Tag: fantastika

Reportažai iš karantino. Cenzūra ir priverstinė izoliacija!

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia,  IV dalies tekstas čia. V dalis publikuota čia. VI dalį skaitykite čia. VII dalis – čia. 

Penktadienį po daugiau nei penkerių metų darbo pirmą kartą patyriau bandymą jėga sutrukdyti žurnalistiniam darbui. Straipsnių ciklas „Reportažai iš karantino“ naujienų portale naujienos.lt baigtas. Kaip ir mano darbas šioje redakcijoje.

Izoliacija

Dūmai į akis, užsikosėju. Ant sodybos sunkia antklode užkritęs lietus dusina ugnį. Kas vakarą gaunu du krepšius malkų židiniui, man atneša telefoną paskambinti. Mano telefonai, kompiuteris konfiskuoti. Jie sako – laikinai apribotas naudojimasis elektroniniais prietaisais. Dėl saugumo.

Po Linuko sukelto gaisro ir už bausmę skirto žygio rinkti barščių šiltnamyje syvų naminukei berniuko tėvai atsisakė toliau stiprinti „Romu“ apsaugos sistemas, o Romualdas straipsniams apie savo imperiją įvedė karantiną. Lankininkai nenoromis iškrėtė mano daiktus, surinko elektroninius prietaisus. Ketvirtą ryto įgrūdo į mašiną ir išvežė kažkur už Molėtų.

Aš mediniame sodų bendrijos „Auksinis ūsas“ namelyje su skardiniu vėtrungės gaideliu, siaura riekė miško skiria jį nuo ežero. Link jo galiu nueiti, pastovėti ant tiltelio. Namelis prieš dvidešimt metų buvo ryškiai geltonas, dabar dažai pablukę, medinės lentos apšerpetojusios, su kerpių taškeliais. Virtuvės langas į žvyruotą keliuką, pusiau užkėstas senos vyšnios, toje virtuvėje nėra kur apsisukti – viryklė, mėlynai geltonų gėlių dėmėmis nutaškyta klijuote aptrauktas stalelio kvadratas. Vieno žmogaus dydžio veranda, kairėje krėslas, dešinėje – krūva pailgų medinių dėžių pomidorams daiginti. Kambarys su išskleidžiama sofa priešais židinį, spinta, nukrauta molinėmis vazelėmis. Du kišeniniai miegamieji antrame aukšte, balkonėlis, apačioje terasa. Šis perpučiamas sodo namelis negali apsispręsti, ar jis gyvenamas, ar jau nelabai. Vasaros pabaigos naktys neįprastai atvėso, tamsa už durų vis anksčiau pajuosta.

Jau dvi savaites mano maršrutas nesikeičia. Atveriu duris iš kambario, vėjas nuo ežero lenda į jas, ir jeigu dar atidarau verandą, skersvėjis išpučia visus sapnų voratinklius. Įšoku į aulinius, užsisegu ant riešo mano vietos duomenis nuolat perduodantį, pokalbius įrašantį laikrodį, aplenkdama miško kraštelį, einu nuo lieptelio pasidairyti. Tada į dešinę, takeliu pro sukumpusius nuo senatvės medžius, skaičiuodama prieplaukas, valtis, katinus. Vėl atgal, į miško riekę, ypač jei palijo ir kvepia grybais. Su kitais grybautojais galiu tik sveikintis. Kiek ten to miško – medžius tuoj vardais vadinsiu. Grįžtu, einu gamintis pusryčių. Skaitau. Žiūriu į ežerą. Iššluoju iš terasos lapus, spyglius, smulkius vabalėlius. Išsivalau židinį. Atsinešu malkų. Redaguoju tekstus „Romu“ profiliuose socialiniuose tinkluose. Natūralus gyvenimas ūkyje. Kyla noras parašyt – autoritarizmas. Administratorius nepatvirtins. Einu takeliu aplink ežerą. Rankomis kriauklėje skalbiu drabužius, pritaškau, valau. Skaitau. Perskaitytą knygą nešu į sodų bendrijos gilumoje raudonai šviečiantį knygų namelį. Pasisveikinu su keliais sodininkais, kalbėtis negalima. Užsuku į krautuvėlę, jos savininkė Romualdo giminaitė, stebi, ar nekalbinsiu kitų pirkėjų. Sukemšu pirkinius į lentynas, šaldytuvą. Klausau radijo. Pietūs. Nusnūstu. Vėl einu į mišką. Skaitau, rašau, dainuoju, išmetu taro kortas. Ateina vietinė niekieno katė. Dalinuosi dešra. Vakarėjant palydi į mišką.

Rizika

Trečiadienį, rodos, tai trečiadienis, einu prie lieptelio pasitikti kylančio mėnulio. Ežeras išspjauna bangas ir sulinkusį žveją, jam iš paskos seka berniukas, įsitvėręs irklų. Pirmi pasisveikina, parodo kelias kibire besiplakančias kuojas. Paprašau paskolinti telefoną paskambinti vyrui, mano išsikrovė. Duoda. Galvoja, esu karantino turistė. Tik va šitam ruože internetas dingsta, o skambint galite. Man to ir reikia, rizikuoju.

Mums dar neatsitokėjus nuo Barysos šiltnamio bausmės ir tazerių, iš Mobilios pervežimo grupės, neatlaikę krūvių, išėjo dvidešimt žmonių. Sveikatos apsaugos ministras pareiškė nepasitikėjimą grupės vadovu, Seimo narių grupė susiruošė ministro interpeliacijai, o premjeras viešai pareiškė, kad grupės veiklą reikėtų peržiūrėti. Šitoje košėje Mobiliai pervežimo grupei sugedusio mikriuko keleiviai tapo nereikalingu druskos žiupsniu. Gavome pranešimus, kad liktume sodyboje mažiausiai dvi savaites, paskui laiką pratęsė dar vienai. Jau įžiūrėjome savo kalendoriuose rudens pradžią. Dėl sausros barščių žiedadulkių audros tapo beveik kasdieniu reiškiniu, kas kelios dienos būdavo uždaromi atskiri rajonai, gyvenvietės, miestų dalys. Mikriuką galiausiai pataisė, vairuotojas Algelis galėjo grįžti iš neįvykdyto pervežimo, bet užsispyrė likti, kol visi galėsim palikti sodybą.

Portalo naujienos.lt redakciją perpirko nauji akcininkai, per tris dienas įvyko restruktūrizacija ir optimizacija.

Trečią užkardymo sodyboje dieną motociklu atbirbė uždusęs lankininkas Romualdas Antrasis. Man skambino. Atsiliepusi į vaizdo skambutį pamačiau naująjį akcininką – keturiasdešimtmetį trumpai kirptą vyruką, kostiumą dėvintį kaip treningą.

– Mums jūs per brangi. Išmokėsime kompensacijas. Rašykite reportažus į blogą, aš mielai tapsiu patreonu, – sududeno.

Ant jo darbo stalo – mergaitės barščių syvų nudegintu kairiu žandu nuotrauka.

Paskambinau Lietuvos žurnalistų sąjungai.

– Normaliomis sąlygomis, – sublyksėjo akiniais moteris kostiumas, – tie „Romu“ gautų įspėjimą ir baudą už trukdymą žurnalistui atlikti savo darbą. Bet jūs jau nebe žurnalistė. O mes apskritai stabdome veiklą.

Pasekmės

Vakarais dviračiu su prie bagažinės pritaisyta pintine atmina Romualdo žmona. Atveža švarių rankšluosčių ar patalynę, valymo priemonių, kaukių, pirštinių, žolelių arbatos, pyrago. Aš jos neragauju, užsiplikau kavos. Kol atmina, kasa išsidraiko ant pečių, žandai užsidega. Atrakina sandėliuką ir prikrauna krepšį arba du malkų – niekada neduoda rakto, tai pamoka. Iš miško atsitempiu vieną kitą sausuolį, ugnies traškėjimas užgožia garsus, kurių nenoriu atpažinti. Pamestų ir barščių nuplikytų šunų ūkavimą. Gailų paukščio riksmą. Vienišą šūvį. Mūsų sodo bendrija rami, sakė man, saugi kaimynystė, bet aplink – na, visko pasitaiko.

Kartais neatsisako pasiūlytos kavos. Džiaugiuosi jos draugija, nes tai visai kas kita nei niūniuoti pačiai sau, nei klausytis radijo. Džiaugiuosi iki tam tikros ribos.

– Prisirašei, mergaite, – sako ji man vieną vakarą, kai tarp arbatos gurkšnių, taip, iš nuobodulio išbandžiau ir arbatą, klausiu – ar seniai šis sodo namelis naudojamas imperijos nepritapėlių izoliacijai. – Tai priimk pasekmes.

Atsidavusi žmona, mama, „Romu“ valdžios ranka? Sunku patikėti tokiu žmogumi, kuris vienu metu sugeba likti aikštėje ir užkulisiuose.

Kasdien skambinu vyrui, tėvams, kartais draugėms. Po dešimt minučių. Atsakyti tų skambučių negali. Vyras izoliacijoje – darbe užklupo barščių žiedadulkių audra, perspėjimo sistemos suveikė per vėlai. Draudimas kompensuos, bet gulėti ištinus ir ryti vaistus nuo alergijos ne pats linksmiausias užsiėmimas.

Jei neredaguočiau tekstų apie imperijos teikiamas paslaugas, vis tiek negalėčiau iš čia dingti. Išsiųstų į darbininkų baraką. Romualdas tokį neatsakomą pasiūlymą iškošė lankininkams grūdant mane į mašiną. Tekstams turiu kompiuterį su vidiniais bendravimo kanalais. Juo mane pasiekia Romualdo ir žmonos nurodymai, „Romu“ socialinių tinklų administratorės žinutės.

– Priimk pasekmes, – sako virš manęs kabanti Romualdo žmonos galva.

Dvi savaites galvojau, kad pasekmė ši asketiška izoliacija. Šįvakar išgėriau jos žolelių arbatos. Durtelėjo liežuvį, gal imbieras. Pasakiau, kad einu įsidėti medaus, virtuvėje dalį arbatos nuliejau į kriauklę, likusį skystį atskiedžiau karštu vandeniu.

