Tag: kūrinys

Nuotolinio ugdymo ministerijos darbuotoja – studentės vadavimo misijoje

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia,  IV dalies tekstas čia. V dalis publikuota čia

Vienas švarko ir kelnių kostiumas. Dvi suknelės. Vienas švarko ir sijono kostiumėlis. Ji skrido į komandiruotę, todėl net įstrigusi „Romu“ imperijoje nenustojo rengtis kaip komandiruotėje. „Kai trisdešimt du metus dirbi Švietimo ministerijoje, ir du – Nuotolinio ugdymo ministerijoje, negali apsileisti“, – įsitikinusi ministerijos Regionų nuotolinio ugdymo vyriausioji specialistė Nijolė Bertaševičienė.

Ravėjo imperijos gėlynus ir daržus tais pačiais dalykiniais drabužiais, rusvai brūkštelėjusi lūpas, batų kulniukams smingant į šviežią sliekais kvepiančią žemę. Tvarkingai susidėdavo akinius į dėklą, kai reikėdavo užsimaukšlinti apsauginį šalmą su skydeliu ir stačiakampio išpjova minus keturiomis dioptrijomis. Platus veidas sugriežtėdavo Romualdo žmonai atėjus patikrinti darbo kokybės. „Mes visi čia turime atidirbti, suprantama, bet man – astma“, – su neatremiamu atkaklumu pastebėdavo kiekvieną kartą jai pasisveikinus.

Dažnai matydavau ją stovint apsuptą visomis vasaros spalvomis varvančių žiedų, skambinančią ir metalu kapojančią žodžius telefoniniam pašnekovui. Vis dar ieškojo kelių, pažymų, protekcijų ištrūkti ir buvo pasirengusi. Namelyje, kuriame siaurai gyvenome dviese, užėmė nedaug vietos – dalį turto laikė lagamine, miegojo ant kėdės prie lovos patupdžiusi rankinę su dokumentais ir keliais būtiniausiais daiktais. Į prašymą atsakyti kelis klausimus reportažui reagavo giliu atodūsiu – mačiau, veide pjaunasi troškimo ir pareigos šešėliai. Turite atsiklausti mūsų viešųjų ryšių skyriaus, raštu, žinau, kad gavote leidimus kalbinti keleivius pervežimo metu, bet čia kitas atvejis! Su viešųjų ryšių skyriumi greitai išsiaiškinome, žinojau įstatymus – jokių papildomų leidimų, kol baigsis pervežimas. Vis dėlto Nijolės įspūdžiams teks palaukti, nes įvykiai griūva vienas ant kito. Kaip tik ji tą rytą po mikriuko vairuotojo protesto įrankių būdelėje – sėdėjo su visais ant pledo apsilamdžiusiu švarko ir kelnių kostiumu, rankinė ant kelių – prižingsniavo prie manęs ir paklausė:

– Apie laboratoriją rašysit? Situacija, matot… Aš, kaip vienintelė ministerijos atstovė, galėčiau susisiekti su tarnybomis dėl patikrinimų… Taip nesilaikyti taisyklių!

– Darykite tai, kas, jūsų nuomone, reikalinga, – atsargiai atmušiau klausimą.

Nepritariamai truktelėjusi nosimi, ji grįžo prie įprastų darbų, nepaleisdama iš rankų telefono. Į Romualdo žmonos, atėjusios padėti nešti išrautų piktžolių į komposto krūvą, pastabą apie nesulauksiančias ravėjimo pabaigos morkas mandagiai, bet kietai atsikirto: ministerijos reikalai.

– Aš čia taip nesiplėšyčiau, suprantat, bet jie – nepaleidžia, – putlia ranka pasigraibė apie širdį.

Popietei krentant į pavakarę, Nijolės telefonas jau buvo dukart išsikrovęs, lūpų dažai nusitrynę, o švarke įsispaudusios kūno rievės permirkusios prakaitu. Tik kažkelintą kartą vilkdama pro daržą du krepšius malkų Romualdo pirčiai pastebėjau ją pergalingai mojant prieiti. Sustojau tik dėl to, kad buvo proga tas malkas trumpam padėti.

– Rytoj 9 valandą prasidės pusmetinis nuotolinio ugdymo sąlygų moksleiviams ir studentams patikrinimas visuose šituose namuose pagal Regionų aprūpinimo ugdymui programą. Turiu aprašą, įgaliojimą, žurnalistas tokiu atveju irgi gali dalyvauti, – išbėrė beveik į ausį. – Va, siunčiu Romualdui pranešimą. Kokia laimė kartais, kad mums vis trūksta specialistų!

Žiūrėdama, kaip ji gražiai dėlioja tarpuvagyje pilnus žolių kibirus, kauptuką, padžiauna ant akmens darbo pirštines ir, smigdama kulniukais į dirvą, linguoja ruoštis rytdienos pareigai, galvojau – šiandien atrodo aukštesnė nei 1,65 ūgio.

*
Lygiai 8.57 ryto stovėjau prie Romualdo Pirmojo namo durų, stengdamasi apsimesti, kad nebandau pasislėpti už plačios Nijolės nugaros. Jos tamsmėlynis sijono ir švarko kostiumėlis su atlape įsegtu ministerijos ženkleliu – dviem suremtomis mąstytojų galvomis – be raukšlelės, nors lygintuvo nė vienas mikriuko keleivių namelis neturi. Batai ir prie krūtinės prispaustas dokumentų segtuvas net tviska. Romualdo Pirmojo, tarpduryje atrodančio kalno aukštumo, ir šalia įsispraudusios mažulytės jo žmonos akinių blyksnių Nijolė neišsigąsta.

Continue reading

Reportažai iš karantino: užmirštos „Romu“ kaimo pramogų imperijos galva rado naują kelią

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia.


Keturi lankininkai saugo sodybą Molėtų rajone, nepažymėtą Keleivių pervežimo grupės žemėlapiuose. „Mūsų tikslas – pratintis prie keisčiausių sąlygų. Dabar lankai, pernai – ietys ir oriniai šautuvai“, – sako sodybos šeimininkas, nedidukas, pro akinių viršų žvilgčiojantis oraus amžiaus vyriškis – jis sutvėrė imperiją, paskui nulipo nuo sosto ir leido išsipildyti atstovaujamajai namų demokratijai. Penkių namų, sujungtų žvyrkelių arterijomis per rapsų laukus.

