parų. Todėl mes bėgam, stojame ilgiau tik ten, kur labai širdis patraukia. Matau ir daugiau bėgančių.

Prie žymesnių skulptūrų ir paveikslų vyksta iškeltų mobilių telefonų apeigos. Stebėtina, bet jas suprantu ir pati fotografuoju. Kaip dažniausiai nutinka, daugiausia nuotraukų lieka niekam neparodytos, tik man pačiai reikalingos – žinau, kad atmintis aptirpdys detales, kurias norėčiau turėti ryškias. Nepavyks. Nors mėgsiu, kaip visad, perbėgti per nuotraukas. Mėgsiu išsirinkti kurį iš nusifotografuotų sudominusių paveikslų, pasidomėti dailininku. Savotiškas žaidimas. Šiandien skaičiau apie Viktorijos laikų anglų tapytoją Richard Dadd, įsimiklinusį vaizduoti antgamtinius dalykus, jo gyvenimo istorija pažymėta talento ir psichikos ligos, o paveikslas „Mieganti Titanija“ mane privertė stabtelėti ir kažkodėl galvoti apie Terry Pratchett „Mažuosius laisvūnus“. Nežinau, kodėl kartais stebėtinai keistai „nuskaitom“ kūrinius. O važiuodama iš Paryžiaus į oro uostą autobusu, kuriame jau buvo vienas ar du žmonės su kaukėmis, tyrinėjau kiekvieną ispanų dailininko Juan de Arellano gėlės lapelį. Meditacija, ir tiek.

O kaukės, tiesa, kaukės. Tikrai džiaugiausi ją turėdama, kai laukiau eilėje prie Monos Lizos, nors kaukėtųjų eilėse buvo mažai. Laukdama prisidairiau į ne mažiau puikius paveikslus aplink. Eilė juda greitai, stypsot bandant įmatyti paveikslą ilgai negali, bet ir nereikia. Priimi Luvro taisykles. Stebi, kaip besiinstagraminantys mandagiai užleidžia vietą norintiems paskaityti kūrinių aprašus, o paskui ir patys skaito. Tiesa, prie pat Monos Lizos kaukę nusiėmiau. Pasiderėjau su savimi, bet vis tiek jau buvo praėjusios tos dvi valandos. Žmogiška, norėjosi „tikros“ nuotraukos. Gal tuo metu kokia sena grakšti profesionalaus meno dama žiūrėjo atlaidžiai į mane pro akinių viršų, bet iš esmės mes visi atėjome to paties. Mes nenorime apie meną perskaityti, atsižiūrėti laidų ar išgirsti pasakojimų – reikia ir patiems pamatyti. Rafinuotoje ekspertų kultūroje ir pramanyto meno kūrinius gaubiančio religingumo, kylančio iš rinkos vertės, rūke, apie kuriuos kalba John Berger knygoje „Kaip menas moko matyti“, iš tiesų reikia atviromis akimis žiūrėti pačiam. Dauguma žmonių įsitikinę, kad muziejuose pilna šventų relikvijų, susijusių su jiems neprieinama misterija, ir ten neina, sako J. Berger. Velniškai teisus, o dar daug kas mano, jog paprastas žmogus įgalus tik nufotografuoti paveikslą, uždėti grotažymę ir papostinti. Bet kai mes atveriame muziejus, galerijas, sales, kai meno pasaulis nebėra pažinus tik iš menkų vadovėlių, kai stojame atviromis akimis prieš įvairiausius kūrinius – tai tarsi nusiimame kaukes. Gali nesuvokti meistrystės ir kontekstų, bet tas svarbus pirminis žvilgsnis, artima patirtis jau įvyko.

Kas tas Luvras, galvojau sėdėdama kavinėje, krimsdama per brangų kruasaną ir gerdama per brangią popieriaus skonio kavą.

Po kelių valandų bėgimo, ėjimo, stoviniavimo, žiūrėjimo, stebėjimo be pusryčių galvoje sproginėjo spalvos, vaizdai, taurėmis daužėsi barokas, skambėjo renesansas, dundėjo afrikietiški būgnai, nepertraukiamai ėjo naujienos, dantiraščiu rašytos. Aš paprastai meną vartoju mažomis dozėmis. Bet čia turėjome tik tą vieną dieną. Po pertraukos spėjome apžiūrėti beveik viską. Ir tai buvo gerai, nes Luvras, mano manymu, yra begalinė kelionė, nuosekli, bet nebaigiama lygtis, sakinys be taško. Jeigu pasirenki patirti jį beveik visą, eini savotišką meno istorijos piligriminį kelią. Mokaisi dėtis į širdį ir stebėtis žmonijos gebėjimu kurti, suprasti, kodėl kai kurie užsispyrę saugo tai, kas ne visiems vertinga – pavyzdžiui, senas knygas. Ir kartu išmoksti nežiūrėti į viską pernelyg rimtai. Juk pažvelkit, kartais didžiausias meistras tapo gėlės žiedą, kurį vakar nepastebėję praėjome. Talentingas menininkas serga psichikos liga, ir mums atrodo, kad jo gyvenimas buvo baigtas tą dieną, kai atsidūrė ligoninėje. O štai jis ir ten tapė. O dar vienas niekada ir nežinojo, kokie geidžiami bus jo paveikslai. Tu pats niekada neįtarei, kad ir be Luvro esi apdovanotas – Rubensą prieš Luvrą mačiau Žilinsko dailės galerijoje Kaune. Kopi laiptais pas Nikę, fotografuojiesi. Mažos mūsų pergalės. Bet ką daugiau galėtum padaryti, atsidūręs tokioje meno saugykloje?

