Category: Straipsniai

Išleisti straipsniai.

Mokytojos kritika lietuvių kalbos egzaminui: nesuprantu, kodėl žmogus turi baigti mokyklą nubaustas

Tekstas rašytas Alfa.lt portalui, yra ilgas kaip šalikas, jame kalbamės apie mokyklinius reikalus, bet nėra ko slėpti – visa ši hierarchinė, institucinė, sąmonės drumzlinumo ir susivienodinimo būsena atsikartoja darželiuose, darbovietėse, ministerijose, poliklinikose, savivaldybėse, šeimose ar religinėse bendruomenėse. Gal todėl tas ilgas interviu buvo skaitytas taip, kad reitinguose pralenkė labiausiai skaitomas temas, gal todėl bus aktualus šiandien ir po metų. Galų gale, galima paskaityti tik vieną pastraipą, to užteks ilgam pavarginti save mąstymu apie žmones. 

„Kartais man atrodo, kad egzaminas yra kaip metafizinė bausmė vaikui, kuris dar nieko net nėra padaręs. Ir iš tiesų aš nesuprantu, kodėl žmogus turi baigti mokyklą nubaustas“, – laisvo mąstymo mokymo iškeitimą į prisitaikėlišką „teisingą“ kritikuoja lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja dvejus su puse metų dirbusi Elžbieta Banytė. Ji rašo intelektualiai piktą tinklaraštį, kuriame drįsta pasiūlyti griauti visą egzaminų sistemą, šaipytis iš dviprasmiškų samprotavimo temų, stoja į mokinių pusę sakydama, kad idealiausias literatūros vadovėlis būtų komiksas. O geriausia, ką galime padaryti savo švietimo sistemai, nurašančiai vaikus – ją pertvarkyti.

Vilniaus universiteto filologės, literatūros kritikės, naujosios graikų kalbos specialistės kraujyje mokykla – kaip narkotikas. Šį rugsėjį, iškeitus ją į doktorantūros studijas, kankins ilgesys. Pusmetį E. Banytė dirbo Vilniaus licėjuje, paskui dvejus metus kritiškai apie literatūrą mąstyti mokė Vilniaus Valdorfo mokyklos mokinius. Per tą laiką pajuto, kad dabartinė Z karta bendrauja kitokia kalba, kitaip skaito ir net gestikuliuoja, bet puikiai perima mokytojo susidomėjimą kūriniais, atsiliepia į jo atvirumą ir mąsto daug laisviau negu jų tėvai.

Linkčioti galvomis be klausimų nepratusiems abiturientams vietoje laisvės egzamino sukūrėme įtikimo vertintojams egzaminą. Kai egzaminus sukritikavę dvyliktokai choru išvadinami verktiniais, kurį laiką mokytoja dirbusi vilnietė atitaria – suaugusieji linkę nematyti, kad gautas kilnumo, mąstymo grynumo pamokas paskutinėse klasėse užgožia lenktynės dėl skaičių. Vienas kitas puola į depresiją, keli nusižudo, daugelis išmoksta nesakyti to, ką galvoja. O jeigu atsiranda specialių poreikių vaikas, norintis laikyti valstybinį egzaminą ir jam atkakliai besiruošiantis, institucijos trypčioja nežinodamos, kaip jam padėti.

„Kai aš susiduriu su aklu konformistiniu instrukcijų vykdymu, prisimenu tai, ką pasakė Hannah Arendt: blogis yra banalus, blogis yra aklas, nemąstantis egzistenciškai, kritiškai“, – pasibaigus posėdžiui Seimo švietimo reikalų komitete, kuriame, aptariant Nacionalinio egzaminų centro pateiktus duomenis apie šių metų lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, dalyvavo parlamentaro Gintaro Steponavičiaus kvietimu, padarė išvadą E. Banytė.

Ji pati mieliau sėdėtų bibliotekoje, negu viešai kalbėtų aštrius dalykus, bet būdama šalies patriotė sako suprantanti, kad meilė jai turi būti aktyvi ir reikli. Ne rūtelių, darželių, žirgelių, seserėlių, mergelių garbstymas, linkčiojimas galvele autoritetui, o bandymas gyventi labai įtemptoje, keistoje situacijoje, kurioje dabar esame. Ir čia gali padėti tiktai mąstymas savo galva, laisvė ir vidinė nepriklausomybė.

Pasak E. Banytės, save ryjančiu slibinu tapusioje švietimo sistemoje vienas iš būdų spręsti išgyvenimo klausimus – atsisakyti lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vertinimo išklotinių, perlipti laisvę kaustantį mąstymą ir paskatinti mokytojus prisiimti asmeninę atsakomybę už rašinių vertinimą. O samprotaujamąjį rašinį apskritai bent keletui metų padėti į stalčių.

Jūs parašėte daug diskusijų sukėlusį tinklaraščio įrašą „NEC yra bukapročiai ir man gaila mokinių“. Kritikavote, kad duotos samprotaujamojo rašinio temos dviprasmiškos – pavyzdžiui, prašoma rašyti apie ramybę remiantis autoriais, kurių kūriniuose šios vos lašas kitas. Arba prašoma svarstyti, kodėl žmogui svarbi jo kilmė, remiantis su bajorija susijusiais autoriais. Ir vienintelė išeitis – griauti visą sistemą arba vaiką mokyti mąstyti „teisingai“, kad jis baigtų mokyklą „nubaustas“, bet išmokęs galvoti „teisingai“.

Taip, mano galva, čia yra baisi problema, mes visiškai nesame pasiruošę laisvam samprotavimui. Matyčiau tokią išeitį – išvis arba laikinai atsisakyti samprotaujamojo rašinio. Tai nereiškia, kad jis apskritai yra blogai. Kai mokiausi norėdama įgyti mokytojos kvalifikaciją, rašiau teorinį darbą apie kritinio mąstymo ugdymą lietuvių literatūros pamokose 11 – 12 klasėje, kaip tik šiuo kritiniu etapu, kai vaikai yra labai intelektualiai pajėgūs, o mes iš jų laisvę mąstyti tarsi atimame, nes mokome lentelei, egzaminui. Kai pasižiūri teoriškai, eseistinis mokymas, samprotaujamojo rašinio mokymas, atitinka kritinio mąstymo schemą, visus kriterijus, kurie gali būti keliami šiam mąstymui ugdyti, bet praktikoje turime situaciją, kad kaip tik jį sužlugdo.

Ir aš čia kaltinu lenteles. Geriausia – naikiname lenteles ir uždraudžiame bet kokius vertintojų vidinius susitarimus. Arba, tai skamba futuristiškai, bet galbūt būtų dar viena išeitis: taisyti darbų pasodiname uždarame akvariume juos po vieną, išleidžiame tiktai dvidešimčiai minučių kas valandą į tualetą, kavos ir sumuštinio – vertintojai nežino, kas darbus taisė prieš tai, neturi jokių lentelių ir pagalbinės medžiagos.

