Tag: molėtai

Reportažai iš karantino. Cenzūra ir priverstinė izoliacija!

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia,  IV dalies tekstas čia. V dalis publikuota čia. VI dalį skaitykite čia. VII dalis – čia. 

Penktadienį po daugiau nei penkerių metų darbo pirmą kartą patyriau bandymą jėga sutrukdyti žurnalistiniam darbui. Straipsnių ciklas „Reportažai iš karantino“ naujienų portale naujienos.lt baigtas. Kaip ir mano darbas šioje redakcijoje.

Izoliacija

Dūmai į akis, užsikosėju. Ant sodybos sunkia antklode užkritęs lietus dusina ugnį. Kas vakarą gaunu du krepšius malkų židiniui, man atneša telefoną paskambinti. Mano telefonai, kompiuteris konfiskuoti. Jie sako – laikinai apribotas naudojimasis elektroniniais prietaisais. Dėl saugumo.

Po Linuko sukelto gaisro ir už bausmę skirto žygio rinkti barščių šiltnamyje syvų naminukei berniuko tėvai atsisakė toliau stiprinti „Romu“ apsaugos sistemas, o Romualdas straipsniams apie savo imperiją įvedė karantiną. Lankininkai nenoromis iškrėtė mano daiktus, surinko elektroninius prietaisus. Ketvirtą ryto įgrūdo į mašiną ir išvežė kažkur už Molėtų.

Aš mediniame sodų bendrijos „Auksinis ūsas“ namelyje su skardiniu vėtrungės gaideliu, siaura riekė miško skiria jį nuo ežero. Link jo galiu nueiti, pastovėti ant tiltelio. Namelis prieš dvidešimt metų buvo ryškiai geltonas, dabar dažai pablukę, medinės lentos apšerpetojusios, su kerpių taškeliais. Virtuvės langas į žvyruotą keliuką, pusiau užkėstas senos vyšnios, toje virtuvėje nėra kur apsisukti – viryklė, mėlynai geltonų gėlių dėmėmis nutaškyta klijuote aptrauktas stalelio kvadratas. Vieno žmogaus dydžio veranda, kairėje krėslas, dešinėje – krūva pailgų medinių dėžių pomidorams daiginti. Kambarys su išskleidžiama sofa priešais židinį, spinta, nukrauta molinėmis vazelėmis. Du kišeniniai miegamieji antrame aukšte, balkonėlis, apačioje terasa. Šis perpučiamas sodo namelis negali apsispręsti, ar jis gyvenamas, ar jau nelabai. Vasaros pabaigos naktys neįprastai atvėso, tamsa už durų vis anksčiau pajuosta.

Jau dvi savaites mano maršrutas nesikeičia. Atveriu duris iš kambario, vėjas nuo ežero lenda į jas, ir jeigu dar atidarau verandą, skersvėjis išpučia visus sapnų voratinklius. Įšoku į aulinius, užsisegu ant riešo mano vietos duomenis nuolat perduodantį, pokalbius įrašantį laikrodį, aplenkdama miško kraštelį, einu nuo lieptelio pasidairyti. Tada į dešinę, takeliu pro sukumpusius nuo senatvės medžius, skaičiuodama prieplaukas, valtis, katinus. Vėl atgal, į miško riekę, ypač jei palijo ir kvepia grybais. Su kitais grybautojais galiu tik sveikintis. Kiek ten to miško – medžius tuoj vardais vadinsiu. Grįžtu, einu gamintis pusryčių. Skaitau. Žiūriu į ežerą. Iššluoju iš terasos lapus, spyglius, smulkius vabalėlius. Išsivalau židinį. Atsinešu malkų. Redaguoju tekstus „Romu“ profiliuose socialiniuose tinkluose. Natūralus gyvenimas ūkyje. Kyla noras parašyt – autoritarizmas. Administratorius nepatvirtins. Einu takeliu aplink ežerą. Rankomis kriauklėje skalbiu drabužius, pritaškau, valau. Skaitau. Perskaitytą knygą nešu į sodų bendrijos gilumoje raudonai šviečiantį knygų namelį. Pasisveikinu su keliais sodininkais, kalbėtis negalima. Užsuku į krautuvėlę, jos savininkė Romualdo giminaitė, stebi, ar nekalbinsiu kitų pirkėjų. Sukemšu pirkinius į lentynas, šaldytuvą. Klausau radijo. Pietūs. Nusnūstu. Vėl einu į mišką. Skaitau, rašau, dainuoju, išmetu taro kortas. Ateina vietinė niekieno katė. Dalinuosi dešra. Vakarėjant palydi į mišką.

