Category: Reportažai iš karantino

Redaktorius patvirtino

Reportažai iš karantino: užmirštos „Romu“ kaimo pramogų imperijos galva rado naują kelią

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė.


Keturi lankininkai saugo sodybą Molėtų rajone, nepažymėtą Keleivių pervežimo grupės žemėlapiuose. „Mūsų tikslas – pratintis prie keisčiausių sąlygų. Dabar lankai, pernai – ietys ir oriniai šautuvai“, – sako sodybos šeimininkas, nedidukas, pro akinių viršų žvilgčiojantis oraus amžiaus vyriškis – jis sutvėrė imperiją, paskui nulipo nuo sosto ir leido išsipildyti atstovaujamajai namų demokratijai. Penkių namų, sujungtų žvyrkelių arterijomis per rapsų laukus.

„Romu“ – taip vadinosi užeiga atnaujintoje dviejų galų troboje rusvu banguotų lakštų stogu, po bankroto, atslinkusio su pirmaisiais ištęstais karantinais, perdaryta į žlugusio imperatoriaus gyvenamą namą. Pramogų parkas su virvėmis tarp medžių, kukurūzų labirintais ir basų kojų takais išnyko, kaip ištirpsta vaizdai nespalvotose nuotraukose, liko tik pora tvenkinių, knibždančių karosų, karpių, amūrų ir šamų.

„Romualdas“, – iškelia ranką pasitikdamas išlindusius pro savadarbį dezinfekcinį tunelį, į kurį patenkame atvėrus ąžuolo lapais apvytus vartus.

Vienas iš lankininkų, aukštas kaitros aptirpdytas studentiško amžiaus jaunuolis – Romualdas Antrasis. Titulas limpa, nes vaikšto tiesus, tankus ūsų šepetys – kaip senelio. Nedvejodamas iškrapštė visus iš mikriuko, šis liko už vartų su atskubėjusiu vyru, persimetusiu per petį dezinfekcinio skysčio kanistrą, apsikarsčiusiu žiedadulkių ir alergenų matuokliais. Vairuotojas spyrėsi nesiskirti su mikriuku, lankininkai pasiraukę leido jam iš tolo stebėti darbus, ir pro vartus eiti paskutiniam iš ekipažo.

Romualdas ne iš tų romiųjų, nuo dezinfekcinio tunelio kampuotais mostais sugena mus į pavėsinę iškart už vartų – stalas, stogelis, kopėčios, kuriomis ant jo vikriai užsiropščia visai dar paauglys lankininkas. Kitų dviejų nematyti.

Šeimininko anūkas lieka prižiūrėti mūsų, dar keli žmonės sustoja tolėliau. Mikriukas vos iškišęs vyšninį snukelį iš dezinfekcinio tunelio, tarsi įspėjimas: esat tik pusiau įleisti. Vairuotojas trumpomis kojomis mina ratus, bandydamas prisiartinti. Kažkur į mus žiūri ir dar du lankininkai. Jau po pirmojo treniruočių mėnesio jų taiklumas išaugo 15 proc. Niekas neturi ūpo sėstis, susigrūdę lūkuriuojam pavėsinėje, audros švinas ima lydytis – stogu nurieda pirmi lašai. Romualdas prašo kelionės dokumentų, vairuotojas juos turi atspausdintus, senobiškai – gelbėjimosi ratas, kai racija ir telefonai tyli.

„Mes blokuojame ryšį čia, prie vartų – šiais laikais atsargumas yra rūpestingumas. Atvykėliai turi tiesiog palaukti“, – paaiškina.

Nuo pat kelionės pradžios kišenėje spaudžiu lazerių signalais veikiantį pranešimų perdavėją, jis nuolat pulsuoja informacijos impulsų pliūpsniais. Keleiviai davė sutikimus mūsų odisėją fiksuoti visais būdais. Jeigu nebus ryšio, redakcijos kolegoms teks kapstytis toje begalinėje šifruotėje.

Paprašo kol kas grįžti į mikriuką, vos jame įsitaisome, lietus virsta pilko betono siena, užgriūva talžydamas metalą. Romualdas antrasis, įtraukęs galvą į neperšlampamos striukės kapišoną, stovi visai arti vairuotojo durų. Jis iš tų jaunuolių, kurių veiduose beveik nenusėda nekantra.

Kartą per metus kiekvienas iš keturių namų išrenka žmogų, norintį ar galintį, o kartais abu iškart, mokytis apsaugos. Penktasis namas nerenka nieko, jame Romualdas su žmona sprendžia gerokai susitraukusios imperijos reikalus. Šių metų meistrystė, lanko, kurios vos ne kasdien imasi šalia kitų darbų, Romualdui Antrajam sekasi geriau už kitas pamokas.

