Author: Rugile (page 3 of 4)

Rajono avelė (II)

January 27, 2018 / / 0 Comments

Pūgos švilpesys piktai sutrimituodavo tarpunamiuose, grindinio beveik nebesimatė, net ir visų pamirštas bet kaip sutvertų namų kvartalas, kurio kiemuose verdančiam gyvenimui ekskursantai mielai atstatydavo kamerų akis, buvo dingęs baltumoje. Justi nuobodulio nekantra ir nuovargis, sniego sulipintos lūpos sunkiai tarė žodžius. Išgelbėjo tik iš vieno kiemų ištipenusi žmogysta kibiro aukštumo balta kailio kepure ir tokio pat baltumo apykakle, puošiančia dukslius išblukusius kailinukus – smulkūs žingsniai, energingai virpančios rankos menkai derėjo su tiesia povyza bandant išlaikyti galvos apdangalo orumą.

– Rožytė? – apsidžiaugė nepatikliosios moters, nemačiusios avelės, dukra.

– Ne, ji įspūdinga tik žiemomis. Vietiniai vadina Ūdra. Sako, graži buvo moteris. Vyras anglių vagonus iškraudamas persitempė, išvarža, operacija nepasisekė. Liko viena, pusę namelio pardavė. Kaimynai padeda vandens, malkų prisinešti. Vaikai išvažiavę, kviečia pas save, bet Ūdra jiems: kol visų kailinių nesunešios, nesulauksit.

Bėrė tuos vietinėse kebabinėse, kioskuose, gatvėse, alubariuose – kartais įsliuogdavo ir į juos, mokėjo niekam neužkliūdamas rankioti istorijas – sugertus sakinius per daug nesirinkdamas, nepagražindamas. Nė karto nebuvo kalbėjęs su Ūdra, nežinojo jos tikro vardo, tik kaskart išvydęs kailinėtą siluetą – rodos, turėjo tris komplektus kiekvienam žiemos mėnesiui – nurydavo gerklėje gumulą.

Toji moteris kasmet darydavosi vis mažiau įtikinama, kaip ir kaimiškos lapijos pelkėn grimztantys namukai su daržais ir žmonėmis, jų mažas bendrabučio kambarėlis nebaigtame įrengti pastate, padalintame į murkšliną kavinę, baliams reikalingą pirtį rūsyje, penkis butus, besidalijančius vienu vonios ir tualeto kambariu betoninėmis grindimis, koridoriumi niekuo nepridengtomis sienų plytomis su įsigėrusia merdėjančios senolės smarve, kaip už paskutinių rajono daugiabučio nugarų nusidriekęs duburys šniokščiančia nuo žolių pieva, per kurį vingiuojantį takelį nuolat kerta sraigių šliūžės, kaip nuo žmonių akių paslėptos kalvos, patogios stebėti lėktuvus, kaip jo artimųjų balsai telefone. Judrios Ūdros rankos ir kojos skubėdavo nešti į parduotuvę, cerkvę, paštą, nors pats kūnas tarsi priešindamasis slinkdavo lėtai, prasilenkiant dvelktelėdavo seno įdrėkusio kailio kvapas ir vasarošilčio ežero gūsis – užliedavo žvilgsniu meiliai, niekuo nesistebėdama ir neteisdama.

Neišėjo stebėtis ir tuo, kad palikusi ilgšio palto skverną, avelė nubidzeno link Ūdros, o toji ramiai sužvejojo kišenėje morką ir ištiesė ranką. Kol gyvulėlis, kramtydamas davinį, liuoksėjo pusnimis link ekskursantų, gidas spėjo kelis kartus apžvelgti savo grupę mėgindamas įspėti, ar atsiras nors vienas viską matęs liudininkas – bet ne, visi klampoja sniegu abejingai, galėtų čia būti net visa avių banda, jų akims šios nematomos.

Trumpai atsiprašęs, nužirgliojo link moters, ir kailinei kepurei oriai pasisukus jo pusėn, išpyškino:

– Laba diena, ponia, aš čia ką tik mačiau pabėgusią avį… Gal iš jūsų kaimynų kas laiko? Padėti parvesti?.. Esu gidas, pažįstu rajoną, sako, gyvulėlių čia dar būna…

Ūdros akių ežero bangos perliejo šiluma. Papurtė galvą, pasitaisė apykaklę.

