Author: Rugile (page 1 of 3)

Reportažai iš karantino. Iššūkis: iš elektroninių mokymų sistemų specialisto į sodybos darbininką

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia. II dalį rasite čia.


Jaunuolis su akiniais braunasi per dilgynes iki pečių, rankomis bloškia į šonus žingsnius lėtinančias viksvas. Meškerė nutrauktu valu kliūva už visos tos žalios masės, didoki skolinti auliniai verčia iš kojų. Ausį veriantys signalai pasikartojo dukart, vadinasi, pasiekti grabelį volkswageną liko 10 minučių. Jau matyti ant skardžio krašto, aplipusio pušimis, sidabrinis šonas. Vilniuje jis net nebėgiojo, o dabar skuodžia kaip didelis, iš akies peršokdamas bebrų urvus.

Porininkas kitoj upės pusėj parodė, kad slėpsis po gumine valtimi – kaip tik vietos vienam žmogui pralaukti nuodingų dulkių ir Sosnovskio barščių žiedadulkių audrą. Kiti du grybauja. Šlaitas status, jaudulys pradangina nežymų takelį, ir mašiną pasiekia uždusęs. Kimba į dureles – rimti diedai, grybaut jiems lengviau, daugiau laiko naminukei – neatplėši, užrakinta. Volkswagenas tuščias, įkaitęs kaip troškintuvas. Ima daužyti langus. Spiria į duris. Kur tie grybai?! Kur tie jobani fucking…

– Nooojau! Baryyyysa! – šaukia į pušų viršūnes, klibindamas duris, bagažinę, skaičiuodamas širdies dūžius – sekundes iki trečio signalo.

Niekam tavęs nereikės, išlydėjo iš įmonės, kurioje nebaigė montažo praktikos. Ir dabar šie žodžiai kala kažkur ausų dugne, kiekvienas žodis akmeniu rieda į kojas. Staiga atsimena – pravažiavo skylėtą negyvenamą sodybą. Nepaleisdamas meškerės, įšoka į keliuką, trys žingsniai – trečias signalas.

Penkios minutės. Bėga visai nutykęs, nebandydamas galvoti apie tai, kad signalizavo ne jų mašina. Pušys kvepia vakaro nuoilsiu, oras tąsus, virtęs koše. Ąžuolas. Šulinys. Trys minutės. Sodyba įgriuvusiu stogu, bet dar tvirta, langinės ir durys uždarytos. Bėga aplink, bando atsiplėšti įėjimą – stipriai užrakinta, užkalta. Neužteks laiko! Oras tirštėja. Užuodžia aitrumą, spaudžiantį gerklę. Anksčiau jis būdavo vos juntamas, paskui užtekdavo įsimesti į burną antihistaminų, užsidėti kaukę. Dabar net su apsauginiu kostiumu ne visada išsisuksi. Jei turi apsauginį kostiumą. Nojus su Barysa jam išduotą atėmė, prastūmė už butelį.

Minutė. Tos langinės lyg kliba! Rauna įsiręžęs, nepasiduoda! Reikia akmens, meškerė neatlaikė. Bėga į pašalį, ten lyg buvęs gėlių darželis su akmenukais. Giliau po obelimis kažkas boluoja. Pusė minutės. Holy shit! Visai sveika polietilenu aptraukta pavėsinė! Šoka prie durų, nerakinta, įvirsta vidun vis dar gniauždamas pusę meškerės. Sudrimba ant suolo. Laikas. Sausas dulkių ir žiedadulkių krebždesys į sienas. Šlapimo dvokas viduje. Pavėsinė maža, trys suolai, staliukas. Ant suolo priešais voliojasi antklodė, sukruta ir išspjauna plaukų kaltūną, ranką su peiliu.

– Ką yyyr? – kaltūne atsiveria akys.

Dar prieš savaitę būtų pasvarstęs pulti atgal, į audrą. Išlikėliai vienišiai audras nešiojasi su savimi.

– Ramiai, seniuk, – jis nebe toks, kaip prieš savaitę. – Audra! Mašina neatsidaro. Išsislapstėm.

Meškerę suspaudžia tvirčiau. Ranka su peiliu dingsta. Liesa, gyslos išpampusios.

– „Romu“ mėsa? – tikriausiai čia apie darbininkus.

– Kol kas. Teko apsistot, – kaip pasakyt tiek, kiek reikia, užčiaupt drebulį balse?

Kaltūnas nusižiovauja. Žmogelis iščiulptais syvais, o akys skysto šokolado rudumo, imtum ir šoktum į jas. Jaunuolis su akiniais pasitrina skruostą, nubraukia nematomą voratinklio draiskaną. Sujudėjus antklodei, aitrus šlapimo kvapas persipina su prakaito ir čiobrelių. Tik dabar pamato pavėsinės palubiais sukabintus žolių ryšelius, porą rūkytų žuvų, kiškio skerdenėlę.

– Kuo jūs vardu? – klausia nurydamas šleikštulio seilę.

– Kailis.

Pusiausėdomis dairosi, uodžia orą, labiau susidomėjęs audros krebždesiu už sienos. Jaunuolio raumenys įtempti, viena ranka ant suolo, prireikus bus lengviau pašokti.

– Aš Anatolijus. Gimiau per Anatolijaus uraganą 1999-aisiais, štai kaip, – kol kalba, jaučiasi tvirčiau.

Kailis kasosi pilvą.

– Užsilenksi, Anatolijau, – burbteli. – Tie kiti paliko?

„Romu“ darbinykai ne dievo avelės, suskamba ausyse girgždus Barysos juokas. Kai paklausė, kur dingęs jo grybavimo porininkas Jonas. Kai užkliuvo už ilgų nusitašiusio Nojaus kojų – pro vartus gaudyti paklaikusių prieš audrą ožkų išėjo abu su Barysa, o tas buvo beparsivelkąs vienas.

– Grybaut ėjo, nespėjo gal grįžt, – piktai gūžteli pečiais.

– Užsilenksi, Anatolijau.

Nebesikalba, klausosi į sieną besidaužančios musės. Dulkių ir žiedadulkių gūsiai greitai išsikvepia. Kailis sukruta, pasikrapštęs savo pusėje, atsidaro kažkokią angą, apsižiūri.

– Gera yyyr, – nusprendžia. – Tris valandas ramu.

Jaunuolis su akiniais kyla nuo suolo.

– Pala, – sustabdo, tiesdamas chaki spalvos gniutulą, – šitą skolinu.

Susisiautęs į dėmėtą, dvokiantį brezento gabalą, burną ir nosį įtraukęs į džemperio kaklą, gūrina keliuku. Po audros dar bent keliolika minučių geriau pasisaugot sėdančių dulkių. Tarp medžių sublyksėjus sidabriškam volkswageno šonui, atitoksta – nepaklausiau, kaip tą skolą grąžint.

Automobilis išspjauna savim patenkintą Barysą, iš netašyto stulpo skobtą senį – niekas neatsimena, kada jis, neaukštas, plačiapetis, galėjo užsirist ant sprando iškart du bulvių maišus, niekas neatsimena jo nosies, neišmargintios sprogusiu kapiliarų žemėlapiais.

– Kur valkiojatės? Mašina buvo užrakinta! – spjauna žodžius į tą nosį. – Kur Nojus? Irgi palikai?!

– Aaaš… radau kitą mašiną, sveiką. Pasignalinau, – šypsosi Barysa ir glosto nupiepusią barzdą. – Pats vos spėjau.

Jis vis dar laisvai užsiverčia ant sprando bulvių maišą. O Anatolijus vis dar yra jaunuolis su akiniais ir nulaužta meškere rankoje.

– Einam, mūsų pareiga jį surast, – sako, ir senis, jo nuostabai, eina.

Praeina pusvalandis nesėkmingų paieškų, grįžta porininkas, per žoles vilkdamas valtį su kibire besiblaškančiais šapalu ir karšiu. Normalūs žvejai neleistų kankintis, bet šitiems sakyk nesakęs. Barysa košiasi per krūmus pasilinguodamas, įkaitęs – mašinoje dar buvo pustuštė pūslė. Porininkas keikiasi aptikęs, kad jam nepaliko nė lašo.

– Liko dvi valandos ir dešimt minučių ramybės, – garsiai skaičiuoja Anatolijus, – Grįžt penkiolika minučių.

Volkswageno rakteliai vis dar Barysos kišenėje, įkalbina nerakint. Bet kaip nusaugot, kad pats neišvažiuotų. Miškas po sausos audros pritilęs, didesni sąžalynai dar purtosi nuodingas dulkes. Kojos auliniuose žlegsi prakaite. Nepatogus brezento apsiaustas kliūva už šakų. Romualdo taisyklė darbininkams: palikt tik kai grėsmė visai grupei akivaizdi. O čia kas akivaizdu – pusė grupės vieni durniai.

Likus pusantros valandos iki ramybės pabaigos, išgirsta silpną švilpimą. Nojų randa malkinės griuvėsiuose, apsikrovusį papuvusiomis lentomis. Pro plyšius pralindusios dulkės apdegino kairį šoną, neištvėręs nesikasyti sujautrino ranką, ir dabar pusė kūno dega alergijos raudoniu. Bet blogiausia, kad Nojus visiškai trūkęs, švilpimas ir tvarkingai po lentomis paslėptas voveraičių prištampuotas maišiukas – tai viskas, kas liko iš jo sąmoningo suvokimo.
Nojus ilgšis, vidutinio amžiaus ir gyvenimo, stambių kaulų. Jaunuolis su akiniais vėl skaičiuoja – geriau guldyti jį ant apsiausto ir tempti iki mašinos. Rankų raumenys dega beveik iki trūkimo, Nojus dega savo karštinėse.

– Tįskit iki anos mašinos! – iš krūmo išlingavęs Barysa rodo kelią. – Arčiau!

Už kelių šimtų metrų tikrai randa raudoną džetą nublukusiais zebriniais sėdynių apvalkalais. Bakas netuščias. Guldo Nojų ant galinės sėdynės, porininką išsiunčia parvairuot volkswageną.

– Nieko nematei, kieno čia mašina? – klausia Barysos.

– Tuščia! – sako.

– Pasiskolinsim, – nebėra laiko svarstymams.

Džeta įpratus šokinėti miško keliukais, pati ištrūksta į magistralę. Ryškėjant Romualdo imperiją užspaudusiems Sosnovskio barščių laukams, Barysa iš kišenės išsitraukia „Milka“ šokolado plytelę.

– Iš kur? – Anatolijaus ausų dugne vėl rieda akmenys.

– Buvo mašinoj. Nori?

Apsisukt jau vėlu, purto galvą ir spaudžia pirmyn.

*

– Kaip manai, ar aš jau darausi blogas žmogus?

Vakarėjant, nutykus dar vienai smėlio audrai ir Nojaus girtoms dejonėms aptilus Romualdo name, kartais naudojamame kaip laikina ligoninė, Anatolijaus klausimas man skamba patetiškai. Sėdime svečių namelio pavėsinėje, čia jis aptiko mane rašančią reportažą. Kai kurie ateina išsipasakoti, pradedu jų vengti. Bet jaunuolis su akiniais, iki šiol neturėjęs įdomaus gyvenimo istorijos – su juo vyksta šis tas, kas visai mūsų keleivių grupei gali pakelti ūpą.

Esame užstrigę lygiai savaitę. Romualdas po paros atšaukė mums karantiną, leido susisiekti su Keleivių pervežimo grupe, pasidalino informacija, rodančia, kad esame saugūs ir gauname pagalbą. Mikriuko radiatorius buvo beviltiškai pramuštas, jį taisant išlindo variklio gedimai. Sutartyje su Keleivių pervežimo grupe numatytas punktas – esant galimybei, keleivius kuo greičiau paimti iš laikinos apsistojimo vietos. Tik jei apsistojai ne grupės oficialiai rekomenduojamame taške, greičio terminai gali būti kiti. Prisidėjo ir judėjimą apsunkinanti stipri audra. Su Keleivių pervežimo grupės atstovais derėjomės, kad mus paims po savaitės – jei per tą laiką neprikelsim mikriuko. Vairuotojas graibėsi už beretės spjaudydamasis, kad draudimas visko nepadengs. Su Romualdu suderėjome: atidirbsime už viešnagę, taip Anatolijus prisidėjo prie darbininkų barako būrio. Montažo praktika ir elektroninių mokymo sistemų specialisto patirtis jam čia visai nepadeda. Užtat gera apylinkių atmintis iš daugiadienių baidarių laikų, programavimo žinios ir neblogi žvejybos įgūdžiai duoda taškų.

– Džetą Barysa iškart norėjo atimti, jis rado, – susiraukia jaunuolis su akiniais.

Nujausdamas tokią baigtį, perduodamas Nojų į Romualdo ir jo žmonos rankas, pasakė – vienišius Kailis paskolino apsiaustą, reiks grąžint, kaip ir džetą. Išgirdęs minint Kailį, Romualdas sugrikšėjo dantimis ir liepė Barysai prie tos mašinos nesiartint.

– Aš vis galvoju… Kieno ji, kieno tas šokoladas? Ar ten galėjo būti vaikų? Ar aš blogas žmogus, nes išvežiau Nojų, kuris ne toks jau geras žmogus, kitų žmonių mašina, ir juos užklupo audra? Ar aš blogas žmogus, nes paklusau Romualdui ir nevažiavau mašinos grąžint prieš audrą, važiuosiu tik rytoj?

Anatolijus kalba, už vartelių, vejama šuns, pradunda ožkų banda. Kai pirmąkart stojome daryti ožkų darbo, atrodė kaip nuotykis. Ožkos nuėda nemažai barščių masės, jas kartais išleidžia pasiganyti už vartų. Kai ožkos ilsisi ir ėda nenuodingose ganyklose, jas keičia pjovimo įrankiais apsiginklavę žmonės. Praretinti barščių kolonijas tenka kone kasdien, kitaip tuoj pat įsibraus į gyvenamus ir dirbamus plotus. Tų ožkų pienas nevartojamas, apkartęs, jos išgyvena nuo trijų mėnesių iki metų. Kasdien reikia apžiūrėti bandą, nusilpusias šalinti. Jų mėsa irgi ne visada vartojama. Per savaitę barščių laukuose apsinuodijusios pasilieka bent penkios ožkos. Dar dvi ar tris tenka užmigdyti.

Pirmąkart pamatę, kaip darbininkas bando sugauti iš bandos tiesės išsprūdusią, niežulio nukankintą ožką, juokelius apie ožkų darbą ir mus baigėme. Paskui kažkaip apsipratome.

Jei ne ožkos, mums barščius pjauti reikėtų dažniau, o siaubo kaskart užtiškus syvų ant apsauginių drabužių ir taip užtenka.

– Gal mes čia ne visai žmonės, gal pusiau ožkos? – sako jaunuolis su akiniais.

Anksti ryte jis išvažiuoja grąžinti džetos ir negrįžta dvi paras.

Šį projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Reportažai iš karantino: užmirštos „Romu“ kaimo pramogų imperijos galva rado naują kelią

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia.


Keturi lankininkai saugo sodybą Molėtų rajone, nepažymėtą Keleivių pervežimo grupės žemėlapiuose. „Mūsų tikslas – pratintis prie keisčiausių sąlygų. Dabar lankai, pernai – ietys ir oriniai šautuvai“, – sako sodybos šeimininkas, nedidukas, pro akinių viršų žvilgčiojantis oraus amžiaus vyriškis – jis sutvėrė imperiją, paskui nulipo nuo sosto ir leido išsipildyti atstovaujamajai namų demokratijai. Penkių namų, sujungtų žvyrkelių arterijomis per rapsų laukus.

„Romu“ – taip vadinosi užeiga atnaujintoje dviejų galų troboje rusvu banguotų lakštų stogu, po bankroto, atslinkusio su pirmaisiais ištęstais karantinais, perdaryta į žlugusio imperatoriaus gyvenamą namą. Pramogų parkas su virvėmis tarp medžių, kukurūzų labirintais ir basų kojų takais išnyko, kaip ištirpsta vaizdai nespalvotose nuotraukose, liko tik pora tvenkinių, knibždančių karosų, karpių, amūrų ir šamų.

„Romualdas“, – iškelia ranką pasitikdamas išlindusius pro savadarbį dezinfekcinį tunelį, į kurį patenkame atvėrus ąžuolo lapais apvytus vartus.

Vienas iš lankininkų, aukštas kaitros aptirpdytas studentiško amžiaus jaunuolis – Romualdas Antrasis. Titulas limpa, nes vaikšto tiesus, tankus ūsų šepetys – kaip senelio. Nedvejodamas iškrapštė visus iš mikriuko, šis liko už vartų su atskubėjusiu vyru, persimetusiu per petį dezinfekcinio skysčio kanistrą, apsikarsčiusiu žiedadulkių ir alergenų matuokliais. Vairuotojas spyrėsi nesiskirti su mikriuku, lankininkai pasiraukę leido jam iš tolo stebėti darbus, ir pro vartus eiti paskutiniam iš ekipažo.

Romualdas ne iš tų romiųjų, nuo dezinfekcinio tunelio kampuotais mostais sugena mus į pavėsinę iškart už vartų – stalas, stogelis, kopėčios, kuriomis ant jo vikriai užsiropščia visai dar paauglys lankininkas. Kitų dviejų nematyti.

Šeimininko anūkas lieka prižiūrėti mūsų, dar keli žmonės sustoja tolėliau. Mikriukas vos iškišęs vyšninį snukelį iš dezinfekcinio tunelio, tarsi įspėjimas: esat tik pusiau įleisti. Vairuotojas trumpomis kojomis mina ratus, bandydamas prisiartinti. Kažkur į mus žiūri ir dar du lankininkai. Jau po pirmojo treniruočių mėnesio jų taiklumas išaugo 15 proc. Niekas neturi ūpo sėstis, susigrūdę lūkuriuojam pavėsinėje, audros švinas ima lydytis – stogu nurieda pirmi lašai. Romualdas prašo kelionės dokumentų, vairuotojas juos turi atspausdintus, senobiškai – gelbėjimosi ratas, kai racija ir telefonai tyli.

„Mes blokuojame ryšį čia, prie vartų – šiais laikais atsargumas yra rūpestingumas. Atvykėliai turi tiesiog palaukti“, – paaiškina.

Nuo pat kelionės pradžios kišenėje spaudžiu lazerių signalais veikiantį pranešimų perdavėją, jis nuolat pulsuoja informacijos impulsų pliūpsniais. Keleiviai davė sutikimus mūsų odisėją fiksuoti visais būdais. Jeigu nebus ryšio, redakcijos kolegoms teks kapstytis toje begalinėje šifruotėje.

