Tag: sosnovskio barščiai

Reportažai iš karantino. Cenzūra ir priverstinė izoliacija!

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia,  IV dalies tekstas čia. V dalis publikuota čia. VI dalį skaitykite čia. VII dalis – čia. 

Penktadienį po daugiau nei penkerių metų darbo pirmą kartą patyriau bandymą jėga sutrukdyti žurnalistiniam darbui. Straipsnių ciklas „Reportažai iš karantino“ naujienų portale naujienos.lt baigtas. Kaip ir mano darbas šioje redakcijoje.

Izoliacija

Dūmai į akis, užsikosėju. Ant sodybos sunkia antklode užkritęs lietus dusina ugnį. Kas vakarą gaunu du krepšius malkų židiniui, man atneša telefoną paskambinti. Mano telefonai, kompiuteris konfiskuoti. Jie sako – laikinai apribotas naudojimasis elektroniniais prietaisais. Dėl saugumo.

Po Linuko sukelto gaisro ir už bausmę skirto žygio rinkti barščių šiltnamyje syvų naminukei berniuko tėvai atsisakė toliau stiprinti „Romu“ apsaugos sistemas, o Romualdas straipsniams apie savo imperiją įvedė karantiną. Lankininkai nenoromis iškrėtė mano daiktus, surinko elektroninius prietaisus. Ketvirtą ryto įgrūdo į mašiną ir išvežė kažkur už Molėtų.

Aš mediniame sodų bendrijos „Auksinis ūsas“ namelyje su skardiniu vėtrungės gaideliu, siaura riekė miško skiria jį nuo ežero. Link jo galiu nueiti, pastovėti ant tiltelio. Namelis prieš dvidešimt metų buvo ryškiai geltonas, dabar dažai pablukę, medinės lentos apšerpetojusios, su kerpių taškeliais. Virtuvės langas į žvyruotą keliuką, pusiau užkėstas senos vyšnios, toje virtuvėje nėra kur apsisukti – viryklė, mėlynai geltonų gėlių dėmėmis nutaškyta klijuote aptrauktas stalelio kvadratas. Vieno žmogaus dydžio veranda, kairėje krėslas, dešinėje – krūva pailgų medinių dėžių pomidorams daiginti. Kambarys su išskleidžiama sofa priešais židinį, spinta, nukrauta molinėmis vazelėmis. Du kišeniniai miegamieji antrame aukšte, balkonėlis, apačioje terasa. Šis perpučiamas sodo namelis negali apsispręsti, ar jis gyvenamas, ar jau nelabai. Vasaros pabaigos naktys neįprastai atvėso, tamsa už durų vis anksčiau pajuosta.

Jau dvi savaites mano maršrutas nesikeičia. Atveriu duris iš kambario, vėjas nuo ežero lenda į jas, ir jeigu dar atidarau verandą, skersvėjis išpučia visus sapnų voratinklius. Įšoku į aulinius, užsisegu ant riešo mano vietos duomenis nuolat perduodantį, pokalbius įrašantį laikrodį, aplenkdama miško kraštelį, einu nuo lieptelio pasidairyti. Tada į dešinę, takeliu pro sukumpusius nuo senatvės medžius, skaičiuodama prieplaukas, valtis, katinus. Vėl atgal, į miško riekę, ypač jei palijo ir kvepia grybais. Su kitais grybautojais galiu tik sveikintis. Kiek ten to miško – medžius tuoj vardais vadinsiu. Grįžtu, einu gamintis pusryčių. Skaitau. Žiūriu į ežerą. Iššluoju iš terasos lapus, spyglius, smulkius vabalėlius. Išsivalau židinį. Atsinešu malkų. Redaguoju tekstus „Romu“ profiliuose socialiniuose tinkluose. Natūralus gyvenimas ūkyje. Kyla noras parašyt – autoritarizmas. Administratorius nepatvirtins. Einu takeliu aplink ežerą. Rankomis kriauklėje skalbiu drabužius, pritaškau, valau. Skaitau. Perskaitytą knygą nešu į sodų bendrijos gilumoje raudonai šviečiantį knygų namelį. Pasisveikinu su keliais sodininkais, kalbėtis negalima. Užsuku į krautuvėlę, jos savininkė Romualdo giminaitė, stebi, ar nekalbinsiu kitų pirkėjų. Sukemšu pirkinius į lentynas, šaldytuvą. Klausau radijo. Pietūs. Nusnūstu. Vėl einu į mišką. Skaitau, rašau, dainuoju, išmetu taro kortas. Ateina vietinė niekieno katė. Dalinuosi dešra. Vakarėjant palydi į mišką.

Rizika

Trečiadienį, rodos, tai trečiadienis, einu prie lieptelio pasitikti kylančio mėnulio. Ežeras išspjauna bangas ir sulinkusį žveją, jam iš paskos seka berniukas, įsitvėręs irklų. Pirmi pasisveikina, parodo kelias kibire besiplakančias kuojas. Paprašau paskolinti telefoną paskambinti vyrui, mano išsikrovė. Duoda. Galvoja, esu karantino turistė. Tik va šitam ruože internetas dingsta, o skambint galite. Man to ir reikia, rizikuoju.

Mums dar neatsitokėjus nuo Barysos šiltnamio bausmės ir tazerių, iš Mobilios pervežimo grupės, neatlaikę krūvių, išėjo dvidešimt žmonių. Sveikatos apsaugos ministras pareiškė nepasitikėjimą grupės vadovu, Seimo narių grupė susiruošė ministro interpeliacijai, o premjeras viešai pareiškė, kad grupės veiklą reikėtų peržiūrėti. Šitoje košėje Mobiliai pervežimo grupei sugedusio mikriuko keleiviai tapo nereikalingu druskos žiupsniu. Gavome pranešimus, kad liktume sodyboje mažiausiai dvi savaites, paskui laiką pratęsė dar vienai. Jau įžiūrėjome savo kalendoriuose rudens pradžią. Dėl sausros barščių žiedadulkių audros tapo beveik kasdieniu reiškiniu, kas kelios dienos būdavo uždaromi atskiri rajonai, gyvenvietės, miestų dalys. Mikriuką galiausiai pataisė, vairuotojas Algelis galėjo grįžti iš neįvykdyto pervežimo, bet užsispyrė likti, kol visi galėsim palikti sodybą.

Portalo naujienos.lt redakciją perpirko nauji akcininkai, per tris dienas įvyko restruktūrizacija ir optimizacija.

Trečią užkardymo sodyboje dieną motociklu atbirbė uždusęs lankininkas Romualdas Antrasis. Man skambino. Atsiliepusi į vaizdo skambutį pamačiau naująjį akcininką – keturiasdešimtmetį trumpai kirptą vyruką, kostiumą dėvintį kaip treningą.

– Mums jūs per brangi. Išmokėsime kompensacijas. Rašykite reportažus į blogą, aš mielai tapsiu patreonu, – sududeno.

Ant jo darbo stalo – mergaitės barščių syvų nudegintu kairiu žandu nuotrauka.

Paskambinau Lietuvos žurnalistų sąjungai.

– Normaliomis sąlygomis, – sublyksėjo akiniais moteris kostiumas, – tie „Romu“ gautų įspėjimą ir baudą už trukdymą žurnalistui atlikti savo darbą. Bet jūs jau nebe žurnalistė. O mes apskritai stabdome veiklą.

Pasekmės

Vakarais dviračiu su prie bagažinės pritaisyta pintine atmina Romualdo žmona. Atveža švarių rankšluosčių ar patalynę, valymo priemonių, kaukių, pirštinių, žolelių arbatos, pyrago. Aš jos neragauju, užsiplikau kavos. Kol atmina, kasa išsidraiko ant pečių, žandai užsidega. Atrakina sandėliuką ir prikrauna krepšį arba du malkų – niekada neduoda rakto, tai pamoka. Iš miško atsitempiu vieną kitą sausuolį, ugnies traškėjimas užgožia garsus, kurių nenoriu atpažinti. Pamestų ir barščių nuplikytų šunų ūkavimą. Gailų paukščio riksmą. Vienišą šūvį. Mūsų sodo bendrija rami, sakė man, saugi kaimynystė, bet aplink – na, visko pasitaiko.

