Aš, audinė

Mes linkę nukelti objektyvius apmąstymus apie tai, kas nutiks gyvenime, nes jo nutikimai yra fejerverkai autostradoje. Žybt ten, kur pliki laukai, pralėkdami pamatėme kraštelį, ir vėl pažįstamas tamsos maišas. Galvoje žybt įsijungė fejerverkai, o dabar jaučiu nepatogiai sėdynėje susirietusio volto jaunuolio kūno šilumą, visą tikrumo sunkį. Jo striukė kvepia drėgme, vėju, benzinu, maistu, aršiu prakaitu. O mano salonas trenkia nusidėvėjusia oda, dulkėmis, saulėgrąžų lukštais, į jį prilijo pro pusiau pravertus langus. Visą mėnesį niekas nesėdėjo, neužkūrė motoro.

Įsivaizduokite nekalbadienius, įsivaizduokite instituciją, kurioje jaučiatės paliktas. Ir kai staiga viskas persiverčia – kaip ištverti tą paskutinės vilties svaigulį?

Volto jaunuolis sukryžiuoja pirštus ir murma:

– Pravažiuokit, lochai, pravažiuokit!

Tie su dviračiais pasiraito spiralėmis po kiemus ir dingsta. Jei galėčiau kalbėti, nuraminčiau – pagautų, patys nežinotų, ką veikti su volto studentu. Mokinukai iš gero rajono.

Trys minutės tylos, ir volto jaunuolis patogiai įsitaiso vairuotojo sėdynėje. Dabar jaučiu, kad jis – aukštas, pertempta nugara, ramiai dirbančiais organais ir protu. Minti patinka tiek pat kiek studijuoti. Pasišviečia telefonu.

– Negalėjau pakelt, seniuk, vėl tie su dviračiais. Buvo reikalų. Ne, bišk pabėgau ir įsimečiau į seną audi. Ką aš žinau, kieme mėtosi suėjus visa, net nerakinta, – lyg susijuokia, lyg kosteli. – Klausyk, tu nusileisk paimt mano tašės iš krūmų, spėjau paslėpt. Nu, jo, gerulė pamaina.

Šventė baigėsi, ir pudra nubyrėjo – ar ne taip sakoma. Žodžiai nukibirkščiuoja laidais, ir atrodo – pavargęs akumuliatorius krusteli. Tuk. Širdis. Nors man sunku suvokti žmogiškųjų organų prasmę. Kas mašinos širdis – variklis, akumuliatorius ar degimo raktas, duodantis kibirkštį visiems procesams? Suėjusi visa.

– Eina sau, čia sėmkių veisykla! – dar pasišviečia ir atšlyja, psmatęs iš vairuotojo durelių kišenės byrant lukštus. – Koks marozas tave vairavo?

Man sunku suvokti žmogiškųjų lingvistininių posūkių iš pagrindinės logikos gatvės prasmę. Dabartinis artimasis – pažiūrėkite į jo vairavimo stilių, nervingas šokčiojimas sėdynėje, barbenimas pirštais į laikrodį „Vostok“, pamokymų tirada vietoje keiksmažodžių – daugiabutinis darbininkėlis. Paimkime visiems po truputį žinomą nacionalinį komiką Orlauską, dar vos papūskime žandus, pilvuką, pakabinkime panosėje visada nelygiai pakirptus juosvai rusvus ūsus, įstatykime pilko lietaus debesies akis ir šį postamentą su žiemą vasarą prasegta striukele užkelkime ant smailianosių lakierkų. Visai ne marozas. Audi kaip audi, ne palakstymui, ne koks marozas gi, nusipirkot ir važinėsit į sodą, tris metus tikrai nesupjausit – sakė Dzūkų gatvės autoserviso Ilja, vėl pamatęs mane savo kieme. Ne apie visus mano artimuosius verta kalbėti, bet apie Ilja – nykštukėlį saulėta šypsena, mėgstantį užversti galvą į soboro bokštus – iki variklio užkimimo verta. Buvęs vairuotojas naujam su rakteliais perduoda ir Ilja, toks mano likimas, jo pirštai švelnūs ir mintis lengva. Metus pas jį nebuvom, ir štai aš nepasiekus trejų metų nesupjovimo termino, štai aš suėjus iki jo likus keturiems mėnesiams. Žmogui keturi mėnesiai yra vienas sezono mirksnis. Automobiliui – ilgas laisvės atodūsis.