Paprašo kol kas grįžti į mikriuką, vos jame įsitaisome, lietus virsta pilko betono siena, užgriūva talžydamas metalą. Romualdas antrasis, įtraukęs galvą į neperšlampamos striukės kapišoną, stovi visai arti vairuotojo durų. Jis iš tų jaunuolių, kurių veiduose beveik nenusėda nekantra.

Kartą per metus kiekvienas iš keturių namų išrenka žmogų, norintį ar galintį, o kartais abu iškart, mokytis apsaugos. Penktasis namas nerenka nieko, jame Romualdas su žmona sprendžia gerokai susitraukusios imperijos reikalus. Šių metų meistrystė, lanko, kurios vos ne kasdien imasi šalia kitų darbų, Romualdui Antrajam sekasi geriau už kitas pamokas.

Žmonės pavėsinėje negaišta tartis, matė, kad Linukas ir šuo gąsdinasi griausmo. Romualdas atšlepsi žolėmis apkibusiais guminiais, pamoja keliems padėjėjams lėtai stumti mus trinkelėmis klotu keliuku. Jo pradžia apsodinta krūmais, ne iškart atsiveria vaizdas į pastatus ir kiemus. Kairiau, įrėminta medžių, Romualdo dviejų galų troba, pakalnėje pūpso pirtelė. Aukščiausiame kalvos taške – akmenų ir augalų juosiamas Romualdo sūnaus Romualdo Pirmojo, šiuo metu skubančio varyti techniką iš laukų, namas, šuns būda, keli tujų tiesės atskirti svečių nameliai, dešiniau – pastatai technikai ir derliui laikyti. Nuo kalvos matyti su lietaus pilkuma susiliejusi gelsva rapsų laukų dėmė, joje rausvuoja darbininkų barakų stogas. Kažkur turi būti ir kiti du namai.

Mikriuką spėriai nuritina iki svečių namelių. Ar mes svečiai, ar priverstiniai darbininkai? Romualdas pabarbena į langą:

– Paskirstėme vietas, kaip mums atrodė, paskui žiūrėsim. Daiktus padėsim nunešt, mašiną nusistumsim į garažą apžiūrėt.

Pakviečia išlipti po kelis. Vairuotojui leidžia paskutiniam palikti šios kelionės laivą. Svečių nameliai kvepia šviežiomis lentomis, visuose po nediduką židinį. Kišenės dydžio prieangyje – dezinfekcinė sienelė, įeinančius suvarpo skysčio srovelės. Sienos plonos, girdėti, kaip gretimame namelyje pravirksta Linukas: jis nori lanko, valgyt ir namo. Tėvai sutrikę, jie keturviečiame pastate atsidūrė kartu su Aiva ir šunimi. Neišeina apsimesti, kad toks žaidimas. Mes dviese su ministerijos darbuotoja, ji įniko kažką žymėtis užrašinėje. Trečias namelis iš kairės – Raimio ir juodaplaukės su rando žaibu, ką tik pro atvirą langą mačiau ją rūkančią po stogeliu. Deimante, durne tu, nesilydyk, spraudė vidun Raimis, parodė jam iškeltą vidurinį pirštą ir nusmelkė iš padilbų mūsų langą, tiksliai atspėjusi, kad žiūriu. Ketvirtame namelyje – jaunuolis su akiniais, vairuotojas ir urna. Yra dar vienas, tuščias ar ne, nesuprasi. Mūsų nešuliai atidaryti pūpso ant grindų ir lovų – klausiamai išsižiojusios gerklės. Skubame nusitraukti šlapius drabužius, sumesti į skalbinių dėžes. Po paros jiems baigsis karantinas, galėsime skalbti.

Apsitvarkyti ir permąstyti padėtį turime pusvalandį. Ministerijos darbuotoja man pasakė du sakinius: neuždarykite lango, man spaudimas; bet čia ne spaudai. Nebeklausiu jos vardo. Romualdas jau trypčioja prieangyje, abu su žmona ant lininių marškinių užsimetę brezentinius apsiaustus, veidus prisidengę apsauginiais skydeliais. Romualdas Antrasis ant lentynėlės pastato telefoną – filmuos mūsų pokalbį.

– Transliuosime visiems namams, paskui priimsime sprendimą, – paaiškina.

Procedūra įprasta, dabar visi viską filmuoja, saugumas svarbiausia, bet vis tiek nejaukiai muistomės. Mūsų telefonus vis dar blokuoja. Klausimai standartiniai: iš kur grįžtate, kur važiuojate, ką gyvenime veikiate, kokios trukmės karantinas jums paskirtas, ar turėjote nudegimų, alergijų, jei taip, tai kiek, kokius vaistus vartojate. Visas pagrindines sveikatos istorijas jau atskleidė kodai kelionės lapuose, pagal įstatymus duomenys apie SBP turi būti vieši.

– Ar anksčiau esate buvę Keleivių pervežimo grupės žemėlapyje nepažymėtuose taškuose? – klausia Romualdo žmona, jos balsas melodingas lyg radijo diktorės.

– Savaime aišku, ne! – pasipučia ministerijos darbuotoja.

– Taip, darbo reikalais, – sakau aš.

Dar pusvalandį po pokalbio sėdime ant lovų, klausomės lietaus ir griaustinio, paskui pasibeldęs į duris Romualdas praneša – ryšys atblokuotas, pusryčiai 9 valandą pavėsinėje prie namelių, tada taisys mikriuką. Spėju paskambinti vyrui ir redakcijai nusiųsti dalį kelionės dienoraščio – audra riaumoja nukąsdama žinias į kitą pasaulį.

*

Ryto šviesa su išblukusiais išsiaudrojusiais debesimis užklumpa mikriuko vairuotoją nepatogiai užsikabarojusį ant pavėsinės stogo, bandantį žiūronais apžvelgti teritoriją. Keleiviai pavieniui ir būreliais slankioja apie tujų gyvatvorę. Iš tos žalios sienos kyšo Romualdo sūnaus, Romualdo Pirmojo, sodybos stogas, matyti ant medinio kuolo iškeltas gandralizdis, daugiau nieko. Įėjimas į svečių namelių teritoriją – pro pintus medinius vartelius, abipus jų po žydėti baigiančių bijūnų krūmą. Priėjus artyn, matyti gėlynai, garažai, ūkio pastatai, vieno jų balkone, susiliejęs su pavėsiu, sėdi Romualdas Antrasis. Žvilgsniu atsimušę į jo kantrų laukimą, nedrįstame žengti už vartų.

– Nu, svoločė! – keikdamasis nušoka žemyn vairuotojas, pastebėjęs, kad lankininkas jam rodo dingti nuo pavėsinės. – Grafika raik laikytis, mašinų taisyt!

Nuo jo sklinda pikto prakaito ir saulės įkaitintos striukės odos kvapas. Prieš reisą susipyko su gyvenimo drauge, sakė, tu, Dareli, normalaus darbo ieškok, kiampenki ant nosies – nei buto, nei mašinos žmoniškos.
Kitoje pusėje gyvatvorės, už namelių nugarų, pakalnėn slysta rapsų laukai, žvyrkeliai, visa tai atskirta medinės raganėmis apvytos tvoros. Vairuotojas čia nenustygsta, jo planui statiškos vietos netinka.

Prieš devynias Romualdo žmona ir sūnus atmina dviračiais, apsikrovę puodais. Pamatuoja mums temperatūrą, žiedadulkių tankį, tikrina alergines reakcijas. Norma. Gauname grikių košės su sviestu, vytinto kumpio, avižinių miltų blynų su medumi ir šilauogėmis, žolelių arbatos, kavos. Pakalbina vaikus, bet neužtrunka. Po pusryčių iš darbininkų barako ateina vyras apsauginiu kostiumu, pasivedėjęs atokiau vairuotoją įjungia tiesioginę mikriuko taisymo transliaciją, pasitaria, išeina. Ryšys užblokuotas nuo ryto, skaniai pavalgę keleiviai riaugteli irzuliu. Atvažiavusi susirinkti indų Romualdo žmona sako, kad iki pietų neturėtume palikti svečių namelių ribos – kol ateis mėginių atsakymai iš laboratorijos. Ji neaukšta, liesa kaip paauglė, šiurkščius gelsvus plaukus susipynusi į pusę nugaros siekiančią kasą. Apsauginis apsiaustas permatomas, ant karės rankos išsprogę užgijusių randų žvaigždynai.

Įdienojus girdime vištų kudakavimą ir gaidžio giedojimą, laukuose burzgia traktoriai. Pro vartelius pradunda ožkų banda, vejama šuns. Kiemo tvenkinyje turškiasi vaikai, jų skaidrūs šūksniai užlieja tujas.

– Gera vieta gyventi, ar ne? – pakėlusi akis nuo knygos, sako Linuko mama pusę pavėsinės virvėmis ir lazdyno šakomis užėmusiam vyrui.

Linukas gaus lanką.

– Atidarė urną ir paėmė pelenų mėginį. Geri frykai, ką? – sako jaunuolis Linuko tėvui. – Turi laboratoriją garažiuke, neblogai prasisuko!

– Aprūpinta vieta.

Gainiodama šunį aplink namelius, Aiva ant jų stogų, vartų, tvorų suskaičiuoja penkias vėtrunges ir šešis vėjo malūnėlius. Suprantame jų paskirtį, kai pro vartus įpuolęs Romualdas Antrasis kaip viščiukus suvaro visus vidun – po penkių minučių atplūsta piktomis dulkėmis įsodrintas vėjas. Miestuose apie pavojingesnius jų debesis įspėja pranešimai į telefonus, reklaminiai stendai ir garsiniai signalai. Patikrinęs, ar visi užsidarėme langus, lankininkas pranyksta tiesiog tujų gyvatvorėje. Gal turi ten slėptuvę.

**

Po pietų, bulvinių blynų su varškės ir šviežiai raugintų agurkėlių padažu, mikriukas dar nepataisytas. Pas vairuotoją vis vaikštančiam vyrui su apsauginiu kostiumu pro dantis išsprūsta: trantas kaip reta. Su šaltos arbatos stikline įsitaisau žvejo kėdėje po jazminų krūmu. Romualdas atėjo į svečių namelių teritoriją duoti interviu. Čia jo sumanymas.

– Jūs, žurnalistai, per mažai rašot pozityvo, – pasako argumentą.

Kiti negirdi mūsų pokalbio, jazminų krūmas už namelių nugarų, bet ore gali jausti viltingą įtampą – gal interviu yra raktas į laisvę. Keista, kaip nepasitenkinimas būsima karantino vieta, į kurią vykome, virto visuotiniu noru greičiau ją pasiekti.

– Kai prasidėjo SBP, aš praradau viską, – nelaukdamas pirmo klausimo, rankomis suplasnoja buvęs užkandžių ir pramogų imperatorius.

Prieš tris metus tykiai apleistuose užkaboriuose vešėję Sosnovskio barščiai užklupo mus netikėtai. Kone pernakt įsibrovę į ūkių laukus ir kiemus, naikino derlių, nuodingais syvais degino juos kertančių žmonių odą. Sultys prasigrauždavo net pro drabužius, tirpdydavo apsauginius akinius, gadino techniką. Iš pradžių sunku pastebėti tokius pokyčius ir jais patikėti. Prireikia laiko. Trindavome į redakciją ateinančius pavienius pranešimus apie Sosnovskio barščius mutantus, kol jie išsipildė.

Pirmas ženklas buvo vaistažolių ūkio „Ramunėlės ir levandos“ skandalas 2020-ųjų vasaros pradžioje. Keturios šeimos kreipėsi į medikus ir žiniasklaidą, teigdamos, kad po arbatų ir vegetariškų užkandžių ragavimo šioje vietoje visiems prasidėjo keistos alerginės reakcijos. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai, atlikę patikrinimą, nustatė technologinių produktų ruošimo pažeidimų, rado organizmui kenksmingų medžiagų juose, kai kuriose patalpose nebuvo vykdoma efektyvi kenkėjų – vabzdžių ir graužikų kontrolė. Kol specialistai apdorojo duomenis, ramunėlės su levandomis užsidarė.

Per porą mėnesių patikrinus 188 registruotas panašaus tipo įstaigas, 94 iš jų, paėmus mėginius, pasitvirtino vartotojų skundai dėl tiekiamo maisto – daugiau kaip 80 proc. tirtų maisto produktų buvo aplipę Sosnovsio barščių žiedadulkėmis, 25 proc. geriamojo vandens turėjo sudėtyje furanokumarino, labai stipraus alergeno, kuris randamas visose šio augalo dalyse. Ūkiai ir maistavietės pakelėse cypdami krito iš verslo padangės, ir šis perseidų lietus su savimi nusitempė „Romu“ imperiją – rugpjūtį žiedadulkės ir invazinių augalų sultys iš kojų išvertė visą joje viešėjusią 52 žmonių kvėpavimo praktikos stovyklą. Romualdas prakaitavo vežiodamas nukentėjusiems klientams į ligoninių palatas atsiprašymo vištienos sultinį, mokėdamas administracines baudas, kasydamasis ūsus prieš žinių reporterių kameras, rodydamas jiems apdegintas rankas – ne iki galo išsipildęs ūmus noras išpjauti pastatus supančius barščių laukus, prie kurių saugiai mėgdavo fotografuotis pramogautojai.

– Nė sapnuot nesapnavau, kad jie ateis į mano kiemą, – palinksta arčiau, įsitverdamas į kėdės ranktūrius užgyjančių ir vėl atsiveriančių pūslių randų išvagotais pirštais. – Tada tai jau deginau juos, pjoviau, presavau į plytas su moliu, purškiau visokiais dustais, dantim tik negraužiau! O va, paskui, vaikščiodamas apvyniotom rankom, nė pjūklo nesuimsi, nė kirvio, palei laukus mindamas, susitaikiau. Verslą jie iš manęs atėmė. Bet ir apsaugojo. Mažiau landžiojo komisijos, reketininkai bijojo lįst.

Peržiemojo sunkiai. Išpardavė net numylėtus stručius paskoloms išmokėti. Pavasarį Seime priimtas SBP – Sosnovskio barščių problemos – įstatymas įpareigojo nuosavos žemės neturinčius, ūkine veikla nesiverčiančius gyventojus atlikti 1 dienos per mėnesį darbo prievolę nurodytuose arčiausiai esančiuose ūkiuose arba jų asociacijų valdomose prekyvietėse. Valstybės dalinai kompensuojamos papildomos darbo rankos Romualdo verslui suteikė antrą kvėpavimą. Pradėjęs nuo agurkų ir braškių šiltnamių, jis greitai atsistojo ant kojų ir išsiregistravo iš visų įmanomų valstybės paramos programų. Jau antrą vasarą ant pramogų imperijos griuvėsių veikia atstovaujamoji keturių kaimynų namų ir vieno darbininkų barako demokratija. Jų gyvenimus tankiai apsupę Sosnovskio barščiai naikinami saikingai, rapsų laukai prigamina masės kitų ūkių imperijų degalams, žmonės, gyvuliai ir valgomas derlius griežtai saugomi nuo vėjų atpučiamų nuodingų žiedadulkių, užteršto vandens ir tūkstančių oru planiruojančių sėklų. Romualdas kolekcionuoja senovines knygas apie ūkininkavimą, atsisakė alkoholio ir riboja gyvulinį maistą, pasninkauja, veda terapinius kvėpavimo seminarus, pirtis ir nuolat tobulina savo demokratijos sistemą. Jo 16 hektarų ūkis, susijungęs su kitais, dirba amžinuoju išlikimo varikliu.

– O kaip sugalvojote lankininkus? Ar kas nors iš jūsų mokėjo naudotis tokiais ginklais? – klausiu akies kraštu stebėdama, kaip iš rapsų lauko gilumų išnyra du berniūkščiai, nešini žaisliniais lankais – neturi teisės prisidėti prie besimokančių vyresniųjų, bet gali mėgdžioti.

– Žiūrėjau apokaliptinius serialus, – prisipažįsta.

Televizoriaus dabar jam nebereikia, nors sūnus turi.

– Sunku su tais lankais, – atsidūsta. – Bandom medžiot, tai kaip kada… aišku, su ietimis visai prastai buvo.

Vis dėlto į ūkį jis kartais atsikviečia mokinių, darbas mainais į žinias apie natūralų gyvenimą šalia barščių. Kai kurie atvyksta į mokamus seminarus. Gyvenimas barake kartu su darbininkais – ne priverstinai atsiųstais valstybės, o savarankiškai sprendžiančiais išlikimo klausimus, kartais išmuša jiems dantis ir įjunko užsipilti iš rapsų, bulvių su kruopščiai atmatuotais barščių syvų lašais varoma namine. Ūkyje ir tokie mokiniai praverčia.

Jeigu iš vietos, kurioje sėdime, žvilgsnis galėtų, perbėgęs ūkinius pastatus ir garažus, rapsų laukais užkopti į kalvą dešiniau, įsiremtų į fibrocemento dailylentėmis apkaltą kubą plačiais langais – Romualdo kaimynai Kukauskai ten laiko laboratoriją. Imperija ima mėginius ir pati sprendžia, kokį karantiną uždėti svečiams. Užtenka poros dienų, kad išryškėtų nudegimai – kontaktas su jų turinčiais kartais sukelia alergines reakcijas. Mėginiai daugelį atsakymų duoda iškart, po kelių valandų ar paros. Lietuvoje 2020 metų pirmąjį ketvirtį veikė 168 asmeninės smulkių ir vidutinių šeimos ūkių laboratorijos, palaikančios ryšį su valstybinėmis. Dar 23 dirba savarankiškai, prisiimdamos atsakomybę už tyrimų rezultatus. Kukauskų, ilgametės ligoninės priimamojo seselės ir į išankstinę pensiją išėjusio hidrometeorologo, kūrinys yra viena iš tokių savas taisykles susikūrusių laboratorijų.

– Šita valstybė man nieko nepadėjo. Baudomis apdėjo. Vis skelbia karantinus, žmonės įbauginti. Vietoj to, kad pamokytų išgyventi…

Pašoka nuo kėdės, čiumpa beveik nenugertą stiklinę ir su seilėmis pro dantis čiurkšteli žodelį – baigėm.

– Kiek laiko mus laikysite svečių nameliuose? – atsistoju ir aš.

