Tag: tekstas (page 1 of 2)

Reportažai iš karantino. Pusiaukelėje

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė.

Pasibaidęs mikriukas smigo į lietaus pritvinkusį debesį, bent taip jautėsi keleiviai, kai jo vyšninis snukelis pavojingai šoktelėjo aukštyn. Išleidęs dejonę, sulingavo, žvygtelėjo stabdžiai, sutraškėjo kelio atramos metalas, ir vairuotojas griebėsi už odinės beretės – vėl užgriuvo, sukos!
Nuotolinio ugdymo ministerijos darbuotoja, tvirčiau apkabinusi rankinę, pasislinko toliau, kartu su kitais keleiviais prisilydė prie lango: dviejų audros debesų properšoje, nuo autostrados beveik ranka pasiekiama, pūpsojo sodyba. Vakarinė šviesa, prasprūdusi pro debesis, variu nudažė aplink siūruojančius Sosnovskio barščių laukus.
– Kelių išvalėt, ane? Užvirta du, 142 kilometran! Aš jum sako, stopudovai pražiūrėjat! – vairuotojas spjaudėsi žodžių ugnim į raciją. – Gal ir vėjs išverte, kų aš žino! Radiatorių prakalio!
Mikriuke kilo sujudimas. Akinių rėmelius pirštais visą kelią nuo oro uosto, kuriame Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos potvarkiu savivaldybės rankiojo sugrįžėlius iš Londono, gramdęs jaunuolis puolė autis sportbačius. Dvi valandos nepatogaus sėdėjimo stabčiojant patikros ir dezinfekcijos postuose iš jo ilgų kojų beveik išsiurbė gyvybę. Vyras su žmona šiaudų spalvos plaukais ir jų šešiametis, sėdynėse nenustygstanti trijulė, rankose visą kelią gniaužiusi apsaugines kaukes, mikliai paslėpė jose veidus. Rankas, ausis ir plaukus išsipurškė apsauginiu skysčiu. Iš judesių matyti – susigyvenę su nuolat ištinkančiais pasiruošimais, tikslūs ir paklusnūs.
– Aš ne Molėtuos gyvenu, man į Panevėžį reikėja! – atsibudęs nuo krestelėjimo, tarp sėdynių link vairuotojo suskubo spraustis susiglamžęs bliuzonas, nenoromis išspjovęs apvalią blizgančią galvą pavandenijusiomis akimis.
– Sėdėk, Raimi, Panevėžį uždarė! – kibo jam į rankovę liesa juodaplaukė, trindama porceliano baltumo skruostą perskrodusį rausvą rando žaibą. – Gi sakiau, siunčia mus į Molėtus laikinai. Apmokės viską. Nu, sėsk!
– Kas tau yra? – sustojo tarp sėdynių, dar pasidavė priekin, bet užkliuvo už kažko minkšto. – Nu… gers, šuo su kauk!
– Roki, ateik! – tarp priekinių sėdynių kyštelėjo rožiniais drugeliais išmarginta ranka, švelniai timptelėjo šuns ausį.
Raimis pasičiupnojo sprandą, dūsaudamas įsispraudė atgal į sėdynę, pakeliui kliudydamas į kaukes panirusios šeimynos lagaminą. Ministerijos darbuotoja kažkam skambino mosuodama rankomis, jos švarko pažastyse plėtėsi tamsios prakaito kūdros. Dudeno su neatremiamu teisuolės atkaklumu:
– Taip negalima, aš jau sakiau: atsiuntė sutręšusį mersą – karantinas ar ne karantinas, komandiruotės turi būt tvarkingos! Tai kas, kad Vilniuje nėra vietų izoliuotis – jūs turėjote laiku užpildyti tą formą, Vida! Paklausykit manęs, jūs privalote…
– Pažėjo, storūs, nėr su ko perpjaut! Karočė, apsaugų nėr darbinių, viskų išėme, kad žmonės su sava tašėm tilptų! Koks skirtums, radiators trūkįs gi, joškin kot! – apibėgęs ratą aplink mikriuką, vėl į raciją įsikibo vairuotojas.
– …su šunimi vienoj mašinoj – ar tai jums atrodo normalu?! – purslojo ministerijos darbuotoja.
– Ir su urna, – tyliai pasufleravo akiniuotasis, pusiau įlindęs į apsauginį kombinezoną – kaip ir kiti keleiviai, ruošėsi išlipti.
Skrydį ir pervežimą rezervavusi jauna emigrantė prieš pat kelionę patyrė alerginį šoką. Vietos lėktuve ir mikriuke neanuliavo. Ji vis dar keliavo sėdynėje šalia jaunuolio ekologiškoje tamsrudėje dėžėje iš kavos tirščių. Prisegta diržais.
Ar mums reikės ją neštis kartu? Ekstremalių situacijų komisijos dar prieš skrydį atsiųstose keleivių pervežimo instrukcijose buvo aiškiai nurodyta: transportui sugedus, patyrus avariją, laikinai negalint judėti, pasirūpinti apsaugomis, klausyti vairuotojo nurodymų ir kuo greičiau susirasti saugią, uždarą vietą, kur galėtų būti įmanoma sulaukti pagalbos. Sodyba galbūt galėtų atitikti šiuos kriterijus. Buvusi graži dviejų galų troba su plačialange veranda, rusvu banguotų lakštų stogu, gyvenama – iš kamino aukštyn į varines sutemas raitėsi dūmelis. Kai kurie savininkai prisiduria nuomodami patalpas karantinuotis. Kai kurie turi ir nuolatinių daug keliaujančių klientų. Izoliuotos miško maudynės, karpių žvejyba, arbata prie laužo per atstumą.
– Jedrion baton! – metė raciją vairuotojas. – Mašinos nepaliksiu! Rūgštim apeis… Reiškias, – atsisuko į keleivius, – stumsim, ane? Iki tos sodybos.
Žmonės vėl sujudo – Keleivių pervežimo grupė, atsakinga už judėjimą nuo oro uosto iki paskirtos izoliacijai vietos, tikriausiai išsiuntė pagalbą? Pastovėsim, palauksim. Žemėlapyje nerodo, kad ši sodyba siūlo nakvynės paslaugas. Jos išvis žemėlapyje nėra, iš tokių laisvūnų tikėkis ko nori. Keleivių pervežimo grupės pagalbos numeris užimtas.
– Rūgštim apspjaudys! – pagrojo pirštais per kepurę vairuotojas. – Galvot raik! Du ant kelia gul, ti bus da kitų. Nespės atvažiuot. Geriau, va, nuo autostrados pakalnėn, pariedės, paskui da šešs šimts metrų pastumsim, ir da biškį…
– Lipam, vyrai! – šokosi spraustis iš vietos Raimis. – Mažiau šnekų, daugiau darbų.
– Kodėl tik vyrai? Kam tie stereotipai? – segdamasi striukės užtrauktuką, įgėlė jauna mama. – Linuk, pabūsi čia, padėsi šitai mergaitei prižiūrėti šuniuką, gerai?
Penktokė rožiniais drugeliais marginta ranka šyptelėjo. Visą kelią sėdėjo taip ramiai, tarsi nepastebėtų aplink srūvančios be artimų suaugusiųjų likusio vaiko vienatvės. Ką mes žinome apie savo pakeleivę? Rimto veido, šypsosi daugiausia šuniui, važiuodama ruošė namų darbus, kantriai vedžiojo planšetėje trikampių ir kvadratų linijas. Į oro uostą atlydėjusi teta trynėsi akis ir niekaip nepataikė prisegti mergaitei ant kaktos užkrentančios mėlynai dažytos garbanos. Sakė, pasitikę seneliai duos velnių už tą spalvotą sruogą, Kretingoje vaikai taip nevaikšto. Bet Londone vaikšto. Kramtė lūpą, kai teta derėjosi su karščio išvarginta Linuko mama – užmesit į ją akį kelionės metu, Kretingos savivaldybė nespėjo parūpinti palydos, kvietimas į skrydį buvo netikėtas. Aš noriu tokios rankos, apsidžiaugė Linukas, jo džiaugsmas sutekėjo į mamos veidą ir virto rūpesčio debesiu. Mergaitė pasitaisė savo mėlyną sruogą, nuvydama nejaukumą: patiko mano ranka? Padarė Skaitmeniniai humanistai, tokia tarptautinė organizacija – nemokamai gamina bionines galūnes visiems, kuriems reikia. Tau dar nereikia. Penktokė rožiniais drugeliais marginta kaire ranka – Aiva, viena iš vienuolikos pernai vasarą vaikų stovykloje Giruliuose rūgščiasultėmis apdegintų vaikų. Viena iš 38 pernai stipriai nuo šio tipo nudegimų nukentėjusių nepilnamečių, kurių šeimoms valstybės išmokėtos kompensacijos nepakako savomis jėgomis įsigyti bioninę ranką.
Taigi dabar Aiva, Rokis ir Linukas lieka, visi kiti – stumt mikriuko.
– Taip negalima, man astma! – protestuoja ministerijos darbuotoja, bet vis tiek išlipa, nepaleisdama rankinės.
Ką mes žinome apie šitą pakeleivę, tvarkingai susidėjusią akinius į dėklą, užsimaukšlinusią apsauginį šalmą su skydeliu – jame išpjautas stačiakampis su dioptrijomis keistai griežtina platų veidą? Niekaip nepripranta prie nuotolinių konferencijų, keli metai iki pensijos, o vis dar prisirenka iš viešbučių nemokamų muiliukų. Šito mes nežinome, tik numanome, nes visiems braunantis laukan iš rankinės iškrenta muiliukas su atspaustu viešbučio pavadinimu.
Tvankuma sunkia visus kaip kempines. Varinė pavakario šviesa ir link autostrados švininius debesis stumiantis vėjas, formuojantis iš jų tykštančias dažų dėmes, dar neužgriuvo properšos su mikriuku. Raimis vienintelis be jokio apsauginio drabužio, kaukės – tik su odinėmis pirštinėmis ir akiniais nuo saulės.
– Čia išpūsts reikals ta pandemija! – atstumia savo moters tiesiamą kaukę. – Va, žaibs tai kai dės į mašinų!
Ką mes žinome apie dvejukę, blizgagalvį prie statybų dirbusį Raimį ir jo liesą porininkę žaibu raudonuojančiu randu, susikišusią į apsaugas? Per tą laiką, kol jis, išvarvinęs liūdesį dėl užkaltos mašinos – sienas uždarė, emigrantus išvarė – į duty free butelį, snaudė, apskambino kelias drauges patikindama, kad veža šmutkių, kaip naujos. Per tą laiką, kol penktokė paruošė matematiką, išglostė jos šunį, išsipurškė skystus juodus plaukus sausu šampūnu, telefonu išbarė sūnų, kad neperskaitė užduotos pastraipos ir kantriai ją išklausė du kartus.
Lauke nejauku, dairomės. Priekyje užvirtę, bet aplink užtvarą, nuo kurios teks atplėšti tą metalo gabalą ant ratų, švaru.
– Ti daba bišk atgal nuo tų užgriuvusių, apsisuksim, ir į tų keliukų nuo autostrados, – rikiuoja vairuotojas. – Graičiau, gal ir daugiau būt ant kelia!
Ką mes žinome apie šį žmogų, įlindusį kombinezonan dėmė ant dėmės, drabužis labiau darbinis nei apsauginis? Atvažiavo kažkur nuo Biržų, savivaldybės nebespėja susirinkti visų po eilinio netikėto karantino paskelbimo strigusių užsienyje žmonių, ir Keleivių pervežimo grupė likusiems be nieko bėdžiams aklai samdo pavežėtojus pagal skelbimus visoje Lietuvoje. Leidimą pervežti keleivius karantino metu turi, o apsaugų ne. Vis krapšto pirštais odinę beretę, keliskart apibėga mikriuką, kol mes visi stumiam, stukteli petimi, spėja įšokti vidun pačiu laiku.
Mikriukas pašėlusiai sunkus, pirštinėse prakaituojančios rankos slysta nuo jo paviršių. Oro uoste su pervežimo ir izoliacijos rinkiniais išduoti vienkartiniai apsauginiai kombinezonai nepritaikyti daug judėti, vos neplyšta per siūles. Persistengusi ministerijos darbuotoja bumpteli galva į mašinos skardą, nubrozdina skydelį. Biudžetinis variantas, išeik į lauką ir neatlaikys.
– Dar vienas užgriuvo, stabdyk! – į mašinos šoną barbena akiniuotas jaunuolis.
Ką mes žinome apie ilgšį elektroninių mokymų sistemų specialistą, gerai pažįstantį apylinkes, nes čia dažnai plaukdavo baidarėmis? Nedaug, tik tiek, kad bute Vilniuje jo laukia katė, netikėtas nukreipimas izoliuotis Molėtuose suardė planą.
Kaip jie atsiranda ant kelio, visai iš niekur. Raumenys dega, varinis ir švininis dangus nugriaudėja visaapimančiu juoku. Ragindami vieni kitus riksmais ir keiksmais, įstumiame mikriuką į autostradon įsičiulpusią žvyrkelio tiesę. Šioks toks kalniukas, parieda. Ministerijos darbuotoja užsikosėja, pritūpia ant žemės. Abipus keliuko – liepų alėja, lipnūs syvai, susimaišę su audros tvankuma, panardina į tirštą oro kisielių. Už liepų alėjos – po vandens pilną griovį. Saugosi. Dar keli šimtai metrų, žvyrkelis pasisuks į kairę, užropos ant aukštumėlės, joje rasime sodybą, apjuostą elektriniu piemeniu.
Linuko mama pamojuoja prie lango prilipusiems vaikams. Ką mes žinome apie moterį, prašiusią stiuardesių pakeisti įrašytus filmukus kitais, kurių autoriai – etišką atlygį propaguojantys kūrėjai? Nedidukė ir tvirta, žvelgia kiek prisimerkusi, turi strazdanų, nebaigtą disertaciją, ką tik prarado programavimo verslą. Ne viską gali daryti per nuotolį, pasakė vyras. Ką mes žinome apie šį vyrą retėjančiu plaukų apskritimu pakaušyje, iš draugų Londone 35-ojo gimtadienio proga gavusį teleskopą permatomame maišelyje ir sugrūdusį jį į lentyną virš sėdynės? Išskyrus trumpą diskusiją su akiniuotu jaunuoliu apie lazerinių telefonų galimybes, jis visą kelią tylėjo.
Varinė šviesa gęsta, vėjo gūsiai čežina apsauginius kostiumus. Kitoje autostrados pusėje, berželių guote, išsilydo žaibas.
– Prė darba! – iškiša galvą pro langą vairuotojas. – Da biškį!
Prieš savaitę audra šiame rajone nuo kalvų nuplovė saulėje įkaitusių, neapsikentusio ūkininko nukapotų Sosnovskio barščių stiebus ir žiedus, vanduo, persimaišęs su nuodingais syvais, užtvindė vasaros festivalio dalyvių palapines. 75 žmonės patyrė įvairaus laipsnio nudegimus, 189 ligoninėje suteikta pagalba prasidėjus alerginėms reakcijoms, 2 ištiko tokia stipri šieno karštligė, kad medikams prireikė ne vienos konsultacijos su kolegomis nuotoliniu būdu ieškant tinkamų vaistų. Festivalio organizatoriai pareiškė stabdantys veiklą pramogų srityje, kol bus pasirūpinta patikimesne teritorijų apsauga. Vyriausybė atšaukė leidimą vasaros renginiams lauke iki tūkstančio žmonių.
Patirti audrą 142 kilometre mes nenorėjome. Stumdami ir pailsėdami išsukome iš liepų alėjos. Atsirėmėme tiesiai į aukštus medinius vartus – du ąžuolų lapais apvyti stulpai, tvirtos lentos. Nuo vieno stulpo sviro virvė su pririštu varpeliu.
– Rimtai? – jaunuolis su akiniais pačiupinėjo tą paprastą įtaisą. – Gal jiems galima parašyti?
– Kų či rašyt, skambink!
Nedrįsdamas apžiūrinėjo varpelį. Raimio palydovė ranka plekšnojo per striukės kišenę, išsipūtusią nuo cigarečių pakelio. Vakar policija išplatino pranešimą, įspėjantį grįžtančius nestabčioti Keleivių pervežimo grupės sudarytame žemėlapyje nepažymėtose vietose. Bet pagalbos numeris užimtas.
– Matai, panašu, kad atsiskyrėliai natūralistai… Transporto taisyti nelabai padės, neturės kuo, – lyg sau, lyg vairuotojui sumurmėjo Linuko tėtis, muistydamasis įplyšusiame kombinezone.
– Apiplėš! Ir dirbsim kaip vergai, niekas nesuras – ar maža tokių istorijų! – gniaužė rankinę ministerijos darbuotoja.
Ūžtelėjęs vėjo gūsis nusinešė žodžius. Reikėjo Londone pralaukti. Vairuotojas nusispjovė, nepiktai – keleivių visatos dreifuoja šalia nepaliestos, jam rūpinčios tik kaip mikriuko organizmo dalys.
– Nu ti turim žurnalistį, tegu paklaus, kėp či išėja. Skambink!
Ką mes žinome apie žmogų, į kurį visi dabar trumpam atsisuko? 1,69 arba 1,70 m ūgio žurnalistė su dviem telefonais, kompiuteriu ir kuprine, sutikusi visus mikriuko keleivius Londono oro uoste. Ji rengia reportažą naujienų portalui apie norinčių grįžti paskelbus karantiną lietuvių pargabenimą į šalį. Po skrydžio jai vis dar užkritusios ausys. Vienas telefonas tuoj išsikraus nuo rašymo. Labai nori į tualetą ir pasikasyti akis, nes prakaitas sunkiasi į lęšius. Akys mėlynos. Aš ta žurnalistė.
Nespėju pasiruošti klausimui, nes iš liepų prie vartų kaip katės išsliuogia du pavidalai ir sustoja per kelis žingsnius nuo mūsų. Rankose lankai.

