vivulskio g

Varna tupi ant automobilio stogo ir žiūri, kaip volto jaunuolis, užgulęs dviratį, purto balandžio sniegą iš plaukų. Vario sruogos ir rūdžių spalvos audrotas dangus, saulės ietys į kruopomis nubertą Vilnių. Tas su dviračiu numina paskui debesį, ir visa gatvė lieka varnai.

Tu žiūri į ją, ištraukta iš popiečio miego, tu galvoji: varna lieka varna, ką jai veikt su visos gatvės nuosavybe. Jeigu galėtum gerti kavą, dabar užsiplikytum atominį juodų tirščių puodą ir eitum į aruodą tikrint, kiek šioje gatvėje pabrango butai. Turi užspaudusi santaupų prie savęs, ir jeigu galėtum – bent garažą! Žmogus keistas padaras, jis linkęs leisti kartelę ir lįsti į žemę iki pat vitae normalis.

Iškart sąžininga pasakyti – tu 1990-ų gimimo, vieniša, raudonai dažyta (nuaugusiom šaknim) ir be (bent jau) garažo. Nors santaupų užtektų (bent garažui soduose). Magistro laipsnis (sociologija, pagal specialybę nedirbta), mačiusi pasaulio. Kurį laiką gyvenai Vokietijoje, bet širdis – visada čia, tik čia. Dvikalbystė pasimiršta, išsilavinimas ir įgūdžiai atbuka, įgalinimas nebegalioja. Vokiška kokybė, žinoma, čia vertinama, bet labiau daiktiškąja prasme nei Malerio simfonijomis iš buto tau už nugaros.  Muzikos ir teatro akademijos studentė ilgais laumės plaukais, būsimoji vargonininkė, sustojanti paglostyti iki stabarų nugenėtų medžių. Buvai įsimetusi į gelbėkime Vilniaus medžius grupę ir tu, trepsėjai iš nekantros, kada sustosit aplink juos ratu, apsikabinsit, susirakinsit – ir nieko. Neišsipildymai užgrūdina, bet palieka smulkius liūdesio randelius.

Kalbant apie liūdesį, miestas pavasariais įkvepia dulkių, iškvepia laiptinių pelėsį ir panakčiais jaunos numindytos žolės, šunų ekskrementų, balandžių plunksnų, motociklų dūmų, pirmų žydinčių gėlių, saulės įkaitintų dienų, džiūstančių balų, kavos ir kotletų, ką tik nuplautų mašinų, giliai kamienuose gargaliuojančios sulos garus. Ir taip viskas prasideda – meilė ir kerštas. Jeigu įsuktum į Švitrigailos gatvę, paskui į Kauno, o prie raudonųjų Algirdo namų – dešinėn, vienintelis mūrinuko antrojo aukšto langas atsidarytų, ir ranka pro jį svaidytų trupinius balandžiams. Grindos vyrai, lepsėdami balandžių apsvaidytu šaligatviu, sakytų – kurvamat, nepiktai, pavasariškai. Ranka dingtų. Balandžiai dingtų.

Tau jų gaila ir gėda, nes tame kieme paskutinį kartą matei jį. Tokį dar gerai išsilaikiusį – tik kelios balkšvos dėmelės juodoje ševeliūroje (ar čia tinkamas žodis apibūdinant buvusio mylimojo išvaizdą?). Na, štai, ir išsidavei meilę, o kerštas – pasakei keliems bendriems pažįstamiems: susenęs toks. Mes nebūtinai sakome, ką galvojame, nes jau buvome atidengę sielos stiklainį sulos, ir ten prikrito musių, vėjas prinešė dulkių, o dar kažkas krestelėjo cigarečių pelenų, taip sau, dėl juoko.

*

Popietės tingulys nuseka rainą katiną, šokantį ant rūsio stogelio ir dingstantį pirmo aukšto lange. Ten gyvena Renė, ir štai, tuoj ims stuksenti dviem lazdomis į sekmadieninės tykumos šarvus, iš po sijono kyščios didžiulės vilnonių kojinių apglėbtos pėdos, o žalias paltas bus ne iki galo užsegtas, nes krypstančios kojos kasmet reikalauja daugiau laisvės. Renę matyti vienu metu ir širdperša, ir džiaugsmas – praeidama pro tave, ji braukia ranka: krasivaja devočka. Neprimato. Arba žino – svarbiausia nematoma.

