Luvras. Pirmas kartas gyvenime, kai užsidėjau kaukę. Tai dar atrodė, bent šiek tiek, kaip žaidimas, nors mano Luvras buvo vasario 1 dieną. Prieš tą kelionę kiekvieno iš mūsų trijulės kišenėje atsirado spirituotų servetėlių. Mama įdėjo kelias kaukes. Pasvarstėm – saugu važiuoti, ar jau ne? Turėjo būti pusiau saugu, dar bent kelias šias dienas, kol keliausime paskutinę iki nežinia kada kelionę. Taip buvome nusprendę. Prancūzijoje gal porą dienų iki mūsų skrydžio nustatytas pirmasis atvejis. Ne Paryžiuje.

Luvras dar neturėjo, negalėjo būti atšauktas. Jis buvo tuose nauju popieriumi, dažais kvepiančiuose istorijos vadovėliuose, kurių neleisdavo iš mokyklos neštis namo. Kaip ir Pompėja. Jis buvo mano galvoje tarsi išgalvota būtybė, nes tai, ką po tyrinėjimų knygose ir pasakojimuose, medijos kanaluose pagaliau pamatai, vis tiek yra toji būtybė, gaunanti dar naujų blyksnių žvynams.

Norėjau pamatyti miesto legenda virstančią Leonardo da Vinci parodą, tai dar viena būtybė mano galvoje, bet bilietus būtų reikėję pirkti anksčiau nei lėktuvo. Neberizikavome. Ir kai ėjau į tą Luvrą, kur prie durų puikiai valdo eiles, tikrina su aršaus mandagumo siūleliu, kur srautais plūsteli azijiečių su kaukėmis, kai žiūrėjau į uždraustą salę su užrašu apie tą parodą, atrodė, likau viena nelaimėlė, nepatekusi į stebuklą. Malpermesita*.

Kažkada grįžusi perskaičiau atsiliepimą apie šitai parodai tekusius reklamos pliūpsnius: tiek grotažymių #mustsee, tiek „Gražioji Feronjė“ žvilgsnių iš renginio afišų ir tiek besiinstagraminančių turistų, kad save gerbiančiam meno išmanytojui telieka sprukti ir slėptis kavinėje.

Betgi, galvojau žiūrėdama į kelis XVI amžiaus paveikslus, rodančius, kaip muziejaus parodų atidarymo proga išsipustę didikai grožisi paveikslais, eidama menėmis, viena už kitą puošnesnėmis, Luvras kaip tik ir skirtas žiūrėti iki nukritimo. Jis skirtas žiūrėti ir parodyti, kad ten buvai. Nuo pat atidarymo 1793 metais, nuo pat Napoleono priplėštų meno kolekcijų rodymo, per visas monarchijos restauracijas ir demokratijos trūkčiojimus Luvras nedarė nieko kito, kaip tik kvietė žiūrėti ir rodytis. Toji didžiulė meno saugykla, kaip ir po atviru dangumi slūgsanti Pompėja, savaime yra menas, istorija, kultūra ir reklama viename, ji pati yra pranešimas spaudai, instagramo nuotrauka, prekybos centras, mediumas ir medija. Nėr ko bijoti, kad ji patiks, nes menas moko matyti, cha cha.

Kiekvienas turi savo žvilgsnį, todėl žengę į Luvrą ir užsidėję kaukes – bent du iš mūsų, nes čia tikrai buvo didžiausias žmonių susibūrimas per visą kelionę – patraukėme ne tiesiai prie Monos Lizos. Aš tiek ilgai norėjau aplankyti Luvrą, kad tai dienai artėjant nusprendžiau nieko negūglinti, nesižymėti jokių maršrutų. Kad jau Leonardo da Vinci liko nepasiekiamas, norėjau leisti muziejui pačiam vesti mus. Taip ir buvo. Pirmiausia patekome į antikos, egiptiečių radinių ir meno sales – mano galva, nuo to geriausia pradėti 90-ųjų vaikams, kurie atsižiūrėję tų laikų paveikslėlių vadovėliuose ir netikėję, kad įmanoma visa tai išvysti gyvai. Nors šis tas kartojasi, jeigu matei Pompėją, bent man – niekada neatsibosta.