Paprasčiausiai nusiimi kaukę. Eini gatvelėmis, kol atrandi ankštą kavinę su staliukais, atstumiamais padavėjo, veidrodžiais už nugaros, lentynomis virš galvos striukėms. Krenti į aksomu išmuštą kėdę, valgai antienos confit, geri vandenį ir vyną. Šiek tiek galvoji apie tuos svarius antikinius aukso papuošalus, ką tik matytus už stiklo. Ir apie šviesą paveiksluos, lygiai tokią, kuri buvo šioj gatvėje, aname balkono lange, šitoje vyno taurėje. Keisčiausia, kad Luvras tikslių dalykų ir modernaus meno gerbėjui broliui, istorijos, gamtos ir karo su politika mėgėjui Tomui bei man, atkeliavusiai čia labiausiai dėl paveikslų, paliko lygiai taip pat iš galvos neiškrapštomą įspūdį.

Vos po kelių savaičių po mūsų grįžimo Luvras užsidarė karantinui.

 

*Uždraustas (esperanto).

Nykstančių garsų muziejus

Yra garsų, kurie nejučiomis nunyko iš kasdienybės. Anąkart tai buvo kavinėje pro garus, pokalbius, pro duris įsiurbtus gatvės ūžesius prasisunkęs „Nokia“ skambėjimas. Tiri riri tiri riri, tiri riri ryyy. Apsidairiau nesmagiai, o kartu ir viltingai, nes kam nepatiktų grįžti dešimtmetį atgal ir vėl būti dvidešimt plius. Telefonas skambėjo dėduliui kartono spalvos striuke, nežiūrėjau jam į akis žinodama – kišenėje nešiojasi nebe šiuolaikybės garsą.

Dar yra trumposios žinutės pyptelėjimas, su niekuo nesupainiojamai nokiškas, bent kartą per metus pasigirstantis troleibuse, bibliotekoje, bažnyčioje. Aš nežinau, kas bus, kai garsas visai išnyks, todėl ir lankausi vietose, sutraukiančiose padėvėtus kūnus.

Ryto garsas, kurį išgirdau neseniai per telefoną, kai vyras skambino iš žvejybos – gaidžio giedojimas. Net sustingau prisiminusi atsibudimus nakčiai duodant paskutinį tamsų apkabinimą, kai girdi tik savo širdies plakimą, jokių šviesų iš lauko, atgaivinančių tapetų raštus, nieko – bet jauti tuoj kažką prasidėsiant, gal dėl to tas nakties amžinumas nebeatrodo toks užtikrintas. Skaičiuoji sekundes, minutes, užsnūsti, o tada sidabrinė strėlė perplėšia sapno užuolaidą – kakariekūūū! Kas antrame kieme, netgi tada, kai naujakurių namų kvartalėliai virsta miestu, netgi tada, kai iš jų dingsta karvių mūkimo, ožkų mekenimo garsai. Ar šitas šaižus žadintuvas, nekęstas visa moksleiviška sąmone, nutilo kartu su vasaros rytais ilgesingai ūkčiojančiais traktoriais, kamazais, iš tolių rūkais atplaukiančiais graudžiai metaliniais moskvičių dejavimais? Įsiėdę, savaip kraujyje įsirašę ir nebestebinantys garsai – net kai vis rečiau girdi, esi jų pilnas ir dar kurį laiką atrodo, kad niekas nepasikeitė.

