Sniegu užneštas stulpelis prie perėjos pasipurtė ir virto šlapdribos minkštumo avele, liaunakoje, popietės migloje juoduojančiu smalsiu snukučiu. Viskas per sekundę įvyko po geležinkelio tiltu garsiai bildant traukiniams, jo ir prie šviesoforo sustabdytų dvylikos ekskursantų po rajoną akyse, tada avelė pakreipė galvą, mostelėjo ausimis nupurtydama nuo jų sniegą – ir šis krito gražiai, tarsi nuo malūno sparnų byrėtų baltos miltų dulkės. Jis susijuokė, per visą savo gatvių gido karjerą nematęs nieko panašaus, atsisuko į savo sekėjus, pasiryžęs kartu išgyventi tai, kas greitai taps nuolatiniu jo pasakojimų fata morgana.

Niekas apie avelę neištarė nė žodžio, niekieno judesiai, kvėpavimas ir žvilgsniai nepakito, ir gidas sutrikęs dar kartą įsistebeilijo į kitą gatvės pusę, kurioje papuręs kaip pienė gyvulėlis dabar žiovavo.

– Bet jūs… Matote, kitapus perėjos? Avelę pastebėjote? – nutaisęs balsą, tinkamą ir pasakoti dar vieną nenuobodžiam gidui tinkamą gatvės legendą, ir pranešti apie išties tikrą keistenybę, pratiesė ranką tiksliai į snieguotą avį.

Ekskursantai kiek sukruto, tempė kaklus, pūtė akis, šypsojosi iš anksto gardžiuodamiesi tuo, ko apie šį neypatingą darbininkų rajoną bus neišgirdę šiltai biuruose sėdintys kolegos. Keli suskato krapštyti iš kišenių telefonus, riestanosė mergina, panirusi į kailiu kraštuotą kapišoną, kumštelėjo akivaizdžiai šąlančiam vaikinui – gal bus ką parašyti į tinklaraštį, gal bus pati geriausia iš miesto kvartalų pažinimo ekskursijų.

– Nėra avelės, – griežtai nukirto smulki moteris rudo aksomo akimis, spaudžianti ranką paniurusiai pradinukei – plačiais klubais, rimtai sudėtais antakiais, ji itin nepatikliai klausėsi pasakojimų, kuriuose būdavo mažiau faktų, ir net rajone sutiktus praeivius palydėdavo persmelkiančiu, tiesą atskleisti raginančiu, žvilgsniu.

Jis atsiduso – tokiais momentais visas Vilnius, pripildytas šnabždesio apie slaptus pastatų gyvenimus, žmonių ir gyvūnų, kuriuos mes laikome mirusiais, šešėlių, ženklų, atsitiktinai siunčiamų gestų, susiveriančių į pasakojimų karolius, tapdavo vientisa pilkos miglos apimta plyne, prabilęs jausdavo, kaip balsas sutrūkčioja ar sekundei tampa spigiai aukštas. Vaikščiokite vieni ir neikite su manimi, prispausdavo rankas prie šonų stengdamasis nepasakyti.

– Yra Avinėlių gatvė, bet ten dar pavažiuoti reikėtų, kairiau, – atkuto ilgšis, smunkančia berete besistengiantis pridengti išsidraikiusią žilą ševeliūrą.

Jis atsiduso – bent kas antroje grupėje įsikūnydavo toks vyras su per siūles besiveržiančiais žinojimais, faktais ir anekdotais. O šis savo vilnonio palto apibrizgusia apykakle vidinėje kišenėje dar ir pluoštą ranka prirašytų popierių turėjo, visą pasivaikščiojimo valandą teko reikšmingai kosčioti, persibraukti ranka kaktą nusmaukiant nuo jos sugurintą kepurę su bumbulu – velnias, juokingai atrodo, ir per šilta tokiam orui, turint omeny dar ir išbalusį veidą, studentišką liesumą, toks iki keturiasdešimties dar nepriartėjęs gidas tikrai atrodo vertas užmėtyti citatomis iš ranka rašytų pensininko popierių.