Šlavėjas su dviračiu, paliekantis po savęs cigaretės dūmo virvę, spjauna į Renės pusę – ot, boba, kelio nežiūri, vyras su džipu – visi kiemai turi po tokį – mygteli signalą, vargonininkės spanielio virvelė apsisuka apie jos lazdą, ir sekundei visi sustingsta dramatiškoje fotografijoje.

*

Varna nuo mašinos stogo spokso – sakytum, tiesiai į akis. Panaršė šiukšlių dėžėje prie parduotuvės, ir grįžo į postą. Tau nepatinka, nagais gali subraižyti stogą. Arba, sakykim, katinai: lieka pėdų atspaudai, nagų randai. Tu irgi turi randų, vienas ilgas – per šonkaulius kairėje. Taip ir susipažinai su juo, dar Vokietijoje: jauniklė mokyklinukė, jaunas studentas, karštligiška skuba į pikniką parke, kažkas stumteli, atsimuši į jį ir neišsilaikai, tvoros viela drėksteli šoną. Ne pirmas krytis, įbrėžimas, bet tvilkteli skausmo ir gėdos ašaros. O jis: kai vėl susitiksime, būsi kaip nauja, pamatysi! – ir kviečia kavos drive in kebabinėje, nes pakeliui, mažiau kamščių. Romantikos mažai, bet paskui važiuojate naktine miesto arterija, petys į petį, vėjas švilpia pro langus, širdys kala ir kriokia jaunas kraujas.

O miestas? Sakykim, Drezdenas, apvažiuojate Frauenkirche, pilį ir lekiate per Augusto tiltą, aukščiausiame jo taške, kai ratai kilsteli nuo žemės, įvyksta bučinys (taip negalima rašyti, bet tau čia tikrai įvykis, la mirabile, mirakel, stebuklas – ir nedidelis autoįvykis taip pat, jis nepatyręs, tad pasimatymas baigiasi dokumentų pildymu). Štai jau abu turite patirties randų.

Jo tamsūs plaukai, tavo raudoni, jūsų abiejų prosenelių vardas tas pats – Augustas. Tiek ir užtenka jaunai bendrystei. Abu mokotės, dirbate, išneriate į Šveicariją, grįžę apsigyvenate kartu, važiuojate prie upės, prie ežerų ir į miškus, skrodžiate miestą, ruošiatės būsimai ateičiai.

Laikas bėga, dar jaučiatės kupini gyvybės, nors rinkoje darotės mažiau paklausūs. Per daug patirties – rodos, taip sakoma? Apatija, įniršis, emigracija. Tarsi grįžus namo – tu, pakibęs tarp – jis. Štai ir viskas, net gyvenimas vienas šalia kito nesusiklosto. Jis nesusitaikė su išvažiavimu ir vieną dieną tiesiog. Išsikraustė. Jūs vis tolote nuo kits kito rajonais, tada artėjote, sekėte paskui nekilnojamojo turto tendencijas, nuo vieno šeimininko prie kito ir nieko savo. Tau, buvo, skaudėjo, gyvenimo remonto reikėjo. Statistiškai Lietuvoje išsiskiria kas antra pora (nebūtinos žinios). Šampanas ir naujo gyvenimo pažadas – suveikė. Jauna dar, gaji. Ir meilių tų buvo, ir visko. Randų.

O Renė sukasi spirale po gatvę, nemato tavęs, ir iškrečia pokšta – kyšteli lazdą tiesiai Radijo vedėjui po kojų. Radijo vedėjas gyvena gatvės gale, sekmadieniais, sukaustytas juodo palto, mosuodamas ilgomis rankų žirklėmis, kerta gatvę, leidžiasi nuo Tauro kalno ir, įknibęs į šaliką, galvodamas, kad niekas nemato, daro pratimus balsui. Renei nepatinka: ko jis taip laksto, ir dar nepatinka, kad į laidą prisikviečia durnų politikų. Renės katinui Radijo vedėjas nepatinka, nes kartais skubėdamas paspiria jam stiklainio dangtelyje paserviruotą maistą po rūsio stogeliu. Trumpina kelią per kiemus, o dabar – kaip ilgas išsitiesia ant šaligatvio. Renė žagteli, jai irgi susipina kojos. Du vienas kitam nepatinkantys žmonės sukrenta į vieną baimės kristi masę.

