Kur tekstas

išleidimui

Author: Rugile (page 2 of 2)

Vėluosiu 10 min

Iriesi per irisais kvepiantį tvankį

rašai vėluos 10 min

neišsakymų minos

tau šiandien sutrukdė atgimti gražiu žvėrimi

tą pajutę dienos tarpuvarčių prašytojai

nesipina po kojomis

inkšdami į savo irštvas sulindo

ką tik atvesti judesių kvapų jaunikliai

gėlių turgelio senė auksiniu dantimi

sveikinasi lietuviškai

tiek žmonių piknike įnirtingai rašo žinutes

o juk galėtų žiūrėt į akis savo šunims

klaust apie tavo skaitomą knygą

kai pučia toks veganinis vėjas

Džiovintos rožės

Džiovintos rožės užpuolusios mano namus kaip amarai užpuola gyvas rožes, jos spiečiasi vazose, dūla knygose, nuo vabzdžio kvėptelėjimo byrančių lapelių pritrupa į lentynas, ant vaikų sąsiuvinių, ir galiausiai visas butas padengtas rožių dulkėmis.

Kasmet gaunu dovanų rožių kvepalų, ir kai išpurškiu aromatingą debesį, atrodo, kad visos džiovintos rožės atgyja, vėl sugrįžta jas lydėję jausmai, pro langų plyšius skverbiasi saldūs vėjai nuo žydinčių balų, ir negalėdamos sulaukti vakaro iš tapetų raštų išlenda buvusių šeimininkų šešėlių galvos.

Mano pirštai dvelkia džiovintomis rožėmis, todėl viešose vietose vis pranykstu ten, kur yra muilo ir vandens. Bet iš tikrųjų nė nenoriu išplauti to kvapo, kam gi tą daryti, juk neskalbiame atsiminimų kaskart, kai jie praranda šviežumą.

Man patinka galvoti, kad tada, kai jau nebebūsiu, kažkas neatsargiai atplėš duris, net atsidus langai, užteks vieno nedidelio vėjo gūsio, ir pakils rožių dulkių audra. Kažkas čiaudės, dengdamas akis nuo kibių, bet kartu ir švelnių žiedlapių draiskanų, jų vis daugės, glostydamos, šiaušdamos plaukus skries į laiptinę, lauką, leisis į delnus kieme tupinėjantiems vaikams, žvirbliams vietoje lesalo, nuklos geibią miesto žolę, pavargusius pečius, kraipomus klubus, tvirtas pėdas, nuolat užimtas rankas, nusvirusias rankas, meiliai susikibusias rankas, ant mašinų miegančias kates, o mano šešėlio galva šypsosis iš rožių spalvos tapetų.

Moterys iš gretimų laiptinių išeina parūkyti įsisupusios į nublukusius chalatus, kai kurios aprangos nekeičia žiemą vasarą, garsiai juokiasi užvertusios galvas į gelsvasienio dviaukščio langus, jeigu pro juos persisveria koks vyras. Stačiakampiu aplink skurdžią veją, strypus skalbiniams džiauti, nuvažinėtą plotą, naudojamą vietoje mašinų aikštelės ir smėlio dėžę su dviem kažkieno išvilktais foteliais išrikiuoti namai gal seniausi pastatai rajone, ir gyvenimas čia teka savu nesugriaunamu ritmu – nevaldomai dauginantis piktžolėms, katėms, vaikams. Mums tik reikia laiku atverti langus ir pro juos išmesti raktus su tamsa pargrįžtantiems vaikams, laiku nusisukti į sieną, paskui pabusti ir slinkti į virtuvę daryti pusryčių, tempiant savo kūnus prieblandos koridoriais, kaip mažos mergaitės tempia už kojų lėles jų galvoms dunksint į grindis. Nešvarias grindis, ant kurių įsispaudžia purvo pėdsakai.

Mes išmokusios gauti leipstančių į celofaną įvyniotų tulpių Kovo 8-ąją ir rožių per gimtadienius, bet aš jų kartais parsinešu iš gėlių turgelio kioske nosimi šnirpščiojančios stambiapirštės Valerijos.

„Šytas tokias nebelabai gražias tuoj bus“, – atsidūsta, vyniodama į celofaną kūdikio žandukų rausvumo žiedą, kuris po dienos susiraukšlėja.

Tik aš ir jauna porelė, nuolat perkanti puokštes, gauname nemokamų gėlių, dar kartais pensininkė iš trečiojo daugiabučio, sunkiai krypuojanti vedama astma švokščiančio virtinuko formos rusvaplaukio šuns – bet ji mėgsta tik geltonas rožes. Visada turgelyje pasirodo, kai vazose vysta geltonųjų likučiai. Kaip jau sakiau, mes mokame viską daryti laiku, Valerija savo kioską uždaro orams subjurus iki netinkamų svečiuotis, aš laiku giljotinuoju sudžiūvusią rožės galvą, kartais įsivaizduodama kurią nors kitą galvą, užkemšu ja keistų formų vazas be vandens, kurių kartais gaunu dovanų, o dar dažniau paslepiu lentynose, namiškių laikomose pavojingų niekniekių teritorija.

Kartais kuris nors išverčia vazą, pasitaiko ir šukių, reikia sviesti viską į šiukšliadėžę, kramtyti lūpą išgirdus nu, cūka, sulaukti, kol trinktelės laiptinės durys, parpulti ant sujauktos miegamojo lovos, stipriai spausti akis, iki ims sproginėti baltos supernovos, įsivaizduoti nesibaigiančius sraigtinius laiptus virš galvos, kurie išryškėja vietoje lubų, art noveau, tokį atviruką sesuo atsiuntė iš Prancūzijos, dirba duonos kepykloje vadybininke, ir pagaliau pirma komandiruotė, gerai, kai neturi vyro.

Per žiemą buvau įsidarbinusi paštininke, iki šiol pabundu jausdama, kaip šąla pirštai, pilnais plaučiais įšalo įstingdytų metalinių durų kvapo, priplėkusių laiptinių, svogūnų, prakaito, padvelkiančio iš ankstyvo ryto nupilkintų butų gilumos. Siuntiniai beveik niekada netelpa į pašto dėžutes, jų gavėjų beveik niekada nebūna namie, laukujų durų niekas neatidaro per didžiausius oro subjurimus, kas nors būtinai turi nesivaldantį šunį ar vaiką, pritykinantį ir kalantį žaisliniu plaktuku į koją.

– Dirbau, plėšiausi, susirgau – atleido, taip su paprastu žmogum jie… – jeigu Darbo biržoje, sėdėdama priešais dalykinį kostiumėlį, prisimerkiu, kalbu tyliai, išlošiu laiko.

Pavasarį irgi vilkėjau dalykinį kostiumėlį, išeidavau iš namų ką tik pabudus paukščiams, vaidinau administratorę mėnesį, kol baigėsi bandomasis. Reikėjo geriau dirbti kompiuteriu, bet jeigu tik prisėdu, tai tikrai ne ekselius atsidarinėti, forumuose ieškau receptų, išsisaugau į atskirą aplanką, gal kada pagal juos gaminsiu, gal kada turėsiu baltą krakmolytą staltiesę. Mano vyras nemėgsta jūros gėrybių.

Dabar galite matyti mane, koja už kojos slenkančią dulksvo purvo nuklotais tarpukiemiais, apsitempusią juodas treningines kelnes su baltomis juostomis šonuose, liesą, beveik beklubę, sportine striuke, kietai į kaselę surištais plaukais jau juoduojančiomis šaknimis, nusvirusiais lūpų kampučiais ir raukšlėmis po akimis, nuo gyvenimo šiame rajone moterų galiojimas eina į pabaigą sparčiau; galite prasilenkti ir nepažiūrėti į akis, tai įprasta, arba pastebėti skruoste gelsvą buvusios mėlynės šešėlį, ir tai jau būtų įžūlu, juk mums visoms pasitaiko.

Grįžtu palydėjusi jaunėlį į darželį, vyresnėlę į mokyklą, drėgnas pavasario rūkas tarsi antklodė uždusinęs žvirblių balsus, maudausi švelnioje vienatvėje kiek įmanoma ilgiau, kol neatėjo metas parduotuvei, indų ir kaimynių, užėjusių kavos, į kiemą parūkyti, tarškėjimui, sąskaitos tikrinimui, vaikų pietums, pamokoms, riksmams, prakaituotų darbo drabužių kalnui vonioje, kol jis neišsiveda vaiko į „Maximą“, neperka jam šokoladuko, sau alaus, kol neplyšoja televizorius ir kieme prie smėlio dėžės iki pusiaunakčio neboluoja iš virtuvės išneštos taburetės, ant kurių sutūpę vyrai degančiomis akimis spokso į ilgėjančius, žvėrimis virstančius savo šešėlius, o paskui pakvimpa lyg šaltu metalu, lyg krauju.

– Buvo drakė su bomžais, – sako plaudamas padžiūvusį kraują nuo krumplių.

Kiemo moterys paskui pasakoja, kad bomžai bijo kartu pasėdėti ateinančio buvusio mento, paprašo parūkyti ar tuščią skardinę palikti, ir laikosi atokiau, tai tas kraujas – į alyvų krūmą nugriuvo grįždamas, iš kur daugiau, kaimynė iš pirmo aukšto galvojo, kad vėl katinų morčius, tai dar pro langą vandeniu perliejo. Klausantis ima toks lyg vidinis kutulys ar juokas, stovime po langais prie skalbinių virvių, įsisupusios kuri į treningus, kuri į chalatą, rūkome, paskui ateina Natalija su mano juodu kostiumėliu, batų kulniukai klimpsta į šlapią parudavusią žolę.

– Viskas, – sako.

Už gerą kainą prieš mėnesį pardaviau jai tą kostiumėlį, mokykla ieškojo sekretorės, dabar ji ištraukia man iš pirštų įpusėtą cigaretę, čia kaip taisyti dantis – įpranti, bet vis tiek nemalonu.

– Nemokėjau su kompiuteriu ten… – nubraukia plaukus nuo kaktos, apsibarstydama juos pelenais, aš spoksau į riebalų kalveles, išryškėjančias aplink mentes ir pažastis, kai pakelia rankas, ir negalvoju nieko, nebent apie tai, kad kostiumėlis man tiko geriau – tik koks skirtumas, tuoj jį parduos, kaip padariau aš ir dar viena kaimynė prieš tai.