Gal čia buvo ir jo kaltės, kad rajonas šiandien muistėsi neskubėdamas priimti. Paprastai, tarsi atpažinęs nuo vaikystės jį matavusias kojas, pats kreipdavo jas patogiausiais maršrutais, pasisukdavo įdomiausiais pastatų kampais, apglėbdavo kalvų ir slėnių ramybe, išvesdavo į gatvę jo pasakojime paminėtus personažus, kaip tik tą akimirką pristigusius apsilankymo parduotuvėje, blykstelėdavo cerkvės vartus puošiančiais smaigais sveikindamas saulę, pražydindavo alyvų krūmą, apkėtusį mėlyną vandens kolonėlę, visu garsu atsukdavo gitara po juo grojančios kompanijos įkarštį, stuktelėdavo į pėdą atsiknojusia šaligatvio plytele ir priversdavo pakelti akis į keistą arką viršutiniuose seno pastato aukštuose. Už sentikių ir stačiatikių kapinių, praslydęs pro gelsvasienius daugiaaukščius, aplotas pavadėliais tramdomų šunų, įklimpdavo į pakalnėje suvešėjusius daržus, vešlias lapijas, slepiančias sudurstytus iš gabalėlių namukus, medinius šulinių stogelius ir tokius pat miniatiūrinius, susitraukusius nuo senatvės jų šeimininkus, kartais išeinančius pasikalbėti ir tiesiančius obuolį, agurką, krapų ryšelį ar jurginą „savo mergaitei parnešti“. Visi sutartinai linksėdavo, kai užvesdavo kalbą apie ant kalvos, dabar pasipuošusios auksuota cerkvės galva, stovėjusį vėjo malūną, bet neskubėdavo faktų patvirtinti. Mažai kalbėdavo, mažai judėdavo, buvo jau prisitaikę sunktis giliau į tos monolitinių mūrų gaubiamos kaimiškos lapijos pelkės žiotis, kol ištekės nuo paviršiaus tykiai kaip išteka perteklinis lietaus vanduo.

Kartais jis užsimiršdavo ir, rodydamas į pareigūnams statytą, kasmet vis labiau aptriušusį, bendrabutį, pasijusdavo vėl tupintis po balkonais, besimokantis traukti cigaretę. Eidamas pro kioskų eilę, skardinius apkaustus iškeitusią į plačius stiklinius langus, nustebdavo suvokęs, kad dingo įprotis išdėlioti metalinėse lentynose išorėje krūvas klaikiai smirdinčių guminių šlepečių. O jam dingo įprotis pavogti vieną porą ir lėkti per kiemus, pilvą spaudžiant kutulį primenančiam juokui.

Vesdamas būrį į metaline tvora ažūriniais išraitymais apjuostą buvusią ligoninę, neorenesansinius vingius slepiančią nuo daugiabučių atplūstančiame tingiame vakaro prietamsyje, patrindavo vieną į kitą rankas prisiminęs, kaip vienoje tų tuštuma aidinčių salių su ant langų dar kabėjusiomis užuolaidomis pabučiavo mergaitę, abiem pabėgus iš vaikų namų ant kalno – bet paskui jį pasiėmė mama, ir tą vasarą ligoninės parke laigiusios grakščios juodos panteros neoninėmis akimis, kurias atgaivindavo jos kvapas, išsikraustė iš rajono visam laikui.

„Žmonės vaikšto su gidais! Mes čia kasdien einam. Ir į vidų, ir į trečią aukštą“, – dar šiandien, prieš avelę, atvėrus ažūrinius metalo vartus, atsklido skardus paauglės balsas, būrys vietinių mergaičių ir berniukų praūžė pro ekskursantų grupelę, užliedami juoko gūsiais.

Tos, kuri juokėsi, žvilgsnis akimirką užsiplieskė neonu, o gal čia rajonas krėtė pokštus – kartais jam užliedavo akis bibliotekų archyvuose perskaitytų istorijų simuliakrais. Ir dabar tyčia atsiuntė tą griežtą moterį, tą inteligentišką paltą su užrašais, pakišo jiems mintį užsiregistruoti socialiniame tinkle į ekskursiją „Pažink rajoną“ – įsriegė pakaušin žinojimą, kad šiandien nebus taip paprasta, niekada nėra paprasta vaikui, parvedančiam už pataisos namų slūgsančio mūrinio pelėsiais alsuojančio namo glėbin suaugusį, apėjusį jį kaip medžio žievė, verdantį vienišus makaronus, padažo dėmėms tykštant ant knygos, paskui greitai ryjantį ir susiriečiantį prie stalo apimtam ilgesio švelnumo. O tada – avelė. Atpirkimas. Per visus šiuos metus labiausiai laukdavo sapno apie alsioje vasaros tvankumoje paskendusiame parke ryškėjančius panteros akių žalsvulius, tos akys galiausiai visa prarydavo, ir atsibusdavo laimingas, tardamasis girdėjęs juoką.