– Kol išmoksit išgyvent! Ir atidirbsit už paslaugas, – įsiremia pilko tvenkinio drumstumo žvilgsniu ir nusisukęs eina, paskui, lyg ką prisiminęs, mosteli ranka: – Nėr daug to darbo, bet turi būt energijų mainai. Ožkų darbą darysit.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

 

 

Reportažai iš karantino. Pusiaukelėje

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė.

Pasibaidęs mikriukas smigo į lietaus pritvinkusį debesį, bent taip jautėsi keleiviai, kai jo vyšninis snukelis pavojingai šoktelėjo aukštyn. Išleidęs dejonę, sulingavo, žvygtelėjo stabdžiai, sutraškėjo kelio atramos metalas, ir vairuotojas griebėsi už odinės beretės – vėl užgriuvo, sukos!
Nuotolinio ugdymo ministerijos darbuotoja, tvirčiau apkabinusi rankinę, pasislinko toliau, kartu su kitais keleiviais prisilydė prie lango: dviejų audros debesų properšoje, nuo autostrados beveik ranka pasiekiama, pūpsojo sodyba. Vakarinė šviesa, prasprūdusi pro debesis, variu nudažė aplink siūruojančius Sosnovskio barščių laukus.
– Kelių išvalėt, ane? Užvirta du, 142 kilometran! Aš jum sako, stopudovai pražiūrėjat! – vairuotojas spjaudėsi žodžių ugnim į raciją. – Gal ir vėjs išverte, kų aš žino! Radiatorių prakalio!
Mikriuke kilo sujudimas. Akinių rėmelius pirštais visą kelią nuo oro uosto, kuriame Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos potvarkiu savivaldybės rankiojo sugrįžėlius iš Londono, gramdęs jaunuolis puolė autis sportbačius. Dvi valandos nepatogaus sėdėjimo stabčiojant patikros ir dezinfekcijos postuose iš jo ilgų kojų beveik išsiurbė gyvybę. Vyras su žmona šiaudų spalvos plaukais ir jų šešiametis, sėdynėse nenustygstanti trijulė, rankose visą kelią gniaužiusi apsaugines kaukes, mikliai paslėpė jose veidus. Rankas, ausis ir plaukus išsipurškė apsauginiu skysčiu. Iš judesių matyti – susigyvenę su nuolat ištinkančiais pasiruošimais, tikslūs ir paklusnūs.
– Aš ne Molėtuos gyvenu, man į Panevėžį reikėja! – atsibudęs nuo krestelėjimo, tarp sėdynių link vairuotojo suskubo spraustis susiglamžęs bliuzonas, nenoromis išspjovęs apvalią blizgančią galvą pavandenijusiomis akimis.
– Sėdėk, Raimi, Panevėžį uždarė! – kibo jam į rankovę liesa juodaplaukė, trindama porceliano baltumo skruostą perskrodusį rausvą rando žaibą. – Gi sakiau, siunčia mus į Molėtus laikinai. Apmokės viską. Nu, sėsk!
– Kas tau yra? – sustojo tarp sėdynių, dar pasidavė priekin, bet užkliuvo už kažko minkšto. – Nu… gers, šuo su kauk!
– Roki, ateik! – tarp priekinių sėdynių kyštelėjo rožiniais drugeliais išmarginta ranka, švelniai timptelėjo šuns ausį.
Raimis pasičiupnojo sprandą, dūsaudamas įsispraudė atgal į sėdynę, pakeliui kliudydamas į kaukes panirusios šeimynos lagaminą. Ministerijos darbuotoja kažkam skambino mosuodama rankomis, jos švarko pažastyse plėtėsi tamsios prakaito kūdros. Dudeno su neatremiamu teisuolės atkaklumu:
– Taip negalima, aš jau sakiau: atsiuntė sutręšusį mersą – karantinas ar ne karantinas, komandiruotės turi būt tvarkingos! Tai kas, kad Vilniuje nėra vietų izoliuotis – jūs turėjote laiku užpildyti tą formą, Vida! Paklausykit manęs, jūs privalote…
– Pažėjo, storūs, nėr su ko perpjaut! Karočė, apsaugų nėr darbinių, viskų išėme, kad žmonės su sava tašėm tilptų! Koks skirtums, radiators trūkįs gi, joškin kot! – apibėgęs ratą aplink mikriuką, vėl į raciją įsikibo vairuotojas.
– …su šunimi vienoj mašinoj – ar tai jums atrodo normalu?! – purslojo ministerijos darbuotoja.
– Ir su urna, – tyliai pasufleravo akiniuotasis, pusiau įlindęs į apsauginį kombinezoną – kaip ir kiti keleiviai, ruošėsi išlipti.
Skrydį ir pervežimą rezervavusi jauna emigrantė prieš pat kelionę patyrė alerginį šoką. Vietos lėktuve ir mikriuke neanuliavo. Ji vis dar keliavo sėdynėje šalia jaunuolio ekologiškoje tamsrudėje dėžėje iš kavos tirščių. Prisegta diržais.
Ar mums reikės ją neštis kartu? Ekstremalių situacijų komisijos dar prieš skrydį atsiųstose keleivių pervežimo instrukcijose buvo aiškiai nurodyta: transportui sugedus, patyrus avariją, laikinai negalint judėti, pasirūpinti apsaugomis, klausyti vairuotojo nurodymų ir kuo greičiau susirasti saugią, uždarą vietą, kur galėtų būti įmanoma sulaukti pagalbos. Sodyba galbūt galėtų atitikti šiuos kriterijus. Buvusi graži dviejų galų troba su plačialange veranda, rusvu banguotų lakštų stogu, gyvenama – iš kamino aukštyn į varines sutemas raitėsi dūmelis. Kai kurie savininkai prisiduria nuomodami patalpas karantinuotis. Kai kurie turi ir nuolatinių daug keliaujančių klientų. Izoliuotos miško maudynės, karpių žvejyba, arbata prie laužo per atstumą.
– Jedrion baton! – metė raciją vairuotojas. – Mašinos nepaliksiu! Rūgštim apeis… Reiškias, – atsisuko į keleivius, – stumsim, ane? Iki tos sodybos.
Žmonės vėl sujudo – Keleivių pervežimo grupė, atsakinga už judėjimą nuo oro uosto iki paskirtos izoliacijai vietos, tikriausiai išsiuntė pagalbą? Pastovėsim, palauksim. Žemėlapyje nerodo, kad ši sodyba siūlo nakvynės paslaugas. Jos išvis žemėlapyje nėra, iš tokių laisvūnų tikėkis ko nori. Keleivių pervežimo grupės pagalbos numeris užimtas.
– Rūgštim apspjaudys! – pagrojo pirštais per kepurę vairuotojas. – Galvot raik! Du ant kelia gul, ti bus da kitų. Nespės atvažiuot. Geriau, va, nuo autostrados pakalnėn, pariedės, paskui da šešs šimts metrų pastumsim, ir da biškį…
– Lipam, vyrai! – šokosi spraustis iš vietos Raimis. – Mažiau šnekų, daugiau darbų.
– Kodėl tik vyrai? Kam tie stereotipai? – segdamasi striukės užtrauktuką, įgėlė jauna mama. – Linuk, pabūsi čia, padėsi šitai mergaitei prižiūrėti šuniuką, gerai?
Penktokė rožiniais drugeliais marginta ranka šyptelėjo. Visą kelią sėdėjo taip ramiai, tarsi nepastebėtų aplink srūvančios be artimų suaugusiųjų likusio vaiko vienatvės. Ką mes žinome apie savo pakeleivę? Rimto veido, šypsosi daugiausia šuniui, važiuodama ruošė namų darbus, kantriai vedžiojo planšetėje trikampių ir kvadratų linijas. Į oro uostą atlydėjusi teta trynėsi akis ir niekaip nepataikė prisegti mergaitei ant kaktos užkrentančios mėlynai dažytos garbanos. Sakė, pasitikę seneliai duos velnių už tą spalvotą sruogą, Kretingoje vaikai taip nevaikšto. Bet Londone vaikšto. Kramtė lūpą, kai teta derėjosi su karščio išvarginta Linuko mama – užmesit į ją akį kelionės metu, Kretingos savivaldybė nespėjo parūpinti palydos, kvietimas į skrydį buvo netikėtas. Aš noriu tokios rankos, apsidžiaugė Linukas, jo džiaugsmas sutekėjo į mamos veidą ir virto rūpesčio debesiu. Mergaitė pasitaisė savo mėlyną sruogą, nuvydama nejaukumą: patiko mano ranka? Padarė Skaitmeniniai humanistai, tokia tarptautinė organizacija – nemokamai gamina bionines galūnes visiems, kuriems reikia. Tau dar nereikia. Penktokė rožiniais drugeliais marginta kaire ranka – Aiva, viena iš vienuolikos pernai vasarą vaikų stovykloje Giruliuose rūgščiasultėmis apdegintų vaikų. Viena iš 38 pernai stipriai nuo šio tipo nudegimų nukentėjusių nepilnamečių, kurių šeimoms valstybės išmokėtos kompensacijos nepakako savomis jėgomis įsigyti bioninę ranką.
Taigi dabar Aiva, Rokis ir Linukas lieka, visi kiti – stumt mikriuko.
– Taip negalima, man astma! – protestuoja ministerijos darbuotoja, bet vis tiek išlipa, nepaleisdama rankinės.
Ką mes žinome apie šitą pakeleivę, tvarkingai susidėjusią akinius į dėklą, užsimaukšlinusią apsauginį šalmą su skydeliu – jame išpjautas stačiakampis su dioptrijomis keistai griežtina platų veidą? Niekaip nepripranta prie nuotolinių konferencijų, keli metai iki pensijos, o vis dar prisirenka iš viešbučių nemokamų muiliukų. Šito mes nežinome, tik numanome, nes visiems braunantis laukan iš rankinės iškrenta muiliukas su atspaustu viešbučio pavadinimu.
Tvankuma sunkia visus kaip kempines. Varinė pavakario šviesa ir link autostrados švininius debesis stumiantis vėjas, formuojantis iš jų tykštančias dažų dėmes, dar neužgriuvo properšos su mikriuku. Raimis vienintelis be jokio apsauginio drabužio, kaukės – tik su odinėmis pirštinėmis ir akiniais nuo saulės.
– Čia išpūsts reikals ta pandemija! – atstumia savo moters tiesiamą kaukę. – Va, žaibs tai kai dės į mašinų!
Ką mes žinome apie dvejukę, blizgagalvį prie statybų dirbusį Raimį ir jo liesą porininkę žaibu raudonuojančiu randu, susikišusią į apsaugas? Per tą laiką, kol jis, išvarvinęs liūdesį dėl užkaltos mašinos – sienas uždarė, emigrantus išvarė – į duty free butelį, snaudė, apskambino kelias drauges patikindama, kad veža šmutkių, kaip naujos. Per tą laiką, kol penktokė paruošė matematiką, išglostė jos šunį, išsipurškė skystus juodus plaukus sausu šampūnu, telefonu išbarė sūnų, kad neperskaitė užduotos pastraipos ir kantriai ją išklausė du kartus.
Lauke nejauku, dairomės. Priekyje užvirtę, bet aplink užtvarą, nuo kurios teks atplėšti tą metalo gabalą ant ratų, švaru.
– Ti daba bišk atgal nuo tų užgriuvusių, apsisuksim, ir į tų keliukų nuo autostrados, – rikiuoja vairuotojas. – Graičiau, gal ir daugiau būt ant kelia!
Ką mes žinome apie šį žmogų, įlindusį kombinezonan dėmė ant dėmės, drabužis labiau darbinis nei apsauginis? Atvažiavo kažkur nuo Biržų, savivaldybės nebespėja susirinkti visų po eilinio netikėto karantino paskelbimo strigusių užsienyje žmonių, ir Keleivių pervežimo grupė likusiems be nieko bėdžiams aklai samdo pavežėtojus pagal skelbimus visoje Lietuvoje. Leidimą pervežti keleivius karantino metu turi, o apsaugų ne. Vis krapšto pirštais odinę beretę, keliskart apibėga mikriuką, kol mes visi stumiam, stukteli petimi, spėja įšokti vidun pačiu laiku.
Mikriukas pašėlusiai sunkus, pirštinėse prakaituojančios rankos slysta nuo jo paviršių. Oro uoste su pervežimo ir izoliacijos rinkiniais išduoti vienkartiniai apsauginiai kombinezonai nepritaikyti daug judėti, vos neplyšta per siūles. Persistengusi ministerijos darbuotoja bumpteli galva į mašinos skardą, nubrozdina skydelį. Biudžetinis variantas, išeik į lauką ir neatlaikys.
– Dar vienas užgriuvo, stabdyk! – į mašinos šoną barbena akiniuotas jaunuolis.
Ką mes žinome apie ilgšį elektroninių mokymų sistemų specialistą, gerai pažįstantį apylinkes, nes čia dažnai plaukdavo baidarėmis? Nedaug, tik tiek, kad bute Vilniuje jo laukia katė, netikėtas nukreipimas izoliuotis Molėtuose suardė planą.
Kaip jie atsiranda ant kelio, visai iš niekur. Raumenys dega, varinis ir švininis dangus nugriaudėja visaapimančiu juoku. Ragindami vieni kitus riksmais ir keiksmais, įstumiame mikriuką į autostradon įsičiulpusią žvyrkelio tiesę. Šioks toks kalniukas, parieda. Ministerijos darbuotoja užsikosėja, pritūpia ant žemės. Abipus keliuko – liepų alėja, lipnūs syvai, susimaišę su audros tvankuma, panardina į tirštą oro kisielių. Už liepų alėjos – po vandens pilną griovį. Saugosi. Dar keli šimtai metrų, žvyrkelis pasisuks į kairę, užropos ant aukštumėlės, joje rasime sodybą, apjuostą elektriniu piemeniu.
Linuko mama pamojuoja prie lango prilipusiems vaikams. Ką mes žinome apie moterį, prašiusią stiuardesių pakeisti įrašytus filmukus kitais, kurių autoriai – etišką atlygį propaguojantys kūrėjai? Nedidukė ir tvirta, žvelgia kiek prisimerkusi, turi strazdanų, nebaigtą disertaciją, ką tik prarado programavimo verslą. Ne viską gali daryti per nuotolį, pasakė vyras. Ką mes žinome apie šį vyrą retėjančiu plaukų apskritimu pakaušyje, iš draugų Londone 35-ojo gimtadienio proga gavusį teleskopą permatomame maišelyje ir sugrūdusį jį į lentyną virš sėdynės? Išskyrus trumpą diskusiją su akiniuotu jaunuoliu apie lazerinių telefonų galimybes, jis visą kelią tylėjo.
Varinė šviesa gęsta, vėjo gūsiai čežina apsauginius kostiumus. Kitoje autostrados pusėje, berželių guote, išsilydo žaibas.
– Prė darba! – iškiša galvą pro langą vairuotojas. – Da biškį!
Prieš savaitę audra šiame rajone nuo kalvų nuplovė saulėje įkaitusių, neapsikentusio ūkininko nukapotų Sosnovskio barščių stiebus ir žiedus, vanduo, persimaišęs su nuodingais syvais, užtvindė vasaros festivalio dalyvių palapines. 75 žmonės patyrė įvairaus laipsnio nudegimus, 189 ligoninėje suteikta pagalba prasidėjus alerginėms reakcijoms, 2 ištiko tokia stipri šieno karštligė, kad medikams prireikė ne vienos konsultacijos su kolegomis nuotoliniu būdu ieškant tinkamų vaistų. Festivalio organizatoriai pareiškė stabdantys veiklą pramogų srityje, kol bus pasirūpinta patikimesne teritorijų apsauga. Vyriausybė atšaukė leidimą vasaros renginiams lauke iki tūkstančio žmonių.
Patirti audrą 142 kilometre mes nenorėjome. Stumdami ir pailsėdami išsukome iš liepų alėjos. Atsirėmėme tiesiai į aukštus medinius vartus – du ąžuolų lapais apvyti stulpai, tvirtos lentos. Nuo vieno stulpo sviro virvė su pririštu varpeliu.
– Rimtai? – jaunuolis su akiniais pačiupinėjo tą paprastą įtaisą. – Gal jiems galima parašyti?
– Kų či rašyt, skambink!
Nedrįsdamas apžiūrinėjo varpelį. Raimio palydovė ranka plekšnojo per striukės kišenę, išsipūtusią nuo cigarečių pakelio. Vakar policija išplatino pranešimą, įspėjantį grįžtančius nestabčioti Keleivių pervežimo grupės sudarytame žemėlapyje nepažymėtose vietose. Bet pagalbos numeris užimtas.
– Matai, panašu, kad atsiskyrėliai natūralistai… Transporto taisyti nelabai padės, neturės kuo, – lyg sau, lyg vairuotojui sumurmėjo Linuko tėtis, muistydamasis įplyšusiame kombinezone.
– Apiplėš! Ir dirbsim kaip vergai, niekas nesuras – ar maža tokių istorijų! – gniaužė rankinę ministerijos darbuotoja.
Ūžtelėjęs vėjo gūsis nusinešė žodžius. Reikėjo Londone pralaukti. Vairuotojas nusispjovė, nepiktai – keleivių visatos dreifuoja šalia nepaliestos, jam rūpinčios tik kaip mikriuko organizmo dalys.
– Nu ti turim žurnalistį, tegu paklaus, kėp či išėja. Skambink!
Ką mes žinome apie žmogų, į kurį visi dabar trumpam atsisuko? 1,69 arba 1,70 m ūgio žurnalistė su dviem telefonais, kompiuteriu ir kuprine, sutikusi visus mikriuko keleivius Londono oro uoste. Ji rengia reportažą naujienų portalui apie norinčių grįžti paskelbus karantiną lietuvių pargabenimą į šalį. Po skrydžio jai vis dar užkritusios ausys. Vienas telefonas tuoj išsikraus nuo rašymo. Labai nori į tualetą ir pasikasyti akis, nes prakaitas sunkiasi į lęšius. Akys mėlynos. Aš ta žurnalistė.
Nespėju pasiruošti klausimui, nes iš liepų prie vartų kaip katės išsliuogia du pavidalai ir sustoja per kelis žingsnius nuo mūsų. Rankose lankai.

***

Šis projektas finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos.