Romualdo žmona žvilgčiojo į senamadišką sidabrinį laikroduką ant riešo. Aš kimšau pyragą ir suklususi stebėjau save vidine akimi. Kiek gurkšnių dar neturi poveikio? Kodėl nesusipratau… Perštėjo akis, po dešimties minučių tapo sunku žvelgti tiesiai. Paskui staiga jos galva pakibo virš manęs kaip pilnaties moneta. Po oda jaučiau užsidegant niežulį. Niežėjo ir smegenis, mintys pasklido pūkų kuokštais, paskui vėl grįžo atgal.

– Rytoj nerašysi, nekalbėsi, negirdėsi nieko neigiamo apie „Romu“. Pirmoji pasekmė, – ištarė kabanti galva.

Šis tekstas per kelis kartus iš žvejo pasiskolintu telefonu buvo padiktuotas mano vyrui. Cenzūrą Lietuvoje draudžia įstatymai.

 

Šį projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

 

 

Nuotolinio ugdymo ministerijos darbuotoja – studentės vadavimo misijoje

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia,  IV dalies tekstas čia. V dalis publikuota čia

Vienas švarko ir kelnių kostiumas. Dvi suknelės. Vienas švarko ir sijono kostiumėlis. Ji skrido į komandiruotę, todėl net įstrigusi „Romu“ imperijoje nenustojo rengtis kaip komandiruotėje. „Kai trisdešimt du metus dirbi Švietimo ministerijoje, ir du – Nuotolinio ugdymo ministerijoje, negali apsileisti“, – įsitikinusi ministerijos Regionų nuotolinio ugdymo vyriausioji specialistė Nijolė Bertaševičienė.

Ravėjo imperijos gėlynus ir daržus tais pačiais dalykiniais drabužiais, rusvai brūkštelėjusi lūpas, batų kulniukams smingant į šviežią sliekais kvepiančią žemę. Tvarkingai susidėdavo akinius į dėklą, kai reikėdavo užsimaukšlinti apsauginį šalmą su skydeliu ir stačiakampio išpjova minus keturiomis dioptrijomis. Platus veidas sugriežtėdavo Romualdo žmonai atėjus patikrinti darbo kokybės. „Mes visi čia turime atidirbti, suprantama, bet man – astma“, – su neatremiamu atkaklumu pastebėdavo kiekvieną kartą jai pasisveikinus.

Dažnai matydavau ją stovint apsuptą visomis vasaros spalvomis varvančių žiedų, skambinančią ir metalu kapojančią žodžius telefoniniam pašnekovui. Vis dar ieškojo kelių, pažymų, protekcijų ištrūkti ir buvo pasirengusi. Namelyje, kuriame siaurai gyvenome dviese, užėmė nedaug vietos – dalį turto laikė lagamine, miegojo ant kėdės prie lovos patupdžiusi rankinę su dokumentais ir keliais būtiniausiais daiktais. Į prašymą atsakyti kelis klausimus reportažui reagavo giliu atodūsiu – mačiau, veide pjaunasi troškimo ir pareigos šešėliai. Turite atsiklausti mūsų viešųjų ryšių skyriaus, raštu, žinau, kad gavote leidimus kalbinti keleivius pervežimo metu, bet čia kitas atvejis! Su viešųjų ryšių skyriumi greitai išsiaiškinome, žinojau įstatymus – jokių papildomų leidimų, kol baigsis pervežimas. Vis dėlto Nijolės įspūdžiams teks palaukti, nes įvykiai griūva vienas ant kito. Kaip tik ji tą rytą po mikriuko vairuotojo protesto įrankių būdelėje – sėdėjo su visais ant pledo apsilamdžiusiu švarko ir kelnių kostiumu, rankinė ant kelių – prižingsniavo prie manęs ir paklausė:

– Apie laboratoriją rašysit? Situacija, matot… Aš, kaip vienintelė ministerijos atstovė, galėčiau susisiekti su tarnybomis dėl patikrinimų… Taip nesilaikyti taisyklių!

– Darykite tai, kas, jūsų nuomone, reikalinga, – atsargiai atmušiau klausimą.

Nepritariamai truktelėjusi nosimi, ji grįžo prie įprastų darbų, nepaleisdama iš rankų telefono. Į Romualdo žmonos, atėjusios padėti nešti išrautų piktžolių į komposto krūvą, pastabą apie nesulauksiančias ravėjimo pabaigos morkas mandagiai, bet kietai atsikirto: ministerijos reikalai.

– Aš čia taip nesiplėšyčiau, suprantat, bet jie – nepaleidžia, – putlia ranka pasigraibė apie širdį.

Popietei krentant į pavakarę, Nijolės telefonas jau buvo dukart išsikrovęs, lūpų dažai nusitrynę, o švarke įsispaudusios kūno rievės permirkusios prakaitu. Tik kažkelintą kartą vilkdama pro daržą du krepšius malkų Romualdo pirčiai pastebėjau ją pergalingai mojant prieiti. Sustojau tik dėl to, kad buvo proga tas malkas trumpam padėti.

– Rytoj 9 valandą prasidės pusmetinis nuotolinio ugdymo sąlygų moksleiviams ir studentams patikrinimas visuose šituose namuose pagal Regionų aprūpinimo ugdymui programą. Turiu aprašą, įgaliojimą, žurnalistas tokiu atveju irgi gali dalyvauti, – išbėrė beveik į ausį. – Va, siunčiu Romualdui pranešimą. Kokia laimė kartais, kad mums vis trūksta specialistų!

Žiūrėdama, kaip ji gražiai dėlioja tarpuvagyje pilnus žolių kibirus, kauptuką, padžiauna ant akmens darbo pirštines ir, smigdama kulniukais į dirvą, linguoja ruoštis rytdienos pareigai, galvojau – šiandien atrodo aukštesnė nei 1,65 ūgio.

*
Lygiai 8.57 ryto stovėjau prie Romualdo Pirmojo namo durų, stengdamasi apsimesti, kad nebandau pasislėpti už plačios Nijolės nugaros. Jos tamsmėlynis sijono ir švarko kostiumėlis su atlape įsegtu ministerijos ženkleliu – dviem suremtomis mąstytojų galvomis – be raukšlelės, nors lygintuvo nė vienas mikriuko keleivių namelis neturi. Batai ir prie krūtinės prispaustas dokumentų segtuvas net tviska. Romualdo Pirmojo, tarpduryje atrodančio kalno aukštumo, ir šalia įsispraudusios mažulytės jo žmonos akinių blyksnių Nijolė neišsigąsta.

Continue reading

Reportažai iš karantino. Mikriuko vairuotojas: vieno žmogaus protestas

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia,  IV dalies tekstas čia


Mikriuko vairuotojo, mikliai nuviliojusio SBTF protestuotojų žvalgus link upės, vardas Alginas. Nors visi atkakliai vadina jį Algeliu. Odinei kepurei – penkiolika metų, lygiai tiek reisuoja mikriuku nuo Biržų į Norgę, raižo po Lietuvą. Uždirbo sklypą soduose prie upės, ten iš seno jūrinio konteinerio pradėjo statyti namuką. Baigs – ir ves. Bet kelias vis pašaukia.

– Vasaros nakts, važiuoj, akys limp, nebegal. Radijs kažkokių skystų muzikėlį liurlin. Ir kad šoks per kelių, per kapotų – stirn! Drykst unt krūms – sveik! A širds tėp mušas. Pasilaid rokų, atsidara langų, ir rūka, rūka. Ai, jūs nesuprasit, – pasitaiso kepurę ir nueina atnešt daugiau spygliuotos vielos.

Algelis pirmas šokosi tverti ja vandens pilnų griovių šlaitus aplink sodybą, kai sužinojo, kad SBTF (Sosnovskio barščių taikos fronto) pulkas ateina skriausti ožkų. Turėjome gal porą trejetą valandų, nes protestuotojai mėgsta sustoti prie patikusių barščių guotų paimti pavyzdžių – vis ieško tinkamiausių haliucinogeniniams potyriams. Jei nutrepsės vienu keliu ir palei žiedą už Molėtų dar sumanys pasukti į sodų bendriją „Auksinis ūsas“, apsmaigstytą miestiečių vilomis, gal savo ekologiškas braškes ir vyšnias saugantys sodininkai apmalšins ryžtą atlikti ožkų misiją. Jei eis trumpesniu keliu, viela apsijuosti nespėsime.

– Ožk gal ir durns gyvulys, bet žmogs da durnesnis. Kėp šitėp!.. – tempdamas vielą, burba mikriuko vairuotojas.

Biržuose, tėvų namuose, jis laiko vilkšunį Rojų. Kartu išmaišė visą Lietuvą, keliskart buvo Norgėj. Raukosi dėl sprendimo šįkart jo neimti kartu, nors puikiai žino – keleivių pervežimo taisyklės griežtos, vairuotojo gyvūnai ir artimieji nevažiuoja. „Merg su manim tiek nevažiava, kiek tas šo!“ – rūkydamas skundžiasi blizgagalviui Raimiui, tas užjausdamas paploja per odine striuke aptrauktą petį.

Mylimoji Algelio labai neieško. Kartais, išėjusi pusiaunakčiais perduoti savo lazerinio telefono duomenų į palydovą nukreiptu spinduliu, girdžiu jį nervingai kartojantį: nu kas tau yr, kėp aš tų pinigų atsiųs, stov mašin, da nesumokėja! Kalbėdamas telefonu rūko vieną po kitos, slankioja apie namelius nekantriai trepsėdamas, galiausiai beveik visai nakčiai dingsta garaže pas mechanikus. Tie vyrukai rimti, alkoholio pramogos jiems ne prie širdies, kaip barakų darbininkams, o darbo rankų skubant nuimti vasaros derlių, lūžtant technikai, trūksta. Paryčiais Algelis grįžta patenkintas, už nakties darbą gavęs mikriukui apynauję magnetolą. „Ledas!“ – giriasi per pusryčius pavėsinėje atsinešęs ją po pažasčia, ir visai neįsižeidžia Linuko tėčiui nusistebėjus, kad dar yra žmonių, automobiliuose klausančių radijo.

Romualdas nelabai patenkintas Algelio iniciatyva dėl ožkų apginties. Jis buvo suplanavęs panaudoti vandens patranką.