– Keistų dalykų būna visur. Pažiūrėkite, šis apleistas pastatas, buvęs taksoparkas, galėjo ir neatsirasti – miesto galvos norėjo įkurti tikrą parką su medžiais ir fontanais, – pasakė, žiūrėdamas tiesiai avelei į akis.

Žmonės sutartinai pasuko galvas kairėn, buvo laimėtos pora sekundžių sumesti, ar plėtoti avelės temą. Ši romiai žvelgė į jį, paskui kiek pasimuistė, prie šono buvo prikibęs šieno kuokštelis. Šyptelėjo pagalvojęs, kad eidami gatve žemyn, kur norėjo parodyti seno grindinio likučius, supras viename iš medžio, plytų ir įvairiausių statybinių medžiagų liekanų sudurstytų būstų galint atsirasti vietos ir aviai.

Plykstelėjo žalias šviesoforo signalas, visi tvarkingai susispietė mėgindami įtaikyti į perėjos ribas, ir žengęs ant gatvės gidas nejučia kojas dėlioti ėmė atsargiai, nenorėdamas gąsdinti kantraus gyvulėlio. Ką galėtų daryti toji pabėgėlė avelė, o ką daryti jam, gal gaudyti ir ieškoti šeimininkų? Galima buvo ieškoti išeities, nekreipiant dėmesio į du liudininkus, žodžiu patvirtinusius avies nebuvimą, bet ši paprasčiausiai apsisuko ir nubidzeno priekin, klimpdama į purų sniegą, pasuko kaip tik į tą gatvę, kuria ekskursantai ketino eiti.

– Gerbiamas gide, gal pasakysite, kokia istorija apie tą avį? – prie ausies klausimą ištrimitavo ilgšis su paltu. – Šito jokiuose šaltiniuose nemini…

Užsižiūrėjo į priekyje kicenantį dievo kūrinėlį, nei šaltinio, nei adreso, gūžtelėjo pečiais.

– Kai leidomės nuo kalno ir apžiūrėjome pakalnėje įsikūrusį barą, pasakojau, kad anksčiau į jį užsukdavo ir bankininkai, ir Seimo nariai, o aplinkiniai gyventojai mielai kaitindavosi pirtyje šalia. Tada ir susipažinau su kaimynystėje medinėje pašiūrėje gyvenančiu ponu, jis papasakojo, kad po rajoną kartais vaikšto labai protinga avelė, mokanti pereiti perėją. Palaukia, kol užsidegs žalia, ir eina. Sakė, kad laiko žmonės šitoje gatvėje, į kurią dabar sukame.

– Tai čia tokia legenda, ar ne? – nudžiugo vyras, jau tiesdamas nosį link snieguose ryškėjančių pašiūrių kontūrų.

– Legenda, o jei matote avelę, kuri mus dabar į priekį veda – realybė.

Gal čia kokie dievai, pasivertę avinais, po rajoną laksto – paskui virs akmenimis, taip ir nepranešę žmonėms gerų naujienų. Prisiminė, kaip vaikų namų bendrabutyje užsidarydavo tualeto kabinoje su knyga, buvo viena ramesnių vietų, ir kai po dviejų metų atsidūrė vieno kambarėlio ankštybėje su atsivertusia į gyvenimą mama bei pora mažamečių sesučių, tame nuolatinio bruzdesio, prikvėpuotos patalpos, niekuomet negęstančios šviesos – vaikų išlaikymui buvo uždirbama siuvimu tarp nuolat besikeičiančių nuolatinių darbų – pajuto visą šešiolikmečio nerangumą, tapo persodintu organu, kurį iki tol darniai veikęs organizmas nuolat atmeta.