Kartais neatsisako pasiūlytos kavos. Džiaugiuosi jos draugija, nes tai visai kas kita nei niūniuoti pačiai sau, nei klausytis radijo. Džiaugiuosi iki tam tikros ribos.

– Prisirašei, mergaite, – sako ji man vieną vakarą, kai tarp arbatos gurkšnių, taip, iš nuobodulio išbandžiau ir arbatą, klausiu – ar seniai šis sodo namelis naudojamas imperijos nepritapėlių izoliacijai. – Tai priimk pasekmes.

Atsidavusi žmona, mama, „Romu“ valdžios ranka? Sunku patikėti tokiu žmogumi, kuris vienu metu sugeba likti aikštėje ir užkulisiuose.

Kasdien skambinu vyrui, tėvams, kartais draugėms. Po dešimt minučių. Atsakyti tų skambučių negali. Vyras izoliacijoje – darbe užklupo barščių žiedadulkių audra, perspėjimo sistemos suveikė per vėlai. Draudimas kompensuos, bet gulėti ištinus ir ryti vaistus nuo alergijos ne pats linksmiausias užsiėmimas.

Jei neredaguočiau tekstų apie imperijos teikiamas paslaugas, vis tiek negalėčiau iš čia dingti. Išsiųstų į darbininkų baraką. Romualdas tokį neatsakomą pasiūlymą iškošė lankininkams grūdant mane į mašiną. Tekstams turiu kompiuterį su vidiniais bendravimo kanalais. Juo mane pasiekia Romualdo ir žmonos nurodymai, „Romu“ socialinių tinklų administratorės žinutės.

– Priimk pasekmes, – sako virš manęs kabanti Romualdo žmonos galva.

Dvi savaites galvojau, kad pasekmė ši asketiška izoliacija. Šįvakar išgėriau jos žolelių arbatos. Durtelėjo liežuvį, gal imbieras. Pasakiau, kad einu įsidėti medaus, virtuvėje dalį arbatos nuliejau į kriauklę, likusį skystį atskiedžiau karštu vandeniu.

Romualdo žmona žvilgčiojo į senamadišką sidabrinį laikroduką ant riešo. Aš kimšau pyragą ir suklususi stebėjau save vidine akimi. Kiek gurkšnių dar neturi poveikio? Kodėl nesusipratau… Perštėjo akis, po dešimties minučių tapo sunku žvelgti tiesiai. Paskui staiga jos galva pakibo virš manęs kaip pilnaties moneta. Po oda jaučiau užsidegant niežulį. Niežėjo ir smegenis, mintys pasklido pūkų kuokštais, paskui vėl grįžo atgal.

– Rytoj nerašysi, nekalbėsi, negirdėsi nieko neigiamo apie „Romu“. Pirmoji pasekmė, – ištarė kabanti galva.

Šis tekstas per kelis kartus iš žvejo pasiskolintu telefonu buvo padiktuotas mano vyrui. Cenzūrą Lietuvoje draudžia įstatymai.

 

Šį projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

 

 

Nuotolinio ugdymo ministerijos darbuotoja – studentės vadavimo misijoje

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia,  IV dalies tekstas čia. V dalis publikuota čia

Vienas švarko ir kelnių kostiumas. Dvi suknelės. Vienas švarko ir sijono kostiumėlis. Ji skrido į komandiruotę, todėl net įstrigusi „Romu“ imperijoje nenustojo rengtis kaip komandiruotėje. „Kai trisdešimt du metus dirbi Švietimo ministerijoje, ir du – Nuotolinio ugdymo ministerijoje, negali apsileisti“, – įsitikinusi ministerijos Regionų nuotolinio ugdymo vyriausioji specialistė Nijolė Bertaševičienė.

Ravėjo imperijos gėlynus ir daržus tais pačiais dalykiniais drabužiais, rusvai brūkštelėjusi lūpas, batų kulniukams smingant į šviežią sliekais kvepiančią žemę. Tvarkingai susidėdavo akinius į dėklą, kai reikėdavo užsimaukšlinti apsauginį šalmą su skydeliu ir stačiakampio išpjova minus keturiomis dioptrijomis. Platus veidas sugriežtėdavo Romualdo žmonai atėjus patikrinti darbo kokybės. „Mes visi čia turime atidirbti, suprantama, bet man – astma“, – su neatremiamu atkaklumu pastebėdavo kiekvieną kartą jai pasisveikinus.

Dažnai matydavau ją stovint apsuptą visomis vasaros spalvomis varvančių žiedų, skambinančią ir metalu kapojančią žodžius telefoniniam pašnekovui. Vis dar ieškojo kelių, pažymų, protekcijų ištrūkti ir buvo pasirengusi. Namelyje, kuriame siaurai gyvenome dviese, užėmė nedaug vietos – dalį turto laikė lagamine, miegojo ant kėdės prie lovos patupdžiusi rankinę su dokumentais ir keliais būtiniausiais daiktais. Į prašymą atsakyti kelis klausimus reportažui reagavo giliu atodūsiu – mačiau, veide pjaunasi troškimo ir pareigos šešėliai. Turite atsiklausti mūsų viešųjų ryšių skyriaus, raštu, žinau, kad gavote leidimus kalbinti keleivius pervežimo metu, bet čia kitas atvejis! Su viešųjų ryšių skyriumi greitai išsiaiškinome, žinojau įstatymus – jokių papildomų leidimų, kol baigsis pervežimas. Vis dėlto Nijolės įspūdžiams teks palaukti, nes įvykiai griūva vienas ant kito. Kaip tik ji tą rytą po mikriuko vairuotojo protesto įrankių būdelėje – sėdėjo su visais ant pledo apsilamdžiusiu švarko ir kelnių kostiumu, rankinė ant kelių – prižingsniavo prie manęs ir paklausė:

– Apie laboratoriją rašysit? Situacija, matot… Aš, kaip vienintelė ministerijos atstovė, galėčiau susisiekti su tarnybomis dėl patikrinimų… Taip nesilaikyti taisyklių!

– Darykite tai, kas, jūsų nuomone, reikalinga, – atsargiai atmušiau klausimą.

Nepritariamai truktelėjusi nosimi, ji grįžo prie įprastų darbų, nepaleisdama iš rankų telefono. Į Romualdo žmonos, atėjusios padėti nešti išrautų piktžolių į komposto krūvą, pastabą apie nesulauksiančias ravėjimo pabaigos morkas mandagiai, bet kietai atsikirto: ministerijos reikalai.

– Aš čia taip nesiplėšyčiau, suprantat, bet jie – nepaleidžia, – putlia ranka pasigraibė apie širdį.

Popietei krentant į pavakarę, Nijolės telefonas jau buvo dukart išsikrovęs, lūpų dažai nusitrynę, o švarke įsispaudusios kūno rievės permirkusios prakaitu. Tik kažkelintą kartą vilkdama pro daržą du krepšius malkų Romualdo pirčiai pastebėjau ją pergalingai mojant prieiti. Sustojau tik dėl to, kad buvo proga tas malkas trumpam padėti.

– Rytoj 9 valandą prasidės pusmetinis nuotolinio ugdymo sąlygų moksleiviams ir studentams patikrinimas visuose šituose namuose pagal Regionų aprūpinimo ugdymui programą. Turiu aprašą, įgaliojimą, žurnalistas tokiu atveju irgi gali dalyvauti, – išbėrė beveik į ausį. – Va, siunčiu Romualdui pranešimą. Kokia laimė kartais, kad mums vis trūksta specialistų!

Žiūrėdama, kaip ji gražiai dėlioja tarpuvagyje pilnus žolių kibirus, kauptuką, padžiauna ant akmens darbo pirštines ir, smigdama kulniukais į dirvą, linguoja ruoštis rytdienos pareigai, galvojau – šiandien atrodo aukštesnė nei 1,65 ūgio.

