vivulksio g, lukšio g, kalinausko g

Miegas daug ką išsprendžia, taip ir būtų, jeigu būtum šiąnakt miegojusi. Automobiliams, kaip ir arkliams, reikia poilsio – tik mažiau. O man miego sąvoka yra nesibaigianti vasaros popietė gatvėje, arba rūke paslėptas daiktas, arba tiesiog diena, kai esu išjungtas, bet visais nervais dar teka elektra – iki pat galvos, gatvės žibinto galvos.

Jūs teisūs, aš turiu daug laiko pamąstymams, nes šviečiu tik dalį paros. Bet mąstyti ne per daugiausia mėgstu, iš mąstančio žibinto nedaug naudos – menas moko mus mąstyti, ne žibintai. Tad mes fiksuojam, laidais ir vibracijomis perduodam duomenis, o tai, ką reflektuojam, išleidžiam į šaligatvio plyteles, išpučiam į orą, siunčiam paukščių plunksnų iškrovomis – kitaip sakant, paskleidžiam nepanaudotų minčių debesį. Jis išsisklaido, bet, kaip ir senas miesto grindinys, niekur nedingsta – apsineša, pasislepia, nusėda naujuose kiemuose.

Todėl matydamas, kaip tu, užuot kritusi į miegą, drebi laukdama, kol ukrainiečius į statybvietes ir atgal išvežiojęs mersas įsuks į Vivulskio gatvę, priglus tau prie šono, noriu priminti: juk kartą vežei savo tuometinį artimąjį į Vilniaus traumų psichologijos konferenciją universitete, negi nepalengvėjo įkvėpus profesionalaus požiūrio, o ypač ar nepalengvėjo tada, kai jam paskambino iš darbo – pabėgo vaikas, ir iš auditorinio traumų aptarimo teko kristi į vaiknamio traumos trasą, o ten jis jautėsi kaip žiurkė šilumos trasoje – apčiuopiamos, šviežios problemų karščio bangos, reikalaujančios staigios reakcijos. Turėjo palengvėti gavus ženklą, kad už kiekvienos problemos auga didesnis debesis, lygiai kaip ir už kiekvieno atokvėpio.

Ach, tuometinis artimasis, pirkęs tave liūdniausiais skyrybų metais, dar ne visai apsipratusią Lietuvoje! Įsikraudavo sužadėtinę, šunį, meškerių ir palapinę, pasileisdavo iš miesto į žalią šlapią miško kilimą. Gindavo tave Europos keliais, dažniausiai nemokamais. Įstatė dujas. Nupoliravo. Atliko cheminį valymą. Išlupo ir pakeitė nubrizgusią, išklaipytą vairuotojo sėdynę. Tavo beveik šeima. Vadino tave Lialka, nes buvai graži, pačiame jėgų žydėjime. Iki merso. Jis buvo, jis yra tavo problema, už nugaros slepianti didesnį debesį.

Pirmą kartą mersą sutikai, o ironija ir o memento mori, aikštelėje Lukšio gatvėje, kur jo šeimininkas odine kepure cvaksėdamas seilę tarp dantų užsuko į „Greitas ir pigias skyrybas“, iš jų pamėlusiais barzdos šeriais dingo žydrasienės net plieskia kavinės „Minutėlė“ duryse, o išeidamas, iškvėpdamas degtinės ir cepelinų kvapo gūsį, parodė vidurinį pirštą erotinių prekių iškabai – ir tuoj kažkaip susigėdo, sumažėjo, nes į aikštelę įsiraitė katafalkas su cepelinų išsiilgusiu vairuotoju.

– Baisiai daug vietos užimi, ponečka! – rūgtelėjo dyzeliu mersas ir išvažiuodamas veidrodėliu brėžtelėjo tau langą.