Žmonės pavėsinėje negaišta tartis, matė, kad Linukas ir šuo gąsdinasi griausmo. Romualdas atšlepsi žolėmis apkibusiais guminiais, pamoja keliems padėjėjams lėtai stumti mus trinkelėmis klotu keliuku. Jo pradžia apsodinta krūmais, ne iškart atsiveria vaizdas į pastatus ir kiemus. Kairiau, įrėminta medžių, Romualdo dviejų galų troba, pakalnėje pūpso pirtelė. Aukščiausiame kalvos taške – akmenų ir augalų juosiamas Romualdo sūnaus Romualdo Pirmojo, šiuo metu skubančio varyti techniką iš laukų, namas, šuns būda, keli tujų tiesės atskirti svečių nameliai, dešiniau – pastatai technikai ir derliui laikyti. Nuo kalvos matyti su lietaus pilkuma susiliejusi gelsva rapsų laukų dėmė, joje rausvuoja darbininkų barakų stogas. Kažkur turi būti ir kiti du namai.

Mikriuką spėriai nuritina iki svečių namelių. Ar mes svečiai, ar priverstiniai darbininkai? Romualdas pabarbena į langą:

– Paskirstėme vietas, kaip mums atrodė, paskui žiūrėsim. Daiktus padėsim nunešt, mašiną nusistumsim į garažą apžiūrėt.

Pakviečia išlipti po kelis. Vairuotojui leidžia paskutiniam palikti šios kelionės laivą. Svečių nameliai kvepia šviežiomis lentomis, visuose po nediduką židinį. Kišenės dydžio prieangyje – dezinfekcinė sienelė, įeinančius suvarpo skysčio srovelės. Sienos plonos, girdėti, kaip gretimame namelyje pravirksta Linukas: jis nori lanko, valgyt ir namo. Tėvai sutrikę, jie keturviečiame pastate atsidūrė kartu su Aiva ir šunimi. Neišeina apsimesti, kad toks žaidimas. Mes dviese su ministerijos darbuotoja, ji įniko kažką žymėtis užrašinėje. Trečias namelis iš kairės – Raimio ir juodaplaukės su rando žaibu, ką tik pro atvirą langą mačiau ją rūkančią po stogeliu. Deimante, durne tu, nesilydyk, spraudė vidun Raimis, parodė jam iškeltą vidurinį pirštą ir nusmelkė iš padilbų mūsų langą, tiksliai atspėjusi, kad žiūriu. Ketvirtame namelyje – jaunuolis su akiniais, vairuotojas ir urna. Yra dar vienas, tuščias ar ne, nesuprasi. Mūsų nešuliai atidaryti pūpso ant grindų ir lovų – klausiamai išsižiojusios gerklės. Skubame nusitraukti šlapius drabužius, sumesti į skalbinių dėžes. Po paros jiems baigsis karantinas, galėsime skalbti.

Apsitvarkyti ir permąstyti padėtį turime pusvalandį. Ministerijos darbuotoja man pasakė du sakinius: neuždarykite lango, man spaudimas; bet čia ne spaudai. Nebeklausiu jos vardo. Romualdas jau trypčioja prieangyje, abu su žmona ant lininių marškinių užsimetę brezentinius apsiaustus, veidus prisidengę apsauginiais skydeliais. Romualdas Antrasis ant lentynėlės pastato telefoną – filmuos mūsų pokalbį.

– Transliuosime visiems namams, paskui priimsime sprendimą, – paaiškina.

Procedūra įprasta, dabar visi viską filmuoja, saugumas svarbiausia, bet vis tiek nejaukiai muistomės. Mūsų telefonus vis dar blokuoja. Klausimai standartiniai: iš kur grįžtate, kur važiuojate, ką gyvenime veikiate, kokios trukmės karantinas jums paskirtas, ar turėjote nudegimų, alergijų, jei taip, tai kiek, kokius vaistus vartojate. Visas pagrindines sveikatos istorijas jau atskleidė kodai kelionės lapuose, pagal įstatymus duomenys apie SBP turi būti vieši.

– Ar anksčiau esate buvę Keleivių pervežimo grupės žemėlapyje nepažymėtuose taškuose? – klausia Romualdo žmona, jos balsas melodingas lyg radijo diktorės.

– Savaime aišku, ne! – pasipučia ministerijos darbuotoja.

– Taip, darbo reikalais, – sakau aš.

Dar pusvalandį po pokalbio sėdime ant lovų, klausomės lietaus ir griaustinio, paskui pasibeldęs į duris Romualdas praneša – ryšys atblokuotas, pusryčiai 9 valandą pavėsinėje prie namelių, tada taisys mikriuką. Spėju paskambinti vyrui ir redakcijai nusiųsti dalį kelionės dienoraščio – audra riaumoja nukąsdama žinias į kitą pasaulį.

*

Ryto šviesa su išblukusiais išsiaudrojusiais debesimis užklumpa mikriuko vairuotoją nepatogiai užsikabarojusį ant pavėsinės stogo, bandantį žiūronais apžvelgti teritoriją. Keleiviai pavieniui ir būreliais slankioja apie tujų gyvatvorę. Iš tos žalios sienos kyšo Romualdo sūnaus, Romualdo Pirmojo, sodybos stogas, matyti ant medinio kuolo iškeltas gandralizdis, daugiau nieko. Įėjimas į svečių namelių teritoriją – pro pintus medinius vartelius, abipus jų po žydėti baigiančių bijūnų krūmą. Priėjus artyn, matyti gėlynai, garažai, ūkio pastatai, vieno jų balkone, susiliejęs su pavėsiu, sėdi Romualdas Antrasis. Žvilgsniu atsimušę į jo kantrų laukimą, nedrįstame žengti už vartų.

