Tag: straipsnis

Nuotolinio ugdymo ministerijos darbuotoja – studentės vadavimo misijoje

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia,  IV dalies tekstas čia. V dalis publikuota čia

Vienas švarko ir kelnių kostiumas. Dvi suknelės. Vienas švarko ir sijono kostiumėlis. Ji skrido į komandiruotę, todėl net įstrigusi „Romu“ imperijoje nenustojo rengtis kaip komandiruotėje. „Kai trisdešimt du metus dirbi Švietimo ministerijoje, ir du – Nuotolinio ugdymo ministerijoje, negali apsileisti“, – įsitikinusi ministerijos Regionų nuotolinio ugdymo vyriausioji specialistė Nijolė Bertaševičienė.

Ravėjo imperijos gėlynus ir daržus tais pačiais dalykiniais drabužiais, rusvai brūkštelėjusi lūpas, batų kulniukams smingant į šviežią sliekais kvepiančią žemę. Tvarkingai susidėdavo akinius į dėklą, kai reikėdavo užsimaukšlinti apsauginį šalmą su skydeliu ir stačiakampio išpjova minus keturiomis dioptrijomis. Platus veidas sugriežtėdavo Romualdo žmonai atėjus patikrinti darbo kokybės. „Mes visi čia turime atidirbti, suprantama, bet man – astma“, – su neatremiamu atkaklumu pastebėdavo kiekvieną kartą jai pasisveikinus.

Dažnai matydavau ją stovint apsuptą visomis vasaros spalvomis varvančių žiedų, skambinančią ir metalu kapojančią žodžius telefoniniam pašnekovui. Vis dar ieškojo kelių, pažymų, protekcijų ištrūkti ir buvo pasirengusi. Namelyje, kuriame siaurai gyvenome dviese, užėmė nedaug vietos – dalį turto laikė lagamine, miegojo ant kėdės prie lovos patupdžiusi rankinę su dokumentais ir keliais būtiniausiais daiktais. Į prašymą atsakyti kelis klausimus reportažui reagavo giliu atodūsiu – mačiau, veide pjaunasi troškimo ir pareigos šešėliai. Turite atsiklausti mūsų viešųjų ryšių skyriaus, raštu, žinau, kad gavote leidimus kalbinti keleivius pervežimo metu, bet čia kitas atvejis! Su viešųjų ryšių skyriumi greitai išsiaiškinome, žinojau įstatymus – jokių papildomų leidimų, kol baigsis pervežimas. Vis dėlto Nijolės įspūdžiams teks palaukti, nes įvykiai griūva vienas ant kito. Kaip tik ji tą rytą po mikriuko vairuotojo protesto įrankių būdelėje – sėdėjo su visais ant pledo apsilamdžiusiu švarko ir kelnių kostiumu, rankinė ant kelių – prižingsniavo prie manęs ir paklausė:

– Apie laboratoriją rašysit? Situacija, matot… Aš, kaip vienintelė ministerijos atstovė, galėčiau susisiekti su tarnybomis dėl patikrinimų… Taip nesilaikyti taisyklių!

– Darykite tai, kas, jūsų nuomone, reikalinga, – atsargiai atmušiau klausimą.

Nepritariamai truktelėjusi nosimi, ji grįžo prie įprastų darbų, nepaleisdama iš rankų telefono. Į Romualdo žmonos, atėjusios padėti nešti išrautų piktžolių į komposto krūvą, pastabą apie nesulauksiančias ravėjimo pabaigos morkas mandagiai, bet kietai atsikirto: ministerijos reikalai.

– Aš čia taip nesiplėšyčiau, suprantat, bet jie – nepaleidžia, – putlia ranka pasigraibė apie širdį.

Popietei krentant į pavakarę, Nijolės telefonas jau buvo dukart išsikrovęs, lūpų dažai nusitrynę, o švarke įsispaudusios kūno rievės permirkusios prakaitu. Tik kažkelintą kartą vilkdama pro daržą du krepšius malkų Romualdo pirčiai pastebėjau ją pergalingai mojant prieiti. Sustojau tik dėl to, kad buvo proga tas malkas trumpam padėti.