Mes trumpam susiburiame Natalijos virtuvėje, ankštoka, bet kambariuose eina galvomis vaikai ir snaudžia nusenusi jos mama, padauginusi širdies lašų. Nusimeta kostiumėlio švarkelį, iš kažkur ištraukia po šleikščiai saldžios trauktinės ir poras sutraukiančios rūgšties vyno butelį, šiandien kai kurios iš mūsų neberuoš pietų ir gulės lovoje panirusios į švelnią nejautros miglą, gal čiuopdamos ryškėjančią mėlynę, gal bandydamos įsivaizduoti sraigtinius laiptus vietoje lubų. Kai kurios iš mūsų sprausis į išgulėtą duobutę lovoje, virtusios moliusku, kai kurios iš mūsų spoksos į aštrią atidarytos pomidorų skardinės atplaišą ir atkiš ranką, kai kurios iš mūsų taps viena gyvatžodžius vemiančia burna.

Iš tikrųjų žaidimo taisyklės čia paprastos, gauname darbus ir juos prarandame, nes esame nepakankamai kvalifikuotos arba sugebame pasiskaičiuoti pajamas iš pašalpų, bet visada turi užtekti kvalifikacijos laikyti namų kampus. Laikytis paviršiuje, nevartoti tokių žodžių kaip art noveau, nėra tokio stiliaus Naujanuose. Beveik niekada apie tai nesikalbame, viskas pasakoma nežymiais judesiais ir žvilgsniais, nebent kuri nors iš mūsų, vasaros pavakarių šėlsmo įkarštyje, paliepusiame išsinešti kėdes, stalus, kibirus, ant kurių sėdima, į lauką, ima svaidyti lėkštes į sieną.

– Užmūšiu, užmūšiu, užmūšiu! – dar ir dabar smegenyse gręžiasi Natalijos balsas, prislopintas tvankios liepos alsos, prisimenu gižų savo pačios prakaito kvapą bandant apsimesti miegančia, dūžtančią lėkštę, kvailą mintį – pamatuose atsiras įtrūkimų, gi ir taip niekas nenori renovacijos, sugriaus namą, durniai; vaikai ir vyras kietai įmigę, prisitaikę prie šio gyvenimo geriau.

Natalija neaukšta, minkšta geltonplaukė, visada po kaklu nešiojanti auksinį drambliuką, ir net kitą rytą po lėkščių daužymo, plaukais užleidusi vieną skruostą, neprarandanti iškilmingo madonos stoto.

– On pit, i ją pju, – sako rengdama atvirą maištą – kaimynių balių, susiburiame ant vyrų sukalto medinio suolo, aptaškyto praeito vakaro šventės dėmėmis, ištraukia vyno, rūkytų kiaulių ausų juostelių, alyvuogių.

– Aš ėjau palei upę iš savivaldybės, ir varna taip žiūrėjo į mane, taip žiūrėjo akį pakreipusi – kaip pradėjo karkti! Atrodė, šneka, čia kaip toj laidoj apie ekstrasensus, – sudreba naujokės iš gretimos laiptinės ranka, ji vardu Inga, į nudryžusią kaselę supinti plaukai blizga varno plunksnų juoduma.

Nieko jai nenutinka, tik jau tada, kai ėjo iš savivaldybės socialinės, buvo nėščia, trečias vaikas, devintas kraustymasis per kelis metus, pričiupta vaginėjanti prekybos centre. Buvo užėjusi, klausinėjo, kodėl pas mane dvi lentynos knygų – rožėms džiovinti, sakiau, paskui pasigedau „Ofelija mokosi plaukti“, kartais perku beviltiškai nukainotas mūsų ikiuke. Kai kurios iš mūsų kartais skaito, paskui paleidžia gelsvą šlapimo srovę už kampo, nes nebegali paeiti, nebegali pareiti tokios pat.

Kartais, atidarydama langą ir pašiurpusi traukdama į save besikeičiančio sezono orą, pajuntu atslenkant drėgnos, riebios, sėklos besiprašančios žemės kvapą, išeinu į parduotuvę ir darau lanką pakraščiais, kur tarp daugiabučių įsegta viena kita sukiužusi medinė sodyba. Kaštono rusvumo medinukas iš lauko pusės užkaltomis langinėmis išspjauna liesą žebenkštišką pavidalą, įsispraudusį į blunkantį rausvą chalatą su baltomis gėlėmis – žinau, kad pavidalo vardas Virga, pensininkė, kasdien semianti vandenį iš kolonėlės, ir kartais mano vaikui duodanti obuolį iš savo sodo. Ir mano tėvai turi sodą, prasmenga jame, tik akys žybsi ledukais – nedirbat žemės, kam paliksim, netikusios mergos.

Nelabai daug kur yra eiti – į prekybos centrą, ūkininkų turgelį rūkytos mėsos ar daržovių, dėvėtų drabužių parduotuvę, užėmusią rūsį po juo, kurios savininkė Angela dideliais baltais dantimis ir aukštu peroksidiniu kuodu kalba be perstojo arba atkakliai skaito rusiškus meilės romanus plonyčiais, liaunais kaip drugio sparnas puslapiais. Dar į kišenine parduotuve virtusį kioską – lenkiškų ledų, sausainių ir pasisveikinti su jukia, paauglę primenančia Marija, studijavome kartu administraciją kolegijoje, ji jau du kartus išsiskyrė, abu vaikai buvo paimti į globos namus ir vėl grąžinti, pertraukėles išnaudoja rūkymui su pašonėje bruzdančio turgaus prekeiviu gruzinu, kartais gauna nemokamų trešnių. Aš tas uogas perku retai, retai einu ir į polikliniką, dažniau – į šalia jos išsipleikusią vaikų žaidimų aikštelę, tarsi kraujagyslių išvagotą įtrūkių, apsuptą aršiai asfaltą ardančių erškėtrožių krūmų, išsaugojusią vieną krepšinio lentą ir turniką, dar kartais naudojamą išsineštiems kilimams dulkinti.

Už aikštelės vyresnėlės mokykla, kartais su mažuoju einame jos pasitikti, aplenkdami saulėgrąžų lukštų, balandžių išmatų, prezervatyvų likučių ir skardinių sankaupas. Vaikas mėto akmenis į krepšinio lentą, kamuolį vėl pavogė, dukros akys virtusios pilkais nepermatomais ežerais – nebevaikščiokit čia, aš šeštokė.

Tu su savo rožėmis, geriau darbą susirask. Net čigonės, matai, dirba. Trys kiemsargės su sijonais, viena tinklinėmis pėdkelnėmis, rūko pasirėmusios ant šepečių, po savaitės dingsta – ilgiuosi jų juoko, kai konteineryje sukruta kažkurio bomžo kojos.

Sraigtiniai laiptai, stiprios kebabus kioske gaminančio turko rankos, mano kostiumėlis, per didelis Marijai, rankovės atraitotos – daviau iš po prekystalio, kak teper žit, cūkos – petukai atlošti, rėžia orą. Iš savo džiovintų rožių žiedlapių dėžutės dugno iškrapštau keliolika eurų, šitas kostiumėlis jau negrįš.

– Vištiena da vištiena, nu kakaja ti šeimininkė? – žaltvyksle žybteli vyro akys, žino, kad nebus maišto, ir aš žinau.

Vakare nuslenku pas Nataliją širdies lašų, atneša nuo motinos staliuko, bet ta atsibunda ir rėkia, namas pulsuoja pašvinkusia senatve.

Sužydus alyvoms vyrai prie smėlio dėžės atvelka dar daugiau fotelių, staliuką, raumeningas vaikinas su BMW groja bumčiką po Angelos langais – dukra dvyliktokė, gražuolė našlės, apsikrovusios meilės romanais, dukra, kartą ketvirtą ryto Angela laiptinėje ją tampė už plaukų, balti dantys blizgėjo kaip lūšies. Bet BMW vis tiek atvažiuoja.

Tą pavasarį sėdime ant fotelių prisisiurbę žiedais krūtinėje sproginėjančios nuojautos, ant pečių krinta sudžiūvusių žiedlapių dulkės, ir negalime pasijudinti, daugiau niekada negalėsime.

 

 

Laumžirgių žymėjimas

Laumžirgių žymėjimas

sakyta apie daiktus kurių buvimas aptirpęs

štai baublio ūbavimas su drėgnais tamsiašoniais rūkais

eina nuo ežero

nors jo paties nematai

tavo kraujo indai prisipildo ilgesio garso

Išvirkščias senas megztinis, ir nieko daugiau

Vilnius švenčia festivalį “Nemiegantys rajonai”, jis bus ir Naujininkuose. O aš vieną iš vasarų rajone atradau kitą pasivaikščiojimų kelią nei įprastai, ir kartą jame pasitaikė moteris blyškiu rožiniu chalatu, saulei leidžiantis į dubenį liejusi vandenį iš kolonėlės ir skalavusi kalną drabužių. Nuo to laiko vis vaikščiojau pro ten, grįžusi rašiau po sakinį, pastraipą. Kai kurie stebėjimai tikri, kai kurie ne, juos spausdino “Slinktys” ir “Nemunas”. 

Kiekvienas rajonas turi savo išvirkščių pusių, kur gyvenimo siūlės kitokios, nerodomos. Su ledais rankoje užklystu į nematytą Naujininkų pusę, siūbuoju aptrupėjusiu šaligatviu, bijodama įkristi į gyvatvorę. Priešais siūbuoja senutė gėlėta suknele – visų išvirkščiųjų miesto pusių senučių suknelės gėlėtos ir primena pablukusius chalatus – ir už pačią didesniu pirkinių maišu.

Pro šalį praslenka judantys balaganų paveikslai: porelės su šortais ir nudrengtais marškinėliais, alaus skardinėmis rankose, keli arai sunykusių asfaltuotų stadionų, prismaigstytų žaidžiančiais apsimetančių vaikų ir saulėgrąžas gliaudančių mamų, per plytelėmis grįstą mokyklos kiemą pėdinantis niūrus pečiuitas mokyklos sargas.

Tą tuščią išvirkščią vietą glemžia žolė, galėtum girdėti, kaip pro šaligatvių plyteles gręžiasi jauni daigai, matai iš už irstančios gatvės posūkio išnyrančias erškėtrožes, po dešimties metų pasieksiančias mokyklos laiptus. Vaikai šokinės tiesiai į žolę ir gėles, miesto ir gamtos santuoka bus įvykusi, ir žiurkė iš po kioskelio prie „Spartos“, kurią mačiau vakare laukdama troleibuso, nebebijos nubėgti prie stotelės šiukšliadėžės.