*
Lygiai 8.57 ryto stovėjau prie Romualdo Pirmojo namo durų, stengdamasi apsimesti, kad nebandau pasislėpti už plačios Nijolės nugaros. Jos tamsmėlynis sijono ir švarko kostiumėlis su atlape įsegtu ministerijos ženkleliu – dviem suremtomis mąstytojų galvomis – be raukšlelės, nors lygintuvo nė vienas mikriuko keleivių namelis neturi. Batai ir prie krūtinės prispaustas dokumentų segtuvas net tviska. Romualdo Pirmojo, tarpduryje atrodančio kalno aukštumo, ir šalia įsispraudusios mažulytės jo žmonos akinių blyksnių Nijolė neišsigąsta.

Continue reading

Reportažai iš karantino. Mikriuko vairuotojas: vieno žmogaus protestas

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia,  IV dalies tekstas čia


Mikriuko vairuotojo, mikliai nuviliojusio SBTF protestuotojų žvalgus link upės, vardas Alginas. Nors visi atkakliai vadina jį Algeliu. Odinei kepurei – penkiolika metų, lygiai tiek reisuoja mikriuku nuo Biržų į Norgę, raižo po Lietuvą. Uždirbo sklypą soduose prie upės, ten iš seno jūrinio konteinerio pradėjo statyti namuką. Baigs – ir ves. Bet kelias vis pašaukia.

– Vasaros nakts, važiuoj, akys limp, nebegal. Radijs kažkokių skystų muzikėlį liurlin. Ir kad šoks per kelių, per kapotų – stirn! Drykst unt krūms – sveik! A širds tėp mušas. Pasilaid rokų, atsidara langų, ir rūka, rūka. Ai, jūs nesuprasit, – pasitaiso kepurę ir nueina atnešt daugiau spygliuotos vielos.

Algelis pirmas šokosi tverti ja vandens pilnų griovių šlaitus aplink sodybą, kai sužinojo, kad SBTF (Sosnovskio barščių taikos fronto) pulkas ateina skriausti ožkų. Turėjome gal porą trejetą valandų, nes protestuotojai mėgsta sustoti prie patikusių barščių guotų paimti pavyzdžių – vis ieško tinkamiausių haliucinogeniniams potyriams. Jei nutrepsės vienu keliu ir palei žiedą už Molėtų dar sumanys pasukti į sodų bendriją „Auksinis ūsas“, apsmaigstytą miestiečių vilomis, gal savo ekologiškas braškes ir vyšnias saugantys sodininkai apmalšins ryžtą atlikti ožkų misiją. Jei eis trumpesniu keliu, viela apsijuosti nespėsime.

– Ožk gal ir durns gyvulys, bet žmogs da durnesnis. Kėp šitėp!.. – tempdamas vielą, burba mikriuko vairuotojas.

Biržuose, tėvų namuose, jis laiko vilkšunį Rojų. Kartu išmaišė visą Lietuvą, keliskart buvo Norgėj. Raukosi dėl sprendimo šįkart jo neimti kartu, nors puikiai žino – keleivių pervežimo taisyklės griežtos, vairuotojo gyvūnai ir artimieji nevažiuoja. „Merg su manim tiek nevažiava, kiek tas šo!“ – rūkydamas skundžiasi blizgagalviui Raimiui, tas užjausdamas paploja per odine striuke aptrauktą petį.

Mylimoji Algelio labai neieško. Kartais, išėjusi pusiaunakčiais perduoti savo lazerinio telefono duomenų į palydovą nukreiptu spinduliu, girdžiu jį nervingai kartojantį: nu kas tau yr, kėp aš tų pinigų atsiųs, stov mašin, da nesumokėja! Kalbėdamas telefonu rūko vieną po kitos, slankioja apie namelius nekantriai trepsėdamas, galiausiai beveik visai nakčiai dingsta garaže pas mechanikus. Tie vyrukai rimti, alkoholio pramogos jiems ne prie širdies, kaip barakų darbininkams, o darbo rankų skubant nuimti vasaros derlių, lūžtant technikai, trūksta. Paryčiais Algelis grįžta patenkintas, už nakties darbą gavęs mikriukui apynauję magnetolą. „Ledas!“ – giriasi per pusryčius pavėsinėje atsinešęs ją po pažasčia, ir visai neįsižeidžia Linuko tėčiui nusistebėjus, kad dar yra žmonių, automobiliuose klausančių radijo.

Romualdas nelabai patenkintas Algelio iniciatyva dėl ožkų apginties. Jis buvo suplanavęs panaudoti vandens patranką.

– Ti gera, bet tegu būn ir viel! – įraudęs, atsitraukęs striukės užtrauktuką, jos skvernais per kiemą plasnoja vairuotojas.

Romualdo žmona linkteli – imkitės visko, ir Algelis centimetrą pakyla nuo žemės. Penkių namų taryba, susišūkavusi racijomis, irgi pritaria.

Mikriuko vairuotojas ne didvyris, bet tai jis vežiojo Baltijos kelio dalyvius iš tėvo pasiskolintu „moskvičiumi“ – ir paskui trynėsi nusuktą ausį už paauglišką lakstymą be teisių. Taip suprato, kad demokratija gali skaudžiai kąsti savo vaikams. Šita 16 hektarų ūkio demokratija jam irgi atrodo neteisinga, garažo vyrai, kuriems bando negrabiai reikšti savo jausmus, palinkčioja ir eina prie darbo.

*

Continue reading

Reportažai iš karantino: rizikingoje paieškoje – ir Girulių stovykloje nukentėjusi penktokė

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia.  


Penktokė Aiva kaip ką tik atsiradęs apgamas, kurį su nuostaba vis tyrinėji pirmas dienas, o paskui pamiršti. Su ja ramu sėdėti išplėštoje skydinėje, kol pro šalį eina ir eina protestuotojai, šįkart – Sosnovskio Barščių Taikos Frontas (SBTF). Priklausomi nuo preparatų iš augalo sulčių, draugingi ir greiti pakeliui pasitaikiusius daiktus ar žmones mainyti į produktus ir paslaugas su vietiniais ūkininkais.

Aivos tėvai Anglijoje, pačiame skyrybų įkarštyje, seneliai Kretingoje, šoke. Giminė nesėkmingai užvertė Ekstremalių situacijų komisiją, Keleivių pervežimo grupę ir krūvą institucijų skundais dėl galimos nesaugios aplinkos vaikui. Sodybos teritorijoje už ją atsako Romualdas, šioje buvusioje skydinėje, dydžio kaip tik dviem žmonėms – aš.

Pati Aiva niekuo nesiskundžia, tik per šias dienas ilgėjosi savo elektrinio paspirtuko – sodyboje juo aplėktų daugiau nei su senu dviračiu, kurį atvežė Romualdo žmona. Vaikai skraido tais dviračiais, vežiodami smulkius siuntinukus, maistą darbininkams, vykdo lankininkų pavedimus stebėti aplinką. Aivai teko prie jų prisidėti, nes sodyboje kiekvienas turi dirbti. Kartais vaikai šaiposi iš jos rankos, keliskart užtikau mergaitę įlindusią į jazminų krūmą už savo namelio, apsikabinusią uodega dulkes plakantį Rokį. Bet Aiva niekam nesiskundžia, ir Linuko mama, pajutusi atsakomybės dūrį, kol mažieji dviratininkai pietauja, visų dviračius, pačios Aivos irgi, suriša vienu neišpainiojamu vielos mazgu. Spręsdami mazgo problemą, vaikai susidraugauja.

Dviratis svarbus Aivos istorijoje. Mindama jį, mergaitė sugebėjo pirmoji pranešti apie Sosnovskio Barščių giraitėje paklydusius stovyklos draugus Giruliuose. Vairavo viena ranka.