„Romu“ – taip vadinosi užeiga atnaujintoje dviejų galų troboje rusvu banguotų lakštų stogu, po bankroto, atslinkusio su pirmaisiais ištęstais karantinais, perdaryta į žlugusio imperatoriaus gyvenamą namą. Pramogų parkas su virvėmis tarp medžių, kukurūzų labirintais ir basų kojų takais išnyko, kaip ištirpsta vaizdai nespalvotose nuotraukose, liko tik pora tvenkinių, knibždančių karosų, karpių, amūrų ir šamų.

„Romualdas“, – iškelia ranką pasitikdamas išlindusius pro savadarbį dezinfekcinį tunelį, į kurį patenkame atvėrus ąžuolo lapais apvytus vartus.

Vienas iš lankininkų, aukštas kaitros aptirpdytas studentiško amžiaus jaunuolis – Romualdas Antrasis. Titulas limpa, nes vaikšto tiesus, tankus ūsų šepetys – kaip senelio. Nedvejodamas iškrapštė visus iš mikriuko, šis liko už vartų su atskubėjusiu vyru, persimetusiu per petį dezinfekcinio skysčio kanistrą, apsikarsčiusiu žiedadulkių ir alergenų matuokliais. Vairuotojas spyrėsi nesiskirti su mikriuku, lankininkai pasiraukę leido jam iš tolo stebėti darbus, ir pro vartus eiti paskutiniam iš ekipažo.

Romualdas ne iš tų romiųjų, nuo dezinfekcinio tunelio kampuotais mostais sugena mus į pavėsinę iškart už vartų – stalas, stogelis, kopėčios, kuriomis ant jo vikriai užsiropščia visai dar paauglys lankininkas. Kitų dviejų nematyti.

Šeimininko anūkas lieka prižiūrėti mūsų, dar keli žmonės sustoja tolėliau. Mikriukas vos iškišęs vyšninį snukelį iš dezinfekcinio tunelio, tarsi įspėjimas: esat tik pusiau įleisti. Vairuotojas trumpomis kojomis mina ratus, bandydamas prisiartinti. Kažkur į mus žiūri ir dar du lankininkai. Jau po pirmojo treniruočių mėnesio jų taiklumas išaugo 15 proc. Niekas neturi ūpo sėstis, susigrūdę lūkuriuojam pavėsinėje, audros švinas ima lydytis – stogu nurieda pirmi lašai. Romualdas prašo kelionės dokumentų, vairuotojas juos turi atspausdintus, senobiškai – gelbėjimosi ratas, kai racija ir telefonai tyli.

„Mes blokuojame ryšį čia, prie vartų – šiais laikais atsargumas yra rūpestingumas. Atvykėliai turi tiesiog palaukti“, – paaiškina.

Nuo pat kelionės pradžios kišenėje spaudžiu lazerių signalais veikiantį pranešimų perdavėją, jis nuolat pulsuoja informacijos impulsų pliūpsniais. Keleiviai davė sutikimus mūsų odisėją fiksuoti visais būdais. Jeigu nebus ryšio, redakcijos kolegoms teks kapstytis toje begalinėje šifruotėje.

Paprašo kol kas grįžti į mikriuką, vos jame įsitaisome, lietus virsta pilko betono siena, užgriūva talžydamas metalą. Romualdas antrasis, įtraukęs galvą į neperšlampamos striukės kapišoną, stovi visai arti vairuotojo durų. Jis iš tų jaunuolių, kurių veiduose beveik nenusėda nekantra.

Kartą per metus kiekvienas iš keturių namų išrenka žmogų, norintį ar galintį, o kartais abu iškart, mokytis apsaugos. Penktasis namas nerenka nieko, jame Romualdas su žmona sprendžia gerokai susitraukusios imperijos reikalus. Šių metų meistrystė, lanko, kurios vos ne kasdien imasi šalia kitų darbų, Romualdui Antrajam sekasi geriau už kitas pamokas.

Žmonės pavėsinėje negaišta tartis, matė, kad Linukas ir šuo gąsdinasi griausmo. Romualdas atšlepsi žolėmis apkibusiais guminiais, pamoja keliems padėjėjams lėtai stumti mus trinkelėmis klotu keliuku. Jo pradžia apsodinta krūmais, ne iškart atsiveria vaizdas į pastatus ir kiemus. Kairiau, įrėminta medžių, Romualdo dviejų galų troba, pakalnėje pūpso pirtelė. Aukščiausiame kalvos taške – akmenų ir augalų juosiamas Romualdo sūnaus Romualdo Pirmojo, šiuo metu skubančio varyti techniką iš laukų, namas, šuns būda, keli tujų tiesės atskirti svečių nameliai, dešiniau – pastatai technikai ir derliui laikyti. Nuo kalvos matyti su lietaus pilkuma susiliejusi gelsva rapsų laukų dėmė, joje rausvuoja darbininkų barakų stogas. Kažkur turi būti ir kiti du namai.

Mikriuką spėriai nuritina iki svečių namelių. Ar mes svečiai, ar priverstiniai darbininkai? Romualdas pabarbena į langą:

– Paskirstėme vietas, kaip mums atrodė, paskui žiūrėsim. Daiktus padėsim nunešt, mašiną nusistumsim į garažą apžiūrėt.

Pakviečia išlipti po kelis. Vairuotojui leidžia paskutiniam palikti šios kelionės laivą. Svečių nameliai kvepia šviežiomis lentomis, visuose po nediduką židinį. Kišenės dydžio prieangyje – dezinfekcinė sienelė, įeinančius suvarpo skysčio srovelės. Sienos plonos, girdėti, kaip gretimame namelyje pravirksta Linukas: jis nori lanko, valgyt ir namo. Tėvai sutrikę, jie keturviečiame pastate atsidūrė kartu su Aiva ir šunimi. Neišeina apsimesti, kad toks žaidimas. Mes dviese su ministerijos darbuotoja, ji įniko kažką žymėtis užrašinėje. Trečias namelis iš kairės – Raimio ir juodaplaukės su rando žaibu, ką tik pro atvirą langą mačiau ją rūkančią po stogeliu. Deimante, durne tu, nesilydyk, spraudė vidun Raimis, parodė jam iškeltą vidurinį pirštą ir nusmelkė iš padilbų mūsų langą, tiksliai atspėjusi, kad žiūriu. Ketvirtame namelyje – jaunuolis su akiniais, vairuotojas ir urna. Yra dar vienas, tuščias ar ne, nesuprasi. Mūsų nešuliai atidaryti pūpso ant grindų ir lovų – klausiamai išsižiojusios gerklės. Skubame nusitraukti šlapius drabužius, sumesti į skalbinių dėžes. Po paros jiems baigsis karantinas, galėsime skalbti.