Senovės Rytų, Egipto, Afrikos, Australijos, Azijos, indėnų, islamiškasis menas – daug kolekcijų buvo matytos tik nuotraukose ir televizijoje, arba nematytos niekur, ir tose salėse norėjosi stabčioti prie kiekvieno kampo. Nes ir pastato kampai unikalūs.

Aš visiškai nesigailėjau, kad ėjome per sales be išankstinio maršruto, nesigailėjau, kad nesikartojau savo menkų žinių apie dailę ar skulptūrą. Vis tiek įdomūs paveikslai, skulptūros, artefaktai, brangenybės ir būtybės mane susirado. Jaučiausi tarsi sklaidyčiau didžiulį meno žurnalą, atpažinčiau meistrų darbus, kurie dar neišsigryninusiais pavidalais, pavardėmis, technikomis lydi nuo vaikystės – dažnai net ne pačius darbus, tik kelis potėpius vienur, kelis šviesos blyksnius kitur.

Brolis skaičiuoja, kad jeigu informacija apie Luvro sukauptus 380 tūkst. eksponatų teisinga, tai prie kiekvieno stabtelėjus bent 30 sekundžių ekskursija truktų mažiausiai 130 parų. Todėl mes bėgam, stojame ilgiau tik ten, kur labai širdis patraukia. Matau ir daugiau bėgančių.

Prie žymesnių skulptūrų ir paveikslų vyksta iškeltų mobilių telefonų apeigos. Stebėtina, bet jas suprantu ir pati fotografuoju. Kaip dažniausiai nutinka, daugiausia nuotraukų lieka niekam neparodytos, tik man pačiai reikalingos – žinau, kad atmintis aptirpdys detales, kurias norėčiau turėti ryškias. Nepavyks. Nors mėgsiu, kaip visad, perbėgti per nuotraukas. Mėgsiu išsirinkti kurį iš nusifotografuotų sudominusių paveikslų, pasidomėti dailininku. Savotiškas žaidimas. Šiandien skaičiau apie Viktorijos laikų anglų tapytoją Richard Dadd, įsimiklinusį vaizduoti antgamtinius dalykus, jo gyvenimo istorija pažymėta talento ir psichikos ligos, o paveikslas „Mieganti Titanija“ mane privertė stabtelėti ir kažkodėl galvoti apie Terry Pratchett „Mažuosius laisvūnus“. Nežinau, kodėl kartais stebėtinai keistai „nuskaitom“ kūrinius. O važiuodama iš Paryžiaus į oro uostą autobusu, kuriame jau buvo vienas ar du žmonės su kaukėmis, tyrinėjau kiekvieną ispanų dailininko Juan de Arellano gėlės lapelį. Meditacija, ir tiek.

O kaukės, tiesa, kaukės. Tikrai džiaugiausi ją turėdama, kai laukiau eilėje prie Monos Lizos, nors kaukėtųjų eilėse buvo mažai. Laukdama prisidairiau į ne mažiau puikius paveikslus aplink. Eilė juda greitai, stypsot bandant įmatyti paveikslą ilgai negali, bet ir nereikia. Priimi Luvro taisykles. Stebi, kaip besiinstagraminantys mandagiai užleidžia vietą norintiems paskaityti kūrinių aprašus, o paskui ir patys skaito. Tiesa, prie pat Monos Lizos kaukę nusiėmiau. Pasiderėjau su savimi, bet vis tiek jau buvo praėjusios tos dvi valandos. Žmogiška, norėjosi „tikros“ nuotraukos. Gal tuo metu kokia sena grakšti profesionalaus meno dama žiūrėjo atlaidžiai į mane pro akinių viršų, bet iš esmės mes visi atėjome to paties. Mes nenorime apie meną perskaityti, atsižiūrėti laidų ar išgirsti pasakojimų – reikia ir patiems pamatyti. Rafinuotoje ekspertų kultūroje ir pramanyto meno kūrinius gaubiančio religingumo, kylančio iš rinkos vertės, rūke, apie kuriuos kalba John Berger knygoje „Kaip menas moko matyti“, iš tiesų reikia atviromis akimis žiūrėti pačiam. Dauguma žmonių įsitikinę, kad muziejuose pilna šventų relikvijų, susijusių su jiems neprieinama misterija, ir ten neina, sako J. Berger. Velniškai teisus, o dar daug kas mano, jog paprastas žmogus įgalus tik nufotografuoti paveikslą, uždėti grotažymę ir papostinti. Bet kai mes atveriame muziejus, galerijas, sales, kai meno pasaulis nebėra pažinus tik iš menkų vadovėlių, kai stojame atviromis akimis prieš įvairiausius kūrinius – tai tarsi nusiimame kaukes. Gali nesuvokti meistrystės ir kontekstų, bet tas svarbus pirminis žvilgsnis, artima patirtis jau įvyko.