Dviratį į bagažinę įsimetė ir Anatolijus, jaunuolis su akiniais, išvažiavęs ieškoti, kam grąžinti pasiskolintą džetą, su kuria į Romualdo valdas parvežė sužeistą Nojų. Po paros mūsų mikriuko komitetas, valandą prastovėjęs prie Romualdo namo, stebimas lankininkų ir dar kelių apsaugos vyrais pasivadinusių žmonių, išsireikalavo organizuoti jo paiešką. Dygtelėtas kaltės Nojus pasisiūlė kelis mūsiškius priimti į savo darbo džipą, Romualdas Antrasis šoko ant motociklo – va, ir visa komanda. Džipu dar važiavo mikriuko vairuotojas, Raimis, aš, Aiva ir šuo, išmokęs Anatolijų surasti bet kurioje sodybos vietoje.

Mums puikiai ėjosi. Greitai suradome tas vietas, kuriose žvejojo ir klaidžiojo visi trys vyrukai. Tikrindami apylinkes, aptikome Kailio pavėsinę, ten jis laikė jaunuolio dviratį. Raimis sugriebė į nagą peilio nespėjusį išsitraukti vyrioką, užlaužė rankas, ištvėręs nosį laužiantį dvoką – taip sužinojome, kad Anatolijus dviratį pats paliko, išgavo pažadą pranešti Romualdo žmonėms, jei negrįžtų po paros.

– A trys praėjo, a tikra? – muistėsi Kailis, kol vyrai grūdo jį į džipą.

– Prisisprogai! – spjaudėsi Raimis, išspardęs pavėsinėje kažkokius puodus, nuo kurių trenkė žolėmis ir spiritu.

Aiva sutiko paskolinti šunį, sutiko likti su manimi ir mikriuko vairuotoju pavėsinėje, kol jie patyrinės apylinkes. Pripratusi laukti – mamos ir tėčio iš darbo, pagerėjimo ligoninėje, kelionių pas senelius ir atgal pabaigos.

– Gaila, kad močiutė beveik neleidžia nuotykių, – atsiduso, net nosimi prisiplojusi prie polietilenu aptraukto pavėsinės langelio.

Programėlė „Mano aplinka“, rodanti orus, taršą, vėjo kryptį ir greitį, alergenų tankį, įspėjo apie lengvą žiedadulkių gūsį netoliese, tad trumpam užsidarėme.

Continue reading

Reportažai iš karantino. Iššūkis: iš elektroninių mokymų sistemų specialisto į sodybos darbininką

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia. II dalį rasite čia.


Jaunuolis su akiniais braunasi per dilgynes iki pečių, rankomis bloškia į šonus žingsnius lėtinančias viksvas. Meškerė nutrauktu valu kliūva už visos tos žalios masės, didoki skolinti auliniai verčia iš kojų. Ausį veriantys signalai pasikartojo dukart, vadinasi, pasiekti grabelį volkswageną liko 10 minučių. Jau matyti ant skardžio krašto, aplipusio pušimis, sidabrinis šonas. Vilniuje jis net nebėgiojo, o dabar skuodžia kaip didelis, iš akies peršokdamas bebrų urvus.

Porininkas kitoj upės pusėj parodė, kad slėpsis po gumine valtimi – kaip tik vietos vienam žmogui pralaukti nuodingų dulkių ir Sosnovskio barščių žiedadulkių audrą. Kiti du grybauja. Šlaitas status, jaudulys pradangina nežymų takelį, ir mašiną pasiekia uždusęs. Kimba į dureles – rimti diedai, grybaut jiems lengviau, daugiau laiko naminukei – neatplėši, užrakinta. Volkswagenas tuščias, įkaitęs kaip troškintuvas. Ima daužyti langus. Spiria į duris. Kur tie grybai?! Kur tie jobani fucking…

– Nooojau! Baryyyysa! – šaukia į pušų viršūnes, klibindamas duris, bagažinę, skaičiuodamas širdies dūžius – sekundes iki trečio signalo.

Niekam tavęs nereikės, išlydėjo iš įmonės, kurioje nebaigė montažo praktikos. Ir dabar šie žodžiai kala kažkur ausų dugne, kiekvienas žodis akmeniu rieda į kojas. Staiga atsimena – pravažiavo skylėtą negyvenamą sodybą. Nepaleisdamas meškerės, įšoka į keliuką, trys žingsniai – trečias signalas.

Penkios minutės. Bėga visai nutykęs, nebandydamas galvoti apie tai, kad signalizavo ne jų mašina. Pušys kvepia vakaro nuoilsiu, oras tąsus, virtęs koše. Ąžuolas. Šulinys. Trys minutės. Sodyba įgriuvusiu stogu, bet dar tvirta, langinės ir durys uždarytos. Bėga aplink, bando atsiplėšti įėjimą – stipriai užrakinta, užkalta. Neužteks laiko! Oras tirštėja. Užuodžia aitrumą, spaudžiantį gerklę. Anksčiau jis būdavo vos juntamas, paskui užtekdavo įsimesti į burną antihistaminų, užsidėti kaukę. Dabar net su apsauginiu kostiumu ne visada išsisuksi. Jei turi apsauginį kostiumą. Nojus su Barysa jam išduotą atėmė, prastūmė už butelį.

Minutė. Tos langinės lyg kliba! Rauna įsiręžęs, nepasiduoda! Reikia akmens, meškerė neatlaikė. Bėga į pašalį, ten lyg buvęs gėlių darželis su akmenukais. Giliau po obelimis kažkas boluoja. Pusė minutės. Holy shit! Visai sveika polietilenu aptraukta pavėsinė! Šoka prie durų, nerakinta, įvirsta vidun vis dar gniauždamas pusę meškerės. Sudrimba ant suolo. Laikas. Sausas dulkių ir žiedadulkių krebždesys į sienas. Šlapimo dvokas viduje. Pavėsinė maža, trys suolai, staliukas. Ant suolo priešais voliojasi antklodė, sukruta ir išspjauna plaukų kaltūną, ranką su peiliu.

– Ką yyyr? – kaltūne atsiveria akys.

Dar prieš savaitę būtų pasvarstęs pulti atgal, į audrą. Išlikėliai vienišiai audras nešiojasi su savimi.

– Ramiai, seniuk, – jis nebe toks, kaip prieš savaitę. – Audra! Mašina neatsidaro. Išsislapstėm.

Meškerę suspaudžia tvirčiau. Ranka su peiliu dingsta. Liesa, gyslos išpampusios.

– „Romu“ mėsa? – tikriausiai čia apie darbininkus.

– Kol kas. Teko apsistot, – kaip pasakyt tiek, kiek reikia, užčiaupt drebulį balse?

Kaltūnas nusižiovauja. Žmogelis iščiulptais syvais, o akys skysto šokolado rudumo, imtum ir šoktum į jas. Jaunuolis su akiniais pasitrina skruostą, nubraukia nematomą voratinklio draiskaną. Sujudėjus antklodei, aitrus šlapimo kvapas persipina su prakaito ir čiobrelių. Tik dabar pamato pavėsinės palubiais sukabintus žolių ryšelius, porą rūkytų žuvų, kiškio skerdenėlę.

– Kuo jūs vardu? – klausia nurydamas šleikštulio seilę.

– Kailis.

Pusiausėdomis dairosi, uodžia orą, labiau susidomėjęs audros krebždesiu už sienos. Jaunuolio raumenys įtempti, viena ranka ant suolo, prireikus bus lengviau pašokti.

– Aš Anatolijus. Gimiau per Anatolijaus uraganą 1999-aisiais, štai kaip, – kol kalba, jaučiasi tvirčiau.

Kailis kasosi pilvą.

– Užsilenksi, Anatolijau, – burbteli. – Tie kiti paliko?

„Romu“ darbinykai ne dievo avelės, suskamba ausyse girgždus Barysos juokas. Kai paklausė, kur dingęs jo grybavimo porininkas Jonas. Kai užkliuvo už ilgų nusitašiusio Nojaus kojų – pro vartus gaudyti paklaikusių prieš audrą ožkų išėjo abu su Barysa, o tas buvo beparsivelkąs vienas.

