aš, audinė

Miegančio kūno šiluma yra toks kasdienis neatremiamai gražus pojūtis, kad mes jį tiesiog paslepiam tarp kitų dienos reikalų. Norėdami negalėtume apsakyti, kas ištinka, kai susiliečia plaukai, susilygina kvėpavimai, driekiasi šilumos bangos. Aš visa pastirau ir nutykau, užmiršau net perskaityti prie stiklo priklijuotą lapelį. Mano buvusi beveik šeima kelionėse įsisriegdavo į sėdynes ir krisdavo į besapnį jauną miegą. Mersas spigino žibintais iš kitos gatvės pusės, vairuotojas pamiršo išjungti akumuliatorių, ir aš netgi pajutau mažytį kerštingo džiaugsmo dūrį. Negaliu sakyti – pajutau, bet. Automobiliai stebėtinai socialūs, tik neturi geros kalbinės raiškos.

Antrą trisdešimt septynios volto jaunuolis atsiliepė telefonu:

– Aha, turiu, kur nakvot, kaip ir sakiau. Žmogau, išsispręskit santykius normaliai, pabūkit. Ryte parvarysiu įlįst į dušą. Ne, nenoriu šeimininkų žadint, žinai.

Pasukiojo aptirpusį kaklą.

– O ką, galima ir mašinoj pernakvot.

Ir vėl nugrimzdo.

Paryčiais į bagažinę grįžo su reikalais išsilaksčiusi žiurkė. Nuo sodo laikų užsilikusiame bulvių maiše ji atsivedė vaikų, aš neprieštaravau. Gera jausti viduje krutančią, nors ir nevairuojančią, gyvybę. Griežtai prisakiau neliesti po vairuotojo sėdynės apmušalu slūgsančių santaupų – nujaučiau, kad šitas posūkis išves į pagrindinį kelią. Prieš dabartinį artimąjį visai ne marozą, prieš studentę, prieš beveik šeimą buvo miestelio keturių asmenų šeima, perpirkusi mane iš besiskiriančio verslininko, o tas verslininkas visai nepasisakė, kad yra besiskiriantis, nes kitaip nebūtų pirkę, ir nepasisakė paslėpęs santaupų, nes pamiršo, o šeima nieko nerado, nes kokia gi padori šeima kažko ieško sėdynės apmušaluose. Žiurkės šeiminę padėtį galima buvo nusakyti jums suptantamu terminu – vieniša mama. Žiurkė žvilgtelėjo į miegantį jaunuolį ir dalykiškai paklausė, iki kada turinti išsikraustyti.

– Kaip tai? – nustebau, nes, sutikite, mums tik atrodo, kad pažįstame gyvųjų mąstymą.

– Lapelis. Užrašyta: „Pirkčiau jūsų automobilį“.

Kaip čia išeina, kad jei nutinka kas nors tikrai svarbaus, mes tai pražiopsome? Gal tikrai iš šalies geriau matyti? Kažkas fotografuoja žaibą, kol tu užsimerkęs lauki griaustinio.

– Pasakyk, jei bus žinių, – įpareigojo prieš šmurkštelėdama į guolį.

Žiurkės stebėtinai smalsios, bet gyvenimu jų nenustebinsi.

*
Penktą ryto jau švinta, volto jaunuolis subruzda savo vietoje, ryja nesamas seiles, nusibraukia nuo skruosto vario spalvos plaukų žaibą. Sunkiai traukia lauk užtirpusias kojas. Dingsta į tamsų krūmo kaltūną kieme nusišlapinti. Velka kojas kaip senas žmogus, ir aš susimąstau, kiek per dieną galima patirti savo būsimų versijų. Nebūtinai geriausių.

Grįžta savo amžiui tinkančiu žingsniu, linksmai išdėlioja ant kapoto vandens buteliuką, šukas, barzdos kremą. Įlindęs į saloną, apsivalo drėgnomis servetėlėmis, užsitempia švarias kojines. Išlipęs valosi dantis, baltus dantų pastos burbulus spjauna ant žolės plotelio po medžiu. Šį tą filmuoja.

– Šiąnakt miegojau paliktoje atrakintoje mašinoje. Noriu ją nusipirkti. Noriu, kad ši suėjusi audinė gautų naują gyvenimą ir būtų prieinamas prieglobstis vienai nakčiai ar vienai valandai visiems miesto tyrinėtojams. Palikčiau vis kitoje patogioje vietoje. Like and subscribe, o patreonams parodysiu, kaip praleidau naktį daugiabučio rūsyje su žiurkėmis!

