Tag: tekstas (page 2 of 2)

Kiekvienas namas kvėpuoja savo kvapu

Ir galiausiai aš vis tiek sutikau, kad kiekvienas namas kvėpuoja savo kvapu kaip miegantis, širdį sulėtinęs žvėris. Didieji namai – visą giminės liūdesį ir džiaugsmą, pergales ir neišsipildymus sugėrę lokiai, butai – alsuoja tankiai choru kaip būrys varnėnų ant elektros laidų; mes per mažai pažįstame paukščių padermę, kad galėtume ją perprasti, todėl butų kvapai apsuka galvas, apsunkina nuojautas. Didžiųjų lokių pašonėje randame snaudžiančias lapes, mažus ryškiaspalvius namukus, netikėtai išnyrančius kelyje, kurį laikėme aiškia ir tiesia nuobodulio linija. Dažniausiai mediniai, nutapyti keistomis spalvomis – štai, vasarą važiuodami link ežero žvejoti, įbedėme akis į šviesiai violetinį medinuką, sumanyk sau taip, jokio kraštovaizdžio atkartojimo.

Dar pasitaiko namų, sustojusių kantraus palikto šalnos nuėstuose laukuose arklio povyza, jie gali būti mūriniai ir mediniai, savaip liūdni neužbaigtume. Užgimę visliais pirmaisiais nepriklausomybės metais, gražūs, tviskantys tarsi lenktyniniai žirgai, paskui pamažu praradę tikėjimą, kad bus iki galo nuglaistytos jų kolonos, apkaltos palėpės, nutinkuotos arkos iš kreivokai sudėliotų plytų, įrengti plačių užmojų laiptų turėklai, balkonai, terasos, alpinariumai. Tų namų kvapas persmelktas džiūstančio betono drėgme, ir ji niekaip neišgaruoja, amžinai žadėdama pabaigtuves.

Jeigu būčiau paštininkė, gal užvesčiau kokį nykstančių namų žurnalą, ir jame būtų įrašai apie luošus statinius įgriuvusiais stogais, per kuriuos traškėdami lenda jauni šermukšniai, sodybas karpytomis langinėmis, jau užvertomis, besišeriančiu mediniu kailiu, akimirką prieš pasiduodant irimui bandančias apsimesti gyvenamomis. Tokiuose namuose jau tvyro žemės kvapas, nusenusiais šunimis jie tursena paskui tavo mintis. Nusipelno būti saugomi, bet dažniau nugrimzta į niekieno žoles patys virtę niekuo.

Paskui eini grybauti ir staiga susiduri žvilgsniu su veisline kate – stikliniu, mediniu ar mūriniu namu, kvepiančiu sterilia naujumo sausuma, gintaru, metalu, plastiku, nusvidintomis medžio lentelėmis. Nežinai, ar tą katę leidžiama glostyti, ar ji tik parodoms, ilgainiui visos katės tampa vienodai laisvės ir prisirišimo genais žaidžiančiais padarais.

Kvartalai turi savo kotedžų žebenkštis, visos jos auga narvuose neišklysdamos iš suplanuoto ritmo. Kvapas randasi iš specialių namų kvapų lazdelių ir turi ne lakiąsias oro daleles, bet jausmus apibūdinančių pavadinimų. Aš iš tikrųjų dar nesu mačiusi gyvos žebenkšties, kotedžai mano panoramoje sušmėžuoja kaip gražus, grakštus, keistas žvėris, nes mano karta nevarstė tokių durų, nežiūrėjo pro tokius langus, neturėjo valgomojo sujungto su virtuve ir virtuvinio rankšluosčio dydžio prižiūrėtos pievelės vietoje šiltnamio. Todėl atsargiai apeinu ir šaldytus broilerius, glotniausius ir labiausiai bekvapius daugia ar keliaaukščius. Juose knibžda nenustygstančios jaunų šeimų gyvybės, nors patys būstai kvėpuoja šerkšnu ant metalo – bent jau pačioje pradžioje, kol neužsipildo visi butai, koridoriuose neima vyniotis tokie įprasti kepamų svogūnų, pyragų, šlapio šuns, kavos, mažų vaikų kvapai.

Žvėris, kvepiantis senais žmonėmis, tikriausiai galėtų būti ragus į krūmyną įmovęs ir pasaulio pabaigos laukiantis briedis – mes vos neištikome jo virtę ratuota apokalipse tamsiame kelyje. Šie briedžiai ištinka neįspėję, iš toliau dar atrodo kaip paprasti namai, o įėjus pro tvorą, sodą, duris dusulingai pukši pelėsiu, sena spinta, išeinančio žmogaus kvapu, rūgščia duona, kartais dar keptais obuoliais, turinčiais ilgesio prieskonį. Užėjęs kartais nebežinai, ar tas keptų obuolių kvapas tikras, ar vaidenasi, sienoms sapnuojant tėvus, senelius, prosenelius, sutilpusius viename apgaulingame tavo įkvėpime.

Paskui pagauni save ieškant laisvai kvėpuojančio, stiprių plaučių namo, kurio lygūs kvėpsniai migdo geriau už sieninio laikrodžio tiksėjimą. Alytnamių avys, galvoji sau, leidžia vėjus per save dosniai ir nelaiko prikvėpuotų kambarių kvapo, vien sausą šilumos orą, susmaigstyti bandomis, ir kai grįžti iš toliau atmušęs kojas, prapulti jaukioje bandoje gera.

Aš prapuolu visai lengvai, kai įsibrendu į žolių, ėdrių krūmų ir apleistų sodų džiungles mieste. Pavojingi gyviai čia veisiasi, staiga akis išdegina slėnyje nuo tvoros virbų atsispindinti saulė, už jų nugarą šildosi liesas namas angis. Tokius retokai pamatysi, jų kvėpavimas skubrus ir kiek grobuoniškas, žvynų raštas marguoja skirtingomis spalvomis dažytais plotais, skirtingais langais, durimis, skurdo ir gausos lopiniais. Užtenka namą padalyti keliems savininkams, ir jau turi besimainančią, neaišku, miegančią ar būdraujančią, iš odos besineriančią ir naująja nepatenkintą angį. Kartą užėjau į vieną tokią, adresą supainiojau, bet aiškintis nebesinorėjo, kartojau duris atidariusiai bobulei „ponia, numerio neįžiūrėjau, atleiskite“ ir sukausi atgal, nes į veidą pliūptelėjo karštas, visų esamų žvėrių dvėsavimu susimaišęs namų kvapas, bauginančiai neatpažįstamas, taip, kad net ne gėda prisipažinti: grįždama palei aptriušusią svogūnų ir salotų lysvę, neapsimetinėdama paspartinau žingsnį.

 

Mokytojos kritika lietuvių kalbos egzaminui: nesuprantu, kodėl žmogus turi baigti mokyklą nubaustas

Tekstas rašytas Alfa.lt portalui, yra ilgas kaip šalikas, jame kalbamės apie mokyklinius reikalus, bet nėra ko slėpti – visa ši hierarchinė, institucinė, sąmonės drumzlinumo ir susivienodinimo būsena atsikartoja darželiuose, darbovietėse, ministerijose, poliklinikose, savivaldybėse, šeimose ar religinėse bendruomenėse. Gal todėl tas ilgas interviu buvo skaitytas taip, kad reitinguose pralenkė labiausiai skaitomas temas, gal todėl bus aktualus šiandien ir po metų. Galų gale, galima paskaityti tik vieną pastraipą, to užteks ilgam pavarginti save mąstymu apie žmones. 

„Kartais man atrodo, kad egzaminas yra kaip metafizinė bausmė vaikui, kuris dar nieko net nėra padaręs. Ir iš tiesų aš nesuprantu, kodėl žmogus turi baigti mokyklą nubaustas“, – laisvo mąstymo mokymo iškeitimą į prisitaikėlišką „teisingą“ kritikuoja lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja dvejus su puse metų dirbusi Elžbieta Banytė. Ji rašo intelektualiai piktą tinklaraštį, kuriame drįsta pasiūlyti griauti visą egzaminų sistemą, šaipytis iš dviprasmiškų samprotavimo temų, stoja į mokinių pusę sakydama, kad idealiausias literatūros vadovėlis būtų komiksas. O geriausia, ką galime padaryti savo švietimo sistemai, nurašančiai vaikus – ją pertvarkyti.

Vilniaus universiteto filologės, literatūros kritikės, naujosios graikų kalbos specialistės kraujyje mokykla – kaip narkotikas. Šį rugsėjį, iškeitus ją į doktorantūros studijas, kankins ilgesys. Pusmetį E. Banytė dirbo Vilniaus licėjuje, paskui dvejus metus kritiškai apie literatūrą mąstyti mokė Vilniaus Valdorfo mokyklos mokinius. Per tą laiką pajuto, kad dabartinė Z karta bendrauja kitokia kalba, kitaip skaito ir net gestikuliuoja, bet puikiai perima mokytojo susidomėjimą kūriniais, atsiliepia į jo atvirumą ir mąsto daug laisviau negu jų tėvai.

Linkčioti galvomis be klausimų nepratusiems abiturientams vietoje laisvės egzamino sukūrėme įtikimo vertintojams egzaminą. Kai egzaminus sukritikavę dvyliktokai choru išvadinami verktiniais, kurį laiką mokytoja dirbusi vilnietė atitaria – suaugusieji linkę nematyti, kad gautas kilnumo, mąstymo grynumo pamokas paskutinėse klasėse užgožia lenktynės dėl skaičių. Vienas kitas puola į depresiją, keli nusižudo, daugelis išmoksta nesakyti to, ką galvoja. O jeigu atsiranda specialių poreikių vaikas, norintis laikyti valstybinį egzaminą ir jam atkakliai besiruošiantis, institucijos trypčioja nežinodamos, kaip jam padėti.