Dar kurį laiką apsidžiaugi, kad tavo garsai ne muziejuje. Nuomojame bute atradau garsą, varinėjusį mano širdies ritmą vaikystėje: tykų, nepermaldaujamą, ilgesingą, ramų sieninio laikrodžio tiksėjimą. Naktimis, kai kambariuose ir už jų garsų beveik nebelieka, klausausi jo ir įsivaizduoju, kad šio kambario pasaulis visuomet liks toks pats, užkonservuos visas jo esybes neskubriam saugiam plūduriavimui. Tik. Tak. Švelniai numurkia mopedas gatve, burzgia šaldytuvas, komposteriu pažymiu troleibuso bilietėlį, švyyyst, nukrinta laidai ir fejerverkais pažyra žiežirbos, zyzia dešrelės plonumo dienos šviesos lempa, kaulus persmelkia laidinio telefono skambutis, kaimynai vėl zeimeriu pjauna malkas, kasos aparatas skambteli išspjaudamas stalčius su monetomis ir banknotais, vaikas švilpauja prie žando prispaudęs molinį paukštelį, spragteli muilinės mygtukas, sniegas girgžda pjaunamo metalo balsu, kompiuteris suvalgo diską, zvimbteli metalinės lovos spyruoklės, dreba spintelės ant trumpų kojelių stiklai, vapsvų lizdas sūpuojasi ant serbentų krūmo ir gaudžia.

Taip, aš pradėjau džiūgauti išgirdusi arklio kanopų kaukšėjimą asfaltu, monotoniškai jaukų vežimo girgždėjimą. Tokie reti garsai – o prieš dvidešimt metų kiekvienas miestelis jiems buvo skyręs pagarbią vietą šeštadieninių turgų dienomis. Neseniai prisiklausiau tokių garsų Ukrainos pakelėse, kaimuose ir miesteliuose. Bet jau ir ten nebeišgirdau upėje skalaujamų paklodžių pliaukšėjimų – o mano vaikystėje pusė naujakurių moterų su vaikais suvirsdavo į paupius, apsigaubę deginimosi pledais ir išplautų, skalauti paruoštų drabužių gniutulais.

Išnokusios aguonos sėklų barškėjimas, kai kratai jos karūnuotą galvą. Šito jau gal nelabai nupasakočiau, kas patikėtų. Girgždantys spausdintuvai bankuose, mėtantys raides ant plonyčio popieriaus. Klaviatūrų barškėjimas interneto kavinėse. Sausas sunkaus metalo ir stiklo švirkšto, išimamo iš dėžutės, barkštelėjimas prieš tai, kai pakvimpa spiritu ir juo permirkęs vatos gabalėlis prilimpa prie odos. Nukrečiamo termometro garsas. Orkaitėje besilydančio fermentinio sūrio šnypštimas. Sprogimas! Tas kojas pakertantis pokšt, kai berniukas skelia akmeniu į juostelę su parako skritulėliais. Karvės mūkimas rūke. Čežanti brezentinė striukė. Varveklio krytis nuo stogo į skambantį ledą. Viltingas Vidiako kasetės, praryjamos vaizdo leistuvo, klakt. Televizoriaus šnypštimas mirguliuojant pilkšvų žvaigždžių begalybei. Mažo lėktuvėlio burzgimas karštą vasaros dieną. Sūpynių girgždesys.

Kai pavargstu traukti visus šiuos garsus iš atminties muziejaus, bandau įsisavinti miesto pakraščius, properšas, kuriose išgirstu giedant gaidį, dejuojant zeimerį, girgždant medines duris. Ir staiga suprantu, kad jau niekur gatvėje manęs nėra sustabdęs mėnuliškai išsišiepęs vaikas, išpyškinantis įprastinį „pirkite laikraštį, tik du litai“. Nei Biržuos, nei Vilniuje, niekur.

Uodų knyga

Kaip jie atsirado

pilkas debesis iškrito iš dangaus

išsigandęs blaškės ir sparnais plasnojo

ūžė jis pakibęs ant pušies šakos

gąsdino mezgėją

juodakojį vorą

grambuolį iš parduotuvės

einantį patykojo

mačiusių tai pienių

pievoj trys nuvyto

tiktai rūko gijos

debesį supjaustė

ir uodų sparnus

vakaras išdžiaustė

 

SVAJONĖ

Kai saulė pramerkdavo kairę akį, kad pasižiūrėtų į ežero veidrodyje atsispindinčius savo žandus, Uodų valstybėje, Vabzdžių ir Vabalų Pasaulio Žemėlapyje pažymėtoje kaip Plaukiojanti Sala, Spanguolynės gatvėje besiglaudžiančio uodų namelio samaninis stogas švelniai suvirpėdavo. Virš stogo iškilusi smilga-palydovinė antena subanguodavo, ir penkiolika mažų uodukų iškrisdavo iš pelėžirnio ankščių lovų.

Tada pasigirsdavo garsas, panašus į lėtai besisukančio lėktuvo propelerio. Pamažu jis darydavosi garsesnis ir garsesnis, kol ūžimą nustelbdavo riešuto kevalo arbatinio cypimas, kuris pabudindavo Uodą Tėtį.