– Nu, svoločė! – keikdamasis nušoka žemyn vairuotojas, pastebėjęs, kad lankininkas jam rodo dingti nuo pavėsinės. – Grafika raik laikytis, mašinų taisyt!

Nuo jo sklinda pikto prakaito ir saulės įkaitintos striukės odos kvapas. Prieš reisą susipyko su gyvenimo drauge, sakė, tu, Dareli, normalaus darbo ieškok, kiampenki ant nosies – nei buto, nei mašinos žmoniškos.
Kitoje pusėje gyvatvorės, už namelių nugarų, pakalnėn slysta rapsų laukai, žvyrkeliai, visa tai atskirta medinės raganėmis apvytos tvoros. Vairuotojas čia nenustygsta, jo planui statiškos vietos netinka.

Prieš devynias Romualdo žmona ir sūnus atmina dviračiais, apsikrovę puodais. Pamatuoja mums temperatūrą, žiedadulkių tankį, tikrina alergines reakcijas. Norma. Gauname grikių košės su sviestu, vytinto kumpio, avižinių miltų blynų su medumi ir šilauogėmis, žolelių arbatos, kavos. Pakalbina vaikus, bet neužtrunka. Po pusryčių iš darbininkų barako ateina vyras apsauginiu kostiumu, pasivedėjęs atokiau vairuotoją įjungia tiesioginę mikriuko taisymo transliaciją, pasitaria, išeina. Ryšys užblokuotas nuo ryto, skaniai pavalgę keleiviai riaugteli irzuliu. Atvažiavusi susirinkti indų Romualdo žmona sako, kad iki pietų neturėtume palikti svečių namelių ribos – kol ateis mėginių atsakymai iš laboratorijos. Ji neaukšta, liesa kaip paauglė, šiurkščius gelsvus plaukus susipynusi į pusę nugaros siekiančią kasą. Apsauginis apsiaustas permatomas, ant karės rankos išsprogę užgijusių randų žvaigždynai.

Įdienojus girdime vištų kudakavimą ir gaidžio giedojimą, laukuose burzgia traktoriai. Pro vartelius pradunda ožkų banda, vejama šuns. Kiemo tvenkinyje turškiasi vaikai, jų skaidrūs šūksniai užlieja tujas.

– Gera vieta gyventi, ar ne? – pakėlusi akis nuo knygos, sako Linuko mama pusę pavėsinės virvėmis ir lazdyno šakomis užėmusiam vyrui.

Linukas gaus lanką.

– Atidarė urną ir paėmė pelenų mėginį. Geri frykai, ką? – sako jaunuolis Linuko tėvui. – Turi laboratoriją garažiuke, neblogai prasisuko!

– Aprūpinta vieta.

Gainiodama šunį aplink namelius, Aiva ant jų stogų, vartų, tvorų suskaičiuoja penkias vėtrunges ir šešis vėjo malūnėlius. Suprantame jų paskirtį, kai pro vartus įpuolęs Romualdas Antrasis kaip viščiukus suvaro visus vidun – po penkių minučių atplūsta piktomis dulkėmis įsodrintas vėjas. Miestuose apie pavojingesnius jų debesis įspėja pranešimai į telefonus, reklaminiai stendai ir garsiniai signalai. Patikrinęs, ar visi užsidarėme langus, lankininkas pranyksta tiesiog tujų gyvatvorėje. Gal turi ten slėptuvę.

**

Po pietų, bulvinių blynų su varškės ir šviežiai raugintų agurkėlių padažu, mikriukas dar nepataisytas. Pas vairuotoją vis vaikštančiam vyrui su apsauginiu kostiumu pro dantis išsprūsta: trantas kaip reta. Su šaltos arbatos stikline įsitaisau žvejo kėdėje po jazminų krūmu. Romualdas atėjo į svečių namelių teritoriją duoti interviu. Čia jo sumanymas.

– Jūs, žurnalistai, per mažai rašot pozityvo, – pasako argumentą.

Kiti negirdi mūsų pokalbio, jazminų krūmas už namelių nugarų, bet ore gali jausti viltingą įtampą – gal interviu yra raktas į laisvę. Keista, kaip nepasitenkinimas būsima karantino vieta, į kurią vykome, virto visuotiniu noru greičiau ją pasiekti.

– Kai prasidėjo SBP, aš praradau viską, – nelaukdamas pirmo klausimo, rankomis suplasnoja buvęs užkandžių ir pramogų imperatorius.

Prieš tris metus tykiai apleistuose užkaboriuose vešėję Sosnovskio barščiai užklupo mus netikėtai. Kone pernakt įsibrovę į ūkių laukus ir kiemus, naikino derlių, nuodingais syvais degino juos kertančių žmonių odą. Sultys prasigrauždavo net pro drabužius, tirpdydavo apsauginius akinius, gadino techniką. Iš pradžių sunku pastebėti tokius pokyčius ir jais patikėti. Prireikia laiko. Trindavome į redakciją ateinančius pavienius pranešimus apie Sosnovskio barščius mutantus, kol jie išsipildė.