– Ti gera, bet tegu būn ir viel! – įraudęs, atsitraukęs striukės užtrauktuką, jos skvernais per kiemą plasnoja vairuotojas.

Romualdo žmona linkteli – imkitės visko, ir Algelis centimetrą pakyla nuo žemės. Penkių namų taryba, susišūkavusi racijomis, irgi pritaria.

Mikriuko vairuotojas ne didvyris, bet tai jis vežiojo Baltijos kelio dalyvius iš tėvo pasiskolintu „moskvičiumi“ – ir paskui trynėsi nusuktą ausį už paauglišką lakstymą be teisių. Taip suprato, kad demokratija gali skaudžiai kąsti savo vaikams. Šita 16 hektarų ūkio demokratija jam irgi atrodo neteisinga, garažo vyrai, kuriems bando negrabiai reikšti savo jausmus, palinkčioja ir eina prie darbo.

*

Continue reading

Reportažai iš karantino: rizikingoje paieškoje – ir Girulių stovykloje nukentėjusi penktokė

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia.  


Penktokė Aiva kaip ką tik atsiradęs apgamas, kurį su nuostaba vis tyrinėji pirmas dienas, o paskui pamiršti. Su ja ramu sėdėti išplėštoje skydinėje, kol pro šalį eina ir eina protestuotojai, šįkart – Sosnovskio Barščių Taikos Frontas (SBTF). Priklausomi nuo preparatų iš augalo sulčių, draugingi ir greiti pakeliui pasitaikiusius daiktus ar žmones mainyti į produktus ir paslaugas su vietiniais ūkininkais.

Aivos tėvai Anglijoje, pačiame skyrybų įkarštyje, seneliai Kretingoje, šoke. Giminė nesėkmingai užvertė Ekstremalių situacijų komisiją, Keleivių pervežimo grupę ir krūvą institucijų skundais dėl galimos nesaugios aplinkos vaikui. Sodybos teritorijoje už ją atsako Romualdas, šioje buvusioje skydinėje, dydžio kaip tik dviem žmonėms – aš.

Pati Aiva niekuo nesiskundžia, tik per šias dienas ilgėjosi savo elektrinio paspirtuko – sodyboje juo aplėktų daugiau nei su senu dviračiu, kurį atvežė Romualdo žmona. Vaikai skraido tais dviračiais, vežiodami smulkius siuntinukus, maistą darbininkams, vykdo lankininkų pavedimus stebėti aplinką. Aivai teko prie jų prisidėti, nes sodyboje kiekvienas turi dirbti. Kartais vaikai šaiposi iš jos rankos, keliskart užtikau mergaitę įlindusią į jazminų krūmą už savo namelio, apsikabinusią uodega dulkes plakantį Rokį. Bet Aiva niekam nesiskundžia, ir Linuko mama, pajutusi atsakomybės dūrį, kol mažieji dviratininkai pietauja, visų dviračius, pačios Aivos irgi, suriša vienu neišpainiojamu vielos mazgu. Spręsdami mazgo problemą, vaikai susidraugauja.

Dviratis svarbus Aivos istorijoje. Mindama jį, mergaitė sugebėjo pirmoji pranešti apie Sosnovskio Barščių giraitėje paklydusius stovyklos draugus Giruliuose. Vairavo viena ranka.

Dviratį į bagažinę įsimetė ir Anatolijus, jaunuolis su akiniais, išvažiavęs ieškoti, kam grąžinti pasiskolintą džetą, su kuria į Romualdo valdas parvežė sužeistą Nojų. Po paros mūsų mikriuko komitetas, valandą prastovėjęs prie Romualdo namo, stebimas lankininkų ir dar kelių apsaugos vyrais pasivadinusių žmonių, išsireikalavo organizuoti jo paiešką. Dygtelėtas kaltės Nojus pasisiūlė kelis mūsiškius priimti į savo darbo džipą, Romualdas Antrasis šoko ant motociklo – va, ir visa komanda. Džipu dar važiavo mikriuko vairuotojas, Raimis, aš, Aiva ir šuo, išmokęs Anatolijų surasti bet kurioje sodybos vietoje.

Mums puikiai ėjosi. Greitai suradome tas vietas, kuriose žvejojo ir klaidžiojo visi trys vyrukai. Tikrindami apylinkes, aptikome Kailio pavėsinę, ten jis laikė jaunuolio dviratį. Raimis sugriebė į nagą peilio nespėjusį išsitraukti vyrioką, užlaužė rankas, ištvėręs nosį laužiantį dvoką – taip sužinojome, kad Anatolijus dviratį pats paliko, išgavo pažadą pranešti Romualdo žmonėms, jei negrįžtų po paros.

– A trys praėjo, a tikra? – muistėsi Kailis, kol vyrai grūdo jį į džipą.

– Prisisprogai! – spjaudėsi Raimis, išspardęs pavėsinėje kažkokius puodus, nuo kurių trenkė žolėmis ir spiritu.

Aiva sutiko paskolinti šunį, sutiko likti su manimi ir mikriuko vairuotoju pavėsinėje, kol jie patyrinės apylinkes. Pripratusi laukti – mamos ir tėčio iš darbo, pagerėjimo ligoninėje, kelionių pas senelius ir atgal pabaigos.

– Gaila, kad močiutė beveik neleidžia nuotykių, – atsiduso, net nosimi prisiplojusi prie polietilenu aptraukto pavėsinės langelio.

Programėlė „Mano aplinka“, rodanti orus, taršą, vėjo kryptį ir greitį, alergenų tankį, įspėjo apie lengvą žiedadulkių gūsį netoliese, tad trumpam užsidarėme.

Continue reading

Reportažai iš karantino. Iššūkis: iš elektroninių mokymų sistemų specialisto į sodybos darbininką

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia. II dalį rasite čia.


Jaunuolis su akiniais braunasi per dilgynes iki pečių, rankomis bloškia į šonus žingsnius lėtinančias viksvas. Meškerė nutrauktu valu kliūva už visos tos žalios masės, didoki skolinti auliniai verčia iš kojų. Ausį veriantys signalai pasikartojo dukart, vadinasi, pasiekti grabelį volkswageną liko 10 minučių. Jau matyti ant skardžio krašto, aplipusio pušimis, sidabrinis šonas. Vilniuje jis net nebėgiojo, o dabar skuodžia kaip didelis, iš akies peršokdamas bebrų urvus.

Porininkas kitoj upės pusėj parodė, kad slėpsis po gumine valtimi – kaip tik vietos vienam žmogui pralaukti nuodingų dulkių ir Sosnovskio barščių žiedadulkių audrą. Kiti du grybauja. Šlaitas status, jaudulys pradangina nežymų takelį, ir mašiną pasiekia uždusęs. Kimba į dureles – rimti diedai, grybaut jiems lengviau, daugiau laiko naminukei – neatplėši, užrakinta. Volkswagenas tuščias, įkaitęs kaip troškintuvas. Ima daužyti langus. Spiria į duris. Kur tie grybai?! Kur tie jobani fucking…

– Nooojau! Baryyyysa! – šaukia į pušų viršūnes, klibindamas duris, bagažinę, skaičiuodamas širdies dūžius – sekundes iki trečio signalo.

Niekam tavęs nereikės, išlydėjo iš įmonės, kurioje nebaigė montažo praktikos. Ir dabar šie žodžiai kala kažkur ausų dugne, kiekvienas žodis akmeniu rieda į kojas. Staiga atsimena – pravažiavo skylėtą negyvenamą sodybą. Nepaleisdamas meškerės, įšoka į keliuką, trys žingsniai – trečias signalas.

Penkios minutės. Bėga visai nutykęs, nebandydamas galvoti apie tai, kad signalizavo ne jų mašina. Pušys kvepia vakaro nuoilsiu, oras tąsus, virtęs koše. Ąžuolas. Šulinys. Trys minutės. Sodyba įgriuvusiu stogu, bet dar tvirta, langinės ir durys uždarytos. Bėga aplink, bando atsiplėšti įėjimą – stipriai užrakinta, užkalta. Neužteks laiko! Oras tirštėja. Užuodžia aitrumą, spaudžiantį gerklę. Anksčiau jis būdavo vos juntamas, paskui užtekdavo įsimesti į burną antihistaminų, užsidėti kaukę. Dabar net su apsauginiu kostiumu ne visada išsisuksi. Jei turi apsauginį kostiumą. Nojus su Barysa jam išduotą atėmė, prastūmė už butelį.

Minutė. Tos langinės lyg kliba! Rauna įsiręžęs, nepasiduoda! Reikia akmens, meškerė neatlaikė. Bėga į pašalį, ten lyg buvęs gėlių darželis su akmenukais. Giliau po obelimis kažkas boluoja. Pusė minutės. Holy shit! Visai sveika polietilenu aptraukta pavėsinė! Šoka prie durų, nerakinta, įvirsta vidun vis dar gniauždamas pusę meškerės. Sudrimba ant suolo. Laikas. Sausas dulkių ir žiedadulkių krebždesys į sienas. Šlapimo dvokas viduje. Pavėsinė maža, trys suolai, staliukas. Ant suolo priešais voliojasi antklodė, sukruta ir išspjauna plaukų kaltūną, ranką su peiliu.

– Ką yyyr? – kaltūne atsiveria akys.

Dar prieš savaitę būtų pasvarstęs pulti atgal, į audrą. Išlikėliai vienišiai audras nešiojasi su savimi.

– Ramiai, seniuk, – jis nebe toks, kaip prieš savaitę. – Audra! Mašina neatsidaro. Išsislapstėm.

Meškerę suspaudžia tvirčiau. Ranka su peiliu dingsta. Liesa, gyslos išpampusios.

– „Romu“ mėsa? – tikriausiai čia apie darbininkus.

– Kol kas. Teko apsistot, – kaip pasakyt tiek, kiek reikia, užčiaupt drebulį balse?

Kaltūnas nusižiovauja. Žmogelis iščiulptais syvais, o akys skysto šokolado rudumo, imtum ir šoktum į jas. Jaunuolis su akiniais pasitrina skruostą, nubraukia nematomą voratinklio draiskaną. Sujudėjus antklodei, aitrus šlapimo kvapas persipina su prakaito ir čiobrelių. Tik dabar pamato pavėsinės palubiais sukabintus žolių ryšelius, porą rūkytų žuvų, kiškio skerdenėlę.