***

Šis projektas finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos.

Lapių miestas. I

– Lapės sugrįžo į miestą, – praskleidusi virtuvės lango užuolaidą, pranešė Geronima.

– Ofisų žiurkių išmislas! Dronas naujų neužfiksavo, – stūgtelėjo iš vonios.

Vis dėlto jis atėjo, neiškentė, pusiau nuskustame žande susimetė medžioklio jaudulio gumbas. Geronima nemėgo to pykčio gumbo, bet dabar, žvelgdama į kiemelio žvyre aplink nudryžusias rudai nutepliotas pašiūres šiušinėjančias lapes apšiurusiais pavasario kailiais, norėjo pasierzinti. Į jos darbo paskyrą jau tris valandas ir septynias minutes neįkrito nė viena užduotis, ir nors kompiuterį laikė atverstą, ant stalo tvarkingai išsidėliojusi administracines priemones, jautėsi pamiršta.

– Matau keturias, – iškėlė keturis pirštus, vos nekliudydama kavos puodelio, – Vikai, gamta atsiima savo, aš tau sakau, ir mokslininkai rašo…

– Tu čia labai nejudėk, a girdi?

Čiuožtelėjęs prie užuolaidos, stebėtinai lengvais žingsniais, nederančiais prie pakumpusios, per languotų trumparankovių marškinių siūles besiveržiančios masės, sustingo stebėdamas. Metras septyniasdešimt trys ir su ūsais, va tau ir didvyris, pagalvojo Geronima, bet juk mūsų kiemui jis toks ir yra – mintis nemaloniai dilgtelėjo skrandį. Vyras dairėsi nubraukęs nuo skruosto skutimosi putų likučius. Aišku, nusivalė į užuolaidas.

– Atrodo, sveikos, – patenkintas pusbalsiu įvertino. – Vyrai drono nekėlė, pietų pertrauka, tai… Nešk šratinuką.

Ji nesiginčydama nuslydo, kaip vanduo nutekėjo nuo kėdės, pasilenkusi nukrypavo iki spintelės po kriaukle – sėdėjo arčiau, ką darysi. Atitraukusi šiukšlių dėžę, nuėmė po ja paklotą guminį kilimėlį, sugraibė išsitraukiančią rankenėlę. Dalis spintelės grindų atsivožė kaip futliaro dangtis, iš jo gelmių iškrapštė lengvą orinį šautuvą – tokį, kuriais šaudoma tire. Tik patobulintą, Vikas viską patobulina, šitas užtikrintai kala iki penkiasdešimties metrų. Vadina šratinuku, nors šaudo ir kulkomis. Iki karantino susirasdavo morčiaus priveiktus benamius katinus ant kiemo pašiūrių stogų, o dabar – na, dabar laikai tokie. Atsargiai spaudė ginklą prie savęs, mintyse keikdama chalato skvernus, kuriuos vis primindavo. Vyras jau buvo be garso atkrapštęs orlaidę, joje susiradęs vieliniame tinklelyje praardytą skylę. Viską atliko lėtais, minkštais judesiais, kurių iškart netekdavo, vos baigdavosi medžioklė.

Atsargiai padavė jam šautuvą, stengdamasi laikytis už nugaros. Norėjo dar pažiūrėti į lapes. Šios knisosi po maišelį, paliktą prie vienos pašiūrės durų. Pavargėlis Bromas, tai vis jo mada šlaistantis po kiemelius prisėti tokių atliekų bombų. Tiek kartų teko išpilti į kriauklę kavą pastebėjus, kaip katė ar varna tąso iš ten kokį bjaurų gabalą. Bet jei ne Bromo maišiukai, tos lapės gal neateitų.

– Neišversk kavos, – įspėjo, puikiai žinodama, kad Vikas, imdamas šratinuką ir su juo susiliedamas, niekada neužkliudo jokio nereikalingo daikto, net jos.

– Nejudėk, – prilipo prie orlaidės, kišdamas vamzdį pro skylę. – Iki pietų pertraukos pabaigos reikia susitvarkyt.

Bet ar jiems tikrai reikia, norėjo pasiginčyt, nors užsimerkusi, kai jis taikėsi ir murmėjo – paimsiu dvi, kitos pabėgs, labai spitrios pasitaikė – matydavo kaimynę Gitą, grįžtančią iš miesto darbų su menku daviniu, kieme nusiplešiančią dulkėmis apneštą, prakaituotą vienkartinę kaukę ir nuspaustu, paraudusiu veidu uodžiančią, ar pro langus besivyniojančiuose tirštuose dukrų verdamos sriubos garuose bus kas mėsiško. Dėl panašaus į gripą ir COVID-19, tik keliskart mirtinesnio, kas kelis mėnesius grįžtančio silpnesne ar stipresne banga COVID-20 viruso, tymų, pasiutligės protrūkių skelbiami ir atšaukiami karantinai, komendanto valandos, nepaprastos padėtys ir laikinos apsaugos priemonės prigamino tiek bedarbių, kad Užimtumo tarnyba juos tiesiog užregistruodavo privalomiems darbams. Menka išmoka ir parama maistu, daiktais ar paslaugomis turėjo kainą. Miesto skolininkai, taip juos vadino, pavydžiai sekdavo akimis žalsvomis uniformomis vilkinčius tikruosius miesto darbininkus, tokius kaip Vikas.

– Viktorai, – tą rudens pavakarę, šlepsėdama kiaurais guminiais jam iš paskos, rodydama į jo rankoje tabaluojančią gyvastį išleidusią lapę, kreipėsi Gita. – Ne darbo metu atėjo, tai kam jums važiuot, rūpintis…

Būtų vyrus įspėjęs, droną pakėlę, reikėtų vežt ištyrimui ir utilizavimui. Bet šiandien ne jo pamaina, o lapei nepasakysi, atslinko prie konteinerių. O Gita ką, sava, šitam kieme jau dvidešimt metų prasilenkia. Atidaviau, nukirto grįžęs, tingiu važiuot. Geronima stengėsi negalvoti, iš ko kaimynė kepa kotletus, sutikusi jos dukras besileidžiančias iš trečio aukšto, kaip reikiant palinksmėjusias, nusuko akis. Paskui liovėsi, nes kai kurie kaimynai pradėjo Viko prašyti pasaugoti kiemą nuo lapių.

– Vaikai čia žaidžia, nesaugu, – sustabdė kitą rytą vėjo perpučiamas chalatas, tik geriau įsižiūrėjus panašus į vos cigaretę nulaikančią kaimynę Rasą. – Mes patys jas sutvarkysim… Empėdė* geri vyrai, bet pats žinai – surinks, išveš, kiemą nachrien uždarys. Oi, atsiprašau, viršininkas. Sunki pamaina. Tai va, mes patys…

Niekada ir neklausė, kaip tris vaikus auginanti ir tris paeiliui užklystančius net per griežčiausius karantinus vyrus laikinai priglaudžianti kaimynė sutvarkė pirmą iš jo gautą lapę. Pamažu nusistovėjo nerašyta taisyklė: kas nors, arba jis pats, pamato kieme priklydėles, patikrina stebėjimo dronais grafiką, ir jei MPD akys kitur, traukia iš slėptuvės šratinuką, o paskui tiesiog išeina iš kiemo, nusisuka nuo lango, kol viskas baigiasi. Neturėjo supratimo, kaip jie pasidalindavo. Tik iš kepamos mėsos kvapų galėjo spėti, kad buvo laikomasi eilės. Jeigu, retas džiaugsmas, neužfiksuota dronų atklysdavo stirna, kiškis ar atliekų smarvės suviliotas šernas, imdavo darbinį šautuvą, greitosiomis sugraibydavo kišenėje nežymėtų šovinių. Tada jau būdavo kitaip. Iš niekur suplasnodavo tamsūs palto skvernai, ilgšis benamis Bromas padėdavo nutempti grobį į rakinamą pašiūrę, švilpčiodamas susižvejodavo drabužio klostėse išblizgintą peilį. Ateidavo kaimynų vyrai, šviežienėlė, šnabždėdavo jiems Bromas, rodydamas, kaip rėžti ir dirti, pjauti ir kapoti. Vikas šiaušdavo plauką nenoromis pripažindamas didesnę meistrystę, bet piktą gumulą nurydavo pradėjus dalintis. Jo teisė pirmumo, jis vadas. Koją pirmyn išmesdavo, glostydavo ūsus, mėgaudamasis lūkesčiu purvinas, vietom kraujo lašais aptaškytas kaukes pasmakrėn nusismaukusių vyrų veiduose. Dalindavo, pats manė, teisingai. Niekas ir nesiskundė. Jei šią vietą nuo laukinių žvėrių valytų oficialiai, apie mėsą tik pasvajot. Dar ir išvis uždarytų butuose dėl pasiutligės grėsmės. Taip vis nutikdavo viename ar kitame kvartale, name, kieme.

Šratinukas nepavedė, dvi atgulė, dvi spruko. Dabar ir tos, ir tos jau ne Viko rūpestis. Mikliai pridengė atplyšusiu tinkleliu skylę orlaidėje, padavė ginklą žmonai, šis nugulė slėptuvėn. Per kiemą jau lingavo kaimynė Rasa, jos vaikai rakino pašiūrę. Vikas nušlepsėjo atgal į vonią, bet prieš atverdamas duris atsisuko:

– Lapės tai ne gamta. Pasiutligė arba mėsa, ot.

Geronima šyptelėjo, išpylė atvėsusią kavą į kriauklę. Atsisėdo prie stalo taip, kad užuolaida dengtų tą dalį kiemo, kur palei pašiūres krutėjo kaimynai. Neįkrito nė viena nauja užduotis. Jos valstybinė įstaigėlė vis mažiau pasigesdavo buhalterės, jau ir taip dirbančios puse etato. Dar šiek tiek – ir taps miesto skolininke, eis rinkti visur besimėtančių panaudotų vienkartinių kaukių, pirštinių, akinių, laistyti ir ravėti žaliųjų salelių, valyti miesto sienose įtaisytų po didesnių dulkių audrų užsikimšusių smėlio filtrų, pristatyti nemokamus maisto produktų davinius ir dirbti šimtus kitų darbų, kuriems neužtenka gerai apmokamų miesto darbininkų rankų. Perliejo glitus nerimo virpulys pagalvojus apie gerokai sumažėsiančias apsaugos priemonių siuntas. Iki šiol jos valstybinė įstaigėlė pareigingai išduodavo kaukes, pirštines, akinius, dezinfekcinį skystį, net vienkartinius apsauginius kombinezonus, paštomatas kieme pasipildydavo laiku. Miesto skolininkai priemonių trūkumą dengdavo patys, medijose nuolat mirgėdavo pranešimų apie nesertifikuotas, brokuotas išduotas priemones ir koronovirusų, pasiutligės, tuberkuliozės, žarnyno infekcijų ar alergijų protrūkius jų bendruomenėse. Miestas atkakliai eksperimentavo mėgindamas miesto skolininkus suburti atskiruose kvartaluose, pasistūmėdamas pirmyn kaskart, kai naujos bangos įgąsdinti ir susilpninti žmonės įsiaudrinę imdavo pritarti ir atsitraukdamas ramybės periodu, pradėjus kelti klausimus, ar taip nepažeidžiamos pamatinės žmonių teisės.

– Demokratija viena, o sveikata kas kita, tik karantinas ir kontrolė laiko miestą, – aiškindavo „Boulangerie“ kepyklėlės savininkė, guldydama Geronimai ant lėkštelės kruasaną su cinamonu, liedama kavą ir naujausias paskalas, dėl kurių bent dukart į savaitę buvo verta sumokėti plėšikišką kainą.

Tapus miesto skolininke, kavą gali gerti ne visur. Gal ne iškart, atsižvelgiant į kelias smulkias buhalterines paslaugėles, bet po kelių stipresnių protrūkių neišvengiamai, „Boulangerie“ savininkė panorėtų nuskaityti jos dirbančiojo asmens patvirtinimo kodą. Tokio, žinoma, neturėtų, teisė sėdėti viduje ir gerti kavą iš puodelio taptų užginta. Kaip ir visur, o ypač šioje miesto dalyje, kur daug įvairiaspalvės publikos, viskas priklausytų nuo kepyklėlės savininkės nuotaikos. Kartais viduje, kartais lauke arba vien išsinešimui. Prasidėjus patikrinimams, tektų rinktis paprastesnes vietas, kur niekam neberūpi visada turėti dezinfekcinio skysčio, dėvėti kaukes ar laikytis išpuoselėtų higienos ir aptarnavimo taisyklių. Vikas tokias vietas mėgo ir noriai lankė, bet jai šitai sunkiai priimtina. Visada norėjo išsikelti iš šito namo, šito kiemo, šito kvartalo, bet dukrai išvykus gyventi į Londoną, nusipirktą butą saugesniame rajone išnuomojo – laikinai, ir tas laikinai vis dar tęsiasi. Nėra taip blogai šitame triaukščiame, gelsvus dažų lopus dar išsaugojusiame storasieniame name nedideliais langeliais, su puikiomis niekam nepriklausančiomis palėpėmis, kuriose galima laikyti visokį šlamštą, įsirengti balkonėlius, terasas ar leisti pernakvoti Bromui. Nėra taip blogai, nes čia daug paribių, lengvinančių gyvenimą.

