Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia,  IV dalies tekstas čia. V dalis publikuota čia

Vienas švarko ir kelnių kostiumas. Dvi suknelės. Vienas švarko ir sijono kostiumėlis. Ji skrido į komandiruotę, todėl net įstrigusi „Romu“ imperijoje nenustojo rengtis kaip komandiruotėje. „Kai trisdešimt du metus dirbi Švietimo ministerijoje, ir du – Nuotolinio ugdymo ministerijoje, negali apsileisti“, – įsitikinusi ministerijos Regionų nuotolinio ugdymo vyriausioji specialistė Nijolė Bertaševičienė.

Ravėjo imperijos gėlynus ir daržus tais pačiais dalykiniais drabužiais, rusvai brūkštelėjusi lūpas, batų kulniukams smingant į šviežią sliekais kvepiančią žemę. Tvarkingai susidėdavo akinius į dėklą, kai reikėdavo užsimaukšlinti apsauginį šalmą su skydeliu ir stačiakampio išpjova minus keturiomis dioptrijomis. Platus veidas sugriežtėdavo Romualdo žmonai atėjus patikrinti darbo kokybės. „Mes visi čia turime atidirbti, suprantama, bet man – astma“, – su neatremiamu atkaklumu pastebėdavo kiekvieną kartą jai pasisveikinus.

Dažnai matydavau ją stovint apsuptą visomis vasaros spalvomis varvančių žiedų, skambinančią ir metalu kapojančią žodžius telefoniniam pašnekovui. Vis dar ieškojo kelių, pažymų, protekcijų ištrūkti ir buvo pasirengusi. Namelyje, kuriame siaurai gyvenome dviese, užėmė nedaug vietos – dalį turto laikė lagamine, miegojo ant kėdės prie lovos patupdžiusi rankinę su dokumentais ir keliais būtiniausiais daiktais. Į prašymą atsakyti kelis klausimus reportažui reagavo giliu atodūsiu – mačiau, veide pjaunasi troškimo ir pareigos šešėliai. Turite atsiklausti mūsų viešųjų ryšių skyriaus, raštu, žinau, kad gavote leidimus kalbinti keleivius pervežimo metu, bet čia kitas atvejis! Su viešųjų ryšių skyriumi greitai išsiaiškinome, žinojau įstatymus – jokių papildomų leidimų, kol baigsis pervežimas. Vis dėlto Nijolės įspūdžiams teks palaukti, nes įvykiai griūva vienas ant kito. Kaip tik ji tą rytą po mikriuko vairuotojo protesto įrankių būdelėje – sėdėjo su visais ant pledo apsilamdžiusiu švarko ir kelnių kostiumu, rankinė ant kelių – prižingsniavo prie manęs ir paklausė:

– Apie laboratoriją rašysit? Situacija, matot… Aš, kaip vienintelė ministerijos atstovė, galėčiau susisiekti su tarnybomis dėl patikrinimų… Taip nesilaikyti taisyklių!

– Darykite tai, kas, jūsų nuomone, reikalinga, – atsargiai atmušiau klausimą.

Nepritariamai truktelėjusi nosimi, ji grįžo prie įprastų darbų, nepaleisdama iš rankų telefono. Į Romualdo žmonos, atėjusios padėti nešti išrautų piktžolių į komposto krūvą, pastabą apie nesulauksiančias ravėjimo pabaigos morkas mandagiai, bet kietai atsikirto: ministerijos reikalai.

– Aš čia taip nesiplėšyčiau, suprantat, bet jie – nepaleidžia, – putlia ranka pasigraibė apie širdį.

Popietei krentant į pavakarę, Nijolės telefonas jau buvo dukart išsikrovęs, lūpų dažai nusitrynę, o švarke įsispaudusios kūno rievės permirkusios prakaitu. Tik kažkelintą kartą vilkdama pro daržą du krepšius malkų Romualdo pirčiai pastebėjau ją pergalingai mojant prieiti. Sustojau tik dėl to, kad buvo proga tas malkas trumpam padėti.

– Rytoj 9 valandą prasidės pusmetinis nuotolinio ugdymo sąlygų moksleiviams ir studentams patikrinimas visuose šituose namuose pagal Regionų aprūpinimo ugdymui programą. Turiu aprašą, įgaliojimą, žurnalistas tokiu atveju irgi gali dalyvauti, – išbėrė beveik į ausį. – Va, siunčiu Romualdui pranešimą. Kokia laimė kartais, kad mums vis trūksta specialistų!