– Kuo jūs vardu? – klausia nurydamas šleikštulio seilę.

– Kailis.

Pusiausėdomis dairosi, uodžia orą, labiau susidomėjęs audros krebždesiu už sienos. Jaunuolio raumenys įtempti, viena ranka ant suolo, prireikus bus lengviau pašokti.

– Aš Anatolijus. Gimiau per Anatolijaus uraganą 1999-aisiais, štai kaip, – kol kalba, jaučiasi tvirčiau.

Kailis kasosi pilvą.

– Užsilenksi, Anatolijau, – burbteli. – Tie kiti paliko?

„Romu“ darbinykai ne dievo avelės, suskamba ausyse girgždus Barysos juokas. Kai paklausė, kur dingęs jo grybavimo porininkas Jonas. Kai užkliuvo už ilgų nusitašiusio Nojaus kojų – pro vartus gaudyti paklaikusių prieš audrą ožkų išėjo abu su Barysa, o tas buvo beparsivelkąs vienas.

– Grybaut ėjo, nespėjo gal grįžt, – piktai gūžteli pečiais.

– Užsilenksi, Anatolijau.

Nebesikalba, klausosi į sieną besidaužančios musės. Dulkių ir žiedadulkių gūsiai greitai išsikvepia. Kailis sukruta, pasikrapštęs savo pusėje, atsidaro kažkokią angą, apsižiūri.

– Gera yyyr, – nusprendžia. – Tris valandas ramu.

Jaunuolis su akiniais kyla nuo suolo.

– Pala, – sustabdo, tiesdamas chaki spalvos gniutulą, – šitą skolinu.

Susisiautęs į dėmėtą, dvokiantį brezento gabalą, burną ir nosį įtraukęs į džemperio kaklą, gūrina keliuku. Po audros dar bent keliolika minučių geriau pasisaugot sėdančių dulkių. Tarp medžių sublyksėjus sidabriškam volkswageno šonui, atitoksta – nepaklausiau, kaip tą skolą grąžint.

Automobilis išspjauna savim patenkintą Barysą, iš netašyto stulpo skobtą senį – niekas neatsimena, kada jis, neaukštas, plačiapetis, galėjo užsirist ant sprando iškart du bulvių maišus, niekas neatsimena jo nosies, neišmargintios sprogusiu kapiliarų žemėlapiais.

– Kur valkiojatės? Mašina buvo užrakinta! – spjauna žodžius į tą nosį. – Kur Nojus? Irgi palikai?!

– Aaaš… radau kitą mašiną, sveiką. Pasignalinau, – šypsosi Barysa ir glosto nupiepusią barzdą. – Pats vos spėjau.

Jis vis dar laisvai užsiverčia ant sprando bulvių maišą. O Anatolijus vis dar yra jaunuolis su akiniais ir nulaužta meškere rankoje.

– Einam, mūsų pareiga jį surast, – sako, ir senis, jo nuostabai, eina.

Praeina pusvalandis nesėkmingų paieškų, grįžta porininkas, per žoles vilkdamas valtį su kibire besiblaškančiais šapalu ir karšiu. Normalūs žvejai neleistų kankintis, bet šitiems sakyk nesakęs. Barysa košiasi per krūmus pasilinguodamas, įkaitęs – mašinoje dar buvo pustuštė pūslė. Porininkas keikiasi aptikęs, kad jam nepaliko nė lašo.

– Liko dvi valandos ir dešimt minučių ramybės, – garsiai skaičiuoja Anatolijus, – Grįžt penkiolika minučių.

Volkswageno rakteliai vis dar Barysos kišenėje, įkalbina nerakint. Bet kaip nusaugot, kad pats neišvažiuotų. Miškas po sausos audros pritilęs, didesni sąžalynai dar purtosi nuodingas dulkes. Kojos auliniuose žlegsi prakaite. Nepatogus brezento apsiaustas kliūva už šakų. Romualdo taisyklė darbininkams: palikt tik kai grėsmė visai grupei akivaizdi. O čia kas akivaizdu – pusė grupės vieni durniai.

Likus pusantros valandos iki ramybės pabaigos, išgirsta silpną švilpimą. Nojų randa malkinės griuvėsiuose, apsikrovusį papuvusiomis lentomis. Pro plyšius pralindusios dulkės apdegino kairį šoną, neištvėręs nesikasyti sujautrino ranką, ir dabar pusė kūno dega alergijos raudoniu. Bet blogiausia, kad Nojus visiškai trūkęs, švilpimas ir tvarkingai po lentomis paslėptas voveraičių prištampuotas maišiukas – tai viskas, kas liko iš jo sąmoningo suvokimo.
Nojus ilgšis, vidutinio amžiaus ir gyvenimo, stambių kaulų. Jaunuolis su akiniais vėl skaičiuoja – geriau guldyti jį ant apsiausto ir tempti iki mašinos. Rankų raumenys dega beveik iki trūkimo, Nojus dega savo karštinėse.

– Tįskit iki anos mašinos! – iš krūmo išlingavęs Barysa rodo kelią. – Arčiau!

Už kelių šimtų metrų tikrai randa raudoną džetą nublukusiais zebriniais sėdynių apvalkalais. Bakas netuščias. Guldo Nojų ant galinės sėdynės, porininką išsiunčia parvairuot volkswageną.

– Nieko nematei, kieno čia mašina? – klausia Barysos.

– Tuščia! – sako.

– Pasiskolinsim, – nebėra laiko svarstymams.

Džeta įpratus šokinėti miško keliukais, pati ištrūksta į magistralę. Ryškėjant Romualdo imperiją užspaudusiems Sosnovskio barščių laukams, Barysa iš kišenės išsitraukia „Milka“ šokolado plytelę.

– Iš kur? – Anatolijaus ausų dugne vėl rieda akmenys.

– Buvo mašinoj. Nori?

Apsisukt jau vėlu, purto galvą ir spaudžia pirmyn.

*

– Kaip manai, ar aš jau darausi blogas žmogus?

Vakarėjant, nutykus dar vienai smėlio audrai ir Nojaus girtoms dejonėms aptilus Romualdo name, kartais naudojamame kaip laikina ligoninė, Anatolijaus klausimas man skamba patetiškai. Sėdime svečių namelio pavėsinėje, čia jis aptiko mane rašančią reportažą. Kai kurie ateina išsipasakoti, pradedu jų vengti. Bet jaunuolis su akiniais, iki šiol neturėjęs įdomaus gyvenimo istorijos – su juo vyksta šis tas, kas visai mūsų keleivių grupei gali pakelti ūpą.

Esame užstrigę lygiai savaitę. Romualdas po paros atšaukė mums karantiną, leido susisiekti su Keleivių pervežimo grupe, pasidalino informacija, rodančia, kad esame saugūs ir gauname pagalbą. Mikriuko radiatorius buvo beviltiškai pramuštas, jį taisant išlindo variklio gedimai. Sutartyje su Keleivių pervežimo grupe numatytas punktas – esant galimybei, keleivius kuo greičiau paimti iš laikinos apsistojimo vietos. Tik jei apsistojai ne grupės oficialiai rekomenduojamame taške, greičio terminai gali būti kiti. Prisidėjo ir judėjimą apsunkinanti stipri audra. Su Keleivių pervežimo grupės atstovais derėjomės, kad mus paims po savaitės – jei per tą laiką neprikelsim mikriuko. Vairuotojas graibėsi už beretės spjaudydamasis, kad draudimas visko nepadengs. Su Romualdu suderėjome: atidirbsime už viešnagę, taip Anatolijus prisidėjo prie darbininkų barako būrio. Montažo praktika ir elektroninių mokymo sistemų specialisto patirtis jam čia visai nepadeda. Užtat gera apylinkių atmintis iš daugiadienių baidarių laikų, programavimo žinios ir neblogi žvejybos įgūdžiai duoda taškų.

– Džetą Barysa iškart norėjo atimti, jis rado, – susiraukia jaunuolis su akiniais.

Nujausdamas tokią baigtį, perduodamas Nojų į Romualdo ir jo žmonos rankas, pasakė – vienišius Kailis paskolino apsiaustą, reiks grąžint, kaip ir džetą. Išgirdęs minint Kailį, Romualdas sugrikšėjo dantimis ir liepė Barysai prie tos mašinos nesiartint.

– Aš vis galvoju… Kieno ji, kieno tas šokoladas? Ar ten galėjo būti vaikų? Ar aš blogas žmogus, nes išvežiau Nojų, kuris ne toks jau geras žmogus, kitų žmonių mašina, ir juos užklupo audra? Ar aš blogas žmogus, nes paklusau Romualdui ir nevažiavau mašinos grąžint prieš audrą, važiuosiu tik rytoj?

Anatolijus kalba, už vartelių, vejama šuns, pradunda ožkų banda. Kai pirmąkart stojome daryti ožkų darbo, atrodė kaip nuotykis. Ožkos nuėda nemažai barščių masės, jas kartais išleidžia pasiganyti už vartų. Kai ožkos ilsisi ir ėda nenuodingose ganyklose, jas keičia pjovimo įrankiais apsiginklavę žmonės. Praretinti barščių kolonijas tenka kone kasdien, kitaip tuoj pat įsibraus į gyvenamus ir dirbamus plotus. Tų ožkų pienas nevartojamas, apkartęs, jos išgyvena nuo trijų mėnesių iki metų. Kasdien reikia apžiūrėti bandą, nusilpusias šalinti. Jų mėsa irgi ne visada vartojama. Per savaitę barščių laukuose apsinuodijusios pasilieka bent penkios ožkos. Dar dvi ar tris tenka užmigdyti.

Pirmąkart pamatę, kaip darbininkas bando sugauti iš bandos tiesės išsprūdusią, niežulio nukankintą ožką, juokelius apie ožkų darbą ir mus baigėme. Paskui kažkaip apsipratome.

Jei ne ožkos, mums barščius pjauti reikėtų dažniau, o siaubo kaskart užtiškus syvų ant apsauginių drabužių ir taip užtenka.