„Kai aš susiduriu su aklu konformistiniu instrukcijų vykdymu, prisimenu tai, ką pasakė Hannah Arendt: blogis yra banalus, blogis yra aklas, nemąstantis egzistenciškai, kritiškai“, – pasibaigus posėdžiui Seimo švietimo reikalų komitete, kuriame, aptariant Nacionalinio egzaminų centro pateiktus duomenis apie šių metų lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, dalyvavo parlamentaro Gintaro Steponavičiaus kvietimu, padarė išvadą E. Banytė.

Ji pati mieliau sėdėtų bibliotekoje, negu viešai kalbėtų aštrius dalykus, bet būdama šalies patriotė sako suprantanti, kad meilė jai turi būti aktyvi ir reikli. Ne rūtelių, darželių, žirgelių, seserėlių, mergelių garbstymas, linkčiojimas galvele autoritetui, o bandymas gyventi labai įtemptoje, keistoje situacijoje, kurioje dabar esame. Ir čia gali padėti tiktai mąstymas savo galva, laisvė ir vidinė nepriklausomybė.

Pasak E. Banytės, save ryjančiu slibinu tapusioje švietimo sistemoje vienas iš būdų spręsti išgyvenimo klausimus – atsisakyti lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vertinimo išklotinių, perlipti laisvę kaustantį mąstymą ir paskatinti mokytojus prisiimti asmeninę atsakomybę už rašinių vertinimą. O samprotaujamąjį rašinį apskritai bent keletui metų padėti į stalčių.

Jūs parašėte daug diskusijų sukėlusį tinklaraščio įrašą „NEC yra bukapročiai ir man gaila mokinių“. Kritikavote, kad duotos samprotaujamojo rašinio temos dviprasmiškos – pavyzdžiui, prašoma rašyti apie ramybę remiantis autoriais, kurių kūriniuose šios vos lašas kitas. Arba prašoma svarstyti, kodėl žmogui svarbi jo kilmė, remiantis su bajorija susijusiais autoriais. Ir vienintelė išeitis – griauti visą sistemą arba vaiką mokyti mąstyti „teisingai“, kad jis baigtų mokyklą „nubaustas“, bet išmokęs galvoti „teisingai“.

Taip, mano galva, čia yra baisi problema, mes visiškai nesame pasiruošę laisvam samprotavimui. Matyčiau tokią išeitį – išvis arba laikinai atsisakyti samprotaujamojo rašinio. Tai nereiškia, kad jis apskritai yra blogai. Kai mokiausi norėdama įgyti mokytojos kvalifikaciją, rašiau teorinį darbą apie kritinio mąstymo ugdymą lietuvių literatūros pamokose 11 – 12 klasėje, kaip tik šiuo kritiniu etapu, kai vaikai yra labai intelektualiai pajėgūs, o mes iš jų laisvę mąstyti tarsi atimame, nes mokome lentelei, egzaminui. Kai pasižiūri teoriškai, eseistinis mokymas, samprotaujamojo rašinio mokymas, atitinka kritinio mąstymo schemą, visus kriterijus, kurie gali būti keliami šiam mąstymui ugdyti, bet praktikoje turime situaciją, kad kaip tik jį sužlugdo.

Ir aš čia kaltinu lenteles. Geriausia – naikiname lenteles ir uždraudžiame bet kokius vertintojų vidinius susitarimus. Arba, tai skamba futuristiškai, bet galbūt būtų dar viena išeitis: taisyti darbų pasodiname uždarame akvariume juos po vieną, išleidžiame tiktai dvidešimčiai minučių kas valandą į tualetą, kavos ir sumuštinio – vertintojai nežino, kas darbus taisė prieš tai, neturi jokių lentelių ir pagalbinės medžiagos.

Kitas pasiūlymas – samprotaujamąjį rašinį penkiems, gal dešimčiai metų pasidėti į stalčių ir palikti tik literatūrinį rašinį, nes dabar situacija yra paradoksali: didžioji dalis pamokų skirtos literatūrai, skaitome publicistinius tekstus, kai nagrinėjame autorių ir jo kūrybą, skaitome nesutariančių literatūros kritikų pasisakymus, ieškome argumentų, debatuojame. Tokios užduotys yra geros, bet jos vis tiek susijusios su literatūra, sudarančia mūsų programos branduolį; tam, kad išmokytum vaikus samprotauti, reikia visai kito dalyko, filosofijos.

Prancūzų moksleiviai samprotauja laikydami filosofijos egzaminą, mūsiškiai – lietuvių kalbos ir literatūros. Pas mus šie dalykai bandomi suplakti į vieną, išeina nesąmonė. Jūs sakote, kad reikėtų įvesti privalomą filosofijos mokymą?

Mūsų literatūros egzaminas yra dvigalvis slibinas. Jis turi filosofinę dalį, samprotaujamąjį rašinį, kurią renkasi paradoksaliai 80 proc. mokinių, nepaisant to, kad filosofijos mokomasi tik kai kuriose gimnazijose. O literatūrinę dalį, kurios ir mokosi du metus, renkasi tik 20 proc. – dėl to, kad kalbėti apie literatūrą yra sudėtingiau.

Kai pakalbu su kitais lituanistais, suprantu, kad mokytojai jaučiasi įsprausti į kampą. Jie su vaikais skaito publicistinius tekstus, daro teksto suvokimo užduotis, kurios iš egzamino yra išimtos, žiūri „YouTube“ filmukus, kur pasisako žymūs žmonės, nes tam, kad galėtum pats pasamprotauti, turi susikaupti žinių bazę. Ir čia nepakanka vien grožinių tekstų, reikia skaityti labai daug publicistikos, kurios paradoksaliai programoje nėra.

Iš esmės samprotavimo rašinys nedengia lietuvių kalbos ir literatūros programos. Aš suprantu visą jo gerumą – iš tikrųjų tai pati geriausia priemonė ugdyti kritinį mąstymą, bet su tokia sistema ir programa, kuri yra šiuo metu, ji neveikia. Užuot skatinę kritinį mąstymą, mes jį žudome.

Ir mokiniai mokosi egzaminui. Vieni galbūt sugeba apsimesti, kad mąsto taip, kaip iš jų reikalaujama, kiti tiesiog laikosi taisyklių tam, kad gautų tinkamą įvertinimą, o ne atskleistų gebėjimus.

Tai yra paradoksalu, ir aš pati esu patyrusi atvejų, kai labai vidutinių gebėjimų žmogus gauna aukštą balą, nes pataiko į reikiamą gardelę. Egzaminas vis dėlto orientuotas į vidutinybes. Labai gabus žmogus kartais save sąmoningai smukdo – man vaikai atskleidė metodikas: sakė, pasiskaitėme knygučių, pasiklausėme jūsų pamokų, pagalvojome, kas vertins, ir parašėme taip, kaip tiems vertintojams patiktų. O yra tokių, kuriems savigarba taip neleidžia. Čia susiduriame su baisia problema, apie kurią bandau kalbėti viešai: vaikas jau nuo mokyklos yra mokomas įtikti, ir tas egzaminas iš tiesų yra įtikimo egzaminas. Dėl to labai gaila, nes literatūra kaip tik turėtų būti laisvės egzaminas. Skaitanti visuomenė yra laisva visuomenė, ir mes negalime ginčytis, tai moksliškai įrodyta.

Susidaro įspūdis, kad mes nenorime mąstančios, laisvos visuomenės, stengiamės egzaminą apauginti biurokratizmu, taisyklėmis tam, kad laisvą mintį užgniaužtume.

O jeigu grįžtume prie seno modelio, kai lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą sudarė gramatinių žinių patikrinimas ir interpretacija? Tiesa, ten irgi buvo kabliukas – teksto suvokimo užduotys, kurios irgi keldavo daugybę diskusijų.

Tiesą pasakius, teksto suvokimo užduočių ir aš pati niekada gerai nedarydavau. Bet kai per metus išsprendi kelis šimtus, išmoksti formuluotes ir atsakai pagal jas.

Viskas yra vertinimo instrukcijų ir aklo biurokratizmo pasekmė. Instrukcija palengvina darbą, jei mąstai kritiškai, neieškai visko paraidžiui – man atrodo, kad kiekvienas aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus turėtų gebėti logiškai įvertinti mokinio atsakymus į tokias užduotis. Tačiau kartais iš savo kolegų mokytojų jaučiu siaubingą nesaugumą, jie net neperka mokiniams užduočių knygučių, kuriose gale nėra atsakymų. Sistema į mus visus įsiėdusi tiek, kad visiems būtina žinoti, kaip pataikyti į dešimtuką. Čia yra didelis blogis.

O tai, kad egzaminas galėtų būti dviejų dalių, pusę vertinimo turėtų sudaryti gramatika, o kitą dalį – rašinys, interpretacija, daug kam atrodytų žingsnis atgal. Bet iš tiesų žingsnis atgal kartais yra žingsnis į priekį, ir aš tokią iniciatyvą palaikyčiau. Vis dėlto rašto darbas reikalingas, baigęs dvylika klasių, žmogus turi turėti gebėjimą rišliai ir logiškai dėlioti savo mintis. Tai yra gyvybiškai būtinas gebėjimas šiais laikais, kai mes ištisai rašome.

Kalbant apie nenorėjimą, kad visuomenė būtų laisva ir skaitanti, pasakysiu baisiai – aš labai jauna ir galiu sau leisti būti truputį chamė – vyresnė karta yra išauginta galvų linkčiojimo dvasioje. Kaltas gal ir sovietmetis, ir tam tikras autoriteto kaip savotiško stabuko, dievuko, kuriam reikia nusilenkti, mentalitetas. Pasižiūriu, kaip kai kurių neblogų gimnazijų vaikai šliaužioja aplink mokytojus – atsiranda net kažkokia specifinė, ištreniruota eigastis priartėti prie mokytojo, ir tai yra kraupu. Lygiai tas pats yra aukštosiose mokyklose, politikoje – tiesa, dabar jau pradeda keistis, gyvename lūžio momente.