Atsargiai apeinu visokias ištrupėjusias vietas, pakėlusi galvą matau gelsvus daugiaaukščių kyšulius tarp medžių viršūnių. Laiptais žemyn – ir siūlės tampa lygesnės, daugėja rūšiavimo konteinerių, vaikų žaidimo aikštelių su romiomis jaunomis mamomis, daugiaaukščiai jauni ir pasitempę, žolė nušienauta. Tik žvilgtelėjus dešiniau, pro medžius matyti sugurusio medinio namo šonas, tokie šonai vis dar nepatogiai švysteli tarp iščiustytų pastatų, praeiviai stengiasi juos oriai apeiti.

Iš namo iššoka pusamžė šviesiaplaukė moteris, apsikabinusi kažko prikrautą plastikinę vonelę, eina siūbuodama klubais, aplink juos raitosi rožinis sijonas išblukusiomis balkšvomis gėlėmis. Prie pat pasitempusių daugiaaukščių, ant kalnelio, mėlynuoja vandens kolonėlė. Moteris tėkšteli savo nešulį ant žemės, paleidžia vandenį – suputoja muilas, spėju įžiūrėti skalaujamų drabužių raštus. Gatve tykiai nugirgžda modernus vaiko vežimėlis, žmonės vedžioja per darbo dieną nusigulinėjusius šunis, o skalbėja, panaši į susirūpinusį nykštuką, vis lieja vandenį. Saulė kaip džiovinamus drabužius ištiesia šešėlius, nuo vandens kolonėlės tykšta sidabro kriokliai. Aš negaliu atitraukti akių, gerai, kad į mane nežiūri, gal pripratusi, juk aplink vien langai, šeimos čirškina vakarienę ir stebi šį drabužių skalavimą, kol galiausiai baigiasi išvirkščios siūlės, išeinu į gerąją pusę. Į veidą ūžteli lipnus liepžiedžiais ir nelaistomu asfaltu atskiestas karštis ir riedlenčių tarškėjimas.

– Tomas serga ebola, Tomas serga ebola! – praskriedamas rikteli berniukas, iš riedlentininkų plaučių kaip kraujas pasipila juokas ir šniokščia iš paskos, kol įvirstu į vėsų laiptinės šulinį.

Dienomis dirbu biure ir nenešioju pėdkelnių. Biuras vidutinio lygio, visi užmerkia akis, prakaituoja, neišsiplauna kavos puodelių, paskui išeina į geresnį. Vakarais nematomas miesto megztinio kūrėjas duria gatvės virbalu į dauboje paskendusį kvartalą, grįžtu į jį kaip sąžininga dienoraštį rašanti pradinukė. Tvoskiantį karštį pridusinusi drėgmė glosto odą, besibaigiančio lietaus migloje slepiasi kioskai, vienas jų išspjauna į statinaitę panašią moterį margu sijonu ir žilstelėjusiomis madonos garbanomis. Ji atsisuka, apžioja rankoje laikomą kebabą, plėšia foliją, sidabriniai lakštai kaip dideli lietaus purslai krenta žemėn.

Apleistuose stadionuose vaikų nėra, tik medinis ledų pagaliukas ant laiptų, rusvas kaip iš po asfalto besikalančių žolių viršūnės. Po medžiu svyruoja įraudęs žilstelėjęs žmogelis raudonais marškinėliais, po pažastimi pasikišęs į durklą panašų juodą skėtį, jam nuo pečių kyla garas. Šypsosi, tarsi būtų susitaikęs su visais šio pasaulio gyviais.

Pro mokyklos langus liejasi saldžiai glitus kaip irisas rusiškas popsas, vaikinas ir mergina pakaitomis kartoja „solnce, solnce“. Iriuosi per vėją kaip per vėsią upę. Medinis nepatogusis namas, pasirodo, turi dailias langines, kadaise grakščias gonkeles kinivarpų sugadintomis figūromis ir gėlių guotą, o kieme, kiek spėju įžiūrėti, veši visa ryjanti žolė ir ant šono pūpso mėlyna sofa. Prie mėlynos vandens kolonėlės – tik keli telefonais grojantys paaugliai. Trys vaikai po balkonu žaidžia kortomis, pasitiesę pledą – vaikai, siųsti iš praeities.

Trečią mano būdravimo dieną stadionai, mokyklos kiemas ir visos papievės net gruzda nuo kaitros, palei erškėtrožių krūmą deginasi porelė, du prakaituoti gniutulai. Iš daugiaaukščio iššoka du septynmečiai su dviračiais, įrudę kaip karameliniai saldainiai.

– Tu „Soriuką“ žiūrėjai? – mindamas kiek turi jėgų, šūkteli vienas.

– O apie ką ten?..

– Ten labai labai įdomu, ten apie… – vėjas nukanda žodžius, išvirkščiasis kvartalas išspjauna mane į gerąjį, bet aš grįšiu, dar grįšiu.

Gerojoje miesto pusėje sunkios miegamųjų kvartalų moterys gėlėtais sijonais apdaužo mane rankinėmis, kai lipame iš autobuso, rituosi palei irstančias gatvių siūles kartu su kamuoliniais debesimis. Oras pakvimpa besiartinančia audra, ant laiptų sėdinėja spalvotos mergaitės, užsiklojusios kelius žurnalais. Žvilgteliu į visaryjančių erškėtrožių kaimenę ir staiga suprantu, kad ji atsitraukusi, išsibarsčiusi, net gysločių ordos pakrikusios – aptrupėjusio keliuko griaučiai užlieti šviežiu asfalto krauju. Ir vietoje traškančios visuotinio augimo simfonijos sproginėja spalvoti balionėliai mokyklos kieme: ant suolelio sutūpusios kelios paauglės, viena šaukia „nichačiu“ iš balto automobilio lipantiems vaikinams.

Tų jaunų nirčių paauglių spalvų ir garsų chaosas siaučia po kamuoliniais debesimis, jie atėjo atsikovoti apvirškintų betono plotų ir tikrai laimės, bent jau šiandien.

Vėjas neša kaitros iščiulptus lapus, panašius į padžiūvusiųs žvėrelių kūnus, svarstau, ar logiška eiti vandens, kai tolumoje inkščia audra, pro šalį praskrieja tuntas vaikų, ir pagaliau, iš kiemo išnyra ji, suleidusi dantis į obuolį, nešina dviem tuščiais kibirais, baltu ir juodu. Matau jos profilį, nuleistus lūpų kampučius, nedidelę nykštuko kuprelę. Moteris puldinėja po gatvę zigzagais, rikteli ant vaikų, šie purpteli nuo gatvės kaip žvirbliai. Cypteli automobilio padangos.

– O bože, nenormalnij! – išgirstu sakant tą moterį, ji mosteli ranka ir automobilis dingsta.

Prasilenkdama pamatau, kad vandens nešėjos plaukai ne tiek šviesūs, kiek žili, panašūs į paukščio kuodą, ji vilki baltą palaidinę ant petnešėlių ir juodai baltai margintą sijoną, skruostai įdiržę nuo saulės ir įpročio stipriai sukąsti dantis. Stengiuosi eiti koja už kojos, bet ir ji neskuba, stabteli atsikąsti obuolio, šūktelėti ant vaikų – žodžių, kaip ir žingsnių, negirdžiu. Porą kartų atsisuku, ne, iki vandens kolonėlės dar keli šimtai metrų, dar keli širdies dūžiai, negaliu gręžiotis per dažnai, šis kvartalas nepatikliai stebi; prie kojų čiūžteli pagyvenęs „fordas“, iš jo išsiraito žilabarzdis seniokas languotais marškiniais, dvelkteli cigaretės dūmu ir kai vėl dirsteliu per petį, namai kaip griežti plačiapečiai apsaugininkai užstoja taip ilgai medžiojamą vaizdą.

Girdėjau jos balsą, kalbėjo kaip žmogus.

Įjunkstu bėgioti ir vis taikau prasikošti pro naująjį rajoną – kalnai, pakalnės, kaip žingsniai į žolę bumpsintys obuoliai tarp lieknų daugiaaukščių įsiterpusiuose, miesto kablelius primenančiuose kiemuose. Vėjas atneša saldžiarūgštį pūvančių obuolių ir drėgną, šlapių lapų priekvapiu atmieštą dvelksmą, šeštadienio rytą ten daugiau jokio judėjimo, tik ant virvės kaip vėliava plevėsuoja išblukęs rožinis sijonas baltomis gėlėmis.

Šiokiadienių vakarais bėgikai išvirkščiajame rajone atsargūs, stengiasi trauktis iš kelio visus automobilių langus atlapojusiems treningiukams, besiklausantiems muzikos iš telefonų. Gatvėje mažai šviesos, iš šešėlių išnyra apsunkusios nuo nesibaigiančios dienos šeimos, blyksteli pavargusio šuns akis, vaikiško paspirtuko metalas, namų stogai įsitempia prilaikydami žemyn sėdančius debesis, o aš prilaikau save, dar žingsnis, priekyje būrelis žmonių, pypteli automobilis. Neriu pro strakaliojančius vaikus, prietamsyje jie tik šešėliai, suku į dešinį kelkraštį, ir tiesiog po žibintu išdygsta ji. Švysteli rožinio su baltomis gėlėmis sijono raštai, moteris stabteli apkabinusi save rankomis, veide tas pats rūpestis ir žioruojantis laukimas, bet negaliu sustoti ir pažiūrėti – o kai atsisuku, išsilenkusi pirkinių prigrūstu maišu mosuojančios mamytės leopardo raštų timpėmis, po žibintu tuščia.

Kelias dienas lyja, prie mokyklos spėja pasodinti gėlių. Kulniuoju pro ją paskui nervingai žingsnį beldžiančią aukštą garbanotą blondinę juosvomis plaukų šaknimis, tigrine tunika ir storoka aukso grandine ant kairės kojos. Moteris stabteli prie mokyklos, pasitaiso nuo kojos smunkančią guminę šlepetę, tarsi kažko laukia, bet tik jau matytas baltas automobilis lėtai praslenka pro šalį – šįkart be triukšmo ir merginos su balionėliais. Ta su aukso grandine atsidūsta, sprigteli pusiau surūkytą cigaretę ir greitai leidžiasi laiptais, paskui kyla į kalną ir dingsta rusvų plytų viešbutyje nepasilabinusi su kieme sutiktais žmonėmis.