– Grybaut ėjo, nespėjo gal grįžt, – piktai gūžteli pečiais.

– Užsilenksi, Anatolijau.

Nebesikalba, klausosi į sieną besidaužančios musės. Dulkių ir žiedadulkių gūsiai greitai išsikvepia. Kailis sukruta, pasikrapštęs savo pusėje, atsidaro kažkokią angą, apsižiūri.

– Gera yyyr, – nusprendžia. – Tris valandas ramu.

Jaunuolis su akiniais kyla nuo suolo.

– Pala, – sustabdo, tiesdamas chaki spalvos gniutulą, – šitą skolinu.

Susisiautęs į dėmėtą, dvokiantį brezento gabalą, burną ir nosį įtraukęs į džemperio kaklą, gūrina keliuku. Po audros dar bent keliolika minučių geriau pasisaugot sėdančių dulkių. Tarp medžių sublyksėjus sidabriškam volkswageno šonui, atitoksta – nepaklausiau, kaip tą skolą grąžint.

Automobilis išspjauna savim patenkintą Barysą, iš netašyto stulpo skobtą senį – niekas neatsimena, kada jis, neaukštas, plačiapetis, galėjo užsirist ant sprando iškart du bulvių maišus, niekas neatsimena jo nosies, neišmargintios sprogusiu kapiliarų žemėlapiais.

– Kur valkiojatės? Mašina buvo užrakinta! – spjauna žodžius į tą nosį. – Kur Nojus? Irgi palikai?!

– Aaaš… radau kitą mašiną, sveiką. Pasignalinau, – šypsosi Barysa ir glosto nupiepusią barzdą. – Pats vos spėjau.

Jis vis dar laisvai užsiverčia ant sprando bulvių maišą. O Anatolijus vis dar yra jaunuolis su akiniais ir nulaužta meškere rankoje.

– Einam, mūsų pareiga jį surast, – sako, ir senis, jo nuostabai, eina.

Praeina pusvalandis nesėkmingų paieškų, grįžta porininkas, per žoles vilkdamas valtį su kibire besiblaškančiais šapalu ir karšiu. Normalūs žvejai neleistų kankintis, bet šitiems sakyk nesakęs. Barysa košiasi per krūmus pasilinguodamas, įkaitęs – mašinoje dar buvo pustuštė pūslė. Porininkas keikiasi aptikęs, kad jam nepaliko nė lašo.

– Liko dvi valandos ir dešimt minučių ramybės, – garsiai skaičiuoja Anatolijus, – Grįžt penkiolika minučių.

Volkswageno rakteliai vis dar Barysos kišenėje, įkalbina nerakint. Bet kaip nusaugot, kad pats neišvažiuotų. Miškas po sausos audros pritilęs, didesni sąžalynai dar purtosi nuodingas dulkes. Kojos auliniuose žlegsi prakaite. Nepatogus brezento apsiaustas kliūva už šakų. Romualdo taisyklė darbininkams: palikt tik kai grėsmė visai grupei akivaizdi. O čia kas akivaizdu – pusė grupės vieni durniai.

Likus pusantros valandos iki ramybės pabaigos, išgirsta silpną švilpimą. Nojų randa malkinės griuvėsiuose, apsikrovusį papuvusiomis lentomis. Pro plyšius pralindusios dulkės apdegino kairį šoną, neištvėręs nesikasyti sujautrino ranką, ir dabar pusė kūno dega alergijos raudoniu. Bet blogiausia, kad Nojus visiškai trūkęs, švilpimas ir tvarkingai po lentomis paslėptas voveraičių prištampuotas maišiukas – tai viskas, kas liko iš jo sąmoningo suvokimo.
Nojus ilgšis, vidutinio amžiaus ir gyvenimo, stambių kaulų. Jaunuolis su akiniais vėl skaičiuoja – geriau guldyti jį ant apsiausto ir tempti iki mašinos. Rankų raumenys dega beveik iki trūkimo, Nojus dega savo karštinėse.

– Tįskit iki anos mašinos! – iš krūmo išlingavęs Barysa rodo kelią. – Arčiau!

Už kelių šimtų metrų tikrai randa raudoną džetą nublukusiais zebriniais sėdynių apvalkalais. Bakas netuščias. Guldo Nojų ant galinės sėdynės, porininką išsiunčia parvairuot volkswageną.

– Nieko nematei, kieno čia mašina? – klausia Barysos.

– Tuščia! – sako.

– Pasiskolinsim, – nebėra laiko svarstymams.

Džeta įpratus šokinėti miško keliukais, pati ištrūksta į magistralę. Ryškėjant Romualdo imperiją užspaudusiems Sosnovskio barščių laukams, Barysa iš kišenės išsitraukia „Milka“ šokolado plytelę.

– Iš kur? – Anatolijaus ausų dugne vėl rieda akmenys.

– Buvo mašinoj. Nori?

Apsisukt jau vėlu, purto galvą ir spaudžia pirmyn.

*

– Kaip manai, ar aš jau darausi blogas žmogus?

Vakarėjant, nutykus dar vienai smėlio audrai ir Nojaus girtoms dejonėms aptilus Romualdo name, kartais naudojamame kaip laikina ligoninė, Anatolijaus klausimas man skamba patetiškai. Sėdime svečių namelio pavėsinėje, čia jis aptiko mane rašančią reportažą. Kai kurie ateina išsipasakoti, pradedu jų vengti. Bet jaunuolis su akiniais, iki šiol neturėjęs įdomaus gyvenimo istorijos – su juo vyksta šis tas, kas visai mūsų keleivių grupei gali pakelti ūpą.

Esame užstrigę lygiai savaitę. Romualdas po paros atšaukė mums karantiną, leido susisiekti su Keleivių pervežimo grupe, pasidalino informacija, rodančia, kad esame saugūs ir gauname pagalbą. Mikriuko radiatorius buvo beviltiškai pramuštas, jį taisant išlindo variklio gedimai. Sutartyje su Keleivių pervežimo grupe numatytas punktas – esant galimybei, keleivius kuo greičiau paimti iš laikinos apsistojimo vietos. Tik jei apsistojai ne grupės oficialiai rekomenduojamame taške, greičio terminai gali būti kiti. Prisidėjo ir judėjimą apsunkinanti stipri audra. Su Keleivių pervežimo grupės atstovais derėjomės, kad mus paims po savaitės – jei per tą laiką neprikelsim mikriuko. Vairuotojas graibėsi už beretės spjaudydamasis, kad draudimas visko nepadengs. Su Romualdu suderėjome: atidirbsime už viešnagę, taip Anatolijus prisidėjo prie darbininkų barako būrio. Montažo praktika ir elektroninių mokymo sistemų specialisto patirtis jam čia visai nepadeda. Užtat gera apylinkių atmintis iš daugiadienių baidarių laikų, programavimo žinios ir neblogi žvejybos įgūdžiai duoda taškų.

– Džetą Barysa iškart norėjo atimti, jis rado, – susiraukia jaunuolis su akiniais.

Nujausdamas tokią baigtį, perduodamas Nojų į Romualdo ir jo žmonos rankas, pasakė – vienišius Kailis paskolino apsiaustą, reiks grąžint, kaip ir džetą. Išgirdęs minint Kailį, Romualdas sugrikšėjo dantimis ir liepė Barysai prie tos mašinos nesiartint.

– Aš vis galvoju… Kieno ji, kieno tas šokoladas? Ar ten galėjo būti vaikų? Ar aš blogas žmogus, nes išvežiau Nojų, kuris ne toks jau geras žmogus, kitų žmonių mašina, ir juos užklupo audra? Ar aš blogas žmogus, nes paklusau Romualdui ir nevažiavau mašinos grąžint prieš audrą, važiuosiu tik rytoj?