Pirmas ženklas buvo vaistažolių ūkio „Ramunėlės ir levandos“ skandalas 2020-ųjų vasaros pradžioje. Keturios šeimos kreipėsi į medikus ir žiniasklaidą, teigdamos, kad po arbatų ir vegetariškų užkandžių ragavimo šioje vietoje visiems prasidėjo keistos alerginės reakcijos. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai, atlikę patikrinimą, nustatė technologinių produktų ruošimo pažeidimų, rado organizmui kenksmingų medžiagų juose, kai kuriose patalpose nebuvo vykdoma efektyvi kenkėjų – vabzdžių ir graužikų kontrolė. Kol specialistai apdorojo duomenis, ramunėlės su levandomis užsidarė.

Per porą mėnesių patikrinus 188 registruotas panašaus tipo įstaigas, 94 iš jų, paėmus mėginius, pasitvirtino vartotojų skundai dėl tiekiamo maisto – daugiau kaip 80 proc. tirtų maisto produktų buvo aplipę Sosnovsio barščių žiedadulkėmis, 25 proc. geriamojo vandens turėjo sudėtyje furanokumarino, labai stipraus alergeno, kuris randamas visose šio augalo dalyse. Ūkiai ir maistavietės pakelėse cypdami krito iš verslo padangės, ir šis perseidų lietus su savimi nusitempė „Romu“ imperiją – rugpjūtį žiedadulkės ir invazinių augalų sultys iš kojų išvertė visą joje viešėjusią 52 žmonių kvėpavimo praktikos stovyklą. Romualdas prakaitavo vežiodamas nukentėjusiems klientams į ligoninių palatas atsiprašymo vištienos sultinį, mokėdamas administracines baudas, kasydamasis ūsus prieš žinių reporterių kameras, rodydamas jiems apdegintas rankas – ne iki galo išsipildęs ūmus noras išpjauti pastatus supančius barščių laukus, prie kurių saugiai mėgdavo fotografuotis pramogautojai.

– Nė sapnuot nesapnavau, kad jie ateis į mano kiemą, – palinksta arčiau, įsitverdamas į kėdės ranktūrius užgyjančių ir vėl atsiveriančių pūslių randų išvagotais pirštais. – Tada tai jau deginau juos, pjoviau, presavau į plytas su moliu, purškiau visokiais dustais, dantim tik negraužiau! O va, paskui, vaikščiodamas apvyniotom rankom, nė pjūklo nesuimsi, nė kirvio, palei laukus mindamas, susitaikiau. Verslą jie iš manęs atėmė. Bet ir apsaugojo. Mažiau landžiojo komisijos, reketininkai bijojo lįst.

Peržiemojo sunkiai. Išpardavė net numylėtus stručius paskoloms išmokėti. Pavasarį Seime priimtas SBP – Sosnovskio barščių problemos – įstatymas įpareigojo nuosavos žemės neturinčius, ūkine veikla nesiverčiančius gyventojus atlikti 1 dienos per mėnesį darbo prievolę nurodytuose arčiausiai esančiuose ūkiuose arba jų asociacijų valdomose prekyvietėse. Valstybės dalinai kompensuojamos papildomos darbo rankos Romualdo verslui suteikė antrą kvėpavimą. Pradėjęs nuo agurkų ir braškių šiltnamių, jis greitai atsistojo ant kojų ir išsiregistravo iš visų įmanomų valstybės paramos programų. Jau antrą vasarą ant pramogų imperijos griuvėsių veikia atstovaujamoji keturių kaimynų namų ir vieno darbininkų barako demokratija. Jų gyvenimus tankiai apsupę Sosnovskio barščiai naikinami saikingai, rapsų laukai prigamina masės kitų ūkių imperijų degalams, žmonės, gyvuliai ir valgomas derlius griežtai saugomi nuo vėjų atpučiamų nuodingų žiedadulkių, užteršto vandens ir tūkstančių oru planiruojančių sėklų. Romualdas kolekcionuoja senovines knygas apie ūkininkavimą, atsisakė alkoholio ir riboja gyvulinį maistą, pasninkauja, veda terapinius kvėpavimo seminarus, pirtis ir nuolat tobulina savo demokratijos sistemą. Jo 16 hektarų ūkis, susijungęs su kitais, dirba amžinuoju išlikimo varikliu.

– O kaip sugalvojote lankininkus? Ar kas nors iš jūsų mokėjo naudotis tokiais ginklais? – klausiu akies kraštu stebėdama, kaip iš rapsų lauko gilumų išnyra du berniūkščiai, nešini žaisliniais lankais – neturi teisės prisidėti prie besimokančių vyresniųjų, bet gali mėgdžioti.

– Žiūrėjau apokaliptinius serialus, – prisipažįsta.

Televizoriaus dabar jam nebereikia, nors sūnus turi.

– Sunku su tais lankais, – atsidūsta. – Bandom medžiot, tai kaip kada… aišku, su ietimis visai prastai buvo.