Žmonės tampa laisvi ne ant popieriuko, mentalitetas pradeda kisti, bet tas kitimas yra labai sunkus ir lėtas, nes tuo pačiu metu susiduria trys ar keturios kartos, keli gyvenimo modeliai, labai skirtingi ir tarpusavyje konfliktuojantys. Tai amžina, ne vien tik mūsų laikų, problema, tiesiog ji dabar aštresnė, nes mes esame pokomunistinė visuomenė. Būti autentiški, turėti laisvę į kitokią nuomonę, mąstyti savo galva, kritiškai, kartais pasakyti net savo autoritetui: „Tu galbūt klysti“, – to dar tik mokomės.

Manau, kad žmonės, kurie sudarinėja programas ir vertina egzaminus, galvoja atliekantys labai gerą darbą – jie tuo tiki. Ir nepaisant to, kad įniršusi NEC išvadinau bukapročiais, aš juos vis tiek gerbiu – žmonės daro tai, kaip įsivaizduoja, kad yra gerai, tik tiek, kad kai savo žinojimą ir įsivaizdavimą nuleidi tarsi iš dramblio kaulo bokšto, galbūt net nebūdamas mokytojas, nedirbdamas su jaunais žmonėmis, tai kelia problemų ir diskusijų. Ilgą laiką egzaminai buvo tabu tema – vaikai paverkdavo, paburbėdavo, kažkas nusižudydavo, kažkam stogelis pavažiuodavo, bet viskas būdavo nutylima arba kalbama kaip apie anomaliją.

Iš tikrųjų, vos tiktai mokiniai pasiskundžia, kad egzaminas sunkus, pastebi, kad matematikos egzaminą šiemet išlaikė geriau negu lietuvių, suaugusieji juos drausmina: baikite verkti, mūsų laikais nebuvo tiek verksmų. Jūs sakote, kad moksleiviai verkia pagrįstai, turi argumentų.

Šiuo atveju aš esu mokinių pusėje – aišku, su išlygomis, nes kartais, kai pasižiūriu, kas tokie verkia ir kokia jų minčių formuluotė, susidaro įspūdis, kad verkia vidutiniokai, negavę savo „šimtuko“. Tačiau verkti ir skųstis priežasčių yra daug.

Interneto portalų diskusijose komentatoriai ant išdrįsusio pasisakyti vaiko pradeda pilti purvą ir vadinti jį verktinių kartos atstovu. Aš esu suaugęs, todėl esu teisus; aš gavau savo „šimtuką“, todėl esu teisesnis, geresnis, o jūs kvaili. Tai rodo dar vieną didžiulę visos egzaminų sistemos ydą – vaikai neatsimins, ko mokėsi, neatsimins gautų kilnumo, mąstymo grynumo pamokų, bet atsimins balų skaičių. Man atrodo, tai yra cinizmo ugdymas – šiuo atveju dirbtinis, apsimestinis dvasingumas, kuris trykšta iš patriotinės mūsų programos, turbūt dar blogesnis, nei atviras cinizmas. Vaikas pažiūri, kaip viskas gražu, kaip kilniai mąstė mūsų didvyriai, ir staiga sistema parodo jam veikianti fabriko principu. Ji nėra humaniška, humanistinė.

Palietėte programos klausimą. Apie lietuvių kalbos ir literatūros programą daug diskutuota, svarstyta, ar joje ne per daug patriotizmo. Mūsų švietimo sistemą ministro pirmininko patarėja Unė Kaunaitė pavadino prūsiška. Jūs savo ruožtu sakėte, kad nemėgstate valstybinių programų, kad ir kokios jos būtų. Tuo labiau, kad šios programos visiškai nurašo specialių poreikių vaikus – dislektikus, autistus, disgrafikus.

Juk iš tikrųjų niekas apie tai nekalba, nei politikai, nei švietimo ekspertai – tai ir yra apsimestinumas? Norime, kad švietimo sistemoje visi būtų vieningi, neliktų patyčių, tačiau kartu ja siekiame unifikuoti, nepripažinti išskirtinumo, įvairių poreikių?

Čia yra ta tema, kuria kalbant man norisi verkti kiekvieną kartą… Dirbau mokykloje, kur vaikučių su įvairiais poreikiais daug. Ačiū Dievui, visi mano mokiniai išlaikė valstybinį egzaminą. Vienas iš jų gavo 16 balų, minimumą. Jis yra vaikas su specialiais poreikiais, turi dėmesio, raidos sutrikimų. Kai galvojome, kokį egzamino variantą galėtų rinktis, labai stengėsi ruoštis, lankėsi pas korepetitorę triskart per savaitę, penkias valandas per dieną mokydavosi lietuvių kalbą – ar jūs galite tai įsivaizduoti?

Mes susirinkome jo dokumentus, išrašus, rašinių pavyzdžius, nuvežėme į pedagoginę psichologinę tarnybą – mums pasiūlė dvigubai pratęsti egzamino laiką. Tai, mano galva, pasityčiojimas, nes jeigu žmogui ir taip yra dėmesio sutrikimas, ką jis nuveiks su dvigubai daugiau laiko egzaminui? Jam neleido papildomai naudotis jokia medžiaga, jo klaidas skaičiavo lygiai taip pat, kaip kitų vaikų.

Mes tiesiog imituojame, kad rūpinamės specialių poreikių žmonėmis.

Kai kalbėjau su tarnybos specialiste ir klausiau: „Na, bet kodėl? Kai iš rašysenos akivaizdu, kad vaikas disgrafikas, kodėl jūs taip jam darote?“, gavau atsakymą, kad tai yra standartinė procedūra. Mūsų švietimas serga standartizavimo liga, ir net specialiųjų poreikių vaikai yra standartizuojami.

Žinoma, mes tada labai susinervinome, mano rankos drebėjo. Vaikas norėjo laikyti valstybinį egzaminą, nes šeima neturtinga, jie neturėjo pinigų mokėti už valstybės nefinansuojamas studijas. Mokinys domėjosi istorija, ją mokėsi puikiai ir gerai išlaikė egzaminą – disleksija, disgrafija nereiškia, kad tokie mokiniai patiria sunkumų mokydamiesi visus dalykus. Šie sutrikimai yra tokie, su kuriais galima gyventi, bet mokytojai nėra aprūpinti priemonėmis, kaip su jais dirbti – daugumoje mokyklų specialusis pedagogas dirba puse etato, ateina du kartus per savaitę kelioms valandoms, jau nekalbu apie logopedą.

Tas vaikas man pasakė: „Aš vis tiek noriu laikyti valstybinį egzaminą“. Sutarėme su jo mama, kad vis tiek bandysime laikyti, nenusipiginsime – o tarnybos pareigūnė man visiškai ciniškai, ramiai pasakė: „Ką čia tėvai įsivaizduoja? Tegul eina į mokyklinį, nuo kada specialių poreikių vaikai laiko valstybinį egzaminą?“

Situacija ironiška jau vien dėl to, kad pedagoginė psichologinė tarnyba būtent ir yra institucija, turinti parengti rekomendacijas, metodikas, kaip dirbti su specialių poreikių vaikais. Iš mokytojų esu ne kartą girdėjusi, kad rekomendacijos būna bendro pobūdžio, kurias perskaitęs specialių žinių neturintis žmogus vis tiek lieka aklavietėje.

Vakarų visuomenėse žmonių su autizmo spektro sutrikimais, turinčių disleksiją, disgrafiją, raidos sutrikimų, daugėja. Kokios to priežastys, galime spekuliuoti, bet aš beveik garantuoju, kad po dvidešimties metų ar netgi dar anksčiau kiekvienas pedagogas turės būti ir specialusis pedagogas. Kai pagalvoju, kokiais tempais tokių vaikų daugėja, suprantu, kad mes esame bejėgiai nepaisant vaidinimo, kaip tvarkomės su šia situacija. Matau, kad mokytojai neturi net bazinių žinių dirbti su įvairiais vaikais.

Susiklostė tokia situacija, kad valstybė tapo mokytojų priešu, mokytojai su mokiniais ir tėvais irgi yra priešingoje barikadų pusėje. Bet kokiu atveju, sunku padaryti taip, kad valstybė taptų draugas. Hierarchija, apie kurią jūs kalbate, ir sistema, kurią kritikuoja U. Kaunaitė, veda į priešiškumą savo valstybei. Blogiausia, kas gali nutikti – kai nelieka lojalumo: NEC atlikto tyrimo duomenimis, 43 proc. aštuntokų nori emigruoti iš Lietuvos. Kodėl? Mano paaiškinimas vienas: pirmas dalykas, su kuriuo jie susiduria patys, yra mokykla, švietimo sistema. Ir jeigu ji priešiška žmogui, vaikas jaučiasi blogai, tai jam aiškus signalas: čiuožk iš čia, tu nereikalingas.

Nereikalingi švietimo sistemoje kartais sako besijaučiantys ir mokytojai, tėvai.

Taip, paskui panašiai jaučiasi doktorantai, jauni mokslininkai, asistentai. Aš niekada nepamiršiu vienos situacijos. Vilniaus licėjuje turėjome puikią biologijos mokytoją, ji mus, vienuoliktokus, nusivedė į vieną iš laboratorijų, ten dirbo doktorantūroje studijuojantis jos buvęs mokinys. Jis mus priėmė, parodė visas tas pelytes, musytes, preparatus ir centrifugas, – ir aš niekada nepamiršiu jo frazės, kurią tėškė vienuoliktokams į akis: „Čiuožkit iš čia, jūs niekam nereikalingi“.

Jūs pati po dviejų metų mokykloje irgi nusprendėte grįžti į akademinį pasaulį, studijuoti doktorantūroje?

Mano sprendimas kompleksinis. Mokykloje labai smagu dirbti, ji iš esmės kaip narkotikas: arba iškart atmeti ją, arba išsivysto priklausomybė; ir kai dabar pagalvoju, kad nenueisiu ten Rugsėjo 1-ąją, negausiu gėlių ir su dvyliktokais neanalizuosiu Škėmos, man pasidaro bloga. Atsiveria tokia tuštuma… Kita vertus, jeigu dirbi mokykloje, studijuoti doktorantūroje neišeina, o vis dėlto dar pasimokyti aš noriu.

Doktorantūros studijų irgi yra liūdna padėtis, ir dėl to paties „čiuožkit iš čia“ požiūrio turbūt dabar daugiau norinčių ir galinčių disertacijai vadovauti, negu ją rašyti.