Anatolijus kalba, už vartelių, vejama šuns, pradunda ožkų banda. Kai pirmąkart stojome daryti ožkų darbo, atrodė kaip nuotykis. Ožkos nuėda nemažai barščių masės, jas kartais išleidžia pasiganyti už vartų. Kai ožkos ilsisi ir ėda nenuodingose ganyklose, jas keičia pjovimo įrankiais apsiginklavę žmonės. Praretinti barščių kolonijas tenka kone kasdien, kitaip tuoj pat įsibraus į gyvenamus ir dirbamus plotus. Tų ožkų pienas nevartojamas, apkartęs, jos išgyvena nuo trijų mėnesių iki metų. Kasdien reikia apžiūrėti bandą, nusilpusias šalinti. Jų mėsa irgi ne visada vartojama. Per savaitę barščių laukuose apsinuodijusios pasilieka bent penkios ožkos. Dar dvi ar tris tenka užmigdyti.

Pirmąkart pamatę, kaip darbininkas bando sugauti iš bandos tiesės išsprūdusią, niežulio nukankintą ožką, juokelius apie ožkų darbą ir mus baigėme. Paskui kažkaip apsipratome.

Jei ne ožkos, mums barščius pjauti reikėtų dažniau, o siaubo kaskart užtiškus syvų ant apsauginių drabužių ir taip užtenka.

– Gal mes čia ne visai žmonės, gal pusiau ožkos? – sako jaunuolis su akiniais.

Anksti ryte jis išvažiuoja grąžinti džetos ir negrįžta dvi paras.

Šį projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Reportažai iš karantino: užmirštos „Romu“ kaimo pramogų imperijos galva rado naują kelią

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia.


Keturi lankininkai saugo sodybą Molėtų rajone, nepažymėtą Keleivių pervežimo grupės žemėlapiuose. „Mūsų tikslas – pratintis prie keisčiausių sąlygų. Dabar lankai, pernai – ietys ir oriniai šautuvai“, – sako sodybos šeimininkas, nedidukas, pro akinių viršų žvilgčiojantis oraus amžiaus vyriškis – jis sutvėrė imperiją, paskui nulipo nuo sosto ir leido išsipildyti atstovaujamajai namų demokratijai. Penkių namų, sujungtų žvyrkelių arterijomis per rapsų laukus.

„Romu“ – taip vadinosi užeiga atnaujintoje dviejų galų troboje rusvu banguotų lakštų stogu, po bankroto, atslinkusio su pirmaisiais ištęstais karantinais, perdaryta į žlugusio imperatoriaus gyvenamą namą. Pramogų parkas su virvėmis tarp medžių, kukurūzų labirintais ir basų kojų takais išnyko, kaip ištirpsta vaizdai nespalvotose nuotraukose, liko tik pora tvenkinių, knibždančių karosų, karpių, amūrų ir šamų.

„Romualdas“, – iškelia ranką pasitikdamas išlindusius pro savadarbį dezinfekcinį tunelį, į kurį patenkame atvėrus ąžuolo lapais apvytus vartus.

Vienas iš lankininkų, aukštas kaitros aptirpdytas studentiško amžiaus jaunuolis – Romualdas Antrasis. Titulas limpa, nes vaikšto tiesus, tankus ūsų šepetys – kaip senelio. Nedvejodamas iškrapštė visus iš mikriuko, šis liko už vartų su atskubėjusiu vyru, persimetusiu per petį dezinfekcinio skysčio kanistrą, apsikarsčiusiu žiedadulkių ir alergenų matuokliais. Vairuotojas spyrėsi nesiskirti su mikriuku, lankininkai pasiraukę leido jam iš tolo stebėti darbus, ir pro vartus eiti paskutiniam iš ekipažo.

Romualdas ne iš tų romiųjų, nuo dezinfekcinio tunelio kampuotais mostais sugena mus į pavėsinę iškart už vartų – stalas, stogelis, kopėčios, kuriomis ant jo vikriai užsiropščia visai dar paauglys lankininkas. Kitų dviejų nematyti.

Šeimininko anūkas lieka prižiūrėti mūsų, dar keli žmonės sustoja tolėliau. Mikriukas vos iškišęs vyšninį snukelį iš dezinfekcinio tunelio, tarsi įspėjimas: esat tik pusiau įleisti. Vairuotojas trumpomis kojomis mina ratus, bandydamas prisiartinti. Kažkur į mus žiūri ir dar du lankininkai. Jau po pirmojo treniruočių mėnesio jų taiklumas išaugo 15 proc. Niekas neturi ūpo sėstis, susigrūdę lūkuriuojam pavėsinėje, audros švinas ima lydytis – stogu nurieda pirmi lašai. Romualdas prašo kelionės dokumentų, vairuotojas juos turi atspausdintus, senobiškai – gelbėjimosi ratas, kai racija ir telefonai tyli.

„Mes blokuojame ryšį čia, prie vartų – šiais laikais atsargumas yra rūpestingumas. Atvykėliai turi tiesiog palaukti“, – paaiškina.

Nuo pat kelionės pradžios kišenėje spaudžiu lazerių signalais veikiantį pranešimų perdavėją, jis nuolat pulsuoja informacijos impulsų pliūpsniais. Keleiviai davė sutikimus mūsų odisėją fiksuoti visais būdais. Jeigu nebus ryšio, redakcijos kolegoms teks kapstytis toje begalinėje šifruotėje.

Paprašo kol kas grįžti į mikriuką, vos jame įsitaisome, lietus virsta pilko betono siena, užgriūva talžydamas metalą. Romualdas antrasis, įtraukęs galvą į neperšlampamos striukės kapišoną, stovi visai arti vairuotojo durų. Jis iš tų jaunuolių, kurių veiduose beveik nenusėda nekantra.

Kartą per metus kiekvienas iš keturių namų išrenka žmogų, norintį ar galintį, o kartais abu iškart, mokytis apsaugos. Penktasis namas nerenka nieko, jame Romualdas su žmona sprendžia gerokai susitraukusios imperijos reikalus. Šių metų meistrystė, lanko, kurios vos ne kasdien imasi šalia kitų darbų, Romualdui Antrajam sekasi geriau už kitas pamokas.

Žmonės pavėsinėje negaišta tartis, matė, kad Linukas ir šuo gąsdinasi griausmo. Romualdas atšlepsi žolėmis apkibusiais guminiais, pamoja keliems padėjėjams lėtai stumti mus trinkelėmis klotu keliuku. Jo pradžia apsodinta krūmais, ne iškart atsiveria vaizdas į pastatus ir kiemus. Kairiau, įrėminta medžių, Romualdo dviejų galų troba, pakalnėje pūpso pirtelė. Aukščiausiame kalvos taške – akmenų ir augalų juosiamas Romualdo sūnaus Romualdo Pirmojo, šiuo metu skubančio varyti techniką iš laukų, namas, šuns būda, keli tujų tiesės atskirti svečių nameliai, dešiniau – pastatai technikai ir derliui laikyti. Nuo kalvos matyti su lietaus pilkuma susiliejusi gelsva rapsų laukų dėmė, joje rausvuoja darbininkų barakų stogas. Kažkur turi būti ir kiti du namai.

Mikriuką spėriai nuritina iki svečių namelių. Ar mes svečiai, ar priverstiniai darbininkai? Romualdas pabarbena į langą:

– Paskirstėme vietas, kaip mums atrodė, paskui žiūrėsim. Daiktus padėsim nunešt, mašiną nusistumsim į garažą apžiūrėt.

Pakviečia išlipti po kelis. Vairuotojui leidžia paskutiniam palikti šios kelionės laivą. Svečių nameliai kvepia šviežiomis lentomis, visuose po nediduką židinį. Kišenės dydžio prieangyje – dezinfekcinė sienelė, įeinančius suvarpo skysčio srovelės. Sienos plonos, girdėti, kaip gretimame namelyje pravirksta Linukas: jis nori lanko, valgyt ir namo. Tėvai sutrikę, jie keturviečiame pastate atsidūrė kartu su Aiva ir šunimi. Neišeina apsimesti, kad toks žaidimas. Mes dviese su ministerijos darbuotoja, ji įniko kažką žymėtis užrašinėje. Trečias namelis iš kairės – Raimio ir juodaplaukės su rando žaibu, ką tik pro atvirą langą mačiau ją rūkančią po stogeliu. Deimante, durne tu, nesilydyk, spraudė vidun Raimis, parodė jam iškeltą vidurinį pirštą ir nusmelkė iš padilbų mūsų langą, tiksliai atspėjusi, kad žiūriu. Ketvirtame namelyje – jaunuolis su akiniais, vairuotojas ir urna. Yra dar vienas, tuščias ar ne, nesuprasi. Mūsų nešuliai atidaryti pūpso ant grindų ir lovų – klausiamai išsižiojusios gerklės. Skubame nusitraukti šlapius drabužius, sumesti į skalbinių dėžes. Po paros jiems baigsis karantinas, galėsime skalbti.

