Tag: protestuotojai

Nuotolinio ugdymo ministerijos darbuotoja – studentės vadavimo misijoje

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia,  IV dalies tekstas čia. V dalis publikuota čia

Vienas švarko ir kelnių kostiumas. Dvi suknelės. Vienas švarko ir sijono kostiumėlis. Ji skrido į komandiruotę, todėl net įstrigusi „Romu“ imperijoje nenustojo rengtis kaip komandiruotėje. „Kai trisdešimt du metus dirbi Švietimo ministerijoje, ir du – Nuotolinio ugdymo ministerijoje, negali apsileisti“, – įsitikinusi ministerijos Regionų nuotolinio ugdymo vyriausioji specialistė Nijolė Bertaševičienė.

Ravėjo imperijos gėlynus ir daržus tais pačiais dalykiniais drabužiais, rusvai brūkštelėjusi lūpas, batų kulniukams smingant į šviežią sliekais kvepiančią žemę. Tvarkingai susidėdavo akinius į dėklą, kai reikėdavo užsimaukšlinti apsauginį šalmą su skydeliu ir stačiakampio išpjova minus keturiomis dioptrijomis. Platus veidas sugriežtėdavo Romualdo žmonai atėjus patikrinti darbo kokybės. „Mes visi čia turime atidirbti, suprantama, bet man – astma“, – su neatremiamu atkaklumu pastebėdavo kiekvieną kartą jai pasisveikinus.

Dažnai matydavau ją stovint apsuptą visomis vasaros spalvomis varvančių žiedų, skambinančią ir metalu kapojančią žodžius telefoniniam pašnekovui. Vis dar ieškojo kelių, pažymų, protekcijų ištrūkti ir buvo pasirengusi. Namelyje, kuriame siaurai gyvenome dviese, užėmė nedaug vietos – dalį turto laikė lagamine, miegojo ant kėdės prie lovos patupdžiusi rankinę su dokumentais ir keliais būtiniausiais daiktais. Į prašymą atsakyti kelis klausimus reportažui reagavo giliu atodūsiu – mačiau, veide pjaunasi troškimo ir pareigos šešėliai. Turite atsiklausti mūsų viešųjų ryšių skyriaus, raštu, žinau, kad gavote leidimus kalbinti keleivius pervežimo metu, bet čia kitas atvejis! Su viešųjų ryšių skyriumi greitai išsiaiškinome, žinojau įstatymus – jokių papildomų leidimų, kol baigsis pervežimas. Vis dėlto Nijolės įspūdžiams teks palaukti, nes įvykiai griūva vienas ant kito. Kaip tik ji tą rytą po mikriuko vairuotojo protesto įrankių būdelėje – sėdėjo su visais ant pledo apsilamdžiusiu švarko ir kelnių kostiumu, rankinė ant kelių – prižingsniavo prie manęs ir paklausė:

– Apie laboratoriją rašysit? Situacija, matot… Aš, kaip vienintelė ministerijos atstovė, galėčiau susisiekti su tarnybomis dėl patikrinimų… Taip nesilaikyti taisyklių!

– Darykite tai, kas, jūsų nuomone, reikalinga, – atsargiai atmušiau klausimą.

Nepritariamai truktelėjusi nosimi, ji grįžo prie įprastų darbų, nepaleisdama iš rankų telefono. Į Romualdo žmonos, atėjusios padėti nešti išrautų piktžolių į komposto krūvą, pastabą apie nesulauksiančias ravėjimo pabaigos morkas mandagiai, bet kietai atsikirto: ministerijos reikalai.

– Aš čia taip nesiplėšyčiau, suprantat, bet jie – nepaleidžia, – putlia ranka pasigraibė apie širdį.

Popietei krentant į pavakarę, Nijolės telefonas jau buvo dukart išsikrovęs, lūpų dažai nusitrynę, o švarke įsispaudusios kūno rievės permirkusios prakaitu. Tik kažkelintą kartą vilkdama pro daržą du krepšius malkų Romualdo pirčiai pastebėjau ją pergalingai mojant prieiti. Sustojau tik dėl to, kad buvo proga tas malkas trumpam padėti.

– Rytoj 9 valandą prasidės pusmetinis nuotolinio ugdymo sąlygų moksleiviams ir studentams patikrinimas visuose šituose namuose pagal Regionų aprūpinimo ugdymui programą. Turiu aprašą, įgaliojimą, žurnalistas tokiu atveju irgi gali dalyvauti, – išbėrė beveik į ausį. – Va, siunčiu Romualdui pranešimą. Kokia laimė kartais, kad mums vis trūksta specialistų!

Žiūrėdama, kaip ji gražiai dėlioja tarpuvagyje pilnus žolių kibirus, kauptuką, padžiauna ant akmens darbo pirštines ir, smigdama kulniukais į dirvą, linguoja ruoštis rytdienos pareigai, galvojau – šiandien atrodo aukštesnė nei 1,65 ūgio.