– Kuri šiandien diena? – šūktelėjo į vonią, taip sau, jai nelabai rūpėjo.

– Trečiadienis! – Vikas išlindo jau nusiskutęs, nutrepsėjo į kambarį, grįžo su žaliais ir raudonais kvadratais margintu kombinezonu. – Maistomatų diena, ruoškis.

– Bet mes dar turim… Mums nereikia, – Geronima dairėsi po virtuvę, lyg ieškodama gero argumento.

– Ką turim, ką turim! Atsargas reikia kaupt. Tavo tas darbas… O Emilė Londone? Atidarys sienas, parvažiuos…

Piktai pešiodamas ūsus nuslinko į koridorių autis batų. Taip, jei Emilė parvažiuos ir atsiveš sūnelį, iškart dvi burnos. Geronima dūsaudama apsitempė kombinezoną. Aukštesnė ir liesesnė už vyrą, melancholiškai išsprogusiomis akimis, ramiai linguojančia eisena – jai šis vaidmuo tiko. Iš sandėliuko koridoriuje iškrapštė porą elektrinių dviračių, pritvirtino prie bagažinių maistomatų tiekėjų logotipais pažymėtas dėžes.

Išsivarę dviračius į kiemą, nerado jokių lapių nei žmonių buvimo ženklų. Tik virš pašiūrių kabančių balkonų su plazdenančiais skalbiniais gilumoje sugirgždėjo senės Krisos vežimėlio ratukai. Bet Krisa nei vaikšto, nei kalba, tik kartais kikena – nesiskaito.

Gaivi žydinčio pavasario pradžia skverbėsi net per akinius ir kaukes, prieš kelias dienas nulynojęs lietus priplakė prie žemės dulkes. Geronima užvertė galvą į žiedų žvakes kraunančius kaštonus, pasisukiojo, gaudydama vėją. Tais dviračiais kasdien neprilakstysi, maistomatų tiekėjų logotipai nenusigramdo. Ir registracijos numeriai tuoj nebegalios, teks parduoti Tiekėjui**, gal ras tinkamus žmones, mokančius pertvarkyti visokią techniką.

Pro bažnyčias, per grindinio akmenis, tada naujai nutiestu šaligatviu prekybos centro pašonėje iki viešbučio, už kurio rikiavosi naujų namų kvartalas. Tvoros ir vartai, švarios gatvės, žali kiemeliai – geras rajonas, pilni maistomatai. Jų paribio rajone maistomatai apskurę, rimtesni ūkininkai ir parduotuvės rečiau leidžia užsisakyti savo produkciją. Čia viskas kitaip, kiekvienas butas turi ne po šiaip sau asmeninį skyrelį – po visą skyrių. Gėlių, daržovių ir vaismedžių lopinėliai, viena kita namo bendrija laiko triušių, vištų ir asmeninį viso to ūkio prižiūrėtoją. Ūkininkai kasmet dejuoja dėl tonomis pustomo dirvožemio, sausrų, nebeveikiančių trąšų, o tokios salelės turi lėšų išmanioms laistymo sistemoms, puikios kokybės augalams ir visokioms mindfulness paskaitoms juose.

– Gražu, – apsidairė Geronima, Vikui stabtelėjus prie iš anksto nusižiūrėtų vartų.

Vyrai iš MPD pasidalindavo visokia informacija. O dabar informacija pinigas.

– Paskubam, a girdi?

Suvedė kodą, vartai su kalvio išraitytomis kaštonų žiedų šakomis atsivėrė, ir jie su savo dviračiais pateko vidun. Gatvė iš tikrų nugludintų akmenų. Slyvaitės apsipylusios žiedais. Įdomu, ar čia tos geltonos, neskanios, ar…

– Nu?.. – Vikas jau brazgino raktų ryšulį prie artimiausio maistomato.

Kodai kodais, o raktai niekada nestringa. Kaip ir jų pasirinktas vaidmuo: maistomatų tiekėjai, tikrinantys skyrius, šalinantys sugedusius produktus, valantys, dezinfekuojantys. Tokia paslauga išties veikė, buvo lengva. Kai kuriais atvejais žmonių darbas vis dar pigiau nei robotų.

Atsidususi pradėjo varstyti duris, įgudusiais judesiais pačiupdama po vieną kitą produktą. Visa esmė neplėšti, neimti visko iškart – gražiai, po vieną, praleidžiant kelis skyrelius. O tada tegu aiškinasi, kas supainiojo užsakymus: bendrijos nariai, tiekėjai ar sistema. Vikas dėl akių purkščiojo dezinfekantą į skyrelius, pavalydavo rankenėles.

– Perviršį parduosim Tiekėjui, va ir bus pinigėlių, kai sienas atidarys ir Emilė grįš, – vis pasikrapštinėdamas kaukę, murmėjo Vikas.

– Nesičiupinėk, – subarė ji. – Kam jai išvis grįžti, ten darbą turi…

– Palaida bala ten! Nei tualetinio popieriaus, nei vakcinų… Čia tai bent suveikt galėsiu, – trinktelėjo spintelę aršiau nei įprastai.

– Tai čia tik dabar, tik du mėnesius taip, ko tu plėšais!

Nukando žodį, nes laiko turėjo nedaug. Aišku, jis teisus, ten palaida bala. Bet ir čia. Štai, prieš savaitę pritrūko vakcinų nuo pasiutligės, ir vien jų kvartale mirė benamio šuns įkastas paauglys. Jos bendradarbei lapė įkando anksti ryte nešant šiukšles, būklė sunki. Bromas gedi draugelio narkomano, taip ir nepaklausė jo vardo, žino tik tiek, kad neapdairiai užmigo parkritęs stotelėje prie šiukšliadėžės.

– Geronima, – Viko balse vėl ta medžioklio gaidelė, ir dar kažkas daugiau. – Eik prie vartų, paspausk mygtuką, atsidarys.

– Ką?.. – apsidairė nusipurtydama mintis.

Prislinkęs prie dviračių kaip nematoma perkarusi šmėkla, dantis šiepė juodas teliuko dydžio šuo. Geronima seniai nematė jokio teliuko, taip kalba Tiekėjas, apvažiuojantis ūkininkus užmiesty. Tas šuo. Kaip jis čia atsirado? Šitam saugiam kvartale, viduj?! Geronimai ėmė drebėti rankos. Jiedu beginkliai, negali vežtis šautuvo į tokią misiją. Jos vakcinacijos nuo pasiutligės kursas dar nebaigtas.

Šuo urzgė, jau buvo apėjęs dviračius, ir dabar tarp jo ir žmonių neliko jokios užtvaros.

– Eik ramiai, eik, – Vikas čiupnojo ūsus po kauke, kažko graibėsi kišenėse. – Nebūk tu… eik!

Jos gyvenimas buvo ryški paklusimo tiesė. Kaukė ir rasojantys akiniai ribojo matymo lauką, bet vartus įžiūrėjo gerai. Jeigu bent vienas iš dviejų liks sveikas, tai… o kas? Viko balsas stūmė pirmyn, ji stengėsi nežiūrėti į šunį. Kaip ir į tas lapes. Gamta atsiima savo. Štai, trys žingsniai, visa nugara jaučia, kaip šuo skrieja tiesiai į jos vyrą. Ir neatsisuka. Nes tiesiog, ji iš to kvartalo, kur neatsisukama.

– Roki, ateeeik! – berniukas šaukia šunį, ir pasaulis sustoja.

Taip, šaukia šitą šunį, koks berniukas gali laikyti pasiutusį šunį, galvoja Geronima, tada apsisuka ir ima bėgti atgal, sugniaužusi kumščius. Mato Viką įsitvėrusį rankomis maistomato kubo viršaus, kojomis taikantį į juodo teliuko snukį.

– Roki, – vaikas bėga artyn, šuo žiūri į jį putotu snukiu.

– Išdurnėjai, ar ką?! – šaukia berniukui, pastodama kelią. – Kviesk tėvus, jau iškviečiau MPD, skambinu policijai! Pasiutligės židinys kvartale!

Vaiko akys didelės.

– Jis nieko, jis nekan…

Šuo susidomi berniuku. Vikas nušoka žemėn, puola prie dviračių. Ji irgi griebia dviratį, kelios sekundės, ir spės užšokt.

– Užpuls vaiką… – nuleidžia rankas.

– Nu! – traukia iš krepšio pupelių skardinę, paleidžia į šunį.

Inkštelėjęs tūpteli, pataikė.

– Bėk namo! Atsivesk tėvus! – šaukia berniukui, ir pagrasina kita pupelių skardine.

Ir jis bėga, stebėtina, kad šitaip klauso, bet svabiausia – bėga. Jiedu šoka ant dviračių, ir kol šuo pasileidžia paskui, viskas nuspręsta, žmonės laimėjo laiko ir atsitraukia.

 

*MPD – Miesto priežiūros tarnyba, teikianti privalomas miestui paslaugas.

**Tiekėjai – asmenys, legaliai arba ne aprūpinantys miesto gyventojus įvairiais daiktais, paslaugomis, tarpininkaujantys perkant ir parduodant. Alternatyva virtualiems sandoriams, kuriuos stengiamasi kontroliuoti.

Bantukas

Bantukas, bantukas, – tįsta keturmetės prie mėsos vitrinos žodžiai.

Įsikibusi į dukslaus vilnonio palto rankovę, trypčioja nuo ant kojos, baltų bantukų atspindys šoka rausvų žalios mėsos gabalų paviršiuose.

Kita palto rankovė vos nenušluoja ant vitrinos padėtos lėkštelės pinigams, ji pilkšva nuo monetų įrėžių. Čiumpa maišelį, pilną vištienos krūtinėlių, kitoje prekystalio pusėje pardavėja žirafos kaklu, melancholiškai svyrančiais akių ir lūpų kampučiais pirštu atsainiai nubraukia ant lėkštelės užtiškusį kraujo lašą. Kasdien tiesi kaip styga, priekyje styrančiais it žaislinio liūto karčiai plaukais, kurie negyvoje lempų šviesoje įgauna violetinių atspindžių, ilgais pianistės pirštais varto muštinių, krūtinėlių, nugarinių išklotines, ir šios pardavėjos rankose virsta natų lapais, laukiančiais, kol bus sugrota širdis pjaunanti melodija.

Vitrinoje išdygsta papurusi šviesi galva, tai antroji pardavėja, taip pat maždaug penkiasdešimties, garbanota ir tukli, plačiai dovanojanti šypseną – net smulkios auksinės grandinėlės vijos įsiręžia į kaklą. Jos mostai aprėpia nedaug, užtat balsas degančiomis strėlėmis ir juoko pliūpsniais apšaudo negausius lankytojus, kurį laiką atrodo, kad virš jų galvų sklando vien to švilpiančio, ugningo balso draiskanos.

Ji ir bus ta pirmoji regėtoja, pamačiusi už troleibusų žiedo užkliuvusios gatvės pabaigoje stojant gaisrines ir greitąją – tuo metu kaip tik eina paaiškinti dviem būtybėms odinėmis striukėmis ir treningais, besiveržiančioms vidun su aplink kojas besisukančiu vilkšuniu mišrūnu, gyvenimo ženklus.

– Alus ne čia – sekančios durys, – įsiremia į klubus ties slenksčiu, tiedu sužiūra nustebę, vėjas plaiksto iš po megztų kepurių styrančius gaurus.

Šuo vis tiek prasmunka vidun, neria tiesiai prie mėsos šventovės, paltas aukštai iškelia maišelį su vištiena, į kurį jau taikosi nasrai, vaikas tiesia ranką – visus neaiškius ketinimus gali sustabdyti glostymas. Balsas nuo durų smeigia strėlę, paltas bando įspirti, per vitriną persisvėrusi pardavėja žirafos kaklu šlepteli skuduru; taip susipina kojos, rankos ir letenos, nešvarus vanduo nuo skuduro varva nuo kaspino, o ranka pasipuošia raudonu rėžiu nuo dantų. Keturkojis sprunka, su juo atėjusios būtybės atsitokėjusios kėpestuoja tolyn, prisukami ilgakojai žaisliukai, ką tik pradėję bėgti nuo stalo krašto.

– Įkando, jėzusmarija, pasiutęs! – skudurą prie krūtinės priglaudžia pardavėja, vis dar saugoma vitrinos, paskui meta jį ir ilgais žingsniais driekia link susikūprinusio palto, pabirusio maišelio su mėsa, patempusio lūpą vaiko, nepatogiai klūpančio ant plytelių.

Šią akimirką suaugę veikėjai supranta, kad pasiutęs šuo mėsos parduotuvėje, kandantis vaikui, yra šio rajono balsas, kuriuo niekas netiki – lygiai kaip ir šokančiu vasaros lietuje aukštu žmogumi prekybos centro aikštelėje, kebabų kioske gyvenančia moterimi, seniais sodininkais šaligatvių pašalėse, pardavinėjančiais puokštes, krapus ir raugtus agurkus. Rajonas apnuogino medžiais apėjusią polikliniką, visas krūmų slepiamas aikšteles verčia romių praeivių vaikščiojimo plotais, bendrabučiams užmaunamos išorinės kaukės vaidinti padorius daugiaaukščius. Balsas vis tylesnis, greitai jis nustos kalbėjęs apie mėsos parduotuvę, apie tas už kampo pasukusias būtybes, pritūpusias pailsėti ant kišeninio kazino – anksčiau čia buvo dėvėti drabužiai – laiptų, nebeturės žodžių stotelėje būdraujančiam vienakojui benamiui, apsivyniojusiam bigę prekybos centro maišeliu, būriui migruojančių romių, vilkiškų akių paaugliams su gobtuvais, traukiantiems cigaretes stadione ir, galiausiai, paltui su keturmete supurvintu bantuku, juk vis vien niekas tokių jau nebenešioja.

Bet jie vis dar spurda, žino turintys dalyvauti, ir tuklioji pardavėja rodo ranka į gatvę:

– Atvažiavo gaisrinės ir greituškė į tą namą prie žiedo, nešam vaiką!

Trise šoka prie susidomėjusios veiksmu mergaitės, paltas ir aukštoji pardavėja pakelia ją už pažastų, taip lengviau paskirstyti svorį; antroji pardavėja suskumba plačiai praverti duris, paskui jas staigiu judesiu užrakina ir šnopuoja iš paskos, nes anos dvi ilgakojės. Pardavėjų chalatai, ant kurių matyti viena kita žalios mėsos palikta dėmė, susilieja su sniego kupstais ant šaligatvio, iš burnų virsta garas. Skuba artyn prie daugiaaukščio, virtusio raudonų ir baltų plytų, laiko nuėstų medinių balkonų, balandžių išmatų taškų, apsiblaususių stiklų vaiduokliu, netikėtai atgijusiu dėl ketvirto aukšto balkone vinguriuojančios dūmų sruogelės.