– Rytoj 9 valandą prasidės pusmetinis nuotolinio ugdymo sąlygų moksleiviams ir studentams patikrinimas visuose šituose namuose pagal Regionų aprūpinimo ugdymui programą. Turiu aprašą, įgaliojimą, žurnalistas tokiu atveju irgi gali dalyvauti, – išbėrė beveik į ausį. – Va, siunčiu Romualdui pranešimą. Kokia laimė kartais, kad mums vis trūksta specialistų!

Žiūrėdama, kaip ji gražiai dėlioja tarpuvagyje pilnus žolių kibirus, kauptuką, padžiauna ant akmens darbo pirštines ir, smigdama kulniukais į dirvą, linguoja ruoštis rytdienos pareigai, galvojau – šiandien atrodo aukštesnė nei 1,65 ūgio.

*
Lygiai 8.57 ryto stovėjau prie Romualdo Pirmojo namo durų, stengdamasi apsimesti, kad nebandau pasislėpti už plačios Nijolės nugaros. Jos tamsmėlynis sijono ir švarko kostiumėlis su atlape įsegtu ministerijos ženkleliu – dviem suremtomis mąstytojų galvomis – be raukšlelės, nors lygintuvo nė vienas mikriuko keleivių namelis neturi. Batai ir prie krūtinės prispaustas dokumentų segtuvas net tviska. Romualdo Pirmojo, tarpduryje atrodančio kalno aukštumo, ir šalia įsispraudusios mažulytės jo žmonos akinių blyksnių Nijolė neišsigąsta.

Continue reading

Reportažai iš karantino. Mikriuko vairuotojas: vieno žmogaus protestas

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia,  IV dalies tekstas čia


Mikriuko vairuotojo, mikliai nuviliojusio SBTF protestuotojų žvalgus link upės, vardas Alginas. Nors visi atkakliai vadina jį Algeliu. Odinei kepurei – penkiolika metų, lygiai tiek reisuoja mikriuku nuo Biržų į Norgę, raižo po Lietuvą. Uždirbo sklypą soduose prie upės, ten iš seno jūrinio konteinerio pradėjo statyti namuką. Baigs – ir ves. Bet kelias vis pašaukia.

– Vasaros nakts, važiuoj, akys limp, nebegal. Radijs kažkokių skystų muzikėlį liurlin. Ir kad šoks per kelių, per kapotų – stirn! Drykst unt krūms – sveik! A širds tėp mušas. Pasilaid rokų, atsidara langų, ir rūka, rūka. Ai, jūs nesuprasit, – pasitaiso kepurę ir nueina atnešt daugiau spygliuotos vielos.

Algelis pirmas šokosi tverti ja vandens pilnų griovių šlaitus aplink sodybą, kai sužinojo, kad SBTF (Sosnovskio barščių taikos fronto) pulkas ateina skriausti ožkų. Turėjome gal porą trejetą valandų, nes protestuotojai mėgsta sustoti prie patikusių barščių guotų paimti pavyzdžių – vis ieško tinkamiausių haliucinogeniniams potyriams. Jei nutrepsės vienu keliu ir palei žiedą už Molėtų dar sumanys pasukti į sodų bendriją „Auksinis ūsas“, apsmaigstytą miestiečių vilomis, gal savo ekologiškas braškes ir vyšnias saugantys sodininkai apmalšins ryžtą atlikti ožkų misiją. Jei eis trumpesniu keliu, viela apsijuosti nespėsime.

– Ožk gal ir durns gyvulys, bet žmogs da durnesnis. Kėp šitėp!.. – tempdamas vielą, burba mikriuko vairuotojas.

Biržuose, tėvų namuose, jis laiko vilkšunį Rojų. Kartu išmaišė visą Lietuvą, keliskart buvo Norgėj. Raukosi dėl sprendimo šįkart jo neimti kartu, nors puikiai žino – keleivių pervežimo taisyklės griežtos, vairuotojo gyvūnai ir artimieji nevažiuoja. „Merg su manim tiek nevažiava, kiek tas šo!“ – rūkydamas skundžiasi blizgagalviui Raimiui, tas užjausdamas paploja per odine striuke aptrauktą petį.