Kitas pasiūlymas – samprotaujamąjį rašinį penkiems, gal dešimčiai metų pasidėti į stalčių ir palikti tik literatūrinį rašinį, nes dabar situacija yra paradoksali: didžioji dalis pamokų skirtos literatūrai, skaitome publicistinius tekstus, kai nagrinėjame autorių ir jo kūrybą, skaitome nesutariančių literatūros kritikų pasisakymus, ieškome argumentų, debatuojame. Tokios užduotys yra geros, bet jos vis tiek susijusios su literatūra, sudarančia mūsų programos branduolį; tam, kad išmokytum vaikus samprotauti, reikia visai kito dalyko, filosofijos.

Prancūzų moksleiviai samprotauja laikydami filosofijos egzaminą, mūsiškiai – lietuvių kalbos ir literatūros. Pas mus šie dalykai bandomi suplakti į vieną, išeina nesąmonė. Jūs sakote, kad reikėtų įvesti privalomą filosofijos mokymą?

Mūsų literatūros egzaminas yra dvigalvis slibinas. Jis turi filosofinę dalį, samprotaujamąjį rašinį, kurią renkasi paradoksaliai 80 proc. mokinių, nepaisant to, kad filosofijos mokomasi tik kai kuriose gimnazijose. O literatūrinę dalį, kurios ir mokosi du metus, renkasi tik 20 proc. – dėl to, kad kalbėti apie literatūrą yra sudėtingiau.

Kai pakalbu su kitais lituanistais, suprantu, kad mokytojai jaučiasi įsprausti į kampą. Jie su vaikais skaito publicistinius tekstus, daro teksto suvokimo užduotis, kurios iš egzamino yra išimtos, žiūri „YouTube“ filmukus, kur pasisako žymūs žmonės, nes tam, kad galėtum pats pasamprotauti, turi susikaupti žinių bazę. Ir čia nepakanka vien grožinių tekstų, reikia skaityti labai daug publicistikos, kurios paradoksaliai programoje nėra.

Iš esmės samprotavimo rašinys nedengia lietuvių kalbos ir literatūros programos. Aš suprantu visą jo gerumą – iš tikrųjų tai pati geriausia priemonė ugdyti kritinį mąstymą, bet su tokia sistema ir programa, kuri yra šiuo metu, ji neveikia. Užuot skatinę kritinį mąstymą, mes jį žudome.

Ir mokiniai mokosi egzaminui. Vieni galbūt sugeba apsimesti, kad mąsto taip, kaip iš jų reikalaujama, kiti tiesiog laikosi taisyklių tam, kad gautų tinkamą įvertinimą, o ne atskleistų gebėjimus.

Tai yra paradoksalu, ir aš pati esu patyrusi atvejų, kai labai vidutinių gebėjimų žmogus gauna aukštą balą, nes pataiko į reikiamą gardelę. Egzaminas vis dėlto orientuotas į vidutinybes. Labai gabus žmogus kartais save sąmoningai smukdo – man vaikai atskleidė metodikas: sakė, pasiskaitėme knygučių, pasiklausėme jūsų pamokų, pagalvojome, kas vertins, ir parašėme taip, kaip tiems vertintojams patiktų. O yra tokių, kuriems savigarba taip neleidžia. Čia susiduriame su baisia problema, apie kurią bandau kalbėti viešai: vaikas jau nuo mokyklos yra mokomas įtikti, ir tas egzaminas iš tiesų yra įtikimo egzaminas. Dėl to labai gaila, nes literatūra kaip tik turėtų būti laisvės egzaminas. Skaitanti visuomenė yra laisva visuomenė, ir mes negalime ginčytis, tai moksliškai įrodyta.

Susidaro įspūdis, kad mes nenorime mąstančios, laisvos visuomenės, stengiamės egzaminą apauginti biurokratizmu, taisyklėmis tam, kad laisvą mintį užgniaužtume.

O jeigu grįžtume prie seno modelio, kai lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą sudarė gramatinių žinių patikrinimas ir interpretacija? Tiesa, ten irgi buvo kabliukas – teksto suvokimo užduotys, kurios irgi keldavo daugybę diskusijų.

Tiesą pasakius, teksto suvokimo užduočių ir aš pati niekada gerai nedarydavau. Bet kai per metus išsprendi kelis šimtus, išmoksti formuluotes ir atsakai pagal jas.

Viskas yra vertinimo instrukcijų ir aklo biurokratizmo pasekmė. Instrukcija palengvina darbą, jei mąstai kritiškai, neieškai visko paraidžiui – man atrodo, kad kiekvienas aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus turėtų gebėti logiškai įvertinti mokinio atsakymus į tokias užduotis. Tačiau kartais iš savo kolegų mokytojų jaučiu siaubingą nesaugumą, jie net neperka mokiniams užduočių knygučių, kuriose gale nėra atsakymų. Sistema į mus visus įsiėdusi tiek, kad visiems būtina žinoti, kaip pataikyti į dešimtuką. Čia yra didelis blogis.

O tai, kad egzaminas galėtų būti dviejų dalių, pusę vertinimo turėtų sudaryti gramatika, o kitą dalį – rašinys, interpretacija, daug kam atrodytų žingsnis atgal. Bet iš tiesų žingsnis atgal kartais yra žingsnis į priekį, ir aš tokią iniciatyvą palaikyčiau. Vis dėlto rašto darbas reikalingas, baigęs dvylika klasių, žmogus turi turėti gebėjimą rišliai ir logiškai dėlioti savo mintis. Tai yra gyvybiškai būtinas gebėjimas šiais laikais, kai mes ištisai rašome.

Kalbant apie nenorėjimą, kad visuomenė būtų laisva ir skaitanti, pasakysiu baisiai – aš labai jauna ir galiu sau leisti būti truputį chamė – vyresnė karta yra išauginta galvų linkčiojimo dvasioje. Kaltas gal ir sovietmetis, ir tam tikras autoriteto kaip savotiško stabuko, dievuko, kuriam reikia nusilenkti, mentalitetas. Pasižiūriu, kaip kai kurių neblogų gimnazijų vaikai šliaužioja aplink mokytojus – atsiranda net kažkokia specifinė, ištreniruota eigastis priartėti prie mokytojo, ir tai yra kraupu. Lygiai tas pats yra aukštosiose mokyklose, politikoje – tiesa, dabar jau pradeda keistis, gyvename lūžio momente.

Žmonės tampa laisvi ne ant popieriuko, mentalitetas pradeda kisti, bet tas kitimas yra labai sunkus ir lėtas, nes tuo pačiu metu susiduria trys ar keturios kartos, keli gyvenimo modeliai, labai skirtingi ir tarpusavyje konfliktuojantys. Tai amžina, ne vien tik mūsų laikų, problema, tiesiog ji dabar aštresnė, nes mes esame pokomunistinė visuomenė. Būti autentiški, turėti laisvę į kitokią nuomonę, mąstyti savo galva, kritiškai, kartais pasakyti net savo autoritetui: „Tu galbūt klysti“, – to dar tik mokomės.