Rizika

Trečiadienį, rodos, tai trečiadienis, einu prie lieptelio pasitikti kylančio mėnulio. Ežeras išspjauna bangas ir sulinkusį žveją, jam iš paskos seka berniukas, įsitvėręs irklų. Pirmi pasisveikina, parodo kelias kibire besiplakančias kuojas. Paprašau paskolinti telefoną paskambinti vyrui, mano išsikrovė. Duoda. Galvoja, esu karantino turistė. Tik va šitam ruože internetas dingsta, o skambint galite. Man to ir reikia, rizikuoju.

Mums dar neatsitokėjus nuo Barysos šiltnamio bausmės ir tazerių, iš Mobilios pervežimo grupės, neatlaikę krūvių, išėjo dvidešimt žmonių. Sveikatos apsaugos ministras pareiškė nepasitikėjimą grupės vadovu, Seimo narių grupė susiruošė ministro interpeliacijai, o premjeras viešai pareiškė, kad grupės veiklą reikėtų peržiūrėti. Šitoje košėje Mobiliai pervežimo grupei sugedusio mikriuko keleiviai tapo nereikalingu druskos žiupsniu. Gavome pranešimus, kad liktume sodyboje mažiausiai dvi savaites, paskui laiką pratęsė dar vienai. Jau įžiūrėjome savo kalendoriuose rudens pradžią. Dėl sausros barščių žiedadulkių audros tapo beveik kasdieniu reiškiniu, kas kelios dienos būdavo uždaromi atskiri rajonai, gyvenvietės, miestų dalys. Mikriuką galiausiai pataisė, vairuotojas Algelis galėjo grįžti iš neįvykdyto pervežimo, bet užsispyrė likti, kol visi galėsim palikti sodybą.

Portalo naujienos.lt redakciją perpirko nauji akcininkai, per tris dienas įvyko restruktūrizacija ir optimizacija.

Trečią užkardymo sodyboje dieną motociklu atbirbė uždusęs lankininkas Romualdas Antrasis. Man skambino. Atsiliepusi į vaizdo skambutį pamačiau naująjį akcininką – keturiasdešimtmetį trumpai kirptą vyruką, kostiumą dėvintį kaip treningą.

– Mums jūs per brangi. Išmokėsime kompensacijas. Rašykite reportažus į blogą, aš mielai tapsiu patreonu, – sududeno.

Ant jo darbo stalo – mergaitės barščių syvų nudegintu kairiu žandu nuotrauka.

Paskambinau Lietuvos žurnalistų sąjungai.

– Normaliomis sąlygomis, – sublyksėjo akiniais moteris kostiumas, – tie „Romu“ gautų įspėjimą ir baudą už trukdymą žurnalistui atlikti savo darbą. Bet jūs jau nebe žurnalistė. O mes apskritai stabdome veiklą.

Pasekmės

Vakarais dviračiu su prie bagažinės pritaisyta pintine atmina Romualdo žmona. Atveža švarių rankšluosčių ar patalynę, valymo priemonių, kaukių, pirštinių, žolelių arbatos, pyrago. Aš jos neragauju, užsiplikau kavos. Kol atmina, kasa išsidraiko ant pečių, žandai užsidega. Atrakina sandėliuką ir prikrauna krepšį arba du malkų – niekada neduoda rakto, tai pamoka. Iš miško atsitempiu vieną kitą sausuolį, ugnies traškėjimas užgožia garsus, kurių nenoriu atpažinti. Pamestų ir barščių nuplikytų šunų ūkavimą. Gailų paukščio riksmą. Vienišą šūvį. Mūsų sodo bendrija rami, sakė man, saugi kaimynystė, bet aplink – na, visko pasitaiko.

Kartais neatsisako pasiūlytos kavos. Džiaugiuosi jos draugija, nes tai visai kas kita nei niūniuoti pačiai sau, nei klausytis radijo. Džiaugiuosi iki tam tikros ribos.

– Prisirašei, mergaite, – sako ji man vieną vakarą, kai tarp arbatos gurkšnių, taip, iš nuobodulio išbandžiau ir arbatą, klausiu – ar seniai šis sodo namelis naudojamas imperijos nepritapėlių izoliacijai. – Tai priimk pasekmes.