Vis dėlto į ūkį jis kartais atsikviečia mokinių, darbas mainais į žinias apie natūralų gyvenimą šalia barščių. Kai kurie atvyksta į mokamus seminarus. Gyvenimas barake kartu su darbininkais – ne priverstinai atsiųstais valstybės, o savarankiškai sprendžiančiais išlikimo klausimus, kartais išmuša jiems dantis ir įjunko užsipilti iš rapsų, bulvių su kruopščiai atmatuotais barščių syvų lašais varoma namine. Ūkyje ir tokie mokiniai praverčia.

Jeigu iš vietos, kurioje sėdime, žvilgsnis galėtų, perbėgęs ūkinius pastatus ir garažus, rapsų laukais užkopti į kalvą dešiniau, įsiremtų į fibrocemento dailylentėmis apkaltą kubą plačiais langais – Romualdo kaimynai Kukauskai ten laiko laboratoriją. Imperija ima mėginius ir pati sprendžia, kokį karantiną uždėti svečiams. Užtenka poros dienų, kad išryškėtų nudegimai – kontaktas su jų turinčiais kartais sukelia alergines reakcijas. Mėginiai daugelį atsakymų duoda iškart, po kelių valandų ar paros. Lietuvoje 2020 metų pirmąjį ketvirtį veikė 168 asmeninės smulkių ir vidutinių šeimos ūkių laboratorijos, palaikančios ryšį su valstybinėmis. Dar 23 dirba savarankiškai, prisiimdamos atsakomybę už tyrimų rezultatus. Kukauskų, ilgametės ligoninės priimamojo seselės ir į išankstinę pensiją išėjusio hidrometeorologo, kūrinys yra viena iš tokių savas taisykles susikūrusių laboratorijų.

– Šita valstybė man nieko nepadėjo. Baudomis apdėjo. Vis skelbia karantinus, žmonės įbauginti. Vietoj to, kad pamokytų išgyventi…

Pašoka nuo kėdės, čiumpa beveik nenugertą stiklinę ir su seilėmis pro dantis čiurkšteli žodelį – baigėm.

– Kiek laiko mus laikysite svečių nameliuose? – atsistoju ir aš.

– Kol išmoksit išgyvent! Ir atidirbsit už paslaugas, – įsiremia pilko tvenkinio drumstumo žvilgsniu ir nusisukęs eina, paskui, lyg ką prisiminęs, mosteli ranka: – Nėr daug to darbo, bet turi būt energijų mainai. Ožkų darbą darysit.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

 

 

Reportažai iš karantino. Pusiaukelėje

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė.