Apsitvarkyti ir permąstyti padėtį turime pusvalandį. Ministerijos darbuotoja man pasakė du sakinius: neuždarykite lango, man spaudimas; bet čia ne spaudai. Nebeklausiu jos vardo. Romualdas jau trypčioja prieangyje, abu su žmona ant lininių marškinių užsimetę brezentinius apsiaustus, veidus prisidengę apsauginiais skydeliais. Romualdas Antrasis ant lentynėlės pastato telefoną – filmuos mūsų pokalbį.

– Transliuosime visiems namams, paskui priimsime sprendimą, – paaiškina.

Procedūra įprasta, dabar visi viską filmuoja, saugumas svarbiausia, bet vis tiek nejaukiai muistomės. Mūsų telefonus vis dar blokuoja. Klausimai standartiniai: iš kur grįžtate, kur važiuojate, ką gyvenime veikiate, kokios trukmės karantinas jums paskirtas, ar turėjote nudegimų, alergijų, jei taip, tai kiek, kokius vaistus vartojate. Visas pagrindines sveikatos istorijas jau atskleidė kodai kelionės lapuose, pagal įstatymus duomenys apie SBP turi būti vieši.

– Ar anksčiau esate buvę Keleivių pervežimo grupės žemėlapyje nepažymėtuose taškuose? – klausia Romualdo žmona, jos balsas melodingas lyg radijo diktorės.

– Savaime aišku, ne! – pasipučia ministerijos darbuotoja.

– Taip, darbo reikalais, – sakau aš.

Dar pusvalandį po pokalbio sėdime ant lovų, klausomės lietaus ir griaustinio, paskui pasibeldęs į duris Romualdas praneša – ryšys atblokuotas, pusryčiai 9 valandą pavėsinėje prie namelių, tada taisys mikriuką. Spėju paskambinti vyrui ir redakcijai nusiųsti dalį kelionės dienoraščio – audra riaumoja nukąsdama žinias į kitą pasaulį.

*

Ryto šviesa su išblukusiais išsiaudrojusiais debesimis užklumpa mikriuko vairuotoją nepatogiai užsikabarojusį ant pavėsinės stogo, bandantį žiūronais apžvelgti teritoriją. Keleiviai pavieniui ir būreliais slankioja apie tujų gyvatvorę. Iš tos žalios sienos kyšo Romualdo sūnaus, Romualdo Pirmojo, sodybos stogas, matyti ant medinio kuolo iškeltas gandralizdis, daugiau nieko. Įėjimas į svečių namelių teritoriją – pro pintus medinius vartelius, abipus jų po žydėti baigiančių bijūnų krūmą. Priėjus artyn, matyti gėlynai, garažai, ūkio pastatai, vieno jų balkone, susiliejęs su pavėsiu, sėdi Romualdas Antrasis. Žvilgsniu atsimušę į jo kantrų laukimą, nedrįstame žengti už vartų.

– Nu, svoločė! – keikdamasis nušoka žemyn vairuotojas, pastebėjęs, kad lankininkas jam rodo dingti nuo pavėsinės. – Grafika raik laikytis, mašinų taisyt!

Nuo jo sklinda pikto prakaito ir saulės įkaitintos striukės odos kvapas. Prieš reisą susipyko su gyvenimo drauge, sakė, tu, Dareli, normalaus darbo ieškok, kiampenki ant nosies – nei buto, nei mašinos žmoniškos.
Kitoje pusėje gyvatvorės, už namelių nugarų, pakalnėn slysta rapsų laukai, žvyrkeliai, visa tai atskirta medinės raganėmis apvytos tvoros. Vairuotojas čia nenustygsta, jo planui statiškos vietos netinka.

Prieš devynias Romualdo žmona ir sūnus atmina dviračiais, apsikrovę puodais. Pamatuoja mums temperatūrą, žiedadulkių tankį, tikrina alergines reakcijas. Norma. Gauname grikių košės su sviestu, vytinto kumpio, avižinių miltų blynų su medumi ir šilauogėmis, žolelių arbatos, kavos. Pakalbina vaikus, bet neužtrunka. Po pusryčių iš darbininkų barako ateina vyras apsauginiu kostiumu, pasivedėjęs atokiau vairuotoją įjungia tiesioginę mikriuko taisymo transliaciją, pasitaria, išeina. Ryšys užblokuotas nuo ryto, skaniai pavalgę keleiviai riaugteli irzuliu. Atvažiavusi susirinkti indų Romualdo žmona sako, kad iki pietų neturėtume palikti svečių namelių ribos – kol ateis mėginių atsakymai iš laboratorijos. Ji neaukšta, liesa kaip paauglė, šiurkščius gelsvus plaukus susipynusi į pusę nugaros siekiančią kasą. Apsauginis apsiaustas permatomas, ant karės rankos išsprogę užgijusių randų žvaigždynai.

Įdienojus girdime vištų kudakavimą ir gaidžio giedojimą, laukuose burzgia traktoriai. Pro vartelius pradunda ožkų banda, vejama šuns. Kiemo tvenkinyje turškiasi vaikai, jų skaidrūs šūksniai užlieja tujas.

– Gera vieta gyventi, ar ne? – pakėlusi akis nuo knygos, sako Linuko mama pusę pavėsinės virvėmis ir lazdyno šakomis užėmusiam vyrui.

Linukas gaus lanką.

– Atidarė urną ir paėmė pelenų mėginį. Geri frykai, ką? – sako jaunuolis Linuko tėvui. – Turi laboratoriją garažiuke, neblogai prasisuko!

– Aprūpinta vieta.

Gainiodama šunį aplink namelius, Aiva ant jų stogų, vartų, tvorų suskaičiuoja penkias vėtrunges ir šešis vėjo malūnėlius. Suprantame jų paskirtį, kai pro vartus įpuolęs Romualdas Antrasis kaip viščiukus suvaro visus vidun – po penkių minučių atplūsta piktomis dulkėmis įsodrintas vėjas. Miestuose apie pavojingesnius jų debesis įspėja pranešimai į telefonus, reklaminiai stendai ir garsiniai signalai. Patikrinęs, ar visi užsidarėme langus, lankininkas pranyksta tiesiog tujų gyvatvorėje. Gal turi ten slėptuvę.