Atsidavusi žmona, mama, „Romu“ valdžios ranka? Sunku patikėti tokiu žmogumi, kuris vienu metu sugeba likti aikštėje ir užkulisiuose.

Kasdien skambinu vyrui, tėvams, kartais draugėms. Po dešimt minučių. Atsakyti tų skambučių negali. Vyras izoliacijoje – darbe užklupo barščių žiedadulkių audra, perspėjimo sistemos suveikė per vėlai. Draudimas kompensuos, bet gulėti ištinus ir ryti vaistus nuo alergijos ne pats linksmiausias užsiėmimas.

Jei neredaguočiau tekstų apie imperijos teikiamas paslaugas, vis tiek negalėčiau iš čia dingti. Išsiųstų į darbininkų baraką. Romualdas tokį neatsakomą pasiūlymą iškošė lankininkams grūdant mane į mašiną. Tekstams turiu kompiuterį su vidiniais bendravimo kanalais. Juo mane pasiekia Romualdo ir žmonos nurodymai, „Romu“ socialinių tinklų administratorės žinutės.

– Priimk pasekmes, – sako virš manęs kabanti Romualdo žmonos galva.

Dvi savaites galvojau, kad pasekmė ši asketiška izoliacija. Šįvakar išgėriau jos žolelių arbatos. Durtelėjo liežuvį, gal imbieras. Pasakiau, kad einu įsidėti medaus, virtuvėje dalį arbatos nuliejau į kriauklę, likusį skystį atskiedžiau karštu vandeniu.

Romualdo žmona žvilgčiojo į senamadišką sidabrinį laikroduką ant riešo. Aš kimšau pyragą ir suklususi stebėjau save vidine akimi. Kiek gurkšnių dar neturi poveikio? Kodėl nesusipratau… Perštėjo akis, po dešimties minučių tapo sunku žvelgti tiesiai. Paskui staiga jos galva pakibo virš manęs kaip pilnaties moneta. Po oda jaučiau užsidegant niežulį. Niežėjo ir smegenis, mintys pasklido pūkų kuokštais, paskui vėl grįžo atgal.

– Rytoj nerašysi, nekalbėsi, negirdėsi nieko neigiamo apie „Romu“. Pirmoji pasekmė, – ištarė kabanti galva.

Šis tekstas per kelis kartus iš žvejo pasiskolintu telefonu buvo padiktuotas mano vyrui. Cenzūrą Lietuvoje draudžia įstatymai.

 

Šį projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

 

 

Nuotolinio ugdymo ministerijos darbuotoja – studentės vadavimo misijoje

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia,  IV dalies tekstas čia. V dalis publikuota čia

Vienas švarko ir kelnių kostiumas. Dvi suknelės. Vienas švarko ir sijono kostiumėlis. Ji skrido į komandiruotę, todėl net įstrigusi „Romu“ imperijoje nenustojo rengtis kaip komandiruotėje. „Kai trisdešimt du metus dirbi Švietimo ministerijoje, ir du – Nuotolinio ugdymo ministerijoje, negali apsileisti“, – įsitikinusi ministerijos Regionų nuotolinio ugdymo vyriausioji specialistė Nijolė Bertaševičienė.

Ravėjo imperijos gėlynus ir daržus tais pačiais dalykiniais drabužiais, rusvai brūkštelėjusi lūpas, batų kulniukams smingant į šviežią sliekais kvepiančią žemę. Tvarkingai susidėdavo akinius į dėklą, kai reikėdavo užsimaukšlinti apsauginį šalmą su skydeliu ir stačiakampio išpjova minus keturiomis dioptrijomis. Platus veidas sugriežtėdavo Romualdo žmonai atėjus patikrinti darbo kokybės. „Mes visi čia turime atidirbti, suprantama, bet man – astma“, – su neatremiamu atkaklumu pastebėdavo kiekvieną kartą jai pasisveikinus.