Mylimoji Algelio labai neieško. Kartais, išėjusi pusiaunakčiais perduoti savo lazerinio telefono duomenų į palydovą nukreiptu spinduliu, girdžiu jį nervingai kartojantį: nu kas tau yr, kėp aš tų pinigų atsiųs, stov mašin, da nesumokėja! Kalbėdamas telefonu rūko vieną po kitos, slankioja apie namelius nekantriai trepsėdamas, galiausiai beveik visai nakčiai dingsta garaže pas mechanikus. Tie vyrukai rimti, alkoholio pramogos jiems ne prie širdies, kaip barakų darbininkams, o darbo rankų skubant nuimti vasaros derlių, lūžtant technikai, trūksta. Paryčiais Algelis grįžta patenkintas, už nakties darbą gavęs mikriukui apynauję magnetolą. „Ledas!“ – giriasi per pusryčius pavėsinėje atsinešęs ją po pažasčia, ir visai neįsižeidžia Linuko tėčiui nusistebėjus, kad dar yra žmonių, automobiliuose klausančių radijo.

Romualdas nelabai patenkintas Algelio iniciatyva dėl ožkų apginties. Jis buvo suplanavęs panaudoti vandens patranką.

– Ti gera, bet tegu būn ir viel! – įraudęs, atsitraukęs striukės užtrauktuką, jos skvernais per kiemą plasnoja vairuotojas.

Romualdo žmona linkteli – imkitės visko, ir Algelis centimetrą pakyla nuo žemės. Penkių namų taryba, susišūkavusi racijomis, irgi pritaria.

Mikriuko vairuotojas ne didvyris, bet tai jis vežiojo Baltijos kelio dalyvius iš tėvo pasiskolintu „moskvičiumi“ – ir paskui trynėsi nusuktą ausį už paauglišką lakstymą be teisių. Taip suprato, kad demokratija gali skaudžiai kąsti savo vaikams. Šita 16 hektarų ūkio demokratija jam irgi atrodo neteisinga, garažo vyrai, kuriems bando negrabiai reikšti savo jausmus, palinkčioja ir eina prie darbo.

*

Continue reading

Reportažai iš karantino: rizikingoje paieškoje – ir Girulių stovykloje nukentėjusi penktokė

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia.  


Penktokė Aiva kaip ką tik atsiradęs apgamas, kurį su nuostaba vis tyrinėji pirmas dienas, o paskui pamiršti. Su ja ramu sėdėti išplėštoje skydinėje, kol pro šalį eina ir eina protestuotojai, šįkart – Sosnovskio Barščių Taikos Frontas (SBTF). Priklausomi nuo preparatų iš augalo sulčių, draugingi ir greiti pakeliui pasitaikiusius daiktus ar žmones mainyti į produktus ir paslaugas su vietiniais ūkininkais.

Aivos tėvai Anglijoje, pačiame skyrybų įkarštyje, seneliai Kretingoje, šoke. Giminė nesėkmingai užvertė Ekstremalių situacijų komisiją, Keleivių pervežimo grupę ir krūvą institucijų skundais dėl galimos nesaugios aplinkos vaikui. Sodybos teritorijoje už ją atsako Romualdas, šioje buvusioje skydinėje, dydžio kaip tik dviem žmonėms – aš.

Pati Aiva niekuo nesiskundžia, tik per šias dienas ilgėjosi savo elektrinio paspirtuko – sodyboje juo aplėktų daugiau nei su senu dviračiu, kurį atvežė Romualdo žmona. Vaikai skraido tais dviračiais, vežiodami smulkius siuntinukus, maistą darbininkams, vykdo lankininkų pavedimus stebėti aplinką. Aivai teko prie jų prisidėti, nes sodyboje kiekvienas turi dirbti. Kartais vaikai šaiposi iš jos rankos, keliskart užtikau mergaitę įlindusią į jazminų krūmą už savo namelio, apsikabinusią uodega dulkes plakantį Rokį. Bet Aiva niekam nesiskundžia, ir Linuko mama, pajutusi atsakomybės dūrį, kol mažieji dviratininkai pietauja, visų dviračius, pačios Aivos irgi, suriša vienu neišpainiojamu vielos mazgu. Spręsdami mazgo problemą, vaikai susidraugauja.