Apsitvarkyti ir permąstyti padėtį turime pusvalandį. Ministerijos darbuotoja man pasakė du sakinius: neuždarykite lango, man spaudimas; bet čia ne spaudai. Nebeklausiu jos vardo. Romualdas jau trypčioja prieangyje, abu su žmona ant lininių marškinių užsimetę brezentinius apsiaustus, veidus prisidengę apsauginiais skydeliais. Romualdas Antrasis ant lentynėlės pastato telefoną – filmuos mūsų pokalbį.

– Transliuosime visiems namams, paskui priimsime sprendimą, – paaiškina.

Procedūra įprasta, dabar visi viską filmuoja, saugumas svarbiausia, bet vis tiek nejaukiai muistomės. Mūsų telefonus vis dar blokuoja. Klausimai standartiniai: iš kur grįžtate, kur važiuojate, ką gyvenime veikiate, kokios trukmės karantinas jums paskirtas, ar turėjote nudegimų, alergijų, jei taip, tai kiek, kokius vaistus vartojate. Visas pagrindines sveikatos istorijas jau atskleidė kodai kelionės lapuose, pagal įstatymus duomenys apie SBP turi būti vieši.

– Ar anksčiau esate buvę Keleivių pervežimo grupės žemėlapyje nepažymėtuose taškuose? – klausia Romualdo žmona, jos balsas melodingas lyg radijo diktorės.

– Savaime aišku, ne! – pasipučia ministerijos darbuotoja.

– Taip, darbo reikalais, – sakau aš.

Dar pusvalandį po pokalbio sėdime ant lovų, klausomės lietaus ir griaustinio, paskui pasibeldęs į duris Romualdas praneša – ryšys atblokuotas, pusryčiai 9 valandą pavėsinėje prie namelių, tada taisys mikriuką. Spėju paskambinti vyrui ir redakcijai nusiųsti dalį kelionės dienoraščio – audra riaumoja nukąsdama žinias į kitą pasaulį.

*

Ryto šviesa su išblukusiais išsiaudrojusiais debesimis užklumpa mikriuko vairuotoją nepatogiai užsikabarojusį ant pavėsinės stogo, bandantį žiūronais apžvelgti teritoriją. Keleiviai pavieniui ir būreliais slankioja apie tujų gyvatvorę. Iš tos žalios sienos kyšo Romualdo sūnaus, Romualdo Pirmojo, sodybos stogas, matyti ant medinio kuolo iškeltas gandralizdis, daugiau nieko. Įėjimas į svečių namelių teritoriją – pro pintus medinius vartelius, abipus jų po žydėti baigiančių bijūnų krūmą. Priėjus artyn, matyti gėlynai, garažai, ūkio pastatai, vieno jų balkone, susiliejęs su pavėsiu, sėdi Romualdas Antrasis. Žvilgsniu atsimušę į jo kantrų laukimą, nedrįstame žengti už vartų.

– Nu, svoločė! – keikdamasis nušoka žemyn vairuotojas, pastebėjęs, kad lankininkas jam rodo dingti nuo pavėsinės. – Grafika raik laikytis, mašinų taisyt!

Nuo jo sklinda pikto prakaito ir saulės įkaitintos striukės odos kvapas. Prieš reisą susipyko su gyvenimo drauge, sakė, tu, Dareli, normalaus darbo ieškok, kiampenki ant nosies – nei buto, nei mašinos žmoniškos.
Kitoje pusėje gyvatvorės, už namelių nugarų, pakalnėn slysta rapsų laukai, žvyrkeliai, visa tai atskirta medinės raganėmis apvytos tvoros. Vairuotojas čia nenustygsta, jo planui statiškos vietos netinka.

Prieš devynias Romualdo žmona ir sūnus atmina dviračiais, apsikrovę puodais. Pamatuoja mums temperatūrą, žiedadulkių tankį, tikrina alergines reakcijas. Norma. Gauname grikių košės su sviestu, vytinto kumpio, avižinių miltų blynų su medumi ir šilauogėmis, žolelių arbatos, kavos. Pakalbina vaikus, bet neužtrunka. Po pusryčių iš darbininkų barako ateina vyras apsauginiu kostiumu, pasivedėjęs atokiau vairuotoją įjungia tiesioginę mikriuko taisymo transliaciją, pasitaria, išeina. Ryšys užblokuotas nuo ryto, skaniai pavalgę keleiviai riaugteli irzuliu. Atvažiavusi susirinkti indų Romualdo žmona sako, kad iki pietų neturėtume palikti svečių namelių ribos – kol ateis mėginių atsakymai iš laboratorijos. Ji neaukšta, liesa kaip paauglė, šiurkščius gelsvus plaukus susipynusi į pusę nugaros siekiančią kasą. Apsauginis apsiaustas permatomas, ant karės rankos išsprogę užgijusių randų žvaigždynai.

Įdienojus girdime vištų kudakavimą ir gaidžio giedojimą, laukuose burzgia traktoriai. Pro vartelius pradunda ožkų banda, vejama šuns. Kiemo tvenkinyje turškiasi vaikai, jų skaidrūs šūksniai užlieja tujas.

– Gera vieta gyventi, ar ne? – pakėlusi akis nuo knygos, sako Linuko mama pusę pavėsinės virvėmis ir lazdyno šakomis užėmusiam vyrui.

Linukas gaus lanką.

– Atidarė urną ir paėmė pelenų mėginį. Geri frykai, ką? – sako jaunuolis Linuko tėvui. – Turi laboratoriją garažiuke, neblogai prasisuko!

– Aprūpinta vieta.

Gainiodama šunį aplink namelius, Aiva ant jų stogų, vartų, tvorų suskaičiuoja penkias vėtrunges ir šešis vėjo malūnėlius. Suprantame jų paskirtį, kai pro vartus įpuolęs Romualdas Antrasis kaip viščiukus suvaro visus vidun – po penkių minučių atplūsta piktomis dulkėmis įsodrintas vėjas. Miestuose apie pavojingesnius jų debesis įspėja pranešimai į telefonus, reklaminiai stendai ir garsiniai signalai. Patikrinęs, ar visi užsidarėme langus, lankininkas pranyksta tiesiog tujų gyvatvorėje. Gal turi ten slėptuvę.

**

Po pietų, bulvinių blynų su varškės ir šviežiai raugintų agurkėlių padažu, mikriukas dar nepataisytas. Pas vairuotoją vis vaikštančiam vyrui su apsauginiu kostiumu pro dantis išsprūsta: trantas kaip reta. Su šaltos arbatos stikline įsitaisau žvejo kėdėje po jazminų krūmu. Romualdas atėjo į svečių namelių teritoriją duoti interviu. Čia jo sumanymas.

– Jūs, žurnalistai, per mažai rašot pozityvo, – pasako argumentą.

Kiti negirdi mūsų pokalbio, jazminų krūmas už namelių nugarų, bet ore gali jausti viltingą įtampą – gal interviu yra raktas į laisvę. Keista, kaip nepasitenkinimas būsima karantino vieta, į kurią vykome, virto visuotiniu noru greičiau ją pasiekti.

– Kai prasidėjo SBP, aš praradau viską, – nelaukdamas pirmo klausimo, rankomis suplasnoja buvęs užkandžių ir pramogų imperatorius.

