Tag: Ūkis

Nuotolinio ugdymo ministerijos darbuotoja – studentės vadavimo misijoje

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia,  IV dalies tekstas čia. V dalis publikuota čia

Vienas švarko ir kelnių kostiumas. Dvi suknelės. Vienas švarko ir sijono kostiumėlis. Ji skrido į komandiruotę, todėl net įstrigusi „Romu“ imperijoje nenustojo rengtis kaip komandiruotėje. „Kai trisdešimt du metus dirbi Švietimo ministerijoje, ir du – Nuotolinio ugdymo ministerijoje, negali apsileisti“, – įsitikinusi ministerijos Regionų nuotolinio ugdymo vyriausioji specialistė Nijolė Bertaševičienė.

Ravėjo imperijos gėlynus ir daržus tais pačiais dalykiniais drabužiais, rusvai brūkštelėjusi lūpas, batų kulniukams smingant į šviežią sliekais kvepiančią žemę. Tvarkingai susidėdavo akinius į dėklą, kai reikėdavo užsimaukšlinti apsauginį šalmą su skydeliu ir stačiakampio išpjova minus keturiomis dioptrijomis. Platus veidas sugriežtėdavo Romualdo žmonai atėjus patikrinti darbo kokybės. „Mes visi čia turime atidirbti, suprantama, bet man – astma“, – su neatremiamu atkaklumu pastebėdavo kiekvieną kartą jai pasisveikinus.

Dažnai matydavau ją stovint apsuptą visomis vasaros spalvomis varvančių žiedų, skambinančią ir metalu kapojančią žodžius telefoniniam pašnekovui. Vis dar ieškojo kelių, pažymų, protekcijų ištrūkti ir buvo pasirengusi. Namelyje, kuriame siaurai gyvenome dviese, užėmė nedaug vietos – dalį turto laikė lagamine, miegojo ant kėdės prie lovos patupdžiusi rankinę su dokumentais ir keliais būtiniausiais daiktais. Į prašymą atsakyti kelis klausimus reportažui reagavo giliu atodūsiu – mačiau, veide pjaunasi troškimo ir pareigos šešėliai. Turite atsiklausti mūsų viešųjų ryšių skyriaus, raštu, žinau, kad gavote leidimus kalbinti keleivius pervežimo metu, bet čia kitas atvejis! Su viešųjų ryšių skyriumi greitai išsiaiškinome, žinojau įstatymus – jokių papildomų leidimų, kol baigsis pervežimas. Vis dėlto Nijolės įspūdžiams teks palaukti, nes įvykiai griūva vienas ant kito. Kaip tik ji tą rytą po mikriuko vairuotojo protesto įrankių būdelėje – sėdėjo su visais ant pledo apsilamdžiusiu švarko ir kelnių kostiumu, rankinė ant kelių – prižingsniavo prie manęs ir paklausė:

– Apie laboratoriją rašysit? Situacija, matot… Aš, kaip vienintelė ministerijos atstovė, galėčiau susisiekti su tarnybomis dėl patikrinimų… Taip nesilaikyti taisyklių!

– Darykite tai, kas, jūsų nuomone, reikalinga, – atsargiai atmušiau klausimą.

Nepritariamai truktelėjusi nosimi, ji grįžo prie įprastų darbų, nepaleisdama iš rankų telefono. Į Romualdo žmonos, atėjusios padėti nešti išrautų piktžolių į komposto krūvą, pastabą apie nesulauksiančias ravėjimo pabaigos morkas mandagiai, bet kietai atsikirto: ministerijos reikalai.

– Aš čia taip nesiplėšyčiau, suprantat, bet jie – nepaleidžia, – putlia ranka pasigraibė apie širdį.

Popietei krentant į pavakarę, Nijolės telefonas jau buvo dukart išsikrovęs, lūpų dažai nusitrynę, o švarke įsispaudusios kūno rievės permirkusios prakaitu. Tik kažkelintą kartą vilkdama pro daržą du krepšius malkų Romualdo pirčiai pastebėjau ją pergalingai mojant prieiti. Sustojau tik dėl to, kad buvo proga tas malkas trumpam padėti.