Manau, kad žmonės, kurie sudarinėja programas ir vertina egzaminus, galvoja atliekantys labai gerą darbą – jie tuo tiki. Ir nepaisant to, kad įniršusi NEC išvadinau bukapročiais, aš juos vis tiek gerbiu – žmonės daro tai, kaip įsivaizduoja, kad yra gerai, tik tiek, kad kai savo žinojimą ir įsivaizdavimą nuleidi tarsi iš dramblio kaulo bokšto, galbūt net nebūdamas mokytojas, nedirbdamas su jaunais žmonėmis, tai kelia problemų ir diskusijų. Ilgą laiką egzaminai buvo tabu tema – vaikai paverkdavo, paburbėdavo, kažkas nusižudydavo, kažkam stogelis pavažiuodavo, bet viskas būdavo nutylima arba kalbama kaip apie anomaliją.

Iš tikrųjų, vos tiktai mokiniai pasiskundžia, kad egzaminas sunkus, pastebi, kad matematikos egzaminą šiemet išlaikė geriau negu lietuvių, suaugusieji juos drausmina: baikite verkti, mūsų laikais nebuvo tiek verksmų. Jūs sakote, kad moksleiviai verkia pagrįstai, turi argumentų.

Šiuo atveju aš esu mokinių pusėje – aišku, su išlygomis, nes kartais, kai pasižiūriu, kas tokie verkia ir kokia jų minčių formuluotė, susidaro įspūdis, kad verkia vidutiniokai, negavę savo „šimtuko“. Tačiau verkti ir skųstis priežasčių yra daug.

Interneto portalų diskusijose komentatoriai ant išdrįsusio pasisakyti vaiko pradeda pilti purvą ir vadinti jį verktinių kartos atstovu. Aš esu suaugęs, todėl esu teisus; aš gavau savo „šimtuką“, todėl esu teisesnis, geresnis, o jūs kvaili. Tai rodo dar vieną didžiulę visos egzaminų sistemos ydą – vaikai neatsimins, ko mokėsi, neatsimins gautų kilnumo, mąstymo grynumo pamokų, bet atsimins balų skaičių. Man atrodo, tai yra cinizmo ugdymas – šiuo atveju dirbtinis, apsimestinis dvasingumas, kuris trykšta iš patriotinės mūsų programos, turbūt dar blogesnis, nei atviras cinizmas. Vaikas pažiūri, kaip viskas gražu, kaip kilniai mąstė mūsų didvyriai, ir staiga sistema parodo jam veikianti fabriko principu. Ji nėra humaniška, humanistinė.

Palietėte programos klausimą. Apie lietuvių kalbos ir literatūros programą daug diskutuota, svarstyta, ar joje ne per daug patriotizmo. Mūsų švietimo sistemą ministro pirmininko patarėja Unė Kaunaitė pavadino prūsiška. Jūs savo ruožtu sakėte, kad nemėgstate valstybinių programų, kad ir kokios jos būtų. Tuo labiau, kad šios programos visiškai nurašo specialių poreikių vaikus – dislektikus, autistus, disgrafikus.

Juk iš tikrųjų niekas apie tai nekalba, nei politikai, nei švietimo ekspertai – tai ir yra apsimestinumas? Norime, kad švietimo sistemoje visi būtų vieningi, neliktų patyčių, tačiau kartu ja siekiame unifikuoti, nepripažinti išskirtinumo, įvairių poreikių?

Čia yra ta tema, kuria kalbant man norisi verkti kiekvieną kartą… Dirbau mokykloje, kur vaikučių su įvairiais poreikiais daug. Ačiū Dievui, visi mano mokiniai išlaikė valstybinį egzaminą. Vienas iš jų gavo 16 balų, minimumą. Jis yra vaikas su specialiais poreikiais, turi dėmesio, raidos sutrikimų. Kai galvojome, kokį egzamino variantą galėtų rinktis, labai stengėsi ruoštis, lankėsi pas korepetitorę triskart per savaitę, penkias valandas per dieną mokydavosi lietuvių kalbą – ar jūs galite tai įsivaizduoti?

Mes susirinkome jo dokumentus, išrašus, rašinių pavyzdžius, nuvežėme į pedagoginę psichologinę tarnybą – mums pasiūlė dvigubai pratęsti egzamino laiką. Tai, mano galva, pasityčiojimas, nes jeigu žmogui ir taip yra dėmesio sutrikimas, ką jis nuveiks su dvigubai daugiau laiko egzaminui? Jam neleido papildomai naudotis jokia medžiaga, jo klaidas skaičiavo lygiai taip pat, kaip kitų vaikų.

Mes tiesiog imituojame, kad rūpinamės specialių poreikių žmonėmis.

Kai kalbėjau su tarnybos specialiste ir klausiau: „Na, bet kodėl? Kai iš rašysenos akivaizdu, kad vaikas disgrafikas, kodėl jūs taip jam darote?“, gavau atsakymą, kad tai yra standartinė procedūra. Mūsų švietimas serga standartizavimo liga, ir net specialiųjų poreikių vaikai yra standartizuojami.

Žinoma, mes tada labai susinervinome, mano rankos drebėjo. Vaikas norėjo laikyti valstybinį egzaminą, nes šeima neturtinga, jie neturėjo pinigų mokėti už valstybės nefinansuojamas studijas. Mokinys domėjosi istorija, ją mokėsi puikiai ir gerai išlaikė egzaminą – disleksija, disgrafija nereiškia, kad tokie mokiniai patiria sunkumų mokydamiesi visus dalykus. Šie sutrikimai yra tokie, su kuriais galima gyventi, bet mokytojai nėra aprūpinti priemonėmis, kaip su jais dirbti – daugumoje mokyklų specialusis pedagogas dirba puse etato, ateina du kartus per savaitę kelioms valandoms, jau nekalbu apie logopedą.

Tas vaikas man pasakė: „Aš vis tiek noriu laikyti valstybinį egzaminą“. Sutarėme su jo mama, kad vis tiek bandysime laikyti, nenusipiginsime – o tarnybos pareigūnė man visiškai ciniškai, ramiai pasakė: „Ką čia tėvai įsivaizduoja? Tegul eina į mokyklinį, nuo kada specialių poreikių vaikai laiko valstybinį egzaminą?“

Situacija ironiška jau vien dėl to, kad pedagoginė psichologinė tarnyba būtent ir yra institucija, turinti parengti rekomendacijas, metodikas, kaip dirbti su specialių poreikių vaikais. Iš mokytojų esu ne kartą girdėjusi, kad rekomendacijos būna bendro pobūdžio, kurias perskaitęs specialių žinių neturintis žmogus vis tiek lieka aklavietėje.