Išriesdama lanku savo maršrutą, kad tik prasukčiau pro išvirkščiąjį rajoną, šoku iš kelio praleisdama du nuo kalno lekiančius ant riedlentės susėdusius berniukus – vienas rankoje laiko prakąstą alyvinį obuolį, mano pusėn tykšteli sultys. Tiedu juokiasi, ir aš šypteliu, apsimesdama šio rajono gyventoja, žiūrėkite, mano rankoje pirkinių maišelis ir žingsniai tiesūs, nekantrūs, pečiai nusvirę po darbo dienos, mes visi kapojome galvas slibinams ir susirinkome savo vaikų sodinukus iš darželių, pirkome dešrelių ir rakindami namų duris stebėjomės, kodėl sapnuojame tokį išvirkščią gyvenimą.

– Ja prijedu, – iškvepia tiesiai į ausį garstyčių spalvos striukė, ir vėl darau lanką cyptelėjusi atsiprašymą. – Idite tuda i nemešaite mne!

– Aš… nemešaju, – žiojuosi teisintis.

Garstyčių spalvos striukė atsisuka, iškiša iš pastatytos apykaklės pašiurpusią įžeisto paukščio galvą – tai ji! – apmirštu dairydamasi rankose kibiro vandeniui. Moteriai iš po kojų išsprūsta pūstas gelsvas pekinas, įduria abejingu sfinkso žvilgsniu. Mano herojė pamoja ranka tiedviem berniukams su riedlente ir obuoliu, abu dumia į pavargusį seniausią šioje gatvėje medinį namą šaukdami „nu idiooom!“, juokdamiesi, prabėgdami užkliudo ant virvės skalbinių segtukais prisegtą oro pripūstą baltą plastikinį maišą. Pekinas sukasi aplink šeimininkės sijoną kaip skriestuvas su nepermaldaujamu gerai prižiūrimo gyvūno abejingumu, virvė apipina blauzdas, moteris pakreipia paukščio galvą į mane ir akimirką atrodo kaip į negyvenamą salą išmestas žmogus, nebežinantis, ar priklauso dvikojų, ar keturkojų padermei. O paskui trukteli pavadėlį ir sako šuniui:

– Skarei, nada uspet na serial.

Spėriai nusirita gatve, neleisdama sugauti žvilgsnio, judesiai nervingi, mostai panašūs į dirigento, puikiai jaučiančio savo orkestrą – ir orkestras griežia atsidavęs: vaikų žaidimo aikštelėje ant kopėtėlių sutūpusios paauglės nustoja spjaudyti skreplius, į pekiną ranką tiesęs vaikas sutramdomas vienu urgztelėjimu, kelkraštyje stabtelėjusio džipo vairuotojas palinksta bučiuoti perpus jaunesnės merginos, vandens nešėja stabteli pažiūrėti ir bučinys neišsipildo. Linktelėjusi sėdintiems viduje įšoka į kiemą tarp dviejų daugiaaukščių rusvais šonais, paauglės vėl atsikrenkščia.

Paspartinu žingsnį, einu į ritmą jaunuolių glaudžiai visas kūno dalis apsivijusiais treningais iš mobiliųjų leidžiamai muzikai. Trise sėdi ant bortelio, gręžiami rusiško repo, už trijų šimtų metrų jau kiti, džinsuoti, panirę į anglišką popsą. Muzika iš telefonų – navigacija į paauglių širdis, šiame rajone vaikšto ją leisdami kuo garsiau, bet maršrutai nenaudojami, garsai neveda į kapitono fon Trapo gamos idilę.

Idilės ženklai ryškiai šviečia kai bėgu plieskiantį lyg rudens laužas vakarą išvirkščiuoju kvartalu, rydama šalčio tumulus ir sunkius, su kepamų obuolių kvapu susivijusius dūmus, styrančius iš daugiaaukščių papėdėse kūpsančių mūrinukų ir medinukų kaminų. Pro atdarus langus srūva kepamų svogūnų ir pyragų kvapai, tarkšteli šaukštas į lėkštę, kažkas juokiasi – skani sriubytė. Žmonės valgo pavakarius, vaikai šalčio iššluoti iš kiemų, kaukši pavargusios moters su batono ir dešrelių prigrūstu pirkinių maišeliu kulniukai.

Artėju prie mėlynosios kolonėlės, prie jos tuščia kaip pamirštoje saloje; apsuku dar vieną ratą, skausmingai jausdama, kaip kojos trinkteli į asfaltą – miesto žmogaus bėgimas šaligatviais ir gatvėmis grynas apsimetinėjimas, tenka prisipirkti amortizuojančių sportbačių ir hermetizuojančių drabužių, kvėpuoti autobusų banginių iščiurškiamomis atliekomis, o tave sutikę kvartalo pėstieji nusuka akis.

Apsuku dar vieną ratą, vagis grįžta į nusikaltimo vietą, ima kvartalo žmonių faršą ir iškepa asmenybių kotletus – jei prasidės Kafkos verta apkalta, nesiginsiu, daug jūsų nugulėte socialiniame tinkle ir kitur, kur plačiais sėjėjo mostais barstau raides. Vidutinio lygio biure daugiau nelabai yra ką veikti, nebent nueiti į tualetą pasikeisti prairusias pėdkelnes. Paskui, po darbo, nelabai yra ką veikti, tik braižytis nepažįstamame rajone ieškant akimis orkestro dirigento, kuris kilsteli ranką ir visas kvartalas šoka savo gyvenimus.

Raini rudens šešėliai driekiasi per takus ir pastatus, išryškina mokyklos pašonėje medine nuo senumo pasišiaušusia tvora apjuostą darželį, jame įsegti keli krūmai, nupiepusios gėlės, viskas auga kas sau šiame pašėlusiai besikerojančiame individualistų pasaulyje. Darželis atrodo kaip pamestas daiktas. Stebėtina, kiek prikuriama nereikalingų daiktų, nevykusių pagražinimų ir idėjų, juos paskui reikia užmiršti ir praeiti pirštų galais nekliudžius žvilgsniu ar žodžiu.

Šįkart vandens kolonėlės moteris išsprunka iš savo kiemo ir dumia gatve sulinkusio senstelėjusio nykštuko skubrumu, iš tolo šviečia žalsvas megztinis ir baltas pirkinių maišas, žodžiai nepaliaujamai liejasi į prie ausies spaudžiamą telefoną. Dingsta kituose kiemuose, nuo namų sienų kurį laiką kaip teniso kamuoliukai atsimuša žodžių pradžios ar galūnės, ir iš to jokios naudos. Pagaunu siūlo giją ir neriu paskui ją, tvinkčiojančios širdies aidas atsimuša į rusvašones sienas, matau ją spėriai kopiant laiptais ir kai nuseku iš paskos, kraujas smilkiniuose užverda, sproginėja kaip įkaitusi obuolienė – užuodžiu jos kvapą kas antrame name. Kertame kelis trinkelėmis klotus kiemus, viename lange stypso nusususi palmė, kitame pamatau keptuvę rankose laikančią moterį su chalatu, jos veidas piktas. Skutame stadiono pakraščiu, ten svyruoja matytas žilstelėjęs įraudęs žmogelis, po pažastimi pasikišęs į durklą panašų juodą skėtį, šypsosi, tarsi būtų susitaikęs su visais šio pasaulio gyviais ir lyg žagteli, lyg linkteli senojo namo moteriai. Tada įsukame į daugybės kojų išmintą takelį, nuklotą kaštonų bombomis, jos žingsniai sulėtėja ir staiga suprantu, kad turėsiu lenkti, nes jau kartą atsisuko ir perliejo įtariu paukštišku žvilgsniu.

Greitinu nutaisiusi savo kančioje panirusio kvartalo bėgiko veidą, netyčia paspiriu kaštoną, padarau mandagų lanką, kad neužkliudyčiau jos pirkinių maišo.

– Molodije vsegda begut i begut, – šypsosi nustebusio nykštuko burna, stabteli ir lyg ką prisiminusi šūkteli pavymui: – Ni begai ne na svojom kvartale. Eto ne tvoi. Tam mi ziviom.

Neatsisuku, bėgu ir bėgu, išsimušu į šaligatvį pro skylę tvoroje, prie gėlių kioskų kraujas ūžteli į veidą, vos spėju peršokti sidabru blykčiojančią vandens srovę, gėlių pardavėjos liejamą iš vazos į gatvę. Išvirkščias kvartalas, senas megztinis, daugiau jo nebesivilksiu.

 

 

 

Aukštūs miška žmonys

Tai ne pirmas mano eilėraštis biržietiškai, gal koks ketvirtas, ir parašytas gulint hamake Vingio parke, stebint pušų viršūnes virš galvos, jaučiant šąlančią nuo pavasariu dar nespėjusios apsikrėsti žemės nugarą. Gulėjimas hamake svarbus tuo, kad pilkos pušų šakos atgaivino vaikystėje susikurtus vaizdinius apie aukštus medžius, virstančius aukštais baisiais žmonėmis, o pasakojant apie visa tai savo tarme, tie medžiažmogiai išeina nepajudinamai tikri, kaip mitų sėklos.

Spyglių kvaps su vėj

kėp atviruks glūdėjįs stalčios dugnan

vėl sumirgėjįs ki ieškojė pieštuka

atvesdava ilgs aukšts žmons iš miška

anie išsivesdava vaikų ar šunį

ir tris diens būdava be šešėlia

kėp įmanydams slėpdavas kol ataugindava naujų

vaikščiodava pavėsės

nusišalindava nuo parduotuvių parkų balsavimų

buva pavėsis

nenaudojams šaligatvis

tvenkinys vidury miesta į kurį suskrend mirt lašala

jų perlamutrinė sparna tava šešėlia plunksnos

juods apleistų kiemų gylis

pilkšva rausvos miglos iš po parkų soliukų

auksine varnos aks ir mėlyns sekmadienia kaspins

viskas kas tau liek ki išein pas aukšts žmons iš miška

tokios ilgos dabar tava rankos

tokios plonos

kėp medžių šaknys

Vilkų pėdsekė Paškevičiūtė: mes kiekvienas turime vilką savyje

„Kiekvienas turite savo įsivaizduojamą vilką, ir ne tik, mes kiekvienas turime netgi vilką savyje“, – įdėmų žalsvų akių žvilgsnį įsmeigia paskaitą apie šiuos miškų laisvūnus skaitanti vilnietė Lina Paškevičiūtė. Gamtą mylinti miestietė, prieš šešerius metus baigusi pėdsekystės kursus ir prisijungusi prie organizacijos „Baltijos vilkas“ savanorių būrio, lygiai tiek metų daugelį savaitgalių su vyru praleidžia miškuose. Išmoko žiemą miegoti ant sniego be palapinės, pažįsta visus Vilniaus apylinkių gyvūnus, bet per visus šešerius metus vilkas jai nepasirodė – tik kartą pasisveikino staugimu.