Dažnai matydavau ją stovint apsuptą visomis vasaros spalvomis varvančių žiedų, skambinančią ir metalu kapojančią žodžius telefoniniam pašnekovui. Vis dar ieškojo kelių, pažymų, protekcijų ištrūkti ir buvo pasirengusi. Namelyje, kuriame siaurai gyvenome dviese, užėmė nedaug vietos – dalį turto laikė lagamine, miegojo ant kėdės prie lovos patupdžiusi rankinę su dokumentais ir keliais būtiniausiais daiktais. Į prašymą atsakyti kelis klausimus reportažui reagavo giliu atodūsiu – mačiau, veide pjaunasi troškimo ir pareigos šešėliai. Turite atsiklausti mūsų viešųjų ryšių skyriaus, raštu, žinau, kad gavote leidimus kalbinti keleivius pervežimo metu, bet čia kitas atvejis! Su viešųjų ryšių skyriumi greitai išsiaiškinome, žinojau įstatymus – jokių papildomų leidimų, kol baigsis pervežimas. Vis dėlto Nijolės įspūdžiams teks palaukti, nes įvykiai griūva vienas ant kito. Kaip tik ji tą rytą po mikriuko vairuotojo protesto įrankių būdelėje – sėdėjo su visais ant pledo apsilamdžiusiu švarko ir kelnių kostiumu, rankinė ant kelių – prižingsniavo prie manęs ir paklausė:

– Apie laboratoriją rašysit? Situacija, matot… Aš, kaip vienintelė ministerijos atstovė, galėčiau susisiekti su tarnybomis dėl patikrinimų… Taip nesilaikyti taisyklių!

– Darykite tai, kas, jūsų nuomone, reikalinga, – atsargiai atmušiau klausimą.

Nepritariamai truktelėjusi nosimi, ji grįžo prie įprastų darbų, nepaleisdama iš rankų telefono. Į Romualdo žmonos, atėjusios padėti nešti išrautų piktžolių į komposto krūvą, pastabą apie nesulauksiančias ravėjimo pabaigos morkas mandagiai, bet kietai atsikirto: ministerijos reikalai.

– Aš čia taip nesiplėšyčiau, suprantat, bet jie – nepaleidžia, – putlia ranka pasigraibė apie širdį.

Popietei krentant į pavakarę, Nijolės telefonas jau buvo dukart išsikrovęs, lūpų dažai nusitrynę, o švarke įsispaudusios kūno rievės permirkusios prakaitu. Tik kažkelintą kartą vilkdama pro daržą du krepšius malkų Romualdo pirčiai pastebėjau ją pergalingai mojant prieiti. Sustojau tik dėl to, kad buvo proga tas malkas trumpam padėti.

– Rytoj 9 valandą prasidės pusmetinis nuotolinio ugdymo sąlygų moksleiviams ir studentams patikrinimas visuose šituose namuose pagal Regionų aprūpinimo ugdymui programą. Turiu aprašą, įgaliojimą, žurnalistas tokiu atveju irgi gali dalyvauti, – išbėrė beveik į ausį. – Va, siunčiu Romualdui pranešimą. Kokia laimė kartais, kad mums vis trūksta specialistų!

Žiūrėdama, kaip ji gražiai dėlioja tarpuvagyje pilnus žolių kibirus, kauptuką, padžiauna ant akmens darbo pirštines ir, smigdama kulniukais į dirvą, linguoja ruoštis rytdienos pareigai, galvojau – šiandien atrodo aukštesnė nei 1,65 ūgio.

*
Lygiai 8.57 ryto stovėjau prie Romualdo Pirmojo namo durų, stengdamasi apsimesti, kad nebandau pasislėpti už plačios Nijolės nugaros. Jos tamsmėlynis sijono ir švarko kostiumėlis su atlape įsegtu ministerijos ženkleliu – dviem suremtomis mąstytojų galvomis – be raukšlelės, nors lygintuvo nė vienas mikriuko keleivių namelis neturi. Batai ir prie krūtinės prispaustas dokumentų segtuvas net tviska. Romualdo Pirmojo, tarpduryje atrodančio kalno aukštumo, ir šalia įsispraudusios mažulytės jo žmonos akinių blyksnių Nijolė neišsigąsta.

Continue reading

Reportažai iš karantino. Mikriuko vairuotojas: vieno žmogaus protestas

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia,  IV dalies tekstas čia


Mikriuko vairuotojo, mikliai nuviliojusio SBTF protestuotojų žvalgus link upės, vardas Alginas. Nors visi atkakliai vadina jį Algeliu. Odinei kepurei – penkiolika metų, lygiai tiek reisuoja mikriuku nuo Biržų į Norgę, raižo po Lietuvą. Uždirbo sklypą soduose prie upės, ten iš seno jūrinio konteinerio pradėjo statyti namuką. Baigs – ir ves. Bet kelias vis pašaukia.

