aš, audinė

Miegančio kūno šiluma yra toks kasdienis neatremiamai gražus pojūtis, kad mes jį tiesiog paslepiam tarp kitų dienos reikalų. Norėdami negalėtume apsakyti, kas ištinka, kai susiliečia plaukai, susilygina kvėpavimai, driekiasi šilumos bangos. Aš visa pastirau ir nutykau, užmiršau net perskaityti prie stiklo priklijuotą lapelį. Mano buvusi beveik šeima kelionėse įsisriegdavo į sėdynes ir krisdavo į besapnį jauną miegą. Mersas spigino žibintais iš kitos gatvės pusės, vairuotojas pamiršo išjungti akumuliatorių, ir aš netgi pajutau mažytį kerštingo džiaugsmo dūrį. Negaliu sakyti – pajutau, bet. Automobiliai stebėtinai socialūs, tik neturi geros kalbinės raiškos.

Antrą trisdešimt septynios volto jaunuolis atsiliepė telefonu:

– Aha, turiu, kur nakvot, kaip ir sakiau. Žmogau, išsispręskit santykius normaliai, pabūkit. Ryte parvarysiu įlįst į dušą. Ne, nenoriu šeimininkų žadint, žinai.

Pasukiojo aptirpusį kaklą.

– O ką, galima ir mašinoj pernakvot.

Ir vėl nugrimzdo.

Paryčiais į bagažinę grįžo su reikalais išsilaksčiusi žiurkė. Nuo sodo laikų užsilikusiame bulvių maiše ji atsivedė vaikų, aš neprieštaravau. Gera jausti viduje krutančią, nors ir nevairuojančią, gyvybę. Griežtai prisakiau neliesti po vairuotojo sėdynės apmušalu slūgsančių santaupų – nujaučiau, kad šitas posūkis išves į pagrindinį kelią. Prieš dabartinį artimąjį visai ne marozą, prieš studentę, prieš beveik šeimą buvo miestelio keturių asmenų šeima, perpirkusi mane iš besiskiriančio verslininko, o tas verslininkas visai nepasisakė, kad yra besiskiriantis, nes kitaip nebūtų pirkę, ir nepasisakė paslėpęs santaupų, nes pamiršo, o šeima nieko nerado, nes kokia gi padori šeima kažko ieško sėdynės apmušaluose. Žiurkės šeiminę padėtį galima buvo nusakyti jums suptantamu terminu – vieniša mama. Žiurkė žvilgtelėjo į miegantį jaunuolį ir dalykiškai paklausė, iki kada turinti išsikraustyti.

– Kaip tai? – nustebau, nes, sutikite, mums tik atrodo, kad pažįstame gyvųjų mąstymą.

– Lapelis. Užrašyta: „Pirkčiau jūsų automobilį“.

Kaip čia išeina, kad jei nutinka kas nors tikrai svarbaus, mes tai pražiopsome? Gal tikrai iš šalies geriau matyti? Kažkas fotografuoja žaibą, kol tu užsimerkęs lauki griaustinio.

– Pasakyk, jei bus žinių, – įpareigojo prieš šmurkštelėdama į guolį.

Žiurkės stebėtinai smalsios, bet gyvenimu jų nenustebinsi. Continue reading