Vilniuje tilptų trys – penkios vilkų šeimos

Pėdsekystės kursai buvimą gamtoje savo hobiu vadinančią informacinių technologijų specialistę paskatino dažniau prapulti miškuose vaikantis vilkų šešėlius. Nors Lietuvoje jų turėtų būti maždaug 300 ar šimtu daugiau, pasirodyti žmonėms žvėrys neskuba: užuodžia žmogų per tris kilometrus ir dažniausiai tyliai dingsta. Savo vidinį vilką palakstyti išleidžianti L. Paškevičiūtė braidžioja po miškus, skaitydama pėdsakus, kartais juose leisdama ir atostogas, ir naktis, su kitais savanoriais keliauja pas ūkininkus, patardama, kaip nuo vilkų apsaugoti gyvulius.

Dienomis ji su kitais pėdsekiais skaito paskaitas apie vilkus miestiečiams, ir prisipažįsta, kad pasakojimų mielai klausosi tiek vaikai, tiek suaugę.

„Aš nežinau, ar sugebėsiu jūsų įsivaizduojamą vilką pakeisti“, – šypteli visas laisvas kėdes Saugomų teritorijų lankytojų centro salėje Antakalnyje aptūpusiam būriui vaikų ir tėvų vilkų tyrinėtoja, pasiūliusi užsimerkti ir susikurti savo vilko paveikslą.

Vienų jis – grėsmingas plėšrūnas, kitų – veržlus, laisvas žvėris, trečių – vos ne toteminis gyvūnas. L. Paškevičiūtės pasakojime vilkas pasirodo kaip stebėtinai į žmogų savo elgesiu, įpročiais panašus šalies gyventojas. Mat vilkai, kaip ir žmonės, gyvena šeimomis, paklūsta panašioms jų kūrimo, būsto ieškojimo, atžalų auklėjimo taisyklėms.

„Reikia įsivaizduoti daugiavaikę šeimą – tėtis, mama, vaikai pirmų, antrų, kartais trečių metų, – keletą vilkų gyvenimo faktų atskleidžia „Baltijos vilko“ savanorė. – Su namais jie elgiasi panašiai, kaip žmonės. Šie sklypą aptveria, pažymi registre; vilkai registro neturi, jie tai daro savaip, pavyzdžiui, padrasko žemę, kad kiti vilkai užuostų kvapą. Nuolat keliauja aplink savo teritoriją ir žymi: „Tai mūsų šeimos namai“.

Pranešimo apie namų ribas dalis, komunikacijos priemonė visus metus jiems yra ir kauksmas. „Kai kurie mokslininkai mano, kad vilkams tiesiog patinka kaukti. Tai kaip daina“, – pastebėjo L. Paškevičiūtė.

Vilkų šeimoms reikia didelių teritorijų, todėl Vilniuje išsitektų tik trys ar penkios jų šeimos, viena jų gyventų maždaug dešimtį kilometrų apimančiame apskritime. Visoje Lietuvoje galėtų tilpti apie 700 vilkų šeimų. Iš tiesų jų yra gal perpus mažiau, keturkojų pėdsakais sekančių ekspertų skaičiavimais, tikriausiai apie 60 – 70. „Pastaraisiais metais šeimos gausesnės, yra tekę matyti net penkių vilkų pėdsakus“, – sakė L. Paškevičiūtė.

Dirba „vilkų advokatais“

Susiporavę sausio, vasario mėnesiais, šie plėšrūnai įsirengia ar „pasiskolina“ iš lapių irštvą, vilkė atveda 3 – 6 aklus jauniklius. Vilkų šeimos namus įsirengia atokesnėse vietose, pelkėse, brūzgynuose, tačiau stengiasi likti netoli miško keliukų – nori kontroliuoti, kaip juda žmonės, saugosi būti užklupti netikėtai.

Birželį vilkiukai palieka irštvą, eina ristynių po žolę aplink ją, žaidžia su kaulais ar net poilsiautojų paliktais plastikiniais buteliais, susipažįsta su vyresniais broliais ir seserimis. Liepą ima sekioti vyresniuosius, išauga į paauglius, o vasaros pabaigoje ir prasidėjus rudeniui tampa visateisiais suaugusiųjų medžioklių dalyviais.

Žiemos vilkų bendruomenės jauniklius gerokai praretina, bet jas išgyvenę atsiskiria ir traukia ieškoti naujų teritorijų. Dauguma labai toli nenukeliauja, tačiau yra ir tikrų bastūnų. „Yra sukurtas filmas apie žymų Vokietijos vilką Alaną, kuris iš ten per Lenkiją nukeliavo į Lietuvą, o paskui į Baltarusiją. Vokiečiai uždėjo gyvūnui antkaklį ir sekė jo judėjimą. Baltarusijoje kažkas atsitiko, gal antkaklis nukrito, gal vilką nušovė“, – pasakojo vilkų pėdsakais sekanti ir naujausiais mokslininkų atradimais apie juos besidominti vilnietė.

Jai vilko gyvenamų teritorijų toli ieškoti nereikia: šių gyvūnų galima rasti nuvažiavus apie 30 kilometrų nuo sostinės. Vidurio Lietuvoje, pajūryje vilkų šeimos beveik nesilanko, užtat kitų regionų miškus mėgsta. Dabar mūsų šalyje, pasak L. Paškevičiūtės, jų padėtis geresnė nei prieš dešimtmetį, tačiau neramina miškų kirtimas ir žmonių požiūris, kad vilkų turėtų likti kuo mažiau dėl daromos žalos ūkiams.

Iki XX amžiaus vidurio vilkai buvo masiškai naikinami visoje Europoje, dabar jie pamažu grįžta, ir Vokietija, Prancūzija, Šveicarija, Danija skaičiuoja gausėjančias šeimas. Baltijos šalyse šie žvėrys visiškai išnykę nebuvo.

„Vilkai į Europą grįžta, bet sunkiai, nes susiduria su konfliktais“, – pastebėjo „Baltijos vilko“ savanorė, pernai žiemą kartu su bendraminčiais prie vyriausybės surengusi „vilkų piketą“.

Trisdešimt natūralaus dydžio vilkų maketų stovėjo Vinco Kudirkos aikštėje, užrašai prie jų skelbė: „Aš nenoriu, kad mano kailis kabėtų virš židinio“, „Lietuva ir mano namai“, „Avis ūkininko, elnias medžiotojo, o kas mano?“ Dešimt metų veikiančios nevyriausybinės organizacijos nariai save vadina vilkų advokatais, mėginančiais apsaugoti nykstančią rūšį, pasakoti apie jos atstovų gyvenimą, perduoti šalies ūkininkams naujausias idėjas, kaip apsaugoti savo gyvulius.

Kauksmu atsiliepia į žmogaus staugimą

„Esu visiška miestietė, kaime leidusi vaikystės vasaras. Požiūris į gamtą susijęs su žmogaus branda. Tikiuosi, kad žmonės per laiką labiau ją supras, priims. Tikrai yra problema, kad laikome gamtą priešu. Mums visa laukinė gamta yra bloga, viskas mums trukdo – ir dar lyja, kai to nenorime, – pesimistinį savo aplinkos vertinimą pašiepė L. Paškevičiūtė. – Pati jaučiu, kaip per gamtos supratimą darausi daug kam pakantesnė, viskas paprasčiau“.

Keliaudama su bendraminčiais po Lietuvos ūkius, ji sutinka įvairių žmonių – tiek šviesaus mąstymo, tiek matančių vien savo kiemą ir turtą, bet nelabai besirūpinančių jo apsauga. Savanoriai susidomėjusiems naujomis idėjomis padeda įrengti eksperimentinę gyvulių apsaugą nuo vilkų: įsigyti specialios veislės aviganius šunis, aptverti elektrines tvoras, ir stebi, kas pasiteisina.

Vilkai yra atsargūs ir kaip galėdami vengia kontakto su žmogumi, nors neatsisako praretinti lengvu kąsneliu medžioti besimokantiems jaunikliams tampančių avių, ožkų, jautukų gretas.

„Kartais vilkai naktį ateina prie pat namų, į kiemus, nes jie nesupranta, kad tai žmonių kiemai. Vilkai labai bijo žmogaus, nes išliko tik tie, kurie bijojo, ir dėl to ateina tik naktį, kai kyla rūkas, lyja“, – mitą apie agresyvius plėšrūnus sklaido L. Paškevičiūtė.

Po miškus braidžiojantiems žmonėms vilkai nelinkę rodytis, bet jeigu pavyksta susitikti akis į akį, geriausia nepulti bėgti – tiesiog ramiai pastovėti, kol žvėris nueis. Galima iškelti rankas, kad vilkui atrodytumėte didesni.

„Spėkite, kiek kartų mačiau vilką? Nulį. Jisai man nepasirodo“, – šypteli gerai Kazlų Rūdos, Karšuvos miškus pažįstanti, atostogas pėdsekystei dažnai kartu su vyru skirianti gamtos mylėtoja.

Šeimą vienija bendras pomėgis braidyti po miškus, net naktį ar žiemą, o grįžus į miestą suremti pečius advokataujant vilkams. „Žiema man dabar yra bene geriausias metas, ypač žiema su sniegu, – prisipažino L. Paškevičiūtė. – Praktiškai beveik kiekvieną savaitgalį būname miškuose, apie Vilnių žinau situaciją, kur kokie gyvūnai gyvena“.

Vidinį vilką pasivaikščioti po miškus išleidžianti gamtos mylėtoja kol kas su vilku tik „pasikalbėjo“. Dar yra pavykę miške įrengta filmavimo kamera užfiksuoti vilko uodegą.

„Staugimą pavyko išprovokuoti. Staugiant vilkas atsiliepia, mūsų organizacijos nariams buvo tokia situacija: jie staugė, vilkas atsiliepė, paskui atbėgo patikrinti, kas čia tokie.

Aš asmeniškai manau, kad gyvūnams nereikia trukdyti, miške esu svečias, man yra smagu žinoti, kad gyvūnas ten yra, nebūtina jo trikdyti – matau pėdsaką, ir to pakanka“, – savo filosofiją išdėstė vilkų gyvenimo stebėtoja.