– Nežinau, ką mes darytume be laumžirgio sparnų energijos, bet, mieloji, darbo pienių žiedadulkių gamykloje šiandien tikrai nebus – savo sparnų galiukais jaučiu, kad lis, – niurzgėdavo Uodas Tėtis tiesiai Mamai Uodei į ausį.

Jeigu ji būtų klausiusi tolesnių vyro šnekų, tikrai nebūtų turėjusi laiko virti spanguolių košės vaikams, kurie stumdėsi eilėje prie rytinio rasos dušo.

Po minutėlės visas namas pasipurtydavo, ir nuo smilgos pakildavo didžiulis laumžirgis Mėlius Debesylas. Kai visi uodukai paaugs ir sumanys pasisvečiuoti už Plaukiojančios Salos ribų, Mama Uodė sutupdys juos ant vabzdžio uodegos, šluostysis voratinklių nosinaite akis, o paaugę ilgasnapiai paslapčia išmauks įdėtas spanguolių sultis dar prieš kelionei prasidedant.

Pats laumžirgis su uodais niekada nekalbėdavo, nes buvo įsitikinęs, kad suprasti jo kalbas – ne uodo snapui. Jis net apsimesdavo, kad pro savo sparnų gaudesį negirdi penkiolikos plonų „labas ryyyytas!“. Užtat jis vertino nuosavos uodų šeimos smilgos patogumą, nes taip buvo įprasta nuo senų laikų: laumžirgiai gyvena ant nugludintų ir uodų sparneliais nublizgintų smilgų, tiekia jiems savo sparnų energiją, transporto paslaugas, o šie ketvirtadienio vakarais ant stogo kraigo pakabina kibirėlį dumblių sriubos ir visada perspėja, jei artinasi piktas žvejys, nusprendęs gaudyti melsvus malūnsparnius ir mauti juos ant kabliuko. Sklido gandai, kad po Plaukiojančia Sala gyvena Šapalų Plėšikų būrys, ir kiekvienas iš jo narių savo plačiuose žabtuose gali pradanginti dešimtis laumžirgių.

Kaip ir kiekvieną pirmadienį, Mėlius Debesylas gėrėjosi savo tamsiai mėlynais sparnais, blizgančiais saulėje, ir skrido tiesiai į Vandens čiuožikų teatrą, kuriame dirbo aktoriumi. Kaip ir kiekvieną pirmadienį, jis akies krašteliu pastebėjo, kad vienas iš penkiolikos uodukų, Siurbius Ilgasnapis, bando pamėgdžioti jo sparnų judesius ir plonyčiu balseliu zyzia malūnsparnių dainą.

– Užaugęs aš būsiu laumžirgis, – įsikibo į sparną Mamai Uodei, kuri bandė vienu metu patikrinti penkiolikos beržo tošies mokyklinių kuprinių turinį, orų prognozę Vabzdžiatinklyje ir išgerti Tėčio Uodo paruoštą ajerų nuovirą.

– Taip nebūna. Tu – uodas.

– O aš išmoksiu!

Išmokti būti laumžirgiu dar neišmoko nė vienas uodas. Bet Siurbius nenuleido snapo ir sparnų. Kiekvieną vakarą visi keturiolika jo broliukų ir sesučių užsikimšdavo ausis samanų gniužulėliais, nes Siurbius zyzdavo, burgzdavo ir plakdavo sparnais taip, kad darėsi panašus į labai mažytį, labai pavargusį, labai tylų laumžirgį.

O Mėlius Debesylas, sukirtęs ketvirtadienio vakarienę, šešiomis kojomis stipriai apkabindavo slidų smilgos-palydovinės antenos kamieną. Glūdėdavo ten labai tylus, kol iš kairiojo dangaus krašto pasigirsdavo didžiulių sparnų čekšėjimas. Artyn. Artyn.

„– Užaugęs aš būsiu malūnsparnis“, – galvodavo laumžirgis.

Kitą rytą jis imdavo burgzti, plakti sparnais ir gausti taip, kad darėsi panašus į labai mažytį, labai pavargusį, labai tylų malūnsparnį.

 

RŪKO KALBA

Spanguolynės gatvę staiga užgriuvo cypiančių, žviegiančių, tarškančių ir kliegiančių garsų banga. Iš darbo pienių žiedadulkių gamykloje einantį Uodą Tėtį Ilgasnapį prispaudė prie žemės, pūstelėjo nuo jo geltonų žiedadulkių debesį, apsuko snapu atgal į takelį, vedantį nuo namų, ir galiausiai paliko apstulbusį.

– Bent jau nereikės skalbti, turėsiu laisvą vakarą, – pakrapštė snapą Uodas Tėtis.

Įveikęs paskutinius milimetrus iki namų, pasiekė durų rankeną, bet dar viena baisi banga tvoskė į nugarą ir aplamdė sparnus.