*

Visai ne marozas, bet gal geriau toks. Mano pakaba žema, žvyruotų molingų sodo keliukų nudžyrinta. Stogas plieskiančios saulės pablukintas – žilstelėjęs viršugalvis, ponia, jūs pagyvenusi. Iš salono iki galo neišsiurbiama liesa sodo žemė, keleivio pusėje priekyje lenta įdrėkstas pamušalas suklijuotas juoda lipnia juosta. Sodas plėtėsi ir užkariavo mane, o dabartinis artimasis, bijantis staigių posūkių, nieko nepastebėjo.

Volto jaunuolis švysčioja telefonu pasišviesdamas, perbraukia ranka apspurusį odinį kėdės apmušalą vairuotojo sėdynėje.

– Ir į darbą, ir į sodą, ar ne? – patekšnoja prietaisų skydelį ir, sugraibęs kišenės gelmėje drėgnų servetėlių, valo nuo jo dulkes.

Jei vėjas brūkšteli tau per plaukus, lyg glostytų. Jei tave paliko stotelėje, bet greitai prisiminė ir grįžo. Viduriuose, laiduose kažkas klerkteli – taip galėtų krioktelti budinamas iš miegų žmogus.

– Mieste ne tiek jau daug tokių kaip tu, – sako volto jaunuolis, baigęs valyti.

Išlipęs uždaro duris ir jas švelniai spusteli: laikykis.
Aš ir laikausi, nes dabartinis artimasis, ryte išėjęs parūkyti, apeina mane ir burba: žmona tikra korona, vežk į šrotą, vežk į šrotą. Kiek ten gausi! Paimt naują akumą, granatą, vairo stiprintuvą atkalt, nu, pakaba tai audinių vėžys, nieko nebus… Atkalt ir skelbimą!

Jis taip šneka mėnesį ir taip mėnesį susilydo prieš žydrą žmonos chalatą su baltomis išblukusiomis žvaigždėmis – pritildo garsą tiek, kad žodžiai virsta neišsakytomis mintimis. Jos akys – šokoladas, stotas – kareiviškas, ji primena pagalvę su kulkosvaidžiais burnoje. Akumuliatoriui šį mėnesį nėra pinigų, nebus ir kitą, reikia naujos mãšinos. Nemėgstu, kai žmonės šitaip kirčiuoja. Bet nenurašykim į šrotą dėl lingvistinės tarpinės pralaidumo, ar ne?

**

Naktį kankino nemiga, nors taip nesakoma apie mašinas. Buvo nekokybiškas stovėjimo periodas. Salone jaučiau drėgnos servetėlės kvapą, salono oda pašiurpusi nuo švaros. Išorėje buvau tokia pat išblukusi, purvina, apkibusi žiedadulkėmis, o viduje – jaučiau volto jaunuolio kūno šilumą, jo pirštus ant vairo. Daiktai stebėtinai socialūs, nors žmonės to nepastebi.

Šeštą ryto užsnūdau, nors taip nesakoma apie mašinas, ir pabudau nuo pakaušį skrebenančių kojų. Varna ant stogo atliko rytinę mankštą. Baltas „Peugeot 308“ universalas, kurį jo artimasis dūsaudamas stato prie manęs, tik kai visai nėra vietų, ir rūpestingai užlenkia veidrodėlius, garsiai virškino dyzeliną. Per naktį jam užmiršo išjungti šviesas, ir dabar Vilniaus gatves raižančio spartuolio viduriuose dėjosi ne vien žmogaus ausiai ir akiai žinomi procesai.

– Jis dar neišmoko taupyti energijos? – kryptelėjo galvą varna.

Gyviai stebėtinai socialūs ir moka keistis informacija su daiktais, nors žmonės to nepastebi. Negalėtum to pavadinti kalbėjimu, greičiau – pajunti užduotą klausimą, ženklų, vibracijų pliūpsnį, šilumos šoktelėjimą, kailio ar plunksnų virptelėjimą, kvapo natas, urzgimą ar klektelėjimą snapu.