– Rytoj 9 valandą prasidės pusmetinis nuotolinio ugdymo sąlygų moksleiviams ir studentams patikrinimas visuose šituose namuose pagal Regionų aprūpinimo ugdymui programą. Turiu aprašą, įgaliojimą, žurnalistas tokiu atveju irgi gali dalyvauti, – išbėrė beveik į ausį. – Va, siunčiu Romualdui pranešimą. Kokia laimė kartais, kad mums vis trūksta specialistų!

Žiūrėdama, kaip ji gražiai dėlioja tarpuvagyje pilnus žolių kibirus, kauptuką, padžiauna ant akmens darbo pirštines ir, smigdama kulniukais į dirvą, linguoja ruoštis rytdienos pareigai, galvojau – šiandien atrodo aukštesnė nei 1,65 ūgio.

*
Lygiai 8.57 ryto stovėjau prie Romualdo Pirmojo namo durų, stengdamasi apsimesti, kad nebandau pasislėpti už plačios Nijolės nugaros. Jos tamsmėlynis sijono ir švarko kostiumėlis su atlape įsegtu ministerijos ženkleliu – dviem suremtomis mąstytojų galvomis – be raukšlelės, nors lygintuvo nė vienas mikriuko keleivių namelis neturi. Batai ir prie krūtinės prispaustas dokumentų segtuvas net tviska. Romualdo Pirmojo, tarpduryje atrodančio kalno aukštumo, ir šalia įsispraudusios mažulytės jo žmonos akinių blyksnių Nijolė neišsigąsta.

Continue reading

Reportažai iš karantino: užmirštos „Romu“ kaimo pramogų imperijos galva rado naują kelią

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia.


Keturi lankininkai saugo sodybą Molėtų rajone, nepažymėtą Keleivių pervežimo grupės žemėlapiuose. „Mūsų tikslas – pratintis prie keisčiausių sąlygų. Dabar lankai, pernai – ietys ir oriniai šautuvai“, – sako sodybos šeimininkas, nedidukas, pro akinių viršų žvilgčiojantis oraus amžiaus vyriškis – jis sutvėrė imperiją, paskui nulipo nuo sosto ir leido išsipildyti atstovaujamajai namų demokratijai. Penkių namų, sujungtų žvyrkelių arterijomis per rapsų laukus.

„Romu“ – taip vadinosi užeiga atnaujintoje dviejų galų troboje rusvu banguotų lakštų stogu, po bankroto, atslinkusio su pirmaisiais ištęstais karantinais, perdaryta į žlugusio imperatoriaus gyvenamą namą. Pramogų parkas su virvėmis tarp medžių, kukurūzų labirintais ir basų kojų takais išnyko, kaip ištirpsta vaizdai nespalvotose nuotraukose, liko tik pora tvenkinių, knibždančių karosų, karpių, amūrų ir šamų.

„Romualdas“, – iškelia ranką pasitikdamas išlindusius pro savadarbį dezinfekcinį tunelį, į kurį patenkame atvėrus ąžuolo lapais apvytus vartus.

Vienas iš lankininkų, aukštas kaitros aptirpdytas studentiško amžiaus jaunuolis – Romualdas Antrasis. Titulas limpa, nes vaikšto tiesus, tankus ūsų šepetys – kaip senelio. Nedvejodamas iškrapštė visus iš mikriuko, šis liko už vartų su atskubėjusiu vyru, persimetusiu per petį dezinfekcinio skysčio kanistrą, apsikarsčiusiu žiedadulkių ir alergenų matuokliais. Vairuotojas spyrėsi nesiskirti su mikriuku, lankininkai pasiraukę leido jam iš tolo stebėti darbus, ir pro vartus eiti paskutiniam iš ekipažo.

Romualdas ne iš tų romiųjų, nuo dezinfekcinio tunelio kampuotais mostais sugena mus į pavėsinę iškart už vartų – stalas, stogelis, kopėčios, kuriomis ant jo vikriai užsiropščia visai dar paauglys lankininkas. Kitų dviejų nematyti.