*
Lygiai 8.57 ryto stovėjau prie Romualdo Pirmojo namo durų, stengdamasi apsimesti, kad nebandau pasislėpti už plačios Nijolės nugaros. Jos tamsmėlynis sijono ir švarko kostiumėlis su atlape įsegtu ministerijos ženkleliu – dviem suremtomis mąstytojų galvomis – be raukšlelės, nors lygintuvo nė vienas mikriuko keleivių namelis neturi. Batai ir prie krūtinės prispaustas dokumentų segtuvas net tviska. Romualdo Pirmojo, tarpduryje atrodančio kalno aukštumo, ir šalia įsispraudusios mažulytės jo žmonos akinių blyksnių Nijolė neišsigąsta.

Continue reading

Reportažai iš karantino. Mikriuko vairuotojas: vieno žmogaus protestas

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia,  IV dalies tekstas čia


Mikriuko vairuotojo, mikliai nuviliojusio SBTF protestuotojų žvalgus link upės, vardas Alginas. Nors visi atkakliai vadina jį Algeliu. Odinei kepurei – penkiolika metų, lygiai tiek reisuoja mikriuku nuo Biržų į Norgę, raižo po Lietuvą. Uždirbo sklypą soduose prie upės, ten iš seno jūrinio konteinerio pradėjo statyti namuką. Baigs – ir ves. Bet kelias vis pašaukia.

– Vasaros nakts, važiuoj, akys limp, nebegal. Radijs kažkokių skystų muzikėlį liurlin. Ir kad šoks per kelių, per kapotų – stirn! Drykst unt krūms – sveik! A širds tėp mušas. Pasilaid rokų, atsidara langų, ir rūka, rūka. Ai, jūs nesuprasit, – pasitaiso kepurę ir nueina atnešt daugiau spygliuotos vielos.

Algelis pirmas šokosi tverti ja vandens pilnų griovių šlaitus aplink sodybą, kai sužinojo, kad SBTF (Sosnovskio barščių taikos fronto) pulkas ateina skriausti ožkų. Turėjome gal porą trejetą valandų, nes protestuotojai mėgsta sustoti prie patikusių barščių guotų paimti pavyzdžių – vis ieško tinkamiausių haliucinogeniniams potyriams. Jei nutrepsės vienu keliu ir palei žiedą už Molėtų dar sumanys pasukti į sodų bendriją „Auksinis ūsas“, apsmaigstytą miestiečių vilomis, gal savo ekologiškas braškes ir vyšnias saugantys sodininkai apmalšins ryžtą atlikti ožkų misiją. Jei eis trumpesniu keliu, viela apsijuosti nespėsime.

– Ožk gal ir durns gyvulys, bet žmogs da durnesnis. Kėp šitėp!.. – tempdamas vielą, burba mikriuko vairuotojas.

Biržuose, tėvų namuose, jis laiko vilkšunį Rojų. Kartu išmaišė visą Lietuvą, keliskart buvo Norgėj. Raukosi dėl sprendimo šįkart jo neimti kartu, nors puikiai žino – keleivių pervežimo taisyklės griežtos, vairuotojo gyvūnai ir artimieji nevažiuoja. „Merg su manim tiek nevažiava, kiek tas šo!“ – rūkydamas skundžiasi blizgagalviui Raimiui, tas užjausdamas paploja per odine striuke aptrauktą petį.

Mylimoji Algelio labai neieško. Kartais, išėjusi pusiaunakčiais perduoti savo lazerinio telefono duomenų į palydovą nukreiptu spinduliu, girdžiu jį nervingai kartojantį: nu kas tau yr, kėp aš tų pinigų atsiųs, stov mašin, da nesumokėja! Kalbėdamas telefonu rūko vieną po kitos, slankioja apie namelius nekantriai trepsėdamas, galiausiai beveik visai nakčiai dingsta garaže pas mechanikus. Tie vyrukai rimti, alkoholio pramogos jiems ne prie širdies, kaip barakų darbininkams, o darbo rankų skubant nuimti vasaros derlių, lūžtant technikai, trūksta. Paryčiais Algelis grįžta patenkintas, už nakties darbą gavęs mikriukui apynauję magnetolą. „Ledas!“ – giriasi per pusryčius pavėsinėje atsinešęs ją po pažasčia, ir visai neįsižeidžia Linuko tėčiui nusistebėjus, kad dar yra žmonių, automobiliuose klausančių radijo.

Romualdas nelabai patenkintas Algelio iniciatyva dėl ožkų apginties. Jis buvo suplanavęs panaudoti vandens patranką.

– Ti gera, bet tegu būn ir viel! – įraudęs, atsitraukęs striukės užtrauktuką, jos skvernais per kiemą plasnoja vairuotojas.

Romualdo žmona linkteli – imkitės visko, ir Algelis centimetrą pakyla nuo žemės. Penkių namų taryba, susišūkavusi racijomis, irgi pritaria.

Mikriuko vairuotojas ne didvyris, bet tai jis vežiojo Baltijos kelio dalyvius iš tėvo pasiskolintu „moskvičiumi“ – ir paskui trynėsi nusuktą ausį už paauglišką lakstymą be teisių. Taip suprato, kad demokratija gali skaudžiai kąsti savo vaikams. Šita 16 hektarų ūkio demokratija jam irgi atrodo neteisinga, garažo vyrai, kuriems bando negrabiai reikšti savo jausmus, palinkčioja ir eina prie darbo.

*

Continue reading

© 2024 kur tekstas

Draugai GlomiUp ↑