Dviratis svarbus Aivos istorijoje. Mindama jį, mergaitė sugebėjo pirmoji pranešti apie Sosnovskio Barščių giraitėje paklydusius stovyklos draugus Giruliuose. Vairavo viena ranka.

Dviratį į bagažinę įsimetė ir Anatolijus, jaunuolis su akiniais, išvažiavęs ieškoti, kam grąžinti pasiskolintą džetą, su kuria į Romualdo valdas parvežė sužeistą Nojų. Po paros mūsų mikriuko komitetas, valandą prastovėjęs prie Romualdo namo, stebimas lankininkų ir dar kelių apsaugos vyrais pasivadinusių žmonių, išsireikalavo organizuoti jo paiešką. Dygtelėtas kaltės Nojus pasisiūlė kelis mūsiškius priimti į savo darbo džipą, Romualdas Antrasis šoko ant motociklo – va, ir visa komanda. Džipu dar važiavo mikriuko vairuotojas, Raimis, aš, Aiva ir šuo, išmokęs Anatolijų surasti bet kurioje sodybos vietoje.

Mums puikiai ėjosi. Greitai suradome tas vietas, kuriose žvejojo ir klaidžiojo visi trys vyrukai. Tikrindami apylinkes, aptikome Kailio pavėsinę, ten jis laikė jaunuolio dviratį. Raimis sugriebė į nagą peilio nespėjusį išsitraukti vyrioką, užlaužė rankas, ištvėręs nosį laužiantį dvoką – taip sužinojome, kad Anatolijus dviratį pats paliko, išgavo pažadą pranešti Romualdo žmonėms, jei negrįžtų po paros.

– A trys praėjo, a tikra? – muistėsi Kailis, kol vyrai grūdo jį į džipą.

– Prisisprogai! – spjaudėsi Raimis, išspardęs pavėsinėje kažkokius puodus, nuo kurių trenkė žolėmis ir spiritu.

Aiva sutiko paskolinti šunį, sutiko likti su manimi ir mikriuko vairuotoju pavėsinėje, kol jie patyrinės apylinkes. Pripratusi laukti – mamos ir tėčio iš darbo, pagerėjimo ligoninėje, kelionių pas senelius ir atgal pabaigos.

– Gaila, kad močiutė beveik neleidžia nuotykių, – atsiduso, net nosimi prisiplojusi prie polietilenu aptraukto pavėsinės langelio.

Programėlė „Mano aplinka“, rodanti orus, taršą, vėjo kryptį ir greitį, alergenų tankį, įspėjo apie lengvą žiedadulkių gūsį netoliese, tad trumpam užsidarėme.

Continue reading

Reportažai iš karantino. Pusiaukelėje

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė.