Šeimininko anūkas lieka prižiūrėti mūsų, dar keli žmonės sustoja tolėliau. Mikriukas vos iškišęs vyšninį snukelį iš dezinfekcinio tunelio, tarsi įspėjimas: esat tik pusiau įleisti. Vairuotojas trumpomis kojomis mina ratus, bandydamas prisiartinti. Kažkur į mus žiūri ir dar du lankininkai. Jau po pirmojo treniruočių mėnesio jų taiklumas išaugo 15 proc. Niekas neturi ūpo sėstis, susigrūdę lūkuriuojam pavėsinėje, audros švinas ima lydytis – stogu nurieda pirmi lašai. Romualdas prašo kelionės dokumentų, vairuotojas juos turi atspausdintus, senobiškai – gelbėjimosi ratas, kai racija ir telefonai tyli.

„Mes blokuojame ryšį čia, prie vartų – šiais laikais atsargumas yra rūpestingumas. Atvykėliai turi tiesiog palaukti“, – paaiškina.

Nuo pat kelionės pradžios kišenėje spaudžiu lazerių signalais veikiantį pranešimų perdavėją, jis nuolat pulsuoja informacijos impulsų pliūpsniais. Keleiviai davė sutikimus mūsų odisėją fiksuoti visais būdais. Jeigu nebus ryšio, redakcijos kolegoms teks kapstytis toje begalinėje šifruotėje.

Paprašo kol kas grįžti į mikriuką, vos jame įsitaisome, lietus virsta pilko betono siena, užgriūva talžydamas metalą. Romualdas antrasis, įtraukęs galvą į neperšlampamos striukės kapišoną, stovi visai arti vairuotojo durų. Jis iš tų jaunuolių, kurių veiduose beveik nenusėda nekantra.

Kartą per metus kiekvienas iš keturių namų išrenka žmogų, norintį ar galintį, o kartais abu iškart, mokytis apsaugos. Penktasis namas nerenka nieko, jame Romualdas su žmona sprendžia gerokai susitraukusios imperijos reikalus. Šių metų meistrystė, lanko, kurios vos ne kasdien imasi šalia kitų darbų, Romualdui Antrajam sekasi geriau už kitas pamokas.

Žmonės pavėsinėje negaišta tartis, matė, kad Linukas ir šuo gąsdinasi griausmo. Romualdas atšlepsi žolėmis apkibusiais guminiais, pamoja keliems padėjėjams lėtai stumti mus trinkelėmis klotu keliuku. Jo pradžia apsodinta krūmais, ne iškart atsiveria vaizdas į pastatus ir kiemus. Kairiau, įrėminta medžių, Romualdo dviejų galų troba, pakalnėje pūpso pirtelė. Aukščiausiame kalvos taške – akmenų ir augalų juosiamas Romualdo sūnaus Romualdo Pirmojo, šiuo metu skubančio varyti techniką iš laukų, namas, šuns būda, keli tujų tiesės atskirti svečių nameliai, dešiniau – pastatai technikai ir derliui laikyti. Nuo kalvos matyti su lietaus pilkuma susiliejusi gelsva rapsų laukų dėmė, joje rausvuoja darbininkų barakų stogas. Kažkur turi būti ir kiti du namai.

Mikriuką spėriai nuritina iki svečių namelių. Ar mes svečiai, ar priverstiniai darbininkai? Romualdas pabarbena į langą:

– Paskirstėme vietas, kaip mums atrodė, paskui žiūrėsim. Daiktus padėsim nunešt, mašiną nusistumsim į garažą apžiūrėt.