Aplink pastatą būriuojasi negausūs žioplinėtojai, nes jau spėjo pasklisti patikrinta žinia: užmigo girtas ir pradegino skylę kaldroje, va ir visa istorija. Tik atkakliausi dar šio to tikisi, nes per penktojo aukšto balkoną persisvėrusi žila moteris mąslaus jūrų vėplio veidu lupa obuolį, kruopščiai nudailintas luobelės spirales paleisdama ant praeinančių. Frotinis chalatas išblukęs nuo skalbimo, pati išbalusi, atrodo lyg ją kas nors būtų mėginęs ištrinti iš balkono akies, tik iki galo nepavyko, ji vis dar ten, ir kartais pavargusiu balsu šūkteli kažką apie gadinamą namą, už kurį valdžia dar turės sumokėti.

– Sumokėsit, urodai, visi sumokėsit! Televiziją iškviesiu! – pagrūmoja ranka, kurioje laiko obuolį, tada nirtulingai įsikimba į jį dantimis, sutriauškina kąsnį ir dingsta buto gilumoje.

Moterys, nešusios vaiką, sunkiai šnopuoja, bet reikalai jau gerėja, nes keli žioplinėtojai, išnykus obuolio lupėjai, pastebėjo skubančią procesiją, išgirdo skardžiabalsę pardavėją, triūbijančią: įkando, pasiutęs šuo įkando mėsos parduotuvėje! Kažkas puola belstis į greitosios automobilio duris, troleibuso vairuotojas, iki dabar kalbėjęs su spaudos kiosko darbuotoja, nuspriegia į krūmus cigaretės galiuką ir bėga artyn. Tuo metu kazino duris pravėręs apsaugininkas juoda striuke mosteli dviem sėdinėtojams eiti šalin, šuo jam vizgina uodegą – krusteli ranką, lyg ketindamas paglostyti, susigėdęs judesio sustingsta kaip medis. Tiems dviem ir šuniui jau laikas dingti, niekas jų ir nepasiges tą akimirką, kai balti mėsos pardavėjų chalatai perduoda baltiems greitosios medicinos pagalbos chalatams į glėbį vaiką.

– Oi, koks bantukas, – atsidūsta kažkuris iš jų.

Paltas kartu su baltais chalatais dingsta automobilyje. Abi pardavėjas apgaubia striukės – tai troleibuso vairuotojas ir dar vienas vyras jas gelbėja nuo šalčio. Iš spaudos kiosko išpuola pardavėja su dviem puodeliais kavos rankose. Šitoks vaizdas nedažnas rajonui, kiosko pašonėje ką tik paaugliai gėrė alų iš skardinės, o taksistas išplūdo jam lazda į dureles stuktelėjusią kailinėtą pensininkę. Vis dėlto norisi turėti dienos didvyrių, pardavėjos narsiai ima pasiūlytą kavą ir užverčia galvas į daugiaaukščio langus, ką tik paliestus popietinės saulės spindulių ir užsiliepsnojusius visa ryjančiu gaisru.

Rojau, nepargriūk

Trys aukštos moterys išsiplešia iš goslios gatvės ryklės ir eina tiesiai į mane. Nelanksčios, rimtos kaip nužaliavusios miesto statulos, naujų pastatų ir ėdrių parkų augalų stumiamos į pakraščius.

Taikydamos į linguojantį žingsniavimo ritmą, jos kartais susiliečia paltų rankovėmis, sekundei tampa vientisa dirvožemio ir žalėsių, blunkančio iš dažų luobų išsineriančio metalo spalvos mase. Galvas panardinusios į beretes, barstančias triušių pūkus – privalomas atributas pirmosioms miegamųjų rajonų kolonistėms, mokančioms išlaikyti padorias formas užmaunant ant trilitrinio stiklainio.

Trys peraugusios nužydėjusių pienių galvos.

Viena staiga kinkteli į šoną, ten, kur rieda į rožinį kombinezoną įspraustas kamuolys, pamažu įgaunantis vaiko bruožus. Siekteli ranka jo kepurės bumbulo ir įspėja:

– Rojau, nepargriūk.

Priartėju prie jų, nuo berečių atsiskyrę pūkai sklendžia joms ant paltų pečių. Anksčiau tokį įžiemį sniegas girgždėdavo po kojomis, ir į drabužius įkibdavo aštrūs snaigių kristalai. Takeliai tarp daugiaaukščių būdavo virtę grynu ledu, žibintų šviesos išgręždavo juose šviesos eketes, kuriose susispiesdavo tą ledą iki sidabrinio blizgesio nusvidinę vaikai.

Rožinis Rojus rankoje laiko kermošinį saldainį, sumetu, kad procesija juda nuo Aušros Vartų. Vyriausiosios moters pirštinės kailiniais apvadais, veidas primena taikų šermuonėlio snukutį. Iš po kepurės išsprūsta žila plaukų sruoga; pamatau, kad ji žemiausia iš trijų, ūgio iliuziją kuria kiek per ilgas, platokas paltas – atrodo, tarsi jis nepasiduodamas mėgintų išlaikyti po truputį nykstančio kūno pavidalą. Akys smeigtukais įkimba viduryje linguojančiai palydovei į veidą, ši – jauniausia, keturiasdešimties ar vos daugiau, eina kartais šnirpštelėdama nosimi, susikišusi rankas į kišenes, abipus nosies su kuprele įsirėžusios rūpesčio raukšlių vagos. Spėju pastebėti, kad beretė ant jos galvos kybo lyg priekaištas, pareiškimas – nemoku dėvėti šio daikto! Paltas gerai pasiūtas, klasikinis, iš jo kyščioja patogūs skandinaviški batai sniegams braidyti.

– Paskambinsime, pasakysime, kad krikštijame Šv. Kazimiero bažnyčioje, labai malonus kunigėlis, o vargonininkė – pasaka! – prasilenkdama girdžiu sakant šermuonėlį, nosis sukruta iš pasitenkinimo.

Nespėjusi atsakyti jauniausioji kiek pasiduoda į priekį, nes Rojaus blizgus išsivynojęs saldainio popierėlis ima tolti gatvės pusėn, spurdėdamas vėjyje.

Trečioji moteris apėjusi pilkuma – betono atspalvio veidas, akys ir paltas, tik dantys blyksteli keistu baltumu, kai nepritardama šiepiasi. Siauri pečiai, kūnas, sunkiai nešantis išsiplėtusius klubus, menkos rankelės ir ta neseniai sudėtų dantų šypsena, kurios dar neįprato suvaldyti – mintyse skiriu jai driežės pravardę. Taria sakinį, veido raukšlės beveik nesujuda, tik dantys vieninteliai pulsuoja šaltą, goslią gyvybę:

– Elena, neprisigalvok. Skambinsime anūkei į Daniją ir aiškinsime, kad norime jos vaiką krikštyti? Ji netiki! Ir aplamai  mūsų šeimoje nėra tokio polinkio į konservatorius. Tavo dukra susirašė, anūkė išvis nesiženijo!

Mūsų nugaros jau tolsta vienos nuo kitų, kai išgirstu tą sakinį, akimirksniu apsisuku ir neriu į šaligatvį juosiančio parko medžių šešėlį – juokinga dramų ieškotoja su iš kuprinės kyšančiu kilimėliu sportui, kuri sportuoti nebenueis. Apsimetu maiganti telefoną, nes tuodvi stabteli, moteris driežė sudeda pirštinėtas rankas tarsi maldai ir vėl išskečia, kramto lūpą. Iš šešėlio nematyti šermuonėliaveidės, atsklinda tik paaukštėjusiu, virpančiu balsu tariamos žodžių nuotrupos, arba greičiau jau nuoskaudos.

– … gyvena mano bute… kas žmogų užaugins? Tu viena sau ponauji, sūnus gastroliuoja, šeimą išardęs… Proanūkis be tėvo!.. Nužiūrėjai, o kaipgi…

– O kas visą vasarą sode, kad daržovių turėtumėt? …visą gyvenimą… Jei našlė, tai jau šventa?! Ar tavo dukra gal šventoji, dėl to sūnus nebeišlaikė tokio gyvenimo?!

– …išsiveš, pamatysi…

Žodžiai tariami ne per garsiai, nepalydimi energingų gestų, tarsi visi kaltinimai jau būtų seniai išsikvėpę, scenarijai suvaidinti po kelis kartus, ir dabar liktų stengtis vien truputį pravarinėti senstantį kraują.

Laikydama ranką vaikui ant kepurės, grįžta jo močiutė, ir abi vyresniosios atsisuka į ją romiais veidais, viena taisosi smuktelėjusią beretę. Jauniausios žingsniai ir žvilgsniai aštrūs, griežti, tiksliu mostu ji nusidreskia savo triušiakailę ir bruka į kišenę.

– Nėra dar žiemos, prisigalvojat per šiltai apsivilkt. Vaiką peršildysim, – sako piktai, tik pyktis alsuoja nuovargiu, prisitaikymu nebepastebėti, nesistebėti.

Abi sužiūra į rožinį kombinezoną su saldainiu, koja tyrinėjantį plonu ledu apsitraukusį vandens klanelį. Dvi poros rankų kyla patikrinti nosies, pataisyti šaliko besimuistančiam pavidalui.

– Bažnyčioje šalta gi, – vypteli baltadantė šypsena.

– Ir kol parvažiuosim, gali pradėti snigti, – apsiblausia smeigtuko aštrumą praradusios šermuonėlio akys.

Iš parko tamsumos išnyra apšiuręs balandis, pakreipęs galvą tipena link apsunkusių statulų pavidalus vėl įgaunančios trijulės. Driežiškoji vangiai mosteli paukščio pusėn iš odos skiaučių sudurstyta rankine, šis apsuka žmones lanku, pasiremdamas sparnu į šaligatvį. O aš negaliu suturėti kažkur iš pilvo kylančio šypsulio svarstydama, ar nepasirodys jų daugiau, nenutūps ant šių išėjusias pasivaikščioti statulas primenančių moterų galvų – tada vaizdelis bus visiškai, dieviškai tobulai užbaigtas.

Niekas neatskrenda ir netupia, tik vaikas kažką suniurzgia, ir tarsi gavusios ženklą, visos išsirikiuoja ankstesne tvarka, susiliedamos su juosva niekaip neateinančios žiemos vakaro tamsuma. Kinkuoja pirmyn, palaikomos buvusias formas įsiminusių paltų, dvi nužydėjusių pienių galvomis ir viena, vis dar nirčiai begrūdanti beretę į palto kišenę, išsikapsčiusi iš savo priedangos randu ant plytelių nemenką kuokštą pūkų.

 

Dienos pietūs

Jos sėdi restorane, abiem per –iasdešimt, ir visa Gedimino prospekto atkarpa dabar jų žvilgsniams priklauso.

Žmonių nedaug, kvepalų nektaro priviliotas padavėjas, persisotinęs „Viešbutis Budapeštas“ manierų, kiek kryptelėjusia nuo kurso varlyte, atskrieja su lėkštėmis ir švelniai žiūri į sukeltas moterų šukuosenas.

– Ikra su blyneliais, nes ten yra omega-3. Aš tiesiog mirštu, kabinu šaukštais! – jaunesnioji mėgaujasi teatrališkais mostais, burėmis išsiskleidžia palaidinės rankovės – žieduotais įdegusiais pirštais baksteli nuotrauką telefone. – Sūnus pasakė: mamyte, tie blyneliai turi būti maži.

Linkteli lydytu nužydėjusios pienės sidabru virstanti kita galva. Rankos virtę neramiais driežais, pirštai tai apsiveja įrankius, tai pašo servetėlę, tik tariami žodžiai reti ir lėti – tarsi visus dar likusius pranešimus būtų patikėta išsakyti vien neklusniais judesiais. Sako: jis subtilus, kaipgi kitaip.

O jaunesnioji energingai šį tą stumdo lėkštėje, taisosi medaus spalvos garbanas, sugalvoja pozuoti asmenukei. Netyčia per stipriai patraukia kėdę, nuo lėkštės barkštelėjusi nuslysta šakutė – garsą užgožia netramdomas juokas. Sėdėdama nugara į jas, vis tiek stebiu stiklinėje sienoje atsispindinčias šypsenas, mostus, spalvas, kai lyg saulėje mirgančiais žvynais angis nuo kaklo slysta sidabru sužvilgęs šalikėlis. Drąsiai galima būtų žiūrėti į tą besisunkiantį iš žmogaus širdies džiaugsmą, gal kiek naivoką ar nepatogų, kai paaugliškai krykštauja vyresnė moteris dideliame ekrane, neįgarsintą, ir vis tiek pajusti virpėjimą, apimantį prieš prasidedant norui šokti.

Parketu slysteli rimta padavėja, labiau primenanti draudimo agentę.

– Gražuole mergaite, gladiolus patraukit, – prašo iškeldama telefoną ir rikiuodama naują kompoziciją.

Ietimis į lubas lekiantys kardeliai, mūsų nerimo ruduo eina į frontą. Pienės galva galėjo kurį nors iš tų rudenų praleisti žeminėje kartu su lūpas kramtančiais suaugusiais. Bet jai gražu sėdėti restorane, neprisiminti, sunerti rankas – driežus, kai padavėjas abi vadina „mergaitėmis“.

– Pakepta kepenėlė, viešpatie, kaip skanu! – džiaugsmingoji užsidengia burną ranka, žiedas barkšteli į dantis. – Aš tau salotas su avokadu paėmiau, nes tau labai sveika.

Viešpatie, kaip sveika. Viešpatie, gera turėti dantis ir juos į ką nors suleisti, net jei rankose ir kojose jėgos nebėra – dantimis dar esi įsikibęs savęs.

Prognozė

Išeina jau sniegas ir ašaros

iš šito kiemo miestelio

nes reikia kažkam parodyti pavyzdį kaip viską pakeisti

rankoje laiko maišelį ar paukštį

vaikas sušlapusiais batais

meteorologo sūnus – visas į tėvą, nenuspėjęs to didelio debesio

pavirtusio ežero medūza

juk šiais laikais vaikams nebereikia plaukti

ir kai debesis apsemia kaklą

niekas neprikiš kad tai ežeras tave įtraukė

taip mes prisikuriame tuščių vietų

apleistos sodybos stotelės obuolių pertekę sodai

tie bjaurūs fermų likučiai

mokyklos sporto salėje pro stogo kiaurymes

žvelgiančios balandžių akys

paukščiai žino: žiemos čia nebus

Priešpiet ir vėliau

Paskambina man senuoju telefonu

ir sako kelkis mūsų nerimo žiema baigias

o aš atsibudęs žiūriu į rankas išmargintas

šešėlių nuo medžių

svetimos gyvybės gyslas

diena virsta išlydytu gintaru

paskui per galvas nulenkusių dobilų tirštumą

tiesiai į parduotuvę

nes lyg duonos pritrūkau

ar reikėjo pasipasakot

kaip roviau dilgėles sode

visa staiga tapo punktyrais mokykliniame sąsiuvinyje

žvelgiau į juos akimis vaisinės muselės

ir mylimos alsavimo bangos

nešė tolyn nuo veido į kurį skridau

man atseikėtos vien žodžių skiedros

todėl daug vaikštau žingsniais rašau laiškus

kol vakaras pasiima kaip avelę

pasikišęs po pažasčia neša namo

tai nieko užleisiu man eilėj dar linksmiau

gal prisiminsiu kas skambino

Tą vasarą jis įlipo į medį

Tą vasaros pabaigos rūkuos suvystytą rytą jis uždarė laiptinės duris, mosuodamas įrankių lagaminėliu įsuko į dviejų šaligatvio plytelių pločio kaštonų alėją link stotelės, stabtelėjo prie penkto medžio kairėje ir, delnu palyginęs peilio aštrumo kelnių briauną, užsikabarojo kamienu sulig antrojo aukšto langais šalia glūdinčiam vaikų darželiui. Buvo kelios minutės prieš septynias, jam – šešiasdešimt dveji, įrankių dėžėje turėjo į foliją susuktus du žmonos suteptus sumuštinius su dešra ir agurku, vieną butelį giros, kryžiažodžių žurnalą, kūną nuo žemės skyrė penki metrai, dulkėmis apėjusį rajono kvapą nuo dangaus gilybės – tiršto pampstančių kaštonų sunkio pritvinkusi lapija, kurioje įsitaisė.