Vakarų visuomenėse žmonių su autizmo spektro sutrikimais, turinčių disleksiją, disgrafiją, raidos sutrikimų, daugėja. Kokios to priežastys, galime spekuliuoti, bet aš beveik garantuoju, kad po dvidešimties metų ar netgi dar anksčiau kiekvienas pedagogas turės būti ir specialusis pedagogas. Kai pagalvoju, kokiais tempais tokių vaikų daugėja, suprantu, kad mes esame bejėgiai nepaisant vaidinimo, kaip tvarkomės su šia situacija. Matau, kad mokytojai neturi net bazinių žinių dirbti su įvairiais vaikais.

Susiklostė tokia situacija, kad valstybė tapo mokytojų priešu, mokytojai su mokiniais ir tėvais irgi yra priešingoje barikadų pusėje. Bet kokiu atveju, sunku padaryti taip, kad valstybė taptų draugas. Hierarchija, apie kurią jūs kalbate, ir sistema, kurią kritikuoja U. Kaunaitė, veda į priešiškumą savo valstybei. Blogiausia, kas gali nutikti – kai nelieka lojalumo: NEC atlikto tyrimo duomenimis, 43 proc. aštuntokų nori emigruoti iš Lietuvos. Kodėl? Mano paaiškinimas vienas: pirmas dalykas, su kuriuo jie susiduria patys, yra mokykla, švietimo sistema. Ir jeigu ji priešiška žmogui, vaikas jaučiasi blogai, tai jam aiškus signalas: čiuožk iš čia, tu nereikalingas.

Nereikalingi švietimo sistemoje kartais sako besijaučiantys ir mokytojai, tėvai.

Taip, paskui panašiai jaučiasi doktorantai, jauni mokslininkai, asistentai. Aš niekada nepamiršiu vienos situacijos. Vilniaus licėjuje turėjome puikią biologijos mokytoją, ji mus, vienuoliktokus, nusivedė į vieną iš laboratorijų, ten dirbo doktorantūroje studijuojantis jos buvęs mokinys. Jis mus priėmė, parodė visas tas pelytes, musytes, preparatus ir centrifugas, – ir aš niekada nepamiršiu jo frazės, kurią tėškė vienuoliktokams į akis: „Čiuožkit iš čia, jūs niekam nereikalingi“.

Jūs pati po dviejų metų mokykloje irgi nusprendėte grįžti į akademinį pasaulį, studijuoti doktorantūroje?

Mano sprendimas kompleksinis. Mokykloje labai smagu dirbti, ji iš esmės kaip narkotikas: arba iškart atmeti ją, arba išsivysto priklausomybė; ir kai dabar pagalvoju, kad nenueisiu ten Rugsėjo 1-ąją, negausiu gėlių ir su dvyliktokais neanalizuosiu Škėmos, man pasidaro bloga. Atsiveria tokia tuštuma… Kita vertus, jeigu dirbi mokykloje, studijuoti doktorantūroje neišeina, o vis dėlto dar pasimokyti aš noriu.

Doktorantūros studijų irgi yra liūdna padėtis, ir dėl to paties „čiuožkit iš čia“ požiūrio turbūt dabar daugiau norinčių ir galinčių disertacijai vadovauti, negu ją rašyti.

Žmonės paprastai turi šeimą, darbą, o doktorantūra yra tarsi vyšnaitė ant torto – nors ji turėtų būti pagrindinis užsiėmimas, tikslas. Vėlgi sisteminis iškreiptumas. Pernai buvau Graikijoje, gavau stipendiją ir išvažiavau mėnesiui – įsivaizduokite, Graikija, visiškai žlunganti valstybė, ir tai sugebėjo duoti stipendijas kalbos besimokantiems žmonėms. Ten susipažinau su doktorantu iš Prinstono universiteto JAV. Jis nepretendavo į graikišką stipendiją, viską finansavo universitetas, ir dar visą tą laiką mokėjo atlyginimą. Aišku, aš suprantu, kad tai yra Prinstonas, kita vertus, Amerikoje visi moka už mokslą, bet pasijutau kaip senais blogais laikais, kai iš šaltų filologyno rūmų nueidavau į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, į užsienio kalbos paskaitas. Mes su penkiais megztiniais, varvančiomis nosimis ir violetiniais veidais, o ten visi su „Apple“ kompiuteriais ir kostiumėliais.

Panašiai pasijuntate ir pradėjusi dirbti kultūros srityje, kur už literatūros recenziją mokama mažiau nei 30 eurų? Esate kultūrinių polemikų portalo Doxa.lt komandos narė, viena iš šių metų „Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojų, rašote kultūrinėmis temomis.

8 eurus! 30 eurų yra normalus atlyginimas. Iš esmės dėl kultūros man labai pikta, bet mažiau, negu dėl švietimo. Jis yra valstybės prioritetinė sritis; kultūra, aišku, irgi, bet ji labai didele dalimi iniciatyvos reikalas, ir valstybės darbas šiuo atveju iniciatyvas palaikyti, neleisti joms užgesti. Su švietimu didesnis uždavinys, tik jie vienas be kito negali, ir man labai juokinga, kai kultūros departamentas yra atskiras nuo švietimo ir mokslo. Nes ką mes norime apšviesti, išugdyti, išmokslinti? Kultūringą visuomenę.

Kai dirbote mokykloje, galėjote palyginti dabartinius vaikus su savo karta – kokie jie? Kartais atrodo, kad programų kūrėjai, egzaminų rengėjai, švietimo sistemos strategai neprisitaiko prie pokyčių, nežino, kokie dabartiniai vaikai yra ir kaip su jais dirbti?

Pati esu priskiriama Y kartai, vadinamiesiems tūkstantmečio vaikams, o mano mokiniai jau yra Z karta. Kai dirbi su jaunais žmonėmis, ypač Z kartos, labai svarbus tiesinis ryšys: viena vertus, tu esi autoritetas, negali eiti su jais rūkyti po tiltu ir būti draugelis, kita vertus, negali būti represuojantis autoritetas. Žmonių, kurie save aukština, ši karta paprastai nemėgsta, sako – pasikėlę.

Z kartos mokiniai sunkiai skaito ilgesnės apimties tekstus, jų žodynas yra pasikeitęs. Be to, jie mažai bendrauja su tėvais – šiuolaikinių mokinių tėvai užimti žmonės, jie įjungia televizorių, paduoda išmanųjį, planšetę. Arba anksti vaikus pradeda vesti į darželį, o darželyje su jais kalbama taip, kad suprastų, maždaug 300 žodžių lygmeniu. Aš labai juntu, kad neperduodamas platesnis žodynas, yra kažkoks nutrūkimas kalbos sraute.

Man kaip filologei po truputį pradeda atrodyti, kad tos visos kartos yra tik kito žodyno ir kitos kalbos reikalas. Z kartos lietuviškų žodžių žodynas žymiai siauresnis, jie turi artimą ryšį su anglų kalba, palyginti daug gestikuliuoja: nežinau, ar tai gimsta iš žodžių trūkumo, ar iš to, kad jie prisižiūri ekspresyvių filmų herojų. Bet kokiu atveju, jų kita kalba, kiti judesiai.