Pakviečia išlipti po kelis. Vairuotojui leidžia paskutiniam palikti šios kelionės laivą. Svečių nameliai kvepia šviežiomis lentomis, visuose po nediduką židinį. Kišenės dydžio prieangyje – dezinfekcinė sienelė, įeinančius suvarpo skysčio srovelės. Sienos plonos, girdėti, kaip gretimame namelyje pravirksta Linukas: jis nori lanko, valgyt ir namo. Tėvai sutrikę, jie keturviečiame pastate atsidūrė kartu su Aiva ir šunimi. Neišeina apsimesti, kad toks žaidimas. Mes dviese su ministerijos darbuotoja, ji įniko kažką žymėtis užrašinėje. Trečias namelis iš kairės – Raimio ir juodaplaukės su rando žaibu, ką tik pro atvirą langą mačiau ją rūkančią po stogeliu. Deimante, durne tu, nesilydyk, spraudė vidun Raimis, parodė jam iškeltą vidurinį pirštą ir nusmelkė iš padilbų mūsų langą, tiksliai atspėjusi, kad žiūriu. Ketvirtame namelyje – jaunuolis su akiniais, vairuotojas ir urna. Yra dar vienas, tuščias ar ne, nesuprasi. Mūsų nešuliai atidaryti pūpso ant grindų ir lovų – klausiamai išsižiojusios gerklės. Skubame nusitraukti šlapius drabužius, sumesti į skalbinių dėžes. Po paros jiems baigsis karantinas, galėsime skalbti.

Apsitvarkyti ir permąstyti padėtį turime pusvalandį. Ministerijos darbuotoja man pasakė du sakinius: neuždarykite lango, man spaudimas; bet čia ne spaudai. Nebeklausiu jos vardo. Romualdas jau trypčioja prieangyje, abu su žmona ant lininių marškinių užsimetę brezentinius apsiaustus, veidus prisidengę apsauginiais skydeliais. Romualdas Antrasis ant lentynėlės pastato telefoną – filmuos mūsų pokalbį.

– Transliuosime visiems namams, paskui priimsime sprendimą, – paaiškina.

Procedūra įprasta, dabar visi viską filmuoja, saugumas svarbiausia, bet vis tiek nejaukiai muistomės. Mūsų telefonus vis dar blokuoja. Klausimai standartiniai: iš kur grįžtate, kur važiuojate, ką gyvenime veikiate, kokios trukmės karantinas jums paskirtas, ar turėjote nudegimų, alergijų, jei taip, tai kiek, kokius vaistus vartojate. Visas pagrindines sveikatos istorijas jau atskleidė kodai kelionės lapuose, pagal įstatymus duomenys apie SBP turi būti vieši.

– Ar anksčiau esate buvę Keleivių pervežimo grupės žemėlapyje nepažymėtuose taškuose? – klausia Romualdo žmona, jos balsas melodingas lyg radijo diktorės.

– Savaime aišku, ne! – pasipučia ministerijos darbuotoja.

– Taip, darbo reikalais, – sakau aš.

Dar pusvalandį po pokalbio sėdime ant lovų, klausomės lietaus ir griaustinio, paskui pasibeldęs į duris Romualdas praneša – ryšys atblokuotas, pusryčiai 9 valandą pavėsinėje prie namelių, tada taisys mikriuką. Spėju paskambinti vyrui ir redakcijai nusiųsti dalį kelionės dienoraščio – audra riaumoja nukąsdama žinias į kitą pasaulį.

*

Ryto šviesa su išblukusiais išsiaudrojusiais debesimis užklumpa mikriuko vairuotoją nepatogiai užsikabarojusį ant pavėsinės stogo, bandantį žiūronais apžvelgti teritoriją. Keleiviai pavieniui ir būreliais slankioja apie tujų gyvatvorę. Iš tos žalios sienos kyšo Romualdo sūnaus, Romualdo Pirmojo, sodybos stogas, matyti ant medinio kuolo iškeltas gandralizdis, daugiau nieko. Įėjimas į svečių namelių teritoriją – pro pintus medinius vartelius, abipus jų po žydėti baigiančių bijūnų krūmą. Priėjus artyn, matyti gėlynai, garažai, ūkio pastatai, vieno jų balkone, susiliejęs su pavėsiu, sėdi Romualdas Antrasis. Žvilgsniu atsimušę į jo kantrų laukimą, nedrįstame žengti už vartų.

– Nu, svoločė! – keikdamasis nušoka žemyn vairuotojas, pastebėjęs, kad lankininkas jam rodo dingti nuo pavėsinės. – Grafika raik laikytis, mašinų taisyt!