Iš vidaus sklido zyzimas, nedarnus aplamdytų sparnų viksnojimas ir Mamos Uodės komandos: „Gaudykit košę!“, „Traukit iš po lovos brolį!“, „Į sandėliuką, mikliai!“. Košę sugauti, žinoma, buvo ne uodo snapui, todėl ji laisvai pasklido po namus ir, pralindusi pro lauko durų plyšį, šleptelėjo Uodui Tėčiui ant dešinės kojos. Po koše liko penkiolikos uodukų sąsiuviniai su matematikos namų darbais, bet jie tikėjosi, kad niekas jų negelbės.

Niekas nespėjo nė švilptelėti, kai takeliu atskubėjusi skruzdėlių komanda nugramdė košės kraštą nuo Ilgasnapio kojų, susikimšo į kišenes ir dingo po tuščiu lietaus nuskalbtu sraigės kiautu, riogsančiu Uodų šeimos kaimynystėje. Vasarą čia užsukdavo pavėsio pasiilgęs Dėdė Sliekas, bet apskritai gero būdo Lėtaeigė Sraigė leisdavo savo namu naudotis visiems, kam tik prireiks.

O tada iš lietaus lašo balos išsikapstė gauruota kirmėlaitė Pūkė ir sukliko:

– Tai jiii! Aukštyn galvas!

Iš visų plyšių kyštelėjo kelios dešimtys įvairiausių nepatenkintų galvų. Siauro pelkinio gailio lapas  linko nuo keisto įtaiso svorio. Tai buvo ant pušies spyglio pamautas plokščias gintaro gabaliukas, kurį kojomis mitriai suko, kartkartėmis šoktelėdama viršun ir plekštelėdama šešiomis kaustytomis kojytėmis vienu metu, rusva ir labai savimi patenkinta blusa.

Prasibrovę pro košės masę, savo snapus laukan kyštelėjo penkiolika uodžių ir uodžiukių. Ir neteko žado.

– Ei, jou! DJ Cyp Rėk čia jau! Letenėles ir antenas į viršų, broliai!

– Kokia keista jos kepurė, – išsižiojo kirmėlaitė Pūkė, pastebėjusi iš užjūrio jūros kopūstų megztą blusos beretę.

Daugiau niekas nebespėjo nusistebėti, nes jos kojų sukamas aparatas vėl paleido cypiančių, žviegiančių, tarškančių ir kliegiančių garsų bangą. Kas turėjo, puolė kamšytis ausų samanų gniužulėliais, kas ne – pasipustė letenėles arba bandė pasislėpti košėje.

Ir tuomet žemė sudundėjo, pelkinis gailis susvyravo, o DJ Cyp Rėk su visu savo pultu kūlvirsčia nusirito žemyn, žemyn ir dar žemiau – tiesiai ant samanų kilimėlio prie Uodų namo durų. Keliasdešimt jau patenkintų galvų sužiuro į tolstančią Grambuolio Rambio nugarą.

– Nė vienoj šaly nemačiau tokios muzikos negerbiančios publikos… – kūktelėjo blusa, glostydama spyglio lūženas. – Kokio šlamšto jūs čia klausot, broliai?

– Rūko dainų, – išdrįso atkimšti kairę ausį Siurbius.

– Pūko?

– Rūko. Vakarais. Šliaužia ir lopšines dainuoja. Tik būtų gerai, kad kas nors išverstų jo kalbą į vabzdišką.

Taip DJ Cyp Rėk visam sekmadieniui liko laukti rūko lopšinės. Nes ji tikrai gerai mokėjo užsienio kalbas.

 

SUGEBĖJIMAI

Bato įspaustoje pėdoje susirangusioje baloje gyveno juoda Dėlė Bedalė. Ji buvo tokia drovi, kad bijojo net pažiūrėti į savo atvaizdą balos atspindyje.

– Aš negraž – ik – iii… Bais – ik – ik – iii…, – verkdavo ji prieš pusryčius, pietus ir vakarienę.

Tik pavalgiusi samanų sultinio pasijusdavo geriau. Stengėsi neklausyti į svečius užsukančių giminaičių pašaipų: „Kur gi jūs matėt dėlę vegetarę? Cha cha cha!“. Dėlė Bedalė liesėjo ir juodo, bet nedrįsdavo atsikirsti šaipūnams.

Kartais Mama Uodė apaudavo penkiolikai uodžiukų aulinukus: berniukams – žalius, mergaitėms – raudonus, ir vesdavosi juos prie pėdos formos balos, nes Dėlės Bedalės ašaromis atskiestas vanduo puikiai gydydavo vaikiškas uodiškas ligas.