Peraugę haiku. Ilgesio eilėraščiai per karantiną

Per karantiną išpuldavo nemiga, atsibusdavau ir prisimerkusi nuo ekrano šviesos į telefoną rašydavau nei tai eilėraščius, nei tai peraugusius haiku. Kelias savaites vienintelis žmogus, kurį galėjau apkabinti, buvo mano vyras. Artimieji liko toli, vaikystės pavasario pievos, kurių buvimą kasmet pasitikrinu, irgi. Rašiau sau tokius apkramtytus atminties atodūsius prieš miegą. Nesušukuotus ir naivokus, tinkamus nemigai pasūpuot. Sakiau sau, kad gana bus, kai vėl žmones ir vietas pamatysiu, ir buvo. Bet vienas vakar vis tiek atėjo. Sudėjau visus čia, galima patogiai nusileist iki to paskutinio. Šuo buvo vardu Dingis. 

*

Gulbinėlis
Taip vadinas tas ežeras
Taip vadinas žmogelis
Kur parėjo nekviestas
Ir parėjęs susirangė į ežią
Jo galvoj ilsėjos
Didelis miestas

*

Moterytės ant kranto
Ak tikrai
Čia tiktai
Susivėlusios švendrės
Iki upės
Dar keli kibirai
Juosvo liūdesio
Du baikštūs narai
Vakarą nuneša

*

Ant lieptelio
Šlapiai išgulėta žymė
Kaip liesutė
Debesies be lietaus
Vėlė

*

Vario šaltinis
Po stirnų kojomis
Siūlas priešaušrio saulės
Į vandenį puola
Vėjo raibuliai
Per užuolaidą bėga
O mano stirnos
Stiebias į miegą

*

Šalpusnio plaukeliai
Ir juose vabalėlis
Kas dviračiu mina pro šalį
Neužkliudę prarieda

*

Irisas
Purtosi rasą
Nutirpęs visas
Ir basos kojos į žolę
Panyra lėtai
Lyg nenorėdama
Tavo diena
Į šilumą ritas
Patylėdama
Ten kur turi praeiti
Naktinės pamainos
Šešėliai

*

O pavasario vėjai
Mes kaukes ant pusveidžių dėvim
Ateikit rytoj

*

Krapų skonis ar blakių
Avietinis dangus žada lietų
Ir gal už šitos tvoros
Rytojaus nebus
Bet dar palaukim
Labai neskubėkim
Nes pro šalį
Viltingai praeina
Džiūstančiom malkom
Prakvipęs žmogus

*

Raunamo ajero aitrą
Rūkas pagavęs išlydo
Mes su mama vandeny
Įbridusios tirpstam
Reiks dar pareiti
Ir ajerą bliūdan pamerkti
Bet dabar toks šiltumas užliejęs
Bandom jo atsigerti

*

Vištakojai
Tie žolių kareivėliai
Kad ir kaip juos stebėčiau
Triskart per dieną paauga

*

Į juodą vandenį
ievos šakos panyra
O juoduma ta
Apgaulę tyrą
Slepia kaip
Stebinčią akį
Ir mano kojos
Ir mano rankos
Dyla
Su mėnuliu
Brendant
Į juodą vandenį

*

Avių vilnos
Išdrikusios bliūde žolėj
Išmirkusios
Visai nebaltos
O mano dienos
Pro sietą pabirę grūdai
Žali agrastai
Nevalgomos

*

Kibiras pilnas
Nakties
Iš šulinio dugno
Prieš nešant namo
Nupilt
Žolėj varlė
Sujuda

*

Lelijų karūnos ugninės
Pro žoles ir pro langą
Akis tos spalvos neatsigina
Į sapną nusineša

*

Kregždės lizdas
Ant plytos
Iš nieko lipdytas
Pilnas kvartalas naujų

*

Sklaidau aukštą žolę
Pamečiau
Lakinio batuko
Kaspinėlį
O gailestingumo
Rasa per rankas
Tuščiom
Iš bažnyčios
Parėjom

*

Paparčiai
Išauga iš mylimo žvilgsnio
Ir nirčiai
Kimba į taką
Vis mažiau jo
Bėgant į daržą
Vis arčiau
Žalias vakaras

*

Suvyniok
Popiečio miego čiužinį
Raudonais dryžiais
Saulės nubalintą
Nepalik
Pievoje gulinčio
Į namus parskrist
Reikia kamanei

*
Vapsvų lizdas
Kaip klausimo gausmas
Į nieką daugiau
Negali žiūrėti

*

Paryčiais
išsiliejo pieno kaniukas
ant dobilų rūko vilna
pasidėjus kraselę
sėda melžti apsukus
tavo dieną – spalvotą skarelę
apie galvą
ir mišką ir kelią
*
Dviračio ratas
praskiria balą
lietaus burbulai skyla per pusę
po skardiniu stogeliu kioskelio
trys lietpalčiai ir musė
*
Pašte varvantys lietpalčiai
kvepia žaliais vandenim
jie dar tykiai banguoja
nyra gilyn
Kaip atšalo!
sako moteris pirma eilėj
jos žodžiai salsvi
nuo pašto ženklo klijų
plūdena lipa rankove
Tuoj išeis autobusas!
lieka kabėt
virvele parištas tušinukas
ant durų rankenų
ežero lieka

*

Saulė daug arčiau

susirangius ant šuns būdos stogo

įsiūta skardoje

po mano kojomis

dalinamės viena rieke duonos

pagauna ore

savo dalį ir uodą

didelis vidurdienio kalnas

pareina apkibęs šienu

Lapių miestas. I

– Lapės sugrįžo į miestą, – praskleidusi virtuvės lango užuolaidą, pranešė Geronima.

– Ofisų žiurkių išmislas! Dronas naujų neužfiksavo, – stūgtelėjo iš vonios.

Vis dėlto jis atėjo, neiškentė, pusiau nuskustame žande susimetė medžioklio jaudulio gumbas. Geronima nemėgo to pykčio gumbo, bet dabar, žvelgdama į kiemelio žvyre aplink nudryžusias rudai nutepliotas pašiūres šiušinėjančias lapes apšiurusiais pavasario kailiais, norėjo pasierzinti. Į jos darbo paskyrą jau tris valandas ir septynias minutes neįkrito nė viena užduotis, ir nors kompiuterį laikė atverstą, ant stalo tvarkingai išsidėliojusi administracines priemones, jautėsi pamiršta.

– Matau keturias, – iškėlė keturis pirštus, vos nekliudydama kavos puodelio, – Vikai, gamta atsiima savo, aš tau sakau, ir mokslininkai rašo…

– Tu čia labai nejudėk, a girdi?

Čiuožtelėjęs prie užuolaidos, stebėtinai lengvais žingsniais, nederančiais prie pakumpusios, per languotų trumparankovių marškinių siūles besiveržiančios masės, sustingo stebėdamas. Metras septyniasdešimt trys ir su ūsais, va tau ir didvyris, pagalvojo Geronima, bet juk mūsų kiemui jis toks ir yra – mintis nemaloniai dilgtelėjo skrandį. Vyras dairėsi nubraukęs nuo skruosto skutimosi putų likučius. Aišku, nusivalė į užuolaidas.

– Atrodo, sveikos, – patenkintas pusbalsiu įvertino. – Vyrai drono nekėlė, pietų pertrauka, tai… Nešk šratinuką.

Ji nesiginčydama nuslydo, kaip vanduo nutekėjo nuo kėdės, pasilenkusi nukrypavo iki spintelės po kriaukle – sėdėjo arčiau, ką darysi. Atitraukusi šiukšlių dėžę, nuėmė po ja paklotą guminį kilimėlį, sugraibė išsitraukiančią rankenėlę. Dalis spintelės grindų atsivožė kaip futliaro dangtis, iš jo gelmių iškrapštė lengvą orinį šautuvą – tokį, kuriais šaudoma tire. Tik patobulintą, Vikas viską patobulina, šitas užtikrintai kala iki penkiasdešimties metrų. Vadina šratinuku, nors šaudo ir kulkomis. Iki karantino susirasdavo morčiaus priveiktus benamius katinus ant kiemo pašiūrių stogų, o dabar – na, dabar laikai tokie. Atsargiai spaudė ginklą prie savęs, mintyse keikdama chalato skvernus, kuriuos vis primindavo. Vyras jau buvo be garso atkrapštęs orlaidę, joje susiradęs vieliniame tinklelyje praardytą skylę. Viską atliko lėtais, minkštais judesiais, kurių iškart netekdavo, vos baigdavosi medžioklė.

Atsargiai padavė jam šautuvą, stengdamasi laikytis už nugaros. Norėjo dar pažiūrėti į lapes. Šios knisosi po maišelį, paliktą prie vienos pašiūrės durų. Pavargėlis Bromas, tai vis jo mada šlaistantis po kiemelius prisėti tokių atliekų bombų. Tiek kartų teko išpilti į kriauklę kavą pastebėjus, kaip katė ar varna tąso iš ten kokį bjaurų gabalą. Bet jei ne Bromo maišiukai, tos lapės gal neateitų.

– Neišversk kavos, – įspėjo, puikiai žinodama, kad Vikas, imdamas šratinuką ir su juo susiliedamas, niekada neužkliudo jokio nereikalingo daikto, net jos.

– Nejudėk, – prilipo prie orlaidės, kišdamas vamzdį pro skylę. – Iki pietų pertraukos pabaigos reikia susitvarkyt.

Bet ar jiems tikrai reikia, norėjo pasiginčyt, nors užsimerkusi, kai jis taikėsi ir murmėjo – paimsiu dvi, kitos pabėgs, labai spitrios pasitaikė – matydavo kaimynę Gitą, grįžtančią iš miesto darbų su menku daviniu, kieme nusiplešiančią dulkėmis apneštą, prakaituotą vienkartinę kaukę ir nuspaustu, paraudusiu veidu uodžiančią, ar pro langus besivyniojančiuose tirštuose dukrų verdamos sriubos garuose bus kas mėsiško. Dėl panašaus į gripą ir COVID-19, tik keliskart mirtinesnio, kas kelis mėnesius grįžtančio silpnesne ar stipresne banga COVID-20 viruso, tymų, pasiutligės protrūkių skelbiami ir atšaukiami karantinai, komendanto valandos, nepaprastos padėtys ir laikinos apsaugos priemonės prigamino tiek bedarbių, kad Užimtumo tarnyba juos tiesiog užregistruodavo privalomiems darbams. Menka išmoka ir parama maistu, daiktais ar paslaugomis turėjo kainą. Miesto skolininkai, taip juos vadino, pavydžiai sekdavo akimis žalsvomis uniformomis vilkinčius tikruosius miesto darbininkus, tokius kaip Vikas.

– Viktorai, – tą rudens pavakarę, šlepsėdama kiaurais guminiais jam iš paskos, rodydama į jo rankoje tabaluojančią gyvastį išleidusią lapę, kreipėsi Gita. – Ne darbo metu atėjo, tai kam jums važiuot, rūpintis…

Būtų vyrus įspėjęs, droną pakėlę, reikėtų vežt ištyrimui ir utilizavimui. Bet šiandien ne jo pamaina, o lapei nepasakysi, atslinko prie konteinerių. O Gita ką, sava, šitam kieme jau dvidešimt metų prasilenkia. Atidaviau, nukirto grįžęs, tingiu važiuot. Geronima stengėsi negalvoti, iš ko kaimynė kepa kotletus, sutikusi jos dukras besileidžiančias iš trečio aukšto, kaip reikiant palinksmėjusias, nusuko akis. Paskui liovėsi, nes kai kurie kaimynai pradėjo Viko prašyti pasaugoti kiemą nuo lapių.

– Vaikai čia žaidžia, nesaugu, – sustabdė kitą rytą vėjo perpučiamas chalatas, tik geriau įsižiūrėjus panašus į vos cigaretę nulaikančią kaimynę Rasą. – Mes patys jas sutvarkysim… Empėdė* geri vyrai, bet pats žinai – surinks, išveš, kiemą nachrien uždarys. Oi, atsiprašau, viršininkas. Sunki pamaina. Tai va, mes patys…

Niekada ir neklausė, kaip tris vaikus auginanti ir tris paeiliui užklystančius net per griežčiausius karantinus vyrus laikinai priglaudžianti kaimynė sutvarkė pirmą iš jo gautą lapę. Pamažu nusistovėjo nerašyta taisyklė: kas nors, arba jis pats, pamato kieme priklydėles, patikrina stebėjimo dronais grafiką, ir jei MPD akys kitur, traukia iš slėptuvės šratinuką, o paskui tiesiog išeina iš kiemo, nusisuka nuo lango, kol viskas baigiasi. Neturėjo supratimo, kaip jie pasidalindavo. Tik iš kepamos mėsos kvapų galėjo spėti, kad buvo laikomasi eilės. Jeigu, retas džiaugsmas, neužfiksuota dronų atklysdavo stirna, kiškis ar atliekų smarvės suviliotas šernas, imdavo darbinį šautuvą, greitosiomis sugraibydavo kišenėje nežymėtų šovinių. Tada jau būdavo kitaip. Iš niekur suplasnodavo tamsūs palto skvernai, ilgšis benamis Bromas padėdavo nutempti grobį į rakinamą pašiūrę, švilpčiodamas susižvejodavo drabužio klostėse išblizgintą peilį. Ateidavo kaimynų vyrai, šviežienėlė, šnabždėdavo jiems Bromas, rodydamas, kaip rėžti ir dirti, pjauti ir kapoti. Vikas šiaušdavo plauką nenoromis pripažindamas didesnę meistrystę, bet piktą gumulą nurydavo pradėjus dalintis. Jo teisė pirmumo, jis vadas. Koją pirmyn išmesdavo, glostydavo ūsus, mėgaudamasis lūkesčiu purvinas, vietom kraujo lašais aptaškytas kaukes pasmakrėn nusismaukusių vyrų veiduose. Dalindavo, pats manė, teisingai. Niekas ir nesiskundė. Jei šią vietą nuo laukinių žvėrių valytų oficialiai, apie mėsą tik pasvajot. Dar ir išvis uždarytų butuose dėl pasiutligės grėsmės. Taip vis nutikdavo viename ar kitame kvartale, name, kieme.

Šratinukas nepavedė, dvi atgulė, dvi spruko. Dabar ir tos, ir tos jau ne Viko rūpestis. Mikliai pridengė atplyšusiu tinkleliu skylę orlaidėje, padavė ginklą žmonai, šis nugulė slėptuvėn. Per kiemą jau lingavo kaimynė Rasa, jos vaikai rakino pašiūrę. Vikas nušlepsėjo atgal į vonią, bet prieš atverdamas duris atsisuko:

– Lapės tai ne gamta. Pasiutligė arba mėsa, ot.

Geronima šyptelėjo, išpylė atvėsusią kavą į kriauklę. Atsisėdo prie stalo taip, kad užuolaida dengtų tą dalį kiemo, kur palei pašiūres krutėjo kaimynai. Neįkrito nė viena nauja užduotis. Jos valstybinė įstaigėlė vis mažiau pasigesdavo buhalterės, jau ir taip dirbančios puse etato. Dar šiek tiek – ir taps miesto skolininke, eis rinkti visur besimėtančių panaudotų vienkartinių kaukių, pirštinių, akinių, laistyti ir ravėti žaliųjų salelių, valyti miesto sienose įtaisytų po didesnių dulkių audrų užsikimšusių smėlio filtrų, pristatyti nemokamus maisto produktų davinius ir dirbti šimtus kitų darbų, kuriems neužtenka gerai apmokamų miesto darbininkų rankų. Perliejo glitus nerimo virpulys pagalvojus apie gerokai sumažėsiančias apsaugos priemonių siuntas. Iki šiol jos valstybinė įstaigėlė pareigingai išduodavo kaukes, pirštines, akinius, dezinfekcinį skystį, net vienkartinius apsauginius kombinezonus, paštomatas kieme pasipildydavo laiku. Miesto skolininkai priemonių trūkumą dengdavo patys, medijose nuolat mirgėdavo pranešimų apie nesertifikuotas, brokuotas išduotas priemones ir koronovirusų, pasiutligės, tuberkuliozės, žarnyno infekcijų ar alergijų protrūkius jų bendruomenėse. Miestas atkakliai eksperimentavo mėgindamas miesto skolininkus suburti atskiruose kvartaluose, pasistūmėdamas pirmyn kaskart, kai naujos bangos įgąsdinti ir susilpninti žmonės įsiaudrinę imdavo pritarti ir atsitraukdamas ramybės periodu, pradėjus kelti klausimus, ar taip nepažeidžiamos pamatinės žmonių teisės.

– Demokratija viena, o sveikata kas kita, tik karantinas ir kontrolė laiko miestą, – aiškindavo „Boulangerie“ kepyklėlės savininkė, guldydama Geronimai ant lėkštelės kruasaną su cinamonu, liedama kavą ir naujausias paskalas, dėl kurių bent dukart į savaitę buvo verta sumokėti plėšikišką kainą.

Tapus miesto skolininke, kavą gali gerti ne visur. Gal ne iškart, atsižvelgiant į kelias smulkias buhalterines paslaugėles, bet po kelių stipresnių protrūkių neišvengiamai, „Boulangerie“ savininkė panorėtų nuskaityti jos dirbančiojo asmens patvirtinimo kodą. Tokio, žinoma, neturėtų, teisė sėdėti viduje ir gerti kavą iš puodelio taptų užginta. Kaip ir visur, o ypač šioje miesto dalyje, kur daug įvairiaspalvės publikos, viskas priklausytų nuo kepyklėlės savininkės nuotaikos. Kartais viduje, kartais lauke arba vien išsinešimui. Prasidėjus patikrinimams, tektų rinktis paprastesnes vietas, kur niekam neberūpi visada turėti dezinfekcinio skysčio, dėvėti kaukes ar laikytis išpuoselėtų higienos ir aptarnavimo taisyklių. Vikas tokias vietas mėgo ir noriai lankė, bet jai šitai sunkiai priimtina. Visada norėjo išsikelti iš šito namo, šito kiemo, šito kvartalo, bet dukrai išvykus gyventi į Londoną, nusipirktą butą saugesniame rajone išnuomojo – laikinai, ir tas laikinai vis dar tęsiasi. Nėra taip blogai šitame triaukščiame, gelsvus dažų lopus dar išsaugojusiame storasieniame name nedideliais langeliais, su puikiomis niekam nepriklausančiomis palėpėmis, kuriose galima laikyti visokį šlamštą, įsirengti balkonėlius, terasas ar leisti pernakvoti Bromui. Nėra taip blogai, nes čia daug paribių, lengvinančių gyvenimą.

– Kuri šiandien diena? – šūktelėjo į vonią, taip sau, jai nelabai rūpėjo.