Žmonės paprastai turi šeimą, darbą, o doktorantūra yra tarsi vyšnaitė ant torto – nors ji turėtų būti pagrindinis užsiėmimas, tikslas. Vėlgi sisteminis iškreiptumas. Pernai buvau Graikijoje, gavau stipendiją ir išvažiavau mėnesiui – įsivaizduokite, Graikija, visiškai žlunganti valstybė, ir tai sugebėjo duoti stipendijas kalbos besimokantiems žmonėms. Ten susipažinau su doktorantu iš Prinstono universiteto JAV. Jis nepretendavo į graikišką stipendiją, viską finansavo universitetas, ir dar visą tą laiką mokėjo atlyginimą. Aišku, aš suprantu, kad tai yra Prinstonas, kita vertus, Amerikoje visi moka už mokslą, bet pasijutau kaip senais blogais laikais, kai iš šaltų filologyno rūmų nueidavau į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, į užsienio kalbos paskaitas. Mes su penkiais megztiniais, varvančiomis nosimis ir violetiniais veidais, o ten visi su „Apple“ kompiuteriais ir kostiumėliais.

Panašiai pasijuntate ir pradėjusi dirbti kultūros srityje, kur už literatūros recenziją mokama mažiau nei 30 eurų? Esate kultūrinių polemikų portalo Doxa.lt komandos narė, viena iš šių metų „Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojų, rašote kultūrinėmis temomis.

8 eurus! 30 eurų yra normalus atlyginimas. Iš esmės dėl kultūros man labai pikta, bet mažiau, negu dėl švietimo. Jis yra valstybės prioritetinė sritis; kultūra, aišku, irgi, bet ji labai didele dalimi iniciatyvos reikalas, ir valstybės darbas šiuo atveju iniciatyvas palaikyti, neleisti joms užgesti. Su švietimu didesnis uždavinys, tik jie vienas be kito negali, ir man labai juokinga, kai kultūros departamentas yra atskiras nuo švietimo ir mokslo. Nes ką mes norime apšviesti, išugdyti, išmokslinti? Kultūringą visuomenę.

Kai dirbote mokykloje, galėjote palyginti dabartinius vaikus su savo karta – kokie jie? Kartais atrodo, kad programų kūrėjai, egzaminų rengėjai, švietimo sistemos strategai neprisitaiko prie pokyčių, nežino, kokie dabartiniai vaikai yra ir kaip su jais dirbti?

Pati esu priskiriama Y kartai, vadinamiesiems tūkstantmečio vaikams, o mano mokiniai jau yra Z karta. Kai dirbi su jaunais žmonėmis, ypač Z kartos, labai svarbus tiesinis ryšys: viena vertus, tu esi autoritetas, negali eiti su jais rūkyti po tiltu ir būti draugelis, kita vertus, negali būti represuojantis autoritetas. Žmonių, kurie save aukština, ši karta paprastai nemėgsta, sako – pasikėlę.

Z kartos mokiniai sunkiai skaito ilgesnės apimties tekstus, jų žodynas yra pasikeitęs. Be to, jie mažai bendrauja su tėvais – šiuolaikinių mokinių tėvai užimti žmonės, jie įjungia televizorių, paduoda išmanųjį, planšetę. Arba anksti vaikus pradeda vesti į darželį, o darželyje su jais kalbama taip, kad suprastų, maždaug 300 žodžių lygmeniu. Aš labai juntu, kad neperduodamas platesnis žodynas, yra kažkoks nutrūkimas kalbos sraute.

Man kaip filologei po truputį pradeda atrodyti, kad tos visos kartos yra tik kito žodyno ir kitos kalbos reikalas. Z kartos lietuviškų žodžių žodynas žymiai siauresnis, jie turi artimą ryšį su anglų kalba, palyginti daug gestikuliuoja: nežinau, ar tai gimsta iš žodžių trūkumo, ar iš to, kad jie prisižiūri ekspresyvių filmų herojų. Bet kokiu atveju, jų kita kalba, kiti judesiai.

Dabartiniai mokiniai turi problemų išlaikyti dėmesį, nes mes gyvename klikinimųir skrolinimo, vaizdų epochoje. Mano idealiame pasaulyje idealus literatūros vadovėlis būtų komiksas. Nes vaikai ilgo publicistinio teksto priimti nenori ir, man atrodo, jau negali, tą tekstą reikia kapoti mažesniais gabalais.

Norint sudominti skaitymu, reikėtų pradėti ne nuo vadovėlinio nuobodaus teksto, o nuo ilgesnės apimties grožinių. Teorinį tekstą pateikti kaip komiksus, piešinėlius.

Vėlesnėse klasėse, jeigu toks sudominimas sėkmingai įvyktų, būtų galima pereiti prie ilgo teksto skaitymo. Faktas tas, kad dabartiniai vaikai skaito Z raidės schema, iš pradžių teksto pradžią, tada skrolina žemyn ir perskaito jo pabaigą. Skaityti jiems jau yra darbas, dėl to literatūros mokytojo misija tampa svarbi.

Kita vertus, jeigu pažiūrėtumėte į šių metų pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo užduotis dešimtokams, pamatytumėte, kad ten buvo ne literatūros ir lietuvių kalbos žinių patikrinimas, o kažkoks pilietiškumo ugdymo vadovėlio nurašymas. Gal pagarsėsiu kaip žmogus, kuris Lietuvą griauna, bet iš tiesų esu patriotė, Lietuvą labai myliu – šiuo atveju meilė turi būti aktyvi ir reikli, ne rūtelių, darželių, žirgelių, seserėlių, mergelių garbstymas, linkčiojimas galvele autoritetui, o bandymas gyventi labai įtemptoje, keistoje situacijoje kurioje dabar esame. Ir šioje situacijoje gali padėti tiktai mąstymas savo galva, laisvė ir vidinė nepriklausomybė. Ją ugdo pavyzdys, mokytojas, žmogus, kuris stovi prieš klasę.

Jeigu nauja ministerijos siūloma pedagogų rengimo programa būtų įgyvendinta, galbūt mes judėtume teisinga linkme. Mums reikia laisvo, oraus, įdomaus mokytojo – ne nuobodaus, asmenybės reikia, desubjektyvizavimas šioje vietoje neveikia. Galvojimas, kad visi mokytojai ekspertai turi turėti edukologijos mokslų laipsnį, yra juokingas, jis bus pradėtas dalinti taip, kaip dabar dalinama mokytojų kvalifikacija. Ją reikia tobulinti, realiai, o ne fiktyviais kursais, kurie dažnai yra komedija ir pinigų plovimas.

Mokytojai irgi yra viskuo nusivylę, ciniški ir pikti, perkrauti, kitas dalykas, kai kurių kolegų kompetencija drįstu suabejoti.

Pristatant naują pedagogų rengimo programą, kalbama, kad reikėtų, jog į mokyklas ateitų daugiau žmonių iš kitų sričių, kurie galėtų tapti mokytojais, taip būtų modeliuojama įvairovė. Tik kaip jį įgyvendinti, kai nesutariama, kurie universitetai ruoš būsimus mokytojus?

Visi gina savo munduro garbę, savo įstaigą. Jeigu kažką blogai pasakai apie savo įstaigą, esi nepatogus, tą pajutau Seimo švietimo reikalų komiteto posėdyje: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius šoko ginti sistemos, nes prie egzamino temų, išklotinių prisideda ir instituto mokslininkai.

Kol mes visi aklai ginsime savo institucijas, plačiau neapsidairysime, dialogas nevyks.

Kalbėjote apie skaitančią visuomenę. Įdomu, ką mėgsta skaityti mokiniai, ar jiems iš tikrųjų atrodo pasenusios tos temos, kūriniai, kuriuos skaitė Y karta ir vyresnės, kas jiems aktualu?

Jie orientuojasi į užsienio literatūrą, tai natūralu, nes kai pasižiūriu į knygų rinką, iš karto matyti, kiek yra verstinių ir lietuviškų knygų. Su skaitančiu žmogumi, kuris jau susidomėjęs knyga, nieko nereikia daryti, tik paskatinti, kad perskaitytų ne vien „40 meilės taisyklių“, bet ir Gabriel Garcia Marquez „Meilė choleros metu“. Ir kai ima skaityti Paulo Coelho „Demonas ir panelė Prym“, parodyti, kad kitokių demonų yra John MIlton knygoje „Prarastasis rojus“, arba Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Maždaug vienuoliktoje klasėje skaitantys žmonės ima žavėtis šiuo kūriniu, M. Bulgakovu apskritai.

Vienuoliktoje, dvyliktoje klasėje mokiniams būna rusų literatūros amžius, jie yra egzistencialistai, nori Dostojevskio, Nietzsche’s, miegoti apsikabinę Camus, paskui labai tinka Škėma.

Lietuvių literatūros skaitymas labai priklauso nuo mokytojo. Man mokiniai yra sakę: „Jūs mokate gerai parduoti produktą“. Aš kalbu apie visus autorius, net tuos, kurie gal man pačiai nėra labai įdomūs, randu sau aktualių aspektų. Aišku, yra žmonių, kuriems niekas netinka, nes jie labai nemėgsta skaityti, yra žmonių, turinčių išankstinius nusistatymus, pavyzdžiui, „aš neskaitysiu tų kaimiečių“ – ir viskas, kol jie neprieis Jurgio Savickio su ironiška laikysena, kaimiečių neskaitys.

Šiaip jeigu žmonės yra atviri ir mokytojas įdeda pastangų, net ir Maironį jie visi perskaito. Turėjau mokinių, kurie nuoširdžiai žavėjosi Šatrijos Ragana. Aš pati negaliu, mirštu nuo tos Šatrijos Raganos, o jiems tai yra etalonas. Turėjau mokinių, kuriems etaloninis autorius taip ir liko Biliūnas, skaitė visus jo kūrinius ir sakė: „Mokytoja, va čia yra tikrasis jautrumas“.