Kol visi penkiolika patenkinti turkšdavosi, Dėlė nulįsdavo į tolimiausią balos kampą, tyliai šniurkščiodavo, vartydavo akis ir jausdavosi Labai Naudinga. Nė viena dėlė pasaulyje neturėjo tiek gydomųjų galių.

 

KAS TU?

– Kas tu? – sušuko Siurbius Ilgasnapis į samanose išrausto drėgno urvo gilumą, mat buvo pastebėjęs iš jo kyšantį šakotos antenos galelį.

Plaukiojančią Salą švelniai liūliavo vakarinis varlių choras „Žalias pavasaris“, todėl iš pradžių uodžiukui pasirodė, kad tas, kuris tūnojo tamsioje gelmėje, visai nenori kalbėtis. Sparneliais perbėgo šiurpuliukai, bet susigėdęs savo baimės zyzlys išpūtė krūtinėlę ir spygtelėjo garsiau:

– Kas tu esi-iii?!

Pamažu atsklido balsas kaip būgno dūžis – šiuos visa vabalija ir vabzdija buvo išmokusi atpažinti kaip kasmet žmones prie ežero sutraukiančios Rasų šventės garsus.

– Kad nežinau. Manau, įvyko baisių baisiausia klaida, todėl iš anksto atsiprašau už tai, kad negaliu suteikti detalios informacijos apie…

– Kaip galima nežinoti, kas esi?

Iš ajerais dvelktelėjusio urvo gilumos kyštelėjo antroji antena ir juodo pakaušio kraštelis. Tas, kam jis priklausė, Siurbiui pasirodė pasibaisėtinai didžiulis.

– Gal jie visi bijo… iii… ateiti ir jums pasakyyyti?

Padaras, kuris pasirodė besąs didžiulis juodas vabalas, atsakė dusulingu pūškavimu. Sukaupęs visas jėgas, galiausiai išvilko tamsų kūną su blizgančiais kietais sparnais į viršų, dribtelėjo tiesiai ant kilimėlio su užrašu „Visas kojas valytis būtina“ ir pavartė akis.

– Matai, mažiuk, teoriškai mane vadina aštuoniataškiu auksavabaliu – gnoribus variabilis, jei supranti, ką turiu omenyje, kchu, – kostelėjo aštuoniataškis, nevykusiai bandydamas slėpti iš gėdos susisukusias antenas.

– Tai visai gražus pavadinimas, ir skamba išdidžiai! – apsidžiaugė uodžiukas, ir pats sau tyliai pagalvojo: „Kad taip man tokį… Reikės Vabzdžiatinklyje pasitikrinti, ar mūsų giminėje tik culex pipiens, ar ir kokių nors auksasnapių yra“.

Uodų giminę dažnai pravardžiuodavo kraujasiurbiais, nors uodai berniukai paprastai būna tikri vegetarai, o uodės mergaitės maitinasi griežtai pagal grafiką, kurio laikytis išmoksta vabzdžių ir vabalų mokykloje.

Vabalas pakinkavo galvą, atsiduso, tada atsispyrė ant visų šešių plaukuotų kojų, kilstelėjo blizgantį kūną ir lėtai apsisuko vietoje. Tiesiai prieš Siurbiaus snapą išniro liūdna akis:

– Ar matei? Juk matei? Šiuo atveju teorija tiesiog baisiai, nedovanotinai skiriasi nuo praktikos!

– Kokia teorija?

– Taškeli, teoriškai mane vadina aštuoniataškiu auksavabaliu. Auksiniu vabalu! O iš tikrųjų aš visiškai, neatitaisomai juodas! Kaip tau tai patinka? Ar tau atrodo teisinga? Ar jums, uodams, taip nutinka?

Visiškai juodas auksavabalis prisidengė letenėle akis. Visoje Plaukiojančioje Saloje jis buvo vienintelis gnoribus variabilis, todėl savo reikalais skubantys vabzdžiai ir vabalai gražiuoju neskubėdavo spręsti šios jam svarbios problemos. Ką ten spręsti – niekas nenorėjo klausyti aštuoniataškio istorijos, o jei kam nors jo prireikdavo (Saloje gyvena tiek visokių gyvių, kad kuriam nors kurio nors kada nors vis tiek prireikia), šaukdavo tiesiog „Ei, vabale!“.

– O ką, jei susigalvotum sau kitą? – dingtelėjo uodžiukui.

– Ką kitą? Gyvenimą?

– Kitą vardą! Pasivadintum taip, kad visi suprastų, koks esi…

Aštuoniataškis net nustojo krimsti samanos stiebelį – taip jis darydavo visada, kai antenas sukaustydavo liūdesys. O juk tikrai – jis galėtų būti… Galėtų tapti…

– Juodulys! Tikram vabalui toks tvirtas ir elegantiškas vardas puikiai tiktų! Tik… kaip atsikratyti senojo?