– Bet jūs pati davėte morką… Tai jūsų gal?

– Vyro tėvai mums 1985-aisiais padovanojo virtuvės baldų komplektą „Uošvė“. Stovi iki šiol. Bet argi jis mano?

Iki šiol niekada negirdėjo jos kalbant, nustebo, kad balsas išliko jaunas, spragsintis linksmumo žiežirbomis. Daug kas laikė Ūdrą dar viena persenusia, balso nebeturinčia keistuole, buvo pasiruošę tai dienai, kai ji tyliai dings iš akiračio.

– Žmonės kalba, kad gražiai apie rajoną pasakojate. Užeikite kada arbatos, parodysiu tą „Uošvę“. Kaimynes pasikviesiu, bus istorijų. O avelė gatvėje, o panteros parke – tegu vaikšto, jums rajono pokštai turėtų būti pažįstami.

Susisupo tvirčiau į kailinius ir vėl įniko atkakliai minti sniegą. Teko grįžti prie savo būrelio.

Įtempęs protą, kurį laiką mėgino rasti paaiškinančių aplinkybių, ypač toms panteroms, bet reikėjo paskubėti, nes žmonės darėsi nekantrūs. Taip ir apėjo kvartalą greičiau nei būtų norėjęs, buvo kiek apmaudu, kad nespėjo pasidalyti visomis iš knygų ir gyventojų išpeštomis žiniomis – ir antra tiek džiugu suvokus, jog pūga trukdo tam erzinančiam ilgšiui išsitraukti iš vidinės palto kišenės šūsnį lapų.

Nuvargusių gyvulių bandą primenantį savo būrelį jis ginė į užuovėją, praeidamas pro kišeninio turgus pakraštyje išrikiuotus medinius gėlių kioskus apsnigtais stogais matė, kaip gėlininkai skuba tempti į vidų sunkias vazas su chrizantemomis ir rožėmis, tirštėjančią pavakarės sutemą vienur kitur pradreskia įjungiamos šviesos juostos. Pirmajame kioske dirbanti į susiraukusį nykštuką panaši pardavėja žilais cheminiu būdu garbanotais plaukais jį pamačiusi iš tolo sušukdavo – ateik, berniukas, padovanosiu gėlyčių! Buvo nusprendusi, kad vaikšto į pasimatymus, gal net užsuka į Sodų gatvę, kaip ir visas smarkus jaunimas. Nebuvo ko aiškinti kitaip nei prisiminti ten stoviniuojančių siluetus, su kai kuriais jų dar neseniai stumdėsi pečiais vaikų namų koridoriuose, gal todėl tą gatvę mieliau aplenkdavo.

Gautas gėles dažnai nunešdavo moterims į pirmajame renovacijos ne iki galo užkamšytomis skylėmis daugiabučio aukšte dar gyvaliojančią siuvyklą, moterims romiomis akimis ir lėtais senų žmonių judesiais, paklydusiomis tarp spalvotų siūlų raizgalynių, medžiagų skiaučių, suverstų ant grubiai sukaltų stalų, pro grotomis apipintus langus žvelgiančioms į trupinius lesančius troleibusų žiedo balandžius. Jų siuvimo mašinos buvo senos, ant grindų vietoje kojų kilimėlio patiestas vandeniu įmirkęs skuduras, pajudėjus nuo drabužių sklisdavo dulkės. Priimdavo gėles švelniai parausdamos, dūsaudamos lenkiškai, rusiškai ir lietuviškai – tas vaikas visai kaip mano jaunėlis pagrandukas, visai kaip mano anūkas. Kvėpdamas troškų siuvyklos orą, stebėdamas tą neskubrų, ramų gyvenimą, pasijusdavo visai savo vietoje, tarsi rajonas būtų šnabždėjęs žinojimą, kad neišvengiamybė būna patogi, nepastebima kaip kraujo tekėjimas venomis.

Dar kebabinėje, klausydamas turko istorijų, buvo nusprendęs užsukti siuvyklos moterims parodyti avelę. Tos rajono madonos tikrai turi tinkamas akis šventiems dalykams pastebėti, galų gale, argi ne jos kantriai rodydavo užėjusiai mamai tam tikrus siuvimo triukus. Dėl vaikų, sakydavo, lengva išmokti.