Kas tas Luvras, galvojau sėdėdama kavinėje, krimsdama per brangų kruasaną ir gerdama per brangią popieriaus skonio kavą.

Po kelių valandų bėgimo, ėjimo, stoviniavimo, žiūrėjimo, stebėjimo be pusryčių galvoje sproginėjo spalvos, vaizdai, taurėmis daužėsi barokas, skambėjo renesansas, dundėjo afrikietiški būgnai, nepertraukiamai ėjo naujienos, dantiraščiu rašytos. Aš paprastai meną vartoju mažomis dozėmis. Bet čia turėjome tik tą vieną dieną. Po pertraukos spėjome apžiūrėti beveik viską. Ir tai buvo gerai, nes Luvras, mano manymu, yra begalinė kelionė, nuosekli, bet nebaigiama lygtis, sakinys be taško. Jeigu pasirenki patirti jį beveik visą, eini savotišką meno istorijos piligriminį kelią. Mokaisi dėtis į širdį ir stebėtis žmonijos gebėjimu kurti, suprasti, kodėl kai kurie užsispyrę saugo tai, kas ne visiems vertinga – pavyzdžiui, senas knygas. Ir kartu išmoksti nežiūrėti į viską pernelyg rimtai. Juk pažvelkit, kartais didžiausias meistras tapo gėlės žiedą, kurį vakar nepastebėję praėjome. Talentingas menininkas serga psichikos liga, ir mums atrodo, kad jo gyvenimas buvo baigtas tą dieną, kai atsidūrė ligoninėje. O štai jis ir ten tapė. O dar vienas niekada ir nežinojo, kokie geidžiami bus jo paveikslai. Tu pats niekada neįtarei, kad ir be Luvro esi apdovanotas – Rubensą prieš Luvrą mačiau Žilinsko dailės galerijoje Kaune. Kopi laiptais pas Nikę, fotografuojiesi. Mažos mūsų pergalės. Bet ką daugiau galėtum padaryti, atsidūręs tokioje meno saugykloje?

Paprasčiausiai nusiimi kaukę. Eini gatvelėmis, kol atrandi ankštą kavinę su staliukais, atstumiamais padavėjo, veidrodžiais už nugaros, lentynomis virš galvos striukėms. Krenti į aksomu išmuštą kėdę, valgai antienos confit, geri vandenį ir vyną. Šiek tiek galvoji apie tuos svarius antikinius aukso papuošalus, ką tik matytus už stiklo. Ir apie šviesą paveiksluos, lygiai tokią, kuri buvo šioj gatvėje, aname balkono lange, šitoje vyno taurėje. Keisčiausia, kad Luvras tikslių dalykų ir modernaus meno gerbėjui broliui, istorijos, gamtos ir karo su politika mėgėjui Tomui bei man, atkeliavusiai čia labiausiai dėl paveikslų, paliko lygiai taip pat iš galvos neiškrapštomą įspūdį.

Vos po kelių savaičių po mūsų grįžimo Luvras užsidarė karantinui.

 

*Uždraustas (esperanto).