– Trečiadienis! – Vikas išlindo jau nusiskutęs, nutrepsėjo į kambarį, grįžo su žaliais ir raudonais kvadratais margintu kombinezonu. – Maistomatų diena, ruoškis.

– Bet mes dar turim… Mums nereikia, – Geronima dairėsi po virtuvę, lyg ieškodama gero argumento.

– Ką turim, ką turim! Atsargas reikia kaupt. Tavo tas darbas… O Emilė Londone? Atidarys sienas, parvažiuos…

Piktai pešiodamas ūsus nuslinko į koridorių autis batų. Taip, jei Emilė parvažiuos ir atsiveš sūnelį, iškart dvi burnos. Geronima dūsaudama apsitempė kombinezoną. Aukštesnė ir liesesnė už vyrą, melancholiškai išsprogusiomis akimis, ramiai linguojančia eisena – jai šis vaidmuo tiko. Iš sandėliuko koridoriuje iškrapštė porą elektrinių dviračių, pritvirtino prie bagažinių maistomatų tiekėjų logotipais pažymėtas dėžes.

Išsivarę dviračius į kiemą, nerado jokių lapių nei žmonių buvimo ženklų. Tik virš pašiūrių kabančių balkonų su plazdenančiais skalbiniais gilumoje sugirgždėjo senės Krisos vežimėlio ratukai. Bet Krisa nei vaikšto, nei kalba, tik kartais kikena – nesiskaito.

Gaivi žydinčio pavasario pradžia skverbėsi net per akinius ir kaukes, prieš kelias dienas nulynojęs lietus priplakė prie žemės dulkes. Geronima užvertė galvą į žiedų žvakes kraunančius kaštonus, pasisukiojo, gaudydama vėją. Tais dviračiais kasdien neprilakstysi, maistomatų tiekėjų logotipai nenusigramdo. Ir registracijos numeriai tuoj nebegalios, teks parduoti Tiekėjui**, gal ras tinkamus žmones, mokančius pertvarkyti visokią techniką.

Pro bažnyčias, per grindinio akmenis, tada naujai nutiestu šaligatviu prekybos centro pašonėje iki viešbučio, už kurio rikiavosi naujų namų kvartalas. Tvoros ir vartai, švarios gatvės, žali kiemeliai – geras rajonas, pilni maistomatai. Jų paribio rajone maistomatai apskurę, rimtesni ūkininkai ir parduotuvės rečiau leidžia užsisakyti savo produkciją. Čia viskas kitaip, kiekvienas butas turi ne po šiaip sau asmeninį skyrelį – po visą skyrių. Gėlių, daržovių ir vaismedžių lopinėliai, viena kita namo bendrija laiko triušių, vištų ir asmeninį viso to ūkio prižiūrėtoją. Ūkininkai kasmet dejuoja dėl tonomis pustomo dirvožemio, sausrų, nebeveikiančių trąšų, o tokios salelės turi lėšų išmanioms laistymo sistemoms, puikios kokybės augalams ir visokioms mindfulness paskaitoms juose.

– Gražu, – apsidairė Geronima, Vikui stabtelėjus prie iš anksto nusižiūrėtų vartų.

Vyrai iš MPD pasidalindavo visokia informacija. O dabar informacija pinigas.

– Paskubam, a girdi?

Suvedė kodą, vartai su kalvio išraitytomis kaštonų žiedų šakomis atsivėrė, ir jie su savo dviračiais pateko vidun. Gatvė iš tikrų nugludintų akmenų. Slyvaitės apsipylusios žiedais. Įdomu, ar čia tos geltonos, neskanios, ar…

– Nu?.. – Vikas jau brazgino raktų ryšulį prie artimiausio maistomato.

Kodai kodais, o raktai niekada nestringa. Kaip ir jų pasirinktas vaidmuo: maistomatų tiekėjai, tikrinantys skyrius, šalinantys sugedusius produktus, valantys, dezinfekuojantys. Tokia paslauga išties veikė, buvo lengva. Kai kuriais atvejais žmonių darbas vis dar pigiau nei robotų.

Atsidususi pradėjo varstyti duris, įgudusiais judesiais pačiupdama po vieną kitą produktą. Visa esmė neplėšti, neimti visko iškart – gražiai, po vieną, praleidžiant kelis skyrelius. O tada tegu aiškinasi, kas supainiojo užsakymus: bendrijos nariai, tiekėjai ar sistema. Vikas dėl akių purkščiojo dezinfekantą į skyrelius, pavalydavo rankenėles.

– Perviršį parduosim Tiekėjui, va ir bus pinigėlių, kai sienas atidarys ir Emilė grįš, – vis pasikrapštinėdamas kaukę, murmėjo Vikas.

– Nesičiupinėk, – subarė ji. – Kam jai išvis grįžti, ten darbą turi…

– Palaida bala ten! Nei tualetinio popieriaus, nei vakcinų… Čia tai bent suveikt galėsiu, – trinktelėjo spintelę aršiau nei įprastai.

– Tai čia tik dabar, tik du mėnesius taip, ko tu plėšais!

Nukando žodį, nes laiko turėjo nedaug. Aišku, jis teisus, ten palaida bala. Bet ir čia. Štai, prieš savaitę pritrūko vakcinų nuo pasiutligės, ir vien jų kvartale mirė benamio šuns įkastas paauglys. Jos bendradarbei lapė įkando anksti ryte nešant šiukšles, būklė sunki. Bromas gedi draugelio narkomano, taip ir nepaklausė jo vardo, žino tik tiek, kad neapdairiai užmigo parkritęs stotelėje prie šiukšliadėžės.

– Geronima, – Viko balse vėl ta medžioklio gaidelė, ir dar kažkas daugiau. – Eik prie vartų, paspausk mygtuką, atsidarys.

– Ką?.. – apsidairė nusipurtydama mintis.

Prislinkęs prie dviračių kaip nematoma perkarusi šmėkla, dantis šiepė juodas teliuko dydžio šuo. Geronima seniai nematė jokio teliuko, taip kalba Tiekėjas, apvažiuojantis ūkininkus užmiesty. Tas šuo. Kaip jis čia atsirado? Šitam saugiam kvartale, viduj?! Geronimai ėmė drebėti rankos. Jiedu beginkliai, negali vežtis šautuvo į tokią misiją. Jos vakcinacijos nuo pasiutligės kursas dar nebaigtas.

Šuo urzgė, jau buvo apėjęs dviračius, ir dabar tarp jo ir žmonių neliko jokios užtvaros.

– Eik ramiai, eik, – Vikas čiupnojo ūsus po kauke, kažko graibėsi kišenėse. – Nebūk tu… eik!

Jos gyvenimas buvo ryški paklusimo tiesė. Kaukė ir rasojantys akiniai ribojo matymo lauką, bet vartus įžiūrėjo gerai. Jeigu bent vienas iš dviejų liks sveikas, tai… o kas? Viko balsas stūmė pirmyn, ji stengėsi nežiūrėti į šunį. Kaip ir į tas lapes. Gamta atsiima savo. Štai, trys žingsniai, visa nugara jaučia, kaip šuo skrieja tiesiai į jos vyrą. Ir neatsisuka. Nes tiesiog, ji iš to kvartalo, kur neatsisukama.

– Roki, ateeeik! – berniukas šaukia šunį, ir pasaulis sustoja.

Taip, šaukia šitą šunį, koks berniukas gali laikyti pasiutusį šunį, galvoja Geronima, tada apsisuka ir ima bėgti atgal, sugniaužusi kumščius. Mato Viką įsitvėrusį rankomis maistomato kubo viršaus, kojomis taikantį į juodo teliuko snukį.

– Roki, – vaikas bėga artyn, šuo žiūri į jį putotu snukiu.

– Išdurnėjai, ar ką?! – šaukia berniukui, pastodama kelią. – Kviesk tėvus, jau iškviečiau MPD, skambinu policijai! Pasiutligės židinys kvartale!

Vaiko akys didelės.

– Jis nieko, jis nekan…

Šuo susidomi berniuku. Vikas nušoka žemėn, puola prie dviračių. Ji irgi griebia dviratį, kelios sekundės, ir spės užšokt.

– Užpuls vaiką… – nuleidžia rankas.

– Nu! – traukia iš krepšio pupelių skardinę, paleidžia į šunį.

Inkštelėjęs tūpteli, pataikė.

– Bėk namo! Atsivesk tėvus! – šaukia berniukui, ir pagrasina kita pupelių skardine.

Ir jis bėga, stebėtina, kad šitaip klauso, bet svabiausia – bėga. Jiedu šoka ant dviračių, ir kol šuo pasileidžia paskui, viskas nuspręsta, žmonės laimėjo laiko ir atsitraukia.

 

*MPD – Miesto priežiūros tarnyba, teikianti privalomas miestui paslaugas.

**Tiekėjai – asmenys, legaliai arba ne aprūpinantys miesto gyventojus įvairiais daiktais, paslaugomis, tarpininkaujantys perkant ir parduodant. Alternatyva virtualiems sandoriams, kuriuos stengiamasi kontroliuoti.

Luvras. Su kauke

Luvras. Pirmas kartas gyvenime, kai užsidėjau kaukę. Tai dar atrodė, bent šiek tiek, kaip žaidimas, nors mano Luvras buvo vasario 1 dieną. Prieš tą kelionę kiekvieno iš mūsų trijulės kišenėje atsirado spirituotų servetėlių. Mama įdėjo kelias kaukes. Pasvarstėm – saugu važiuoti, ar jau ne? Turėjo būti pusiau saugu, dar bent kelias šias dienas, kol keliausime paskutinę iki nežinia kada kelionę. Taip buvome nusprendę. Prancūzijoje gal porą dienų iki mūsų skrydžio nustatytas pirmasis atvejis. Ne Paryžiuje.

Luvras dar neturėjo, negalėjo būti atšauktas. Jis buvo tuose nauju popieriumi, dažais kvepiančiuose istorijos vadovėliuose, kurių neleisdavo iš mokyklos neštis namo. Kaip ir Pompėja. Jis buvo mano galvoje tarsi išgalvota būtybė, nes tai, ką po tyrinėjimų knygose ir pasakojimuose, medijos kanaluose pagaliau pamatai, vis tiek yra toji būtybė, gaunanti dar naujų blyksnių žvynams.

Norėjau pamatyti miesto legenda virstančią Leonardo da Vinci parodą, tai dar viena būtybė mano galvoje, bet bilietus būtų reikėję pirkti anksčiau nei lėktuvo. Neberizikavome. Ir kai ėjau į tą Luvrą, kur prie durų puikiai valdo eiles, tikrina su aršaus mandagumo siūleliu, kur srautais plūsteli azijiečių su kaukėmis, kai žiūrėjau į uždraustą salę su užrašu apie tą parodą, atrodė, likau viena nelaimėlė, nepatekusi į stebuklą. Malpermesita*.

Kažkada grįžusi perskaičiau atsiliepimą apie šitai parodai tekusius reklamos pliūpsnius: tiek grotažymių #mustsee, tiek „Gražioji Feronjė“ žvilgsnių iš renginio afišų ir tiek besiinstagraminančių turistų, kad save gerbiančiam meno išmanytojui telieka sprukti ir slėptis kavinėje.

Betgi, galvojau žiūrėdama į kelis XVI amžiaus paveikslus, rodančius, kaip muziejaus parodų atidarymo proga išsipustę didikai grožisi paveikslais, eidama menėmis, viena už kitą puošnesnėmis, Luvras kaip tik ir skirtas žiūrėti iki nukritimo. Jis skirtas žiūrėti ir parodyti, kad ten buvai. Nuo pat atidarymo 1793 metais, nuo pat Napoleono priplėštų meno kolekcijų rodymo, per visas monarchijos restauracijas ir demokratijos trūkčiojimus Luvras nedarė nieko kito, kaip tik kvietė žiūrėti ir rodytis. Toji didžiulė meno saugykla, kaip ir po atviru dangumi slūgsanti Pompėja, savaime yra menas, istorija, kultūra ir reklama viename, ji pati yra pranešimas spaudai, instagramo nuotrauka, prekybos centras, mediumas ir medija. Nėr ko bijoti, kad ji patiks, nes menas moko matyti, cha cha.

Kiekvienas turi savo žvilgsnį, todėl žengę į Luvrą ir užsidėję kaukes – bent du iš mūsų, nes čia tikrai buvo didžiausias žmonių susibūrimas per visą kelionę – patraukėme ne tiesiai prie Monos Lizos. Aš tiek ilgai norėjau aplankyti Luvrą, kad tai dienai artėjant nusprendžiau nieko negūglinti, nesižymėti jokių maršrutų. Kad jau Leonardo da Vinci liko nepasiekiamas, norėjau leisti muziejui pačiam vesti mus. Taip ir buvo. Pirmiausia patekome į antikos, egiptiečių radinių ir meno sales – mano galva, nuo to geriausia pradėti 90-ųjų vaikams, kurie atsižiūrėję tų laikų paveikslėlių vadovėliuose ir netikėję, kad įmanoma visa tai išvysti gyvai. Nors šis tas kartojasi, jeigu matei Pompėją, bent man – niekada neatsibosta.

Senovės Rytų, Egipto, Afrikos, Australijos, Azijos, indėnų, islamiškasis menas – daug kolekcijų buvo matytos tik nuotraukose ir televizijoje, arba nematytos niekur, ir tose salėse norėjosi stabčioti prie kiekvieno kampo. Nes ir pastato kampai unikalūs.

Aš visiškai nesigailėjau, kad ėjome per sales be išankstinio maršruto, nesigailėjau, kad nesikartojau savo menkų žinių apie dailę ar skulptūrą. Vis tiek įdomūs paveikslai, skulptūros, artefaktai, brangenybės ir būtybės mane susirado. Jaučiausi tarsi sklaidyčiau didžiulį meno žurnalą, atpažinčiau meistrų darbus, kurie dar neišsigryninusiais pavidalais, pavardėmis, technikomis lydi nuo vaikystės – dažnai net ne pačius darbus, tik kelis potėpius vienur, kelis šviesos blyksnius kitur.

Brolis skaičiuoja, kad jeigu informacija apie Luvro sukauptus 380 tūkst. eksponatų teisinga, tai prie kiekvieno stabtelėjus bent 30 sekundžių ekskursija truktų mažiausiai 130 parų. Todėl mes bėgam, stojame ilgiau tik ten, kur labai širdis patraukia. Matau ir daugiau bėgančių.

Prie žymesnių skulptūrų ir paveikslų vyksta iškeltų mobilių telefonų apeigos. Stebėtina, bet jas suprantu ir pati fotografuoju. Kaip dažniausiai nutinka, daugiausia nuotraukų lieka niekam neparodytos, tik man pačiai reikalingos – žinau, kad atmintis aptirpdys detales, kurias norėčiau turėti ryškias. Nepavyks. Nors mėgsiu, kaip visad, perbėgti per nuotraukas. Mėgsiu išsirinkti kurį iš nusifotografuotų sudominusių paveikslų, pasidomėti dailininku. Savotiškas žaidimas. Šiandien skaičiau apie Viktorijos laikų anglų tapytoją Richard Dadd, įsimiklinusį vaizduoti antgamtinius dalykus, jo gyvenimo istorija pažymėta talento ir psichikos ligos, o paveikslas „Mieganti Titanija“ mane privertė stabtelėti ir kažkodėl galvoti apie Terry Pratchett „Mažuosius laisvūnus“. Nežinau, kodėl kartais stebėtinai keistai „nuskaitom“ kūrinius. O važiuodama iš Paryžiaus į oro uostą autobusu, kuriame jau buvo vienas ar du žmonės su kaukėmis, tyrinėjau kiekvieną ispanų dailininko Juan de Arellano gėlės lapelį. Meditacija, ir tiek.

O kaukės, tiesa, kaukės. Tikrai džiaugiausi ją turėdama, kai laukiau eilėje prie Monos Lizos, nors kaukėtųjų eilėse buvo mažai. Laukdama prisidairiau į ne mažiau puikius paveikslus aplink. Eilė juda greitai, stypsot bandant įmatyti paveikslą ilgai negali, bet ir nereikia. Priimi Luvro taisykles. Stebi, kaip besiinstagraminantys mandagiai užleidžia vietą norintiems paskaityti kūrinių aprašus, o paskui ir patys skaito. Tiesa, prie pat Monos Lizos kaukę nusiėmiau. Pasiderėjau su savimi, bet vis tiek jau buvo praėjusios tos dvi valandos. Žmogiška, norėjosi „tikros“ nuotraukos. Gal tuo metu kokia sena grakšti profesionalaus meno dama žiūrėjo atlaidžiai į mane pro akinių viršų, bet iš esmės mes visi atėjome to paties. Mes nenorime apie meną perskaityti, atsižiūrėti laidų ar išgirsti pasakojimų – reikia ir patiems pamatyti. Rafinuotoje ekspertų kultūroje ir pramanyto meno kūrinius gaubiančio religingumo, kylančio iš rinkos vertės, rūke, apie kuriuos kalba John Berger knygoje „Kaip menas moko matyti“, iš tiesų reikia atviromis akimis žiūrėti pačiam. Dauguma žmonių įsitikinę, kad muziejuose pilna šventų relikvijų, susijusių su jiems neprieinama misterija, ir ten neina, sako J. Berger. Velniškai teisus, o dar daug kas mano, jog paprastas žmogus įgalus tik nufotografuoti paveikslą, uždėti grotažymę ir papostinti. Bet kai mes atveriame muziejus, galerijas, sales, kai meno pasaulis nebėra pažinus tik iš menkų vadovėlių, kai stojame atviromis akimis prieš įvairiausius kūrinius – tai tarsi nusiimame kaukes. Gali nesuvokti meistrystės ir kontekstų, bet tas svarbus pirminis žvilgsnis, artima patirtis jau įvyko.

Kas tas Luvras, galvojau sėdėdama kavinėje, krimsdama per brangų kruasaną ir gerdama per brangią popieriaus skonio kavą.