Dabartiniai mokiniai turi problemų išlaikyti dėmesį, nes mes gyvename klikinimųir skrolinimo, vaizdų epochoje. Mano idealiame pasaulyje idealus literatūros vadovėlis būtų komiksas. Nes vaikai ilgo publicistinio teksto priimti nenori ir, man atrodo, jau negali, tą tekstą reikia kapoti mažesniais gabalais.

Norint sudominti skaitymu, reikėtų pradėti ne nuo vadovėlinio nuobodaus teksto, o nuo ilgesnės apimties grožinių. Teorinį tekstą pateikti kaip komiksus, piešinėlius.

Vėlesnėse klasėse, jeigu toks sudominimas sėkmingai įvyktų, būtų galima pereiti prie ilgo teksto skaitymo. Faktas tas, kad dabartiniai vaikai skaito Z raidės schema, iš pradžių teksto pradžią, tada skrolina žemyn ir perskaito jo pabaigą. Skaityti jiems jau yra darbas, dėl to literatūros mokytojo misija tampa svarbi.

Kita vertus, jeigu pažiūrėtumėte į šių metų pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo užduotis dešimtokams, pamatytumėte, kad ten buvo ne literatūros ir lietuvių kalbos žinių patikrinimas, o kažkoks pilietiškumo ugdymo vadovėlio nurašymas. Gal pagarsėsiu kaip žmogus, kuris Lietuvą griauna, bet iš tiesų esu patriotė, Lietuvą labai myliu – šiuo atveju meilė turi būti aktyvi ir reikli, ne rūtelių, darželių, žirgelių, seserėlių, mergelių garbstymas, linkčiojimas galvele autoritetui, o bandymas gyventi labai įtemptoje, keistoje situacijoje kurioje dabar esame. Ir šioje situacijoje gali padėti tiktai mąstymas savo galva, laisvė ir vidinė nepriklausomybė. Ją ugdo pavyzdys, mokytojas, žmogus, kuris stovi prieš klasę.

Jeigu nauja ministerijos siūloma pedagogų rengimo programa būtų įgyvendinta, galbūt mes judėtume teisinga linkme. Mums reikia laisvo, oraus, įdomaus mokytojo – ne nuobodaus, asmenybės reikia, desubjektyvizavimas šioje vietoje neveikia. Galvojimas, kad visi mokytojai ekspertai turi turėti edukologijos mokslų laipsnį, yra juokingas, jis bus pradėtas dalinti taip, kaip dabar dalinama mokytojų kvalifikacija. Ją reikia tobulinti, realiai, o ne fiktyviais kursais, kurie dažnai yra komedija ir pinigų plovimas.

Mokytojai irgi yra viskuo nusivylę, ciniški ir pikti, perkrauti, kitas dalykas, kai kurių kolegų kompetencija drįstu suabejoti.

Pristatant naują pedagogų rengimo programą, kalbama, kad reikėtų, jog į mokyklas ateitų daugiau žmonių iš kitų sričių, kurie galėtų tapti mokytojais, taip būtų modeliuojama įvairovė. Tik kaip jį įgyvendinti, kai nesutariama, kurie universitetai ruoš būsimus mokytojus?

Visi gina savo munduro garbę, savo įstaigą. Jeigu kažką blogai pasakai apie savo įstaigą, esi nepatogus, tą pajutau Seimo švietimo reikalų komiteto posėdyje: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius šoko ginti sistemos, nes prie egzamino temų, išklotinių prisideda ir instituto mokslininkai.

Kol mes visi aklai ginsime savo institucijas, plačiau neapsidairysime, dialogas nevyks.

Kalbėjote apie skaitančią visuomenę. Įdomu, ką mėgsta skaityti mokiniai, ar jiems iš tikrųjų atrodo pasenusios tos temos, kūriniai, kuriuos skaitė Y karta ir vyresnės, kas jiems aktualu?

Jie orientuojasi į užsienio literatūrą, tai natūralu, nes kai pasižiūriu į knygų rinką, iš karto matyti, kiek yra verstinių ir lietuviškų knygų. Su skaitančiu žmogumi, kuris jau susidomėjęs knyga, nieko nereikia daryti, tik paskatinti, kad perskaitytų ne vien „40 meilės taisyklių“, bet ir Gabriel Garcia Marquez „Meilė choleros metu“. Ir kai ima skaityti Paulo Coelho „Demonas ir panelė Prym“, parodyti, kad kitokių demonų yra John MIlton knygoje „Prarastasis rojus“, arba Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Maždaug vienuoliktoje klasėje skaitantys žmonės ima žavėtis šiuo kūriniu, M. Bulgakovu apskritai.

Vienuoliktoje, dvyliktoje klasėje mokiniams būna rusų literatūros amžius, jie yra egzistencialistai, nori Dostojevskio, Nietzsche’s, miegoti apsikabinę Camus, paskui labai tinka Škėma.

Lietuvių literatūros skaitymas labai priklauso nuo mokytojo. Man mokiniai yra sakę: „Jūs mokate gerai parduoti produktą“. Aš kalbu apie visus autorius, net tuos, kurie gal man pačiai nėra labai įdomūs, randu sau aktualių aspektų. Aišku, yra žmonių, kuriems niekas netinka, nes jie labai nemėgsta skaityti, yra žmonių, turinčių išankstinius nusistatymus, pavyzdžiui, „aš neskaitysiu tų kaimiečių“ – ir viskas, kol jie neprieis Jurgio Savickio su ironiška laikysena, kaimiečių neskaitys.

Šiaip jeigu žmonės yra atviri ir mokytojas įdeda pastangų, net ir Maironį jie visi perskaito. Turėjau mokinių, kurie nuoširdžiai žavėjosi Šatrijos Ragana. Aš pati negaliu, mirštu nuo tos Šatrijos Raganos, o jiems tai yra etalonas. Turėjau mokinių, kuriems etaloninis autorius taip ir liko Biliūnas, skaitė visus jo kūrinius ir sakė: „Mokytoja, va čia yra tikrasis jautrumas“.

Dešimtokai paprastai būna labai realistiški. Tai dramatiškas laikas, vėlyvosios paauglystės pradžia. Jie labai stipriai suaugėja, ir jeigu devintoje klasėje dar būna padraikos, baigiantis dešimtai klasei prieš tave staiga iškyla visai kitas žmogus. Dešimtokams, jei tinkamai perskaitai, labai patinka Žemaitė.

Kuo anksčiau pasiimdavau klasę, tuo greičiau atsirasdavo didesnis procentas skaitančių. Man atrodo, kiek sudomini literatūra, tiek ir turi. Literatūra nėra vien tik tauta, tėvynė ir skauduliai. Ji visu pirma žmogus, ir jeigu vaikui parodai, kaip jo vidinis pasaulis rezonuoja su tekstu, beveik pusė darbo padaryta. Tada ir žodynas turtėja, atsiranda kitokios sakinių konstrukcijos, frazės – praeina pora mėnesių, pasikeičia net kalbėjimas, gramatikos klaidų skaičius sumažėja, būna milžiniška pažanga.