Prisilietimas, nepadarantis žalos, tik įbrėžiantis širdį. Tavo artimasis ir jo sužadėtinė, išėję iš kebabinės, to nematė.
*
Gatvės ir dienos sukibo į vieną įkaitusio asfalto gumulą, suminkė merso žvilgsnį, įsuko jį didelio atsitiktinumų kamuolio vidun. Tu jį vis sutikdavai. Jis keitė šeimininkus. Reikia pasakyti, žmonės mąsto: keisiu automobilį. Ir nejučiomis, būna, automobilis pakeičia juos. Tokiais atvejais geriau stovėti pasaulyje žibintu, visų priimamu kaip savaime suprantamu nuobodžiu įrenginiu, niekieno nesisavinamu. Taigi mersas turėjo dovaną atstumti, atsikratyti, ir jau tada buvo aptriušęs – plauk, dažyk, siurbk, remontuok, variklis neužmušamas, o išorė pašiurpusi nuo gyvenimo siaubo.

Jis tykojo. Jis persekiojo. Važiuoji, sakykim, iš beveik šeimos kiemo Naujininkų alyvų gūžtoje pro taksoparką, sveikiniesi su pažįstamais troleibusais, ir degalinės krūmuose suraudonuoja šypsenos dryžis. Ima rasoti priekinis langas, vairuojantis artimasis sako: pūtiklis pareina, bet išties tai tave išpylė šaltas prakaitas. Stovi aikštelėje prie maksimos ar iki, šalia tavęs laisva vieta, įsuka pasisveikindamas – sudrebi ir klykteli, trys sekundės įtampos baigiasi nustebusiu pavargusio universalo žvilgsniu arba isterišku raudono mini kūperio juoku: kas vyksta, ponia, prastas vaibas kaip šeštadieniui! Naktį tūnai po alyvomis, nuo kapoto ant stogo marširuoja naujanų katinai, už gyvatvorės girdėti tykus iš nesibaigiančių kelionių grįžusio kaimynų mikriuko švarpesys, dulkės, žiedadulkės ir rūdys audžia kultūrinį sluoksnį, ir vidurnaktį – šviesos plėšinys krūmuose, padangos per bortą! O, ne, o, ne, kartoji mantrą, apykurtis mikriukas pabunda krioktelėdamas, amteli prabėgdamas šuo, šviesos dryžis lange, ir – miegok, miegok, čia baltoji opel astra bando sliuogti per užkištus kiemus, jos vairuotoja barasi su savimi ir kopia per bortus. Baltoji opel astra tokia švelni, kad net skauda, niekas jai nedrįsta priminti rūdžių nėrinių po kairiuoju sparnu. Arba vėl – ryte gatvės gale išneria merso snukis, tau variklis kulnuos, o jis pypteli mokyklinio autobusiuko balsu: taip, čia kitas sprinteris, nuliūdinai nepasisveikinusi.

Noriu tau priminti, kad baimė ir drebėjimas pramušė tau radiatorių. Ir tada tavo beveik šeimai pirmąkart kilo klausimas, ar apsimoka taisyti, ar jau dairytis kitos mašinos. Tu ruošeisi baisiai tikrovei, bet, kaip mus yra įspėjęs Kierkegoras, tikrovė užgriūva jai nepasiruošus, o aš pridėčiau – ir visai ne tuo šonu, kurį mokeisi atremti. Viskas prasidėjo nuo to, kad trys gyvi organizmai apmyžo, atleiskit už žodį, tau priekinį ratą. Teritoriją žymintis katinas, socialiniame būste gyvenantis vaikas ir kieme ant sofos su kaimynais šventusi moteris. Du pirmuosius pro langą netyčia pamatė tavo artimojo sužadėtinė, o moterį jis pats užklupo, nešdamas namo glėbį išdžiūvusių skalbinių.

Buvo visiškai aišku, kad tavo beveik šeimai stinga aršumo aprėkti, pažymėti teritoriją, išstumti pyktį. Taip prieš pat vidurnaktį tu atsidūrei plovykloje, šnektelėjai su vabzdžių gaišenomis ir žiedadulkėmis apkibusiu kemperiu, klauseisi ramaus radio svoboda murmesio, ir stabtelėjusi prie Spartos palaukti žalio šviesoforo signalo, uosdama kemperio kelioninio prakaito likučius, susitaikei su tuo, kad merso pavidalas yra šešėlis, užtektinai prisimaitinęs tavo tamsa.