Ekskursantams laukiant kebabų, gyvulėlis sušlamštė kelias pastalėje rastas bulvytes, paskui priėjo arčiau ir susirangė prie kojų, gauruotu šonu atsiremdamas į dešinę blauzdą. Keisčiausia, kad pajuto ir svorį, ir šilumą, nors net valgį atnešęs turkas neįprasto svečio nepastebėjo. Sekundę kilo paika mintis, gal knisdamasis po rajono senbuvių atmintį, pelydamas bibliotekose ir savo užuoglaudoje prie kompiuterio, landžiodamas ten, kur dera tik laukiniam žvėriui, šį bei tą pražiopsojo – gal tapo madinga vietoje šunų vedžiotis už pavadėlių avis, o ši tėra tik kažkieno nuosavybė pabėgėlė?

Bus daugiau.

Rajono avelė (I)

January 18, 2018 / / 0 Comments

Sniegu užneštas stulpelis prie perėjos pasipurtė ir virto šlapdribos minkštumo avele, liaunakoje, popietės migloje juoduojančiu smalsiu snukučiu. Viskas per sekundę įvyko po geležinkelio tiltu garsiai bildant traukiniams, jo ir prie šviesoforo sustabdytų dvylikos ekskursantų po rajoną akyse, tada avelė pakreipė galvą, mostelėjo ausimis nupurtydama nuo jų sniegą – ir šis krito gražiai, tarsi nuo malūno sparnų byrėtų baltos miltų dulkės. Jis susijuokė, per visą savo gatvių gido karjerą nematęs nieko panašaus, atsisuko į savo sekėjus, pasiryžęs kartu išgyventi tai, kas greitai taps nuolatiniu jo pasakojimų fata morgana.

Niekas apie avelę neištarė nė žodžio, niekieno judesiai, kvėpavimas ir žvilgsniai nepakito, ir gidas sutrikęs dar kartą įsistebeilijo į kitą gatvės pusę, kurioje papuręs kaip pienė gyvulėlis dabar žiovavo.

– Bet jūs… Matote, kitapus perėjos? Avelę pastebėjote? – nutaisęs balsą, tinkamą ir pasakoti dar vieną nenuobodžiam gidui tinkamą gatvės legendą, ir pranešti apie išties tikrą keistenybę, pratiesė ranką tiksliai į snieguotą avį.

Ekskursantai kiek sukruto, tempė kaklus, pūtė akis, šypsojosi iš anksto gardžiuodamiesi tuo, ko apie šį neypatingą darbininkų rajoną bus neišgirdę šiltai biuruose sėdintys kolegos. Keli suskato krapštyti iš kišenių telefonus, riestanosė mergina, panirusi į kailiu kraštuotą kapišoną, kumštelėjo akivaizdžiai šąlančiam vaikinui – gal bus ką parašyti į tinklaraštį, gal bus pati geriausia iš miesto kvartalų pažinimo ekskursijų.

– Nėra avelės, – griežtai nukirto smulki moteris rudo aksomo akimis, spaudžianti ranką paniurusiai pradinukei – plačiais klubais, rimtai sudėtais antakiais, ji itin nepatikliai klausėsi pasakojimų, kuriuose būdavo mažiau faktų, ir net rajone sutiktus praeivius palydėdavo persmelkiančiu, tiesą atskleisti raginančiu, žvilgsniu.

Jis atsiduso – tokiais momentais visas Vilnius, pripildytas šnabždesio apie slaptus pastatų gyvenimus, žmonių ir gyvūnų, kuriuos mes laikome mirusiais, šešėlių, ženklų, atsitiktinai siunčiamų gestų, susiveriančių į pasakojimų karolius, tapdavo vientisa pilkos miglos apimta plyne, prabilęs jausdavo, kaip balsas sutrūkčioja ar sekundei tampa spigiai aukštas. Vaikščiokite vieni ir neikite su manimi, prispausdavo rankas prie šonų stengdamasis nepasakyti.

– Yra Avinėlių gatvė, bet ten dar pavažiuoti reikėtų, kairiau, – atkuto ilgšis, smunkančia berete besistengiantis pridengti išsidraikiusią žilą ševeliūrą.