Turėtum pulti į pagalbą – tu vienintelė pakankamai arti esanti stebėtoja. Išlaikai status quo, nes –

– pauzė pakalbėti apie tavo ligą, tokio amžiaus ko norėt, tyliai graužiančios iš vidaus rūdys persimeta išorėn, ir tau jau v. duetu su d., statistiškai visiškai įprasta asmeninė tragedija –

po paskutinės procedūros viduriai lengvi, siela lengva, iš jos byra kamšalas, gydytojai palingavo galvomis, tavo artimasis atvežė ir jau žinai, kad lauksi vėl ateinant, gal, o gal šįkart įvyks judesio stebuklas po mėnesio sąstingio, o kol kas esi prikaustyta, bejėgė, pavargusi apmąstyti judesį, ir todėl prie jų nepuoli. Gali žiūrėti pro langą, o pripulti – ne. Pripuola moteris iš ministerijos, nes šioje gatvėje prie parduotuvės yra ministerija – gal ir atvirkščiai, bet tu iš savo lokacijos pirmiausia matai betono ir smėlio pilkumo ministerijos pastatą. Sakytum, sekmadieniais ministerija nedirba, o moteris vis tiek iš jos išsirita, trumpakojė, nukleiptais batų kulniukais, kaukši kaip atkaklus plaktukas, pukši: jazus, jazus, abiem rankom bando atskirti gulintį žmogų nuo žmogaus. Kaip griuvot! – plevena rankine – pro langą pamačiau, ajazus, ar nesusimušėt tik? Radijo vedėjas bando lankstyti tinstančią ranką, o Renė guli išsipleikusi, tyliai žiūri į dangų ir pirštais braukia per šaligatvį, lyg kviesdama – nagi, ką jau kitą, katiną. Tas susipranta ateiti prieš pat atvažiuojant greitajai, įsitaiso tarp lazdų, sukritusių į paukščio snapą – gatvės lygtis teigia, kad:

katinas > Renė

Nesulūžot, močiut, atrodo, nesulūžot, ramina medikai, moteris sako: ajazau, man mokymai, ir įspriegia Radijo vedėją į greitosios automobilį. Palydės. O katinas, ką jau čia, nueina, ir nebeaišku, koks lygties sprendinys.

*

Šitaip popietė įkrenta glėbin vakarui, būrelis žioplių prie greitosios išsiskirsto, o tu lieki prie savo status quo. Mobilumo epochoje mėnesį pabūk be judesio ir stebėk tą pačią gatvę, kiemą – pamatysi, kaip jaudulys dėl kitų ir savo paties gyvenimų virsta įniršiu, o tada suputoja ir palaimingai ištirpsta. Tau niežti ilgai nepraustą kūną – artimasis pamažu apleidžia rūpesčio pareigas. Tokius artimuosius imame laikyti šeimininkais, ypač paliegę. Ne tau taip. Laisvė kvėpuoti!Geltonajame daugiabutyje su langais į kitą gatvę gyvena vyras, priklausantis kažkokiai partijai, jo žingsnis statistiškai kasdien to paties ilgio. Tai reiškia – žmogus ramus, užtikrintas ir naudojasi neskubėjimo laisve. Štai tu ir užsimanai savo pilietinės laisvės. Nuvažiuoti į mišką ir į parduotuvę.

Jauna pora eina iš parduotuvės, iš abiejų kuprinių styro po ilgą prancūzišką batoną, jie lyg ir pajunta tavo žvilgsnį, stabteli ir palinguoja galvomis. Supratingai. Ką jie ten gali suprasti tiek mažai pamatę? Kai buvai panašaus amžiaus, pasidarei pirmąją plastinę operaciją – tiksliau, procedūrą (to visai nebūtina minėti, tiesiog tau norisi pasakyti, kad amžius skirtingai elgiasi su žmonėmis, ir ne visi supranta), artimiesiems taip patiko, kad jie vėl pradėjo dažnai tave kviestis į centrus. Na, ir miesto, ir prekybos, ir šeimos centre tu atsidurdavai tiek pat dažnai kiek jaunatvės laikais. Procedūras galima daryti dažniau negu operacijas. Ir kurį laiką to pakanka jaustis asmenybe.