Po kelių valandų bėgimo, ėjimo, stoviniavimo, žiūrėjimo, stebėjimo be pusryčių galvoje sproginėjo spalvos, vaizdai, taurėmis daužėsi barokas, skambėjo renesansas, dundėjo afrikietiški būgnai, nepertraukiamai ėjo naujienos, dantiraščiu rašytos. Aš paprastai meną vartoju mažomis dozėmis. Bet čia turėjome tik tą vieną dieną. Po pertraukos spėjome apžiūrėti beveik viską. Ir tai buvo gerai, nes Luvras, mano manymu, yra begalinė kelionė, nuosekli, bet nebaigiama lygtis, sakinys be taško. Jeigu pasirenki patirti jį beveik visą, eini savotišką meno istorijos piligriminį kelią. Mokaisi dėtis į širdį ir stebėtis žmonijos gebėjimu kurti, suprasti, kodėl kai kurie užsispyrę saugo tai, kas ne visiems vertinga – pavyzdžiui, senas knygas. Ir kartu išmoksti nežiūrėti į viską pernelyg rimtai. Juk pažvelkit, kartais didžiausias meistras tapo gėlės žiedą, kurį vakar nepastebėję praėjome. Talentingas menininkas serga psichikos liga, ir mums atrodo, kad jo gyvenimas buvo baigtas tą dieną, kai atsidūrė ligoninėje. O štai jis ir ten tapė. O dar vienas niekada ir nežinojo, kokie geidžiami bus jo paveikslai. Tu pats niekada neįtarei, kad ir be Luvro esi apdovanotas – Rubensą prieš Luvrą mačiau Žilinsko dailės galerijoje Kaune. Kopi laiptais pas Nikę, fotografuojiesi. Mažos mūsų pergalės. Bet ką daugiau galėtum padaryti, atsidūręs tokioje meno saugykloje?

Paprasčiausiai nusiimi kaukę. Eini gatvelėmis, kol atrandi ankštą kavinę su staliukais, atstumiamais padavėjo, veidrodžiais už nugaros, lentynomis virš galvos striukėms. Krenti į aksomu išmuštą kėdę, valgai antienos confit, geri vandenį ir vyną. Šiek tiek galvoji apie tuos svarius antikinius aukso papuošalus, ką tik matytus už stiklo. Ir apie šviesą paveiksluos, lygiai tokią, kuri buvo šioj gatvėje, aname balkono lange, šitoje vyno taurėje. Keisčiausia, kad Luvras tikslių dalykų ir modernaus meno gerbėjui broliui, istorijos, gamtos ir karo su politika mėgėjui Tomui bei man, atkeliavusiai čia labiausiai dėl paveikslų, paliko lygiai taip pat iš galvos neiškrapštomą įspūdį.

Vos po kelių savaičių po mūsų grįžimo Luvras užsidarė karantinui.

 

*Uždraustas (esperanto).

Nykstančių garsų muziejus

Yra garsų, kurie nejučiomis nunyko iš kasdienybės. Anąkart tai buvo kavinėje pro garus, pokalbius, pro duris įsiurbtus gatvės ūžesius prasisunkęs „Nokia“ skambėjimas. Tiri riri tiri riri, tiri riri ryyy. Apsidairiau nesmagiai, o kartu ir viltingai, nes kam nepatiktų grįžti dešimtmetį atgal ir vėl būti dvidešimt plius. Telefonas skambėjo dėduliui kartono spalvos striuke, nežiūrėjau jam į akis žinodama – kišenėje nešiojasi nebe šiuolaikybės garsą.

Dar yra trumposios žinutės pyptelėjimas, su niekuo nesupainiojamai nokiškas, bent kartą per metus pasigirstantis troleibuse, bibliotekoje, bažnyčioje. Aš nežinau, kas bus, kai garsas visai išnyks, todėl ir lankausi vietose, sutraukiančiose padėvėtus kūnus.

Ryto garsas, kurį išgirdau neseniai per telefoną, kai vyras skambino iš žvejybos – gaidžio giedojimas. Net sustingau prisiminusi atsibudimus nakčiai duodant paskutinį tamsų apkabinimą, kai girdi tik savo širdies plakimą, jokių šviesų iš lauko, atgaivinančių tapetų raštus, nieko – bet jauti tuoj kažką prasidėsiant, gal dėl to tas nakties amžinumas nebeatrodo toks užtikrintas. Skaičiuoji sekundes, minutes, užsnūsti, o tada sidabrinė strėlė perplėšia sapno užuolaidą – kakariekūūū! Kas antrame kieme, netgi tada, kai naujakurių namų kvartalėliai virsta miestu, netgi tada, kai iš jų dingsta karvių mūkimo, ožkų mekenimo garsai. Ar šitas šaižus žadintuvas, nekęstas visa moksleiviška sąmone, nutilo kartu su vasaros rytais ilgesingai ūkčiojančiais traktoriais, kamazais, iš tolių rūkais atplaukiančiais graudžiai metaliniais moskvičių dejavimais? Įsiėdę, savaip kraujyje įsirašę ir nebestebinantys garsai – net kai vis rečiau girdi, esi jų pilnas ir dar kurį laiką atrodo, kad niekas nepasikeitė.

Dar kurį laiką apsidžiaugi, kad tavo garsai ne muziejuje. Nuomojame bute atradau garsą, varinėjusį mano širdies ritmą vaikystėje: tykų, nepermaldaujamą, ilgesingą, ramų sieninio laikrodžio tiksėjimą. Naktimis, kai kambariuose ir už jų garsų beveik nebelieka, klausausi jo ir įsivaizduoju, kad šio kambario pasaulis visuomet liks toks pats, užkonservuos visas jo esybes neskubriam saugiam plūduriavimui. Tik. Tak. Švelniai numurkia mopedas gatve, burzgia šaldytuvas, komposteriu pažymiu troleibuso bilietėlį, švyyyst, nukrinta laidai ir fejerverkais pažyra žiežirbos, zyzia dešrelės plonumo dienos šviesos lempa, kaulus persmelkia laidinio telefono skambutis, kaimynai vėl zeimeriu pjauna malkas, kasos aparatas skambteli išspjaudamas stalčius su monetomis ir banknotais, vaikas švilpauja prie žando prispaudęs molinį paukštelį, spragteli muilinės mygtukas, sniegas girgžda pjaunamo metalo balsu, kompiuteris suvalgo diską, zvimbteli metalinės lovos spyruoklės, dreba spintelės ant trumpų kojelių stiklai, vapsvų lizdas sūpuojasi ant serbentų krūmo ir gaudžia.

Taip, aš pradėjau džiūgauti išgirdusi arklio kanopų kaukšėjimą asfaltu, monotoniškai jaukų vežimo girgždėjimą. Tokie reti garsai – o prieš dvidešimt metų kiekvienas miestelis jiems buvo skyręs pagarbią vietą šeštadieninių turgų dienomis. Neseniai prisiklausiau tokių garsų Ukrainos pakelėse, kaimuose ir miesteliuose. Bet jau ir ten nebeišgirdau upėje skalaujamų paklodžių pliaukšėjimų – o mano vaikystėje pusė naujakurių moterų su vaikais suvirsdavo į paupius, apsigaubę deginimosi pledais ir išplautų, skalauti paruoštų drabužių gniutulais.

Išnokusios aguonos sėklų barškėjimas, kai kratai jos karūnuotą galvą. Šito jau gal nelabai nupasakočiau, kas patikėtų. Girgždantys spausdintuvai bankuose, mėtantys raides ant plonyčio popieriaus. Klaviatūrų barškėjimas interneto kavinėse. Sausas sunkaus metalo ir stiklo švirkšto, išimamo iš dėžutės, barkštelėjimas prieš tai, kai pakvimpa spiritu ir juo permirkęs vatos gabalėlis prilimpa prie odos. Nukrečiamo termometro garsas. Orkaitėje besilydančio fermentinio sūrio šnypštimas. Sprogimas! Tas kojas pakertantis pokšt, kai berniukas skelia akmeniu į juostelę su parako skritulėliais. Karvės mūkimas rūke. Čežanti brezentinė striukė. Varveklio krytis nuo stogo į skambantį ledą. Viltingas Vidiako kasetės, praryjamos vaizdo leistuvo, klakt. Televizoriaus šnypštimas mirguliuojant pilkšvų žvaigždžių begalybei. Mažo lėktuvėlio burzgimas karštą vasaros dieną. Sūpynių girgždesys.

Kai pavargstu traukti visus šiuos garsus iš atminties muziejaus, bandau įsisavinti miesto pakraščius, properšas, kuriose išgirstu giedant gaidį, dejuojant zeimerį, girgždant medines duris. Ir staiga suprantu, kad jau niekur gatvėje manęs nėra sustabdęs mėnuliškai išsišiepęs vaikas, išpyškinantis įprastinį „pirkite laikraštį, tik du litai“. Nei Biržuos, nei Vilniuje, niekur.

Uodų knyga

Kaip jie atsirado

pilkas debesis iškrito iš dangaus

išsigandęs blaškės ir sparnais plasnojo

ūžė jis pakibęs ant pušies šakos

gąsdino mezgėją

juodakojį vorą

grambuolį iš parduotuvės

einantį patykojo

mačiusių tai pienių

pievoj trys nuvyto

tiktai rūko gijos

debesį supjaustė

ir uodų sparnus

vakaras išdžiaustė

 

SVAJONĖ

Kai saulė pramerkdavo kairę akį, kad pasižiūrėtų į ežero veidrodyje atsispindinčius savo žandus, Uodų valstybėje, Vabzdžių ir Vabalų Pasaulio Žemėlapyje pažymėtoje kaip Plaukiojanti Sala, Spanguolynės gatvėje besiglaudžiančio uodų namelio samaninis stogas švelniai suvirpėdavo. Virš stogo iškilusi smilga-palydovinė antena subanguodavo, ir penkiolika mažų uodukų iškrisdavo iš pelėžirnio ankščių lovų.

Tada pasigirsdavo garsas, panašus į lėtai besisukančio lėktuvo propelerio. Pamažu jis darydavosi garsesnis ir garsesnis, kol ūžimą nustelbdavo riešuto kevalo arbatinio cypimas, kuris pabudindavo Uodą Tėtį.

– Nežinau, ką mes darytume be laumžirgio sparnų energijos, bet, mieloji, darbo pienių žiedadulkių gamykloje šiandien tikrai nebus – savo sparnų galiukais jaučiu, kad lis, – niurzgėdavo Uodas Tėtis tiesiai Mamai Uodei į ausį.

Jeigu ji būtų klausiusi tolesnių vyro šnekų, tikrai nebūtų turėjusi laiko virti spanguolių košės vaikams, kurie stumdėsi eilėje prie rytinio rasos dušo.

Po minutėlės visas namas pasipurtydavo, ir nuo smilgos pakildavo didžiulis laumžirgis Mėlius Debesylas. Kai visi uodukai paaugs ir sumanys pasisvečiuoti už Plaukiojančios Salos ribų, Mama Uodė sutupdys juos ant vabzdžio uodegos, šluostysis voratinklių nosinaite akis, o paaugę ilgasnapiai paslapčia išmauks įdėtas spanguolių sultis dar prieš kelionei prasidedant.

Pats laumžirgis su uodais niekada nekalbėdavo, nes buvo įsitikinęs, kad suprasti jo kalbas – ne uodo snapui. Jis net apsimesdavo, kad pro savo sparnų gaudesį negirdi penkiolikos plonų „labas ryyyytas!“. Užtat jis vertino nuosavos uodų šeimos smilgos patogumą, nes taip buvo įprasta nuo senų laikų: laumžirgiai gyvena ant nugludintų ir uodų sparneliais nublizgintų smilgų, tiekia jiems savo sparnų energiją, transporto paslaugas, o šie ketvirtadienio vakarais ant stogo kraigo pakabina kibirėlį dumblių sriubos ir visada perspėja, jei artinasi piktas žvejys, nusprendęs gaudyti melsvus malūnsparnius ir mauti juos ant kabliuko. Sklido gandai, kad po Plaukiojančia Sala gyvena Šapalų Plėšikų būrys, ir kiekvienas iš jo narių savo plačiuose žabtuose gali pradanginti dešimtis laumžirgių.

Kaip ir kiekvieną pirmadienį, Mėlius Debesylas gėrėjosi savo tamsiai mėlynais sparnais, blizgančiais saulėje, ir skrido tiesiai į Vandens čiuožikų teatrą, kuriame dirbo aktoriumi. Kaip ir kiekvieną pirmadienį, jis akies krašteliu pastebėjo, kad vienas iš penkiolikos uodukų, Siurbius Ilgasnapis, bando pamėgdžioti jo sparnų judesius ir plonyčiu balseliu zyzia malūnsparnių dainą.

– Užaugęs aš būsiu laumžirgis, – įsikibo į sparną Mamai Uodei, kuri bandė vienu metu patikrinti penkiolikos beržo tošies mokyklinių kuprinių turinį, orų prognozę Vabzdžiatinklyje ir išgerti Tėčio Uodo paruoštą ajerų nuovirą.

– Taip nebūna. Tu – uodas.

– O aš išmoksiu!

Išmokti būti laumžirgiu dar neišmoko nė vienas uodas. Bet Siurbius nenuleido snapo ir sparnų. Kiekvieną vakarą visi keturiolika jo broliukų ir sesučių užsikimšdavo ausis samanų gniužulėliais, nes Siurbius zyzdavo, burgzdavo ir plakdavo sparnais taip, kad darėsi panašus į labai mažytį, labai pavargusį, labai tylų laumžirgį.

O Mėlius Debesylas, sukirtęs ketvirtadienio vakarienę, šešiomis kojomis stipriai apkabindavo slidų smilgos-palydovinės antenos kamieną. Glūdėdavo ten labai tylus, kol iš kairiojo dangaus krašto pasigirsdavo didžiulių sparnų čekšėjimas. Artyn. Artyn.

„– Užaugęs aš būsiu malūnsparnis“, – galvodavo laumžirgis.

Kitą rytą jis imdavo burgzti, plakti sparnais ir gausti taip, kad darėsi panašus į labai mažytį, labai pavargusį, labai tylų malūnsparnį.

 

RŪKO KALBA

Spanguolynės gatvę staiga užgriuvo cypiančių, žviegiančių, tarškančių ir kliegiančių garsų banga. Iš darbo pienių žiedadulkių gamykloje einantį Uodą Tėtį Ilgasnapį prispaudė prie žemės, pūstelėjo nuo jo geltonų žiedadulkių debesį, apsuko snapu atgal į takelį, vedantį nuo namų, ir galiausiai paliko apstulbusį.

– Bent jau nereikės skalbti, turėsiu laisvą vakarą, – pakrapštė snapą Uodas Tėtis.

Įveikęs paskutinius milimetrus iki namų, pasiekė durų rankeną, bet dar viena baisi banga tvoskė į nugarą ir aplamdė sparnus.

Iš vidaus sklido zyzimas, nedarnus aplamdytų sparnų viksnojimas ir Mamos Uodės komandos: „Gaudykit košę!“, „Traukit iš po lovos brolį!“, „Į sandėliuką, mikliai!“. Košę sugauti, žinoma, buvo ne uodo snapui, todėl ji laisvai pasklido po namus ir, pralindusi pro lauko durų plyšį, šleptelėjo Uodui Tėčiui ant dešinės kojos. Po koše liko penkiolikos uodukų sąsiuviniai su matematikos namų darbais, bet jie tikėjosi, kad niekas jų negelbės.

Niekas nespėjo nė švilptelėti, kai takeliu atskubėjusi skruzdėlių komanda nugramdė košės kraštą nuo Ilgasnapio kojų, susikimšo į kišenes ir dingo po tuščiu lietaus nuskalbtu sraigės kiautu, riogsančiu Uodų šeimos kaimynystėje. Vasarą čia užsukdavo pavėsio pasiilgęs Dėdė Sliekas, bet apskritai gero būdo Lėtaeigė Sraigė leisdavo savo namu naudotis visiems, kam tik prireiks.

O tada iš lietaus lašo balos išsikapstė gauruota kirmėlaitė Pūkė ir sukliko:

– Tai jiii! Aukštyn galvas!

Iš visų plyšių kyštelėjo kelios dešimtys įvairiausių nepatenkintų galvų. Siauro pelkinio gailio lapas  linko nuo keisto įtaiso svorio. Tai buvo ant pušies spyglio pamautas plokščias gintaro gabaliukas, kurį kojomis mitriai suko, kartkartėmis šoktelėdama viršun ir plekštelėdama šešiomis kaustytomis kojytėmis vienu metu, rusva ir labai savimi patenkinta blusa.

Prasibrovę pro košės masę, savo snapus laukan kyštelėjo penkiolika uodžių ir uodžiukių. Ir neteko žado.

– Ei, jou! DJ Cyp Rėk čia jau! Letenėles ir antenas į viršų, broliai!

– Kokia keista jos kepurė, – išsižiojo kirmėlaitė Pūkė, pastebėjusi iš užjūrio jūros kopūstų megztą blusos beretę.

Daugiau niekas nebespėjo nusistebėti, nes jos kojų sukamas aparatas vėl paleido cypiančių, žviegiančių, tarškančių ir kliegiančių garsų bangą. Kas turėjo, puolė kamšytis ausų samanų gniužulėliais, kas ne – pasipustė letenėles arba bandė pasislėpti košėje.

Ir tuomet žemė sudundėjo, pelkinis gailis susvyravo, o DJ Cyp Rėk su visu savo pultu kūlvirsčia nusirito žemyn, žemyn ir dar žemiau – tiesiai ant samanų kilimėlio prie Uodų namo durų. Keliasdešimt jau patenkintų galvų sužiuro į tolstančią Grambuolio Rambio nugarą.

– Nė vienoj šaly nemačiau tokios muzikos negerbiančios publikos… – kūktelėjo blusa, glostydama spyglio lūženas. – Kokio šlamšto jūs čia klausot, broliai?

– Rūko dainų, – išdrįso atkimšti kairę ausį Siurbius.

– Pūko?

– Rūko. Vakarais. Šliaužia ir lopšines dainuoja. Tik būtų gerai, kad kas nors išverstų jo kalbą į vabzdišką.

Taip DJ Cyp Rėk visam sekmadieniui liko laukti rūko lopšinės. Nes ji tikrai gerai mokėjo užsienio kalbas.

 

SUGEBĖJIMAI

Bato įspaustoje pėdoje susirangusioje baloje gyveno juoda Dėlė Bedalė. Ji buvo tokia drovi, kad bijojo net pažiūrėti į savo atvaizdą balos atspindyje.

– Aš negraž – ik – iii… Bais – ik – ik – iii…, – verkdavo ji prieš pusryčius, pietus ir vakarienę.

Tik pavalgiusi samanų sultinio pasijusdavo geriau. Stengėsi neklausyti į svečius užsukančių giminaičių pašaipų: „Kur gi jūs matėt dėlę vegetarę? Cha cha cha!“. Dėlė Bedalė liesėjo ir juodo, bet nedrįsdavo atsikirsti šaipūnams.