Žiūrėdama, kaip ji gražiai dėlioja tarpuvagyje pilnus žolių kibirus, kauptuką, padžiauna ant akmens darbo pirštines ir, smigdama kulniukais į dirvą, linguoja ruoštis rytdienos pareigai, galvojau – šiandien atrodo aukštesnė nei 1,65 ūgio.

*
Lygiai 8.57 ryto stovėjau prie Romualdo Pirmojo namo durų, stengdamasi apsimesti, kad nebandau pasislėpti už plačios Nijolės nugaros. Jos tamsmėlynis sijono ir švarko kostiumėlis su atlape įsegtu ministerijos ženkleliu – dviem suremtomis mąstytojų galvomis – be raukšlelės, nors lygintuvo nė vienas mikriuko keleivių namelis neturi. Batai ir prie krūtinės prispaustas dokumentų segtuvas net tviska. Romualdo Pirmojo, tarpduryje atrodančio kalno aukštumo, ir šalia įsispraudusios mažulytės jo žmonos akinių blyksnių Nijolė neišsigąsta.

– Mielieji, jūs gi žinote, kokie tie valdininkai, ochocho! – dudena žvaliu pusbosiu. – Greitai apsižiūrėjo, kad aš, taip sakant, įstrigusi be darbo, o specialistų trūksta… ne tai, kad be darbo, ne, – bet jiems atrodo, kad labai efektyvu nesiųsti papildomai žmogaus… Situacija!

Romualdas Pirmasis, oriai linktelėjęs, pasitraukia, jo žmona dar bado mus akių smeigtukais. Procedūra paprasta: ministerijos darbuotoja, įjungusi akredituotą programėlę, pereina nuotoliniu būdu besimokančių būsto gyventojų patalpas, automatiškai suskaičiuojami besimokantieji, jų naudojama įranga, jei kyla papildomų klausimų, specialistė bendrauja su besimokančiais, jei šie nepilnamečiai – su atsakingais asmenimis. Fiksuojami visi teigiami ir neigiami aspektai, besimokantys gali išsakyti pageidavimus. Kartais žmonės nekantrauja atverti duris, kad pabaksnotų valdininkų nosis į nuotolinio ugdymo inventoriaus ir apskritai sistemos balutes.

Romualdo Pirmojo namas didžiulis, po jo ir žmonos sparneliu telpa vyriausioji dukra su vyru ir pirmoku sūneliu, pabėgusi nuo alergijomis varginusio gyvenimo Kaune, Romualdas Antrasis, informacijos inžinerijos studentas, paauglys sūnus Deividas, kaip ir brolis, taikantis į lankininkus. Po atskirą kambarį turi dešimtmetė Romualdo Pirmojo dukterėčia, du panašaus amžiaus jo žmonos sūnėnai – miestuose įstrigę giminaičiai mielai į tyresnį orą išsiunčia vaikus. Namo priestatas skirtas žmonos tėvams, ir abu jie – taip pat nuotolinio ugdymo studentai, besimokantys japonų kalbos. Viskas vyksta sklandžiai, nors į gilesnes kalbas niekas nesileidžia. Uždariusi duris ir įlingavusi į keliuką, pro garažus vedantį link medžių guoto, pro kurį kyšo raudonas kitos sodybos stogas ir rausvomis, oranžinėmis spalvomis blyksi bokštelis su skardiniu vėtrungės gaideliu, Nijolė piktai dūsauja – prie visko jie įpratę, gudrūs! Nors taisyklių laikosi, o tie kiti – teks priversti!

Raudonstogės sodybos verandoje kvepia medumi ir džiovintais sūriais – kitaip ir negali būti, atėjome pas jauniausią Romualdo brolį Vladą, sūrininką. Kol abu su žmona užsiėmę sūriais ir bitėmis, trys įvairaus amžiaus moksleiviai, sūnūs ir dukra, numoję ranka į visas nuotolines vasaros užduotis. Vyriausias sūnus, profesinėje mokykloje pradėjęs agroinžinieriaus studijas, iki šiol neregistruotas nuotolinio ugdymo sąrašuose.