– Jam ir nereikia.

Įgūdžiai auga su mumis, daugelis automobilių natūraliai ima taupyti resursus. Žmonės irgi ima taupytis amžėdami – užkerta mintis apie skausmą, stengiasi kuo ilgiau pratęsti normalią būseną, atideda operacijas, kūnas prisitaiko prie neatidedamų pokyčių, per tankų pulsą apramina gilus kvėpavimas, pertemptas balso stygas – tylesni žodžiai, o jei užsisakei maisto iš volto ir nereikės gaminti, galėsi išsiplauti grindis ir paruošti balkoną skaitymui saulėje.

– Ko man nereikia? – staiga atsibunda pežas. – Kas čia per purvinų mašinų pokalbiai su purvinais paukščiais?

Automobiliai stebėtinai socialūs, nors nebūtinai diplomatai. Žmonės to nepastebi. Ir gal labiausiai dėl to, kad daugelis automobilių perima žmogiškuosius požiūrius, manieras, tampa per daug panašūs į savo tuometinius artimuosius, o kas per daug tiksliai atkartoja tave patį – gąsdina. Tiems, kurie su tuometiniais artimaisiais, partneriais, šeimininkais, vairuotojais taip nesulimpa, iškyla laisvos valios klausimas. Ar taip buvo išreikšta tavo valia, ar tu tiesiog asocialus? Autistiški automobiliai, perdegę automobiliai, d. sergantys kaip aš, automobiliai motyvatoriai, nušvitusieji, baimėje ir drebėjime gyvenantys, ramūs šeimos automobiliai, veržlūs vienišiai – jums suprantamomis kategorijomis bandau paaiškinti, kad ir daiktai turi visą spektrą gyvenimų.

– Savivaldybė turi pasirūpinti tais paukščiais, ir tokiomis mãšinomis, kurios privilioja tas skraidančias žiurkes, – užverda pežas.

Jis žino, ką sako, nes varna nepraleidžia progos pakurstyti balandžius bombarduoti jo stogą. Pežo artimasis išbėga plėvesuodamas švarko skvernais ir rėkdamas: merde! Jis dirba pavaduotoju švietimo įstaigoje, kur sustiprinta prancūzų kalba, ir tikrai jo diena merde – neapsipylus kava išvežioti tris vaikus po kitas mokyklas ir darželius, žmoną – į savivaldybės švietimo skyrių, šunį – pas mamą, nes vienas namuose kauks. Per ketverius gyvavimo metus universalas patyrė devynis cheminius valymus, švara – jo saldžiai kartus apsėdimas.

Varna jau nusitaikiusi į šiukšliadėžę, kur parduotuvės darbuotojai, besirenkantys į naują pamainą, prisvaidė kavos puodelių ir nebaigtų sumuštinių likučių. Ji žino – pežo gyvenimas tik prasideda, jam patinka, kai pirmasis partneris – taip ir tik taip vadina – kalba su juo prancūziškai. Patinka švarus kelias į savivaldybę ir ugdymo įstaigą, laimingi žmonės centre, stovėjimo vieta tvarkingame kiemelyje, kuri kartais vis dėlto būna įžūliai užimta ir reikia trintis šonais su tokiomis kaip aš, patinka universali šeima, tvarkinga gatvė, reguliarūs apsilankymai plovykloje.

Ilgainiui jis darysis vis labiau neurotiškas, nes varna ir balandžiai nesiliaus elgęsi pagal keistus savo dėsnius, o savivaldybė niekaip nesiims jų sutvarkyti. Ir dabar pežo partneris, viena ranka grūsdamas šunį į bagažinę, kita skambina telefonu žmonai, ragindamas greičiau išeiti, nes, merde! -būtina užsukti į plovyklą. Pežas dar jaunas ir dar tiki partnerio žodžiais: išvažiuosim į Prancūziją, tikrai, neįmanoma gyventi tokiuose rajonuose! Jam sunku išskirti, kas būtent neįmanoma, tad daro išvadą: pirmiausia – bombarduojantys balandžiai. Nuvilnija šiluma – partneris supranta, partneris rūpinasi savo pežo.