Nuo jo sklinda pikto prakaito ir saulės įkaitintos striukės odos kvapas. Prieš reisą susipyko su gyvenimo drauge, sakė, tu, Dareli, normalaus darbo ieškok, kiampenki ant nosies – nei buto, nei mašinos žmoniškos.
Kitoje pusėje gyvatvorės, už namelių nugarų, pakalnėn slysta rapsų laukai, žvyrkeliai, visa tai atskirta medinės raganėmis apvytos tvoros. Vairuotojas čia nenustygsta, jo planui statiškos vietos netinka.

Prieš devynias Romualdo žmona ir sūnus atmina dviračiais, apsikrovę puodais. Pamatuoja mums temperatūrą, žiedadulkių tankį, tikrina alergines reakcijas. Norma. Gauname grikių košės su sviestu, vytinto kumpio, avižinių miltų blynų su medumi ir šilauogėmis, žolelių arbatos, kavos. Pakalbina vaikus, bet neužtrunka. Po pusryčių iš darbininkų barako ateina vyras apsauginiu kostiumu, pasivedėjęs atokiau vairuotoją įjungia tiesioginę mikriuko taisymo transliaciją, pasitaria, išeina. Ryšys užblokuotas nuo ryto, skaniai pavalgę keleiviai riaugteli irzuliu. Atvažiavusi susirinkti indų Romualdo žmona sako, kad iki pietų neturėtume palikti svečių namelių ribos – kol ateis mėginių atsakymai iš laboratorijos. Ji neaukšta, liesa kaip paauglė, šiurkščius gelsvus plaukus susipynusi į pusę nugaros siekiančią kasą. Apsauginis apsiaustas permatomas, ant karės rankos išsprogę užgijusių randų žvaigždynai.

Įdienojus girdime vištų kudakavimą ir gaidžio giedojimą, laukuose burzgia traktoriai. Pro vartelius pradunda ožkų banda, vejama šuns. Kiemo tvenkinyje turškiasi vaikai, jų skaidrūs šūksniai užlieja tujas.

– Gera vieta gyventi, ar ne? – pakėlusi akis nuo knygos, sako Linuko mama pusę pavėsinės virvėmis ir lazdyno šakomis užėmusiam vyrui.

Linukas gaus lanką.

– Atidarė urną ir paėmė pelenų mėginį. Geri frykai, ką? – sako jaunuolis Linuko tėvui. – Turi laboratoriją garažiuke, neblogai prasisuko!

– Aprūpinta vieta.

Gainiodama šunį aplink namelius, Aiva ant jų stogų, vartų, tvorų suskaičiuoja penkias vėtrunges ir šešis vėjo malūnėlius. Suprantame jų paskirtį, kai pro vartus įpuolęs Romualdas Antrasis kaip viščiukus suvaro visus vidun – po penkių minučių atplūsta piktomis dulkėmis įsodrintas vėjas. Miestuose apie pavojingesnius jų debesis įspėja pranešimai į telefonus, reklaminiai stendai ir garsiniai signalai. Patikrinęs, ar visi užsidarėme langus, lankininkas pranyksta tiesiog tujų gyvatvorėje. Gal turi ten slėptuvę.

**

Po pietų, bulvinių blynų su varškės ir šviežiai raugintų agurkėlių padažu, mikriukas dar nepataisytas. Pas vairuotoją vis vaikštančiam vyrui su apsauginiu kostiumu pro dantis išsprūsta: trantas kaip reta. Su šaltos arbatos stikline įsitaisau žvejo kėdėje po jazminų krūmu. Romualdas atėjo į svečių namelių teritoriją duoti interviu. Čia jo sumanymas.

– Jūs, žurnalistai, per mažai rašot pozityvo, – pasako argumentą.

Kiti negirdi mūsų pokalbio, jazminų krūmas už namelių nugarų, bet ore gali jausti viltingą įtampą – gal interviu yra raktas į laisvę. Keista, kaip nepasitenkinimas būsima karantino vieta, į kurią vykome, virto visuotiniu noru greičiau ją pasiekti.

– Kai prasidėjo SBP, aš praradau viską, – nelaukdamas pirmo klausimo, rankomis suplasnoja buvęs užkandžių ir pramogų imperatorius.