Prieš tris metus tykiai apleistuose užkaboriuose vešėję Sosnovskio barščiai užklupo mus netikėtai. Kone pernakt įsibrovę į ūkių laukus ir kiemus, naikino derlių, nuodingais syvais degino juos kertančių žmonių odą. Sultys prasigrauždavo net pro drabužius, tirpdydavo apsauginius akinius, gadino techniką. Iš pradžių sunku pastebėti tokius pokyčius ir jais patikėti. Prireikia laiko. Trindavome į redakciją ateinančius pavienius pranešimus apie Sosnovskio barščius mutantus, kol jie išsipildė.

Pirmas ženklas buvo vaistažolių ūkio „Ramunėlės ir levandos“ skandalas 2020-ųjų vasaros pradžioje. Keturios šeimos kreipėsi į medikus ir žiniasklaidą, teigdamos, kad po arbatų ir vegetariškų užkandžių ragavimo šioje vietoje visiems prasidėjo keistos alerginės reakcijos. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai, atlikę patikrinimą, nustatė technologinių produktų ruošimo pažeidimų, rado organizmui kenksmingų medžiagų juose, kai kuriose patalpose nebuvo vykdoma efektyvi kenkėjų – vabzdžių ir graužikų kontrolė. Kol specialistai apdorojo duomenis, ramunėlės su levandomis užsidarė.

Per porą mėnesių patikrinus 188 registruotas panašaus tipo įstaigas, 94 iš jų, paėmus mėginius, pasitvirtino vartotojų skundai dėl tiekiamo maisto – daugiau kaip 80 proc. tirtų maisto produktų buvo aplipę Sosnovsio barščių žiedadulkėmis, 25 proc. geriamojo vandens turėjo sudėtyje furanokumarino, labai stipraus alergeno, kuris randamas visose šio augalo dalyse. Ūkiai ir maistavietės pakelėse cypdami krito iš verslo padangės, ir šis perseidų lietus su savimi nusitempė „Romu“ imperiją – rugpjūtį žiedadulkės ir invazinių augalų sultys iš kojų išvertė visą joje viešėjusią 52 žmonių kvėpavimo praktikos stovyklą. Romualdas prakaitavo vežiodamas nukentėjusiems klientams į ligoninių palatas atsiprašymo vištienos sultinį, mokėdamas administracines baudas, kasydamasis ūsus prieš žinių reporterių kameras, rodydamas jiems apdegintas rankas – ne iki galo išsipildęs ūmus noras išpjauti pastatus supančius barščių laukus, prie kurių saugiai mėgdavo fotografuotis pramogautojai.

– Nė sapnuot nesapnavau, kad jie ateis į mano kiemą, – palinksta arčiau, įsitverdamas į kėdės ranktūrius užgyjančių ir vėl atsiveriančių pūslių randų išvagotais pirštais. – Tada tai jau deginau juos, pjoviau, presavau į plytas su moliu, purškiau visokiais dustais, dantim tik negraužiau! O va, paskui, vaikščiodamas apvyniotom rankom, nė pjūklo nesuimsi, nė kirvio, palei laukus mindamas, susitaikiau. Verslą jie iš manęs atėmė. Bet ir apsaugojo. Mažiau landžiojo komisijos, reketininkai bijojo lįst.

Peržiemojo sunkiai. Išpardavė net numylėtus stručius paskoloms išmokėti. Pavasarį Seime priimtas SBP – Sosnovskio barščių problemos – įstatymas įpareigojo nuosavos žemės neturinčius, ūkine veikla nesiverčiančius gyventojus atlikti 1 dienos per mėnesį darbo prievolę nurodytuose arčiausiai esančiuose ūkiuose arba jų asociacijų valdomose prekyvietėse. Valstybės dalinai kompensuojamos papildomos darbo rankos Romualdo verslui suteikė antrą kvėpavimą. Pradėjęs nuo agurkų ir braškių šiltnamių, jis greitai atsistojo ant kojų ir išsiregistravo iš visų įmanomų valstybės paramos programų. Jau antrą vasarą ant pramogų imperijos griuvėsių veikia atstovaujamoji keturių kaimynų namų ir vieno darbininkų barako demokratija. Jų gyvenimus tankiai apsupę Sosnovskio barščiai naikinami saikingai, rapsų laukai prigamina masės kitų ūkių imperijų degalams, žmonės, gyvuliai ir valgomas derlius griežtai saugomi nuo vėjų atpučiamų nuodingų žiedadulkių, užteršto vandens ir tūkstančių oru planiruojančių sėklų. Romualdas kolekcionuoja senovines knygas apie ūkininkavimą, atsisakė alkoholio ir riboja gyvulinį maistą, pasninkauja, veda terapinius kvėpavimo seminarus, pirtis ir nuolat tobulina savo demokratijos sistemą. Jo 16 hektarų ūkis, susijungęs su kitais, dirba amžinuoju išlikimo varikliu.

– O kaip sugalvojote lankininkus? Ar kas nors iš jūsų mokėjo naudotis tokiais ginklais? – klausiu akies kraštu stebėdama, kaip iš rapsų lauko gilumų išnyra du berniūkščiai, nešini žaisliniais lankais – neturi teisės prisidėti prie besimokančių vyresniųjų, bet gali mėgdžioti.

– Žiūrėjau apokaliptinius serialus, – prisipažįsta.

Televizoriaus dabar jam nebereikia, nors sūnus turi.

– Sunku su tais lankais, – atsidūsta. – Bandom medžiot, tai kaip kada… aišku, su ietimis visai prastai buvo.

Vis dėlto į ūkį jis kartais atsikviečia mokinių, darbas mainais į žinias apie natūralų gyvenimą šalia barščių. Kai kurie atvyksta į mokamus seminarus. Gyvenimas barake kartu su darbininkais – ne priverstinai atsiųstais valstybės, o savarankiškai sprendžiančiais išlikimo klausimus, kartais išmuša jiems dantis ir įjunko užsipilti iš rapsų, bulvių su kruopščiai atmatuotais barščių syvų lašais varoma namine. Ūkyje ir tokie mokiniai praverčia.

Jeigu iš vietos, kurioje sėdime, žvilgsnis galėtų, perbėgęs ūkinius pastatus ir garažus, rapsų laukais užkopti į kalvą dešiniau, įsiremtų į fibrocemento dailylentėmis apkaltą kubą plačiais langais – Romualdo kaimynai Kukauskai ten laiko laboratoriją. Imperija ima mėginius ir pati sprendžia, kokį karantiną uždėti svečiams. Užtenka poros dienų, kad išryškėtų nudegimai – kontaktas su jų turinčiais kartais sukelia alergines reakcijas. Mėginiai daugelį atsakymų duoda iškart, po kelių valandų ar paros. Lietuvoje 2020 metų pirmąjį ketvirtį veikė 168 asmeninės smulkių ir vidutinių šeimos ūkių laboratorijos, palaikančios ryšį su valstybinėmis. Dar 23 dirba savarankiškai, prisiimdamos atsakomybę už tyrimų rezultatus. Kukauskų, ilgametės ligoninės priimamojo seselės ir į išankstinę pensiją išėjusio hidrometeorologo, kūrinys yra viena iš tokių savas taisykles susikūrusių laboratorijų.

– Šita valstybė man nieko nepadėjo. Baudomis apdėjo. Vis skelbia karantinus, žmonės įbauginti. Vietoj to, kad pamokytų išgyventi…

Pašoka nuo kėdės, čiumpa beveik nenugertą stiklinę ir su seilėmis pro dantis čiurkšteli žodelį – baigėm.

– Kiek laiko mus laikysite svečių nameliuose? – atsistoju ir aš.

– Kol išmoksit išgyvent! Ir atidirbsit už paslaugas, – įsiremia pilko tvenkinio drumstumo žvilgsniu ir nusisukęs eina, paskui, lyg ką prisiminęs, mosteli ranka: – Nėr daug to darbo, bet turi būt energijų mainai. Ožkų darbą darysit.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

 

 

© 2024 kur tekstas

Theme by Anders NorenUp ↑