**

Po pietų, bulvinių blynų su varškės ir šviežiai raugintų agurkėlių padažu, mikriukas dar nepataisytas. Pas vairuotoją vis vaikštančiam vyrui su apsauginiu kostiumu pro dantis išsprūsta: trantas kaip reta. Su šaltos arbatos stikline įsitaisau žvejo kėdėje po jazminų krūmu. Romualdas atėjo į svečių namelių teritoriją duoti interviu. Čia jo sumanymas.

– Jūs, žurnalistai, per mažai rašot pozityvo, – pasako argumentą.

Kiti negirdi mūsų pokalbio, jazminų krūmas už namelių nugarų, bet ore gali jausti viltingą įtampą – gal interviu yra raktas į laisvę. Keista, kaip nepasitenkinimas būsima karantino vieta, į kurią vykome, virto visuotiniu noru greičiau ją pasiekti.

– Kai prasidėjo SBP, aš praradau viską, – nelaukdamas pirmo klausimo, rankomis suplasnoja buvęs užkandžių ir pramogų imperatorius.

Prieš tris metus tykiai apleistuose užkaboriuose vešėję Sosnovskio barščiai užklupo mus netikėtai. Kone pernakt įsibrovę į ūkių laukus ir kiemus, naikino derlių, nuodingais syvais degino juos kertančių žmonių odą. Sultys prasigrauždavo net pro drabužius, tirpdydavo apsauginius akinius, gadino techniką. Iš pradžių sunku pastebėti tokius pokyčius ir jais patikėti. Prireikia laiko. Trindavome į redakciją ateinančius pavienius pranešimus apie Sosnovskio barščius mutantus, kol jie išsipildė.

Pirmas ženklas buvo vaistažolių ūkio „Ramunėlės ir levandos“ skandalas 2020-ųjų vasaros pradžioje. Keturios šeimos kreipėsi į medikus ir žiniasklaidą, teigdamos, kad po arbatų ir vegetariškų užkandžių ragavimo šioje vietoje visiems prasidėjo keistos alerginės reakcijos. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai, atlikę patikrinimą, nustatė technologinių produktų ruošimo pažeidimų, rado organizmui kenksmingų medžiagų juose, kai kuriose patalpose nebuvo vykdoma efektyvi kenkėjų – vabzdžių ir graužikų kontrolė. Kol specialistai apdorojo duomenis, ramunėlės su levandomis užsidarė.

Per porą mėnesių patikrinus 188 registruotas panašaus tipo įstaigas, 94 iš jų, paėmus mėginius, pasitvirtino vartotojų skundai dėl tiekiamo maisto – daugiau kaip 80 proc. tirtų maisto produktų buvo aplipę Sosnovsio barščių žiedadulkėmis, 25 proc. geriamojo vandens turėjo sudėtyje furanokumarino, labai stipraus alergeno, kuris randamas visose šio augalo dalyse. Ūkiai ir maistavietės pakelėse cypdami krito iš verslo padangės, ir šis perseidų lietus su savimi nusitempė „Romu“ imperiją – rugpjūtį žiedadulkės ir invazinių augalų sultys iš kojų išvertė visą joje viešėjusią 52 žmonių kvėpavimo praktikos stovyklą. Romualdas prakaitavo vežiodamas nukentėjusiems klientams į ligoninių palatas atsiprašymo vištienos sultinį, mokėdamas administracines baudas, kasydamasis ūsus prieš žinių reporterių kameras, rodydamas jiems apdegintas rankas – ne iki galo išsipildęs ūmus noras išpjauti pastatus supančius barščių laukus, prie kurių saugiai mėgdavo fotografuotis pramogautojai.

– Nė sapnuot nesapnavau, kad jie ateis į mano kiemą, – palinksta arčiau, įsitverdamas į kėdės ranktūrius užgyjančių ir vėl atsiveriančių pūslių randų išvagotais pirštais. – Tada tai jau deginau juos, pjoviau, presavau į plytas su moliu, purškiau visokiais dustais, dantim tik negraužiau! O va, paskui, vaikščiodamas apvyniotom rankom, nė pjūklo nesuimsi, nė kirvio, palei laukus mindamas, susitaikiau. Verslą jie iš manęs atėmė. Bet ir apsaugojo. Mažiau landžiojo komisijos, reketininkai bijojo lįst.

Peržiemojo sunkiai. Išpardavė net numylėtus stručius paskoloms išmokėti. Pavasarį Seime priimtas SBP – Sosnovskio barščių problemos – įstatymas įpareigojo nuosavos žemės neturinčius, ūkine veikla nesiverčiančius gyventojus atlikti 1 dienos per mėnesį darbo prievolę nurodytuose arčiausiai esančiuose ūkiuose arba jų asociacijų valdomose prekyvietėse. Valstybės dalinai kompensuojamos papildomos darbo rankos Romualdo verslui suteikė antrą kvėpavimą. Pradėjęs nuo agurkų ir braškių šiltnamių, jis greitai atsistojo ant kojų ir išsiregistravo iš visų įmanomų valstybės paramos programų. Jau antrą vasarą ant pramogų imperijos griuvėsių veikia atstovaujamoji keturių kaimynų namų ir vieno darbininkų barako demokratija. Jų gyvenimus tankiai apsupę Sosnovskio barščiai naikinami saikingai, rapsų laukai prigamina masės kitų ūkių imperijų degalams, žmonės, gyvuliai ir valgomas derlius griežtai saugomi nuo vėjų atpučiamų nuodingų žiedadulkių, užteršto vandens ir tūkstančių oru planiruojančių sėklų. Romualdas kolekcionuoja senovines knygas apie ūkininkavimą, atsisakė alkoholio ir riboja gyvulinį maistą, pasninkauja, veda terapinius kvėpavimo seminarus, pirtis ir nuolat tobulina savo demokratijos sistemą. Jo 16 hektarų ūkis, susijungęs su kitais, dirba amžinuoju išlikimo varikliu.

– O kaip sugalvojote lankininkus? Ar kas nors iš jūsų mokėjo naudotis tokiais ginklais? – klausiu akies kraštu stebėdama, kaip iš rapsų lauko gilumų išnyra du berniūkščiai, nešini žaisliniais lankais – neturi teisės prisidėti prie besimokančių vyresniųjų, bet gali mėgdžioti.