Prieš tris metus tykiai apleistuose užkaboriuose vešėję Sosnovskio barščiai užklupo mus netikėtai. Kone pernakt įsibrovę į ūkių laukus ir kiemus, naikino derlių, nuodingais syvais degino juos kertančių žmonių odą. Sultys prasigrauždavo net pro drabužius, tirpdydavo apsauginius akinius, gadino techniką. Iš pradžių sunku pastebėti tokius pokyčius ir jais patikėti. Prireikia laiko. Trindavome į redakciją ateinančius pavienius pranešimus apie Sosnovskio barščius mutantus, kol jie išsipildė.

Pirmas ženklas buvo vaistažolių ūkio „Ramunėlės ir levandos“ skandalas 2020-ųjų vasaros pradžioje. Keturios šeimos kreipėsi į medikus ir žiniasklaidą, teigdamos, kad po arbatų ir vegetariškų užkandžių ragavimo šioje vietoje visiems prasidėjo keistos alerginės reakcijos. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai, atlikę patikrinimą, nustatė technologinių produktų ruošimo pažeidimų, rado organizmui kenksmingų medžiagų juose, kai kuriose patalpose nebuvo vykdoma efektyvi kenkėjų – vabzdžių ir graužikų kontrolė. Kol specialistai apdorojo duomenis, ramunėlės su levandomis užsidarė.

Per porą mėnesių patikrinus 188 registruotas panašaus tipo įstaigas, 94 iš jų, paėmus mėginius, pasitvirtino vartotojų skundai dėl tiekiamo maisto – daugiau kaip 80 proc. tirtų maisto produktų buvo aplipę Sosnovsio barščių žiedadulkėmis, 25 proc. geriamojo vandens turėjo sudėtyje furanokumarino, labai stipraus alergeno, kuris randamas visose šio augalo dalyse. Ūkiai ir maistavietės pakelėse cypdami krito iš verslo padangės, ir šis perseidų lietus su savimi nusitempė „Romu“ imperiją – rugpjūtį žiedadulkės ir invazinių augalų sultys iš kojų išvertė visą joje viešėjusią 52 žmonių kvėpavimo praktikos stovyklą. Romualdas prakaitavo vežiodamas nukentėjusiems klientams į ligoninių palatas atsiprašymo vištienos sultinį, mokėdamas administracines baudas, kasydamasis ūsus prieš žinių reporterių kameras, rodydamas jiems apdegintas rankas – ne iki galo išsipildęs ūmus noras išpjauti pastatus supančius barščių laukus, prie kurių saugiai mėgdavo fotografuotis pramogautojai.

– Nė sapnuot nesapnavau, kad jie ateis į mano kiemą, – palinksta arčiau, įsitverdamas į kėdės ranktūrius užgyjančių ir vėl atsiveriančių pūslių randų išvagotais pirštais. – Tada tai jau deginau juos, pjoviau, presavau į plytas su moliu, purškiau visokiais dustais, dantim tik negraužiau! O va, paskui, vaikščiodamas apvyniotom rankom, nė pjūklo nesuimsi, nė kirvio, palei laukus mindamas, susitaikiau. Verslą jie iš manęs atėmė. Bet ir apsaugojo. Mažiau landžiojo komisijos, reketininkai bijojo lįst.