Skaitymo skatinimas turi vykti nuo pirmos klasės, čia reikia empatijos, atjautos reikia kiekvieną vaiką pažinti, gal atnešti jam knygų, paskolinti ir neverkti, jeigu jas pameta. Mokytojo toks ir yra pašaukimas, ką turi, tą duodi – esi prieš tą žmogų visiškai nuogas, visiškai atviras, su visomis savo ydomis. Vyresnėms klasėms gali parodyti, kad esi silpnas, galbūt sergi, tau negera diena. Jeigu sukuri normalius santykius su mokiniais, jie kartais supras tave geriau negu kolegos.

Buvimas su mokiniais komanda, skaitymas gali lemti tai, kad Z kartos vaikams tie graikiški poezijos tekstai, kuriuos verčiate, irgi atrodys artimi?

Jiems tokie tekstai visai artimi. Yra vaikų, kurie dešimtoje klasėje perskaito visą „Iliadą“ ir „Odisėją“. Su dešimtokais šiemet labai ilgai, dvasingai analizavome Homerą, kalbėjomės apie Trojos karą, taip nusicirkinome, kad žaidėme „Bingo“ su herojų vardais. Svarbu mokytojui neužsidaryti dramblio kaulo bokšte, o Z kartos mokiniai žaismingi, jeigu sugebi mokymą pristatyti kaip žaidimą, jie džiaugiasi.

Pas mus ne mokymasis, o egzaminas yra tapęs tikslu, sistema kaip tas slibinas savo uodegą pradeda ryti. Vienuoliktoje, dvyliktoje klasėje vaikams prasideda depresijos metai, nes tai yra nebe mokymasis, o ruošimasis egzaminui, darymas to, ko reikia pagal jo reikalavimus, nors taip anaiptol neturėtų būti. Pirmiausia turėtų būti įgyvendinama programa, ir tada kuriamos egzamino užduotys. Egzaminas turėtų būti paskutinė veiksmo grandis, išbandymas, į kurį eini ramus, nusiteikęs parodyti geriausia, ką tu gali. Dabar tai yra didysis tikslas, todėl klesti korepetitoriai, kuriais dirba žmonės, taisantys lenteles – ir jie moko rašyti pagal jas. Mes patenkame į tokį, kaip italai sako, circulo vicioso, ydingąjį ratą, ir viskas.

Vilkų pėdsekė Paškevičiūtė: mes kiekvienas turime vilką savyje

„Kiekvienas turite savo įsivaizduojamą vilką, ir ne tik, mes kiekvienas turime netgi vilką savyje“, – įdėmų žalsvų akių žvilgsnį įsmeigia paskaitą apie šiuos miškų laisvūnus skaitanti vilnietė Lina Paškevičiūtė. Gamtą mylinti miestietė, prieš šešerius metus baigusi pėdsekystės kursus ir prisijungusi prie organizacijos „Baltijos vilkas“ savanorių būrio, lygiai tiek metų daugelį savaitgalių su vyru praleidžia miškuose. Išmoko žiemą miegoti ant sniego be palapinės, pažįsta visus Vilniaus apylinkių gyvūnus, bet per visus šešerius metus vilkas jai nepasirodė – tik kartą pasisveikino staugimu.

Vilniuje tilptų trys – penkios vilkų šeimos

Pėdsekystės kursai buvimą gamtoje savo hobiu vadinančią informacinių technologijų specialistę paskatino dažniau prapulti miškuose vaikantis vilkų šešėlius. Nors Lietuvoje jų turėtų būti maždaug 300 ar šimtu daugiau, pasirodyti žmonėms žvėrys neskuba: užuodžia žmogų per tris kilometrus ir dažniausiai tyliai dingsta. Savo vidinį vilką palakstyti išleidžianti L. Paškevičiūtė braidžioja po miškus, skaitydama pėdsakus, kartais juose leisdama ir atostogas, ir naktis, su kitais savanoriais keliauja pas ūkininkus, patardama, kaip nuo vilkų apsaugoti gyvulius.

Dienomis ji su kitais pėdsekiais skaito paskaitas apie vilkus miestiečiams, ir prisipažįsta, kad pasakojimų mielai klausosi tiek vaikai, tiek suaugę.

„Aš nežinau, ar sugebėsiu jūsų įsivaizduojamą vilką pakeisti“, – šypteli visas laisvas kėdes Saugomų teritorijų lankytojų centro salėje Antakalnyje aptūpusiam būriui vaikų ir tėvų vilkų tyrinėtoja, pasiūliusi užsimerkti ir susikurti savo vilko paveikslą.

Vienų jis – grėsmingas plėšrūnas, kitų – veržlus, laisvas žvėris, trečių – vos ne toteminis gyvūnas. L. Paškevičiūtės pasakojime vilkas pasirodo kaip stebėtinai į žmogų savo elgesiu, įpročiais panašus šalies gyventojas. Mat vilkai, kaip ir žmonės, gyvena šeimomis, paklūsta panašioms jų kūrimo, būsto ieškojimo, atžalų auklėjimo taisyklėms.

„Reikia įsivaizduoti daugiavaikę šeimą – tėtis, mama, vaikai pirmų, antrų, kartais trečių metų, – keletą vilkų gyvenimo faktų atskleidžia „Baltijos vilko“ savanorė. – Su namais jie elgiasi panašiai, kaip žmonės. Šie sklypą aptveria, pažymi registre; vilkai registro neturi, jie tai daro savaip, pavyzdžiui, padrasko žemę, kad kiti vilkai užuostų kvapą. Nuolat keliauja aplink savo teritoriją ir žymi: „Tai mūsų šeimos namai“.

Pranešimo apie namų ribas dalis, komunikacijos priemonė visus metus jiems yra ir kauksmas. „Kai kurie mokslininkai mano, kad vilkams tiesiog patinka kaukti. Tai kaip daina“, – pastebėjo L. Paškevičiūtė.

Vilkų šeimoms reikia didelių teritorijų, todėl Vilniuje išsitektų tik trys ar penkios jų šeimos, viena jų gyventų maždaug dešimtį kilometrų apimančiame apskritime. Visoje Lietuvoje galėtų tilpti apie 700 vilkų šeimų. Iš tiesų jų yra gal perpus mažiau, keturkojų pėdsakais sekančių ekspertų skaičiavimais, tikriausiai apie 60 – 70. „Pastaraisiais metais šeimos gausesnės, yra tekę matyti net penkių vilkų pėdsakus“, – sakė L. Paškevičiūtė.

Dirba „vilkų advokatais“

Susiporavę sausio, vasario mėnesiais, šie plėšrūnai įsirengia ar „pasiskolina“ iš lapių irštvą, vilkė atveda 3 – 6 aklus jauniklius. Vilkų šeimos namus įsirengia atokesnėse vietose, pelkėse, brūzgynuose, tačiau stengiasi likti netoli miško keliukų – nori kontroliuoti, kaip juda žmonės, saugosi būti užklupti netikėtai.