Iš aukščiau pro medžių lapus buvo gerai matyti praslenkančios autobusų ir troleibusų nugaros, kioskai stotelėje, duobių išėsta krepšinio aikštelė kairėje alėjos pusėje, kelios maišelio su mišrainės likučiais nepasidalijančios varnos prie sūpuoklių be sėdynės, nykus balkšvų plytų darželio pastatas, vasarą gyvenimą žaidžiantis tik pirmame aukšte ir kieme. Kasdien žingsniais matuodamas alėjos plyteles, buvo apskaičiavęs tinkamą laiką, kai dar skysta apsimiegojusių praeivių – jei sugalvočiau tokiu metu įsilipti į medį, sakydavo sau, niekas ir nepastebėtų, tai vienas iš tų paros tarpų viskam sulėtėti, negaudyti žvilgsnių, leisti daiktams ir įvykiams plaukti pro šalį švelnia srove, nė briauna neprisiliečiant vieniems prie kitų.

Kartais išeidavo iš namų būtent keletą minučių prieš septynias, prasimetęs reikalų pašte, turguje, ūkvedžio kasdienybėje mokykloje, šonu beveik glostančioje darželio pastato sienas. Priėjęs penktąjį medį, trumpam užverdavo galvą į jį, gręždamas žvilgsniu visą tinklainę, mintis ir pasaulį užpildžiusį žalią pulsavimą, ūmai nutykęs dėl krūtinėje besiskleidžiančio noro pasislėpti, liuoktelėti ten, kur dingsta negausūs kiemo paukščiai, ištirpsta diena ir lizdus susisuka ryte iškrisiantys rūkai. Nė vienas daugiabučių vaikas nedrįsdavo lipti taip aukštai, kvartalo medžiai apskritai augo beveik nepatirdami žmonių bandymo įsikibti į šakas, sliuogti kamienais, ypač susivėlę kaštonų kūpsniai, visai nepatogūs nepatyrusiems.

Per daugelį rytų ir vakarų, eidamas ir grįždamas alėja, jis vis dėlto nejučia išsirinko vieną, turintį kelis tinkamus gumbus, šakas, drevę, galinčius tapti patikima atrama krūtinėje išaugusiam išdaigos krūmui, puikiausius tam berniukui, ganiusiam karves ir laipiojusiam į medžius, o dabar štai besileidžiančiam laiptais į mokyklos rūsį, pasigarsinančiam radiją ir palinkstančiam prie sugadintos spynos, dažų skardinių, tepaluotų vinučių stalčiaus, uodžiančiu su salsvu obelų žiedų vėju susimaišiusį metalo kvapą.

„Turėtų būti būdas aprašyti tokias pašėlusias pavasario dienas“, – kasmet sakydavo į džinsinį kombinezoną įlindusiam pagalbininkui, naktimis sargaujančiam, o dienomis keliančiam mokinių juoką vilkolakio gaurais praminta šukuosena, praslenkančiam pro kabinetus, koridorius ir kiemus su neatšaukiamu nestipraus lietaus debesies abejingumu; palygindavo delnu kelnių briaunas, ir tarsi tikėdamasis pagaliau atrasti tą aprašymą, patiesdavo ant stalo naują kryžiažodžių žurnalą.

Taip galėjo išeiti dėl to, kad vasarą mokykloje išties beveik nebūdavo darbo, likdavo tiek laiko mąstymui, net leisti sau nuklysti į vaikystėje supintų istorijų tinklo centrą, nesislapstant ir nebesijuokiant pačiam iš savo paikumo; arba todėl, kad šįryt vėl pakirdo auštant, ir toje šykščioje ant patalų besidriekiančioje šviesoje žiūrėjo į savo ir žmonos kojas, tarsi įsuktas balton drobėn, susigarankščiavusios antklodės paverstomis sunkiomis senių galūnėmis; galėtų tikti ir tai, jog pastaruosius kelerius metus buvo pradėjęs skaičiuoti jau įvykusius bendrus šeimos pietus, vakarienes ar pusryčius, kartais nejučia garsiai ištardamas skaičių ir pats savęs gėdydamasis, nes darosi panašus į savo mamą: sugautą paukštelį ligų iščiulptais kaulais vieno kambario bute, atkakliai besilaikantį narvelio taisyklių, visų lankytojų klausinėjantį, kiek valandų.

„Sėdame prie stalo visi 789 kartą per ketverius metus, – pasakė prieš tris dienas, kai abu vaikai su anūkais užsuko sekmadienio pusryčių virtuvės remonto pabaigtuvių proga. – Ir gerai, kad šito stalo neišmetėme, prie jo jūs visi košę valgydami užaugote“.

Suvokė viską pasakęs garsiai, sutrikęs pasiglostė ūsus, norėjo prieiti ir suspausti petį tam kiek pakumpusiam neaukštam vyrui nudirbtomis rankomis, kad nebeskaičiuotų; prieš tą stalą vaikai šiaušėsi, bet dabar liečia pirštais jo randus prisimindami, kaip nevykusiai pjovė duoną, padėjo karštą puodą, išliejo ką tik nuo ugnies nukeltos uogienės dubenį. Taigi gerai, reikia pasilikti ką nors tokio antikvarinio, kaip mes, užklojo jį žmonos balso aksomas.

Visi šie faktai ir kartu nė vienas iš jų galėjo neįveikiama jėga jį sustabdyti prie medžio, nors tąkart iš tiesų turėjo reikalų pašte, priversti rišti virvę prie įrankių dėžės, kad persimestų ją per petį, o paskui kibtis į žievę kaip į mylimos odą, pirštais gremžtis į visus įdubimus, griebti už šakų ir kilti įsmeigus akis aukštyn.

Viršuje buvo dar kiek vėsoka, drėgni lapai braižėsi į rankas ir veidą, kol bruzdėjo tarsi sukdamas lizdą, ieškodamas patogiausios atramos nugarai ir kojoms. Rytiniai paukščiai, kurių ten tikrai buvo, išsigandę pasklido po kitus medžius, ir tik po pusvalandžio, jam nutykus, ėmė grįžti atgal. Susigūždavo išgirdę alėjoje kaukšint moters batus, priekurčiam kaimynui šaukiant nusenusį šunį, į stotelę skubančiam paaugliui paspyrus akmenį ar po kitu medžiu susitikusiems benamiams ėmus garsiai aptarinėti dienos pradžią.

Sėdėjo kiek apsvaigęs nuo aukščio ir kartu išdidus, tarsi ką tik šią rajono dalį sukūręs – tokią, kurios niekas dar nebuvo matęs. Nustebo, kad čia taip gerai girdėti įvairūs paskiri garsai, apačioje paprastai susiliejantys į vieną liūliuojantį gaudesį. Paskui užsiėmė burną nenorėdamas prajukti, nes žvelgti į žmonių pakaušius buvo labai keista, kartais nespėdavo įžiūrėti daugiau nieko, tik batų nosis, nosį ir ne itin atidžiai sušukuotą plaukų kupetą.

Iš stotelės atkėblino ir į mokyklos pusę kinkavo jo pagalbininkas vilkolakio gaurais, užkimšęs ausis ausinuku. Palinko į priekį nustebęs, kad seną romų arklį primenantis vyras šypsosi ir kas kelis žingsnius užsimerkia, lyg medituotų akimirkas. Trindamiesi šonais darbe, šnekėdavo nedaug – tiksliau, kalbėjo beveik vien ūkvedys, o pagalbininkas pakreipdavo ausį į jo pusę, linktelėdavo ar mostelėdavo ranka, tik labiau prireikus ar tais pavasariais, kai vinių stalčiai pakvipdavo žiedais, tarstelėdavo kelias eilutes, lėtas ir taupias, lyg deklamuotų haiku.

Drėgmei iš lapų traukiantis ir atplaukiant vis šiltesnėms oro vilnims, vėsos prisisunkęs šešėlių drabužis po medžiais iro tapdamas retu tinklo raizginiu, lapijos raštais pasidengė jo kūnas, ir pakėlęs ranką prieš veidą kurį laiką nebeįžvelgė raukšlių – vien svetimos gyvybės venas ant savųjų. Taku praplaukė dvi iš matymo pažįstamos pensininkės, cheminio papurintos galvos priminė žydėti bebaigiančias pienes.

Pusvalandį jis praleido mąstydamas, kad žmonės iš aukščiau atrodo labai tylūs – treninguota pora su vaiku, tempianti jį už abiejų rankų į darželį ir skaldanti keiksmažodžius, kurią sutikęs įprastai iš nepatogumo nuleisdavo akis, riebus paauglys su paspirtuku, šaukiantis ant kiemo draugų, taros maišiukais apsikrovę benamiai, nepasidalinantys cigaretės, telefonu kalbantis vyras, vilkįs švarku be raukšlelės, mergina su vokiečių aviganiu, lojančiu ir vaikančiu varnas, dvi į troleibusą skubančios kasininkės, rėksmingai besidalijančios namų dūmais, nevaldantys juoko vaikinai ir merginos, šaudantys saulėgrąžų spjūvius, krepšinio žaidėjai aikštelėje, su savimi kalbanti močiutė, nuolat tikrinanti rankinę, jauna ausinuko besiklausanti moteris, garsiai sveikinanti pažįstamus, nevaldomai klykiantys vaikai darželio kieme. Dabar visų jų balsai, garsai tapo nebe tokie ryškūs, nuolat pertraukiami lapų šnarėjimo, paukščių sparnų šlamesio, kamienų girgždesių – kiekvienas išgaudavo kitokią natą – mašalų zyzimo ir kaistančio oro virpėjimo.

Šaka keliavo skruzdėlių virtinė, patraukė pirštą joms iš kelio tardamas, kad padarėliai skuba į darbą, įsivaizduodamas, kaip jo paties ieško darbe. Šiek tiek nusivylė, pirmojo pavaduotojos skambučio sulaukęs tik po keturių valandų nuo oficialios darbo pradžios, kai šešėliai po medžiais buvo beveik ištirpinti pakilusios kaitros vandenyse, kąsdamas sumuštinį aptirpusiu sviestu, viena akimi stebimas vienišos varnos, kuriai ką tik nuo kelių nuspriegė trupinį. Kelnės, žinoma, jau buvo apkritusios sudžiūvusiomis šakelėmis, vabzdžių kiautais, iki rudumo suvytusiais žiedlapiais – šyptelėjo prisiminęs, kad nuėjus tuos kelis žingsnius nuo namų iki mokyklos, tekdavo jas nusimovus lenkti saugant lygintuvu meistriškai sukurtą briauną ir lįsti į antra oda tapusius džinsus. Kas dabar bus su kelnėmis, nežinojo, kaip ir su darbu – skambučio garsas išjungtas, net kai po valandos iš bibliotekos skambino žmona. Užtenka žmogui įlipti į medį, ir jis jau dingsta nesaties pertraukoje, bet vis tiek ranka sudreba siekiant vis dar vėsaus giros butelio – tą akimirką, kai tavęs pasigenda, kraują virinęs pokštas virsta kartumu galugerklyje.

Vienu metu stipriai nutirpo koja, teko nepatogiai rangytis tarp šakų ieškant kitos padėties, gaudant nuslysti susiruošusią įrankių dėžę. Triukšmas išgąsdino pro šalį tipenusį katiną, bet daugiau nieko ir neįvyko, nuo stotelės artėjanti balta kepurė su snapeliu, virtusi stambiu vyru, nešinu maišelyje krapų, svogūnų ir gėlių kuokštu, praplaukė pro šalį it abejingas rugpjūčio debesis. Paskui, netvirtai klibinkščiuodama aukštakulniais, alėjos pradžioje ištįso juodo kostiumėlio kaip paštetas plastikiniame volelyje suspausta kaimynė Natalija, nuolat ieškanti darbo, nuolat rūkanti ir besišypsanti vien lūpos kampučiu; žiūrėjo į ją, atstumo paverstą vienu iš medžių šešėlių, staiga atsiminė kažkurio poeto biografijoje skaitęs – anuomet kaimo žmonės vieni kitus atpažindavo iš eisenos. Anksčiau ir pats turėjo tokių gebėjimų, tam buvo tinkama gyventi priemiestyje,  bet tapęs detale rajono schemoje detalių pastebėdavo vis mažiau – viską nuplaudavo nesibaigiančio gaudesio ir judesio vandenys.

Kaimynės plaukuose įžiūrėjo porą vėjo įpintų suvytusių žiedlapių, tarėsi pajutęs nuo jų sklindantį salsvai karstelėjusį kvapą – panašus rudenėjant apimdavo kišenės dydžio biblioteką, kurioje dirbo žmona, ir atėjęs jos pasitikti patamsiais, slinkdavo sučiurusiu raudonu kilimu iškloto koridoriaus viduriu, gąsčiodamasis, kad iš kabinetų ertmių ilgėjantys šešėliai anksčiau priklausė už lentynų pasislėpusiems ir ten suvytusiems žmonėms. Ir jau paskui, lydėdamas žmoną pro bibliotekai draugiją palaikantį mūrinuką, virtusį labiausiai pulsuojančiu rajono baru, atidžiai įsižiūrėdavo į aplink stoviniuojančias figūras, ieškodamas panašumo su koridorių apaugusiais pavidalais.

Štai jo lapų, šešėlių, štai jo skruzdėlių ir žmonių rajonas, kuriamas iš naujo. Štai jo venos, tapusios medžių gyslomis, auga į visas puses, ir gal išgriebs atsakymą, koks tinkamas susėdimų už stalo skaičius.

Pakilo vėjo šuoro pabaidytų balandžių sūkurys, norėjosi juoktis ir riktelėti: tai jie yra amžinasis energijos variklis, be jų niekas neatsirastų aplink! Oras darėsi sunkus nuo kaitros, jos priveiktas glaustėsi prie kamieno pusiausnūdomis, krūptelėdamas kaskart galvai svyrant žemyn, garsiai įkvėpdamas atslinkusio žydinčių dobilų, automobilių išdeginto kuro, kepamų svogūnų kvapų gūsių.