Pasibaidęs mikriukas smigo į lietaus pritvinkusį debesį, bent taip jautėsi keleiviai, kai jo vyšninis snukelis pavojingai šoktelėjo aukštyn. Išleidęs dejonę, sulingavo, žvygtelėjo stabdžiai, sutraškėjo kelio atramos metalas, ir vairuotojas griebėsi už odinės beretės – vėl užgriuvo, sukos!
Nuotolinio ugdymo ministerijos darbuotoja, tvirčiau apkabinusi rankinę, pasislinko toliau, kartu su kitais keleiviais prisilydė prie lango: dviejų audros debesų properšoje, nuo autostrados beveik ranka pasiekiama, pūpsojo sodyba. Vakarinė šviesa, prasprūdusi pro debesis, variu nudažė aplink siūruojančius Sosnovskio barščių laukus.
– Kelių išvalėt, ane? Užvirta du, 142 kilometran! Aš jum sako, stopudovai pražiūrėjat! – vairuotojas spjaudėsi žodžių ugnim į raciją. – Gal ir vėjs išverte, kų aš žino! Radiatorių prakalio!
Mikriuke kilo sujudimas. Akinių rėmelius pirštais visą kelią nuo oro uosto, kuriame Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos potvarkiu savivaldybės rankiojo sugrįžėlius iš Londono, gramdęs jaunuolis puolė autis sportbačius. Dvi valandos nepatogaus sėdėjimo stabčiojant patikros ir dezinfekcijos postuose iš jo ilgų kojų beveik išsiurbė gyvybę. Vyras su žmona šiaudų spalvos plaukais ir jų šešiametis, sėdynėse nenustygstanti trijulė, rankose visą kelią gniaužiusi apsaugines kaukes, mikliai paslėpė jose veidus. Rankas, ausis ir plaukus išsipurškė apsauginiu skysčiu. Iš judesių matyti – susigyvenę su nuolat ištinkančiais pasiruošimais, tikslūs ir paklusnūs.
– Aš ne Molėtuos gyvenu, man į Panevėžį reikėja! – atsibudęs nuo krestelėjimo, tarp sėdynių link vairuotojo suskubo spraustis susiglamžęs bliuzonas, nenoromis išspjovęs apvalią blizgančią galvą pavandenijusiomis akimis.
– Sėdėk, Raimi, Panevėžį uždarė! – kibo jam į rankovę liesa juodaplaukė, trindama porceliano baltumo skruostą perskrodusį rausvą rando žaibą. – Gi sakiau, siunčia mus į Molėtus laikinai. Apmokės viską. Nu, sėsk!
– Kas tau yra? – sustojo tarp sėdynių, dar pasidavė priekin, bet užkliuvo už kažko minkšto. – Nu… gers, šuo su kauk!
– Roki, ateik! – tarp priekinių sėdynių kyštelėjo rožiniais drugeliais išmarginta ranka, švelniai timptelėjo šuns ausį.
Raimis pasičiupnojo sprandą, dūsaudamas įsispraudė atgal į sėdynę, pakeliui kliudydamas į kaukes panirusios šeimynos lagaminą. Ministerijos darbuotoja kažkam skambino mosuodama rankomis, jos švarko pažastyse plėtėsi tamsios prakaito kūdros. Dudeno su neatremiamu teisuolės atkaklumu:
– Taip negalima, aš jau sakiau: atsiuntė sutręšusį mersą – karantinas ar ne karantinas, komandiruotės turi būt tvarkingos! Tai kas, kad Vilniuje nėra vietų izoliuotis – jūs turėjote laiku užpildyti tą formą, Vida! Paklausykit manęs, jūs privalote…
– Pažėjo, storūs, nėr su ko perpjaut! Karočė, apsaugų nėr darbinių, viskų išėme, kad žmonės su sava tašėm tilptų! Koks skirtums, radiators trūkįs gi, joškin kot! – apibėgęs ratą aplink mikriuką, vėl į raciją įsikibo vairuotojas.
– …su šunimi vienoj mašinoj – ar tai jums atrodo normalu?! – purslojo ministerijos darbuotoja.
– Ir su urna, – tyliai pasufleravo akiniuotasis, pusiau įlindęs į apsauginį kombinezoną – kaip ir kiti keleiviai, ruošėsi išlipti.
Skrydį ir pervežimą rezervavusi jauna emigrantė prieš pat kelionę patyrė alerginį šoką. Vietos lėktuve ir mikriuke neanuliavo. Ji vis dar keliavo sėdynėje šalia jaunuolio ekologiškoje tamsrudėje dėžėje iš kavos tirščių. Prisegta diržais.