Gatvės žibintų lempos romiomis akimis stebėjo lašalų šokį. Kažkoks keturratis pavidalas artėjo prie šviesoforo, oras alsavo abejinga pavasario tvankuma, sužadėtinė snaudė įkritusi sėdynėn. Pavidalas nesulėtino. Žalia neužsidegė. Ir tik tada, kai gatvės žibintas tvykstelėjo į kreivą raudoną šypseną, tu pripažinai, kad baimės rūdys nebūtinai viską paspartina. Tiesiog viskas tarsi žiedinėje sankryžoje kartojasi tam, kad neužsimirštume. Kelio ženklai rodo, kad pavojų bus, kelias veda per juos.

Apsilaupęs mersas – vairuotojas amtelėjo sužadėtinei laikytis ir pats suleido nagus į vairą – šoktelėjo į tavo bagažinę. Mergina abiem rankom įsikasė į sėdynę, loštelėjusi pirmyn, švelniai bumptelėjo kakta į stiklą. Nuo galvos nuslydo lankelis. Ar tau skaudėjo? Taip, kaip skauda mokinukui, slystelėjusiam ledu aptrauktos balos vidury, parkritusiam ant kuprinės dangui švysčiojant akyse, bandant įkvėpti, jaučiant nugaroje skausmo ir baimės dieglį – praeis, tikrai praeis, svarbu sulaikyti ašaras draugų akivaizdoje, svarbu neuždusti, nesusileisti, svarbu, kiek tai tęsis.

– Nnn, naaa… – lyg ir ruošėsi keiktis iš merso išlipęs vairuotojas, tas pats cepelinų su degtine ir skyrybų herojus.

– Kodėl nestabdėt, beveik nestabdėt? – apibėgo abi mašinas tavo artimasis ir atšlijo užuodęs atsakymą.

Merso vairuotojas rausėsi piniginėje:

– Bachūras, nenada pyktis, skyrybos, reikėjo na zdarovje…

– Galvot reikėjo!

Tavo artimasis pinigus vis dėlto paima ir mykiantį merso vairuotoją iki namų palydi. Gaila jam. Tavęs irgi, net ir merso, pažiūrėk, koks supuvęs, sako sužadėtinei, uždėjęs šiltą delną ant jos drebančių pirštų.

Mersas žvengia iš tavęs. Gerai atrubilinau, ką? Jei paklaustum, kodėl, jis nežinotų. Kaip ir katinas, kaip ir vaikas, kaip ir moteris nežinotų, kodėl myžo tau ant rato. Žiedinė sankryža. Tikrovė pasiruošusi užgriūti.

**
Nuo smūgio tau trakštelėjo kėbulas. Ir jau žinojai, abu su tuometiniu artimuoju žinojot, visi trys su švelniarankiu Ilja iš servisiuko žinojot – laikas. Atkalt ir parduot. Nebeinvestuot. Servisiuke sutikai ir mersą, pamačiusi, kaip Ilja ranka raminamai plekšteli jam per šoną, supratai – mersas yra tavo žudikas. Ir jau net nenustebai, kai prasidėjo d., kai tavo beveik šeima padavė skelbimą į autopliusą, apvažiavo paskutinį ratą ir perdavė raktelius žalialapei studentei. Vežiodama ją į paskaitas, pusiaunakčiais susiurbdama į saloną krūvą pusgirčių mergų, nebeslėpdama į pakabą įsimetusio v., atitokdavai išvydusi merso šypseną – reklamos stende, darbščiame barboros sunkvežimio veide, pūgos apimtos gatvės gale.

Tada pas Ilja – ką jis tau pasakė? Nevaidink, kad skaudėjo. O tada Ilja – ką tau pasakė, tiesindamas kėbulo geležis? Tas mersas traukia avarijas. Kas mėnesį įkala jis arba jam. Atiduotų ir metalą, užbaigtų tą ratą, bet gudrus, mėto pėdas ir keičia šeimininkus.