– Vasaros nakts, važiuoj, akys limp, nebegal. Radijs kažkokių skystų muzikėlį liurlin. Ir kad šoks per kelių, per kapotų – stirn! Drykst unt krūms – sveik! A širds tėp mušas. Pasilaid rokų, atsidara langų, ir rūka, rūka. Ai, jūs nesuprasit, – pasitaiso kepurę ir nueina atnešt daugiau spygliuotos vielos.

Algelis pirmas šokosi tverti ja vandens pilnų griovių šlaitus aplink sodybą, kai sužinojo, kad SBTF (Sosnovskio barščių taikos fronto) pulkas ateina skriausti ožkų. Turėjome gal porą trejetą valandų, nes protestuotojai mėgsta sustoti prie patikusių barščių guotų paimti pavyzdžių – vis ieško tinkamiausių haliucinogeniniams potyriams. Jei nutrepsės vienu keliu ir palei žiedą už Molėtų dar sumanys pasukti į sodų bendriją „Auksinis ūsas“, apsmaigstytą miestiečių vilomis, gal savo ekologiškas braškes ir vyšnias saugantys sodininkai apmalšins ryžtą atlikti ožkų misiją. Jei eis trumpesniu keliu, viela apsijuosti nespėsime.

– Ožk gal ir durns gyvulys, bet žmogs da durnesnis. Kėp šitėp!.. – tempdamas vielą, burba mikriuko vairuotojas.

Biržuose, tėvų namuose, jis laiko vilkšunį Rojų. Kartu išmaišė visą Lietuvą, keliskart buvo Norgėj. Raukosi dėl sprendimo šįkart jo neimti kartu, nors puikiai žino – keleivių pervežimo taisyklės griežtos, vairuotojo gyvūnai ir artimieji nevažiuoja. „Merg su manim tiek nevažiava, kiek tas šo!“ – rūkydamas skundžiasi blizgagalviui Raimiui, tas užjausdamas paploja per odine striuke aptrauktą petį.

Mylimoji Algelio labai neieško. Kartais, išėjusi pusiaunakčiais perduoti savo lazerinio telefono duomenų į palydovą nukreiptu spinduliu, girdžiu jį nervingai kartojantį: nu kas tau yr, kėp aš tų pinigų atsiųs, stov mašin, da nesumokėja! Kalbėdamas telefonu rūko vieną po kitos, slankioja apie namelius nekantriai trepsėdamas, galiausiai beveik visai nakčiai dingsta garaže pas mechanikus. Tie vyrukai rimti, alkoholio pramogos jiems ne prie širdies, kaip barakų darbininkams, o darbo rankų skubant nuimti vasaros derlių, lūžtant technikai, trūksta. Paryčiais Algelis grįžta patenkintas, už nakties darbą gavęs mikriukui apynauję magnetolą. „Ledas!“ – giriasi per pusryčius pavėsinėje atsinešęs ją po pažasčia, ir visai neįsižeidžia Linuko tėčiui nusistebėjus, kad dar yra žmonių, automobiliuose klausančių radijo.

Romualdas nelabai patenkintas Algelio iniciatyva dėl ožkų apginties. Jis buvo suplanavęs panaudoti vandens patranką.

– Ti gera, bet tegu būn ir viel! – įraudęs, atsitraukęs striukės užtrauktuką, jos skvernais per kiemą plasnoja vairuotojas.

Romualdo žmona linkteli – imkitės visko, ir Algelis centimetrą pakyla nuo žemės. Penkių namų taryba, susišūkavusi racijomis, irgi pritaria.

Mikriuko vairuotojas ne didvyris, bet tai jis vežiojo Baltijos kelio dalyvius iš tėvo pasiskolintu „moskvičiumi“ – ir paskui trynėsi nusuktą ausį už paauglišką lakstymą be teisių. Taip suprato, kad demokratija gali skaudžiai kąsti savo vaikams. Šita 16 hektarų ūkio demokratija jam irgi atrodo neteisinga, garažo vyrai, kuriems bando negrabiai reikšti savo jausmus, palinkčioja ir eina prie darbo.

*

Continue reading

© 2020 kur tekstas

Theme by Anders NorenUp ↑