– Kam čia mes, kaimas, rūpim, – lyg bitę veja mintį sūrininko žmona liūdno ežero akimis.

– Ochocho, kad daugiau tokių kaimų! Žemės yra, darbo, jaunimo pilna, net nuosava laboratorija yra!.. – merkia į tuos ežerus meškerę Nijolė.

Užkimba.

– Tai, žinot, tai, žinot, blogai nėr… Bet visada noris, kaip geriau… – sūrininko žmona Violeta pakyla nuo kėdės, aukšta, panaši į nerangų medį. – Aš jus palydėsiu, juk iš mūsų tiesiai pas Kukauskus? Juk daugiau nėra kur?

Išeidama pamatau ministerijos darbuotojos lūpomis nubėgant pagyrūniškos šypsenos virpūnėlį, nors gal taip pasirodo. Sūrininko žmona, dideliais žingsniais matuodama pakalnę nuo sodybos, spėja išprašyti, kad pasižymėtume poreikį atnaujinti jos vaikų kompiuterius ir užregistruotume juos į socialinę platformą neatrastiems regionų talentams. Kaip kompensaciją už nuotolinio ugdymo trikdžių sąrašą, kurį ji jau vakar persiuntusi elektroniniu paštu.

–  Žinot, blogai nėr, žinot, bet noris vaikams… kad ir kaime! Ministerijai turi rūpėt… – kartoja į rūgščiu rudens obuoliu virstantį Nijolės veidą.

Patirtis ją sutramdo, o gal kitaip nemoka.

– Jeigu į regionų talentus, reikia turėt, ką parodyt. Gal savanoriauja, dirba kur rimčiau – su traktoriais, su fitosanitarija, gal laboratorijoj…

– Laboratorijoj! – nepritariamai pasimuistė Violeta. – Ten nelabai leidžia, va, svetimą įdarbino, o savų – nors mano vyriausias galėtų, jis nusimano…

– O kas tas svetimas, iš kokios programos? – dalykiškas pjūvis, kaip per sviestą.

– Kokios programos! Pasiėmė gal iš tų protestuotojų, žinot, dabar tokie laikai… – staiga sulėtino žingsnį, nubraukė nuo veido atskriejusią voratinklio giją, neapsispręsdama, ar ką sakyti. – Kukauskai tai paimtų iš savų, jiems dar tą studentę prižiūrėti… bet Romualdas gi liepė, kaip neklausysi! Kai rinkomės, į kurį ūkį keltis, kitaip kalbėjo.

– Situacija! – linkčiojo Nijolė.

Iki Kukauskų įkalnę žyminčio rapsų lauko krašto sužinojome ir daug, ir mažai. Galimas daiktas, laboratorijoje nelegaliai darbuojasi iš protestuotojų „pirkta“ chemijos su augalų biologijos ir selekcijos kryptimi studentė. Oficialiai čia ji kiek ilgiau nei mėnesį lanko meditacijos ir natūralaus gyvenimo šalia barščių seminarus, savanoriauja. Realiai retai išeina iš laboratorijos ir juo labiau neprisiartina prie kitų sodybų. Vaikšto po rapsų laukus, palei Kukauskų sodybos pakraštyje prasidedančio ežero atkarpėlę, miško guotelius. Turi kambarį tiesiog laboratorijoje – ten įkurdina samdytą laborantą, kai pritrūksta savų darbo rankų ar kompetencijos. Samdyti laborantai brangūs, o štai „prekė“ iš protestuotojų – už spiritą, maistą, įrankius, kurą.

– Aš gi pati ją iš tolo mačiau, tą mergaitę, prie ežero – aukšta, kūda, ilgais plaukais. Žvejojo. Žinot, Kukauskai geri žmonės, rūpinasi. Padirbs, išvažiuos – tokie laikai. Bet galėtų savus… – Violetos akių ežerai subangavo skaudulių žolėmis.

Toliau jau nebelydėjo.

**

– Tai suradome „prekę“, – atsisukau į Nijolę. – Kas toliau?

Ji gniaužė rankinės dirželį.

– Tęsiam, tęsiam! – pasiryžo ir išsitraukė telefoną.