Geras pasakotojas tuoj pat turėtų pateikti merso psichologinio paveikslo aprašą, išlukštenti iš popierėlio motyvus, giminės faktus ir aplinkos įtakos veiksnius. Bet apie mersą mes nedaug žinome, tiesiog jis iš šešėlinio pavidalo perėjo į veikiantį kankintoją. Keitė šeimininkus ir maršrutus taip, kad būtų arčiau tavęs. Įlenktos durelės. Nubrėžtas veidrodėlis. Užstatytas išvažiavimas. Varžtas padangoje – gal ir ne jo kaltė, bet. Visada išlaukdavo, kol būsi perpirkta, užsimirši, ir išnirdavo akiratyje. Gal tai vadinama sistemingu atkaklumu. Pamąstymui.

Vasarą, tai buvo vasarą, tavo vairuotoja, žalialapė studentė, vėluodama į Centro polikliniką, pastatė tave Kalinausko gatvėje ant kalno. Toliau nuo žiedadulkėmis prakaituojančių medžių. Bėgo prilaikydama nuo galvos sprūstantį kapišoną, plakama ūmai įkypomis strėlėmis gatvę užpuolusio lietaus. Stati įkalnė, šlapia kelio danga. Tu sutelkei mintis į pastatą kalno viršūnėje, įsikibai jo kaip žmogus bažnyčioje įsitveria klaupto ranktūrio, ilsindamas geliančius kelius. Neužtrauktas rankinis stabdis yra tik smunkanti nuo kojos šlepetė – pariesi pirštus, ir išsilaikys, svarbu mažiausiai galvoti apie ta koją, apie tą šlepetę, o kai mažiausiai galvoji, vidine akimi pasimato visas tokių pastangų nenaudingumas.

Kalinauskogatvė pajuda atgal, lyg norėtų subėgti į savo pačios laiko pradžią – tu slysti ja atbulomis, prariedi Dembovskių vilą, ir visi medžiai, pastatai, krėslai balkonuose, visi nuo lietaus pašiurpę balandžiai pastogėse atjaunėja, įgauna nuotykio laukiančiųjų aštrumo, o tas nuotykis esi tu. Slysti galima lėtai, šioje gatvės pusėje nestovi nė vienas automobilis, galima taikyti įvažiuoti į sankryžą, kai kitiems degs raudona, visiems stebint švelniai įsiremti į bortą ir sustoti. Taip norėtųsi, taip apskaičiuota, viltasi ir apsirikta. Gatvės žiotyse tarsi likimo apdaužyta valtis linguoja mersas.

Vairuotojas siekia patildyti radiją, ieško garso mygtuko dviem pirštais, kitais sugriebęs prakąstą sumuštinį, nusėja seilėmis ant skydelio magnetu pritėkštą telefoną: ė, koks dar objektas, man pietų pertrauka, pats ir varyk! Atgal, atgal, atgal, kartoji mantrą vis garsiau, veidrodėliuse žioruoja merso šypsena.

– Kam tau reikia manęs? – jausdama bagažine jo aitrų variklio karštį, bandai laimę, trys sekundės prieš neatšaukiamą kontaktą.

– Nu, blyn, ką aš žinau? Aš čia analizais neužsiimu, – trūkteli snukiu užsivedęs adrenalinu. – Nesiparink, gi kaifas – tikra avarija, gyvenimas!

Vairuotojas išspjauna keiksmažodį ir sumuštinio gabalą, per vėlai tave pastebėjo, sukteli vairą kairėn – šonu praeit jau nepavyksta. Smūgis švelnus, bet vis tiek pritrūksti kvapo, tarsi griūtum ant nugaros, ant pasaulio pilvo.

– Mes šokam, ką? Kas ką? – apglėbia merso šnabždesys, gergždimas, alkano siuto iškrova.