O paskui –

– bet po šešių prasideda šunų vedžiojimo laikas, ir tavo mintys susijaukia. Tas baltas pudelis kelia koją ant visų medžių ir mašinų iš eilės, palijus kvapų mišrainė tvoskia į nosį. Sakytum, nesėdėk atidarytais langais, žavus nuobodulys pasakys kitaip. Palei sustatytas aikštelėje mašinas šmėkšteli žiurkė. Jos vardas Senjorita, tu žinai, kurios mašinos ratą ji bandė graužti užpulta varnos ir bado. Galėtum tapti detektyvų rašytoja, dar ne per vėlu, nors abejoji, ar tai tiktų emancipuotai asmenybei. Su v. ir d., aišku, keltum gailestingą susidomėjimą – tik kad šioje gatvėje jau yra detektyvų rašytojas. Tiksliau, įskaitytojas. Lengva skiedrelė pūkuotos pienės galva, Pensininkas Diktofonas – tikro vardo juk nežinai. Iššoka iš kiemo, baltapūkis, baltakelnis, ir eidamas į parduotuvę priglaudžia ranką prie širdies, rankoje diktofonas, burnoje – tvirtas žodis apie visus gatvės įvykius. Sustoja po medžiu prie pat tavo langų ir švelniai liūdnu balsu sako: vėl viena. Štai ir gailestingas susidomėjimas, bet tuoj pat: reikia paskambinti dėl jos. Tau norisi į Pensininką Diktofoną ką nors paleisti, o judesys tik mintyse. Ir šleikštus mandagumas, ir tas sulaiko. Dėl to tavę ne visi įvertindavo darbe, o tau kartais imdavo ir pritrūkdavo motyvacijos. Ne visi ir moka ją užkurti, bet kaip tu pasakysi žmogui – tu stenkis nesistengęs, aš nejaučiu tau motyvacijos.

Taip be motyvacijos ateina naktis, debesys – sujaukti patalai, vėjas riaugėja gūsiais. Renės katinas šmurkštelėjo pro atvirą buto langą vidun, ir tau neramu, kad nėra kam jo uždaryti – ims ir prilis. Medžių šakose supasi varnos, liežuvaudamos prieš naktį, jų ištampyti maišeliai iš šiukšliadėžės pasišokėdami skrieja gatve kaip pusiau pripūsti oro balionai.

Vienuolika dešimt į gatvę turėtų įsukti keturi dviračiai. Žibintų šviesos, lūžtantis paauglių juokas, dūžta butelis, rėkia varnos – ir vėl tyla. Savaitgaliais jie ardosi. Pavasariais. Tada į savo butą pareina smagiai pasilinguojantis šešėlis su diplomatu. Laiptinėje suklumpa, šnibžda: o tu rože spygliuota. Irgi tik pavasariais.

Tavo laikrodis vėl sustojęs, bet žinai, kad jau beveik. Sušnara dviračio padangos. Ir žingsniai, greičiau trūksmingi šuoliai bėgant. Įtempi jusles. Kedai čiūžteli šaligatviu. Volto jaunuolis gaudo orą, burna – vienas didelis tvenkinys. Bėga be dviračio, ir ko ten bėgti, bet – keturi dviračiai gatvės gale, kažkas gargaliuoja: ateini čia!

Šitame rajone retos gaudynės, prisigyvenom. Praverstų Pensininkas Diktofonas, nes tu net paskambint negali, tik žiūrėti, klausyti.

Ir žiūri, viską fiksuoji, o volto jaunuolis – nuovargis ir prakaitas tykšta nuo jo kaip sultys – atidaro dureles. Neužrakinta, niekam nerūpėjo, visur gi kameros. Ir susirango ant sėdynės, palenkia galvą, o tu lieki be amo – nevažiuojanti audi 80 su v. ir d. ką tik įgijo keleivį.

*Nuotrauka iš skulptūros parodos „Entropija“ (Gintarė Stašaitytė ir Lukas Šiupšinskas).