Ar mums reikės ją neštis kartu? Ekstremalių situacijų komisijos dar prieš skrydį atsiųstose keleivių pervežimo instrukcijose buvo aiškiai nurodyta: transportui sugedus, patyrus avariją, laikinai negalint judėti, pasirūpinti apsaugomis, klausyti vairuotojo nurodymų ir kuo greičiau susirasti saugią, uždarą vietą, kur galėtų būti įmanoma sulaukti pagalbos. Sodyba galbūt galėtų atitikti šiuos kriterijus. Buvusi graži dviejų galų troba su plačialange veranda, rusvu banguotų lakštų stogu, gyvenama – iš kamino aukštyn į varines sutemas raitėsi dūmelis. Kai kurie savininkai prisiduria nuomodami patalpas karantinuotis. Kai kurie turi ir nuolatinių daug keliaujančių klientų. Izoliuotos miško maudynės, karpių žvejyba, arbata prie laužo per atstumą.
– Jedrion baton! – metė raciją vairuotojas. – Mašinos nepaliksiu! Rūgštim apeis… Reiškias, – atsisuko į keleivius, – stumsim, ane? Iki tos sodybos.
Žmonės vėl sujudo – Keleivių pervežimo grupė, atsakinga už judėjimą nuo oro uosto iki paskirtos izoliacijai vietos, tikriausiai išsiuntė pagalbą? Pastovėsim, palauksim. Žemėlapyje nerodo, kad ši sodyba siūlo nakvynės paslaugas. Jos išvis žemėlapyje nėra, iš tokių laisvūnų tikėkis ko nori. Keleivių pervežimo grupės pagalbos numeris užimtas.
– Rūgštim apspjaudys! – pagrojo pirštais per kepurę vairuotojas. – Galvot raik! Du ant kelia gul, ti bus da kitų. Nespės atvažiuot. Geriau, va, nuo autostrados pakalnėn, pariedės, paskui da šešs šimts metrų pastumsim, ir da biškį…
– Lipam, vyrai! – šokosi spraustis iš vietos Raimis. – Mažiau šnekų, daugiau darbų.
– Kodėl tik vyrai? Kam tie stereotipai? – segdamasi striukės užtrauktuką, įgėlė jauna mama. – Linuk, pabūsi čia, padėsi šitai mergaitei prižiūrėti šuniuką, gerai?
Penktokė rožiniais drugeliais marginta ranka šyptelėjo. Visą kelią sėdėjo taip ramiai, tarsi nepastebėtų aplink srūvančios be artimų suaugusiųjų likusio vaiko vienatvės. Ką mes žinome apie savo pakeleivę? Rimto veido, šypsosi daugiausia šuniui, važiuodama ruošė namų darbus, kantriai vedžiojo planšetėje trikampių ir kvadratų linijas. Į oro uostą atlydėjusi teta trynėsi akis ir niekaip nepataikė prisegti mergaitei ant kaktos užkrentančios mėlynai dažytos garbanos. Sakė, pasitikę seneliai duos velnių už tą spalvotą sruogą, Kretingoje vaikai taip nevaikšto. Bet Londone vaikšto. Kramtė lūpą, kai teta derėjosi su karščio išvarginta Linuko mama – užmesit į ją akį kelionės metu, Kretingos savivaldybė nespėjo parūpinti palydos, kvietimas į skrydį buvo netikėtas. Aš noriu tokios rankos, apsidžiaugė Linukas, jo džiaugsmas sutekėjo į mamos veidą ir virto rūpesčio debesiu. Mergaitė pasitaisė savo mėlyną sruogą, nuvydama nejaukumą: patiko mano ranka? Padarė Skaitmeniniai humanistai, tokia tarptautinė organizacija – nemokamai gamina bionines galūnes visiems, kuriems reikia. Tau dar nereikia. Penktokė rožiniais drugeliais marginta kaire ranka – Aiva, viena iš vienuolikos pernai vasarą vaikų stovykloje Giruliuose rūgščiasultėmis apdegintų vaikų. Viena iš 38 pernai stipriai nuo šio tipo nudegimų nukentėjusių nepilnamečių, kurių šeimoms valstybės išmokėtos kompensacijos nepakako savomis jėgomis įsigyti bioninę ranką.
Taigi dabar Aiva, Rokis ir Linukas lieka, visi kiti – stumt mikriuko.
– Taip negalima, man astma! – protestuoja ministerijos darbuotoja, bet vis tiek išlipa, nepaleisdama rankinės.