– Gal mes čia ne visai žmonės, gal pusiau ožkos? – sako jaunuolis su akiniais.

Anksti ryte jis išvažiuoja grąžinti džetos ir negrįžta dvi paras.

Šį projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Reportažai iš karantino. Pusiaukelėje

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė.

Pasibaidęs mikriukas smigo į lietaus pritvinkusį debesį, bent taip jautėsi keleiviai, kai jo vyšninis snukelis pavojingai šoktelėjo aukštyn. Išleidęs dejonę, sulingavo, žvygtelėjo stabdžiai, sutraškėjo kelio atramos metalas, ir vairuotojas griebėsi už odinės beretės – vėl užgriuvo, sukos!
Nuotolinio ugdymo ministerijos darbuotoja, tvirčiau apkabinusi rankinę, pasislinko toliau, kartu su kitais keleiviais prisilydė prie lango: dviejų audros debesų properšoje, nuo autostrados beveik ranka pasiekiama, pūpsojo sodyba. Vakarinė šviesa, prasprūdusi pro debesis, variu nudažė aplink siūruojančius Sosnovskio barščių laukus.
– Kelių išvalėt, ane? Užvirta du, 142 kilometran! Aš jum sako, stopudovai pražiūrėjat! – vairuotojas spjaudėsi žodžių ugnim į raciją. – Gal ir vėjs išverte, kų aš žino! Radiatorių prakalio!
Mikriuke kilo sujudimas. Akinių rėmelius pirštais visą kelią nuo oro uosto, kuriame Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos potvarkiu savivaldybės rankiojo sugrįžėlius iš Londono, gramdęs jaunuolis puolė autis sportbačius. Dvi valandos nepatogaus sėdėjimo stabčiojant patikros ir dezinfekcijos postuose iš jo ilgų kojų beveik išsiurbė gyvybę. Vyras su žmona šiaudų spalvos plaukais ir jų šešiametis, sėdynėse nenustygstanti trijulė, rankose visą kelią gniaužiusi apsaugines kaukes, mikliai paslėpė jose veidus. Rankas, ausis ir plaukus išsipurškė apsauginiu skysčiu. Iš judesių matyti – susigyvenę su nuolat ištinkančiais pasiruošimais, tikslūs ir paklusnūs.
– Aš ne Molėtuos gyvenu, man į Panevėžį reikėja! – atsibudęs nuo krestelėjimo, tarp sėdynių link vairuotojo suskubo spraustis susiglamžęs bliuzonas, nenoromis išspjovęs apvalią blizgančią galvą pavandenijusiomis akimis.
– Sėdėk, Raimi, Panevėžį uždarė! – kibo jam į rankovę liesa juodaplaukė, trindama porceliano baltumo skruostą perskrodusį rausvą rando žaibą. – Gi sakiau, siunčia mus į Molėtus laikinai. Apmokės viską. Nu, sėsk!
– Kas tau yra? – sustojo tarp sėdynių, dar pasidavė priekin, bet užkliuvo už kažko minkšto. – Nu… gers, šuo su kauk!
– Roki, ateik! – tarp priekinių sėdynių kyštelėjo rožiniais drugeliais išmarginta ranka, švelniai timptelėjo šuns ausį.
Raimis pasičiupnojo sprandą, dūsaudamas įsispraudė atgal į sėdynę, pakeliui kliudydamas į kaukes panirusios šeimynos lagaminą. Ministerijos darbuotoja kažkam skambino mosuodama rankomis, jos švarko pažastyse plėtėsi tamsios prakaito kūdros. Dudeno su neatremiamu teisuolės atkaklumu:
– Taip negalima, aš jau sakiau: atsiuntė sutręšusį mersą – karantinas ar ne karantinas, komandiruotės turi būt tvarkingos! Tai kas, kad Vilniuje nėra vietų izoliuotis – jūs turėjote laiku užpildyti tą formą, Vida! Paklausykit manęs, jūs privalote…
– Pažėjo, storūs, nėr su ko perpjaut! Karočė, apsaugų nėr darbinių, viskų išėme, kad žmonės su sava tašėm tilptų! Koks skirtums, radiators trūkįs gi, joškin kot! – apibėgęs ratą aplink mikriuką, vėl į raciją įsikibo vairuotojas.
– …su šunimi vienoj mašinoj – ar tai jums atrodo normalu?! – purslojo ministerijos darbuotoja.
– Ir su urna, – tyliai pasufleravo akiniuotasis, pusiau įlindęs į apsauginį kombinezoną – kaip ir kiti keleiviai, ruošėsi išlipti.
Skrydį ir pervežimą rezervavusi jauna emigrantė prieš pat kelionę patyrė alerginį šoką. Vietos lėktuve ir mikriuke neanuliavo. Ji vis dar keliavo sėdynėje šalia jaunuolio ekologiškoje tamsrudėje dėžėje iš kavos tirščių. Prisegta diržais.
Ar mums reikės ją neštis kartu? Ekstremalių situacijų komisijos dar prieš skrydį atsiųstose keleivių pervežimo instrukcijose buvo aiškiai nurodyta: transportui sugedus, patyrus avariją, laikinai negalint judėti, pasirūpinti apsaugomis, klausyti vairuotojo nurodymų ir kuo greičiau susirasti saugią, uždarą vietą, kur galėtų būti įmanoma sulaukti pagalbos. Sodyba galbūt galėtų atitikti šiuos kriterijus. Buvusi graži dviejų galų troba su plačialange veranda, rusvu banguotų lakštų stogu, gyvenama – iš kamino aukštyn į varines sutemas raitėsi dūmelis. Kai kurie savininkai prisiduria nuomodami patalpas karantinuotis. Kai kurie turi ir nuolatinių daug keliaujančių klientų. Izoliuotos miško maudynės, karpių žvejyba, arbata prie laužo per atstumą.
– Jedrion baton! – metė raciją vairuotojas. – Mašinos nepaliksiu! Rūgštim apeis… Reiškias, – atsisuko į keleivius, – stumsim, ane? Iki tos sodybos.
Žmonės vėl sujudo – Keleivių pervežimo grupė, atsakinga už judėjimą nuo oro uosto iki paskirtos izoliacijai vietos, tikriausiai išsiuntė pagalbą? Pastovėsim, palauksim. Žemėlapyje nerodo, kad ši sodyba siūlo nakvynės paslaugas. Jos išvis žemėlapyje nėra, iš tokių laisvūnų tikėkis ko nori. Keleivių pervežimo grupės pagalbos numeris užimtas.
– Rūgštim apspjaudys! – pagrojo pirštais per kepurę vairuotojas. – Galvot raik! Du ant kelia gul, ti bus da kitų. Nespės atvažiuot. Geriau, va, nuo autostrados pakalnėn, pariedės, paskui da šešs šimts metrų pastumsim, ir da biškį…
– Lipam, vyrai! – šokosi spraustis iš vietos Raimis. – Mažiau šnekų, daugiau darbų.
– Kodėl tik vyrai? Kam tie stereotipai? – segdamasi striukės užtrauktuką, įgėlė jauna mama. – Linuk, pabūsi čia, padėsi šitai mergaitei prižiūrėti šuniuką, gerai?
Penktokė rožiniais drugeliais marginta ranka šyptelėjo. Visą kelią sėdėjo taip ramiai, tarsi nepastebėtų aplink srūvančios be artimų suaugusiųjų likusio vaiko vienatvės. Ką mes žinome apie savo pakeleivę? Rimto veido, šypsosi daugiausia šuniui, važiuodama ruošė namų darbus, kantriai vedžiojo planšetėje trikampių ir kvadratų linijas. Į oro uostą atlydėjusi teta trynėsi akis ir niekaip nepataikė prisegti mergaitei ant kaktos užkrentančios mėlynai dažytos garbanos. Sakė, pasitikę seneliai duos velnių už tą spalvotą sruogą, Kretingoje vaikai taip nevaikšto. Bet Londone vaikšto. Kramtė lūpą, kai teta derėjosi su karščio išvarginta Linuko mama – užmesit į ją akį kelionės metu, Kretingos savivaldybė nespėjo parūpinti palydos, kvietimas į skrydį buvo netikėtas. Aš noriu tokios rankos, apsidžiaugė Linukas, jo džiaugsmas sutekėjo į mamos veidą ir virto rūpesčio debesiu. Mergaitė pasitaisė savo mėlyną sruogą, nuvydama nejaukumą: patiko mano ranka? Padarė Skaitmeniniai humanistai, tokia tarptautinė organizacija – nemokamai gamina bionines galūnes visiems, kuriems reikia. Tau dar nereikia. Penktokė rožiniais drugeliais marginta kaire ranka – Aiva, viena iš vienuolikos pernai vasarą vaikų stovykloje Giruliuose rūgščiasultėmis apdegintų vaikų. Viena iš 38 pernai stipriai nuo šio tipo nudegimų nukentėjusių nepilnamečių, kurių šeimoms valstybės išmokėtos kompensacijos nepakako savomis jėgomis įsigyti bioninę ranką.
Taigi dabar Aiva, Rokis ir Linukas lieka, visi kiti – stumt mikriuko.
– Taip negalima, man astma! – protestuoja ministerijos darbuotoja, bet vis tiek išlipa, nepaleisdama rankinės.
Ką mes žinome apie šitą pakeleivę, tvarkingai susidėjusią akinius į dėklą, užsimaukšlinusią apsauginį šalmą su skydeliu – jame išpjautas stačiakampis su dioptrijomis keistai griežtina platų veidą? Niekaip nepripranta prie nuotolinių konferencijų, keli metai iki pensijos, o vis dar prisirenka iš viešbučių nemokamų muiliukų. Šito mes nežinome, tik numanome, nes visiems braunantis laukan iš rankinės iškrenta muiliukas su atspaustu viešbučio pavadinimu.
Tvankuma sunkia visus kaip kempines. Varinė pavakario šviesa ir link autostrados švininius debesis stumiantis vėjas, formuojantis iš jų tykštančias dažų dėmes, dar neužgriuvo properšos su mikriuku. Raimis vienintelis be jokio apsauginio drabužio, kaukės – tik su odinėmis pirštinėmis ir akiniais nuo saulės.
– Čia išpūsts reikals ta pandemija! – atstumia savo moters tiesiamą kaukę. – Va, žaibs tai kai dės į mašinų!
Ką mes žinome apie dvejukę, blizgagalvį prie statybų dirbusį Raimį ir jo liesą porininkę žaibu raudonuojančiu randu, susikišusią į apsaugas? Per tą laiką, kol jis, išvarvinęs liūdesį dėl užkaltos mašinos – sienas uždarė, emigrantus išvarė – į duty free butelį, snaudė, apskambino kelias drauges patikindama, kad veža šmutkių, kaip naujos. Per tą laiką, kol penktokė paruošė matematiką, išglostė jos šunį, išsipurškė skystus juodus plaukus sausu šampūnu, telefonu išbarė sūnų, kad neperskaitė užduotos pastraipos ir kantriai ją išklausė du kartus.
Lauke nejauku, dairomės. Priekyje užvirtę, bet aplink užtvarą, nuo kurios teks atplėšti tą metalo gabalą ant ratų, švaru.
– Ti daba bišk atgal nuo tų užgriuvusių, apsisuksim, ir į tų keliukų nuo autostrados, – rikiuoja vairuotojas. – Graičiau, gal ir daugiau būt ant kelia!
Ką mes žinome apie šį žmogų, įlindusį kombinezonan dėmė ant dėmės, drabužis labiau darbinis nei apsauginis? Atvažiavo kažkur nuo Biržų, savivaldybės nebespėja susirinkti visų po eilinio netikėto karantino paskelbimo strigusių užsienyje žmonių, ir Keleivių pervežimo grupė likusiems be nieko bėdžiams aklai samdo pavežėtojus pagal skelbimus visoje Lietuvoje. Leidimą pervežti keleivius karantino metu turi, o apsaugų ne. Vis krapšto pirštais odinę beretę, keliskart apibėga mikriuką, kol mes visi stumiam, stukteli petimi, spėja įšokti vidun pačiu laiku.
Mikriukas pašėlusiai sunkus, pirštinėse prakaituojančios rankos slysta nuo jo paviršių. Oro uoste su pervežimo ir izoliacijos rinkiniais išduoti vienkartiniai apsauginiai kombinezonai nepritaikyti daug judėti, vos neplyšta per siūles. Persistengusi ministerijos darbuotoja bumpteli galva į mašinos skardą, nubrozdina skydelį. Biudžetinis variantas, išeik į lauką ir neatlaikys.
– Dar vienas užgriuvo, stabdyk! – į mašinos šoną barbena akiniuotas jaunuolis.
Ką mes žinome apie ilgšį elektroninių mokymų sistemų specialistą, gerai pažįstantį apylinkes, nes čia dažnai plaukdavo baidarėmis? Nedaug, tik tiek, kad bute Vilniuje jo laukia katė, netikėtas nukreipimas izoliuotis Molėtuose suardė planą.
Kaip jie atsiranda ant kelio, visai iš niekur. Raumenys dega, varinis ir švininis dangus nugriaudėja visaapimančiu juoku. Ragindami vieni kitus riksmais ir keiksmais, įstumiame mikriuką į autostradon įsičiulpusią žvyrkelio tiesę. Šioks toks kalniukas, parieda. Ministerijos darbuotoja užsikosėja, pritūpia ant žemės. Abipus keliuko – liepų alėja, lipnūs syvai, susimaišę su audros tvankuma, panardina į tirštą oro kisielių. Už liepų alėjos – po vandens pilną griovį. Saugosi. Dar keli šimtai metrų, žvyrkelis pasisuks į kairę, užropos ant aukštumėlės, joje rasime sodybą, apjuostą elektriniu piemeniu.
Linuko mama pamojuoja prie lango prilipusiems vaikams. Ką mes žinome apie moterį, prašiusią stiuardesių pakeisti įrašytus filmukus kitais, kurių autoriai – etišką atlygį propaguojantys kūrėjai? Nedidukė ir tvirta, žvelgia kiek prisimerkusi, turi strazdanų, nebaigtą disertaciją, ką tik prarado programavimo verslą. Ne viską gali daryti per nuotolį, pasakė vyras. Ką mes žinome apie šį vyrą retėjančiu plaukų apskritimu pakaušyje, iš draugų Londone 35-ojo gimtadienio proga gavusį teleskopą permatomame maišelyje ir sugrūdusį jį į lentyną virš sėdynės? Išskyrus trumpą diskusiją su akiniuotu jaunuoliu apie lazerinių telefonų galimybes, jis visą kelią tylėjo.
Varinė šviesa gęsta, vėjo gūsiai čežina apsauginius kostiumus. Kitoje autostrados pusėje, berželių guote, išsilydo žaibas.
– Prė darba! – iškiša galvą pro langą vairuotojas. – Da biškį!
Prieš savaitę audra šiame rajone nuo kalvų nuplovė saulėje įkaitusių, neapsikentusio ūkininko nukapotų Sosnovskio barščių stiebus ir žiedus, vanduo, persimaišęs su nuodingais syvais, užtvindė vasaros festivalio dalyvių palapines. 75 žmonės patyrė įvairaus laipsnio nudegimus, 189 ligoninėje suteikta pagalba prasidėjus alerginėms reakcijoms, 2 ištiko tokia stipri šieno karštligė, kad medikams prireikė ne vienos konsultacijos su kolegomis nuotoliniu būdu ieškant tinkamų vaistų. Festivalio organizatoriai pareiškė stabdantys veiklą pramogų srityje, kol bus pasirūpinta patikimesne teritorijų apsauga. Vyriausybė atšaukė leidimą vasaros renginiams lauke iki tūkstančio žmonių.
Patirti audrą 142 kilometre mes nenorėjome. Stumdami ir pailsėdami išsukome iš liepų alėjos. Atsirėmėme tiesiai į aukštus medinius vartus – du ąžuolų lapais apvyti stulpai, tvirtos lentos. Nuo vieno stulpo sviro virvė su pririštu varpeliu.
– Rimtai? – jaunuolis su akiniais pačiupinėjo tą paprastą įtaisą. – Gal jiems galima parašyti?
– Kų či rašyt, skambink!
Nedrįsdamas apžiūrinėjo varpelį. Raimio palydovė ranka plekšnojo per striukės kišenę, išsipūtusią nuo cigarečių pakelio. Vakar policija išplatino pranešimą, įspėjantį grįžtančius nestabčioti Keleivių pervežimo grupės sudarytame žemėlapyje nepažymėtose vietose. Bet pagalbos numeris užimtas.
– Matai, panašu, kad atsiskyrėliai natūralistai… Transporto taisyti nelabai padės, neturės kuo, – lyg sau, lyg vairuotojui sumurmėjo Linuko tėtis, muistydamasis įplyšusiame kombinezone.
– Apiplėš! Ir dirbsim kaip vergai, niekas nesuras – ar maža tokių istorijų! – gniaužė rankinę ministerijos darbuotoja.
Ūžtelėjęs vėjo gūsis nusinešė žodžius. Reikėjo Londone pralaukti. Vairuotojas nusispjovė, nepiktai – keleivių visatos dreifuoja šalia nepaliestos, jam rūpinčios tik kaip mikriuko organizmo dalys.
– Nu ti turim žurnalistį, tegu paklaus, kėp či išėja. Skambink!
Ką mes žinome apie žmogų, į kurį visi dabar trumpam atsisuko? 1,69 arba 1,70 m ūgio žurnalistė su dviem telefonais, kompiuteriu ir kuprine, sutikusi visus mikriuko keleivius Londono oro uoste. Ji rengia reportažą naujienų portalui apie norinčių grįžti paskelbus karantiną lietuvių pargabenimą į šalį. Po skrydžio jai vis dar užkritusios ausys. Vienas telefonas tuoj išsikraus nuo rašymo. Labai nori į tualetą ir pasikasyti akis, nes prakaitas sunkiasi į lęšius. Akys mėlynos. Aš ta žurnalistė.
Nespėju pasiruošti klausimui, nes iš liepų prie vartų kaip katės išsliuogia du pavidalai ir sustoja per kelis žingsnius nuo mūsų. Rankose lankai.