Iš kuprinės gelmių išlupa obuolį ir porą padžiūvusių bandelių. Atsuka termosą, ant dugno likę kavos. Jaučiu, kaip jo galva verda nuo per naktį aplipusių idėjų. Žmonės stebėtinai greitai užverdantys sutvėrimai.

– Pradėsiu pamainą, pusiaukelėje nusipirksiu geresnės. Ir pažiūrėsiu, gal jau bus prikapsėjusi dalis sumos… Matai, jie kalba apie tvarų miestą, bet pameta tokias mašinas kaip tu. Aš noriu joms suteikti… – gatve kažkas eina, ir volto jaunuolis beveik palenda po vairu – nors ir užklijavo lapelį, nors ir keičia miesto socialinį veidą.

Eina Pensininkas Diktofonas, jam nesimiega. Sustoja prie merso sprinterio, ilgai žiūri į jo vis dar įjungtus žibintus, kartoja teeeip, tada kažką užmiršta ir vėl prisimena, nužingsniuoja iki parduotuvės, ji uždaryta, vėl kartoja teeeip, išsitraukia užrašų knygelę, pasižymi, grįžta atgal. Gatvės kampas nukerta jo egzistavimą. Volto jaunuolis žvilgteli į laikrodį – beveik šešios ryto, tuoj iš daugiabučių pradės judintis žmonės.

– Tai vakare pasimatysim, – paglosto vairą.

Viskas, ką aš galiu – tyliai sutikti.

Mes dažnai pervertiname ypatingas dienas. Tos, kurių ypatingumas nebuvo suplanuotas, iššoka kaip akmenukai iš kelkraščio. Pagaunu dieną ir jaučiu kaip akmenuką rate.

Mano dabartinis artimasis po septynių išveda šunį. Su tuo pinčeriu mes ne draugai, tad neminėsiu vardo. Po penkiolikos minučių vėl įšoka laiptinėn, šaltas vėjo šuoras abiem numušė ūpą. Be dešimt aštuonios, mosuodamas įrankių krepšeliu, ištrepsi į darbą. Pora perėjų ir vietoj. Žvejybinių prekių parduotuvėje parduoda, po darbo kitoms parduotuvėms ką reikia sutaiso. Pusę devynių žmona išvažiuoja troleibusu. Aš ir nesitikėjau, kad ji ateis į mane pažiūrėti.

Laukiu.

Popiet ūžteli įkypas žaluma alsuojantis gegužės lietus, gatvėje blaškosi žydras taškas – tai volto jaunuolis iriasi artyn. Numeta dviratį, niurkteli į saloną.

– Matai, apie ką aš kalbu, – sako braukdamas rankove vandenį nuo veido, – Užklumpa lietus, nėra kur įlįsti, ir staiga – tuščia mašina!

Šliurpdamas wok makaronus ir visur taškydamas padažą, patikrina patreono profilį – trisdešimt eurų. Idėja, spyruokle išspriegusi jį iš manęs ryte, dabar – už sėdynės užkritusi penkiacentė moneta. Lyg ir galėtum susiriesti, kišti ranką jos paimti, lyg ir. Nieko, iki vakaro bus daugiau, sako garsiai ir drėgna servetėle valo padažo dėmes nuo priekinio stiklo.

Gatvė grįžta iš darbų ir parduotuvių, priklijuotą lapelį nuplėšė vėjas. Mersas tyko, kad ir kur būtų, jaučiu jį kaip lėtinės ligos krustelėjimus kūne. Virš gatvės pakimba pilkas vakaro debesis su aukso siūlu per pilvą, medyje barasi naktinės vietos ieškančios varnos.

Mano dabartinis artimasis, visai ne marozas,  leidžiasi vedamas pinčerio, į gatvę suka mersas. Įsivaizduokite laukiamąjį, bet kokį, tuščią vietą šalia, kur ketinote pasidėti kuprinę ir gazuoto vandens buteliuką, kol sukimšite sumuštinį – taip ketinote, kad prie pat ausies iššovęs balsas: ar čia laisva? – priploja prie kėdės atramos. Tuščia vieta šalia manęs. Į ją žengia pinčeris, į ją kėsinasi mersas. Duokit man tris sekundes susitaikyt su tuo, kas neišvengiama.

Iš po medžio išlenda, beveik iškrenta, Pensininkas Diktofonas. Puola prie merso. Vairuotojas žiūri į baltą kepurę su prikibusiu voratinkliu.

– Penktą keturiasdešimt penkios! – baksnoja į savo užrašų knygelę. – Teeeip, neišjungėte žibintų, švietė visą naktį. Čia tvarus miestas.