– Žiūrėjau apokaliptinius serialus, – prisipažįsta.

Televizoriaus dabar jam nebereikia, nors sūnus turi.

– Sunku su tais lankais, – atsidūsta. – Bandom medžiot, tai kaip kada… aišku, su ietimis visai prastai buvo.

Vis dėlto į ūkį jis kartais atsikviečia mokinių, darbas mainais į žinias apie natūralų gyvenimą šalia barščių. Kai kurie atvyksta į mokamus seminarus. Gyvenimas barake kartu su darbininkais – ne priverstinai atsiųstais valstybės, o savarankiškai sprendžiančiais išlikimo klausimus, kartais išmuša jiems dantis ir įjunko užsipilti iš rapsų, bulvių su kruopščiai atmatuotais barščių syvų lašais varoma namine. Ūkyje ir tokie mokiniai praverčia.

Jeigu iš vietos, kurioje sėdime, žvilgsnis galėtų, perbėgęs ūkinius pastatus ir garažus, rapsų laukais užkopti į kalvą dešiniau, įsiremtų į fibrocemento dailylentėmis apkaltą kubą plačiais langais – Romualdo kaimynai Kukauskai ten laiko laboratoriją. Imperija ima mėginius ir pati sprendžia, kokį karantiną uždėti svečiams. Užtenka poros dienų, kad išryškėtų nudegimai – kontaktas su jų turinčiais kartais sukelia alergines reakcijas. Mėginiai daugelį atsakymų duoda iškart, po kelių valandų ar paros. Lietuvoje 2020 metų pirmąjį ketvirtį veikė 168 asmeninės smulkių ir vidutinių šeimos ūkių laboratorijos, palaikančios ryšį su valstybinėmis. Dar 23 dirba savarankiškai, prisiimdamos atsakomybę už tyrimų rezultatus. Kukauskų, ilgametės ligoninės priimamojo seselės ir į išankstinę pensiją išėjusio hidrometeorologo, kūrinys yra viena iš tokių savas taisykles susikūrusių laboratorijų.

– Šita valstybė man nieko nepadėjo. Baudomis apdėjo. Vis skelbia karantinus, žmonės įbauginti. Vietoj to, kad pamokytų išgyventi…

Pašoka nuo kėdės, čiumpa beveik nenugertą stiklinę ir su seilėmis pro dantis čiurkšteli žodelį – baigėm.

– Kiek laiko mus laikysite svečių nameliuose? – atsistoju ir aš.

– Kol išmoksit išgyvent! Ir atidirbsit už paslaugas, – įsiremia pilko tvenkinio drumstumo žvilgsniu ir nusisukęs eina, paskui, lyg ką prisiminęs, mosteli ranka: – Nėr daug to darbo, bet turi būt energijų mainai. Ožkų darbą darysit.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

 

 

Lapių miestas. I

– Lapės sugrįžo į miestą, – praskleidusi virtuvės lango užuolaidą, pranešė Geronima.

– Ofisų žiurkių išmislas! Dronas naujų neužfiksavo, – stūgtelėjo iš vonios.

Vis dėlto jis atėjo, neiškentė, pusiau nuskustame žande susimetė medžioklio jaudulio gumbas. Geronima nemėgo to pykčio gumbo, bet dabar, žvelgdama į kiemelio žvyre aplink nudryžusias rudai nutepliotas pašiūres šiušinėjančias lapes apšiurusiais pavasario kailiais, norėjo pasierzinti. Į jos darbo paskyrą jau tris valandas ir septynias minutes neįkrito nė viena užduotis, ir nors kompiuterį laikė atverstą, ant stalo tvarkingai išsidėliojusi administracines priemones, jautėsi pamiršta.

– Matau keturias, – iškėlė keturis pirštus, vos nekliudydama kavos puodelio, – Vikai, gamta atsiima savo, aš tau sakau, ir mokslininkai rašo…

– Tu čia labai nejudėk, a girdi?

Čiuožtelėjęs prie užuolaidos, stebėtinai lengvais žingsniais, nederančiais prie pakumpusios, per languotų trumparankovių marškinių siūles besiveržiančios masės, sustingo stebėdamas. Metras septyniasdešimt trys ir su ūsais, va tau ir didvyris, pagalvojo Geronima, bet juk mūsų kiemui jis toks ir yra – mintis nemaloniai dilgtelėjo skrandį. Vyras dairėsi nubraukęs nuo skruosto skutimosi putų likučius. Aišku, nusivalė į užuolaidas.

– Atrodo, sveikos, – patenkintas pusbalsiu įvertino. – Vyrai drono nekėlė, pietų pertrauka, tai… Nešk šratinuką.

Ji nesiginčydama nuslydo, kaip vanduo nutekėjo nuo kėdės, pasilenkusi nukrypavo iki spintelės po kriaukle – sėdėjo arčiau, ką darysi. Atitraukusi šiukšlių dėžę, nuėmė po ja paklotą guminį kilimėlį, sugraibė išsitraukiančią rankenėlę. Dalis spintelės grindų atsivožė kaip futliaro dangtis, iš jo gelmių iškrapštė lengvą orinį šautuvą – tokį, kuriais šaudoma tire. Tik patobulintą, Vikas viską patobulina, šitas užtikrintai kala iki penkiasdešimties metrų. Vadina šratinuku, nors šaudo ir kulkomis. Iki karantino susirasdavo morčiaus priveiktus benamius katinus ant kiemo pašiūrių stogų, o dabar – na, dabar laikai tokie. Atsargiai spaudė ginklą prie savęs, mintyse keikdama chalato skvernus, kuriuos vis primindavo. Vyras jau buvo be garso atkrapštęs orlaidę, joje susiradęs vieliniame tinklelyje praardytą skylę. Viską atliko lėtais, minkštais judesiais, kurių iškart netekdavo, vos baigdavosi medžioklė.

Atsargiai padavė jam šautuvą, stengdamasi laikytis už nugaros. Norėjo dar pažiūrėti į lapes. Šios knisosi po maišelį, paliktą prie vienos pašiūrės durų. Pavargėlis Bromas, tai vis jo mada šlaistantis po kiemelius prisėti tokių atliekų bombų. Tiek kartų teko išpilti į kriauklę kavą pastebėjus, kaip katė ar varna tąso iš ten kokį bjaurų gabalą. Bet jei ne Bromo maišiukai, tos lapės gal neateitų.