Dešimtokai paprastai būna labai realistiški. Tai dramatiškas laikas, vėlyvosios paauglystės pradžia. Jie labai stipriai suaugėja, ir jeigu devintoje klasėje dar būna padraikos, baigiantis dešimtai klasei prieš tave staiga iškyla visai kitas žmogus. Dešimtokams, jei tinkamai perskaitai, labai patinka Žemaitė.

Kuo anksčiau pasiimdavau klasę, tuo greičiau atsirasdavo didesnis procentas skaitančių. Man atrodo, kiek sudomini literatūra, tiek ir turi. Literatūra nėra vien tik tauta, tėvynė ir skauduliai. Ji visu pirma žmogus, ir jeigu vaikui parodai, kaip jo vidinis pasaulis rezonuoja su tekstu, beveik pusė darbo padaryta. Tada ir žodynas turtėja, atsiranda kitokios sakinių konstrukcijos, frazės – praeina pora mėnesių, pasikeičia net kalbėjimas, gramatikos klaidų skaičius sumažėja, būna milžiniška pažanga.

Skaitymo skatinimas turi vykti nuo pirmos klasės, čia reikia empatijos, atjautos reikia kiekvieną vaiką pažinti, gal atnešti jam knygų, paskolinti ir neverkti, jeigu jas pameta. Mokytojo toks ir yra pašaukimas, ką turi, tą duodi – esi prieš tą žmogų visiškai nuogas, visiškai atviras, su visomis savo ydomis. Vyresnėms klasėms gali parodyti, kad esi silpnas, galbūt sergi, tau negera diena. Jeigu sukuri normalius santykius su mokiniais, jie kartais supras tave geriau negu kolegos.

Buvimas su mokiniais komanda, skaitymas gali lemti tai, kad Z kartos vaikams tie graikiški poezijos tekstai, kuriuos verčiate, irgi atrodys artimi?

Jiems tokie tekstai visai artimi. Yra vaikų, kurie dešimtoje klasėje perskaito visą „Iliadą“ ir „Odisėją“. Su dešimtokais šiemet labai ilgai, dvasingai analizavome Homerą, kalbėjomės apie Trojos karą, taip nusicirkinome, kad žaidėme „Bingo“ su herojų vardais. Svarbu mokytojui neužsidaryti dramblio kaulo bokšte, o Z kartos mokiniai žaismingi, jeigu sugebi mokymą pristatyti kaip žaidimą, jie džiaugiasi.

Pas mus ne mokymasis, o egzaminas yra tapęs tikslu, sistema kaip tas slibinas savo uodegą pradeda ryti. Vienuoliktoje, dvyliktoje klasėje vaikams prasideda depresijos metai, nes tai yra nebe mokymasis, o ruošimasis egzaminui, darymas to, ko reikia pagal jo reikalavimus, nors taip anaiptol neturėtų būti. Pirmiausia turėtų būti įgyvendinama programa, ir tada kuriamos egzamino užduotys. Egzaminas turėtų būti paskutinė veiksmo grandis, išbandymas, į kurį eini ramus, nusiteikęs parodyti geriausia, ką tu gali. Dabar tai yra didysis tikslas, todėl klesti korepetitoriai, kuriais dirba žmonės, taisantys lenteles – ir jie moko rašyti pagal jas. Mes patenkame į tokį, kaip italai sako, circulo vicioso, ydingąjį ratą, ir viskas.

Aukštūs miška žmonys

Tai ne pirmas mano eilėraštis biržietiškai, gal koks ketvirtas, ir parašytas gulint hamake Vingio parke, stebint pušų viršūnes virš galvos, jaučiant šąlančią nuo pavasariu dar nespėjusios apsikrėsti žemės nugarą. Gulėjimas hamake svarbus tuo, kad pilkos pušų šakos atgaivino vaikystėje susikurtus vaizdinius apie aukštus medžius, virstančius aukštais baisiais žmonėmis, o pasakojant apie visa tai savo tarme, tie medžiažmogiai išeina nepajudinamai tikri, kaip mitų sėklos.

Spyglių kvaps su vėj

kėp atviruks glūdėjįs stalčios dugnan

vėl sumirgėjįs ki ieškojė pieštuka

atvesdava ilgs aukšts žmons iš miška

anie išsivesdava vaikų ar šunį

ir tris diens būdava be šešėlia

kėp įmanydams slėpdavas kol ataugindava naujų

vaikščiodava pavėsės

nusišalindava nuo parduotuvių parkų balsavimų

buva pavėsis

nenaudojams šaligatvis

tvenkinys vidury miesta į kurį suskrend mirt lašala

jų perlamutrinė sparna tava šešėlia plunksnos

juods apleistų kiemų gylis

pilkšva rausvos miglos iš po parkų soliukų

auksine varnos aks ir mėlyns sekmadienia kaspins

viskas kas tau liek ki išein pas aukšts žmons iš miška

tokios ilgos dabar tava rankos

tokios plonos

kėp medžių šaknys

Vilkų pėdsekė Paškevičiūtė: mes kiekvienas turime vilką savyje

„Kiekvienas turite savo įsivaizduojamą vilką, ir ne tik, mes kiekvienas turime netgi vilką savyje“, – įdėmų žalsvų akių žvilgsnį įsmeigia paskaitą apie šiuos miškų laisvūnus skaitanti vilnietė Lina Paškevičiūtė. Gamtą mylinti miestietė, prieš šešerius metus baigusi pėdsekystės kursus ir prisijungusi prie organizacijos „Baltijos vilkas“ savanorių būrio, lygiai tiek metų daugelį savaitgalių su vyru praleidžia miškuose. Išmoko žiemą miegoti ant sniego be palapinės, pažįsta visus Vilniaus apylinkių gyvūnus, bet per visus šešerius metus vilkas jai nepasirodė – tik kartą pasisveikino staugimu.

Vilniuje tilptų trys – penkios vilkų šeimos

Pėdsekystės kursai buvimą gamtoje savo hobiu vadinančią informacinių technologijų specialistę paskatino dažniau prapulti miškuose vaikantis vilkų šešėlius. Nors Lietuvoje jų turėtų būti maždaug 300 ar šimtu daugiau, pasirodyti žmonėms žvėrys neskuba: užuodžia žmogų per tris kilometrus ir dažniausiai tyliai dingsta. Savo vidinį vilką palakstyti išleidžianti L. Paškevičiūtė braidžioja po miškus, skaitydama pėdsakus, kartais juose leisdama ir atostogas, ir naktis, su kitais savanoriais keliauja pas ūkininkus, patardama, kaip nuo vilkų apsaugoti gyvulius.

Dienomis ji su kitais pėdsekiais skaito paskaitas apie vilkus miestiečiams, ir prisipažįsta, kad pasakojimų mielai klausosi tiek vaikai, tiek suaugę.

„Aš nežinau, ar sugebėsiu jūsų įsivaizduojamą vilką pakeisti“, – šypteli visas laisvas kėdes Saugomų teritorijų lankytojų centro salėje Antakalnyje aptūpusiam būriui vaikų ir tėvų vilkų tyrinėtoja, pasiūliusi užsimerkti ir susikurti savo vilko paveikslą.

Vienų jis – grėsmingas plėšrūnas, kitų – veržlus, laisvas žvėris, trečių – vos ne toteminis gyvūnas. L. Paškevičiūtės pasakojime vilkas pasirodo kaip stebėtinai į žmogų savo elgesiu, įpročiais panašus šalies gyventojas. Mat vilkai, kaip ir žmonės, gyvena šeimomis, paklūsta panašioms jų kūrimo, būsto ieškojimo, atžalų auklėjimo taisyklėms.

„Reikia įsivaizduoti daugiavaikę šeimą – tėtis, mama, vaikai pirmų, antrų, kartais trečių metų, – keletą vilkų gyvenimo faktų atskleidžia „Baltijos vilko“ savanorė. – Su namais jie elgiasi panašiai, kaip žmonės. Šie sklypą aptveria, pažymi registre; vilkai registro neturi, jie tai daro savaip, pavyzdžiui, padrasko žemę, kad kiti vilkai užuostų kvapą. Nuolat keliauja aplink savo teritoriją ir žymi: „Tai mūsų šeimos namai“.

Pranešimo apie namų ribas dalis, komunikacijos priemonė visus metus jiems yra ir kauksmas. „Kai kurie mokslininkai mano, kad vilkams tiesiog patinka kaukti. Tai kaip daina“, – pastebėjo L. Paškevičiūtė.

Vilkų šeimoms reikia didelių teritorijų, todėl Vilniuje išsitektų tik trys ar penkios jų šeimos, viena jų gyventų maždaug dešimtį kilometrų apimančiame apskritime. Visoje Lietuvoje galėtų tilpti apie 700 vilkų šeimų. Iš tiesų jų yra gal perpus mažiau, keturkojų pėdsakais sekančių ekspertų skaičiavimais, tikriausiai apie 60 – 70. „Pastaraisiais metais šeimos gausesnės, yra tekę matyti net penkių vilkų pėdsakus“, – sakė L. Paškevičiūtė.

Dirba „vilkų advokatais“

Susiporavę sausio, vasario mėnesiais, šie plėšrūnai įsirengia ar „pasiskolina“ iš lapių irštvą, vilkė atveda 3 – 6 aklus jauniklius. Vilkų šeimos namus įsirengia atokesnėse vietose, pelkėse, brūzgynuose, tačiau stengiasi likti netoli miško keliukų – nori kontroliuoti, kaip juda žmonės, saugosi būti užklupti netikėtai.

Birželį vilkiukai palieka irštvą, eina ristynių po žolę aplink ją, žaidžia su kaulais ar net poilsiautojų paliktais plastikiniais buteliais, susipažįsta su vyresniais broliais ir seserimis. Liepą ima sekioti vyresniuosius, išauga į paauglius, o vasaros pabaigoje ir prasidėjus rudeniui tampa visateisiais suaugusiųjų medžioklių dalyviais.