Kalnas buvo nestatus, neilgas, bet matuojamas ministerijos darbuotojos nuolat į telefoną beriamais žodžiais, prailgo. Kai atsirėmėme į medinį geltoną kaip rapsų laukas Kukauskų namą, pastebėjau, kaip jis keistai nedera prie modernaus, pilko laboratorijos kubo.

Jie sėdėjo terasoje ir gėrė kavą, abu – vėlyvo medaus spalvos plaukais, neaukšti, ji – strazdanų nutaškuotais skruostais. Ilgametė ligoninės priimamojo seselė ir į išankstinę pensiją išėjęs hidrometeorologas privačią laboratoriją įkūrė per metus. Lietuvoje 2023 metų pirmąjį ketvirtį veikė 168 asmeninės smulkių ir vidutinių šeimos ūkių laboratorijos, palaikančios ryšį su valstybinėmis. Dar 23 dirba savarankiškai, prisiimdamos atsakomybę už tyrimų rezultatus. Kukauskų svajonė apie nepriklausomą laboratoriją nebūtų išsipildžiusi be Romualdo paramos – ir, galimai, protestuotojų tiekiamos „prekės“.

Pasiūlytos kavos Nijolė neatsisakė, ir aš kiek nustebau, kam vilkina laiką. Įsileido šnekėti apie sunkius laikus, bendruomeniškumą kaime, nuotolinio ugdymo proveržį, moksleivių ir studentų regionuose įgalinimą, pagraudeno, kad Kukauskų dvyniai abiturientai gali nenorėti dirbti laboratorijoje, teks samdyti kitus studentus, kiek tokių istorijų, ypač šiais laikais! Kukauskienė neištvėrė, tikrai neištvėrė ta žaizdų mačiusi moteris, ir atnešė dar lėkštelę sausainių. Dvyniai turėjo po atskirą darbo kambarį, aplinka mokslams – tik dirbk ir norėk. Bet jų polinkis dailei Kukauskienei šaldė širdį.

– Teks marčios chemikės ieškot, chocho! – apsikabinusi rankinę, juoku nuvilnijo Nijolė. – Girdėjau, turit studentę, praktikuojasi?

Aš vos nepašokau nuo kėdės – taip tiesiai imt ir klaust! Kukauskienei iš rankos iškritęs šaukštelis barkštelėjo į lėkštelę.

– Matė palei ežerą vaikštinėjant, aukšta, ilgaplaukė. Tai gerai, labai gerai, kad tie studentai mokosi, dirba, važinėja! Bet mano sąrašuos ji, Aneta, pažymėta kaip neatsiskaičiusi už bendrabutyje išduotą nuotolinio ugdymo įrangą, va pažyma, tai ne taip gerai, ne taip, būtinai reikia iki liepos dvidešimt septinto, iki rytojaus, įvertinti situaciją, nes gresia bauda, ir už kiekvieną praleistą dieną delspinigiai, jau tie studentai kartais, gi taip reikia savų pinigėlių, taip stengias, o čia… Va, žurnalistė apie mano darbą reportažą rašo, reikia žmones apšviest, kad ne tokia baisi ta ministerija, mes arčiau žmonių, negu atrodo…

Kukauskai kiek atsileido, ši biurokratinė grėsmė veikė visai kita kryptimi nei bijojo. Įsipainioję Nijolės žodžių sraute ir apžiūrėję jos pažymas, persimetę keliais žvilgsniais, nuvedė į laboratoriją. Pats pastatas buvo įprasta laboratorijos dėžė, į jos patalpas mūsų nė neįleido, bet šviesiomis plytelėmis dengtu koridoriumi palydėjo iki baltų durų, už kurių buvo dar vienas, jaukesnis, koridorius su sienine spinta ir dar durys. Kukauskienė eidama jau buvo spėjusi paskambinti, ir mus pasitikusi Aneta – išties aukšta, laiba, ilgais plaukais, per aukšta vieno miegamojo, darbo kambariuko ir virtuvėlės su dviejų kėdžių dydžio terasa urvui – susidomėjusi sekė mūsų judesius, pasitraukusi į kampą, kur ką tik dirbo kompiuteriu.