Ką mes žinome apie šitą pakeleivę, tvarkingai susidėjusią akinius į dėklą, užsimaukšlinusią apsauginį šalmą su skydeliu – jame išpjautas stačiakampis su dioptrijomis keistai griežtina platų veidą? Niekaip nepripranta prie nuotolinių konferencijų, keli metai iki pensijos, o vis dar prisirenka iš viešbučių nemokamų muiliukų. Šito mes nežinome, tik numanome, nes visiems braunantis laukan iš rankinės iškrenta muiliukas su atspaustu viešbučio pavadinimu.
Tvankuma sunkia visus kaip kempines. Varinė pavakario šviesa ir link autostrados švininius debesis stumiantis vėjas, formuojantis iš jų tykštančias dažų dėmes, dar neužgriuvo properšos su mikriuku. Raimis vienintelis be jokio apsauginio drabužio, kaukės – tik su odinėmis pirštinėmis ir akiniais nuo saulės.
– Čia išpūsts reikals ta pandemija! – atstumia savo moters tiesiamą kaukę. – Va, žaibs tai kai dės į mašinų!
Ką mes žinome apie dvejukę, blizgagalvį prie statybų dirbusį Raimį ir jo liesą porininkę žaibu raudonuojančiu randu, susikišusią į apsaugas? Per tą laiką, kol jis, išvarvinęs liūdesį dėl užkaltos mašinos – sienas uždarė, emigrantus išvarė – į duty free butelį, snaudė, apskambino kelias drauges patikindama, kad veža šmutkių, kaip naujos. Per tą laiką, kol penktokė paruošė matematiką, išglostė jos šunį, išsipurškė skystus juodus plaukus sausu šampūnu, telefonu išbarė sūnų, kad neperskaitė užduotos pastraipos ir kantriai ją išklausė du kartus.
Lauke nejauku, dairomės. Priekyje užvirtę, bet aplink užtvarą, nuo kurios teks atplėšti tą metalo gabalą ant ratų, švaru.
– Ti daba bišk atgal nuo tų užgriuvusių, apsisuksim, ir į tų keliukų nuo autostrados, – rikiuoja vairuotojas. – Graičiau, gal ir daugiau būt ant kelia!
Ką mes žinome apie šį žmogų, įlindusį kombinezonan dėmė ant dėmės, drabužis labiau darbinis nei apsauginis? Atvažiavo kažkur nuo Biržų, savivaldybės nebespėja susirinkti visų po eilinio netikėto karantino paskelbimo strigusių užsienyje žmonių, ir Keleivių pervežimo grupė likusiems be nieko bėdžiams aklai samdo pavežėtojus pagal skelbimus visoje Lietuvoje. Leidimą pervežti keleivius karantino metu turi, o apsaugų ne. Vis krapšto pirštais odinę beretę, keliskart apibėga mikriuką, kol mes visi stumiam, stukteli petimi, spėja įšokti vidun pačiu laiku.
Mikriukas pašėlusiai sunkus, pirštinėse prakaituojančios rankos slysta nuo jo paviršių. Oro uoste su pervežimo ir izoliacijos rinkiniais išduoti vienkartiniai apsauginiai kombinezonai nepritaikyti daug judėti, vos neplyšta per siūles. Persistengusi ministerijos darbuotoja bumpteli galva į mašinos skardą, nubrozdina skydelį. Biudžetinis variantas, išeik į lauką ir neatlaikys.
– Dar vienas užgriuvo, stabdyk! – į mašinos šoną barbena akiniuotas jaunuolis.
Ką mes žinome apie ilgšį elektroninių mokymų sistemų specialistą, gerai pažįstantį apylinkes, nes čia dažnai plaukdavo baidarėmis? Nedaug, tik tiek, kad bute Vilniuje jo laukia katė, netikėtas nukreipimas izoliuotis Molėtuose suardė planą.
Kaip jie atsiranda ant kelio, visai iš niekur. Raumenys dega, varinis ir švininis dangus nugriaudėja visaapimančiu juoku. Ragindami vieni kitus riksmais ir keiksmais, įstumiame mikriuką į autostradon įsičiulpusią žvyrkelio tiesę. Šioks toks kalniukas, parieda. Ministerijos darbuotoja užsikosėja, pritūpia ant žemės. Abipus keliuko – liepų alėja, lipnūs syvai, susimaišę su audros tvankuma, panardina į tirštą oro kisielių. Už liepų alėjos – po vandens pilną griovį. Saugosi. Dar keli šimtai metrų, žvyrkelis pasisuks į kairę, užropos ant aukštumėlės, joje rasime sodybą, apjuostą elektriniu piemeniu.