Vairuotojas žiūri, ukrainiečiai pro jo petį žiūri, jie tik iš statybų ir į, nenori problemų. Mersas krioktelėdamas pavargusiu metalu sukasi atgal, dingsta gatvės gale. Aš apstulbusi.

– Ar ne per gerai? – karkteli varna, atsitraukusi nuo bandymų pagauti šaligatvį savoms reikmėms užėmusio Renės katino uodegą.

Pensininkas Diktofonas nukreipia rūstybės pirštą į protingą paukštį. Nieko neįvyksta. Žmonės parsivelka vakaro maišą į savo butus ir jį ilgai krausto.

**

Šviežiai išlieto asfalto, iki degimo įkaitusios lapijos ir ledų kvapas. Toks būna pirmasis karštų dienų pasivažinėjimas, toks jis gali būti. Birželis čaižo mus karščio botagu, iš vidurdienio išsisunkė gyvybės syvai. Mažai kas pakelia akis, snukius ar snapus žiūrėti, kaip mane tempia lanksčiąja vilktimi. Su viltimi, su viltimi aš tolstu nuo Vivulskio gatvės. Dabartinis – jau tuometinis artimasis, visai ne marozas, su žmona stovi laiptinės angoje, jų pečiai kiek nusvirę. Dar vakar Pensininkas Diktofonas, siaurais pečiais atrėmęs merso įžūlumą, kibo į „apleisto automobilio kieme“ reikalą. Ginčui dar nepasiekus taško, kuriame žmonės griebiasi telefonų bartis su institucijomis, tarp jų stojo volto jaunuolio dviratis. Aš nupirkčiau jūsų audinę, dabar nupirkčiau – išdrįso, Pensininko Diktofono kepurės snapui reikliai smingant artimojo pusėn, ir kai esi visai ne marozas, kur jau ginčysies, ypač lange sušvitus chalatui su baltomis žvaigždėmis. Aišku, sutikdami su primestomis aplinkybėmis, mes šį tą pasiliekame sau. Pasiliko naują akumuliatorių. Tebejaučiau jo aštrų energijos skonį.

Volto jaunuolis už vairo, žiurkių šeimyna bagažinėje, neliestos santaupos apmušale – taip ir išvažiavau su visu istorijos bagažu.

– Tu durns, tik pusę sumos surinkai per patreoną. Tikrai negaila ir savo algą įmerkt? – atkabindamas trosą, pakraipė auksinius ūselius volto jaunuolio kambariokas.

– Tai sakau gi, čia tvarumas kasdieniuose poreikiuose, aš keičiu…

– …jo, požiūrį. Neuždirbsi iš tokio požiūrio.

– Nu tai viskas yra požiūris. Tu iš ūsų neuždirbi, aš iš barzdos – bet tai nestabdom!

Stovim ir prakaituojam aikštelėje išgraužtu asfaltu Kauno gatvėje. Į mus žiūri žilas – tokios spalvos – pastatas su išmokų skyriumi, lošimo salono anga, grožio salonu „Laiks Moda Lux“, prie jo prilipusi medinė armėniško restorano pavėsinė, už jos –  vairavimo mokyklos ir gerų rūbų narveliai. Trečiame aukšte virtualios realybės kambarys. Aš linkusi manyti, kad virtuali realybė yra visas pastatas su aikštele. Volto jaunuolis ant lango prilipina lipduką: „Mašina laisvam poilsiui. Įlipkite, pabūkite, palikite tvarkingą. Visą parą! Nemokamai/palikite, kiek galite/tapkite patronu“.

Kambariokas judina ūselius, atsidūsta:

– Kreiva komunikacija. Bomžai prišiks čia.

– Nu tai reikia nuo kažko pradėti ir…

–…tvarumas pats išsprendžia problemas, jo. Važiuojam kebabo.

***

Vieną vakaro akimirką mane suėmė svaigus kvapas. Taip supratau, kad kažkur kiemuose pražydo akacijos. Jų nemačiau, bet iš mūrinių kiemų šulinių vis išsprūsdavo saldus spiečius. Tarsi kvapas turėtų tūkstančius sparnelių ir užpultų nepasiruošus.

Kitą vakaro akimirką kitoje gatvės pusėje bičių produktų parduotuvės slenkstį nutūpė merginos ir vaikinai su limonadų stiklinėmis.

Trečią vakaro akimirką „Kablio“ širdis ėmė plakti muzika.

Ketvirtą vakaro akimirką mano dureles atidarė garbanota mergina, įstūmė vidun suplukusį spanielį, ir paplūdo ašaromis. Per blauzdą varvėjo kraujas, visai nesmarkiai, tiesiog priminimui – miestas sužeidžia dienos aky ir neatsiprašinėja.