Jis atsiduso – bent kas antroje grupėje įsikūnydavo toks vyras su per siūles besiveržiančiais žinojimais, faktais ir anekdotais. O šis savo vilnonio palto apibrizgusia apykakle vidinėje kišenėje dar ir pluoštą ranka prirašytų popierių turėjo, visą pasivaikščiojimo valandą teko reikšmingai kosčioti, persibraukti ranka kaktą nusmaukiant nuo jos sugurintą kepurę su bumbulu – velnias, juokingai atrodo, ir per šilta tokiam orui, turint omeny dar ir išbalusį veidą, studentišką liesumą, toks iki keturiasdešimties dar nepriartėjęs gidas tikrai atrodo vertas užmėtyti citatomis iš ranka rašytų pensininko popierių.

Gal čia buvo ir jo kaltės, kad rajonas šiandien muistėsi neskubėdamas priimti. Paprastai, tarsi atpažinęs nuo vaikystės jį matavusias kojas, pats kreipdavo jas patogiausiais maršrutais, pasisukdavo įdomiausiais pastatų kampais, apglėbdavo kalvų ir slėnių ramybe, išvesdavo į gatvę jo pasakojime paminėtus personažus, kaip tik tą akimirką pristigusius apsilankymo parduotuvėje, blykstelėdavo cerkvės vartus puošiančiais smaigais sveikindamas saulę, pražydindavo alyvų krūmą, apkėtusį mėlyną vandens kolonėlę, visu garsu atsukdavo gitara po juo grojančios kompanijos įkarštį, stuktelėdavo į pėdą atsiknojusia šaligatvio plytele ir priversdavo pakelti akis į keistą arką viršutiniuose seno pastato aukštuose. Už sentikių ir stačiatikių kapinių, praslydęs pro gelsvasienius daugiaaukščius, aplotas pavadėliais tramdomų šunų, įklimpdavo į pakalnėje suvešėjusius daržus, vešlias lapijas, slepiančias sudurstytus iš gabalėlių namukus, medinius šulinių stogelius ir tokius pat miniatiūrinius, susitraukusius nuo senatvės jų šeimininkus, kartais išeinančius pasikalbėti ir tiesiančius obuolį, agurką, krapų ryšelį ar jurginą „savo mergaitei parnešti“. Visi sutartinai linksėdavo, kai užvesdavo kalbą apie ant kalvos, dabar pasipuošusios auksuota cerkvės galva, stovėjusį vėjo malūną, bet neskubėdavo faktų patvirtinti. Mažai kalbėdavo, mažai judėdavo, buvo jau prisitaikę sunktis giliau į tos monolitinių mūrų gaubiamos kaimiškos lapijos pelkės žiotis, kol ištekės nuo paviršiaus tykiai kaip išteka perteklinis lietaus vanduo.

Kartais jis užsimiršdavo ir, rodydamas į pareigūnams statytą, kasmet vis labiau aptriušusį, bendrabutį, pasijusdavo vėl tupintis po balkonais, besimokantis traukti cigaretę. Eidamas pro kioskų eilę, skardinius apkaustus iškeitusią į plačius stiklinius langus, nustebdavo suvokęs, kad dingo įprotis išdėlioti metalinėse lentynose išorėje krūvas klaikiai smirdinčių guminių šlepečių. O jam dingo įprotis pavogti vieną porą ir lėkti per kiemus, pilvą spaudžiant kutulį primenančiam juokui.

Vesdamas būrį į metaline tvora ažūriniais išraitymais apjuostą buvusią ligoninę, neorenesansinius vingius slepiančią nuo daugiabučių atplūstančiame tingiame vakaro prietamsyje, patrindavo vieną į kitą rankas prisiminęs, kaip vienoje tų tuštuma aidinčių salių su ant langų dar kabėjusiomis užuolaidomis pabučiavo mergaitę, abiem pabėgus iš vaikų namų ant kalno – bet paskui jį pasiėmė mama, ir tą vasarą ligoninės parke laigiusios grakščios juodos panteros neoninėmis akimis, kurias atgaivindavo jos kvapas, išsikraustė iš rajono visam laikui.