Žiemos vilkų bendruomenės jauniklius gerokai praretina, bet jas išgyvenę atsiskiria ir traukia ieškoti naujų teritorijų. Dauguma labai toli nenukeliauja, tačiau yra ir tikrų bastūnų. „Yra sukurtas filmas apie žymų Vokietijos vilką Alaną, kuris iš ten per Lenkiją nukeliavo į Lietuvą, o paskui į Baltarusiją. Vokiečiai uždėjo gyvūnui antkaklį ir sekė jo judėjimą. Baltarusijoje kažkas atsitiko, gal antkaklis nukrito, gal vilką nušovė“, – pasakojo vilkų pėdsakais sekanti ir naujausiais mokslininkų atradimais apie juos besidominti vilnietė.

Jai vilko gyvenamų teritorijų toli ieškoti nereikia: šių gyvūnų galima rasti nuvažiavus apie 30 kilometrų nuo sostinės. Vidurio Lietuvoje, pajūryje vilkų šeimos beveik nesilanko, užtat kitų regionų miškus mėgsta. Dabar mūsų šalyje, pasak L. Paškevičiūtės, jų padėtis geresnė nei prieš dešimtmetį, tačiau neramina miškų kirtimas ir žmonių požiūris, kad vilkų turėtų likti kuo mažiau dėl daromos žalos ūkiams.

Iki XX amžiaus vidurio vilkai buvo masiškai naikinami visoje Europoje, dabar jie pamažu grįžta, ir Vokietija, Prancūzija, Šveicarija, Danija skaičiuoja gausėjančias šeimas. Baltijos šalyse šie žvėrys visiškai išnykę nebuvo.

„Vilkai į Europą grįžta, bet sunkiai, nes susiduria su konfliktais“, – pastebėjo „Baltijos vilko“ savanorė, pernai žiemą kartu su bendraminčiais prie vyriausybės surengusi „vilkų piketą“.

Trisdešimt natūralaus dydžio vilkų maketų stovėjo Vinco Kudirkos aikštėje, užrašai prie jų skelbė: „Aš nenoriu, kad mano kailis kabėtų virš židinio“, „Lietuva ir mano namai“, „Avis ūkininko, elnias medžiotojo, o kas mano?“ Dešimt metų veikiančios nevyriausybinės organizacijos nariai save vadina vilkų advokatais, mėginančiais apsaugoti nykstančią rūšį, pasakoti apie jos atstovų gyvenimą, perduoti šalies ūkininkams naujausias idėjas, kaip apsaugoti savo gyvulius.

Kauksmu atsiliepia į žmogaus staugimą

„Esu visiška miestietė, kaime leidusi vaikystės vasaras. Požiūris į gamtą susijęs su žmogaus branda. Tikiuosi, kad žmonės per laiką labiau ją supras, priims. Tikrai yra problema, kad laikome gamtą priešu. Mums visa laukinė gamta yra bloga, viskas mums trukdo – ir dar lyja, kai to nenorime, – pesimistinį savo aplinkos vertinimą pašiepė L. Paškevičiūtė. – Pati jaučiu, kaip per gamtos supratimą darausi daug kam pakantesnė, viskas paprasčiau“.

Keliaudama su bendraminčiais po Lietuvos ūkius, ji sutinka įvairių žmonių – tiek šviesaus mąstymo, tiek matančių vien savo kiemą ir turtą, bet nelabai besirūpinančių jo apsauga. Savanoriai susidomėjusiems naujomis idėjomis padeda įrengti eksperimentinę gyvulių apsaugą nuo vilkų: įsigyti specialios veislės aviganius šunis, aptverti elektrines tvoras, ir stebi, kas pasiteisina.

Vilkai yra atsargūs ir kaip galėdami vengia kontakto su žmogumi, nors neatsisako praretinti lengvu kąsneliu medžioti besimokantiems jaunikliams tampančių avių, ožkų, jautukų gretas.

„Kartais vilkai naktį ateina prie pat namų, į kiemus, nes jie nesupranta, kad tai žmonių kiemai. Vilkai labai bijo žmogaus, nes išliko tik tie, kurie bijojo, ir dėl to ateina tik naktį, kai kyla rūkas, lyja“, – mitą apie agresyvius plėšrūnus sklaido L. Paškevičiūtė.

Po miškus braidžiojantiems žmonėms vilkai nelinkę rodytis, bet jeigu pavyksta susitikti akis į akį, geriausia nepulti bėgti – tiesiog ramiai pastovėti, kol žvėris nueis. Galima iškelti rankas, kad vilkui atrodytumėte didesni.

„Spėkite, kiek kartų mačiau vilką? Nulį. Jisai man nepasirodo“, – šypteli gerai Kazlų Rūdos, Karšuvos miškus pažįstanti, atostogas pėdsekystei dažnai kartu su vyru skirianti gamtos mylėtoja.

Šeimą vienija bendras pomėgis braidyti po miškus, net naktį ar žiemą, o grįžus į miestą suremti pečius advokataujant vilkams. „Žiema man dabar yra bene geriausias metas, ypač žiema su sniegu, – prisipažino L. Paškevičiūtė. – Praktiškai beveik kiekvieną savaitgalį būname miškuose, apie Vilnių žinau situaciją, kur kokie gyvūnai gyvena“.

Vidinį vilką pasivaikščioti po miškus išleidžianti gamtos mylėtoja kol kas su vilku tik „pasikalbėjo“. Dar yra pavykę miške įrengta filmavimo kamera užfiksuoti vilko uodegą.

„Staugimą pavyko išprovokuoti. Staugiant vilkas atsiliepia, mūsų organizacijos nariams buvo tokia situacija: jie staugė, vilkas atsiliepė, paskui atbėgo patikrinti, kas čia tokie.

Aš asmeniškai manau, kad gyvūnams nereikia trukdyti, miške esu svečias, man yra smagu žinoti, kad gyvūnas ten yra, nebūtina jo trikdyti – matau pėdsaką, ir to pakanka“, – savo filosofiją išdėstė vilkų gyvenimo stebėtoja.

Tekstą ir slapto naktinio žvėrių gyvenimo vaizdą rasite portale Alfa.lt

 

Rožinė istorija

Jie laukė mirties, mirtis prisėdo ant galinės automobilio sėdynės, pakėlė rožinį pirštelį ir nusijuokė.

Autobusas tvoskė įsisenėjusiu prakaitu, į sėdynes įsiėdusiomis dulkėmis, praėjime stoviniavo žmonės nelaimingais veidais, kuitėsi mėgindami rasti vietą krepšiams ir varstė žvilgsniais sėdinčiuosius. Vairuotojas bijūnais žydinčiais žandais kaltai šypsojosi, prakaitavo ir laidė juokelius vidun besiveržiančioms studentėms, lieknoms, palaidais plaukais, apsikrovusioms nešuliais. Braunantis gilyn jų manta daužėsi keleiviams į kojas vienur kitur buvo galima išgirsti santūrų „atsargiau“, arba „ponia, čia mano vieta, pirkau bilietą“.

Apmušalai prisigėrę rudens dienos pilkumos, dėmėti, sėdynių rankenos išklibusios, kraujo raudonumo užuolaidos atrodė tarsi pasiūtos iš gėdingai nudėvėtos teatro scenos uždangos. Kai klestelėjau į savo vietą, po manimi sudejavo spyruoklės. Nemėgau įsėsti į tokius senus autobusus, panašius į važinėjančius karstus, net po valandos kelionės į kaulus įsismelkia dulkių ir drėgno liūdesio erkutės.

– Jūs iki Ukmergės? – pakėlė akis rubuilė moteris, skubiai graibydamasi pusę sėdynės užklojusio violetinio palto.

– Taip, –  ištraukiau iš po jos šlaunies prisėstą lietpalčio kraštą, susikroviau ant kelių krepšį, fotoaparatą ir atsiverčiau knygą – penktadieniais po darbo norisi turėti reikalų pačiai su savimi, mes nesame su aitriai neplautais apatiniais ir pigiais kvepalais trenkiančiomis pakeleivingomis moteriškėmis pliurpianti tauta.

Moteris pritariamai krestelėjo garbanas, susuko į gumulą savo paltą ir suleido dantis į obuolį; visos tos autobusais keliaujančios provincijos astros pirmyn atgal kremta obuolius, skleisdamos rūgštų vaisių ir seilių kvapą. Sėdynėje man iš dešinės irgi čiaukštelėjo kandamas obuolys, jį dorojo gunktelėjusi kaip skliaustelis žilaplaukė, veido raukšlės priminė susigarankščiavusią šalnos pakąsto vaisiaus odą, akys pavandenijusios, užgriuvusiais vokais, bet skvarbios. Ant sėdynės priešais buvo pasikabinusi juodą puspaltį kailine apykakle, keistai nederantį su karštligišku aštuoniasdešimtmetės, didesniuose miestuose ir į juos vežančiuose autobusuose besijaučiančios taip, lyg visi aplink nuolat krėstų neperprantamus pokštus, bruzduliu. Vis paglostydavo gumbuotais pirštais palto audinį, pasikuisdavo rankinėje šiurendama maišelius, atsikąsdavo obuolio, žvilgtelėdavo į mobilųjį telefoną.

Akies krašteliu stebėjau bruzdėjimą irzdama gal dėl jo, o gal dėl spaudžiančių batelių, kurių negaliu nusispirti bijodama, kad autobusui linguojant į šalis nenuslystų po kitomis sėdynėmis. Krepšys slėgė kelius, jaučiau kylant karštį – prieš šildymo sezoną daugiabučių miestiečiai perserga bent keliais virusais, štai kodėl savaitgaliais stengiuosi išsprukti ten, kur pažemiui rusena deginamų lapų ugnys ir šmėkščioja lapių uodegos, o iš kaminų kyla su verdamos obuolienės kvapsniais susipynę dūmai.

Senoji moteris čiulptelėjo obuolio sulčių, autobusas pajudėjo, stovintys keleiviai pečiais trankėsi į kits kitą. Kažkieno ranka prispaudė man plaukus, atsargiai juos ištraukiau – žmonės paprastai nepastebi tokių dalykų, kai bando išsilaikyti ant kojų iki autobuso karsto susitraukusiame pasaulyje.