Tekstą ir slapto naktinio žvėrių gyvenimo vaizdą rasite portale Alfa.lt

 

Budėk vietoje mamos ir tėvo

Viskas gali atrodyti labai paprasta ir sudėtinga vienu metu. Ir todėl aš mėgstu pasakoti „mažas“ istorijas, nes nuo jų prasideda vilties ir meilės visuomenė, kad ir kaip naiviai skambėtų. Užtenka vienos šeimos, budinčios vietoje mamos ir tėvo tada, kai kažkieno vaikui apsiverčia pasaulis, atsiliepiančios į skambutį kino teatre, šokančios į automobilį ir važiuojančios. Ir net jei ta šeima padaro pertrauką, užtenka žinoti, kad tokia buvo, galų gale, tokių visada bus, bent viena. Kai rašiau šį tekstą Alfa.lt portalui, džiaugiausi pasikalbėjusi su labai geru, dosnios širdies, atkakliu savo pasirinkimuose žmogumi. 

Budinčiais globėjais tapusiai šeimai didžiausias iššūkis – išsiskyrimas su vaiku

Skambutis sėdint kino teatre, kad reikia priglausti iš nesaugios aplinkos paimtą ketverių metų berniuką, pusmetis gyvenimo kartu ir skaudus išsiskyrimas jam grįžus pas mamą. Budinčiais globėjais, kurių Lietuvoje paruošta tik keliolika, tapusi kauniečių Jurgitos ir Tomo Makarevičių šeima patyrė, kad iššūkiu tampa ne tiek reikalavimas visą parą būti pasiruošus priimti krizės ištiktą vaiką, kiek prisirišimas prie jo. Budinčių globėjų šeimoje bent vienas narys turėtų nedirbti, galėti priimti kūdikį ar vaiką iki dešimties metų, susitaikyti su dar tik kuriamu teisiniu reglamentavimu ir kol kas nedideliu atlygiu.

Po išsiskyrimo su globotiniu – pertrauka nuraminti jausmus

Du vaikus auginančių kauniečių gyvenimą pakeitė reklama internete, kviečianti žmones laikinai į savo namus priimti be tėvų globos likusius vaikus. Sutuoktiniai nusprendė pabandyti, išklausė mėnesio kursus Kauno vaikų gerovės centre „Pastogė“, sulaukė specialisto apsilankymo namuose ir tapo vienais iš devynių pernai paruoštų budinčių globėjų. Po mėnesio laukimo sėdėdami kino teatre išgirdo telefono skambutį: reikėjo per valandą apsispręsti, ar sutinka priglausti iš nesaugių namų, kur girtavo suaugusieji, paimtą berniuką. Abu nesudvejojo, šoko į automobilį. Netrukus J. Makarevičienės kaklą apsivijo keturmečio rankos – vaikas pareiškė, kad važiuos kartu.

Apie ką tik iš grėsmingos aplinkos paimtą vaiką, kuriam reikia laikinos globos, šeima iš pradžių nieko nežinojo. Tik palaipsniui aiškėjo detalės apie naujojo šeimos nario gyvenimą, teko jį mokyti elementarių elgesio taisyklių, supratimo, kad suaugusieji su vaiku gali bendrauti ne vien smurto kalba. Sulaukęs penktojo gimtadienio, berniukas pirmą kartą patyrė, ką reiškia jį švęsti.

Globojamą vaiką savaip priėmė ir sutuoktinių vaikai – dabar vienuoliktus metus einančiai dukrai iš pradžių nebuvo lengva susitaikyti, kad į šeimą atėjo ne mergaitė, o itin judrus berniukas. Prie jo labai prisirišo Makarevičių sūnus, beveik globojamo vaiko bendraamžis. Nors jis žinojo, kad trečiasis šeimos narys pabus laikinai, išsiskyrimas tapo skausmingu išbandymu.

Šiuo metu budintys globėjai dalyvavimą programoje sustabdė, tačiau pertrauka veikiausiai bus laikina, kol šiek tiek ūgtelės jaunėlis. „Išėjome iš programos psichologiškai pavargę, bet noras padėti niekur nedingo. Jautiesi šiek tiek plėšomas, lyg ir nori, ir šiek tiek baisu, nes jau žinai, kas tavęs gali laukti, – atvirai kalbėjo J. Makarevičienė. – Negaliu teigti, kad padarėme klaidą, nes mūsų šeima sutvirtėjo: ir santykiai su vyru, ir vienas kito palaikymas, tarp dukros ir sūnaus atsirado dar stipresnis ryšys, jie išmoko vienas kitą išklausyti, suprasti, užjausti, padėti. Kaip šeima mes ne tik daug atidavėme, bet ir labai daug gavome.“

Vaikų darželio auklėtoja dirbančiai globėjų projekte dalyvavusiai moteriai pravertė darbo su vaikais žinios, psichologinis pasirengimas, „Pastogės“ specialistų konsultacijos. Kai tapdavo sunkiau susidoroti su iššūkiais, skambindavo kitiems budintiems globėjams pasitarti, kartą per mėnesį susitikdavo su panašios patirties turinčiais žmonėmis pasikalbėti dėl įvairių situacijų. „Dirbu su vaikais, esu turėjusi psichologijos paskaitų. Tačiau vaikai iš socialinės rizikos grupių yra kitokie. Žinojau, kad bus nelengva, bet buvo šiek tiek sunkiau“, – vien rožinėmis spalvomis globos nepiešė J. Makarevičienė.

Budinčių globėjų rengimas, nusižiūrėtas iš Vakarų šalių, Lietuvoje dar tik eksperimentinis projektas. Todėl jame dalyvavusi moteris mato, kad praverstų didesnis lankstumas: galimybė tokiais globėjais tapti ne vien šeimoms, kuriose vienas narių nedirba. Kalbėdamasi su kitais budinčiais globėjais ar norinčiais jais tapti, ji susidarė vaizdą, kad jeigu būtų galima rinktis vaiko amžių, prisijungtų ir šeimos, kur vyras ir žmona dirba, – jie galėtų globoti didesnius, į darželį, mokyklą galinčius eiti vaikus.

Nelengvas globėjams dažnai būna ir ryšys su biologiniais priglausto vaiko tėvais. Budintys globėjai turi sudaryti sąlygas vaikui jį palaikyti. Sunkiausia visiems ištverti nežinomybę, ar vaikas grįš pas juos, ir kada tai įvyks. „Kadangi praktiškai iki paskutinės minutės buvo neaiški situacija dėl mamos, ir vaikas, ir mes gyvenome nežinioje. Situacija galėjo pakrypti tiek į vieną, tiek į kitą pusę, vaikui buvo daug streso ir nerimo, o tas visas stresas kartais pasireikšdavo negatyviu elgesiu“, – pasakojo J. Makarevičienė, kuri yra patyrusi, kai berniuko mama į globėjus reagavo priešiškai.

Dabar šis gyvena su mama, o su savo laikina šeima palaiko ryšį. Išsiskyrimas buvo sunkus visiems. „Mūsų pačių sūnus dar pakankamai mažas, išsiskyrimas buvo jam sudėtingas – iki šios dienos klausia, kada atvažiuos. Prisirišome, buvo sunku psichologiškai. Man irgi nebuvo lengva, kalbėjausi su psichologe“, – sakė budinti globėja.

Po pertraukos jos šeima tikisi ir vėl įsilieti į vaikams laikiną prieglobstį suteikiančių globėjų gretas.

Visas straipsnis – Alfa.lt portale.  

Rožinė istorija

Jie laukė mirties, mirtis prisėdo ant galinės automobilio sėdynės, pakėlė rožinį pirštelį ir nusijuokė.

Autobusas tvoskė įsisenėjusiu prakaitu, į sėdynes įsiėdusiomis dulkėmis, praėjime stoviniavo žmonės nelaimingais veidais, kuitėsi mėgindami rasti vietą krepšiams ir varstė žvilgsniais sėdinčiuosius. Vairuotojas bijūnais žydinčiais žandais kaltai šypsojosi, prakaitavo ir laidė juokelius vidun besiveržiančioms studentėms, lieknoms, palaidais plaukais, apsikrovusioms nešuliais. Braunantis gilyn jų manta daužėsi keleiviams į kojas vienur kitur buvo galima išgirsti santūrų „atsargiau“, arba „ponia, čia mano vieta, pirkau bilietą“.

Apmušalai prisigėrę rudens dienos pilkumos, dėmėti, sėdynių rankenos išklibusios, kraujo raudonumo užuolaidos atrodė tarsi pasiūtos iš gėdingai nudėvėtos teatro scenos uždangos. Kai klestelėjau į savo vietą, po manimi sudejavo spyruoklės. Nemėgau įsėsti į tokius senus autobusus, panašius į važinėjančius karstus, net po valandos kelionės į kaulus įsismelkia dulkių ir drėgno liūdesio erkutės.

– Jūs iki Ukmergės? – pakėlė akis rubuilė moteris, skubiai graibydamasi pusę sėdynės užklojusio violetinio palto.

– Taip, –  ištraukiau iš po jos šlaunies prisėstą lietpalčio kraštą, susikroviau ant kelių krepšį, fotoaparatą ir atsiverčiau knygą – penktadieniais po darbo norisi turėti reikalų pačiai su savimi, mes nesame su aitriai neplautais apatiniais ir pigiais kvepalais trenkiančiomis pakeleivingomis moteriškėmis pliurpianti tauta.

Moteris pritariamai krestelėjo garbanas, susuko į gumulą savo paltą ir suleido dantis į obuolį; visos tos autobusais keliaujančios provincijos astros pirmyn atgal kremta obuolius, skleisdamos rūgštų vaisių ir seilių kvapą. Sėdynėje man iš dešinės irgi čiaukštelėjo kandamas obuolys, jį dorojo gunktelėjusi kaip skliaustelis žilaplaukė, veido raukšlės priminė susigarankščiavusią šalnos pakąsto vaisiaus odą, akys pavandenijusios, užgriuvusiais vokais, bet skvarbios. Ant sėdynės priešais buvo pasikabinusi juodą puspaltį kailine apykakle, keistai nederantį su karštligišku aštuoniasdešimtmetės, didesniuose miestuose ir į juos vežančiuose autobusuose besijaučiančios taip, lyg visi aplink nuolat krėstų neperprantamus pokštus, bruzduliu. Vis paglostydavo gumbuotais pirštais palto audinį, pasikuisdavo rankinėje šiurendama maišelius, atsikąsdavo obuolio, žvilgtelėdavo į mobilųjį telefoną.