Kartais Mama Uodė apaudavo penkiolikai uodžiukų aulinukus: berniukams – žalius, mergaitėms – raudonus, ir vesdavosi juos prie pėdos formos balos, nes Dėlės Bedalės ašaromis atskiestas vanduo puikiai gydydavo vaikiškas uodiškas ligas.

Kol visi penkiolika patenkinti turkšdavosi, Dėlė nulįsdavo į tolimiausią balos kampą, tyliai šniurkščiodavo, vartydavo akis ir jausdavosi Labai Naudinga. Nė viena dėlė pasaulyje neturėjo tiek gydomųjų galių.

 

KAS TU?

– Kas tu? – sušuko Siurbius Ilgasnapis į samanose išrausto drėgno urvo gilumą, mat buvo pastebėjęs iš jo kyšantį šakotos antenos galelį.

Plaukiojančią Salą švelniai liūliavo vakarinis varlių choras „Žalias pavasaris“, todėl iš pradžių uodžiukui pasirodė, kad tas, kuris tūnojo tamsioje gelmėje, visai nenori kalbėtis. Sparneliais perbėgo šiurpuliukai, bet susigėdęs savo baimės zyzlys išpūtė krūtinėlę ir spygtelėjo garsiau:

– Kas tu esi-iii?!

Pamažu atsklido balsas kaip būgno dūžis – šiuos visa vabalija ir vabzdija buvo išmokusi atpažinti kaip kasmet žmones prie ežero sutraukiančios Rasų šventės garsus.

– Kad nežinau. Manau, įvyko baisių baisiausia klaida, todėl iš anksto atsiprašau už tai, kad negaliu suteikti detalios informacijos apie…

– Kaip galima nežinoti, kas esi?

Iš ajerais dvelktelėjusio urvo gilumos kyštelėjo antroji antena ir juodo pakaušio kraštelis. Tas, kam jis priklausė, Siurbiui pasirodė pasibaisėtinai didžiulis.

– Gal jie visi bijo… iii… ateiti ir jums pasakyyyti?

Padaras, kuris pasirodė besąs didžiulis juodas vabalas, atsakė dusulingu pūškavimu. Sukaupęs visas jėgas, galiausiai išvilko tamsų kūną su blizgančiais kietais sparnais į viršų, dribtelėjo tiesiai ant kilimėlio su užrašu „Visas kojas valytis būtina“ ir pavartė akis.

– Matai, mažiuk, teoriškai mane vadina aštuoniataškiu auksavabaliu – gnoribus variabilis, jei supranti, ką turiu omenyje, kchu, – kostelėjo aštuoniataškis, nevykusiai bandydamas slėpti iš gėdos susisukusias antenas.

– Tai visai gražus pavadinimas, ir skamba išdidžiai! – apsidžiaugė uodžiukas, ir pats sau tyliai pagalvojo: „Kad taip man tokį… Reikės Vabzdžiatinklyje pasitikrinti, ar mūsų giminėje tik culex pipiens, ar ir kokių nors auksasnapių yra“.

Uodų giminę dažnai pravardžiuodavo kraujasiurbiais, nors uodai berniukai paprastai būna tikri vegetarai, o uodės mergaitės maitinasi griežtai pagal grafiką, kurio laikytis išmoksta vabzdžių ir vabalų mokykloje.

Vabalas pakinkavo galvą, atsiduso, tada atsispyrė ant visų šešių plaukuotų kojų, kilstelėjo blizgantį kūną ir lėtai apsisuko vietoje. Tiesiai prieš Siurbiaus snapą išniro liūdna akis:

– Ar matei? Juk matei? Šiuo atveju teorija tiesiog baisiai, nedovanotinai skiriasi nuo praktikos!

– Kokia teorija?

– Taškeli, teoriškai mane vadina aštuoniataškiu auksavabaliu. Auksiniu vabalu! O iš tikrųjų aš visiškai, neatitaisomai juodas! Kaip tau tai patinka? Ar tau atrodo teisinga? Ar jums, uodams, taip nutinka?

Visiškai juodas auksavabalis prisidengė letenėle akis. Visoje Plaukiojančioje Saloje jis buvo vienintelis gnoribus variabilis, todėl savo reikalais skubantys vabzdžiai ir vabalai gražiuoju neskubėdavo spręsti šios jam svarbios problemos. Ką ten spręsti – niekas nenorėjo klausyti aštuoniataškio istorijos, o jei kam nors jo prireikdavo (Saloje gyvena tiek visokių gyvių, kad kuriam nors kurio nors kada nors vis tiek prireikia), šaukdavo tiesiog „Ei, vabale!“.

– O ką, jei susigalvotum sau kitą? – dingtelėjo uodžiukui.

– Ką kitą? Gyvenimą?

– Kitą vardą! Pasivadintum taip, kad visi suprastų, koks esi…

Aštuoniataškis net nustojo krimsti samanos stiebelį – taip jis darydavo visada, kai antenas sukaustydavo liūdesys. O juk tikrai – jis galėtų būti… Galėtų tapti…

– Juodulys! Tikram vabalui toks tvirtas ir elegantiškas vardas puikiai tiktų! Tik… kaip atsikratyti senojo?

– Galėtum kam nors paskolinti. Kam nors, kas neturi savo, bet labai norėtų bent laikinai turėti.

Taip paprastai prie save atradusio Juodulio urvelio atsirado didžiulis ant beržo tošies išraitytas toks skelbimas: „Norinčius pasiskolinti nebereikalingą pavadinimą aštuoniataškis auksavabalis (gnoribus variabilis) prašome maloniai kreiptis (šaukti į urvą tris kartus) į Juodulį Vabalą (nežadinti vakarais, ačiū). P.S. Visas kojas ir letenas valytis būtina!“.

 

Bantukas

Bantukas, bantukas, – tįsta keturmetės prie mėsos vitrinos žodžiai.

Įsikibusi į dukslaus vilnonio palto rankovę, trypčioja nuo ant kojos, baltų bantukų atspindys šoka rausvų žalios mėsos gabalų paviršiuose.

Kita palto rankovė vos nenušluoja ant vitrinos padėtos lėkštelės pinigams, ji pilkšva nuo monetų įrėžių. Čiumpa maišelį, pilną vištienos krūtinėlių, kitoje prekystalio pusėje pardavėja žirafos kaklu, melancholiškai svyrančiais akių ir lūpų kampučiais pirštu atsainiai nubraukia ant lėkštelės užtiškusį kraujo lašą. Kasdien tiesi kaip styga, priekyje styrančiais it žaislinio liūto karčiai plaukais, kurie negyvoje lempų šviesoje įgauna violetinių atspindžių, ilgais pianistės pirštais varto muštinių, krūtinėlių, nugarinių išklotines, ir šios pardavėjos rankose virsta natų lapais, laukiančiais, kol bus sugrota širdis pjaunanti melodija.

Vitrinoje išdygsta papurusi šviesi galva, tai antroji pardavėja, taip pat maždaug penkiasdešimties, garbanota ir tukli, plačiai dovanojanti šypseną – net smulkios auksinės grandinėlės vijos įsiręžia į kaklą. Jos mostai aprėpia nedaug, užtat balsas degančiomis strėlėmis ir juoko pliūpsniais apšaudo negausius lankytojus, kurį laiką atrodo, kad virš jų galvų sklando vien to švilpiančio, ugningo balso draiskanos.

Ji ir bus ta pirmoji regėtoja, pamačiusi už troleibusų žiedo užkliuvusios gatvės pabaigoje stojant gaisrines ir greitąją – tuo metu kaip tik eina paaiškinti dviem būtybėms odinėmis striukėmis ir treningais, besiveržiančioms vidun su aplink kojas besisukančiu vilkšuniu mišrūnu, gyvenimo ženklus.

– Alus ne čia – sekančios durys, – įsiremia į klubus ties slenksčiu, tiedu sužiūra nustebę, vėjas plaiksto iš po megztų kepurių styrančius gaurus.

Šuo vis tiek prasmunka vidun, neria tiesiai prie mėsos šventovės, paltas aukštai iškelia maišelį su vištiena, į kurį jau taikosi nasrai, vaikas tiesia ranką – visus neaiškius ketinimus gali sustabdyti glostymas. Balsas nuo durų smeigia strėlę, paltas bando įspirti, per vitriną persisvėrusi pardavėja žirafos kaklu šlepteli skuduru; taip susipina kojos, rankos ir letenos, nešvarus vanduo nuo skuduro varva nuo kaspino, o ranka pasipuošia raudonu rėžiu nuo dantų. Keturkojis sprunka, su juo atėjusios būtybės atsitokėjusios kėpestuoja tolyn, prisukami ilgakojai žaisliukai, ką tik pradėję bėgti nuo stalo krašto.

– Įkando, jėzusmarija, pasiutęs! – skudurą prie krūtinės priglaudžia pardavėja, vis dar saugoma vitrinos, paskui meta jį ir ilgais žingsniais driekia link susikūprinusio palto, pabirusio maišelio su mėsa, patempusio lūpą vaiko, nepatogiai klūpančio ant plytelių.

Šią akimirką suaugę veikėjai supranta, kad pasiutęs šuo mėsos parduotuvėje, kandantis vaikui, yra šio rajono balsas, kuriuo niekas netiki – lygiai kaip ir šokančiu vasaros lietuje aukštu žmogumi prekybos centro aikštelėje, kebabų kioske gyvenančia moterimi, seniais sodininkais šaligatvių pašalėse, pardavinėjančiais puokštes, krapus ir raugtus agurkus. Rajonas apnuogino medžiais apėjusią polikliniką, visas krūmų slepiamas aikšteles verčia romių praeivių vaikščiojimo plotais, bendrabučiams užmaunamos išorinės kaukės vaidinti padorius daugiaaukščius. Balsas vis tylesnis, greitai jis nustos kalbėjęs apie mėsos parduotuvę, apie tas už kampo pasukusias būtybes, pritūpusias pailsėti ant kišeninio kazino – anksčiau čia buvo dėvėti drabužiai – laiptų, nebeturės žodžių stotelėje būdraujančiam vienakojui benamiui, apsivyniojusiam bigę prekybos centro maišeliu, būriui migruojančių romių, vilkiškų akių paaugliams su gobtuvais, traukiantiems cigaretes stadione ir, galiausiai, paltui su keturmete supurvintu bantuku, juk vis vien niekas tokių jau nebenešioja.

Bet jie vis dar spurda, žino turintys dalyvauti, ir tuklioji pardavėja rodo ranka į gatvę:

– Atvažiavo gaisrinės ir greituškė į tą namą prie žiedo, nešam vaiką!

Trise šoka prie susidomėjusios veiksmu mergaitės, paltas ir aukštoji pardavėja pakelia ją už pažastų, taip lengviau paskirstyti svorį; antroji pardavėja suskumba plačiai praverti duris, paskui jas staigiu judesiu užrakina ir šnopuoja iš paskos, nes anos dvi ilgakojės. Pardavėjų chalatai, ant kurių matyti viena kita žalios mėsos palikta dėmė, susilieja su sniego kupstais ant šaligatvio, iš burnų virsta garas. Skuba artyn prie daugiaaukščio, virtusio raudonų ir baltų plytų, laiko nuėstų medinių balkonų, balandžių išmatų taškų, apsiblaususių stiklų vaiduokliu, netikėtai atgijusiu dėl ketvirto aukšto balkone vinguriuojančios dūmų sruogelės.

Aplink pastatą būriuojasi negausūs žioplinėtojai, nes jau spėjo pasklisti patikrinta žinia: užmigo girtas ir pradegino skylę kaldroje, va ir visa istorija. Tik atkakliausi dar šio to tikisi, nes per penktojo aukšto balkoną persisvėrusi žila moteris mąslaus jūrų vėplio veidu lupa obuolį, kruopščiai nudailintas luobelės spirales paleisdama ant praeinančių. Frotinis chalatas išblukęs nuo skalbimo, pati išbalusi, atrodo lyg ją kas nors būtų mėginęs ištrinti iš balkono akies, tik iki galo nepavyko, ji vis dar ten, ir kartais pavargusiu balsu šūkteli kažką apie gadinamą namą, už kurį valdžia dar turės sumokėti.

– Sumokėsit, urodai, visi sumokėsit! Televiziją iškviesiu! – pagrūmoja ranka, kurioje laiko obuolį, tada nirtulingai įsikimba į jį dantimis, sutriauškina kąsnį ir dingsta buto gilumoje.

Moterys, nešusios vaiką, sunkiai šnopuoja, bet reikalai jau gerėja, nes keli žioplinėtojai, išnykus obuolio lupėjai, pastebėjo skubančią procesiją, išgirdo skardžiabalsę pardavėją, triūbijančią: įkando, pasiutęs šuo įkando mėsos parduotuvėje! Kažkas puola belstis į greitosios automobilio duris, troleibuso vairuotojas, iki dabar kalbėjęs su spaudos kiosko darbuotoja, nuspriegia į krūmus cigaretės galiuką ir bėga artyn. Tuo metu kazino duris pravėręs apsaugininkas juoda striuke mosteli dviem sėdinėtojams eiti šalin, šuo jam vizgina uodegą – krusteli ranką, lyg ketindamas paglostyti, susigėdęs judesio sustingsta kaip medis. Tiems dviem ir šuniui jau laikas dingti, niekas jų ir nepasiges tą akimirką, kai balti mėsos pardavėjų chalatai perduoda baltiems greitosios medicinos pagalbos chalatams į glėbį vaiką.

– Oi, koks bantukas, – atsidūsta kažkuris iš jų.

Paltas kartu su baltais chalatais dingsta automobilyje. Abi pardavėjas apgaubia striukės – tai troleibuso vairuotojas ir dar vienas vyras jas gelbėja nuo šalčio. Iš spaudos kiosko išpuola pardavėja su dviem puodeliais kavos rankose. Šitoks vaizdas nedažnas rajonui, kiosko pašonėje ką tik paaugliai gėrė alų iš skardinės, o taksistas išplūdo jam lazda į dureles stuktelėjusią kailinėtą pensininkę. Vis dėlto norisi turėti dienos didvyrių, pardavėjos narsiai ima pasiūlytą kavą ir užverčia galvas į daugiaaukščio langus, ką tik paliestus popietinės saulės spindulių ir užsiliepsnojusius visa ryjančiu gaisru.

Rajono avelė (III)

Šluostydamas nuo pirštų česnakinio kebabų padažo likučius, galvojo apie aukojimą ir atpirkimą. Prieš savaitę, išslinkęs iš kebabinės, su visu šlapdribos įsiūčiu nublokštas pastirusių daugiabučių gilumon, žvilgtelėjo į vieno jų grotuotus langus pirmajame aukšte. Amžinai užtraukti plastikinėmis saulės išblukintomis žaliuzėmis, už vieno jų užkišta žalia iškaba „Odontologo kabinetas“. Kiek besibraižė aplinkui, niekada nematė įeinančių ar išeinančių žmonių, nebent ilgą kaip vienatvė vasaros popietę ant laiptelio prisėsdavo sudžiūvusi ankštis ir virsdavo tykia moterėle gėlėta skarele ir kauptuku rankoje, ką tik atsitraukusia nuo žemės sklypelio palei balkonus. O tąkart išėjo kitaip, durys atsidarė, į laiptų turėklą įsikibo tuklus vyras odine striuke, vienu metu blykstelėjo žiedo auksas ant mažojo pirštelio ir kraujo čiurkšlės strėlė, išsprūdusi pro lūpas. Raudonas brūkšnys ant sniego, greitai pradingęs po naujais sluoksniais.

Įmanoma, kad tą ženklą reikėjo kažkaip suprasti, įtraukti į savo gyvenimo planą, panaudoti meditacijoje, reikėjo gal bent įsigyti gartraukį, nes gyvendamas butuke su vienoje patalpoje susispaudusia sofa-lova, virtuve, darbo kampu ilgainiui prakvimpi maistu ir atsidūręs arčiau žmonių keli nepatogų gailestį.

– …atsibundu, o mūsų lovoje – vienas katinas! Aš šaukiu, katinas rėkia… oi, atostogos Graikijoje – negerai! – atsklido turko pasakojimas, kaskart prisimenama ta pati istorija apie nevykusias atostogas, kurią jis išdailino iki klientams tinkamiausio humoro ir akcento lygio.

Užsiklausęs kiek atsipalaidavo, siektelėjo ranka po stalu – kailis buvo minkštas, kiek drėgnokas nuo ištirpusio sniego ir kuo tikriausias. Gyvulėlis alsavo ramiai, įpratęs būti glostomas. Romumas kebabinėje.

Nebeiškentęs kumštelėjo šalia prisėdusiai, telefonu kebabo likučius fiksuojančiai porelei:

– Pažiūrėkite čia, po stalu.

Dvi poros akių kruopščiai nuskenavo grindis.

– Bulvytė voliojasi.

– Ir nieko daugiau?..

– O kas?

– Jis man sakė, kad čia kažkur rado slaptą angą, yra toks tuneliukas į lauką. Tik dar nenori parodyti, ateinu ir spėlioju. Gal jūs rasit, – teko suręsti šiokį tokį melą, juk avelės jie, akivaizdu, nematė.

Atėjo mintis sau įsižnybti, įsikąsti į lūpą, šį veiksmą slapčia kartojo kelis kartus, skausmas jau beveik spaudė ašaras, o aukojimo ar atpirkimo niekas neatšaukė. Taip ir baigė ekskursiją palikęs grįžti į snieginą temstantį miestą dar nenorintį būrelį jaukiai pagurkšnoti arbatos, ilgiau palaikęs duris atviras, kad spėtų išeiti su savo naujuoju šešėliu.

Tamsmėlynėje pūgos pašiauštoje gatvėje, purtydamas nuo kojų sniegą, šmėkščiojo juodas katinas – žinojo šiuose kiemuose įsiveisus septynių narių juodulių šeimą. Kartais iš gelsvo dviaukščio byrančiu tinku laiptinės angos išlįsdavo vienas kitas pavidalas ir viliodavo gyvūnus dešrele ar akcijiniu kačių maistu. Vieno kito pavidalo klausdamas, kam priklausanti laimingo skaičiaus kačių šeima, žinodavo sulauksiąs gūžtelėjimo pečiais. Ir tik į pensinį sąstingį paniręs buvęs vaikų namų stalius baltais pašiurpusiais antakiais, romų žvilgsnį atveriančiais mokantiems stebėti, gal dėl vis silpnėjančios atminties arčiausiai vykstančiam gyvenimui iškosėdavo neatremiamą sakinį: „Laukinukai, kaip ir tu, kiemas juos auklėja“.