Baba Malia, krypuodama galingu surūdijusių sąnarių vos bepalaikomu sąstatu, šlavė alėją su metais vis pilkėjančio chalato skvernais – jis buvo užmiršęs tikrąjį moters vardą ir priežastį, dėl kurios ši išeidavo į parduotuvę avėdama šlepetes, kilogramais pirkdavo kačių maistą aplink besisukančioms benamėms, o vieną dieną, mandagiai paklausta žmonos, kaip sekasi, ir iš jos išgirdusi vyrą tapus mokyklos ūkvedžiu – meistru, kitaip sakant, įsmeigė į ją pilkšvas, minkštas it apėjusias balandžių plunksnomis akis: „Meistras? Tai tu dabar Margarita, golubuška, pasisekė, što li?“

Atpasakodami tą sulyginimą šeimai ar draugams, abu prajukdavo it paslaptį išdavę vaikai. Dabar Baba Malia pukšėjo pro šalį apsunkusi, iš viršaus žiūrint, visai nereginti jokių rajono esybės virpesių, ir kol jos pavidalas susilygino su stebinčiojo kaštonu, kojos išaugo į kamieno storio pavakarės šešėlius. Kaip tyčia vėl nutirpo koja, norėjosi pasiraivyti, buvo sunku saugotis judesių, nors mirtinai reikėjo – tikrai pajus, užuos, pamatys, atkragins galvą ir užsikvatos visa gerkle. Paskui sutiks ją, linguojančią ant taburetės pavėsyje po langais, lupančią obuolio žievę, leidžiančią per rankas nesibaigiančią spiralę, sėklomis apkibusiais chalato skvernais, sugaus žvilgsnio strėlę ir kris negyvas – žmogus, įsilipęs į medį užuot ėjęs į darbą, žino tiek, kad virsta šešėliu bibliotekos koridoriuje. Dar dieną kitą, žiūrėk, jis sėdasi prie stalo, rytais išeina į rūko gaubiamą kiemą, taikosi paglostyti benamę katę, skambina paklausti, ko reikia iš parduotuvės – o paskui rankos kojos ima tirpti, dingteli mintis užsirašyti į polikliniką, ir čia, išėjęs į balkoną su kavos puodeliu rankoje, pamato Babą Malią, lupančią paskutinę jo gyvenimo žievę.

Voras nubėgo ranka, net visi gyvaplaukiai pašiurpo, ir mintis sėdėti savo lizde iki saulėlydžio, iki įsižiebiant langų jonvabaliams, geriant į save kitų gyvenimų šviesą, pamažu susisuko į baimės spiralę. Troleibusų nugaros apsiblausė, iš darbų grįžtančių žmonių figūros darėsi pilkšvos, vienu metu pasirodė, kad jiems išaugę ilgi balandžių kaklai.

Baba Malia užsikosėjo, krenkštė remdamasi į medžio kamieną liūdnu storabalsiu paukščiu, o baigusi nugirgždino savo surūdijusį korpusą tolyn. Liko nepastebėtas, tik šešėliai jau rinkosi aplink, glostydami vėsa, ir alėja vaidenosi tapusi nutrintu raudonu kilimu; kai užėjus tamsai, perplėšiamai būriais lakstančių vaikų klyksmų, pagaliau nusileido žemyn, pats nebegirdėjo savo žingsnių – iki pat laiptinės durų, kur rado su chalatais stoviniuojančių moterų kupetą.

– Ak, Baba Malia vėl siautėjo, grįžo, spardo kaimynams duris ir rėkia: Meistras mane atleido, eto nespravedlivo!

– Taip negalima, greitąją iškvietėm, išsivežė.

– Parėkauti tai parėkaudavo ir anksčiau…

– O tu kur buvai, nėra tų vyrų, kai reikia!

 

Kiekvienas namas kvėpuoja savo kvapu

Ir galiausiai aš vis tiek sutikau, kad kiekvienas namas kvėpuoja savo kvapu kaip miegantis, širdį sulėtinęs žvėris. Didieji namai – visą giminės liūdesį ir džiaugsmą, pergales ir neišsipildymus sugėrę lokiai, butai – alsuoja tankiai choru kaip būrys varnėnų ant elektros laidų; mes per mažai pažįstame paukščių padermę, kad galėtume ją perprasti, todėl butų kvapai apsuka galvas, apsunkina nuojautas. Didžiųjų lokių pašonėje randame snaudžiančias lapes, mažus ryškiaspalvius namukus, netikėtai išnyrančius kelyje, kurį laikėme aiškia ir tiesia nuobodulio linija. Dažniausiai mediniai, nutapyti keistomis spalvomis – štai, vasarą važiuodami link ežero žvejoti, įbedėme akis į šviesiai violetinį medinuką, sumanyk sau taip, jokio kraštovaizdžio atkartojimo.

Dar pasitaiko namų, sustojusių kantraus palikto šalnos nuėstuose laukuose arklio povyza, jie gali būti mūriniai ir mediniai, savaip liūdni neužbaigtume. Užgimę visliais pirmaisiais nepriklausomybės metais, gražūs, tviskantys tarsi lenktyniniai žirgai, paskui pamažu praradę tikėjimą, kad bus iki galo nuglaistytos jų kolonos, apkaltos palėpės, nutinkuotos arkos iš kreivokai sudėliotų plytų, įrengti plačių užmojų laiptų turėklai, balkonai, terasos, alpinariumai. Tų namų kvapas persmelktas džiūstančio betono drėgme, ir ji niekaip neišgaruoja, amžinai žadėdama pabaigtuves.

Jeigu būčiau paštininkė, gal užvesčiau kokį nykstančių namų žurnalą, ir jame būtų įrašai apie luošus statinius įgriuvusiais stogais, per kuriuos traškėdami lenda jauni šermukšniai, sodybas karpytomis langinėmis, jau užvertomis, besišeriančiu mediniu kailiu, akimirką prieš pasiduodant irimui bandančias apsimesti gyvenamomis. Tokiuose namuose jau tvyro žemės kvapas, nusenusiais šunimis jie tursena paskui tavo mintis. Nusipelno būti saugomi, bet dažniau nugrimzta į niekieno žoles patys virtę niekuo.

Paskui eini grybauti ir staiga susiduri žvilgsniu su veisline kate – stikliniu, mediniu ar mūriniu namu, kvepiančiu sterilia naujumo sausuma, gintaru, metalu, plastiku, nusvidintomis medžio lentelėmis. Nežinai, ar tą katę leidžiama glostyti, ar ji tik parodoms, ilgainiui visos katės tampa vienodai laisvės ir prisirišimo genais žaidžiančiais padarais.

Kvartalai turi savo kotedžų žebenkštis, visos jos auga narvuose neišklysdamos iš suplanuoto ritmo. Kvapas randasi iš specialių namų kvapų lazdelių ir turi ne lakiąsias oro daleles, bet jausmus apibūdinančių pavadinimų. Aš iš tikrųjų dar nesu mačiusi gyvos žebenkšties, kotedžai mano panoramoje sušmėžuoja kaip gražus, grakštus, keistas žvėris, nes mano karta nevarstė tokių durų, nežiūrėjo pro tokius langus, neturėjo valgomojo sujungto su virtuve ir virtuvinio rankšluosčio dydžio prižiūrėtos pievelės vietoje šiltnamio. Todėl atsargiai apeinu ir šaldytus broilerius, glotniausius ir labiausiai bekvapius daugia ar keliaaukščius. Juose knibžda nenustygstančios jaunų šeimų gyvybės, nors patys būstai kvėpuoja šerkšnu ant metalo – bent jau pačioje pradžioje, kol neužsipildo visi butai, koridoriuose neima vyniotis tokie įprasti kepamų svogūnų, pyragų, šlapio šuns, kavos, mažų vaikų kvapai.

Žvėris, kvepiantis senais žmonėmis, tikriausiai galėtų būti ragus į krūmyną įmovęs ir pasaulio pabaigos laukiantis briedis – mes vos neištikome jo virtę ratuota apokalipse tamsiame kelyje. Šie briedžiai ištinka neįspėję, iš toliau dar atrodo kaip paprasti namai, o įėjus pro tvorą, sodą, duris dusulingai pukši pelėsiu, sena spinta, išeinančio žmogaus kvapu, rūgščia duona, kartais dar keptais obuoliais, turinčiais ilgesio prieskonį. Užėjęs kartais nebežinai, ar tas keptų obuolių kvapas tikras, ar vaidenasi, sienoms sapnuojant tėvus, senelius, prosenelius, sutilpusius viename apgaulingame tavo įkvėpime.

Paskui pagauni save ieškant laisvai kvėpuojančio, stiprių plaučių namo, kurio lygūs kvėpsniai migdo geriau už sieninio laikrodžio tiksėjimą. Alytnamių avys, galvoji sau, leidžia vėjus per save dosniai ir nelaiko prikvėpuotų kambarių kvapo, vien sausą šilumos orą, susmaigstyti bandomis, ir kai grįžti iš toliau atmušęs kojas, prapulti jaukioje bandoje gera.

Aš prapuolu visai lengvai, kai įsibrendu į žolių, ėdrių krūmų ir apleistų sodų džiungles mieste. Pavojingi gyviai čia veisiasi, staiga akis išdegina slėnyje nuo tvoros virbų atsispindinti saulė, už jų nugarą šildosi liesas namas angis. Tokius retokai pamatysi, jų kvėpavimas skubrus ir kiek grobuoniškas, žvynų raštas marguoja skirtingomis spalvomis dažytais plotais, skirtingais langais, durimis, skurdo ir gausos lopiniais. Užtenka namą padalyti keliems savininkams, ir jau turi besimainančią, neaišku, miegančią ar būdraujančią, iš odos besineriančią ir naująja nepatenkintą angį. Kartą užėjau į vieną tokią, adresą supainiojau, bet aiškintis nebesinorėjo, kartojau duris atidariusiai bobulei „ponia, numerio neįžiūrėjau, atleiskite“ ir sukausi atgal, nes į veidą pliūptelėjo karštas, visų esamų žvėrių dvėsavimu susimaišęs namų kvapas, bauginančiai neatpažįstamas, taip, kad net ne gėda prisipažinti: grįždama palei aptriušusią svogūnų ir salotų lysvę, neapsimetinėdama paspartinau žingsnį.

 

Mokytojos kritika lietuvių kalbos egzaminui: nesuprantu, kodėl žmogus turi baigti mokyklą nubaustas

Tekstas rašytas Alfa.lt portalui, yra ilgas kaip šalikas, jame kalbamės apie mokyklinius reikalus, bet nėra ko slėpti – visa ši hierarchinė, institucinė, sąmonės drumzlinumo ir susivienodinimo būsena atsikartoja darželiuose, darbovietėse, ministerijose, poliklinikose, savivaldybėse, šeimose ar religinėse bendruomenėse. Gal todėl tas ilgas interviu buvo skaitytas taip, kad reitinguose pralenkė labiausiai skaitomas temas, gal todėl bus aktualus šiandien ir po metų. Galų gale, galima paskaityti tik vieną pastraipą, to užteks ilgam pavarginti save mąstymu apie žmones. 

„Kartais man atrodo, kad egzaminas yra kaip metafizinė bausmė vaikui, kuris dar nieko net nėra padaręs. Ir iš tiesų aš nesuprantu, kodėl žmogus turi baigti mokyklą nubaustas“, – laisvo mąstymo mokymo iškeitimą į prisitaikėlišką „teisingą“ kritikuoja lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja dvejus su puse metų dirbusi Elžbieta Banytė. Ji rašo intelektualiai piktą tinklaraštį, kuriame drįsta pasiūlyti griauti visą egzaminų sistemą, šaipytis iš dviprasmiškų samprotavimo temų, stoja į mokinių pusę sakydama, kad idealiausias literatūros vadovėlis būtų komiksas. O geriausia, ką galime padaryti savo švietimo sistemai, nurašančiai vaikus – ją pertvarkyti.

Vilniaus universiteto filologės, literatūros kritikės, naujosios graikų kalbos specialistės kraujyje mokykla – kaip narkotikas. Šį rugsėjį, iškeitus ją į doktorantūros studijas, kankins ilgesys. Pusmetį E. Banytė dirbo Vilniaus licėjuje, paskui dvejus metus kritiškai apie literatūrą mąstyti mokė Vilniaus Valdorfo mokyklos mokinius. Per tą laiką pajuto, kad dabartinė Z karta bendrauja kitokia kalba, kitaip skaito ir net gestikuliuoja, bet puikiai perima mokytojo susidomėjimą kūriniais, atsiliepia į jo atvirumą ir mąsto daug laisviau negu jų tėvai.

Linkčioti galvomis be klausimų nepratusiems abiturientams vietoje laisvės egzamino sukūrėme įtikimo vertintojams egzaminą. Kai egzaminus sukritikavę dvyliktokai choru išvadinami verktiniais, kurį laiką mokytoja dirbusi vilnietė atitaria – suaugusieji linkę nematyti, kad gautas kilnumo, mąstymo grynumo pamokas paskutinėse klasėse užgožia lenktynės dėl skaičių. Vienas kitas puola į depresiją, keli nusižudo, daugelis išmoksta nesakyti to, ką galvoja. O jeigu atsiranda specialių poreikių vaikas, norintis laikyti valstybinį egzaminą ir jam atkakliai besiruošiantis, institucijos trypčioja nežinodamos, kaip jam padėti.

„Kai aš susiduriu su aklu konformistiniu instrukcijų vykdymu, prisimenu tai, ką pasakė Hannah Arendt: blogis yra banalus, blogis yra aklas, nemąstantis egzistenciškai, kritiškai“, – pasibaigus posėdžiui Seimo švietimo reikalų komitete, kuriame, aptariant Nacionalinio egzaminų centro pateiktus duomenis apie šių metų lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, dalyvavo parlamentaro Gintaro Steponavičiaus kvietimu, padarė išvadą E. Banytė.

Ji pati mieliau sėdėtų bibliotekoje, negu viešai kalbėtų aštrius dalykus, bet būdama šalies patriotė sako suprantanti, kad meilė jai turi būti aktyvi ir reikli. Ne rūtelių, darželių, žirgelių, seserėlių, mergelių garbstymas, linkčiojimas galvele autoritetui, o bandymas gyventi labai įtemptoje, keistoje situacijoje, kurioje dabar esame. Ir čia gali padėti tiktai mąstymas savo galva, laisvė ir vidinė nepriklausomybė.

Pasak E. Banytės, save ryjančiu slibinu tapusioje švietimo sistemoje vienas iš būdų spręsti išgyvenimo klausimus – atsisakyti lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vertinimo išklotinių, perlipti laisvę kaustantį mąstymą ir paskatinti mokytojus prisiimti asmeninę atsakomybę už rašinių vertinimą. O samprotaujamąjį rašinį apskritai bent keletui metų padėti į stalčių.

Jūs parašėte daug diskusijų sukėlusį tinklaraščio įrašą „NEC yra bukapročiai ir man gaila mokinių“. Kritikavote, kad duotos samprotaujamojo rašinio temos dviprasmiškos – pavyzdžiui, prašoma rašyti apie ramybę remiantis autoriais, kurių kūriniuose šios vos lašas kitas. Arba prašoma svarstyti, kodėl žmogui svarbi jo kilmė, remiantis su bajorija susijusiais autoriais. Ir vienintelė išeitis – griauti visą sistemą arba vaiką mokyti mąstyti „teisingai“, kad jis baigtų mokyklą „nubaustas“, bet išmokęs galvoti „teisingai“.

Taip, mano galva, čia yra baisi problema, mes visiškai nesame pasiruošę laisvam samprotavimui. Matyčiau tokią išeitį – išvis arba laikinai atsisakyti samprotaujamojo rašinio. Tai nereiškia, kad jis apskritai yra blogai. Kai mokiausi norėdama įgyti mokytojos kvalifikaciją, rašiau teorinį darbą apie kritinio mąstymo ugdymą lietuvių literatūros pamokose 11 – 12 klasėje, kaip tik šiuo kritiniu etapu, kai vaikai yra labai intelektualiai pajėgūs, o mes iš jų laisvę mąstyti tarsi atimame, nes mokome lentelei, egzaminui. Kai pasižiūri teoriškai, eseistinis mokymas, samprotaujamojo rašinio mokymas, atitinka kritinio mąstymo schemą, visus kriterijus, kurie gali būti keliami šiam mąstymui ugdyti, bet praktikoje turime situaciją, kad kaip tik jį sužlugdo.