Birželį vilkiukai palieka irštvą, eina ristynių po žolę aplink ją, žaidžia su kaulais ar net poilsiautojų paliktais plastikiniais buteliais, susipažįsta su vyresniais broliais ir seserimis. Liepą ima sekioti vyresniuosius, išauga į paauglius, o vasaros pabaigoje ir prasidėjus rudeniui tampa visateisiais suaugusiųjų medžioklių dalyviais.

Žiemos vilkų bendruomenės jauniklius gerokai praretina, bet jas išgyvenę atsiskiria ir traukia ieškoti naujų teritorijų. Dauguma labai toli nenukeliauja, tačiau yra ir tikrų bastūnų. „Yra sukurtas filmas apie žymų Vokietijos vilką Alaną, kuris iš ten per Lenkiją nukeliavo į Lietuvą, o paskui į Baltarusiją. Vokiečiai uždėjo gyvūnui antkaklį ir sekė jo judėjimą. Baltarusijoje kažkas atsitiko, gal antkaklis nukrito, gal vilką nušovė“, – pasakojo vilkų pėdsakais sekanti ir naujausiais mokslininkų atradimais apie juos besidominti vilnietė.

Jai vilko gyvenamų teritorijų toli ieškoti nereikia: šių gyvūnų galima rasti nuvažiavus apie 30 kilometrų nuo sostinės. Vidurio Lietuvoje, pajūryje vilkų šeimos beveik nesilanko, užtat kitų regionų miškus mėgsta. Dabar mūsų šalyje, pasak L. Paškevičiūtės, jų padėtis geresnė nei prieš dešimtmetį, tačiau neramina miškų kirtimas ir žmonių požiūris, kad vilkų turėtų likti kuo mažiau dėl daromos žalos ūkiams.

Iki XX amžiaus vidurio vilkai buvo masiškai naikinami visoje Europoje, dabar jie pamažu grįžta, ir Vokietija, Prancūzija, Šveicarija, Danija skaičiuoja gausėjančias šeimas. Baltijos šalyse šie žvėrys visiškai išnykę nebuvo.

„Vilkai į Europą grįžta, bet sunkiai, nes susiduria su konfliktais“, – pastebėjo „Baltijos vilko“ savanorė, pernai žiemą kartu su bendraminčiais prie vyriausybės surengusi „vilkų piketą“.

Trisdešimt natūralaus dydžio vilkų maketų stovėjo Vinco Kudirkos aikštėje, užrašai prie jų skelbė: „Aš nenoriu, kad mano kailis kabėtų virš židinio“, „Lietuva ir mano namai“, „Avis ūkininko, elnias medžiotojo, o kas mano?“ Dešimt metų veikiančios nevyriausybinės organizacijos nariai save vadina vilkų advokatais, mėginančiais apsaugoti nykstančią rūšį, pasakoti apie jos atstovų gyvenimą, perduoti šalies ūkininkams naujausias idėjas, kaip apsaugoti savo gyvulius.

Kauksmu atsiliepia į žmogaus staugimą

„Esu visiška miestietė, kaime leidusi vaikystės vasaras. Požiūris į gamtą susijęs su žmogaus branda. Tikiuosi, kad žmonės per laiką labiau ją supras, priims. Tikrai yra problema, kad laikome gamtą priešu. Mums visa laukinė gamta yra bloga, viskas mums trukdo – ir dar lyja, kai to nenorime, – pesimistinį savo aplinkos vertinimą pašiepė L. Paškevičiūtė. – Pati jaučiu, kaip per gamtos supratimą darausi daug kam pakantesnė, viskas paprasčiau“.

Keliaudama su bendraminčiais po Lietuvos ūkius, ji sutinka įvairių žmonių – tiek šviesaus mąstymo, tiek matančių vien savo kiemą ir turtą, bet nelabai besirūpinančių jo apsauga. Savanoriai susidomėjusiems naujomis idėjomis padeda įrengti eksperimentinę gyvulių apsaugą nuo vilkų: įsigyti specialios veislės aviganius šunis, aptverti elektrines tvoras, ir stebi, kas pasiteisina.

Vilkai yra atsargūs ir kaip galėdami vengia kontakto su žmogumi, nors neatsisako praretinti lengvu kąsneliu medžioti besimokantiems jaunikliams tampančių avių, ožkų, jautukų gretas.

„Kartais vilkai naktį ateina prie pat namų, į kiemus, nes jie nesupranta, kad tai žmonių kiemai. Vilkai labai bijo žmogaus, nes išliko tik tie, kurie bijojo, ir dėl to ateina tik naktį, kai kyla rūkas, lyja“, – mitą apie agresyvius plėšrūnus sklaido L. Paškevičiūtė.

Po miškus braidžiojantiems žmonėms vilkai nelinkę rodytis, bet jeigu pavyksta susitikti akis į akį, geriausia nepulti bėgti – tiesiog ramiai pastovėti, kol žvėris nueis. Galima iškelti rankas, kad vilkui atrodytumėte didesni.

„Spėkite, kiek kartų mačiau vilką? Nulį. Jisai man nepasirodo“, – šypteli gerai Kazlų Rūdos, Karšuvos miškus pažįstanti, atostogas pėdsekystei dažnai kartu su vyru skirianti gamtos mylėtoja.

Šeimą vienija bendras pomėgis braidyti po miškus, net naktį ar žiemą, o grįžus į miestą suremti pečius advokataujant vilkams. „Žiema man dabar yra bene geriausias metas, ypač žiema su sniegu, – prisipažino L. Paškevičiūtė. – Praktiškai beveik kiekvieną savaitgalį būname miškuose, apie Vilnių žinau situaciją, kur kokie gyvūnai gyvena“.

Vidinį vilką pasivaikščioti po miškus išleidžianti gamtos mylėtoja kol kas su vilku tik „pasikalbėjo“. Dar yra pavykę miške įrengta filmavimo kamera užfiksuoti vilko uodegą.

„Staugimą pavyko išprovokuoti. Staugiant vilkas atsiliepia, mūsų organizacijos nariams buvo tokia situacija: jie staugė, vilkas atsiliepė, paskui atbėgo patikrinti, kas čia tokie.

Aš asmeniškai manau, kad gyvūnams nereikia trukdyti, miške esu svečias, man yra smagu žinoti, kad gyvūnas ten yra, nebūtina jo trikdyti – matau pėdsaką, ir to pakanka“, – savo filosofiją išdėstė vilkų gyvenimo stebėtoja.

Tekstą ir slapto naktinio žvėrių gyvenimo vaizdą rasite portale Alfa.lt

 

Budėk vietoje mamos ir tėvo

Viskas gali atrodyti labai paprasta ir sudėtinga vienu metu. Ir todėl aš mėgstu pasakoti „mažas“ istorijas, nes nuo jų prasideda vilties ir meilės visuomenė, kad ir kaip naiviai skambėtų. Užtenka vienos šeimos, budinčios vietoje mamos ir tėvo tada, kai kažkieno vaikui apsiverčia pasaulis, atsiliepiančios į skambutį kino teatre, šokančios į automobilį ir važiuojančios. Ir net jei ta šeima padaro pertrauką, užtenka žinoti, kad tokia buvo, galų gale, tokių visada bus, bent viena. Kai rašiau šį tekstą Alfa.lt portalui, džiaugiausi pasikalbėjusi su labai geru, dosnios širdies, atkakliu savo pasirinkimuose žmogumi. 