Žala nedidelė, o nauda ta, kad žalialapė studentė aplaistė ašaromis vairą: mano pirmoji mašina, ką dabar daryti? Užvirusi pykčiu mersui, atėmusiam iš tavęs Lialkos gyvenimo etapą ir beveik šeimą, riedėjai užgniaužusi bet kokį malonų žvilgsnį šiai vairuotojai, o ji pjovė tavo sankabą ir įnirtingai dirbo barista, kad sutaupytų tikrai savo mašinai. Tam laikui iššokus lyg spyruokle išspriegtam ji staiga pamatė tave, savo pirmąją vairuotojos gyvenime, ir kurį laiką nežinojo, ką su tuo daryti.

***
Tu panirai į d., Ilja nėrė iki alkūnių į tavo vidurius.

– Tą mersą įsiūliau parduot kazachams, nu i perestanet mučit tebia, neubevajamaja, – pasakė taip, kaip šnibždama į ausį ligoninėje sveikstančiai mylimajai.

Tu nesveikai. Perėjai į dabartinio artimojo, visai ne marozo, su laikrodžiu „Vostok“ ant kairiojo riešo, rankas, pareigingai važiavai į darbą ir sodą. Prie ikiuko Jogailos gatvėje truputį įsimylėjai pilką „Porsche Cayenne“, dutūkstančiai penktų. Tau patiko jo keistai išplėstos akys ir kiek nudrengta išorė, taip kartais nutinka automobiliams, nevertinantiems savo prestižinės prigimties. Jis kažkaip iškart sugavo tavo bangas, ir dar labiau išplėtė akis lyg pats nustebęs, kas ištiko:

– Atsiprašau, jūs pirmoji mašina, kuriai pajutau simpatiją, ir kaip tik paskutinę savo dieną Lietuvoje. Aš net nežinojau, kad man gali patikti kita mašina.

Jį pardavė baltarusiams, o tu dviem metams gavai mainais minkštą susitaikymą. Kartais užtenka žinoti, kad kažkam patikai, ir realybės neįmanomumas visai nekliudo pasišildyti tame žinojime.

Tu ėmei sveikti. D. nedingo, tik pasidarė ištveriama, paūmėjo ir stabtelėjo v., prabėgo keli padangų sezonai. Mersas pabuvo pas kazachus, perėjo pas ukrainiečius ir kartu su jais grįžo pas lietuvius. Kartais tai vadinama likimu, o gal žiedine sankryža.

Miegas daug ką išsprendžia, bet šiąnakt tau nemiga, iki pat penktos ryto nemiga, kai mersas, prarijęs statybų darbų vadovą, pasiruošęs susirinkti visą chebrą, tau pažada:

– Nu, ką, dar pašoksim, kas ką? Šiąnakt, niekur neišvažiuok tik!

Ir žvengia. Žino iki pat pašaknų, kokia tu suėjusi. Jo sąskaitoje – kiek mirtinai užvaikytų, sudaužytų, iš sistemos išėjusių mašinų?

Tavo minkšto susitaikymo apmušalai plyšta. Visa diena – ištįsęs laukimas prie „Regitros“ žinant, kad technikinės nepraeisi. Varna užima postą ant Renės palangės, erzindama viduje uždarytą katiną ir pasiruošusi stebėti, kaip mersas sprinteris užbaigs tavo kelionę per gyvenimo magistralę. Aš reflektuoju ir bombarduoju šaligatvį savo refleksijomis.P

Pavargusisaulė pakimba ant balkonų, mersas sprinteris įsuka į gatvę. Iš kiemo išneria volto jaunuolis, stabteli prie tavęs, klijuoja ant stiklo lapelį. Merso vairuotojas sudvejoja, suka į laisvą vietą kitoje gatvės pusėje. Dabar jūs stovėsit akis į akį, tik per atstumą. Jis grieš dantimis visą naktį.

Volto jaunuolis atidaro dureles, įsirango vairuotojo sėdynėn ir, apsikamšęs kaklą kelionine pagalvėje, užmiega.