Nijolė nieko nelaukdama įjungė programėlę, taisydamasi akinius patikrino jos duomenis ir atsidususi pranešė:

– Man teks užduoti kelis klausimus, susijusius su nuotolinio ugdymo inventoriumi. Viskas čia greitai, svarbu varnelę padėti, kad…

Pasisuko į nago odelę nervingai krapštančią Kukauskienę.

– Studentai, jie tokie. Jau kaip ir suaugę, bet… – nuramino. – Penkias minutes.

Kukauskienė uždarė duris. Nijolė įjungė programėlę, transliuojančią nežymų baltąją triukšmą – viskas pagal taisykles.

Priverstinė laboratorijos darbuotoja visai neatrodė nusiminusi, pavargusi ar besidžiaugianti galimais gelbėtojais. Rakinėjo džinsų siūlę, kol Nijolė klausinėjo apie inventorių bendrabutyje. Atsakinėjo keliais žodžiais.

– Čia, kaip ir, manęs vaduot atėjot? – įsidrąsino.

Ministerijos darbuotojos veidas – tykus ežeras.

– Nuo delspinigių už nuotolinio ugdymo inventorių – taip, cho! – paglostė pirštais segtuvą. – O daugiau – ar jus čia laiko be jūsų noro čia būti?

Spėjau pastebėti, kad darbo kambarys jaukus, palangė nukrauta vazoninėmis gėlėmis, tarp kurių įsirangiusi katė. Viena siena ištapyta milžiniškų medžių vaizdais. Prie kompiuterio – nebaigtas gerti kavos puodelis ir trupinių žvaigždynas.

Aneta atsiduso:

– Formaliai taip gali atrodyti, kad laiko. Protestuotojai pagavo snaudžiančią kempinge. Keliavau dviračiu į Mindūnų apžvalgos bokštą, sustojau pietų ir poilsio. Reikia pasakyti, pagavo tik po savaitės, praradau laiko, vos sulaukiau. Ne tokie jie kieti.

Tykus Nijolės ežeras krustelėjo.

– Sulaukėt?..

– Taip. Vilniuj atlikt praktiką beveik neįmanoma – specialistų perteklius. Asmeninės laboratorijos, bendradarbiaujančios su valstybinėmis, studentų nelabai nori. Arba jiems nelabai ką leidžia daryt. O į savarankiškas asmenines taip paprastai nepateksi, – išpešė atspurusį džinsų siūlą ir ėmė vynioti apie pirštą. – Tai kaip ir sugalvojau būdą…

Nelegalus protestuotojų „preke“ tapusios studentės darbas Kukauskų prižiūrimoje laboratorijoje jai garantavo nemokamą gyvenamą vietą, maitinimą, kalnus įprastai neprieinamos praktikos ir galbūt būsimą darbo vietą – šioje arba kitose nuo valstybės nepriklausomose laboratorijose.

– Va, kai jau turi praktikos ir eini su rekomendacijomis, pinigai kiti, sąlygos kitos. Čia ne kokioj didelėj labėj valytoja dirbt! – pasipūtė. – Tai su tuo vadavimu iš nelegalaus darbo neperspauskit. Išsiųsit – vis tiek sugrįšiu.

Nijolės žandai lyg subliuško. Jai neliko nieko kito, kaip paduoti Anetai savo vizitinę kortelę, išspręsti formalumus dėl negrąžinto inventoriaus, ir išlinguoti į terasą, kur sunerimusi Kukauskienė pilstė dar stipresnę kavą.

– Jau tie studentai!.. – ceremoningai dūsavo mums leidžiantis nuo kalno.

Saulė svilino jos sintetinį kostiumą, įkaitę rapsai tvoskė aitria smarve, o nepavykusios gelbėjimo misijos pakalnėje laukė Romualdas Antrasis su elektriniu paspirtuku.

–  Senelis prašo patikrinimo rezultatų, – šiaušdamas ūsų šepetį, perdavė.

Nijolė tik vos vos stumtelėjo paspirtuko rankeną segtuvu.

– Per tris darbo dienas, – tokiu balsu tikriausiai buvo sakomas pamokslas nuo kalno. – Kol bus rašoma ataskaita, jokių daržo darbų, savaime suprantama!

Tris dienas ji tvėrė ataskaitą, ir dar ilsėjosi, nueidama iki ežero Kukauskų pakalnėje. Anetos taip ir nesutiko.

*

Šį projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.