***

Šis projektas finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos.

Lapių miestas. I

– Lapės sugrįžo į miestą, – praskleidusi virtuvės lango užuolaidą, pranešė Geronima.

– Ofisų žiurkių išmislas! Dronas naujų neužfiksavo, – stūgtelėjo iš vonios.

Vis dėlto jis atėjo, neiškentė, pusiau nuskustame žande susimetė medžioklio jaudulio gumbas. Geronima nemėgo to pykčio gumbo, bet dabar, žvelgdama į kiemelio žvyre aplink nudryžusias rudai nutepliotas pašiūres šiušinėjančias lapes apšiurusiais pavasario kailiais, norėjo pasierzinti. Į jos darbo paskyrą jau tris valandas ir septynias minutes neįkrito nė viena užduotis, ir nors kompiuterį laikė atverstą, ant stalo tvarkingai išsidėliojusi administracines priemones, jautėsi pamiršta.

– Matau keturias, – iškėlė keturis pirštus, vos nekliudydama kavos puodelio, – Vikai, gamta atsiima savo, aš tau sakau, ir mokslininkai rašo…

– Tu čia labai nejudėk, a girdi?

Čiuožtelėjęs prie užuolaidos, stebėtinai lengvais žingsniais, nederančiais prie pakumpusios, per languotų trumparankovių marškinių siūles besiveržiančios masės, sustingo stebėdamas. Metras septyniasdešimt trys ir su ūsais, va tau ir didvyris, pagalvojo Geronima, bet juk mūsų kiemui jis toks ir yra – mintis nemaloniai dilgtelėjo skrandį. Vyras dairėsi nubraukęs nuo skruosto skutimosi putų likučius. Aišku, nusivalė į užuolaidas.

– Atrodo, sveikos, – patenkintas pusbalsiu įvertino. – Vyrai drono nekėlė, pietų pertrauka, tai… Nešk šratinuką.