Mergaitės tą laiką, kol mama gydėsi depresiją ir alkoholizmą, buvo globojamos tetos, joms nereikėjo žaisti išlikimo vaikų namuose. Teta, rąsto tvirtumo rankomis įsikibusi slaugytojos darbo poliklinikoje ir misijos ištempti šeimą, vertė seserį nuolat lankyti vaikus – tik jo, jau paaugusio, tos rankos nebepasiekdavo. Iš esmės toks sprendimas buvo geriausias, nes jam pavykdavo laikytis bendrabučio tragedijų pašalyje, mokėdavo greitai bėgti ir greitai pasakoti, ir net tais retais kartais, kai įlindęs į kokią apleistą irštvą sulaukdavo kvietimo uostyti klijus, išdidžiai atsakydavo: aš tik noriu geriau pažinti rajoną ir užsidirbti iš to pinigų, pamatysit.

Planas įlindo į galvą likus porai metų iki mokyklos baigimo, kai apleidęs pakalnėje snaudžiančią apšiurusią biblioteką, kurioje rudenį ir žiemą norint skaityti tekdavo sėdėti su pirštinėmis, prietemoje vos neužlipo ant laiptų kūpsančiam šalimais alaus tvaiką garinančio baro nuolatiniam ant rankos. Tas čiupo už kulkšnies, reikalaudamas cigaretės arba centų, skubiai sumurmėjęs: duosi – legendą pasakysiu. Taip už cigaretę nusipirko kelis sakinius apie protingą avelę, o paskui nuolatinis dingo, ir niekas jo nebesikėsino išvilkti į dienos šviesą. Avelės irgi.

Paskutiniais istorijos studijų metais, jau įjunkęs į gido darbą, su keliais turistais iš kito miesto užklydo į savo rajoną. Buvo tirštų visuotinio augimo kvapų pritvinkusi gegužės pavakarė, žmonės neskubriai yrėsi per šaligatvius kaip pailsusios žuvys, ir tuos kelis žioplinėtojus vesdamas kiemais, kad parodytų ant kalno kybančią cerkvės bumbulo galvą, susivokė juos iš tiesų susidomėjus, kojų padus tarsi nutvilkė – rajonas šnabžda ir siunčia žodžius, kuriuos jis turi paversti balsu. Mama su  mergaitėmis jau buvo emigravusios į Angliją, toji, su kuria pabėgdavo į apleistą ligoninę, atmetusi jį kaip persodintą organą, ir tas pagaliau išsigryninęs vienišas gyvenimas vedė į priekį kaip pavadėliu parištą šunį, saugiai, užtikrintai, tik kokį kartą per mėnesį palikdamas prie tetos rąsto tvirtumo rankomis buto durų, uodžiant pietų kvapus ir bandant nusitrinti suprakaitavusius delnus į džinsus. Kas kartą tarėsi pastebintis, kad iš tų rankų išteka šeimą už pakarpos laikiusi jėga, ir geriau nei galvoti apie visa tai, geriau nei prisiminus skambinti į Angliją apkalbėti savo paprastų dienų, buvo grįžti į namą, kurio plyšiuose žmonės kepė svogūnus su mėsa, virkdė vaikus, įleisdavo ar išmesdavo pro duris katinus, kapstėsi antklodės dydžio daržų lopinėliuose, sveikindavosi ir keikdavosi lietuviškai, lenkiškai, rusiškai nesukeldami neišsipildymų dūrio paširdžiuose.

Sniego gūsiai pradėjo lipdyti akis, mintyse keiktelėjo pažadėjęs savo narsiai žiemą atlaikančiam būriui ekskursiją baigti tikro turko kebabinėje. Karšto maisto, lietuviškai neblogai šnekančio šypsenos nenulaikančio vyro istorijų ir į drabužius įsigeriančio riebalų kvapo derinys tapdavo išradinga kulminacija tokiomis dienomis kaip ši.

Bet nė vieną iš tų dienų laibakojė avelė nežiaumojo pailsėti sustojusio inteligento palto skverno. Nė vieną iš tų dienų anksčiau neteko suprasti, kad stulpelio, kuris tik jo akyse virto gyvu padaru, prie gatvės iš tiesų nebėra.

Bus daugiau, tik nežinau, kiek daugiau.