***

Universali šeima greitai sušoka į universalų automobilį. Tada ir paaiškėja, kad pežo akumuliatorius nusėdęs. Manasis išvis nusprogęs, bet aš tai niekur nevažiuoju. Sodo sezonas neprasidėjo. Šuo inkščia bagažinėje, vyras ir žmona atsuka garsą roko ritmu aiškindamiesi, kuris paliko šviesas: aš išjungiu, ne, tai aš viską padarau iki galo!

Parūkyti išėjęs mano dabartinis artimasis stengiasi nesusiremti žvilgsniais su pežo partneriu, bet jis pats atplėvesuoja švarko skvernais: gal turite prikurti, ne, ne cigaretę, neužsiveda, gal tuos laidus tokius…

– …krokodilus? – išpučia dūmus.

– …taip, laidus, gnybtus, pliusas ir minusas! – griebiasi už galvos pežo partneris. – Žmona paliko šviesas!.. O man mokyklos renginys, pardon, tikra dūra!

Mes linkę nukelti objektyvius pamąstymus ir pasiduoti pavydo fejerverkams: štai, žmogus turi baltą pežo, o tavo mašina, tavo gyvenimas suėję, surūdiję, bet lieka, visada lieka šiokia tokia nesutaisomų dėsnių bendrystė – žmona, neišjungusi šviesų, vaikai, išpurvinę saloną, balandžiai, apdergę mašinos stogą vos ją parsivarius iš plovyklos.

– Audinė nudusus, bet aš turiu rūsy naują akumą, pabandysim prikurt!

Įsivaizduokite tuščią gatvę lyjančiuos laukuos ir save be kapišono. Įsivaizduokite – sustoja automobilis. Jums. Mano dabartinis artimasis įsigudrino nusipirkti naują akumuliatorių slapčia nuo žmonos ir manęs. Visas švytintis tempia jį iš rūsio, paskui tipena pežo partneris, persvėręs rankose laidus – lyg pasiruošęs jais karūnuoti seną audinę. Kiek kartų, pasisveikinęs su kaimynu, užmesdavo: ar ne laikas tavo senutei į mašinų rojų! Žodžiai tuo ir geri, kad galima jų tam kartui išsižadėti.

Raudoni laidai prie pliusų, juodi prie minusų. Pežas piktai inkščia – nenori imt tokios energijos. Net ir iš naujo akumo, nes akumas buvo skirtas man. Švari mãšina, švari energija.

– Pasikviesk teslą! – urgzteliu.

Jis pradeda trūkčioti, užgęsta. Norint pasikrauti, reikia mokėti priimti pagalbą, susitaikyti su silpnuoju aš. Tavo širdis gali būti tūkstantį kartų suėjus, čia gali būti tūkstantis pirmasis randas, bet – reikia susitaikyti. Tada tave užkurs, ir dar bent vieną tvinksnį būsi kelyje.

– Užsikurt nuo tavęs, nuo tavo daikto – irrespectueux, – kosteli pežas. – Turėtum ramiai ilsėtis. Miestas neturėtų leisti senų mãšinų išnaudojimo!

Dievaži, imu purtytis nuo juoko. Miestas suėjusioms audinėms neturi galių, kaip ir išnaudojimo sąvoka. Tam ir duotas gyvenimas, kad išmoktum sustoti tada, kai nusprendi. Daugelis automobilių stengiasi išspausti iš savęs viską. Vairuotojai reanimuoja, metalo klipatos nusisuka nuo šviesos tunelio gale ir vis grįžta, grįžta pas juos. Ciklas kartojasi, kol nebeištvėręs paskutinis artimasis į gūgle paieškos laukelį suveda „senų automobilių utilizavimas“ ir su tvinkčiojančiu palengvėjimu perskaito: eksploatacijai netinkamas arba nevažiuojantis automobilis yra laikomas atlieka. Bet nenusiminkite, daugelio automobilių dalys keliauja per kitus automobilius, metalas perdirbamas, o plastikas ir padangos – na, jie gali likti kokio gražaus miško samanyne amžinai.