– Neišversk kavos, – įspėjo, puikiai žinodama, kad Vikas, imdamas šratinuką ir su juo susiliedamas, niekada neužkliudo jokio nereikalingo daikto, net jos.

– Nejudėk, – prilipo prie orlaidės, kišdamas vamzdį pro skylę. – Iki pietų pertraukos pabaigos reikia susitvarkyt.

Bet ar jiems tikrai reikia, norėjo pasiginčyt, nors užsimerkusi, kai jis taikėsi ir murmėjo – paimsiu dvi, kitos pabėgs, labai spitrios pasitaikė – matydavo kaimynę Gitą, grįžtančią iš miesto darbų su menku daviniu, kieme nusiplešiančią dulkėmis apneštą, prakaituotą vienkartinę kaukę ir nuspaustu, paraudusiu veidu uodžiančią, ar pro langus besivyniojančiuose tirštuose dukrų verdamos sriubos garuose bus kas mėsiško. Dėl panašaus į gripą ir COVID-19, tik keliskart mirtinesnio, kas kelis mėnesius grįžtančio silpnesne ar stipresne banga COVID-20 viruso, tymų, pasiutligės protrūkių skelbiami ir atšaukiami karantinai, komendanto valandos, nepaprastos padėtys ir laikinos apsaugos priemonės prigamino tiek bedarbių, kad Užimtumo tarnyba juos tiesiog užregistruodavo privalomiems darbams. Menka išmoka ir parama maistu, daiktais ar paslaugomis turėjo kainą. Miesto skolininkai, taip juos vadino, pavydžiai sekdavo akimis žalsvomis uniformomis vilkinčius tikruosius miesto darbininkus, tokius kaip Vikas.

– Viktorai, – tą rudens pavakarę, šlepsėdama kiaurais guminiais jam iš paskos, rodydama į jo rankoje tabaluojančią gyvastį išleidusią lapę, kreipėsi Gita. – Ne darbo metu atėjo, tai kam jums važiuot, rūpintis…

Būtų vyrus įspėjęs, droną pakėlę, reikėtų vežt ištyrimui ir utilizavimui. Bet šiandien ne jo pamaina, o lapei nepasakysi, atslinko prie konteinerių. O Gita ką, sava, šitam kieme jau dvidešimt metų prasilenkia. Atidaviau, nukirto grįžęs, tingiu važiuot. Geronima stengėsi negalvoti, iš ko kaimynė kepa kotletus, sutikusi jos dukras besileidžiančias iš trečio aukšto, kaip reikiant palinksmėjusias, nusuko akis. Paskui liovėsi, nes kai kurie kaimynai pradėjo Viko prašyti pasaugoti kiemą nuo lapių.

– Vaikai čia žaidžia, nesaugu, – sustabdė kitą rytą vėjo perpučiamas chalatas, tik geriau įsižiūrėjus panašus į vos cigaretę nulaikančią kaimynę Rasą. – Mes patys jas sutvarkysim… Empėdė* geri vyrai, bet pats žinai – surinks, išveš, kiemą nachrien uždarys. Oi, atsiprašau, viršininkas. Sunki pamaina. Tai va, mes patys…

Niekada ir neklausė, kaip tris vaikus auginanti ir tris paeiliui užklystančius net per griežčiausius karantinus vyrus laikinai priglaudžianti kaimynė sutvarkė pirmą iš jo gautą lapę. Pamažu nusistovėjo nerašyta taisyklė: kas nors, arba jis pats, pamato kieme priklydėles, patikrina stebėjimo dronais grafiką, ir jei MPD akys kitur, traukia iš slėptuvės šratinuką, o paskui tiesiog išeina iš kiemo, nusisuka nuo lango, kol viskas baigiasi. Neturėjo supratimo, kaip jie pasidalindavo. Tik iš kepamos mėsos kvapų galėjo spėti, kad buvo laikomasi eilės. Jeigu, retas džiaugsmas, neužfiksuota dronų atklysdavo stirna, kiškis ar atliekų smarvės suviliotas šernas, imdavo darbinį šautuvą, greitosiomis sugraibydavo kišenėje nežymėtų šovinių. Tada jau būdavo kitaip. Iš niekur suplasnodavo tamsūs palto skvernai, ilgšis benamis Bromas padėdavo nutempti grobį į rakinamą pašiūrę, švilpčiodamas susižvejodavo drabužio klostėse išblizgintą peilį. Ateidavo kaimynų vyrai, šviežienėlė, šnabždėdavo jiems Bromas, rodydamas, kaip rėžti ir dirti, pjauti ir kapoti. Vikas šiaušdavo plauką nenoromis pripažindamas didesnę meistrystę, bet piktą gumulą nurydavo pradėjus dalintis. Jo teisė pirmumo, jis vadas. Koją pirmyn išmesdavo, glostydavo ūsus, mėgaudamasis lūkesčiu purvinas, vietom kraujo lašais aptaškytas kaukes pasmakrėn nusismaukusių vyrų veiduose. Dalindavo, pats manė, teisingai. Niekas ir nesiskundė. Jei šią vietą nuo laukinių žvėrių valytų oficialiai, apie mėsą tik pasvajot. Dar ir išvis uždarytų butuose dėl pasiutligės grėsmės. Taip vis nutikdavo viename ar kitame kvartale, name, kieme.

Šratinukas nepavedė, dvi atgulė, dvi spruko. Dabar ir tos, ir tos jau ne Viko rūpestis. Mikliai pridengė atplyšusiu tinkleliu skylę orlaidėje, padavė ginklą žmonai, šis nugulė slėptuvėn. Per kiemą jau lingavo kaimynė Rasa, jos vaikai rakino pašiūrę. Vikas nušlepsėjo atgal į vonią, bet prieš atverdamas duris atsisuko:

– Lapės tai ne gamta. Pasiutligė arba mėsa, ot.