Ji nesiginčydama nuslydo, kaip vanduo nutekėjo nuo kėdės, pasilenkusi nukrypavo iki spintelės po kriaukle – sėdėjo arčiau, ką darysi. Atitraukusi šiukšlių dėžę, nuėmė po ja paklotą guminį kilimėlį, sugraibė išsitraukiančią rankenėlę. Dalis spintelės grindų atsivožė kaip futliaro dangtis, iš jo gelmių iškrapštė lengvą orinį šautuvą – tokį, kuriais šaudoma tire. Tik patobulintą, Vikas viską patobulina, šitas užtikrintai kala iki penkiasdešimties metrų. Vadina šratinuku, nors šaudo ir kulkomis. Iki karantino susirasdavo morčiaus priveiktus benamius katinus ant kiemo pašiūrių stogų, o dabar – na, dabar laikai tokie. Atsargiai spaudė ginklą prie savęs, mintyse keikdama chalato skvernus, kuriuos vis primindavo. Vyras jau buvo be garso atkrapštęs orlaidę, joje susiradęs vieliniame tinklelyje praardytą skylę. Viską atliko lėtais, minkštais judesiais, kurių iškart netekdavo, vos baigdavosi medžioklė.

Atsargiai padavė jam šautuvą, stengdamasi laikytis už nugaros. Norėjo dar pažiūrėti į lapes. Šios knisosi po maišelį, paliktą prie vienos pašiūrės durų. Pavargėlis Bromas, tai vis jo mada šlaistantis po kiemelius prisėti tokių atliekų bombų. Tiek kartų teko išpilti į kriauklę kavą pastebėjus, kaip katė ar varna tąso iš ten kokį bjaurų gabalą. Bet jei ne Bromo maišiukai, tos lapės gal neateitų.

– Neišversk kavos, – įspėjo, puikiai žinodama, kad Vikas, imdamas šratinuką ir su juo susiliedamas, niekada neužkliudo jokio nereikalingo daikto, net jos.

– Nejudėk, – prilipo prie orlaidės, kišdamas vamzdį pro skylę. – Iki pietų pertraukos pabaigos reikia susitvarkyt.

Bet ar jiems tikrai reikia, norėjo pasiginčyt, nors užsimerkusi, kai jis taikėsi ir murmėjo – paimsiu dvi, kitos pabėgs, labai spitrios pasitaikė – matydavo kaimynę Gitą, grįžtančią iš miesto darbų su menku daviniu, kieme nusiplešiančią dulkėmis apneštą, prakaituotą vienkartinę kaukę ir nuspaustu, paraudusiu veidu uodžiančią, ar pro langus besivyniojančiuose tirštuose dukrų verdamos sriubos garuose bus kas mėsiško. Dėl panašaus į gripą ir COVID-19, tik keliskart mirtinesnio, kas kelis mėnesius grįžtančio silpnesne ar stipresne banga COVID-20 viruso, tymų, pasiutligės protrūkių skelbiami ir atšaukiami karantinai, komendanto valandos, nepaprastos padėtys ir laikinos apsaugos priemonės prigamino tiek bedarbių, kad Užimtumo tarnyba juos tiesiog užregistruodavo privalomiems darbams. Menka išmoka ir parama maistu, daiktais ar paslaugomis turėjo kainą. Miesto skolininkai, taip juos vadino, pavydžiai sekdavo akimis žalsvomis uniformomis vilkinčius tikruosius miesto darbininkus, tokius kaip Vikas.

– Viktorai, – tą rudens pavakarę, šlepsėdama kiaurais guminiais jam iš paskos, rodydama į jo rankoje tabaluojančią gyvastį išleidusią lapę, kreipėsi Gita. – Ne darbo metu atėjo, tai kam jums važiuot, rūpintis…

Būtų vyrus įspėjęs, droną pakėlę, reikėtų vežt ištyrimui ir utilizavimui. Bet šiandien ne jo pamaina, o lapei nepasakysi, atslinko prie konteinerių. O Gita ką, sava, šitam kieme jau dvidešimt metų prasilenkia. Atidaviau, nukirto grįžęs, tingiu važiuot. Geronima stengėsi negalvoti, iš ko kaimynė kepa kotletus, sutikusi jos dukras besileidžiančias iš trečio aukšto, kaip reikiant palinksmėjusias, nusuko akis. Paskui liovėsi, nes kai kurie kaimynai pradėjo Viko prašyti pasaugoti kiemą nuo lapių.

– Vaikai čia žaidžia, nesaugu, – sustabdė kitą rytą vėjo perpučiamas chalatas, tik geriau įsižiūrėjus panašus į vos cigaretę nulaikančią kaimynę Rasą. – Mes patys jas sutvarkysim… Empėdė* geri vyrai, bet pats žinai – surinks, išveš, kiemą nachrien uždarys. Oi, atsiprašau, viršininkas. Sunki pamaina. Tai va, mes patys…

Niekada ir neklausė, kaip tris vaikus auginanti ir tris paeiliui užklystančius net per griežčiausius karantinus vyrus laikinai priglaudžianti kaimynė sutvarkė pirmą iš jo gautą lapę. Pamažu nusistovėjo nerašyta taisyklė: kas nors, arba jis pats, pamato kieme priklydėles, patikrina stebėjimo dronais grafiką, ir jei MPD akys kitur, traukia iš slėptuvės šratinuką, o paskui tiesiog išeina iš kiemo, nusisuka nuo lango, kol viskas baigiasi. Neturėjo supratimo, kaip jie pasidalindavo. Tik iš kepamos mėsos kvapų galėjo spėti, kad buvo laikomasi eilės. Jeigu, retas džiaugsmas, neužfiksuota dronų atklysdavo stirna, kiškis ar atliekų smarvės suviliotas šernas, imdavo darbinį šautuvą, greitosiomis sugraibydavo kišenėje nežymėtų šovinių. Tada jau būdavo kitaip. Iš niekur suplasnodavo tamsūs palto skvernai, ilgšis benamis Bromas padėdavo nutempti grobį į rakinamą pašiūrę, švilpčiodamas susižvejodavo drabužio klostėse išblizgintą peilį. Ateidavo kaimynų vyrai, šviežienėlė, šnabždėdavo jiems Bromas, rodydamas, kaip rėžti ir dirti, pjauti ir kapoti. Vikas šiaušdavo plauką nenoromis pripažindamas didesnę meistrystę, bet piktą gumulą nurydavo pradėjus dalintis. Jo teisė pirmumo, jis vadas. Koją pirmyn išmesdavo, glostydavo ūsus, mėgaudamasis lūkesčiu purvinas, vietom kraujo lašais aptaškytas kaukes pasmakrėn nusismaukusių vyrų veiduose. Dalindavo, pats manė, teisingai. Niekas ir nesiskundė. Jei šią vietą nuo laukinių žvėrių valytų oficialiai, apie mėsą tik pasvajot. Dar ir išvis uždarytų butuose dėl pasiutligės grėsmės. Taip vis nutikdavo viename ar kitame kvartale, name, kieme.

Šratinukas nepavedė, dvi atgulė, dvi spruko. Dabar ir tos, ir tos jau ne Viko rūpestis. Mikliai pridengė atplyšusiu tinkleliu skylę orlaidėje, padavė ginklą žmonai, šis nugulė slėptuvėn. Per kiemą jau lingavo kaimynė Rasa, jos vaikai rakino pašiūrę. Vikas nušlepsėjo atgal į vonią, bet prieš atverdamas duris atsisuko:

– Lapės tai ne gamta. Pasiutligė arba mėsa, ot.

Geronima šyptelėjo, išpylė atvėsusią kavą į kriauklę. Atsisėdo prie stalo taip, kad užuolaida dengtų tą dalį kiemo, kur palei pašiūres krutėjo kaimynai. Neįkrito nė viena nauja užduotis. Jos valstybinė įstaigėlė vis mažiau pasigesdavo buhalterės, jau ir taip dirbančios puse etato. Dar šiek tiek – ir taps miesto skolininke, eis rinkti visur besimėtančių panaudotų vienkartinių kaukių, pirštinių, akinių, laistyti ir ravėti žaliųjų salelių, valyti miesto sienose įtaisytų po didesnių dulkių audrų užsikimšusių smėlio filtrų, pristatyti nemokamus maisto produktų davinius ir dirbti šimtus kitų darbų, kuriems neužtenka gerai apmokamų miesto darbininkų rankų. Perliejo glitus nerimo virpulys pagalvojus apie gerokai sumažėsiančias apsaugos priemonių siuntas. Iki šiol jos valstybinė įstaigėlė pareigingai išduodavo kaukes, pirštines, akinius, dezinfekcinį skystį, net vienkartinius apsauginius kombinezonus, paštomatas kieme pasipildydavo laiku. Miesto skolininkai priemonių trūkumą dengdavo patys, medijose nuolat mirgėdavo pranešimų apie nesertifikuotas, brokuotas išduotas priemones ir koronovirusų, pasiutligės, tuberkuliozės, žarnyno infekcijų ar alergijų protrūkius jų bendruomenėse. Miestas atkakliai eksperimentavo mėgindamas miesto skolininkus suburti atskiruose kvartaluose, pasistūmėdamas pirmyn kaskart, kai naujos bangos įgąsdinti ir susilpninti žmonės įsiaudrinę imdavo pritarti ir atsitraukdamas ramybės periodu, pradėjus kelti klausimus, ar taip nepažeidžiamos pamatinės žmonių teisės.

– Demokratija viena, o sveikata kas kita, tik karantinas ir kontrolė laiko miestą, – aiškindavo „Boulangerie“ kepyklėlės savininkė, guldydama Geronimai ant lėkštelės kruasaną su cinamonu, liedama kavą ir naujausias paskalas, dėl kurių bent dukart į savaitę buvo verta sumokėti plėšikišką kainą.