– Galėtum kam nors paskolinti. Kam nors, kas neturi savo, bet labai norėtų bent laikinai turėti.

Taip paprastai prie save atradusio Juodulio urvelio atsirado didžiulis ant beržo tošies išraitytas toks skelbimas: „Norinčius pasiskolinti nebereikalingą pavadinimą aštuoniataškis auksavabalis (gnoribus variabilis) prašome maloniai kreiptis (šaukti į urvą tris kartus) į Juodulį Vabalą (nežadinti vakarais, ačiū). P.S. Visas kojas ir letenas valytis būtina!“.

 

Bantukas

Bantukas, bantukas, – tįsta keturmetės prie mėsos vitrinos žodžiai.

Įsikibusi į dukslaus vilnonio palto rankovę, trypčioja nuo ant kojos, baltų bantukų atspindys šoka rausvų žalios mėsos gabalų paviršiuose.

Kita palto rankovė vos nenušluoja ant vitrinos padėtos lėkštelės pinigams, ji pilkšva nuo monetų įrėžių. Čiumpa maišelį, pilną vištienos krūtinėlių, kitoje prekystalio pusėje pardavėja žirafos kaklu, melancholiškai svyrančiais akių ir lūpų kampučiais pirštu atsainiai nubraukia ant lėkštelės užtiškusį kraujo lašą. Kasdien tiesi kaip styga, priekyje styrančiais it žaislinio liūto karčiai plaukais, kurie negyvoje lempų šviesoje įgauna violetinių atspindžių, ilgais pianistės pirštais varto muštinių, krūtinėlių, nugarinių išklotines, ir šios pardavėjos rankose virsta natų lapais, laukiančiais, kol bus sugrota širdis pjaunanti melodija.

Vitrinoje išdygsta papurusi šviesi galva, tai antroji pardavėja, taip pat maždaug penkiasdešimties, garbanota ir tukli, plačiai dovanojanti šypseną – net smulkios auksinės grandinėlės vijos įsiręžia į kaklą. Jos mostai aprėpia nedaug, užtat balsas degančiomis strėlėmis ir juoko pliūpsniais apšaudo negausius lankytojus, kurį laiką atrodo, kad virš jų galvų sklando vien to švilpiančio, ugningo balso draiskanos.

Ji ir bus ta pirmoji regėtoja, pamačiusi už troleibusų žiedo užkliuvusios gatvės pabaigoje stojant gaisrines ir greitąją – tuo metu kaip tik eina paaiškinti dviem būtybėms odinėmis striukėmis ir treningais, besiveržiančioms vidun su aplink kojas besisukančiu vilkšuniu mišrūnu, gyvenimo ženklus.

– Alus ne čia – sekančios durys, – įsiremia į klubus ties slenksčiu, tiedu sužiūra nustebę, vėjas plaiksto iš po megztų kepurių styrančius gaurus.

Šuo vis tiek prasmunka vidun, neria tiesiai prie mėsos šventovės, paltas aukštai iškelia maišelį su vištiena, į kurį jau taikosi nasrai, vaikas tiesia ranką – visus neaiškius ketinimus gali sustabdyti glostymas. Balsas nuo durų smeigia strėlę, paltas bando įspirti, per vitriną persisvėrusi pardavėja žirafos kaklu šlepteli skuduru; taip susipina kojos, rankos ir letenos, nešvarus vanduo nuo skuduro varva nuo kaspino, o ranka pasipuošia raudonu rėžiu nuo dantų. Keturkojis sprunka, su juo atėjusios būtybės atsitokėjusios kėpestuoja tolyn, prisukami ilgakojai žaisliukai, ką tik pradėję bėgti nuo stalo krašto.

– Įkando, jėzusmarija, pasiutęs! – skudurą prie krūtinės priglaudžia pardavėja, vis dar saugoma vitrinos, paskui meta jį ir ilgais žingsniais driekia link susikūprinusio palto, pabirusio maišelio su mėsa, patempusio lūpą vaiko, nepatogiai klūpančio ant plytelių.

Šią akimirką suaugę veikėjai supranta, kad pasiutęs šuo mėsos parduotuvėje, kandantis vaikui, yra šio rajono balsas, kuriuo niekas netiki – lygiai kaip ir šokančiu vasaros lietuje aukštu žmogumi prekybos centro aikštelėje, kebabų kioske gyvenančia moterimi, seniais sodininkais šaligatvių pašalėse, pardavinėjančiais puokštes, krapus ir raugtus agurkus. Rajonas apnuogino medžiais apėjusią polikliniką, visas krūmų slepiamas aikšteles verčia romių praeivių vaikščiojimo plotais, bendrabučiams užmaunamos išorinės kaukės vaidinti padorius daugiaaukščius. Balsas vis tylesnis, greitai jis nustos kalbėjęs apie mėsos parduotuvę, apie tas už kampo pasukusias būtybes, pritūpusias pailsėti ant kišeninio kazino – anksčiau čia buvo dėvėti drabužiai – laiptų, nebeturės žodžių stotelėje būdraujančiam vienakojui benamiui, apsivyniojusiam bigę prekybos centro maišeliu, būriui migruojančių romių, vilkiškų akių paaugliams su gobtuvais, traukiantiems cigaretes stadione ir, galiausiai, paltui su keturmete supurvintu bantuku, juk vis vien niekas tokių jau nebenešioja.