Budinčiais globėjais tapusiai šeimai didžiausias iššūkis – išsiskyrimas su vaiku

Skambutis sėdint kino teatre, kad reikia priglausti iš nesaugios aplinkos paimtą ketverių metų berniuką, pusmetis gyvenimo kartu ir skaudus išsiskyrimas jam grįžus pas mamą. Budinčiais globėjais, kurių Lietuvoje paruošta tik keliolika, tapusi kauniečių Jurgitos ir Tomo Makarevičių šeima patyrė, kad iššūkiu tampa ne tiek reikalavimas visą parą būti pasiruošus priimti krizės ištiktą vaiką, kiek prisirišimas prie jo. Budinčių globėjų šeimoje bent vienas narys turėtų nedirbti, galėti priimti kūdikį ar vaiką iki dešimties metų, susitaikyti su dar tik kuriamu teisiniu reglamentavimu ir kol kas nedideliu atlygiu.

Po išsiskyrimo su globotiniu – pertrauka nuraminti jausmus

Du vaikus auginančių kauniečių gyvenimą pakeitė reklama internete, kviečianti žmones laikinai į savo namus priimti be tėvų globos likusius vaikus. Sutuoktiniai nusprendė pabandyti, išklausė mėnesio kursus Kauno vaikų gerovės centre „Pastogė“, sulaukė specialisto apsilankymo namuose ir tapo vienais iš devynių pernai paruoštų budinčių globėjų. Po mėnesio laukimo sėdėdami kino teatre išgirdo telefono skambutį: reikėjo per valandą apsispręsti, ar sutinka priglausti iš nesaugių namų, kur girtavo suaugusieji, paimtą berniuką. Abu nesudvejojo, šoko į automobilį. Netrukus J. Makarevičienės kaklą apsivijo keturmečio rankos – vaikas pareiškė, kad važiuos kartu.

Apie ką tik iš grėsmingos aplinkos paimtą vaiką, kuriam reikia laikinos globos, šeima iš pradžių nieko nežinojo. Tik palaipsniui aiškėjo detalės apie naujojo šeimos nario gyvenimą, teko jį mokyti elementarių elgesio taisyklių, supratimo, kad suaugusieji su vaiku gali bendrauti ne vien smurto kalba. Sulaukęs penktojo gimtadienio, berniukas pirmą kartą patyrė, ką reiškia jį švęsti.

Globojamą vaiką savaip priėmė ir sutuoktinių vaikai – dabar vienuoliktus metus einančiai dukrai iš pradžių nebuvo lengva susitaikyti, kad į šeimą atėjo ne mergaitė, o itin judrus berniukas. Prie jo labai prisirišo Makarevičių sūnus, beveik globojamo vaiko bendraamžis. Nors jis žinojo, kad trečiasis šeimos narys pabus laikinai, išsiskyrimas tapo skausmingu išbandymu.

Šiuo metu budintys globėjai dalyvavimą programoje sustabdė, tačiau pertrauka veikiausiai bus laikina, kol šiek tiek ūgtelės jaunėlis. „Išėjome iš programos psichologiškai pavargę, bet noras padėti niekur nedingo. Jautiesi šiek tiek plėšomas, lyg ir nori, ir šiek tiek baisu, nes jau žinai, kas tavęs gali laukti, – atvirai kalbėjo J. Makarevičienė. – Negaliu teigti, kad padarėme klaidą, nes mūsų šeima sutvirtėjo: ir santykiai su vyru, ir vienas kito palaikymas, tarp dukros ir sūnaus atsirado dar stipresnis ryšys, jie išmoko vienas kitą išklausyti, suprasti, užjausti, padėti. Kaip šeima mes ne tik daug atidavėme, bet ir labai daug gavome.“

Vaikų darželio auklėtoja dirbančiai globėjų projekte dalyvavusiai moteriai pravertė darbo su vaikais žinios, psichologinis pasirengimas, „Pastogės“ specialistų konsultacijos. Kai tapdavo sunkiau susidoroti su iššūkiais, skambindavo kitiems budintiems globėjams pasitarti, kartą per mėnesį susitikdavo su panašios patirties turinčiais žmonėmis pasikalbėti dėl įvairių situacijų. „Dirbu su vaikais, esu turėjusi psichologijos paskaitų. Tačiau vaikai iš socialinės rizikos grupių yra kitokie. Žinojau, kad bus nelengva, bet buvo šiek tiek sunkiau“, – vien rožinėmis spalvomis globos nepiešė J. Makarevičienė.

Budinčių globėjų rengimas, nusižiūrėtas iš Vakarų šalių, Lietuvoje dar tik eksperimentinis projektas. Todėl jame dalyvavusi moteris mato, kad praverstų didesnis lankstumas: galimybė tokiais globėjais tapti ne vien šeimoms, kuriose vienas narių nedirba. Kalbėdamasi su kitais budinčiais globėjais ar norinčiais jais tapti, ji susidarė vaizdą, kad jeigu būtų galima rinktis vaiko amžių, prisijungtų ir šeimos, kur vyras ir žmona dirba, – jie galėtų globoti didesnius, į darželį, mokyklą galinčius eiti vaikus.

Nelengvas globėjams dažnai būna ir ryšys su biologiniais priglausto vaiko tėvais. Budintys globėjai turi sudaryti sąlygas vaikui jį palaikyti. Sunkiausia visiems ištverti nežinomybę, ar vaikas grįš pas juos, ir kada tai įvyks. „Kadangi praktiškai iki paskutinės minutės buvo neaiški situacija dėl mamos, ir vaikas, ir mes gyvenome nežinioje. Situacija galėjo pakrypti tiek į vieną, tiek į kitą pusę, vaikui buvo daug streso ir nerimo, o tas visas stresas kartais pasireikšdavo negatyviu elgesiu“, – pasakojo J. Makarevičienė, kuri yra patyrusi, kai berniuko mama į globėjus reagavo priešiškai.

Dabar šis gyvena su mama, o su savo laikina šeima palaiko ryšį. Išsiskyrimas buvo sunkus visiems. „Mūsų pačių sūnus dar pakankamai mažas, išsiskyrimas buvo jam sudėtingas – iki šios dienos klausia, kada atvažiuos. Prisirišome, buvo sunku psichologiškai. Man irgi nebuvo lengva, kalbėjausi su psichologe“, – sakė budinti globėja.

Po pertraukos jos šeima tikisi ir vėl įsilieti į vaikams laikiną prieglobstį suteikiančių globėjų gretas.

Visas straipsnis – Alfa.lt portale.  

© 2024 kur tekstas

Theme by Anders NorenUp ↑