Akies krašteliu stebėjau bruzdėjimą irzdama gal dėl jo, o gal dėl spaudžiančių batelių, kurių negaliu nusispirti bijodama, kad autobusui linguojant į šalis nenuslystų po kitomis sėdynėmis. Krepšys slėgė kelius, jaučiau kylant karštį – prieš šildymo sezoną daugiabučių miestiečiai perserga bent keliais virusais, štai kodėl savaitgaliais stengiuosi išsprukti ten, kur pažemiui rusena deginamų lapų ugnys ir šmėkščioja lapių uodegos, o iš kaminų kyla su verdamos obuolienės kvapsniais susipynę dūmai.

Senoji moteris čiulptelėjo obuolio sulčių, autobusas pajudėjo, stovintys keleiviai pečiais trankėsi į kits kitą. Kažkieno ranka prispaudė man plaukus, atsargiai juos ištraukiau – žmonės paprastai nepastebi tokių dalykų, kai bando išsilaikyti ant kojų iki autobuso karsto susitraukusiame pasaulyje.

– Dabar. Duok man apelsiną, – išgirdau liauną balselį, aštuoniasdešimtmetės pašonėje sukrutėjo į rožinės cukraus vatos tumulą panaši mergaitė.

Ji išties buvo rožinė, net akis skaudėjo, rožinė iki gumelių šviesiuose plaukuose, rausvais žandukais, putniais šešiametės piršteliais, pernelyg tobulas vaikas, kad neerzintų. Svarsčiau, kaip įmanoma rasti drabužių su tiek rožinių atspalvių, taip nederančių su juoda senosios duenjos rimtimi, pasodinti tą mergaičiukę šalia žmogaus persmelktais vaikėjimo judesiais, ir leisti vadinti jį „ma“, ir leistis į siautulingą būtybių pradžios nuotykį įsikibus rožinio maišelio su „Hello Kitty“ užrašu, aplink liūdnai kaip arkliams kinkuojant stovintiems keleiviams.

Mergaitė kibo į apelsiną, nenustodama čiaukšti, jos balsas vyniojosi aplink nepridengtas kūno vietas kaip graužiantis šalikas. Tarsi kandant saldinį obuolį tarp dantų kartais sugrikšėtų smėlio. Patyliukais apsižvalgiau, keli žmonės kasėsi kaklus ir su mūsų tautai būdingu susitaikiusio kankinio niaurumu stebėjo vaiką. Mėginau skaityti, bet duenja kažkam paskambino ir pradėjo gromuliuoti kankinamai ilgą pokalbį apie tai, ką reikėtų daryti iš pieno šaldytuve, kaip mieste aplankė parodą ir sutiko visiems žinomą politiką, neseniai vedusį niekam nežinomą dvigubai jaunesnę, ir nebespėjo į koncertą, ir vėl apie pieną, nes reikėtų varškės, vakarienei geriausia pienas su…

– Pieno galima išgerti prieš miegą, o dar mes valgysim rūgpienio vakarienei, taip? Taip?

Balselis net mano kaimynę privertė suzmekti į langą, atklosčius nuspurusias užuolaidas kaip teatro uždangą mėginti sprukti į pasaulį anapus autobuso. Pradėjau netekti kantrybės ir nesislėpdama pažvelgiau tiesiai mažei į akis. Nutvilkė pilkšvu ledo skaidrumu, panašiai būna kai panyri į ežero vandenį rugsėjį – šaltis užgula krūtinę, apeini šiurpais kaip žvynais, o kai išlendi, pajunti odą tvilkančius tylos tumulus, atslenkančius iš vystančių nendrynų, mirštančių medžių, juostančio vandens, senstančio vėjo, atsinešančio varnas ir puvėsio kvapą, tylos.

Jos žvilgsnis persmelkė kiaurai kaip rudens vandenų gelmė; viską apie mane žinojo, ir tai, kad biure palikau neplautą puodelį, ir kad Ukmergėje mane pasitiks dviem dienomis anksčiau iš sostinės išvažiavęs vyras, o mudvi dar susitiksime kitomis aplinkybėmis. Trumpam pasijutau kaip tie mulkiai iš „Meistro ir Margaritos“, atveriantys duris į komunalinį butą ir randantys jame kalbantį katiną – kvailai bespoksanti, bet jau suprasdama, kad tam tikri nekasdieniai reiškiniai išdėliojami priešais nosį kaip brangūs svečiams skirti sekcijų servizai vien tam, kad įtrauktų į bėdas. Sekundės dalį dar laikiausi žvilgsnio gelmėje, o paskui juosvas vanduo mane išspjovė, pašiurpusi oda atšilo, kaip būna rugsėjo ežerą pervėrus saulės šviesos virbams: esybės krašteliu dar pajunti vasarošiltį gūsį ir tari sau, čia dar ne paskutinės maudynės, ir bandai nepastebėti už meldų užkliuvusio gelsvų lapų kuokšto.

Žilajai moteriai nuo kelių nuslydo akiniai storais stiklais ir barkštelėjo ant autobuso grindų. Vis dar liedama kalbas apie pieną, ji lėtai įsikibo į sėdynę ir atsistojo, porąkart gunktelėjo į priekį autobusui stabdant; akiniai čiuožtelėjo tolyn, iš vietos pašoko vyras nuskalbtu lietpalčiu, skystomis žandenomis ir šypsena, sugriebė juos, juokingai trinktelėdamas galvą į sėdynę. Moteris ir mergaitė sutartinai linktelėjo, ir jis pasipūtė kaip pagirtas šuo.

– Taip skuba, taip skuba visi, ir vien kamščiai, – pamėgino užmegzti pokalbį pastebėjęs, kad juodoji duenja padėjo telefono ragelį.

Ši linktelėjo.

– Aštuntą valandą rodys filmukus, reikia suspėti į mūsų autobusą! – pareiškė rožinė būtybė, lupdama oranžinį apelsiną.

Vyriškio veidu vėl nutekėjo skysta šypsenėlė, jis persibraukė ranka praretėjusius plaukus su pleiskanų taškeliais ir pritariamai kinkavo galvą. Ant kelių meiliai lyg katiną laikė juodą apsitrynusią skrybėlę aštriais kraštais, vis perbraukdavo pirštais per jos viršų.

– Aš televizoriaus nebežiūriu, televizorius jauniems, – oriai pareiškė moteriai, už kurią veikiausiai buvo jaunesnis geru dešimtmečiu. – Mirga marga, viskas keičiasi, kariauja, žudo, pjauna, politikuoja, plikos mergos laksto – senam žmogui visai nebėra ko žiūrėt. Nebeįdomu, žinot, nei televizorius, nei laikraščiai, nei spektakliai, nei pas gydytojus nuvažiuot nebeįdomu – nieko naujo nebepasako. Vaikai ir anūkai užsieny, sėdi vienas, vaistus geri, su šuniu pasikalbi. Kai gert negeri, daržų nebedirbi, tai ką daugiau veiksi – radijo dar paklausai. Nebeįdomu.

Vyriškis kalbėjo nesustabdomai, taip, kaip kalba žmonės, pasiryžę žūtbūt tapti išklausyti, kartais jo veidu nuslinkdavo giedrulys ar aplink lūpas susimesdavo liūdesio raukšlė, rankų mostai buvo neskubrūs, balsas neišraiškingas – taip kalbama ne siekiant padaryti įspūdį, taip kalbama lyg sau. Po kurio laiko įnikau į knygą, rami seniokiškų nuoskaudų tėkmė ir ją pertraukiantis mergaitės čiauškėjimas susiliejo į susikaupti nebetrukdančią upę.

Ukmergėje juodvi suskubo išlipti pirmos, karštligiškai rankiojo nuo sėdynių savo mantą, nepastebėdamos grūsties už savo nugarų, netyčia numesdamos daiktus, įsielektrinusios nuo daugybės vienu metu vykstančių dalykų – išlipančiųjų žingsnių čežėjimo, vairuotojo pastangų sulaikyti įlipančiuosius, prajuokinti abejingas studentes, stoties žibintų šviesoje lakstančios šunų porelės kiauksėjimo, į aptrintą portfelį įsikibusio pensininko isterijos: „Kiek stovėsim? Kiek čia stovėsim?“

Išlipdamos žvilgtelėjo į kalbųjį televizoriaus nebežiūrintį vyriškį, juodoji žilaplaukė pasakė:

– Apsvarstysim. Geros kelionės.

Jo veidu vėl nutekėjo skysta šypsena, atrodė kaip žmogus, sudaręs puikų sandėrį.

Sunkiai nuvilkau savo daiktus iki artimiausio suoliuko, pažymėto balandžių išmatų taškais, susiradau švaresnį plotą. Spalio žvarba buvo kažkur išgaravusi, vakaras rodėsi minkštas kaip megztinis, su švelniai drėgno vėjo šuorais. Tuodvi ir vėl rausėsi savo krepšiuose prieš pat autobuso nosį, ir vairuotojas paslaugiai neišjungė žibintų. „Ar nieko nepalikom?“ – vis tūpčiojo žilaplaukė. „Nieko nepalikom, ma, einam“, – ragino mažoji.

Vyras truputį vėlavo, todėl nuobodžiaudama stebėjau jas, tyrinėjančias autobusų grafiką, akimis ieškančias reikiamo ir iškvepiančias nuosprendį – pravažiavo prieš tris minutes. Tokiose vietose kaip ši tai reiškia, kad teks laukti dar bent pusvalandį ar valandą, o gal ilgiau, stoties tualetas veikiausiai jau užrakintas, abu kioskai uždaryti, pakraščiuose būriuojasi keli saulėgrąžas gliaudantys jaunuoliai. Stotyse įstrigę keleiviai primindavo pamirštus ėriukus, gunksančius įsitraukusius į apykakles ten, kur nebūdavo užuovėjos, snūduriuojančius ant suolelių, perkančius puodelį po puodelio šlykščios popieriaus skonio kavos, įbedusius akis į aptriušusį laikrodį ant sienos, iš visų jėgų besistengiančius atsikratyti nesėkmės šešėlio.

Susisiaučiau aplamdytą lietpaltį, gindamasi nuo atslenkančio rūko liežuvio, ir priėjau prie laukiančiųjų.

– Girdėjau, pavėlavote į Anykščių autobusą? Gal galėtume jus pavežti, važiuojame į tą pusę – gal pavytume, – pasakiau, modama prie mūsų skubančiam vyrui, dar nespėjusiam išsinerti iš darbinių drabužių.

Moteris pakėlė akis, tiesūs žili plaukai po stoties žibintu švytėjo lydytu sidabru, mergaitė šypsojosi.