Pasibaidęs mikriukas smigo į lietaus pritvinkusį debesį, bent taip jautėsi keleiviai, kai jo vyšninis snukelis pavojingai šoktelėjo aukštyn. Išleidęs dejonę, sulingavo, žvygtelėjo stabdžiai, sutraškėjo kelio atramos metalas, ir vairuotojas griebėsi už odinės beretės – vėl užgriuvo, sukos!
Nuotolinio ugdymo ministerijos darbuotoja, tvirčiau apkabinusi rankinę, pasislinko toliau, kartu su kitais keleiviais prisilydė prie lango: dviejų audros debesų properšoje, nuo autostrados beveik ranka pasiekiama, pūpsojo sodyba. Vakarinė šviesa, prasprūdusi pro debesis, variu nudažė aplink siūruojančius Sosnovskio barščių laukus.
– Kelių išvalėt, ane? Užvirta du, 142 kilometran! Aš jum sako, stopudovai pražiūrėjat! – vairuotojas spjaudėsi žodžių ugnim į raciją. – Gal ir vėjs išverte, kų aš žino! Radiatorių prakalio!
Mikriuke kilo sujudimas. Akinių rėmelius pirštais visą kelią nuo oro uosto, kuriame Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos potvarkiu savivaldybės rankiojo sugrįžėlius iš Londono, gramdęs jaunuolis puolė autis sportbačius. Dvi valandos nepatogaus sėdėjimo stabčiojant patikros ir dezinfekcijos postuose iš jo ilgų kojų beveik išsiurbė gyvybę. Vyras su žmona šiaudų spalvos plaukais ir jų šešiametis, sėdynėse nenustygstanti trijulė, rankose visą kelią gniaužiusi apsaugines kaukes, mikliai paslėpė jose veidus. Rankas, ausis ir plaukus išsipurškė apsauginiu skysčiu. Iš judesių matyti – susigyvenę su nuolat ištinkančiais pasiruošimais, tikslūs ir paklusnūs.
– Aš ne Molėtuos gyvenu, man į Panevėžį reikėja! – atsibudęs nuo krestelėjimo, tarp sėdynių link vairuotojo suskubo spraustis susiglamžęs bliuzonas, nenoromis išspjovęs apvalią blizgančią galvą pavandenijusiomis akimis.
– Sėdėk, Raimi, Panevėžį uždarė! – kibo jam į rankovę liesa juodaplaukė, trindama porceliano baltumo skruostą perskrodusį rausvą rando žaibą. – Gi sakiau, siunčia mus į Molėtus laikinai. Apmokės viską. Nu, sėsk!
– Kas tau yra? – sustojo tarp sėdynių, dar pasidavė priekin, bet užkliuvo už kažko minkšto. – Nu… gers, šuo su kauk!
– Roki, ateik! – tarp priekinių sėdynių kyštelėjo rožiniais drugeliais išmarginta ranka, švelniai timptelėjo šuns ausį.
Raimis pasičiupnojo sprandą, dūsaudamas įsispraudė atgal į sėdynę, pakeliui kliudydamas į kaukes panirusios šeimynos lagaminą. Ministerijos darbuotoja kažkam skambino mosuodama rankomis, jos švarko pažastyse plėtėsi tamsios prakaito kūdros. Dudeno su neatremiamu teisuolės atkaklumu:
– Taip negalima, aš jau sakiau: atsiuntė sutręšusį mersą – karantinas ar ne karantinas, komandiruotės turi būt tvarkingos! Tai kas, kad Vilniuje nėra vietų izoliuotis – jūs turėjote laiku užpildyti tą formą, Vida! Paklausykit manęs, jūs privalote…
– Pažėjo, storūs, nėr su ko perpjaut! Karočė, apsaugų nėr darbinių, viskų išėme, kad žmonės su sava tašėm tilptų! Koks skirtums, radiators trūkįs gi, joškin kot! – apibėgęs ratą aplink mikriuką, vėl į raciją įsikibo vairuotojas.
– …su šunimi vienoj mašinoj – ar tai jums atrodo normalu?! – purslojo ministerijos darbuotoja.
– Ir su urna, – tyliai pasufleravo akiniuotasis, pusiau įlindęs į apsauginį kombinezoną – kaip ir kiti keleiviai, ruošėsi išlipti.
Skrydį ir pervežimą rezervavusi jauna emigrantė prieš pat kelionę patyrė alerginį šoką. Vietos lėktuve ir mikriuke neanuliavo. Ji vis dar keliavo sėdynėje šalia jaunuolio ekologiškoje tamsrudėje dėžėje iš kavos tirščių. Prisegta diržais.
Ar mums reikės ją neštis kartu? Ekstremalių situacijų komisijos dar prieš skrydį atsiųstose keleivių pervežimo instrukcijose buvo aiškiai nurodyta: transportui sugedus, patyrus avariją, laikinai negalint judėti, pasirūpinti apsaugomis, klausyti vairuotojo nurodymų ir kuo greičiau susirasti saugią, uždarą vietą, kur galėtų būti įmanoma sulaukti pagalbos. Sodyba galbūt galėtų atitikti šiuos kriterijus. Buvusi graži dviejų galų troba su plačialange veranda, rusvu banguotų lakštų stogu, gyvenama – iš kamino aukštyn į varines sutemas raitėsi dūmelis. Kai kurie savininkai prisiduria nuomodami patalpas karantinuotis. Kai kurie turi ir nuolatinių daug keliaujančių klientų. Izoliuotos miško maudynės, karpių žvejyba, arbata prie laužo per atstumą.
– Jedrion baton! – metė raciją vairuotojas. – Mašinos nepaliksiu! Rūgštim apeis… Reiškias, – atsisuko į keleivius, – stumsim, ane? Iki tos sodybos.
Žmonės vėl sujudo – Keleivių pervežimo grupė, atsakinga už judėjimą nuo oro uosto iki paskirtos izoliacijai vietos, tikriausiai išsiuntė pagalbą? Pastovėsim, palauksim. Žemėlapyje nerodo, kad ši sodyba siūlo nakvynės paslaugas. Jos išvis žemėlapyje nėra, iš tokių laisvūnų tikėkis ko nori. Keleivių pervežimo grupės pagalbos numeris užimtas.