Linuko mama pamojuoja prie lango prilipusiems vaikams. Ką mes žinome apie moterį, prašiusią stiuardesių pakeisti įrašytus filmukus kitais, kurių autoriai – etišką atlygį propaguojantys kūrėjai? Nedidukė ir tvirta, žvelgia kiek prisimerkusi, turi strazdanų, nebaigtą disertaciją, ką tik prarado programavimo verslą. Ne viską gali daryti per nuotolį, pasakė vyras. Ką mes žinome apie šį vyrą retėjančiu plaukų apskritimu pakaušyje, iš draugų Londone 35-ojo gimtadienio proga gavusį teleskopą permatomame maišelyje ir sugrūdusį jį į lentyną virš sėdynės? Išskyrus trumpą diskusiją su akiniuotu jaunuoliu apie lazerinių telefonų galimybes, jis visą kelią tylėjo.
Varinė šviesa gęsta, vėjo gūsiai čežina apsauginius kostiumus. Kitoje autostrados pusėje, berželių guote, išsilydo žaibas.
– Prė darba! – iškiša galvą pro langą vairuotojas. – Da biškį!
Prieš savaitę audra šiame rajone nuo kalvų nuplovė saulėje įkaitusių, neapsikentusio ūkininko nukapotų Sosnovskio barščių stiebus ir žiedus, vanduo, persimaišęs su nuodingais syvais, užtvindė vasaros festivalio dalyvių palapines. 75 žmonės patyrė įvairaus laipsnio nudegimus, 189 ligoninėje suteikta pagalba prasidėjus alerginėms reakcijoms, 2 ištiko tokia stipri šieno karštligė, kad medikams prireikė ne vienos konsultacijos su kolegomis nuotoliniu būdu ieškant tinkamų vaistų. Festivalio organizatoriai pareiškė stabdantys veiklą pramogų srityje, kol bus pasirūpinta patikimesne teritorijų apsauga. Vyriausybė atšaukė leidimą vasaros renginiams lauke iki tūkstančio žmonių.
Patirti audrą 142 kilometre mes nenorėjome. Stumdami ir pailsėdami išsukome iš liepų alėjos. Atsirėmėme tiesiai į aukštus medinius vartus – du ąžuolų lapais apvyti stulpai, tvirtos lentos. Nuo vieno stulpo sviro virvė su pririštu varpeliu.
– Rimtai? – jaunuolis su akiniais pačiupinėjo tą paprastą įtaisą. – Gal jiems galima parašyti?
– Kų či rašyt, skambink!
Nedrįsdamas apžiūrinėjo varpelį. Raimio palydovė ranka plekšnojo per striukės kišenę, išsipūtusią nuo cigarečių pakelio. Vakar policija išplatino pranešimą, įspėjantį grįžtančius nestabčioti Keleivių pervežimo grupės sudarytame žemėlapyje nepažymėtose vietose. Bet pagalbos numeris užimtas.
– Matai, panašu, kad atsiskyrėliai natūralistai… Transporto taisyti nelabai padės, neturės kuo, – lyg sau, lyg vairuotojui sumurmėjo Linuko tėtis, muistydamasis įplyšusiame kombinezone.
– Apiplėš! Ir dirbsim kaip vergai, niekas nesuras – ar maža tokių istorijų! – gniaužė rankinę ministerijos darbuotoja.
Ūžtelėjęs vėjo gūsis nusinešė žodžius. Reikėjo Londone pralaukti. Vairuotojas nusispjovė, nepiktai – keleivių visatos dreifuoja šalia nepaliestos, jam rūpinčios tik kaip mikriuko organizmo dalys.
– Nu ti turim žurnalistį, tegu paklaus, kėp či išėja. Skambink!
Ką mes žinome apie žmogų, į kurį visi dabar trumpam atsisuko? 1,69 arba 1,70 m ūgio žurnalistė su dviem telefonais, kompiuteriu ir kuprine, sutikusi visus mikriuko keleivius Londono oro uoste. Ji rengia reportažą naujienų portalui apie norinčių grįžti paskelbus karantiną lietuvių pargabenimą į šalį. Po skrydžio jai vis dar užkritusios ausys. Vienas telefonas tuoj išsikraus nuo rašymo. Labai nori į tualetą ir pasikasyti akis, nes prakaitas sunkiasi į lęšius. Akys mėlynos. Aš ta žurnalistė.
Nespėju pasiruošti klausimui, nes iš liepų prie vartų kaip katės išsliuogia du pavidalai ir sustoja per kelis žingsnius nuo mūsų. Rankose lankai.

***

Šis projektas finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos.

© 2020 kur tekstas

Theme by Anders NorenUp ↑