– Dabar. Duok man apelsiną, – išgirdau liauną balselį, aštuoniasdešimtmetės pašonėje sukrutėjo į rožinės cukraus vatos tumulą panaši mergaitė.

Ji išties buvo rožinė, net akis skaudėjo, rožinė iki gumelių šviesiuose plaukuose, rausvais žandukais, putniais šešiametės piršteliais, pernelyg tobulas vaikas, kad neerzintų. Svarsčiau, kaip įmanoma rasti drabužių su tiek rožinių atspalvių, taip nederančių su juoda senosios duenjos rimtimi, pasodinti tą mergaičiukę šalia žmogaus persmelktais vaikėjimo judesiais, ir leisti vadinti jį „ma“, ir leistis į siautulingą būtybių pradžios nuotykį įsikibus rožinio maišelio su „Hello Kitty“ užrašu, aplink liūdnai kaip arkliams kinkuojant stovintiems keleiviams.

Mergaitė kibo į apelsiną, nenustodama čiaukšti, jos balsas vyniojosi aplink nepridengtas kūno vietas kaip graužiantis šalikas. Tarsi kandant saldinį obuolį tarp dantų kartais sugrikšėtų smėlio. Patyliukais apsižvalgiau, keli žmonės kasėsi kaklus ir su mūsų tautai būdingu susitaikiusio kankinio niaurumu stebėjo vaiką. Mėginau skaityti, bet duenja kažkam paskambino ir pradėjo gromuliuoti kankinamai ilgą pokalbį apie tai, ką reikėtų daryti iš pieno šaldytuve, kaip mieste aplankė parodą ir sutiko visiems žinomą politiką, neseniai vedusį niekam nežinomą dvigubai jaunesnę, ir nebespėjo į koncertą, ir vėl apie pieną, nes reikėtų varškės, vakarienei geriausia pienas su…

– Pieno galima išgerti prieš miegą, o dar mes valgysim rūgpienio vakarienei, taip? Taip?

Balselis net mano kaimynę privertė suzmekti į langą, atklosčius nuspurusias užuolaidas kaip teatro uždangą mėginti sprukti į pasaulį anapus autobuso. Pradėjau netekti kantrybės ir nesislėpdama pažvelgiau tiesiai mažei į akis. Nutvilkė pilkšvu ledo skaidrumu, panašiai būna kai panyri į ežero vandenį rugsėjį – šaltis užgula krūtinę, apeini šiurpais kaip žvynais, o kai išlendi, pajunti odą tvilkančius tylos tumulus, atslenkančius iš vystančių nendrynų, mirštančių medžių, juostančio vandens, senstančio vėjo, atsinešančio varnas ir puvėsio kvapą, tylos.

Jos žvilgsnis persmelkė kiaurai kaip rudens vandenų gelmė; viską apie mane žinojo, ir tai, kad biure palikau neplautą puodelį, ir kad Ukmergėje mane pasitiks dviem dienomis anksčiau iš sostinės išvažiavęs vyras, o mudvi dar susitiksime kitomis aplinkybėmis. Trumpam pasijutau kaip tie mulkiai iš „Meistro ir Margaritos“, atveriantys duris į komunalinį butą ir randantys jame kalbantį katiną – kvailai bespoksanti, bet jau suprasdama, kad tam tikri nekasdieniai reiškiniai išdėliojami priešais nosį kaip brangūs svečiams skirti sekcijų servizai vien tam, kad įtrauktų į bėdas. Sekundės dalį dar laikiausi žvilgsnio gelmėje, o paskui juosvas vanduo mane išspjovė, pašiurpusi oda atšilo, kaip būna rugsėjo ežerą pervėrus saulės šviesos virbams: esybės krašteliu dar pajunti vasarošiltį gūsį ir tari sau, čia dar ne paskutinės maudynės, ir bandai nepastebėti už meldų užkliuvusio gelsvų lapų kuokšto.

Žilajai moteriai nuo kelių nuslydo akiniai storais stiklais ir barkštelėjo ant autobuso grindų. Vis dar liedama kalbas apie pieną, ji lėtai įsikibo į sėdynę ir atsistojo, porąkart gunktelėjo į priekį autobusui stabdant; akiniai čiuožtelėjo tolyn, iš vietos pašoko vyras nuskalbtu lietpalčiu, skystomis žandenomis ir šypsena, sugriebė juos, juokingai trinktelėdamas galvą į sėdynę. Moteris ir mergaitė sutartinai linktelėjo, ir jis pasipūtė kaip pagirtas šuo.

– Taip skuba, taip skuba visi, ir vien kamščiai, – pamėgino užmegzti pokalbį pastebėjęs, kad juodoji duenja padėjo telefono ragelį.

Ši linktelėjo.

– Aštuntą valandą rodys filmukus, reikia suspėti į mūsų autobusą! – pareiškė rožinė būtybė, lupdama oranžinį apelsiną.

Vyriškio veidu vėl nutekėjo skysta šypsenėlė, jis persibraukė ranka praretėjusius plaukus su pleiskanų taškeliais ir pritariamai kinkavo galvą. Ant kelių meiliai lyg katiną laikė juodą apsitrynusią skrybėlę aštriais kraštais, vis perbraukdavo pirštais per jos viršų.

– Aš televizoriaus nebežiūriu, televizorius jauniems, – oriai pareiškė moteriai, už kurią veikiausiai buvo jaunesnis geru dešimtmečiu. – Mirga marga, viskas keičiasi, kariauja, žudo, pjauna, politikuoja, plikos mergos laksto – senam žmogui visai nebėra ko žiūrėt. Nebeįdomu, žinot, nei televizorius, nei laikraščiai, nei spektakliai, nei pas gydytojus nuvažiuot nebeįdomu – nieko naujo nebepasako. Vaikai ir anūkai užsieny, sėdi vienas, vaistus geri, su šuniu pasikalbi. Kai gert negeri, daržų nebedirbi, tai ką daugiau veiksi – radijo dar paklausai. Nebeįdomu.

Vyriškis kalbėjo nesustabdomai, taip, kaip kalba žmonės, pasiryžę žūtbūt tapti išklausyti, kartais jo veidu nuslinkdavo giedrulys ar aplink lūpas susimesdavo liūdesio raukšlė, rankų mostai buvo neskubrūs, balsas neišraiškingas – taip kalbama ne siekiant padaryti įspūdį, taip kalbama lyg sau. Po kurio laiko įnikau į knygą, rami seniokiškų nuoskaudų tėkmė ir ją pertraukiantis mergaitės čiauškėjimas susiliejo į susikaupti nebetrukdančią upę.

Ukmergėje juodvi suskubo išlipti pirmos, karštligiškai rankiojo nuo sėdynių savo mantą, nepastebėdamos grūsties už savo nugarų, netyčia numesdamos daiktus, įsielektrinusios nuo daugybės vienu metu vykstančių dalykų – išlipančiųjų žingsnių čežėjimo, vairuotojo pastangų sulaikyti įlipančiuosius, prajuokinti abejingas studentes, stoties žibintų šviesoje lakstančios šunų porelės kiauksėjimo, į aptrintą portfelį įsikibusio pensininko isterijos: „Kiek stovėsim? Kiek čia stovėsim?“

Išlipdamos žvilgtelėjo į kalbųjį televizoriaus nebežiūrintį vyriškį, juodoji žilaplaukė pasakė:

– Apsvarstysim. Geros kelionės.

Jo veidu vėl nutekėjo skysta šypsena, atrodė kaip žmogus, sudaręs puikų sandėrį.

Sunkiai nuvilkau savo daiktus iki artimiausio suoliuko, pažymėto balandžių išmatų taškais, susiradau švaresnį plotą. Spalio žvarba buvo kažkur išgaravusi, vakaras rodėsi minkštas kaip megztinis, su švelniai drėgno vėjo šuorais. Tuodvi ir vėl rausėsi savo krepšiuose prieš pat autobuso nosį, ir vairuotojas paslaugiai neišjungė žibintų. „Ar nieko nepalikom?“ – vis tūpčiojo žilaplaukė. „Nieko nepalikom, ma, einam“, – ragino mažoji.

Vyras truputį vėlavo, todėl nuobodžiaudama stebėjau jas, tyrinėjančias autobusų grafiką, akimis ieškančias reikiamo ir iškvepiančias nuosprendį – pravažiavo prieš tris minutes. Tokiose vietose kaip ši tai reiškia, kad teks laukti dar bent pusvalandį ar valandą, o gal ilgiau, stoties tualetas veikiausiai jau užrakintas, abu kioskai uždaryti, pakraščiuose būriuojasi keli saulėgrąžas gliaudantys jaunuoliai. Stotyse įstrigę keleiviai primindavo pamirštus ėriukus, gunksančius įsitraukusius į apykakles ten, kur nebūdavo užuovėjos, snūduriuojančius ant suolelių, perkančius puodelį po puodelio šlykščios popieriaus skonio kavos, įbedusius akis į aptriušusį laikrodį ant sienos, iš visų jėgų besistengiančius atsikratyti nesėkmės šešėlio.

Susisiaučiau aplamdytą lietpaltį, gindamasi nuo atslenkančio rūko liežuvio, ir priėjau prie laukiančiųjų.

– Girdėjau, pavėlavote į Anykščių autobusą? Gal galėtume jus pavežti, važiuojame į tą pusę – gal pavytume, – pasakiau, modama prie mūsų skubančiam vyrui, dar nespėjusiam išsinerti iš darbinių drabužių.

Moteris pakėlė akis, tiesūs žili plaukai po stoties žibintu švytėjo lydytu sidabru, mergaitė šypsojosi.

– Negalvojau, kad dar yra tokių gerų žmonių. Mums į Viešintas reikia, – išbėrė ir griebė rožinį vaiką už rankos. – Greičiau, Vakare, mus paveš, gal į autobusą suspėsim.

Paskubomis sulipome į automobilį, vyras nuo galinės sėdynės susirinko meškeres, viduje buvo tamsu ir tyliai miaukė radijas. Pajudėję spėliojome, keliomis minutėmis ir kiek kilometrų atsiliekame nuo autobuso, vylėmės netrukus išvysti jo dryžuotą nugarą.