Ir aš čia kaltinu lenteles. Geriausia – naikiname lenteles ir uždraudžiame bet kokius vertintojų vidinius susitarimus. Arba, tai skamba futuristiškai, bet galbūt būtų dar viena išeitis: taisyti darbų pasodiname uždarame akvariume juos po vieną, išleidžiame tiktai dvidešimčiai minučių kas valandą į tualetą, kavos ir sumuštinio – vertintojai nežino, kas darbus taisė prieš tai, neturi jokių lentelių ir pagalbinės medžiagos.

Kitas pasiūlymas – samprotaujamąjį rašinį penkiems, gal dešimčiai metų pasidėti į stalčių ir palikti tik literatūrinį rašinį, nes dabar situacija yra paradoksali: didžioji dalis pamokų skirtos literatūrai, skaitome publicistinius tekstus, kai nagrinėjame autorių ir jo kūrybą, skaitome nesutariančių literatūros kritikų pasisakymus, ieškome argumentų, debatuojame. Tokios užduotys yra geros, bet jos vis tiek susijusios su literatūra, sudarančia mūsų programos branduolį; tam, kad išmokytum vaikus samprotauti, reikia visai kito dalyko, filosofijos.

Prancūzų moksleiviai samprotauja laikydami filosofijos egzaminą, mūsiškiai – lietuvių kalbos ir literatūros. Pas mus šie dalykai bandomi suplakti į vieną, išeina nesąmonė. Jūs sakote, kad reikėtų įvesti privalomą filosofijos mokymą?

Mūsų literatūros egzaminas yra dvigalvis slibinas. Jis turi filosofinę dalį, samprotaujamąjį rašinį, kurią renkasi paradoksaliai 80 proc. mokinių, nepaisant to, kad filosofijos mokomasi tik kai kuriose gimnazijose. O literatūrinę dalį, kurios ir mokosi du metus, renkasi tik 20 proc. – dėl to, kad kalbėti apie literatūrą yra sudėtingiau.

Kai pakalbu su kitais lituanistais, suprantu, kad mokytojai jaučiasi įsprausti į kampą. Jie su vaikais skaito publicistinius tekstus, daro teksto suvokimo užduotis, kurios iš egzamino yra išimtos, žiūri „YouTube“ filmukus, kur pasisako žymūs žmonės, nes tam, kad galėtum pats pasamprotauti, turi susikaupti žinių bazę. Ir čia nepakanka vien grožinių tekstų, reikia skaityti labai daug publicistikos, kurios paradoksaliai programoje nėra.

Iš esmės samprotavimo rašinys nedengia lietuvių kalbos ir literatūros programos. Aš suprantu visą jo gerumą – iš tikrųjų tai pati geriausia priemonė ugdyti kritinį mąstymą, bet su tokia sistema ir programa, kuri yra šiuo metu, ji neveikia. Užuot skatinę kritinį mąstymą, mes jį žudome.

Ir mokiniai mokosi egzaminui. Vieni galbūt sugeba apsimesti, kad mąsto taip, kaip iš jų reikalaujama, kiti tiesiog laikosi taisyklių tam, kad gautų tinkamą įvertinimą, o ne atskleistų gebėjimus.

Tai yra paradoksalu, ir aš pati esu patyrusi atvejų, kai labai vidutinių gebėjimų žmogus gauna aukštą balą, nes pataiko į reikiamą gardelę. Egzaminas vis dėlto orientuotas į vidutinybes. Labai gabus žmogus kartais save sąmoningai smukdo – man vaikai atskleidė metodikas: sakė, pasiskaitėme knygučių, pasiklausėme jūsų pamokų, pagalvojome, kas vertins, ir parašėme taip, kaip tiems vertintojams patiktų. O yra tokių, kuriems savigarba taip neleidžia. Čia susiduriame su baisia problema, apie kurią bandau kalbėti viešai: vaikas jau nuo mokyklos yra mokomas įtikti, ir tas egzaminas iš tiesų yra įtikimo egzaminas. Dėl to labai gaila, nes literatūra kaip tik turėtų būti laisvės egzaminas. Skaitanti visuomenė yra laisva visuomenė, ir mes negalime ginčytis, tai moksliškai įrodyta.

Susidaro įspūdis, kad mes nenorime mąstančios, laisvos visuomenės, stengiamės egzaminą apauginti biurokratizmu, taisyklėmis tam, kad laisvą mintį užgniaužtume.

O jeigu grįžtume prie seno modelio, kai lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą sudarė gramatinių žinių patikrinimas ir interpretacija? Tiesa, ten irgi buvo kabliukas – teksto suvokimo užduotys, kurios irgi keldavo daugybę diskusijų.

Tiesą pasakius, teksto suvokimo užduočių ir aš pati niekada gerai nedarydavau. Bet kai per metus išsprendi kelis šimtus, išmoksti formuluotes ir atsakai pagal jas.

Viskas yra vertinimo instrukcijų ir aklo biurokratizmo pasekmė. Instrukcija palengvina darbą, jei mąstai kritiškai, neieškai visko paraidžiui – man atrodo, kad kiekvienas aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus turėtų gebėti logiškai įvertinti mokinio atsakymus į tokias užduotis. Tačiau kartais iš savo kolegų mokytojų jaučiu siaubingą nesaugumą, jie net neperka mokiniams užduočių knygučių, kuriose gale nėra atsakymų. Sistema į mus visus įsiėdusi tiek, kad visiems būtina žinoti, kaip pataikyti į dešimtuką. Čia yra didelis blogis.

O tai, kad egzaminas galėtų būti dviejų dalių, pusę vertinimo turėtų sudaryti gramatika, o kitą dalį – rašinys, interpretacija, daug kam atrodytų žingsnis atgal. Bet iš tiesų žingsnis atgal kartais yra žingsnis į priekį, ir aš tokią iniciatyvą palaikyčiau. Vis dėlto rašto darbas reikalingas, baigęs dvylika klasių, žmogus turi turėti gebėjimą rišliai ir logiškai dėlioti savo mintis. Tai yra gyvybiškai būtinas gebėjimas šiais laikais, kai mes ištisai rašome.

Kalbant apie nenorėjimą, kad visuomenė būtų laisva ir skaitanti, pasakysiu baisiai – aš labai jauna ir galiu sau leisti būti truputį chamė – vyresnė karta yra išauginta galvų linkčiojimo dvasioje. Kaltas gal ir sovietmetis, ir tam tikras autoriteto kaip savotiško stabuko, dievuko, kuriam reikia nusilenkti, mentalitetas. Pasižiūriu, kaip kai kurių neblogų gimnazijų vaikai šliaužioja aplink mokytojus – atsiranda net kažkokia specifinė, ištreniruota eigastis priartėti prie mokytojo, ir tai yra kraupu. Lygiai tas pats yra aukštosiose mokyklose, politikoje – tiesa, dabar jau pradeda keistis, gyvename lūžio momente.

Žmonės tampa laisvi ne ant popieriuko, mentalitetas pradeda kisti, bet tas kitimas yra labai sunkus ir lėtas, nes tuo pačiu metu susiduria trys ar keturios kartos, keli gyvenimo modeliai, labai skirtingi ir tarpusavyje konfliktuojantys. Tai amžina, ne vien tik mūsų laikų, problema, tiesiog ji dabar aštresnė, nes mes esame pokomunistinė visuomenė. Būti autentiški, turėti laisvę į kitokią nuomonę, mąstyti savo galva, kritiškai, kartais pasakyti net savo autoritetui: „Tu galbūt klysti“, – to dar tik mokomės.

Manau, kad žmonės, kurie sudarinėja programas ir vertina egzaminus, galvoja atliekantys labai gerą darbą – jie tuo tiki. Ir nepaisant to, kad įniršusi NEC išvadinau bukapročiais, aš juos vis tiek gerbiu – žmonės daro tai, kaip įsivaizduoja, kad yra gerai, tik tiek, kad kai savo žinojimą ir įsivaizdavimą nuleidi tarsi iš dramblio kaulo bokšto, galbūt net nebūdamas mokytojas, nedirbdamas su jaunais žmonėmis, tai kelia problemų ir diskusijų. Ilgą laiką egzaminai buvo tabu tema – vaikai paverkdavo, paburbėdavo, kažkas nusižudydavo, kažkam stogelis pavažiuodavo, bet viskas būdavo nutylima arba kalbama kaip apie anomaliją.

Iš tikrųjų, vos tiktai mokiniai pasiskundžia, kad egzaminas sunkus, pastebi, kad matematikos egzaminą šiemet išlaikė geriau negu lietuvių, suaugusieji juos drausmina: baikite verkti, mūsų laikais nebuvo tiek verksmų. Jūs sakote, kad moksleiviai verkia pagrįstai, turi argumentų.

Šiuo atveju aš esu mokinių pusėje – aišku, su išlygomis, nes kartais, kai pasižiūriu, kas tokie verkia ir kokia jų minčių formuluotė, susidaro įspūdis, kad verkia vidutiniokai, negavę savo „šimtuko“. Tačiau verkti ir skųstis priežasčių yra daug.

Interneto portalų diskusijose komentatoriai ant išdrįsusio pasisakyti vaiko pradeda pilti purvą ir vadinti jį verktinių kartos atstovu. Aš esu suaugęs, todėl esu teisus; aš gavau savo „šimtuką“, todėl esu teisesnis, geresnis, o jūs kvaili. Tai rodo dar vieną didžiulę visos egzaminų sistemos ydą – vaikai neatsimins, ko mokėsi, neatsimins gautų kilnumo, mąstymo grynumo pamokų, bet atsimins balų skaičių. Man atrodo, tai yra cinizmo ugdymas – šiuo atveju dirbtinis, apsimestinis dvasingumas, kuris trykšta iš patriotinės mūsų programos, turbūt dar blogesnis, nei atviras cinizmas. Vaikas pažiūri, kaip viskas gražu, kaip kilniai mąstė mūsų didvyriai, ir staiga sistema parodo jam veikianti fabriko principu. Ji nėra humaniška, humanistinė.

Palietėte programos klausimą. Apie lietuvių kalbos ir literatūros programą daug diskutuota, svarstyta, ar joje ne per daug patriotizmo. Mūsų švietimo sistemą ministro pirmininko patarėja Unė Kaunaitė pavadino prūsiška. Jūs savo ruožtu sakėte, kad nemėgstate valstybinių programų, kad ir kokios jos būtų. Tuo labiau, kad šios programos visiškai nurašo specialių poreikių vaikus – dislektikus, autistus, disgrafikus.

Juk iš tikrųjų niekas apie tai nekalba, nei politikai, nei švietimo ekspertai – tai ir yra apsimestinumas? Norime, kad švietimo sistemoje visi būtų vieningi, neliktų patyčių, tačiau kartu ja siekiame unifikuoti, nepripažinti išskirtinumo, įvairių poreikių?

Čia yra ta tema, kuria kalbant man norisi verkti kiekvieną kartą… Dirbau mokykloje, kur vaikučių su įvairiais poreikiais daug. Ačiū Dievui, visi mano mokiniai išlaikė valstybinį egzaminą. Vienas iš jų gavo 16 balų, minimumą. Jis yra vaikas su specialiais poreikiais, turi dėmesio, raidos sutrikimų. Kai galvojome, kokį egzamino variantą galėtų rinktis, labai stengėsi ruoštis, lankėsi pas korepetitorę triskart per savaitę, penkias valandas per dieną mokydavosi lietuvių kalbą – ar jūs galite tai įsivaizduoti?

Mes susirinkome jo dokumentus, išrašus, rašinių pavyzdžius, nuvežėme į pedagoginę psichologinę tarnybą – mums pasiūlė dvigubai pratęsti egzamino laiką. Tai, mano galva, pasityčiojimas, nes jeigu žmogui ir taip yra dėmesio sutrikimas, ką jis nuveiks su dvigubai daugiau laiko egzaminui? Jam neleido papildomai naudotis jokia medžiaga, jo klaidas skaičiavo lygiai taip pat, kaip kitų vaikų.

Mes tiesiog imituojame, kad rūpinamės specialių poreikių žmonėmis.

Kai kalbėjau su tarnybos specialiste ir klausiau: „Na, bet kodėl? Kai iš rašysenos akivaizdu, kad vaikas disgrafikas, kodėl jūs taip jam darote?“, gavau atsakymą, kad tai yra standartinė procedūra. Mūsų švietimas serga standartizavimo liga, ir net specialiųjų poreikių vaikai yra standartizuojami.

Žinoma, mes tada labai susinervinome, mano rankos drebėjo. Vaikas norėjo laikyti valstybinį egzaminą, nes šeima neturtinga, jie neturėjo pinigų mokėti už valstybės nefinansuojamas studijas. Mokinys domėjosi istorija, ją mokėsi puikiai ir gerai išlaikė egzaminą – disleksija, disgrafija nereiškia, kad tokie mokiniai patiria sunkumų mokydamiesi visus dalykus. Šie sutrikimai yra tokie, su kuriais galima gyventi, bet mokytojai nėra aprūpinti priemonėmis, kaip su jais dirbti – daugumoje mokyklų specialusis pedagogas dirba puse etato, ateina du kartus per savaitę kelioms valandoms, jau nekalbu apie logopedą.

Tas vaikas man pasakė: „Aš vis tiek noriu laikyti valstybinį egzaminą“. Sutarėme su jo mama, kad vis tiek bandysime laikyti, nenusipiginsime – o tarnybos pareigūnė man visiškai ciniškai, ramiai pasakė: „Ką čia tėvai įsivaizduoja? Tegul eina į mokyklinį, nuo kada specialių poreikių vaikai laiko valstybinį egzaminą?“

Situacija ironiška jau vien dėl to, kad pedagoginė psichologinė tarnyba būtent ir yra institucija, turinti parengti rekomendacijas, metodikas, kaip dirbti su specialių poreikių vaikais. Iš mokytojų esu ne kartą girdėjusi, kad rekomendacijos būna bendro pobūdžio, kurias perskaitęs specialių žinių neturintis žmogus vis tiek lieka aklavietėje.

Vakarų visuomenėse žmonių su autizmo spektro sutrikimais, turinčių disleksiją, disgrafiją, raidos sutrikimų, daugėja. Kokios to priežastys, galime spekuliuoti, bet aš beveik garantuoju, kad po dvidešimties metų ar netgi dar anksčiau kiekvienas pedagogas turės būti ir specialusis pedagogas. Kai pagalvoju, kokiais tempais tokių vaikų daugėja, suprantu, kad mes esame bejėgiai nepaisant vaidinimo, kaip tvarkomės su šia situacija. Matau, kad mokytojai neturi net bazinių žinių dirbti su įvairiais vaikais.