– Negalvojau, kad dar yra tokių gerų žmonių. Mums į Viešintas reikia, – išbėrė ir griebė rožinį vaiką už rankos. – Greičiau, Vakare, mus paveš, gal į autobusą suspėsim.

Paskubomis sulipome į automobilį, vyras nuo galinės sėdynės susirinko meškeres, viduje buvo tamsu ir tyliai miaukė radijas. Pajudėję spėliojome, keliomis minutėmis ir kiek kilometrų atsiliekame nuo autobuso, vylėmės netrukus išvysti jo dryžuotą nugarą.

Greitai išnėrėme iš miesto ir prikibome prie uodegos raudonų automobilių žibintų gyvatei, vangiai slenkančiai kelio darbininkų sužalotu plentu. Kartais priešais išdygdavo į šonus liūliuojantis sunkvežimis, apakindavo žioruojančiais nasrais ir vėl grimzdavome į tamsą su abipus kelio bėgančiais medžių liemenimis. Juodoji duenja kurį laiką knisosi savo maišeliuose, bruzdėjo kažko ieškodama. Tamsa ant galinės sėdynės tirštėjo, žmogiškų būtybių buvimą išdavė tik šlamėjimai ir įkvėpimų trūksniai.

– Negalvojau, kad dar būna tokių gerų žmonių, – staiga tarė. – Kartą ėjau pėsčia iki Viešintų iš Ukmergės, ir niekas nesustojo. Ką darysi.

– Mums pakeliui, pavešim iki Kavarsko, bet autobusą kažin ar bepavysim, – suabejojo vyras, o aš mėginau įsivaizduoti sulinkusią kaip skliaustelis aštuoniasdešimtmetę, patamsyje pėdinančią kelkraščiu apie dvidešimt kilometrų.

Visi pritilome, priveikti persekiojimo azarto, rangėmės šviesų gyvatės uodegoje, paskui įsprūdome į vidurį, tapome galva. Autobuso vis nebuvo matyti, apėmė nesmagumas, kad joms teks išlipti įveikus tik trečdalį kelio ir vėl lūkuriuoti. Važiuodamas pro baigiančią nuo senumo pakrikti medžių alėją, vyras pusbalsiu papasakojo, kad šįryt čia medžiotojai matę du paliegusius vilkus – dienos metu išbėgo į kelią, apsižvalgė, elgėsi keistai ir visai nebijojo žmogaus. Šiuose kraštuose vilkų beveik nepasitaiko, o dabar, va, išlindo.

– Tavo vardas Vakarė? – pasisukau į mergaitę, norėdama išsklaidyti apėmusią slogią nuotaiką. – Retas vardas.

– Retas. Lietuviškas, – patenkinta linktelėjo žilaplaukė, rožinis vaikas tylėjo – nuo tada, kai priėjau siūlydama važiuoti kartu, neištarė nė žodžio.

– Vilniuje parodas lankėte?

– Taip, važiavau pasikultūrinti, kaip sako, ir prie to paties Vakarę pasiėmiau. Šalta tarp tų mūrų, nejungia šildymo, vaikui negerai. Ir pas močiutę seniai buvo.

Automobilio langai ėmė rasoti, persekiojimo azartas aprimo. Buvo aišku, kad autobuso nepavysim, abi lūkuriuos stotelėje važiuojančių į reikiamą pusę ir uos iš mingančių namų kylančius per visą dieną virtos obuolienės kvapus.

– Penktadienis, tikrai kas nors važiuos. Jūs ir taip iš kelio išsukot. Tokių gerų žmonių būna, – kaip mantrą kartojo duenja, pakaitomis tai rausdamasi rankinėje, tai glostinėdama palto skvernus.

Visai netoli Kavarsko, vėjui įsiplėšus į liaunų neūžaugų medelių neapsaugotą kelio nuogumą, prieš mus uodega vikstelėjęs universalas kvyktelėjo stabdžiais – duslus smūgis, ir iš tamsos atskriejo balkšva stirnos papilvė, žvėris virto kūliais, taip elgiamasi tik animaciniuose filmukuose, ten tik nebūna viską stebinčių liudininkų, įsikibusių į sėdines, išcentrinės jėgos stumiamų į priekį žiūrėti agonijos. Stirna slydo į griovį purtydama liauną kaklą, trūkčiodama, beveik girdėjau barškant grakščių kojų kaulus, negalėjau nusukti akių, ištrinti į priekį linktelėjusios juodosios damos gižtelėjusio burnos kvapo jai kvėptelėjus „Vajėzau, iš kur čia iššoko“.

Vyras iššoko į lauką, kur jau kūpsojo nenusakomo amžiaus vairuotojo šešėlis, ranka nervingai trinantis barzdos šerius, kita vis prispaudžiantis nuo vėjo suplevenusias treninginių kelnių bures. Tokių jau beveik niekas nenešioja, spėjau pagalvoti, gryna sintetika ir liūdesys. Vairuotojo judesiai ne tiek nervingi, kiek persmelkti nuovargio, sumišusio su liūdesiu, skėsčiojo rankomis kaip peraugęs garnys sparnais: „Priekį suvarė, nespėjau pamatyt, bliacha“. Keiktelėjo tarsi pats netikėdamas, abu su vyru priėjo prie griovio krašto pažiūrėti į stirną, dabar ši jau gulėjo ramiai parietusi po savimi kojas, tarsi pozuotų lipnioje nuo saldumo prakartėlėje; jos gyvenimą užbaigęs vairuotojas pasikrapštė kaktą ir krūtinę, ir akimirką atrodė, tarsi žegnotųsi. Paskui griebė mobilųjį telefoną, aš atsisukau pažiūrėti, kaip laikosi keleivės.

Per tą laiką stirna tyliai dingo miške, iš rožinės mergaitės akių padvelkė nykstančio rudens ežero tuštuma, kai ji sukruto klausti:

– Stirnytė nuėjo į mišką pamiegoti, ma? Per žvėriukų kanalą rodė, kad stirnytės užmiega ir…

Močiutė uždėjo ranką jai ant aštraus keliuko ir reikliai pabaigė sakinį – užmiega ir pasveiksta, o aš apsilaižiau sausėjančias lūpas, kad tik neišrėkčiau bjaurios tiesos apie padarėlius sulaužytomis kojomis, kuriuos turi pribaigti policininkų iškviesti medžiotojai, tokia tvarka, skriestuvu į smegenis besigręžianti mintis.

Metalo kvapo oro gūsis įsiveržė pro atidarytas dureles, įsėdęs vyras paklausė, ar nesušalome, pasakojo, kaip mašiną vairavęs žmogus beveik nespėjo sustabdyti automobilio, į kurį jau skriejo dvi stirnos, viena nusileido miško kitapus kelio glėbyje, mašinos priekis stipriai apgadintas, gerai, kad policijos ilgai laukti nereikės. Juodapaltė ištiesė kaklą skubėdama pasakoti, kaip vaikystėje per pusnis brisdavo iš mokyklos kuo aukščiau iškėlusi žibinto spingsulę, nes pasitaikydavo vilkų – kartą vienas kad šoks per kelią, ji taip ir atsisėdo į pusnį, atsisėdo ir meldžiasi, o ranką su žibintu vis tiek laiko iškėlusi.

Yrėmės per kelią kaip per rūko apimtą vandenį, stubure įstrigusi nejaukumo strėlė. Apie stirną daugiau nekalbėjome. Prasidėjo retų gatvės žibintų šviesų liežuvių laižomi šaligatviai, nuo vieno jų atsiskyrė pavidalas išskėstomis rankomis, dviem judančiais vorais, išsišiepė išgirdęs švelnų stabdžių murkimą. Sumosavo tarsi norėdamas apkabinti, vorai nugarmėjo į kišenes, šešėlis dingo vis dar dirbančios vietinės parduotuvės gerklėje. Vyras trinktelėjo per vairą, nestipriai, tokia kelionė šokdina širdis kaip stirnas.

– Močiūūūte, čia mūsų stotelė, – iš tamsos suūkė mergaitė ir bedė pirštu į tamsos pusiau nuėstą suolelį.

Jos šoktelėjo iš skliaustelio virsdama šauktuku, sukruto kuistis po rankinę, ieškodama akinių, mautis pirštines, vis kartodama, kokių dar gerų esama žmonių, dabar jau nebus toli net ir pareiti, jei niekas neveš, galima ir į parduotuvę užsukti, šokoladuką nusipirkti, sušilti, o pro langą ir autobusas, jei toks atsiras, matysis. Gal ir filmukus spės pamatyti.

– Laimingai parvažiuoti, laimingai. Jau visi žvėrys ir žmonės prabėgo, daugiau ant kelio nebešoks, – lyg šyptelėjo, lyg rimtai pasakė, aštriu keliu užkliudydama dureles išsirangė iš keleivio vietos, sugriebė už rankos „ate“ darantį rausvą gniutulą.

Ant pečių šokčiojo rožinė kuprinė su elniukais, tirpo tamsoje, ir nežinia kodėl užsinorėjau juoktis kaip žmogus, ūmai suvokęs kokį nors sunkiai apčiuopiamą išsigelbėjimą. Pasigarsinę radiją skrodėme aksomo sunkio greitkelio vakarą, netoli į kelią šaknimis įsikirtusio ąžuolo dryktelėjo lapės žaibas, bet toli, tos audros kraštas mūsų nebepalies.

Tik kitą dieną, klausydama radijo, išgirdau, kad tarpmiestiniame autobuse mirė žmogus – vyras garbaus amžiaus, tiesiog užmigo ir neatsibudo, vairuotojas sukruto žadinti paskutinėje stotelėje, o keleivis tik sviro į šoną, kol skrybėlės kraštu atsirėmė į langą ir nuo ranktūrio kaip iš aukštybių neriantis paukštis nukrito strazdanų nusėta plaštaka.

Mirtis rausvais nagų pusmėnuliais nuramino vyrą voro rankomis stotelėje, jis išsižiojęs, tarsi norėtų praryti pasaulį, nuo kandžių suvarpytos kepurės dar kyla garas, vėjas įspraudžia į gyvatvorę išlukštento šokoladuko popierėlį, o aš kiekvienąkart, atsidūrusi šalia spalvomis plieskiančios mergaitės, atsargiai uodžiu orą, ar neatpažinsiu rudens lapų prikritusio gilaus, dumblino ežero kvapo, bet žmonės nekvepia ežerais, dar ne.

 

 

Newer posts

© 2018 Kur tekstas

Theme by Anders NorenUp ↑