„Žmonės vaikšto su gidais! Mes čia kasdien einam. Ir į vidų, ir į trečią aukštą“, – dar šiandien, prieš avelę, atvėrus ažūrinius metalo vartus, atsklido skardus paauglės balsas, būrys vietinių mergaičių ir berniukų praūžė pro ekskursantų grupelę, užliedami juoko gūsiais.

Tos, kuri juokėsi, žvilgsnis akimirką užsiplieskė neonu, o gal čia rajonas krėtė pokštus – kartais jam užliedavo akis bibliotekų archyvuose perskaitytų istorijų simuliakrais. Ir dabar tyčia atsiuntė tą griežtą moterį, tą inteligentišką paltą su užrašais, pakišo jiems mintį užsiregistruoti socialiniame tinkle į ekskursiją „Pažink rajoną“ – įsriegė pakaušin žinojimą, kad šiandien nebus taip paprasta, niekada nėra paprasta vaikui, parvedančiam už pataisos namų slūgsančio mūrinio pelėsiais alsuojančio namo glėbin suaugusį, apėjusį jį kaip medžio žievė, verdantį vienišus makaronus, padažo dėmėms tykštant ant knygos, paskui greitai ryjantį ir susiriečiantį prie stalo apimtam ilgesio švelnumo. O tada – avelė. Atpirkimas. Per visus šiuos metus labiausiai laukdavo sapno apie alsioje vasaros tvankumoje paskendusiame parke ryškėjančius panteros akių žalsvulius, tos akys galiausiai visa prarydavo, ir atsibusdavo laimingas, tardamasis girdėjęs juoką.

– Keistų dalykų būna visur. Pažiūrėkite, šis apleistas pastatas, buvęs taksoparkas, galėjo ir neatsirasti – miesto galvos norėjo įkurti tikrą parką su medžiais ir fontanais, – pasakė, žiūrėdamas tiesiai avelei į akis.

Žmonės sutartinai pasuko galvas kairėn, buvo laimėtos pora sekundžių sumesti, ar plėtoti avelės temą. Ši romiai žvelgė į jį, paskui kiek pasimuistė, prie šono buvo prikibęs šieno kuokštelis. Šyptelėjo pagalvojęs, kad eidami gatve žemyn, kur norėjo parodyti seno grindinio likučius, supras viename iš medžio, plytų ir įvairiausių statybinių medžiagų liekanų sudurstytų būstų galint atsirasti vietos ir aviai.

Plykstelėjo žalias šviesoforo signalas, visi tvarkingai susispietė mėgindami įtaikyti į perėjos ribas, ir žengęs ant gatvės gidas nejučia kojas dėlioti ėmė atsargiai, nenorėdamas gąsdinti kantraus gyvulėlio. Ką galėtų daryti toji pabėgėlė avelė, o ką daryti jam, gal gaudyti ir ieškoti šeimininkų? Galima buvo ieškoti išeities, nekreipiant dėmesio į du liudininkus, žodžiu patvirtinusius avies nebuvimą, bet ši paprasčiausiai apsisuko ir nubidzeno priekin, klimpdama į purų sniegą, pasuko kaip tik į tą gatvę, kuria ekskursantai ketino eiti.

– Gerbiamas gide, gal pasakysite, kokia istorija apie tą avį? – prie ausies klausimą ištrimitavo ilgšis su paltu. – Šito jokiuose šaltiniuose nemini…

Užsižiūrėjo į priekyje kicenantį dievo kūrinėlį, nei šaltinio, nei adreso, gūžtelėjo pečiais.

– Kai leidomės nuo kalno ir apžiūrėjome pakalnėje įsikūrusį barą, pasakojau, kad anksčiau į jį užsukdavo ir bankininkai, ir Seimo nariai, o aplinkiniai gyventojai mielai kaitindavosi pirtyje šalia. Tada ir susipažinau su kaimynystėje medinėje pašiūrėje gyvenančiu ponu, jis papasakojo, kad po rajoną kartais vaikšto labai protinga avelė, mokanti pereiti perėją. Palaukia, kol užsidegs žalia, ir eina. Sakė, kad laiko žmonės šitoje gatvėje, į kurią dabar sukame.

– Tai čia tokia legenda, ar ne? – nudžiugo vyras, jau tiesdamas nosį link snieguose ryškėjančių pašiūrių kontūrų.

– Legenda, o jei matote avelę, kuri mus dabar į priekį veda – realybė.