– Rūgštim apspjaudys! – pagrojo pirštais per kepurę vairuotojas. – Galvot raik! Du ant kelia gul, ti bus da kitų. Nespės atvažiuot. Geriau, va, nuo autostrados pakalnėn, pariedės, paskui da šešs šimts metrų pastumsim, ir da biškį…
– Lipam, vyrai! – šokosi spraustis iš vietos Raimis. – Mažiau šnekų, daugiau darbų.
– Kodėl tik vyrai? Kam tie stereotipai? – segdamasi striukės užtrauktuką, įgėlė jauna mama. – Linuk, pabūsi čia, padėsi šitai mergaitei prižiūrėti šuniuką, gerai?
Penktokė rožiniais drugeliais marginta ranka šyptelėjo. Visą kelią sėdėjo taip ramiai, tarsi nepastebėtų aplink srūvančios be artimų suaugusiųjų likusio vaiko vienatvės. Ką mes žinome apie savo pakeleivę? Rimto veido, šypsosi daugiausia šuniui, važiuodama ruošė namų darbus, kantriai vedžiojo planšetėje trikampių ir kvadratų linijas. Į oro uostą atlydėjusi teta trynėsi akis ir niekaip nepataikė prisegti mergaitei ant kaktos užkrentančios mėlynai dažytos garbanos. Sakė, pasitikę seneliai duos velnių už tą spalvotą sruogą, Kretingoje vaikai taip nevaikšto. Bet Londone vaikšto. Kramtė lūpą, kai teta derėjosi su karščio išvarginta Linuko mama – užmesit į ją akį kelionės metu, Kretingos savivaldybė nespėjo parūpinti palydos, kvietimas į skrydį buvo netikėtas. Aš noriu tokios rankos, apsidžiaugė Linukas, jo džiaugsmas sutekėjo į mamos veidą ir virto rūpesčio debesiu. Mergaitė pasitaisė savo mėlyną sruogą, nuvydama nejaukumą: patiko mano ranka? Padarė Skaitmeniniai humanistai, tokia tarptautinė organizacija – nemokamai gamina bionines galūnes visiems, kuriems reikia. Tau dar nereikia. Penktokė rožiniais drugeliais marginta kaire ranka – Aiva, viena iš vienuolikos pernai vasarą vaikų stovykloje Giruliuose rūgščiasultėmis apdegintų vaikų. Viena iš 38 pernai stipriai nuo šio tipo nudegimų nukentėjusių nepilnamečių, kurių šeimoms valstybės išmokėtos kompensacijos nepakako savomis jėgomis įsigyti bioninę ranką.
Taigi dabar Aiva, Rokis ir Linukas lieka, visi kiti – stumt mikriuko.
– Taip negalima, man astma! – protestuoja ministerijos darbuotoja, bet vis tiek išlipa, nepaleisdama rankinės.
Ką mes žinome apie šitą pakeleivę, tvarkingai susidėjusią akinius į dėklą, užsimaukšlinusią apsauginį šalmą su skydeliu – jame išpjautas stačiakampis su dioptrijomis keistai griežtina platų veidą? Niekaip nepripranta prie nuotolinių konferencijų, keli metai iki pensijos, o vis dar prisirenka iš viešbučių nemokamų muiliukų. Šito mes nežinome, tik numanome, nes visiems braunantis laukan iš rankinės iškrenta muiliukas su atspaustu viešbučio pavadinimu.
Tvankuma sunkia visus kaip kempines. Varinė pavakario šviesa ir link autostrados švininius debesis stumiantis vėjas, formuojantis iš jų tykštančias dažų dėmes, dar neužgriuvo properšos su mikriuku. Raimis vienintelis be jokio apsauginio drabužio, kaukės – tik su odinėmis pirštinėmis ir akiniais nuo saulės.
– Čia išpūsts reikals ta pandemija! – atstumia savo moters tiesiamą kaukę. – Va, žaibs tai kai dės į mašinų!
Ką mes žinome apie dvejukę, blizgagalvį prie statybų dirbusį Raimį ir jo liesą porininkę žaibu raudonuojančiu randu, susikišusią į apsaugas? Per tą laiką, kol jis, išvarvinęs liūdesį dėl užkaltos mašinos – sienas uždarė, emigrantus išvarė – į duty free butelį, snaudė, apskambino kelias drauges patikindama, kad veža šmutkių, kaip naujos. Per tą laiką, kol penktokė paruošė matematiką, išglostė jos šunį, išsipurškė skystus juodus plaukus sausu šampūnu, telefonu išbarė sūnų, kad neperskaitė užduotos pastraipos ir kantriai ją išklausė du kartus.
Lauke nejauku, dairomės. Priekyje užvirtę, bet aplink užtvarą, nuo kurios teks atplėšti tą metalo gabalą ant ratų, švaru.
– Ti daba bišk atgal nuo tų užgriuvusių, apsisuksim, ir į tų keliukų nuo autostrados, – rikiuoja vairuotojas. – Graičiau, gal ir daugiau būt ant kelia!
Ką mes žinome apie šį žmogų, įlindusį kombinezonan dėmė ant dėmės, drabužis labiau darbinis nei apsauginis? Atvažiavo kažkur nuo Biržų, savivaldybės nebespėja susirinkti visų po eilinio netikėto karantino paskelbimo strigusių užsienyje žmonių, ir Keleivių pervežimo grupė likusiems be nieko bėdžiams aklai samdo pavežėtojus pagal skelbimus visoje Lietuvoje. Leidimą pervežti keleivius karantino metu turi, o apsaugų ne. Vis krapšto pirštais odinę beretę, keliskart apibėga mikriuką, kol mes visi stumiam, stukteli petimi, spėja įšokti vidun pačiu laiku.
Mikriukas pašėlusiai sunkus, pirštinėse prakaituojančios rankos slysta nuo jo paviršių. Oro uoste su pervežimo ir izoliacijos rinkiniais išduoti vienkartiniai apsauginiai kombinezonai nepritaikyti daug judėti, vos neplyšta per siūles. Persistengusi ministerijos darbuotoja bumpteli galva į mašinos skardą, nubrozdina skydelį. Biudžetinis variantas, išeik į lauką ir neatlaikys.