Geronima šyptelėjo, išpylė atvėsusią kavą į kriauklę. Atsisėdo prie stalo taip, kad užuolaida dengtų tą dalį kiemo, kur palei pašiūres krutėjo kaimynai. Neįkrito nė viena nauja užduotis. Jos valstybinė įstaigėlė vis mažiau pasigesdavo buhalterės, jau ir taip dirbančios puse etato. Dar šiek tiek – ir taps miesto skolininke, eis rinkti visur besimėtančių panaudotų vienkartinių kaukių, pirštinių, akinių, laistyti ir ravėti žaliųjų salelių, valyti miesto sienose įtaisytų po didesnių dulkių audrų užsikimšusių smėlio filtrų, pristatyti nemokamus maisto produktų davinius ir dirbti šimtus kitų darbų, kuriems neužtenka gerai apmokamų miesto darbininkų rankų. Perliejo glitus nerimo virpulys pagalvojus apie gerokai sumažėsiančias apsaugos priemonių siuntas. Iki šiol jos valstybinė įstaigėlė pareigingai išduodavo kaukes, pirštines, akinius, dezinfekcinį skystį, net vienkartinius apsauginius kombinezonus, paštomatas kieme pasipildydavo laiku. Miesto skolininkai priemonių trūkumą dengdavo patys, medijose nuolat mirgėdavo pranešimų apie nesertifikuotas, brokuotas išduotas priemones ir koronovirusų, pasiutligės, tuberkuliozės, žarnyno infekcijų ar alergijų protrūkius jų bendruomenėse. Miestas atkakliai eksperimentavo mėgindamas miesto skolininkus suburti atskiruose kvartaluose, pasistūmėdamas pirmyn kaskart, kai naujos bangos įgąsdinti ir susilpninti žmonės įsiaudrinę imdavo pritarti ir atsitraukdamas ramybės periodu, pradėjus kelti klausimus, ar taip nepažeidžiamos pamatinės žmonių teisės.

– Demokratija viena, o sveikata kas kita, tik karantinas ir kontrolė laiko miestą, – aiškindavo „Boulangerie“ kepyklėlės savininkė, guldydama Geronimai ant lėkštelės kruasaną su cinamonu, liedama kavą ir naujausias paskalas, dėl kurių bent dukart į savaitę buvo verta sumokėti plėšikišką kainą.

Tapus miesto skolininke, kavą gali gerti ne visur. Gal ne iškart, atsižvelgiant į kelias smulkias buhalterines paslaugėles, bet po kelių stipresnių protrūkių neišvengiamai, „Boulangerie“ savininkė panorėtų nuskaityti jos dirbančiojo asmens patvirtinimo kodą. Tokio, žinoma, neturėtų, teisė sėdėti viduje ir gerti kavą iš puodelio taptų užginta. Kaip ir visur, o ypač šioje miesto dalyje, kur daug įvairiaspalvės publikos, viskas priklausytų nuo kepyklėlės savininkės nuotaikos. Kartais viduje, kartais lauke arba vien išsinešimui. Prasidėjus patikrinimams, tektų rinktis paprastesnes vietas, kur niekam neberūpi visada turėti dezinfekcinio skysčio, dėvėti kaukes ar laikytis išpuoselėtų higienos ir aptarnavimo taisyklių. Vikas tokias vietas mėgo ir noriai lankė, bet jai šitai sunkiai priimtina. Visada norėjo išsikelti iš šito namo, šito kiemo, šito kvartalo, bet dukrai išvykus gyventi į Londoną, nusipirktą butą saugesniame rajone išnuomojo – laikinai, ir tas laikinai vis dar tęsiasi. Nėra taip blogai šitame triaukščiame, gelsvus dažų lopus dar išsaugojusiame storasieniame name nedideliais langeliais, su puikiomis niekam nepriklausančiomis palėpėmis, kuriose galima laikyti visokį šlamštą, įsirengti balkonėlius, terasas ar leisti pernakvoti Bromui. Nėra taip blogai, nes čia daug paribių, lengvinančių gyvenimą.

– Kuri šiandien diena? – šūktelėjo į vonią, taip sau, jai nelabai rūpėjo.

– Trečiadienis! – Vikas išlindo jau nusiskutęs, nutrepsėjo į kambarį, grįžo su žaliais ir raudonais kvadratais margintu kombinezonu. – Maistomatų diena, ruoškis.

– Bet mes dar turim… Mums nereikia, – Geronima dairėsi po virtuvę, lyg ieškodama gero argumento.

– Ką turim, ką turim! Atsargas reikia kaupt. Tavo tas darbas… O Emilė Londone? Atidarys sienas, parvažiuos…

Piktai pešiodamas ūsus nuslinko į koridorių autis batų. Taip, jei Emilė parvažiuos ir atsiveš sūnelį, iškart dvi burnos. Geronima dūsaudama apsitempė kombinezoną. Aukštesnė ir liesesnė už vyrą, melancholiškai išsprogusiomis akimis, ramiai linguojančia eisena – jai šis vaidmuo tiko. Iš sandėliuko koridoriuje iškrapštė porą elektrinių dviračių, pritvirtino prie bagažinių maistomatų tiekėjų logotipais pažymėtas dėžes.

Išsivarę dviračius į kiemą, nerado jokių lapių nei žmonių buvimo ženklų. Tik virš pašiūrių kabančių balkonų su plazdenančiais skalbiniais gilumoje sugirgždėjo senės Krisos vežimėlio ratukai. Bet Krisa nei vaikšto, nei kalba, tik kartais kikena – nesiskaito.

Gaivi žydinčio pavasario pradžia skverbėsi net per akinius ir kaukes, prieš kelias dienas nulynojęs lietus priplakė prie žemės dulkes. Geronima užvertė galvą į žiedų žvakes kraunančius kaštonus, pasisukiojo, gaudydama vėją. Tais dviračiais kasdien neprilakstysi, maistomatų tiekėjų logotipai nenusigramdo. Ir registracijos numeriai tuoj nebegalios, teks parduoti Tiekėjui**, gal ras tinkamus žmones, mokančius pertvarkyti visokią techniką.

Pro bažnyčias, per grindinio akmenis, tada naujai nutiestu šaligatviu prekybos centro pašonėje iki viešbučio, už kurio rikiavosi naujų namų kvartalas. Tvoros ir vartai, švarios gatvės, žali kiemeliai – geras rajonas, pilni maistomatai. Jų paribio rajone maistomatai apskurę, rimtesni ūkininkai ir parduotuvės rečiau leidžia užsisakyti savo produkciją. Čia viskas kitaip, kiekvienas butas turi ne po šiaip sau asmeninį skyrelį – po visą skyrių. Gėlių, daržovių ir vaismedžių lopinėliai, viena kita namo bendrija laiko triušių, vištų ir asmeninį viso to ūkio prižiūrėtoją. Ūkininkai kasmet dejuoja dėl tonomis pustomo dirvožemio, sausrų, nebeveikiančių trąšų, o tokios salelės turi lėšų išmanioms laistymo sistemoms, puikios kokybės augalams ir visokioms mindfulness paskaitoms juose.