Gal čia kokie dievai, pasivertę avinais, po rajoną laksto – paskui virs akmenimis, taip ir nepranešę žmonėms gerų naujienų. Prisiminė, kaip vaikų namų bendrabutyje užsidarydavo tualeto kabinoje su knyga, buvo viena ramesnių vietų, ir kai po dviejų metų atsidūrė vieno kambarėlio ankštybėje su atsivertusia į gyvenimą mama bei pora mažamečių sesučių, tame nuolatinio bruzdesio, prikvėpuotos patalpos, niekuomet negęstančios šviesos – vaikų išlaikymui buvo uždirbama siuvimu tarp nuolat besikeičiančių nuolatinių darbų – pajuto visą šešiolikmečio nerangumą, tapo persodintu organu, kurį iki tol darniai veikęs organizmas nuolat atmeta.

Mergaitės tą laiką, kol mama gydėsi depresiją ir alkoholizmą, buvo globojamos tetos, joms nereikėjo žaisti išlikimo vaikų namuose. Teta, rąsto tvirtumo rankomis įsikibusi slaugytojos darbo poliklinikoje ir misijos ištempti šeimą, vertė seserį nuolat lankyti vaikus – tik jo, jau paaugusio, tos rankos nebepasiekdavo. Iš esmės toks sprendimas buvo geriausias, nes jam pavykdavo laikytis bendrabučio tragedijų pašalyje, mokėdavo greitai bėgti ir greitai pasakoti, ir net tais retais kartais, kai įlindęs į kokią apleistą irštvą sulaukdavo kvietimo uostyti klijus, išdidžiai atsakydavo: aš tik noriu geriau pažinti rajoną ir užsidirbti iš to pinigų, pamatysit.

Planas įlindo į galvą likus porai metų iki mokyklos baigimo, kai apleidęs pakalnėje snaudžiančią apšiurusią biblioteką, kurioje rudenį ir žiemą norint skaityti tekdavo sėdėti su pirštinėmis, prietemoje vos neužlipo ant laiptų kūpsančiam šalimais alaus tvaiką garinančio baro nuolatiniam ant rankos. Tas čiupo už kulkšnies, reikalaudamas cigaretės arba centų, skubiai sumurmėjęs: duosi – legendą pasakysiu. Taip už cigaretę nusipirko kelis sakinius apie protingą avelę, o paskui nuolatinis dingo, ir niekas jo nebesikėsino išvilkti į dienos šviesą. Avelės irgi.

Paskutiniais istorijos studijų metais, jau įjunkęs į gido darbą, su keliais turistais iš kito miesto užklydo į savo rajoną. Buvo tirštų visuotinio augimo kvapų pritvinkusi gegužės pavakarė, žmonės neskubriai yrėsi per šaligatvius kaip pailsusios žuvys, ir tuos kelis žioplinėtojus vesdamas kiemais, kad parodytų ant kalno kybančią cerkvės bumbulo galvą, susivokė juos iš tiesų susidomėjus, kojų padus tarsi nutvilkė – rajonas šnabžda ir siunčia žodžius, kuriuos jis turi paversti balsu. Mama su  mergaitėmis jau buvo emigravusios į Angliją, toji, su kuria pabėgdavo į apleistą ligoninę, atmetusi jį kaip persodintą organą, ir tas pagaliau išsigryninęs vienišas gyvenimas vedė į priekį kaip pavadėliu parištą šunį, saugiai, užtikrintai, tik kokį kartą per mėnesį palikdamas prie tetos rąsto tvirtumo rankomis buto durų, uodžiant pietų kvapus ir bandant nusitrinti suprakaitavusius delnus į džinsus. Kas kartą tarėsi pastebintis, kad iš tų rankų išteka šeimą už pakarpos laikiusi jėga, ir geriau nei galvoti apie visa tai, geriau nei prisiminus skambinti į Angliją apkalbėti savo paprastų dienų, buvo grįžti į namą, kurio plyšiuose žmonės kepė svogūnus su mėsa, virkdė vaikus, įleisdavo ar išmesdavo pro duris katinus, kapstėsi antklodės dydžio daržų lopinėliuose, sveikindavosi ir keikdavosi lietuviškai, lenkiškai, rusiškai nesukeldami neišsipildymų dūrio paširdžiuose.

