Yra garsų, kurie nejučiomis nunyko iš kasdienybės. Anąkart tai buvo kavinėje pro garus, pokalbius, pro duris įsiurbtus gatvės ūžesius prasisunkęs „Nokia“ skambėjimas. Tiri riri tiri riri, tiri riri ryyy. Apsidairiau nesmagiai, o kartu ir viltingai, nes kam nepatiktų grįžti dešimtmetį atgal ir vėl būti dvidešimt plius. Telefonas skambėjo dėduliui kartono spalvos striuke, nežiūrėjau jam į akis žinodama – kišenėje nešiojasi nebe šiuolaikybės garsą.

Dar yra trumposios žinutės pyptelėjimas, su niekuo nesupainiojamai nokiškas, bent kartą per metus pasigirstantis troleibuse, bibliotekoje, bažnyčioje. Aš nežinau, kas bus, kai garsas visai išnyks, todėl ir lankausi vietose, sutraukiančiose padėvėtus kūnus.

Ryto garsas, kurį išgirdau neseniai per telefoną, kai vyras skambino iš žvejybos – gaidžio giedojimas. Net sustingau prisiminusi atsibudimus nakčiai duodant paskutinį tamsų apkabinimą, kai girdi tik savo širdies plakimą, jokių šviesų iš lauko, atgaivinančių tapetų raštus, nieko – bet jauti tuoj kažką prasidėsiant, gal dėl to tas nakties amžinumas nebeatrodo toks užtikrintas. Skaičiuoji sekundes, minutes, užsnūsti, o tada sidabrinė strėlė perplėšia sapno užuolaidą – kakariekūūū! Kas antrame kieme, netgi tada, kai naujakurių namų kvartalėliai virsta miestu, netgi tada, kai iš jų dingsta karvių mūkimo, ožkų mekenimo garsai. Ar šitas šaižus žadintuvas, nekęstas visa moksleiviška sąmone, nutilo kartu su vasaros rytais ilgesingai ūkčiojančiais traktoriais, kamazais, iš tolių rūkais atplaukiančiais graudžiai metaliniais moskvičių dejavimais? Įsiėdę, savaip kraujyje įsirašę ir nebestebinantys garsai – net kai vis rečiau girdi, esi jų pilnas ir dar kurį laiką atrodo, kad niekas nepasikeitė.

Dar kurį laiką apsidžiaugi, kad tavo garsai ne muziejuje. Nuomojame bute atradau garsą, varinėjusį mano širdies ritmą vaikystėje: tykų, nepermaldaujamą, ilgesingą, ramų sieninio laikrodžio tiksėjimą. Naktimis, kai kambariuose ir už jų garsų beveik nebelieka, klausausi jo ir įsivaizduoju, kad šio kambario pasaulis visuomet liks toks pats, užkonservuos visas jo esybes neskubriam saugiam plūduriavimui. Tik. Tak. Švelniai numurkia mopedas gatve, burzgia šaldytuvas, komposteriu pažymiu troleibuso bilietėlį, švyyyst, nukrinta laidai ir fejerverkais pažyra žiežirbos, zyzia dešrelės plonumo dienos šviesos lempa, kaulus persmelkia laidinio telefono skambutis, kaimynai vėl zeimeriu pjauna malkas, kasos aparatas skambteli išspjaudamas stalčius su monetomis ir banknotais, vaikas švilpauja prie žando prispaudęs molinį paukštelį, spragteli muilinės mygtukas, sniegas girgžda pjaunamo metalo balsu, kompiuteris suvalgo diską, zvimbteli metalinės lovos spyruoklės, dreba spintelės ant trumpų kojelių stiklai, vapsvų lizdas sūpuojasi ant serbentų krūmo ir gaudžia.

Taip, aš pradėjau džiūgauti išgirdusi arklio kanopų kaukšėjimą asfaltu, monotoniškai jaukų vežimo girgždėjimą. Tokie reti garsai – o prieš dvidešimt metų kiekvienas miestelis jiems buvo skyręs pagarbią vietą šeštadieninių turgų dienomis. Neseniai prisiklausiau tokių garsų Ukrainos pakelėse, kaimuose ir miesteliuose. Bet jau ir ten nebeišgirdau upėje skalaujamų paklodžių pliaukšėjimų – o mano vaikystėje pusė naujakurių moterų su vaikais suvirsdavo į paupius, apsigaubę deginimosi pledais ir išplautų, skalauti paruoštų drabužių gniutulais.

Išnokusios aguonos sėklų barškėjimas, kai kratai jos karūnuotą galvą. Šito jau gal nelabai nupasakočiau, kas patikėtų. Girgždantys spausdintuvai bankuose, mėtantys raides ant plonyčio popieriaus. Klaviatūrų barškėjimas interneto kavinėse. Sausas sunkaus metalo ir stiklo švirkšto, išimamo iš dėžutės, barkštelėjimas prieš tai, kai pakvimpa spiritu ir juo permirkęs vatos gabalėlis prilimpa prie odos. Nukrečiamo termometro garsas. Orkaitėje besilydančio fermentinio sūrio šnypštimas. Sprogimas! Tas kojas pakertantis pokšt, kai berniukas skelia akmeniu į juostelę su parako skritulėliais. Karvės mūkimas rūke. Čežanti brezentinė striukė. Varveklio krytis nuo stogo į skambantį ledą. Viltingas Vidiako kasetės, praryjamos vaizdo leistuvo, klakt. Televizoriaus šnypštimas mirguliuojant pilkšvų žvaigždžių begalybei. Mažo lėktuvėlio burzgimas karštą vasaros dieną. Sūpynių girgždesys.

Kai pavargstu traukti visus šiuos garsus iš atminties muziejaus, bandau įsisavinti miesto pakraščius, properšas, kuriose išgirstu giedant gaidį, dejuojant zeimerį, girgždant medines duris. Ir staiga suprantu, kad jau niekur gatvėje manęs nėra sustabdęs mėnuliškai išsišiepęs vaikas, išpyškinantis įprastinį „pirkite laikraštį, tik du litai“. Nei Biržuos, nei Vilniuje, niekur.