Peržiemojo sunkiai. Išpardavė net numylėtus stručius paskoloms išmokėti. Pavasarį Seime priimtas SBP – Sosnovskio barščių problemos – įstatymas įpareigojo nuosavos žemės neturinčius, ūkine veikla nesiverčiančius gyventojus atlikti 1 dienos per mėnesį darbo prievolę nurodytuose arčiausiai esančiuose ūkiuose arba jų asociacijų valdomose prekyvietėse. Valstybės dalinai kompensuojamos papildomos darbo rankos Romualdo verslui suteikė antrą kvėpavimą. Pradėjęs nuo agurkų ir braškių šiltnamių, jis greitai atsistojo ant kojų ir išsiregistravo iš visų įmanomų valstybės paramos programų. Jau antrą vasarą ant pramogų imperijos griuvėsių veikia atstovaujamoji keturių kaimynų namų ir vieno darbininkų barako demokratija. Jų gyvenimus tankiai apsupę Sosnovskio barščiai naikinami saikingai, rapsų laukai prigamina masės kitų ūkių imperijų degalams, žmonės, gyvuliai ir valgomas derlius griežtai saugomi nuo vėjų atpučiamų nuodingų žiedadulkių, užteršto vandens ir tūkstančių oru planiruojančių sėklų. Romualdas kolekcionuoja senovines knygas apie ūkininkavimą, atsisakė alkoholio ir riboja gyvulinį maistą, pasninkauja, veda terapinius kvėpavimo seminarus, pirtis ir nuolat tobulina savo demokratijos sistemą. Jo 16 hektarų ūkis, susijungęs su kitais, dirba amžinuoju išlikimo varikliu.

– O kaip sugalvojote lankininkus? Ar kas nors iš jūsų mokėjo naudotis tokiais ginklais? – klausiu akies kraštu stebėdama, kaip iš rapsų lauko gilumų išnyra du berniūkščiai, nešini žaisliniais lankais – neturi teisės prisidėti prie besimokančių vyresniųjų, bet gali mėgdžioti.

– Žiūrėjau apokaliptinius serialus, – prisipažįsta.

Televizoriaus dabar jam nebereikia, nors sūnus turi.

– Sunku su tais lankais, – atsidūsta. – Bandom medžiot, tai kaip kada… aišku, su ietimis visai prastai buvo.

Vis dėlto į ūkį jis kartais atsikviečia mokinių, darbas mainais į žinias apie natūralų gyvenimą šalia barščių. Kai kurie atvyksta į mokamus seminarus. Gyvenimas barake kartu su darbininkais – ne priverstinai atsiųstais valstybės, o savarankiškai sprendžiančiais išlikimo klausimus, kartais išmuša jiems dantis ir įjunko užsipilti iš rapsų, bulvių su kruopščiai atmatuotais barščių syvų lašais varoma namine. Ūkyje ir tokie mokiniai praverčia.

Jeigu iš vietos, kurioje sėdime, žvilgsnis galėtų, perbėgęs ūkinius pastatus ir garažus, rapsų laukais užkopti į kalvą dešiniau, įsiremtų į fibrocemento dailylentėmis apkaltą kubą plačiais langais – Romualdo kaimynai Kukauskai ten laiko laboratoriją. Imperija ima mėginius ir pati sprendžia, kokį karantiną uždėti svečiams. Užtenka poros dienų, kad išryškėtų nudegimai – kontaktas su jų turinčiais kartais sukelia alergines reakcijas. Mėginiai daugelį atsakymų duoda iškart, po kelių valandų ar paros. Lietuvoje 2020 metų pirmąjį ketvirtį veikė 168 asmeninės smulkių ir vidutinių šeimos ūkių laboratorijos, palaikančios ryšį su valstybinėmis. Dar 23 dirba savarankiškai, prisiimdamos atsakomybę už tyrimų rezultatus. Kukauskų, ilgametės ligoninės priimamojo seselės ir į išankstinę pensiją išėjusio hidrometeorologo, kūrinys yra viena iš tokių savas taisykles susikūrusių laboratorijų.

– Šita valstybė man nieko nepadėjo. Baudomis apdėjo. Vis skelbia karantinus, žmonės įbauginti. Vietoj to, kad pamokytų išgyventi…

Pašoka nuo kėdės, čiumpa beveik nenugertą stiklinę ir su seilėmis pro dantis čiurkšteli žodelį – baigėm.

– Kiek laiko mus laikysite svečių nameliuose? – atsistoju ir aš.

– Kol išmoksit išgyvent! Ir atidirbsit už paslaugas, – įsiremia pilko tvenkinio drumstumo žvilgsniu ir nusisukęs eina, paskui, lyg ką prisiminęs, mosteli ranka: – Nėr daug to darbo, bet turi būt energijų mainai. Ožkų darbą darysit.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

 

 

© 2020 kur tekstas

Theme by Anders NorenUp ↑