Reikia sąžiningai pasakyti, kad sustoti tada, kai nusprendžiu, man nepavyksta. Autoserviso Ilja ištiesia ranką, ir aš sudarau dar vieną sutartį. Pamatysi, sako jis, dar keletą saulių, moja krasivaja, neubevajamaja.

Užplūsta pyktis, energijos kibirkštis – ir pežo variklis smagiai suvibruoja.

Ketvertas rankų čiumpa naująjį akumuliatorių, ir – akimirkos fejerverko žiedas! – mano dabartinis artimasis sako: palik, nebenešk, pabandysiu užkurt ir senutę. Jam traukiant seną akumuliatorių, jaučiuosi lyg iškosėjusi plaučius užkimšusius karkalus. Nemoku surasti gerų analogiškų palyginimų. Aš buvau apkvaišinta narkoze, man įsodino naują organą, ir dabar sudie terapijos, savipagalbos grupės, nejaukūs seniai nematytų pažįstamų žvilgsniai – ar galima sakyti „tai laikykis, susibėgsim kada kavos“?

Įkvepiu ir esu didžiulė gatvė, esu vėjas, žiežirba, skriejanti iš žmogaus siela.

– Dar tiek parako! – čiaudi pežas. – Ar ne per daug užsivedus?

– Vėluojat, nėra laiko ceremonijoms! – pyktis išgaravo, liko tik naujo blizgančio akumuliatoriaus pojūtis, noras rauti iš vietos!

Pežo šeima vienas per kitą dėkoja, šuo loja bagažinėje, debesys danguje atvėrė saulei sceną. Tai merci, išspaudžia pežas nuvažiuodamas, nėra jis kietos širdies, kaip ir dabartinis mano artimasis – naujas akumuliatorius, saulėgrąžų pakelis kišenėje, visais ratais ir pakaba jaučiu – šiandien niekas nestrigs. Oriai apeina mane, sako, tu matai, dar ne tokia suėjus, atkals Ilja, nu ir!..

Nu ir – lange pasirodo žydras chalatas baltomis žvaigždėmis. Dabartinis artimasis supūkščia, panyra visa galva į mano vidurius po kapotu. Negaliu sakyti, man jo žmona savotiškai patinka. Šią žiemą, kai užėjus baisiems šalčiams reikėjo jos mamą vežti į Centro polikliniką, o aš buvau mirus, ir jokie kaimynų krokodilai neprikėlė, nuleido per langą laidų gumulą su kabaliuojančiu fenu. Imk, papūsk į variklį! – sukomandavo. Jis dar bandė aiškinti – reikia pūsti į kuro filtrą, bet buvo neperkalbama: jutūbėj mačiau, negi tau sunku susitaikyt su progresu! Ir aš užsivedžiau. Nors ir nenorėjau nieko įrodyti. O štai dabar jis išlupa naują akumuliatorių, įstato senąjį, paplekšnoja per kapotą: gal kitąkart.

Įsivaizduokite, kad iš rūsio tamsos jus išvedė į šviesą, ir vos tik atsimerkėte – nuspyrė atgal. Sunku paaiškinti. Viduriuose dar jaučiu kibirkščiuojančią naujo akumuliatoriaus energiją. Spoksau į tuščią pežo vietą – be tepalų dėmelės. Ir kol visa pasaulio tuštuma mane ryja, į tą vietą keikdamasis įsuka baltas „Mersedes benz sprinter 311“ furgonas, snukį lyg pikta šypsena perskėlęs raudonas apsilaupęs dryžis. Slenksčiai išrūdiję kaip rūkaliaus plaučiai, priekiniame stikle įdauža. Aš apšalus, kol jis stumiasi į vietą, vos nekliudydamas veidrodėlio. Šiepdamas dantis – nežinau, kaip perteikti tą jausmą.-

– Nu, blyn, ir susitikimas! – prisispaudęs man prie šono, sukriokia, iš nasrų tvoskia benzinu ir sukepusių vabzdžių smarve.

Mersas sprinteris yra mano žudikas. Nors kadaise jį net mylėjau.