Susiklostė tokia situacija, kad valstybė tapo mokytojų priešu, mokytojai su mokiniais ir tėvais irgi yra priešingoje barikadų pusėje. Bet kokiu atveju, sunku padaryti taip, kad valstybė taptų draugas. Hierarchija, apie kurią jūs kalbate, ir sistema, kurią kritikuoja U. Kaunaitė, veda į priešiškumą savo valstybei. Blogiausia, kas gali nutikti – kai nelieka lojalumo: NEC atlikto tyrimo duomenimis, 43 proc. aštuntokų nori emigruoti iš Lietuvos. Kodėl? Mano paaiškinimas vienas: pirmas dalykas, su kuriuo jie susiduria patys, yra mokykla, švietimo sistema. Ir jeigu ji priešiška žmogui, vaikas jaučiasi blogai, tai jam aiškus signalas: čiuožk iš čia, tu nereikalingas.

Nereikalingi švietimo sistemoje kartais sako besijaučiantys ir mokytojai, tėvai.

Taip, paskui panašiai jaučiasi doktorantai, jauni mokslininkai, asistentai. Aš niekada nepamiršiu vienos situacijos. Vilniaus licėjuje turėjome puikią biologijos mokytoją, ji mus, vienuoliktokus, nusivedė į vieną iš laboratorijų, ten dirbo doktorantūroje studijuojantis jos buvęs mokinys. Jis mus priėmė, parodė visas tas pelytes, musytes, preparatus ir centrifugas, – ir aš niekada nepamiršiu jo frazės, kurią tėškė vienuoliktokams į akis: „Čiuožkit iš čia, jūs niekam nereikalingi“.

Jūs pati po dviejų metų mokykloje irgi nusprendėte grįžti į akademinį pasaulį, studijuoti doktorantūroje?

Mano sprendimas kompleksinis. Mokykloje labai smagu dirbti, ji iš esmės kaip narkotikas: arba iškart atmeti ją, arba išsivysto priklausomybė; ir kai dabar pagalvoju, kad nenueisiu ten Rugsėjo 1-ąją, negausiu gėlių ir su dvyliktokais neanalizuosiu Škėmos, man pasidaro bloga. Atsiveria tokia tuštuma… Kita vertus, jeigu dirbi mokykloje, studijuoti doktorantūroje neišeina, o vis dėlto dar pasimokyti aš noriu.

Doktorantūros studijų irgi yra liūdna padėtis, ir dėl to paties „čiuožkit iš čia“ požiūrio turbūt dabar daugiau norinčių ir galinčių disertacijai vadovauti, negu ją rašyti.

Žmonės paprastai turi šeimą, darbą, o doktorantūra yra tarsi vyšnaitė ant torto – nors ji turėtų būti pagrindinis užsiėmimas, tikslas. Vėlgi sisteminis iškreiptumas. Pernai buvau Graikijoje, gavau stipendiją ir išvažiavau mėnesiui – įsivaizduokite, Graikija, visiškai žlunganti valstybė, ir tai sugebėjo duoti stipendijas kalbos besimokantiems žmonėms. Ten susipažinau su doktorantu iš Prinstono universiteto JAV. Jis nepretendavo į graikišką stipendiją, viską finansavo universitetas, ir dar visą tą laiką mokėjo atlyginimą. Aišku, aš suprantu, kad tai yra Prinstonas, kita vertus, Amerikoje visi moka už mokslą, bet pasijutau kaip senais blogais laikais, kai iš šaltų filologyno rūmų nueidavau į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, į užsienio kalbos paskaitas. Mes su penkiais megztiniais, varvančiomis nosimis ir violetiniais veidais, o ten visi su „Apple“ kompiuteriais ir kostiumėliais.

Panašiai pasijuntate ir pradėjusi dirbti kultūros srityje, kur už literatūros recenziją mokama mažiau nei 30 eurų? Esate kultūrinių polemikų portalo Doxa.lt komandos narė, viena iš šių metų „Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojų, rašote kultūrinėmis temomis.

8 eurus! 30 eurų yra normalus atlyginimas. Iš esmės dėl kultūros man labai pikta, bet mažiau, negu dėl švietimo. Jis yra valstybės prioritetinė sritis; kultūra, aišku, irgi, bet ji labai didele dalimi iniciatyvos reikalas, ir valstybės darbas šiuo atveju iniciatyvas palaikyti, neleisti joms užgesti. Su švietimu didesnis uždavinys, tik jie vienas be kito negali, ir man labai juokinga, kai kultūros departamentas yra atskiras nuo švietimo ir mokslo. Nes ką mes norime apšviesti, išugdyti, išmokslinti? Kultūringą visuomenę.

Kai dirbote mokykloje, galėjote palyginti dabartinius vaikus su savo karta – kokie jie? Kartais atrodo, kad programų kūrėjai, egzaminų rengėjai, švietimo sistemos strategai neprisitaiko prie pokyčių, nežino, kokie dabartiniai vaikai yra ir kaip su jais dirbti?

Pati esu priskiriama Y kartai, vadinamiesiems tūkstantmečio vaikams, o mano mokiniai jau yra Z karta. Kai dirbi su jaunais žmonėmis, ypač Z kartos, labai svarbus tiesinis ryšys: viena vertus, tu esi autoritetas, negali eiti su jais rūkyti po tiltu ir būti draugelis, kita vertus, negali būti represuojantis autoritetas. Žmonių, kurie save aukština, ši karta paprastai nemėgsta, sako – pasikėlę.

Z kartos mokiniai sunkiai skaito ilgesnės apimties tekstus, jų žodynas yra pasikeitęs. Be to, jie mažai bendrauja su tėvais – šiuolaikinių mokinių tėvai užimti žmonės, jie įjungia televizorių, paduoda išmanųjį, planšetę. Arba anksti vaikus pradeda vesti į darželį, o darželyje su jais kalbama taip, kad suprastų, maždaug 300 žodžių lygmeniu. Aš labai juntu, kad neperduodamas platesnis žodynas, yra kažkoks nutrūkimas kalbos sraute.

Man kaip filologei po truputį pradeda atrodyti, kad tos visos kartos yra tik kito žodyno ir kitos kalbos reikalas. Z kartos lietuviškų žodžių žodynas žymiai siauresnis, jie turi artimą ryšį su anglų kalba, palyginti daug gestikuliuoja: nežinau, ar tai gimsta iš žodžių trūkumo, ar iš to, kad jie prisižiūri ekspresyvių filmų herojų. Bet kokiu atveju, jų kita kalba, kiti judesiai.

Dabartiniai mokiniai turi problemų išlaikyti dėmesį, nes mes gyvename klikinimųir skrolinimo, vaizdų epochoje. Mano idealiame pasaulyje idealus literatūros vadovėlis būtų komiksas. Nes vaikai ilgo publicistinio teksto priimti nenori ir, man atrodo, jau negali, tą tekstą reikia kapoti mažesniais gabalais.

Norint sudominti skaitymu, reikėtų pradėti ne nuo vadovėlinio nuobodaus teksto, o nuo ilgesnės apimties grožinių. Teorinį tekstą pateikti kaip komiksus, piešinėlius.

Vėlesnėse klasėse, jeigu toks sudominimas sėkmingai įvyktų, būtų galima pereiti prie ilgo teksto skaitymo. Faktas tas, kad dabartiniai vaikai skaito Z raidės schema, iš pradžių teksto pradžią, tada skrolina žemyn ir perskaito jo pabaigą. Skaityti jiems jau yra darbas, dėl to literatūros mokytojo misija tampa svarbi.

Kita vertus, jeigu pažiūrėtumėte į šių metų pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo užduotis dešimtokams, pamatytumėte, kad ten buvo ne literatūros ir lietuvių kalbos žinių patikrinimas, o kažkoks pilietiškumo ugdymo vadovėlio nurašymas. Gal pagarsėsiu kaip žmogus, kuris Lietuvą griauna, bet iš tiesų esu patriotė, Lietuvą labai myliu – šiuo atveju meilė turi būti aktyvi ir reikli, ne rūtelių, darželių, žirgelių, seserėlių, mergelių garbstymas, linkčiojimas galvele autoritetui, o bandymas gyventi labai įtemptoje, keistoje situacijoje kurioje dabar esame. Ir šioje situacijoje gali padėti tiktai mąstymas savo galva, laisvė ir vidinė nepriklausomybė. Ją ugdo pavyzdys, mokytojas, žmogus, kuris stovi prieš klasę.

Jeigu nauja ministerijos siūloma pedagogų rengimo programa būtų įgyvendinta, galbūt mes judėtume teisinga linkme. Mums reikia laisvo, oraus, įdomaus mokytojo – ne nuobodaus, asmenybės reikia, desubjektyvizavimas šioje vietoje neveikia. Galvojimas, kad visi mokytojai ekspertai turi turėti edukologijos mokslų laipsnį, yra juokingas, jis bus pradėtas dalinti taip, kaip dabar dalinama mokytojų kvalifikacija. Ją reikia tobulinti, realiai, o ne fiktyviais kursais, kurie dažnai yra komedija ir pinigų plovimas.

Mokytojai irgi yra viskuo nusivylę, ciniški ir pikti, perkrauti, kitas dalykas, kai kurių kolegų kompetencija drįstu suabejoti.

Pristatant naują pedagogų rengimo programą, kalbama, kad reikėtų, jog į mokyklas ateitų daugiau žmonių iš kitų sričių, kurie galėtų tapti mokytojais, taip būtų modeliuojama įvairovė. Tik kaip jį įgyvendinti, kai nesutariama, kurie universitetai ruoš būsimus mokytojus?

Visi gina savo munduro garbę, savo įstaigą. Jeigu kažką blogai pasakai apie savo įstaigą, esi nepatogus, tą pajutau Seimo švietimo reikalų komiteto posėdyje: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius šoko ginti sistemos, nes prie egzamino temų, išklotinių prisideda ir instituto mokslininkai.

Kol mes visi aklai ginsime savo institucijas, plačiau neapsidairysime, dialogas nevyks.

Kalbėjote apie skaitančią visuomenę. Įdomu, ką mėgsta skaityti mokiniai, ar jiems iš tikrųjų atrodo pasenusios tos temos, kūriniai, kuriuos skaitė Y karta ir vyresnės, kas jiems aktualu?

Jie orientuojasi į užsienio literatūrą, tai natūralu, nes kai pasižiūriu į knygų rinką, iš karto matyti, kiek yra verstinių ir lietuviškų knygų. Su skaitančiu žmogumi, kuris jau susidomėjęs knyga, nieko nereikia daryti, tik paskatinti, kad perskaitytų ne vien „40 meilės taisyklių“, bet ir Gabriel Garcia Marquez „Meilė choleros metu“. Ir kai ima skaityti Paulo Coelho „Demonas ir panelė Prym“, parodyti, kad kitokių demonų yra John MIlton knygoje „Prarastasis rojus“, arba Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Maždaug vienuoliktoje klasėje skaitantys žmonės ima žavėtis šiuo kūriniu, M. Bulgakovu apskritai.

Vienuoliktoje, dvyliktoje klasėje mokiniams būna rusų literatūros amžius, jie yra egzistencialistai, nori Dostojevskio, Nietzsche’s, miegoti apsikabinę Camus, paskui labai tinka Škėma.

Lietuvių literatūros skaitymas labai priklauso nuo mokytojo. Man mokiniai yra sakę: „Jūs mokate gerai parduoti produktą“. Aš kalbu apie visus autorius, net tuos, kurie gal man pačiai nėra labai įdomūs, randu sau aktualių aspektų. Aišku, yra žmonių, kuriems niekas netinka, nes jie labai nemėgsta skaityti, yra žmonių, turinčių išankstinius nusistatymus, pavyzdžiui, „aš neskaitysiu tų kaimiečių“ – ir viskas, kol jie neprieis Jurgio Savickio su ironiška laikysena, kaimiečių neskaitys.

Šiaip jeigu žmonės yra atviri ir mokytojas įdeda pastangų, net ir Maironį jie visi perskaito. Turėjau mokinių, kurie nuoširdžiai žavėjosi Šatrijos Ragana. Aš pati negaliu, mirštu nuo tos Šatrijos Raganos, o jiems tai yra etalonas. Turėjau mokinių, kuriems etaloninis autorius taip ir liko Biliūnas, skaitė visus jo kūrinius ir sakė: „Mokytoja, va čia yra tikrasis jautrumas“.

Dešimtokai paprastai būna labai realistiški. Tai dramatiškas laikas, vėlyvosios paauglystės pradžia. Jie labai stipriai suaugėja, ir jeigu devintoje klasėje dar būna padraikos, baigiantis dešimtai klasei prieš tave staiga iškyla visai kitas žmogus. Dešimtokams, jei tinkamai perskaitai, labai patinka Žemaitė.

Kuo anksčiau pasiimdavau klasę, tuo greičiau atsirasdavo didesnis procentas skaitančių. Man atrodo, kiek sudomini literatūra, tiek ir turi. Literatūra nėra vien tik tauta, tėvynė ir skauduliai. Ji visu pirma žmogus, ir jeigu vaikui parodai, kaip jo vidinis pasaulis rezonuoja su tekstu, beveik pusė darbo padaryta. Tada ir žodynas turtėja, atsiranda kitokios sakinių konstrukcijos, frazės – praeina pora mėnesių, pasikeičia net kalbėjimas, gramatikos klaidų skaičius sumažėja, būna milžiniška pažanga.

Skaitymo skatinimas turi vykti nuo pirmos klasės, čia reikia empatijos, atjautos reikia kiekvieną vaiką pažinti, gal atnešti jam knygų, paskolinti ir neverkti, jeigu jas pameta. Mokytojo toks ir yra pašaukimas, ką turi, tą duodi – esi prieš tą žmogų visiškai nuogas, visiškai atviras, su visomis savo ydomis. Vyresnėms klasėms gali parodyti, kad esi silpnas, galbūt sergi, tau negera diena. Jeigu sukuri normalius santykius su mokiniais, jie kartais supras tave geriau negu kolegos.

Buvimas su mokiniais komanda, skaitymas gali lemti tai, kad Z kartos vaikams tie graikiški poezijos tekstai, kuriuos verčiate, irgi atrodys artimi?

Jiems tokie tekstai visai artimi. Yra vaikų, kurie dešimtoje klasėje perskaito visą „Iliadą“ ir „Odisėją“. Su dešimtokais šiemet labai ilgai, dvasingai analizavome Homerą, kalbėjomės apie Trojos karą, taip nusicirkinome, kad žaidėme „Bingo“ su herojų vardais. Svarbu mokytojui neužsidaryti dramblio kaulo bokšte, o Z kartos mokiniai žaismingi, jeigu sugebi mokymą pristatyti kaip žaidimą, jie džiaugiasi.

Pas mus ne mokymasis, o egzaminas yra tapęs tikslu, sistema kaip tas slibinas savo uodegą pradeda ryti. Vienuoliktoje, dvyliktoje klasėje vaikams prasideda depresijos metai, nes tai yra nebe mokymasis, o ruošimasis egzaminui, darymas to, ko reikia pagal jo reikalavimus, nors taip anaiptol neturėtų būti. Pirmiausia turėtų būti įgyvendinama programa, ir tada kuriamos egzamino užduotys. Egzaminas turėtų būti paskutinė veiksmo grandis, išbandymas, į kurį eini ramus, nusiteikęs parodyti geriausia, ką tu gali. Dabar tai yra didysis tikslas, todėl klesti korepetitoriai, kuriais dirba žmonės, taisantys lenteles – ir jie moko rašyti pagal jas. Mes patenkame į tokį, kaip italai sako, circulo vicioso, ydingąjį ratą, ir viskas.

Older posts

© 2020 kur tekstas

Theme by Anders NorenUp ↑