– Dar vienas užgriuvo, stabdyk! – į mašinos šoną barbena akiniuotas jaunuolis.
Ką mes žinome apie ilgšį elektroninių mokymų sistemų specialistą, gerai pažįstantį apylinkes, nes čia dažnai plaukdavo baidarėmis? Nedaug, tik tiek, kad bute Vilniuje jo laukia katė, netikėtas nukreipimas izoliuotis Molėtuose suardė planą.
Kaip jie atsiranda ant kelio, visai iš niekur. Raumenys dega, varinis ir švininis dangus nugriaudėja visaapimančiu juoku. Ragindami vieni kitus riksmais ir keiksmais, įstumiame mikriuką į autostradon įsičiulpusią žvyrkelio tiesę. Šioks toks kalniukas, parieda. Ministerijos darbuotoja užsikosėja, pritūpia ant žemės. Abipus keliuko – liepų alėja, lipnūs syvai, susimaišę su audros tvankuma, panardina į tirštą oro kisielių. Už liepų alėjos – po vandens pilną griovį. Saugosi. Dar keli šimtai metrų, žvyrkelis pasisuks į kairę, užropos ant aukštumėlės, joje rasime sodybą, apjuostą elektriniu piemeniu.
Linuko mama pamojuoja prie lango prilipusiems vaikams. Ką mes žinome apie moterį, prašiusią stiuardesių pakeisti įrašytus filmukus kitais, kurių autoriai – etišką atlygį propaguojantys kūrėjai? Nedidukė ir tvirta, žvelgia kiek prisimerkusi, turi strazdanų, nebaigtą disertaciją, ką tik prarado programavimo verslą. Ne viską gali daryti per nuotolį, pasakė vyras. Ką mes žinome apie šį vyrą retėjančiu plaukų apskritimu pakaušyje, iš draugų Londone 35-ojo gimtadienio proga gavusį teleskopą permatomame maišelyje ir sugrūdusį jį į lentyną virš sėdynės? Išskyrus trumpą diskusiją su akiniuotu jaunuoliu apie lazerinių telefonų galimybes, jis visą kelią tylėjo.
Varinė šviesa gęsta, vėjo gūsiai čežina apsauginius kostiumus. Kitoje autostrados pusėje, berželių guote, išsilydo žaibas.
– Prė darba! – iškiša galvą pro langą vairuotojas. – Da biškį!
Prieš savaitę audra šiame rajone nuo kalvų nuplovė saulėje įkaitusių, neapsikentusio ūkininko nukapotų Sosnovskio barščių stiebus ir žiedus, vanduo, persimaišęs su nuodingais syvais, užtvindė vasaros festivalio dalyvių palapines. 75 žmonės patyrė įvairaus laipsnio nudegimus, 189 ligoninėje suteikta pagalba prasidėjus alerginėms reakcijoms, 2 ištiko tokia stipri šieno karštligė, kad medikams prireikė ne vienos konsultacijos su kolegomis nuotoliniu būdu ieškant tinkamų vaistų. Festivalio organizatoriai pareiškė stabdantys veiklą pramogų srityje, kol bus pasirūpinta patikimesne teritorijų apsauga. Vyriausybė atšaukė leidimą vasaros renginiams lauke iki tūkstančio žmonių.
Patirti audrą 142 kilometre mes nenorėjome. Stumdami ir pailsėdami išsukome iš liepų alėjos. Atsirėmėme tiesiai į aukštus medinius vartus – du ąžuolų lapais apvyti stulpai, tvirtos lentos. Nuo vieno stulpo sviro virvė su pririštu varpeliu.
– Rimtai? – jaunuolis su akiniais pačiupinėjo tą paprastą įtaisą. – Gal jiems galima parašyti?
– Kų či rašyt, skambink!
Nedrįsdamas apžiūrinėjo varpelį. Raimio palydovė ranka plekšnojo per striukės kišenę, išsipūtusią nuo cigarečių pakelio. Vakar policija išplatino pranešimą, įspėjantį grįžtančius nestabčioti Keleivių pervežimo grupės sudarytame žemėlapyje nepažymėtose vietose. Bet pagalbos numeris užimtas.
– Matai, panašu, kad atsiskyrėliai natūralistai… Transporto taisyti nelabai padės, neturės kuo, – lyg sau, lyg vairuotojui sumurmėjo Linuko tėtis, muistydamasis įplyšusiame kombinezone.
– Apiplėš! Ir dirbsim kaip vergai, niekas nesuras – ar maža tokių istorijų! – gniaužė rankinę ministerijos darbuotoja.
Ūžtelėjęs vėjo gūsis nusinešė žodžius. Reikėjo Londone pralaukti. Vairuotojas nusispjovė, nepiktai – keleivių visatos dreifuoja šalia nepaliestos, jam rūpinčios tik kaip mikriuko organizmo dalys.
– Nu ti turim žurnalistį, tegu paklaus, kėp či išėja. Skambink!
Ką mes žinome apie žmogų, į kurį visi dabar trumpam atsisuko? 1,69 arba 1,70 m ūgio žurnalistė su dviem telefonais, kompiuteriu ir kuprine, sutikusi visus mikriuko keleivius Londono oro uoste. Ji rengia reportažą naujienų portalui apie norinčių grįžti paskelbus karantiną lietuvių pargabenimą į šalį. Po skrydžio jai vis dar užkritusios ausys. Vienas telefonas tuoj išsikraus nuo rašymo. Labai nori į tualetą ir pasikasyti akis, nes prakaitas sunkiasi į lęšius. Akys mėlynos. Aš ta žurnalistė.
Nespėju pasiruošti klausimui, nes iš liepų prie vartų kaip katės išsliuogia du pavidalai ir sustoja per kelis žingsnius nuo mūsų. Rankose lankai.

***

Šis projektas finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos.

© 2020 kur tekstas

Theme by Anders NorenUp ↑