Stebėdamas juodą katiną sniege, buvo bepradedąs įkristi į patogius kaip įdėvėtas šalikas minčių stumdymus galvoje, sutampančius su žingsniais. Paprastai galvodavo apie stambiapirštę Valeriją gėlių kioskelyje, nuo dažymo ir garbanojimo violetinį atspalvį įgavusiais pūkais virstančiais plaukais, juoko raukšlelėmis aplink akis ir kasdienio rūpesčio į ploną liniją išbrėžta burna, panašią į garsiakalbį nykštuką – kaip ji nusimauna pirštines ir šalčio įraudintomis rankomis atsargiai ima gėlę, vynioja į celofaną pusiau rusiškai, pusiau lietuviškai aiškindama – šitaip bus gražu, mosuoja rankomis priešais vazą įspėdama – šitos nilabai laikosi! – kaip atpūškuoja per pusnis tempdama du pilnus maišus maisto, dukra iš Anglijos atvažiuoja, arba matydavo ją savo mintyse šviesos nupliekstą, geriančią arbatą iš įskilusio termoso ir paskutinį gurkšnį išsviedžiančią vakaro sutemose boluojančion pusnin.

Mąstydavo apie žiemą vasarą po išblukusiu rausvu skėčiu nuo saulės susirietusį gruziniškų bruožų vyrą, vis labiau dumbantį į žemę su visu skėčiu ir bulvėmis, persikais, morkomis, vynuogėmis nukrautu staliuku, tekdavo kartais nuvyti nuo jo būrį į plėšikus įsijautusių vaikiūkščių – nežinia, kodėl jo klausė, gal blykstelėdavo susitikimo apleistame kieme, pastate, take per narkomanų adatų primėtytą dauburį vaizdas, palaikydavo savu. Žingsniuodamas svarstydavo, kur po darbo dienos išsilaksto jauni picų kepėjai, rūkantys prie galinių picerijos durų, prijuostės blyškumą atkartojančiais veidais, niršiai įsikimbantys žvilgsniu į viską, kas bando paliudyti jų tinkamumą šiai vietai, nes jų suvokimuose ji laikina, galvodavo apie gobtuvų slepiamus veidus, praūžiančius gatve pagal rusiško telefonu leidžiamo repo ritmą, taksistus prie kioskų, užsisakančius kavos su tirščiais iš jų pokštams seniai abejingų pardavėjų, apie tykią nupilkusių žmonių mišrainę, užpildančią sankryžą, tik kartais blykstelinčią alkano žvėries akimis.

Visi tie kvartalo audinį pinantys žmonės susirikiuodavo ir ankštoje buto prieblandoje, cirko prižiūrėtojo kariauna, kurią norėjosi vienu metu ginti atgal į narvus ir rodyti publikai kaip rečiausius, gražiausius, nusipelnančius plojimų, paprastai atitenkančių kitoms rūšims. Pats jausdavosi patekęs į cirko areną, turistams klausiant: o gyvenimas šitame rajone tikrai pavojingas? Reikėdavo linktelėti, kad neprarastų pasakotojo įtaigumo, sulaukti aplodismentų, cukraus gabalėlio ir nerti į savo narvą. Norėdavosi nebegalvoti apie tuos atsitiktinius kone kasdien matomus rajono žmones, su kuriais tapo įaustas į vieną gobeleną – ir net jei išsiplėštų, ar dera taip gadinti kruopštų menininko darbą?

Galėjo būti, kad menininkas buvo paruošęs ir katiną sniege, ir avelę, ir staiga pajuto norintis sekti paskui ją, nes vizijos pasirodo ne tam, kad tęstųsi visa įprasta dienos eiga. Stabtelėjo, mėgindamas atspėti, kur gyvulėlis ves, o šis papurtė ausis ir tarsi to telaukęs nubidzeno šaligatviu link sankryžos.

Žingsnį teko kiek paspartinti, nesitikėjo, kad avys tokios skubrios. Buvo pratęs prie ilgų vaikštynių, džiaugėsi joms pritaikytais neperšlampamais batais – padžiovęs juos ant radiatoriaus ir įknibęs į knygą ar gido užrašus, tapdavo iš ilgos kelionės grįžusiu tyrinėtoju. Linktelėjo kebabų kiosko, virtusio „Zoo prekėmis“ su neonu blyksinčia iškaba „Open“, apklijuoto papurusių kačių lipdukais, lange pasirodžiusiam pardavėjos siluetui – jie visi mokėjo persimainyti, kai reikia, nieko negriaudami iš pamatų ir nieko per daug nesitikėdami.

Avelė risnojo pro kioskus, troleibusų žiedą, niekam nematoma, ir porą kartų neištvėrė neįspėjęs: „Atsargiai!”, įspėtieji pasitraukė iš kelio pernelyg nesidairydami, susitaikę su būtinybe čia gyvenant riktelėti, stumtelėti petimi, maišu, žvilgsniu. Dar knibtelėjo mintis apie norą užsukti pas siuvyklos moteris, tik nebuvo aišku, ar įmanoma sustabdyti vedlę, ypač jei jau pats nutarei pasitikėti.

Prie vieno daugiabučių stabtelėjo vyšninis mikroautobusas, išspjovė porą darbiniuose kombinezonuose paskendusių būtybių, vienos rankoje spurdėjo baltas kibiras, iš toli primenantis gyvą padarą. Kepamų svogūnų kvapas, persmelkiantis kiekvieną praeivį tarsi prakaitas, radijo natos pro trumpam pravertą langą. Ar teisinga taip vaikščioti apie svetimus namus ir nesijausti vienišam? Graži mergina apie jo ekskursiją socialiniame tinkle parašė – „Vaikščiojanti knyga ir vienišas katinas viename“, pamatė po savaitės ir bijojo spustelėti „patinka“, čia net katinai retai vaikšto po vieną.

Koja užkliudė puriu sniegu užklotą ledokšnį, išjudintas iš vietos zvimbtelėjo avelei pro ausį. Atsisuko, žvilgtelėjo priekaištingai.

– Pati pristojai, – sumurmėjo į šaliką.

Geležinkelio tilto vidurys, o ji sustojo, tarsi žinodama – dabar žvilgtelės per petį į taksoparką, slūgsantį atšiauria klinties ramybe, su fasadą žaibu perrėžusiu užrašo „In the future every building will be world famous for fifteen minutes“ suvokimu. Jis pasikeis, todėl reikia šiuo vaizdu ištapetuoti akių tinklaines kuo ilgiau, nepaliauti matyti daiktus ir žmones tokius, kokie kadaise buvo, vien dabarties su ateitimi neužtenka. Taip, gyvulėlis sustojo palaukti, uosdamas metalo ir dūmų aštrumu plaučius užkemšantį orą, atsižiūrėjęs į pastatą gidas linktelėjo – buvo pagaliau susitaikęs, pasiruošęs tiesiog eiti, kaip susitaiko ir eina žmogus, pajutęs supratimą be išlygų.

Į nosį tvoskė gardūs kvapai iš picerijos, viduje plieskė šviesa, apnuogindama ant aukštų kėdžių sutūpusių laukėjų veidus, toje tarpinėje būsenoje daug kas nebesistengdavo laikytis įprastų išraiškų.

Nuo kalno žingsniavo sparčiau, žvilgčiodamas į nesibaigiantį grafitį ant rūdžių nuėstų tvoros lakštų. Už jo, dabar jau užkloti sniegu, tvylojo krūmų ir kažin kokių pašiūrių lizdai, kartais į juos įsisukdavo žebenkštys ir uostydavo klijus – kai kurios tapdavo labai panašios į neprižiūrėtus vaikus. Aplink jau spraudėsi nauji butai ir gyvenimai, į laukinius dalykus spoksantys langų jaukiomis užuolaidėlėmis akimis. Trumpindamas kelią pro mūro ir metalo kvartalą iki kalvų, patogių lėktuvų stebėjimui, anądien laukinio gyvenimo pabaigą išgirdo skelbiant nelegalų servisiuką laikiusį pensininką, visų vadinamą Mechaniku.

– A kur tau garažo kaimynai dingsta, a? Nebereikia niekam. Šitom džiunglėm – pabaiga, – užtvirtino į kairį burnos kampą nuridendamas dantų krapštuką ir tuoj pat kilstelėdamas nubrizgusią odinę beretę, kad pasikasytų dešinį išsidraikiusiais gaurais apėjusį paausį.

Išblizginti „Žiguliai“ garaže, pajuodusiomis rankomis be pirštinių net žiemą vis kitos mašinos viduriuose besirausiantis Mechanikas lauke, tik kartais nulendantis į vidų, kur kriokia apsilaupęs virdulys, benzino ir dyzelio kvapą permušantis juodos arbatos garais. Tiesdamas jam ranką sveikintis, gidas vis mėgindavo prisiminti vardą, kaskart su nuostaba suvokdamas – esama žmonių, kurių vardai išblunka dar vaikystėje, palikdami nuogus „dėdė“, „teta“, „kaimynas“, „nuomininkas“, „šoferiukas“, „kunigėlis“, „daktarytė“, „auklytė“.

Mechanikas mėgdavo jį pasitikti iš radijo sugertų žinių, rajono ar šeimos aktualijų apmąstymus apibendrinančiu spyrį primenančiu sakiniu. Tas žmogus turėjo laiko tykiai galvoti, kol rankos užimtos, nebuvo daugiakalbis, užtekdavo stebėti jį paplekšnojant per stogą dar vienam sutaisytam automobiliui, rūpestingai rakinant garažo duris, pakreipiant galvą, kai klausosi gedimų istorijų – to visiškai gana suprasti, kad jo gyvenimas pastatytas kartu su šiais garažais, ir dabar, kai džiunglės draskomos, savininkai parduoda, nuomininkai išsibėgioja, artėja metas laukinio kvaitulio sterilizacijai.

Galvodamas apie Mechaniką, paspartino žingsnį – buvo pažadėjęs užsukti į prekybos centre įsigraužusį kambarėlį, virtusį dėvėtų drabužių parduotuve, pasidairyti gerų odinių pirštinių. Darydavo tai bent kartą per metus, pastebėjęs, kad šis ir vėl dirba nuogomis rankomis.

– Jūs mane vaišinat arbata, aš jus – pirštinėmis, – nevykusiai juokaudavo, pats nustebdamas, kad dovanos priimamos be įprasto atsikalbinėjimų ritualo.

Niekas dar nėra sugalvojęs nesumedėjusio ritualo padėkoti už sausainius „Gaidelis“ ir mechanikos pamokas paaugliu virstančiam vaikui iš institucijos, nerašytu visuotiniu susitarimu pripažintos „laukine“. Garažų fauna tada irgi buvo lygiai tokia, bet tai, kas nedokumentuota, gali veistis be iš anksto paruoštų scenarijų.

Lyg atspėjusi mintį, avelė pati nėrė pro prekybcentrio duris, plūstelėjus šiltam orui, kailį nusėdęs sniegas pasidavė tirpsmui. Viduje atsidavė priplėkusiais kilimais, prisisunkusiais šlapdribos purvo, prakaitu ir kepamos vištienos kvapais. Buvo čia prieš keletą mėnesių, ir jau tada iš sunkiai įvardijamų ženklų – gal nykstančių prekių, gal stipresnio prasidedančio vytimo kvapo gėlių parduotuvėje, nervingesnių judesių, prikvėpuotų patalpų jausmo spėjo prasidėsiant prekybos centro nykimą. Dabar jausmas dar sustiprėjo pamačius vietoje gėlių parduotuvės žiojinčią stiklinę tuštumą. Jeigu ilgiau gyveni rajone, tokia erozija kelia norą prisičiupti atsargų ir sprukti.

Dėvėtų drabužių parduotuvės kasoje, besilaukiančios pilvu beveik prirėmusi aparatą, skaitė jauna moteris blyškia suknele. Tarsi įrėminta ikona – rankos nuleistos, lempos šviesa skreite, plaukai supinti į kasą. Skaitė stovėdama, su alkano žmogaus goduliu, kūno nebuvo įtempęs pardavėjoms įprastas budrumas. Išgirdusi žingsnius, knygą užvertė, iš įpročio permetė akimis pavadinimą: „Motinos rankos. Almos Jonaitienės nusikaltimo istorija“. Rankas viršelyje juosė antrankiai. Gal būtų norėjęs kilstelėti antakius, bet kitą sekundę su visa čia atvedusia avele, žvėrių narvais galvoje, ištirpusio sniego dryžiais ant batų buvo pagautas žalio panteros žvilgsnio.

Buvo jau jos nematęs ilgus mėnesius, praleido kalėdinį išėjusių ir esamų gyventojų susitikimą vaikų namuose, o prieš tai vogė iš jo laukiamus retus atsitiktinius susitikimus gatvėje, parduotuvėje, bibliotekoje. Jis statė kilpas, nors visai nemokėjo medžioti. Atėjo į jos piešinių parodą toje pačioje bibliotekoje, įbruko į rankas gėlių, ir per pusę žodžio ėmė kapanotis vaikų būryje. Klausinėjo auklėtojų – dirba, įstojo mokytis menų, atrodo, turi vaikiną. Žodis „atrodo“ tariamas atsargiai, taip elgiamasi su šautuvu: tikrini, ar šoviniai išimti, neužtaisytas, tada užrakini seife ir viskas pagal protokolą.

– Takije nerazlučnije druzja, a dabar vos pasykalbat… – linguodavo galvą auklėtoja, kurioje teliūskavo ežeras jų istorijų, vertęs vaikščioti neskubriai, apsimetant, kad viskas tik nuo kojų tinimo.

– Tu išėjai pas mamą, o ji ne. Laikė iki aštuoniolikos. Reikia laiko, – kiekvieną sakinį palydėdama mėsos kapokle, surikiavo teta.

Laikas jai tekėjo nuo vieno budėjimo iki kito, įsiterpę artimieji neprivalėjo atsiskaityti už savo gyvenimus – išskyrus seserį.

Jis ir laukė, kad kuriais nors metais, suraitęs sekmadienio karbonadą, rastų žodžių, patvirtinsiančių iškapotus sakinius. Bet buvo, žinoma, tie sapnai, nusėsdavo galugerklyje kaip rūgščiai karstelėjusios kavos nuosėdos, ir atsibudęs, kartais net priešaušriais, griebdavo striukę ir išsprūsdavo link kalvų, melsdamas lėktuvų ūžimo, užvirinančio plaučius, gausmo iš dangaus, išvalančio įsisenėjusius maudulius. Kartodavosi vaizdas – štai juodu bendrabutyje, įsliuogę į ketvirto aukšto sandėlį, atsiduodantį bulvėmis, sausainiais ir dešromis, sukišę nosis į langelį, kiekvieną vakarą transliuojantį nesibaigiančią žiburių pakalnę, laukia fejerverkų. Jos plaukais lipa voras, reikia jį nuimti, nubraukti mėšlungio sutrauktomis rankomis. Abu bėga nuo priešų, plaučiai cypia, norisi kvatotis – nei vienas nemoka muštis, nors ji nemoka mažiau, vis tiek įgūdis bereikšmis, kai savo mamą randi po suolu žeminėje, tokios neprisiminsi kažkam pasakius „čia ta mergaitė, kuri gražiai piešia“. Tada klausosi muzikos apleistoje ligoninėje, magelis cypia atkartodamas orą gaudančius plaučius, garsai kuo keistesni, tuo geriau; štai gegužės vakarai, dar šalti ir reikia pasitiesti ant grindų jo striukę, susiremti pečiais, o paskui atsakyti į klausimą – pilieti, ar užfiksavote momentą, kai pasirodė juoda pantera, kurią dabar medžiojate lyg turėdamas leidimą ginklui?

Pats pagautas. Atvestas avelės – atitokęs apsidairė, šios nė kvapo, vien pėdos didumo balutė ant grindų plytelių. Visą šį laiką jos įlaukėjęs nirtulys sulaikydavo beišsprūstančius tiesius žodžius, pakalbėdavo „kaip sekasi, ai, nieko, gerai“ lygiu. Mes pralįsdavome pro skylę tvoroje be striukių, nes tik taip buvo galima, o dabar neišsitenkame viename kvartale, braižomės paribiais vengdami laiko, kai teks žymėti teritoriją.

– Atėjau paieškoti pirštinių Mechanikui. Mane atvedė avelė – vedžiau ekskursiją, pamačiau prie perėjos, ir nuo to laiko niekur nesitraukė. Klausiau žmonių, tai jie… na, Ūdra avelę matė, o kiti ne. Rajonas kvailioja. Atpirkimas, – jo burna buvo virtusi ledonešio pagauta upe, – ir aš niekur nebeisiu.

Dėvėtų drabužių parduotuvėse panašūs pareiškimai nuskamba taip, tarsi jiems čia būtų tinkamiausia vieta, net kandis sparno nepajudina. O ji pajudėjo, iš pilvo gilumos pakilo juoko burbulas ir sprogo, jei garsą galėtum nupiešti, nykios patalpos sienos apkibtų aksominiais saulėgrąžų žiedų šereliais.

– Nebijok dėl tos knygos, bandau atrodyti kietai dėl vagių. Žinai, visai atbaido. Dirbu čia kelis mėnesius, reikia ramaus darbelio visu etatu, kad nesikirstų su frylancinimu. Lankiau psichoterapiją. Atrodo, nepadėjo. Gėriau vaistus, mečiau. Tada užgėriau, pastojau, mečiau. Italas iš studentų mainų programos. Aš, žinok, norėjau vaiko, kad užbaigčiau su tuo motinos reikalu. Dabar būsiu vieniša mama, bet einu kasdien pro daugiabučius apšviestais langais, ir man nė velnio ne vieniša. Jei tu niekur nebeisi, aš niekur nebėgsiu. Dabar galiu kalbėtis, nežinau, ar tai ką nors keičia. Kartais nueinu į tą apleistą ligoninę, pasileidžiu telefone muziką ir stoviu, žiūriu į lubas.

Ledonešis. Žodžiai, kurie kaipmat susigeria į iškabintus drabužius, ir todėl juos drąsu tarti, be logikos, be kvapo. Pantera tiesia leteną paglostyti avelę.

– Nu, bet tikrai tu jau rajono legenda, atsivedei avį!

Tegalėjo mirksėti.

– Ar tai ką nors keičia? – jo balsą permušė parko šešėlių šiugždėjimas, o gal tai buvo muzika.

Older posts

© 2020 kur tekstas

Theme by Anders NorenUp ↑