– Gražu, – apsidairė Geronima, Vikui stabtelėjus prie iš anksto nusižiūrėtų vartų.

Vyrai iš MPD pasidalindavo visokia informacija. O dabar informacija pinigas.

– Paskubam, a girdi?

Suvedė kodą, vartai su kalvio išraitytomis kaštonų žiedų šakomis atsivėrė, ir jie su savo dviračiais pateko vidun. Gatvė iš tikrų nugludintų akmenų. Slyvaitės apsipylusios žiedais. Įdomu, ar čia tos geltonos, neskanios, ar…

– Nu?.. – Vikas jau brazgino raktų ryšulį prie artimiausio maistomato.

Kodai kodais, o raktai niekada nestringa. Kaip ir jų pasirinktas vaidmuo: maistomatų tiekėjai, tikrinantys skyrius, šalinantys sugedusius produktus, valantys, dezinfekuojantys. Tokia paslauga išties veikė, buvo lengva. Kai kuriais atvejais žmonių darbas vis dar pigiau nei robotų.

Atsidususi pradėjo varstyti duris, įgudusiais judesiais pačiupdama po vieną kitą produktą. Visa esmė neplėšti, neimti visko iškart – gražiai, po vieną, praleidžiant kelis skyrelius. O tada tegu aiškinasi, kas supainiojo užsakymus: bendrijos nariai, tiekėjai ar sistema. Vikas dėl akių purkščiojo dezinfekantą į skyrelius, pavalydavo rankenėles.

– Perviršį parduosim Tiekėjui, va ir bus pinigėlių, kai sienas atidarys ir Emilė grįš, – vis pasikrapštinėdamas kaukę, murmėjo Vikas.

– Nesičiupinėk, – subarė ji. – Kam jai išvis grįžti, ten darbą turi…

– Palaida bala ten! Nei tualetinio popieriaus, nei vakcinų… Čia tai bent suveikt galėsiu, – trinktelėjo spintelę aršiau nei įprastai.

– Tai čia tik dabar, tik du mėnesius taip, ko tu plėšais!

Nukando žodį, nes laiko turėjo nedaug. Aišku, jis teisus, ten palaida bala. Bet ir čia. Štai, prieš savaitę pritrūko vakcinų nuo pasiutligės, ir vien jų kvartale mirė benamio šuns įkastas paauglys. Jos bendradarbei lapė įkando anksti ryte nešant šiukšles, būklė sunki. Bromas gedi draugelio narkomano, taip ir nepaklausė jo vardo, žino tik tiek, kad neapdairiai užmigo parkritęs stotelėje prie šiukšliadėžės.

– Geronima, – Viko balse vėl ta medžioklio gaidelė, ir dar kažkas daugiau. – Eik prie vartų, paspausk mygtuką, atsidarys.

– Ką?.. – apsidairė nusipurtydama mintis.

Prislinkęs prie dviračių kaip nematoma perkarusi šmėkla, dantis šiepė juodas teliuko dydžio šuo. Geronima seniai nematė jokio teliuko, taip kalba Tiekėjas, apvažiuojantis ūkininkus užmiesty. Tas šuo. Kaip jis čia atsirado? Šitam saugiam kvartale, viduj?! Geronimai ėmė drebėti rankos. Jiedu beginkliai, negali vežtis šautuvo į tokią misiją. Jos vakcinacijos nuo pasiutligės kursas dar nebaigtas.

Šuo urzgė, jau buvo apėjęs dviračius, ir dabar tarp jo ir žmonių neliko jokios užtvaros.

– Eik ramiai, eik, – Vikas čiupnojo ūsus po kauke, kažko graibėsi kišenėse. – Nebūk tu… eik!

Jos gyvenimas buvo ryški paklusimo tiesė. Kaukė ir rasojantys akiniai ribojo matymo lauką, bet vartus įžiūrėjo gerai. Jeigu bent vienas iš dviejų liks sveikas, tai… o kas? Viko balsas stūmė pirmyn, ji stengėsi nežiūrėti į šunį. Kaip ir į tas lapes. Gamta atsiima savo. Štai, trys žingsniai, visa nugara jaučia, kaip šuo skrieja tiesiai į jos vyrą. Ir neatsisuka. Nes tiesiog, ji iš to kvartalo, kur neatsisukama.

– Roki, ateeeik! – berniukas šaukia šunį, ir pasaulis sustoja.

Taip, šaukia šitą šunį, koks berniukas gali laikyti pasiutusį šunį, galvoja Geronima, tada apsisuka ir ima bėgti atgal, sugniaužusi kumščius. Mato Viką įsitvėrusį rankomis maistomato kubo viršaus, kojomis taikantį į juodo teliuko snukį.

– Roki, – vaikas bėga artyn, šuo žiūri į jį putotu snukiu.

– Išdurnėjai, ar ką?! – šaukia berniukui, pastodama kelią. – Kviesk tėvus, jau iškviečiau MPD, skambinu policijai! Pasiutligės židinys kvartale!

Vaiko akys didelės.

– Jis nieko, jis nekan…

Šuo susidomi berniuku. Vikas nušoka žemėn, puola prie dviračių. Ji irgi griebia dviratį, kelios sekundės, ir spės užšokt.

– Užpuls vaiką… – nuleidžia rankas.

– Nu! – traukia iš krepšio pupelių skardinę, paleidžia į šunį.

Inkštelėjęs tūpteli, pataikė.

– Bėk namo! Atsivesk tėvus! – šaukia berniukui, ir pagrasina kita pupelių skardine.

Ir jis bėga, stebėtina, kad šitaip klauso, bet svabiausia – bėga. Jiedu šoka ant dviračių, ir kol šuo pasileidžia paskui, viskas nuspręsta, žmonės laimėjo laiko ir atsitraukia.

 

*MPD – Miesto priežiūros tarnyba, teikianti privalomas miestui paslaugas.

**Tiekėjai – asmenys, legaliai arba ne aprūpinantys miesto gyventojus įvairiais daiktais, paslaugomis, tarpininkaujantys perkant ir parduodant. Alternatyva virtualiems sandoriams, kuriuos stengiamasi kontroliuoti.

© 2024 kur tekstas

Theme by Anders NorenUp ↑