Bet jie vis dar spurda, žino turintys dalyvauti, ir tuklioji pardavėja rodo ranka į gatvę:

– Atvažiavo gaisrinės ir greituškė į tą namą prie žiedo, nešam vaiką!

Trise šoka prie susidomėjusios veiksmu mergaitės, paltas ir aukštoji pardavėja pakelia ją už pažastų, taip lengviau paskirstyti svorį; antroji pardavėja suskumba plačiai praverti duris, paskui jas staigiu judesiu užrakina ir šnopuoja iš paskos, nes anos dvi ilgakojės. Pardavėjų chalatai, ant kurių matyti viena kita žalios mėsos palikta dėmė, susilieja su sniego kupstais ant šaligatvio, iš burnų virsta garas. Skuba artyn prie daugiaaukščio, virtusio raudonų ir baltų plytų, laiko nuėstų medinių balkonų, balandžių išmatų taškų, apsiblaususių stiklų vaiduokliu, netikėtai atgijusiu dėl ketvirto aukšto balkone vinguriuojančios dūmų sruogelės.

Aplink pastatą būriuojasi negausūs žioplinėtojai, nes jau spėjo pasklisti patikrinta žinia: užmigo girtas ir pradegino skylę kaldroje, va ir visa istorija. Tik atkakliausi dar šio to tikisi, nes per penktojo aukšto balkoną persisvėrusi žila moteris mąslaus jūrų vėplio veidu lupa obuolį, kruopščiai nudailintas luobelės spirales paleisdama ant praeinančių. Frotinis chalatas išblukęs nuo skalbimo, pati išbalusi, atrodo lyg ją kas nors būtų mėginęs ištrinti iš balkono akies, tik iki galo nepavyko, ji vis dar ten, ir kartais pavargusiu balsu šūkteli kažką apie gadinamą namą, už kurį valdžia dar turės sumokėti.

– Sumokėsit, urodai, visi sumokėsit! Televiziją iškviesiu! – pagrūmoja ranka, kurioje laiko obuolį, tada nirtulingai įsikimba į jį dantimis, sutriauškina kąsnį ir dingsta buto gilumoje.

Moterys, nešusios vaiką, sunkiai šnopuoja, bet reikalai jau gerėja, nes keli žioplinėtojai, išnykus obuolio lupėjai, pastebėjo skubančią procesiją, išgirdo skardžiabalsę pardavėją, triūbijančią: įkando, pasiutęs šuo įkando mėsos parduotuvėje! Kažkas puola belstis į greitosios automobilio duris, troleibuso vairuotojas, iki dabar kalbėjęs su spaudos kiosko darbuotoja, nuspriegia į krūmus cigaretės galiuką ir bėga artyn. Tuo metu kazino duris pravėręs apsaugininkas juoda striuke mosteli dviem sėdinėtojams eiti šalin, šuo jam vizgina uodegą – krusteli ranką, lyg ketindamas paglostyti, susigėdęs judesio sustingsta kaip medis. Tiems dviem ir šuniui jau laikas dingti, niekas jų ir nepasiges tą akimirką, kai balti mėsos pardavėjų chalatai perduoda baltiems greitosios medicinos pagalbos chalatams į glėbį vaiką.

– Oi, koks bantukas, – atsidūsta kažkuris iš jų.

Paltas kartu su baltais chalatais dingsta automobilyje. Abi pardavėjas apgaubia striukės – tai troleibuso vairuotojas ir dar vienas vyras jas gelbėja nuo šalčio. Iš spaudos kiosko išpuola pardavėja su dviem puodeliais kavos rankose. Šitoks vaizdas nedažnas rajonui, kiosko pašonėje ką tik paaugliai gėrė alų iš skardinės, o taksistas išplūdo jam lazda į dureles stuktelėjusią kailinėtą pensininkę. Vis dėlto norisi turėti dienos didvyrių, pardavėjos narsiai ima pasiūlytą kavą ir užverčia galvas į daugiaaukščio langus, ką tik paliestus popietinės saulės spindulių ir užsiliepsnojusius visa ryjančiu gaisru.

Older posts

© 2022 kur tekstas

Theme by Anders NorenUp ↑