Tapus miesto skolininke, kavą gali gerti ne visur. Gal ne iškart, atsižvelgiant į kelias smulkias buhalterines paslaugėles, bet po kelių stipresnių protrūkių neišvengiamai, „Boulangerie“ savininkė panorėtų nuskaityti jos dirbančiojo asmens patvirtinimo kodą. Tokio, žinoma, neturėtų, teisė sėdėti viduje ir gerti kavą iš puodelio taptų užginta. Kaip ir visur, o ypač šioje miesto dalyje, kur daug įvairiaspalvės publikos, viskas priklausytų nuo kepyklėlės savininkės nuotaikos. Kartais viduje, kartais lauke arba vien išsinešimui. Prasidėjus patikrinimams, tektų rinktis paprastesnes vietas, kur niekam neberūpi visada turėti dezinfekcinio skysčio, dėvėti kaukes ar laikytis išpuoselėtų higienos ir aptarnavimo taisyklių. Vikas tokias vietas mėgo ir noriai lankė, bet jai šitai sunkiai priimtina. Visada norėjo išsikelti iš šito namo, šito kiemo, šito kvartalo, bet dukrai išvykus gyventi į Londoną, nusipirktą butą saugesniame rajone išnuomojo – laikinai, ir tas laikinai vis dar tęsiasi. Nėra taip blogai šitame triaukščiame, gelsvus dažų lopus dar išsaugojusiame storasieniame name nedideliais langeliais, su puikiomis niekam nepriklausančiomis palėpėmis, kuriose galima laikyti visokį šlamštą, įsirengti balkonėlius, terasas ar leisti pernakvoti Bromui. Nėra taip blogai, nes čia daug paribių, lengvinančių gyvenimą.

– Kuri šiandien diena? – šūktelėjo į vonią, taip sau, jai nelabai rūpėjo.

– Trečiadienis! – Vikas išlindo jau nusiskutęs, nutrepsėjo į kambarį, grįžo su žaliais ir raudonais kvadratais margintu kombinezonu. – Maistomatų diena, ruoškis.

– Bet mes dar turim… Mums nereikia, – Geronima dairėsi po virtuvę, lyg ieškodama gero argumento.

– Ką turim, ką turim! Atsargas reikia kaupt. Tavo tas darbas… O Emilė Londone? Atidarys sienas, parvažiuos…

Piktai pešiodamas ūsus nuslinko į koridorių autis batų. Taip, jei Emilė parvažiuos ir atsiveš sūnelį, iškart dvi burnos. Geronima dūsaudama apsitempė kombinezoną. Aukštesnė ir liesesnė už vyrą, melancholiškai išsprogusiomis akimis, ramiai linguojančia eisena – jai šis vaidmuo tiko. Iš sandėliuko koridoriuje iškrapštė porą elektrinių dviračių, pritvirtino prie bagažinių maistomatų tiekėjų logotipais pažymėtas dėžes.

Išsivarę dviračius į kiemą, nerado jokių lapių nei žmonių buvimo ženklų. Tik virš pašiūrių kabančių balkonų su plazdenančiais skalbiniais gilumoje sugirgždėjo senės Krisos vežimėlio ratukai. Bet Krisa nei vaikšto, nei kalba, tik kartais kikena – nesiskaito.

Gaivi žydinčio pavasario pradžia skverbėsi net per akinius ir kaukes, prieš kelias dienas nulynojęs lietus priplakė prie žemės dulkes. Geronima užvertė galvą į žiedų žvakes kraunančius kaštonus, pasisukiojo, gaudydama vėją. Tais dviračiais kasdien neprilakstysi, maistomatų tiekėjų logotipai nenusigramdo. Ir registracijos numeriai tuoj nebegalios, teks parduoti Tiekėjui**, gal ras tinkamus žmones, mokančius pertvarkyti visokią techniką.

Pro bažnyčias, per grindinio akmenis, tada naujai nutiestu šaligatviu prekybos centro pašonėje iki viešbučio, už kurio rikiavosi naujų namų kvartalas. Tvoros ir vartai, švarios gatvės, žali kiemeliai – geras rajonas, pilni maistomatai. Jų paribio rajone maistomatai apskurę, rimtesni ūkininkai ir parduotuvės rečiau leidžia užsisakyti savo produkciją. Čia viskas kitaip, kiekvienas butas turi ne po šiaip sau asmeninį skyrelį – po visą skyrių. Gėlių, daržovių ir vaismedžių lopinėliai, viena kita namo bendrija laiko triušių, vištų ir asmeninį viso to ūkio prižiūrėtoją. Ūkininkai kasmet dejuoja dėl tonomis pustomo dirvožemio, sausrų, nebeveikiančių trąšų, o tokios salelės turi lėšų išmanioms laistymo sistemoms, puikios kokybės augalams ir visokioms mindfulness paskaitoms juose.

– Gražu, – apsidairė Geronima, Vikui stabtelėjus prie iš anksto nusižiūrėtų vartų.

Vyrai iš MPD pasidalindavo visokia informacija. O dabar informacija pinigas.

– Paskubam, a girdi?

Suvedė kodą, vartai su kalvio išraitytomis kaštonų žiedų šakomis atsivėrė, ir jie su savo dviračiais pateko vidun. Gatvė iš tikrų nugludintų akmenų. Slyvaitės apsipylusios žiedais. Įdomu, ar čia tos geltonos, neskanios, ar…

– Nu?.. – Vikas jau brazgino raktų ryšulį prie artimiausio maistomato.

Kodai kodais, o raktai niekada nestringa. Kaip ir jų pasirinktas vaidmuo: maistomatų tiekėjai, tikrinantys skyrius, šalinantys sugedusius produktus, valantys, dezinfekuojantys. Tokia paslauga išties veikė, buvo lengva. Kai kuriais atvejais žmonių darbas vis dar pigiau nei robotų.

Atsidususi pradėjo varstyti duris, įgudusiais judesiais pačiupdama po vieną kitą produktą. Visa esmė neplėšti, neimti visko iškart – gražiai, po vieną, praleidžiant kelis skyrelius. O tada tegu aiškinasi, kas supainiojo užsakymus: bendrijos nariai, tiekėjai ar sistema. Vikas dėl akių purkščiojo dezinfekantą į skyrelius, pavalydavo rankenėles.

– Perviršį parduosim Tiekėjui, va ir bus pinigėlių, kai sienas atidarys ir Emilė grįš, – vis pasikrapštinėdamas kaukę, murmėjo Vikas.

– Nesičiupinėk, – subarė ji. – Kam jai išvis grįžti, ten darbą turi…

– Palaida bala ten! Nei tualetinio popieriaus, nei vakcinų… Čia tai bent suveikt galėsiu, – trinktelėjo spintelę aršiau nei įprastai.

– Tai čia tik dabar, tik du mėnesius taip, ko tu plėšais!

Nukando žodį, nes laiko turėjo nedaug. Aišku, jis teisus, ten palaida bala. Bet ir čia. Štai, prieš savaitę pritrūko vakcinų nuo pasiutligės, ir vien jų kvartale mirė benamio šuns įkastas paauglys. Jos bendradarbei lapė įkando anksti ryte nešant šiukšles, būklė sunki. Bromas gedi draugelio narkomano, taip ir nepaklausė jo vardo, žino tik tiek, kad neapdairiai užmigo parkritęs stotelėje prie šiukšliadėžės.

– Geronima, – Viko balse vėl ta medžioklio gaidelė, ir dar kažkas daugiau. – Eik prie vartų, paspausk mygtuką, atsidarys.

– Ką?.. – apsidairė nusipurtydama mintis.

Prislinkęs prie dviračių kaip nematoma perkarusi šmėkla, dantis šiepė juodas teliuko dydžio šuo. Geronima seniai nematė jokio teliuko, taip kalba Tiekėjas, apvažiuojantis ūkininkus užmiesty. Tas šuo. Kaip jis čia atsirado? Šitam saugiam kvartale, viduj?! Geronimai ėmė drebėti rankos. Jiedu beginkliai, negali vežtis šautuvo į tokią misiją. Jos vakcinacijos nuo pasiutligės kursas dar nebaigtas.

Šuo urzgė, jau buvo apėjęs dviračius, ir dabar tarp jo ir žmonių neliko jokios užtvaros.

– Eik ramiai, eik, – Vikas čiupnojo ūsus po kauke, kažko graibėsi kišenėse. – Nebūk tu… eik!

Jos gyvenimas buvo ryški paklusimo tiesė. Kaukė ir rasojantys akiniai ribojo matymo lauką, bet vartus įžiūrėjo gerai. Jeigu bent vienas iš dviejų liks sveikas, tai… o kas? Viko balsas stūmė pirmyn, ji stengėsi nežiūrėti į šunį. Kaip ir į tas lapes. Gamta atsiima savo. Štai, trys žingsniai, visa nugara jaučia, kaip šuo skrieja tiesiai į jos vyrą. Ir neatsisuka. Nes tiesiog, ji iš to kvartalo, kur neatsisukama.

– Roki, ateeeik! – berniukas šaukia šunį, ir pasaulis sustoja.

Taip, šaukia šitą šunį, koks berniukas gali laikyti pasiutusį šunį, galvoja Geronima, tada apsisuka ir ima bėgti atgal, sugniaužusi kumščius. Mato Viką įsitvėrusį rankomis maistomato kubo viršaus, kojomis taikantį į juodo teliuko snukį.

– Roki, – vaikas bėga artyn, šuo žiūri į jį putotu snukiu.

– Išdurnėjai, ar ką?! – šaukia berniukui, pastodama kelią. – Kviesk tėvus, jau iškviečiau MPD, skambinu policijai! Pasiutligės židinys kvartale!

Vaiko akys didelės.

– Jis nieko, jis nekan…

Šuo susidomi berniuku. Vikas nušoka žemėn, puola prie dviračių. Ji irgi griebia dviratį, kelios sekundės, ir spės užšokt.

– Užpuls vaiką… – nuleidžia rankas.

– Nu! – traukia iš krepšio pupelių skardinę, paleidžia į šunį.

Inkštelėjęs tūpteli, pataikė.

– Bėk namo! Atsivesk tėvus! – šaukia berniukui, ir pagrasina kita pupelių skardine.

Ir jis bėga, stebėtina, kad šitaip klauso, bet svabiausia – bėga. Jiedu šoka ant dviračių, ir kol šuo pasileidžia paskui, viskas nuspręsta, žmonės laimėjo laiko ir atsitraukia.

 

*MPD – Miesto priežiūros tarnyba, teikianti privalomas miestui paslaugas.

**Tiekėjai – asmenys, legaliai arba ne aprūpinantys miesto gyventojus įvairiais daiktais, paslaugomis, tarpininkaujantys perkant ir parduodant. Alternatyva virtualiems sandoriams, kuriuos stengiamasi kontroliuoti.

© 2020 kur tekstas

Theme by Anders NorenUp ↑