Greitai išnėrėme iš miesto ir prikibome prie uodegos raudonų automobilių žibintų gyvatei, vangiai slenkančiai kelio darbininkų sužalotu plentu. Kartais priešais išdygdavo į šonus liūliuojantis sunkvežimis, apakindavo žioruojančiais nasrais ir vėl grimzdavome į tamsą su abipus kelio bėgančiais medžių liemenimis. Juodoji duenja kurį laiką knisosi savo maišeliuose, bruzdėjo kažko ieškodama. Tamsa ant galinės sėdynės tirštėjo, žmogiškų būtybių buvimą išdavė tik šlamėjimai ir įkvėpimų trūksniai.

– Negalvojau, kad dar būna tokių gerų žmonių, – staiga tarė. – Kartą ėjau pėsčia iki Viešintų iš Ukmergės, ir niekas nesustojo. Ką darysi.

– Mums pakeliui, pavešim iki Kavarsko, bet autobusą kažin ar bepavysim, – suabejojo vyras, o aš mėginau įsivaizduoti sulinkusią kaip skliaustelis aštuoniasdešimtmetę, patamsyje pėdinančią kelkraščiu apie dvidešimt kilometrų.

Visi pritilome, priveikti persekiojimo azarto, rangėmės šviesų gyvatės uodegoje, paskui įsprūdome į vidurį, tapome galva. Autobuso vis nebuvo matyti, apėmė nesmagumas, kad joms teks išlipti įveikus tik trečdalį kelio ir vėl lūkuriuoti. Važiuodamas pro baigiančią nuo senumo pakrikti medžių alėją, vyras pusbalsiu papasakojo, kad šįryt čia medžiotojai matę du paliegusius vilkus – dienos metu išbėgo į kelią, apsižvalgė, elgėsi keistai ir visai nebijojo žmogaus. Šiuose kraštuose vilkų beveik nepasitaiko, o dabar, va, išlindo.

– Tavo vardas Vakarė? – pasisukau į mergaitę, norėdama išsklaidyti apėmusią slogią nuotaiką. – Retas vardas.

– Retas. Lietuviškas, – patenkinta linktelėjo žilaplaukė, rožinis vaikas tylėjo – nuo tada, kai priėjau siūlydama važiuoti kartu, neištarė nė žodžio.

– Vilniuje parodas lankėte?

– Taip, važiavau pasikultūrinti, kaip sako, ir prie to paties Vakarę pasiėmiau. Šalta tarp tų mūrų, nejungia šildymo, vaikui negerai. Ir pas močiutę seniai buvo.

Automobilio langai ėmė rasoti, persekiojimo azartas aprimo. Buvo aišku, kad autobuso nepavysim, abi lūkuriuos stotelėje važiuojančių į reikiamą pusę ir uos iš mingančių namų kylančius per visą dieną virtos obuolienės kvapus.

– Penktadienis, tikrai kas nors važiuos. Jūs ir taip iš kelio išsukot. Tokių gerų žmonių būna, – kaip mantrą kartojo duenja, pakaitomis tai rausdamasi rankinėje, tai glostinėdama palto skvernus.

Visai netoli Kavarsko, vėjui įsiplėšus į liaunų neūžaugų medelių neapsaugotą kelio nuogumą, prieš mus uodega vikstelėjęs universalas kvyktelėjo stabdžiais – duslus smūgis, ir iš tamsos atskriejo balkšva stirnos papilvė, žvėris virto kūliais, taip elgiamasi tik animaciniuose filmukuose, ten tik nebūna viską stebinčių liudininkų, įsikibusių į sėdines, išcentrinės jėgos stumiamų į priekį žiūrėti agonijos. Stirna slydo į griovį purtydama liauną kaklą, trūkčiodama, beveik girdėjau barškant grakščių kojų kaulus, negalėjau nusukti akių, ištrinti į priekį linktelėjusios juodosios damos gižtelėjusio burnos kvapo jai kvėptelėjus „Vajėzau, iš kur čia iššoko“.

Vyras iššoko į lauką, kur jau kūpsojo nenusakomo amžiaus vairuotojo šešėlis, ranka nervingai trinantis barzdos šerius, kita vis prispaudžiantis nuo vėjo suplevenusias treninginių kelnių bures. Tokių jau beveik niekas nenešioja, spėjau pagalvoti, gryna sintetika ir liūdesys. Vairuotojo judesiai ne tiek nervingi, kiek persmelkti nuovargio, sumišusio su liūdesiu, skėsčiojo rankomis kaip peraugęs garnys sparnais: „Priekį suvarė, nespėjau pamatyt, bliacha“. Keiktelėjo tarsi pats netikėdamas, abu su vyru priėjo prie griovio krašto pažiūrėti į stirną, dabar ši jau gulėjo ramiai parietusi po savimi kojas, tarsi pozuotų lipnioje nuo saldumo prakartėlėje; jos gyvenimą užbaigęs vairuotojas pasikrapštė kaktą ir krūtinę, ir akimirką atrodė, tarsi žegnotųsi. Paskui griebė mobilųjį telefoną, aš atsisukau pažiūrėti, kaip laikosi keleivės.

Per tą laiką stirna tyliai dingo miške, iš rožinės mergaitės akių padvelkė nykstančio rudens ežero tuštuma, kai ji sukruto klausti:

– Stirnytė nuėjo į mišką pamiegoti, ma? Per žvėriukų kanalą rodė, kad stirnytės užmiega ir…

Močiutė uždėjo ranką jai ant aštraus keliuko ir reikliai pabaigė sakinį – užmiega ir pasveiksta, o aš apsilaižiau sausėjančias lūpas, kad tik neišrėkčiau bjaurios tiesos apie padarėlius sulaužytomis kojomis, kuriuos turi pribaigti policininkų iškviesti medžiotojai, tokia tvarka, skriestuvu į smegenis besigręžianti mintis.

Metalo kvapo oro gūsis įsiveržė pro atidarytas dureles, įsėdęs vyras paklausė, ar nesušalome, pasakojo, kaip mašiną vairavęs žmogus beveik nespėjo sustabdyti automobilio, į kurį jau skriejo dvi stirnos, viena nusileido miško kitapus kelio glėbyje, mašinos priekis stipriai apgadintas, gerai, kad policijos ilgai laukti nereikės. Juodapaltė ištiesė kaklą skubėdama pasakoti, kaip vaikystėje per pusnis brisdavo iš mokyklos kuo aukščiau iškėlusi žibinto spingsulę, nes pasitaikydavo vilkų – kartą vienas kad šoks per kelią, ji taip ir atsisėdo į pusnį, atsisėdo ir meldžiasi, o ranką su žibintu vis tiek laiko iškėlusi.

Yrėmės per kelią kaip per rūko apimtą vandenį, stubure įstrigusi nejaukumo strėlė. Apie stirną daugiau nekalbėjome. Prasidėjo retų gatvės žibintų šviesų liežuvių laižomi šaligatviai, nuo vieno jų atsiskyrė pavidalas išskėstomis rankomis, dviem judančiais vorais, išsišiepė išgirdęs švelnų stabdžių murkimą. Sumosavo tarsi norėdamas apkabinti, vorai nugarmėjo į kišenes, šešėlis dingo vis dar dirbančios vietinės parduotuvės gerklėje. Vyras trinktelėjo per vairą, nestipriai, tokia kelionė šokdina širdis kaip stirnas.

– Močiūūūte, čia mūsų stotelė, – iš tamsos suūkė mergaitė ir bedė pirštu į tamsos pusiau nuėstą suolelį.

Jos šoktelėjo iš skliaustelio virsdama šauktuku, sukruto kuistis po rankinę, ieškodama akinių, mautis pirštines, vis kartodama, kokių dar gerų esama žmonių, dabar jau nebus toli net ir pareiti, jei niekas neveš, galima ir į parduotuvę užsukti, šokoladuką nusipirkti, sušilti, o pro langą ir autobusas, jei toks atsiras, matysis. Gal ir filmukus spės pamatyti.

– Laimingai parvažiuoti, laimingai. Jau visi žvėrys ir žmonės prabėgo, daugiau ant kelio nebešoks, – lyg šyptelėjo, lyg rimtai pasakė, aštriu keliu užkliudydama dureles išsirangė iš keleivio vietos, sugriebė už rankos „ate“ darantį rausvą gniutulą.

Ant pečių šokčiojo rožinė kuprinė su elniukais, tirpo tamsoje, ir nežinia kodėl užsinorėjau juoktis kaip žmogus, ūmai suvokęs kokį nors sunkiai apčiuopiamą išsigelbėjimą. Pasigarsinę radiją skrodėme aksomo sunkio greitkelio vakarą, netoli į kelią šaknimis įsikirtusio ąžuolo dryktelėjo lapės žaibas, bet toli, tos audros kraštas mūsų nebepalies.

Tik kitą dieną, klausydama radijo, išgirdau, kad tarpmiestiniame autobuse mirė žmogus – vyras garbaus amžiaus, tiesiog užmigo ir neatsibudo, vairuotojas sukruto žadinti paskutinėje stotelėje, o keleivis tik sviro į šoną, kol skrybėlės kraštu atsirėmė į langą ir nuo ranktūrio kaip iš aukštybių neriantis paukštis nukrito strazdanų nusėta plaštaka.

Mirtis rausvais nagų pusmėnuliais nuramino vyrą voro rankomis stotelėje, jis išsižiojęs, tarsi norėtų praryti pasaulį, nuo kandžių suvarpytos kepurės dar kyla garas, vėjas įspraudžia į gyvatvorę išlukštento šokoladuko popierėlį, o aš kiekvienąkart, atsidūrusi šalia spalvomis plieskiančios mergaitės, atsargiai uodžiu orą, ar neatpažinsiu rudens lapų prikritusio gilaus, dumblino ežero kvapo, bet žmonės nekvepia ežerais, dar ne.

 

 

Newer posts

© 2024 kur tekstas

Draugai GlomiUp ↑