Sniego gūsiai pradėjo lipdyti akis, mintyse keiktelėjo pažadėjęs savo narsiai žiemą atlaikančiam būriui ekskursiją baigti tikro turko kebabinėje. Karšto maisto, lietuviškai neblogai šnekančio šypsenos nenulaikančio vyro istorijų ir į drabužius įsigeriančio riebalų kvapo derinys tapdavo išradinga kulminacija tokiomis dienomis kaip ši.

Bet nė vieną iš tų dienų laibakojė avelė nežiaumojo pailsėti sustojusio inteligento palto skverno. Nė vieną iš tų dienų anksčiau neteko suprasti, kad stulpelio, kuris tik jo akyse virto gyvu padaru, prie gatvės iš tiesų nebėra.

Bus daugiau, tik nežinau, kiek daugiau.

Rojau, nepargriūk

January 9, 2018 / / 0 Comments

Trys aukštos moterys išsiplešia iš goslios gatvės ryklės ir eina tiesiai į mane. Nelanksčios, rimtos kaip nužaliavusios miesto statulos, naujų pastatų ir ėdrių parkų augalų stumiamos į pakraščius.

Taikydamos į linguojantį žingsniavimo ritmą, jos kartais susiliečia paltų rankovėmis, sekundei tampa vientisa dirvožemio ir žalėsių, blunkančio iš dažų luobų išsineriančio metalo spalvos mase. Galvas panardinusios į beretes, barstančias triušių pūkus – privalomas atributas pirmosioms miegamųjų rajonų kolonistėms, mokančioms išlaikyti padorias formas užmaunant ant trilitrinio stiklainio.

Trys peraugusios nužydėjusių pienių galvos.

Viena staiga kinkteli į šoną, ten, kur rieda į rožinį kombinezoną įspraustas kamuolys, pamažu įgaunantis vaiko bruožus. Siekteli ranka jo kepurės bumbulo ir įspėja:

– Rojau, nepargriūk.

Priartėju prie jų, nuo berečių atsiskyrę pūkai sklendžia joms ant paltų pečių. Anksčiau tokį įžiemį sniegas girgždėdavo po kojomis, ir į drabužius įkibdavo aštrūs snaigių kristalai. Takeliai tarp daugiaaukščių būdavo virtę grynu ledu, žibintų šviesos išgręždavo juose šviesos eketes, kuriose susispiesdavo tą ledą iki sidabrinio blizgesio nusvidinę vaikai.

Rožinis Rojus rankoje laiko kermošinį saldainį, sumetu, kad procesija juda nuo Aušros Vartų. Vyriausiosios moters pirštinės kailiniais apvadais, veidas primena taikų šermuonėlio snukutį. Iš po kepurės išsprūsta žila plaukų sruoga; pamatau, kad ji žemiausia iš trijų, ūgio iliuziją kuria kiek per ilgas, platokas paltas – atrodo, tarsi jis nepasiduodamas mėgintų išlaikyti po truputį nykstančio kūno pavidalą. Akys smeigtukais įkimba viduryje linguojančiai palydovei į veidą, ši – jauniausia, keturiasdešimties ar vos daugiau, eina kartais šnirpštelėdama nosimi, susikišusi rankas į kišenes, abipus nosies su kuprele įsirėžusios rūpesčio raukšlių vagos. Spėju pastebėti, kad beretė ant jos galvos kybo lyg priekaištas, pareiškimas – nemoku dėvėti šio daikto! Paltas gerai pasiūtas, klasikinis, iš jo kyščioja patogūs skandinaviški batai sniegams braidyti.

– Paskambinsime, pasakysime, kad krikštijame Šv. Kazimiero bažnyčioje, labai malonus kunigėlis, o vargonininkė – pasaka! – prasilenkdama girdžiu sakant šermuonėlį, nosis sukruta iš pasitenkinimo.

Nespėjusi atsakyti jauniausioji kiek pasiduoda į priekį, nes Rojaus blizgus išsivynojęs saldainio popierėlis ima tolti gatvės pusėn, spurdėdamas vėjyje.

Trečioji moteris apėjusi pilkuma – betono atspalvio veidas, akys ir paltas, tik dantys blyksteli keistu baltumu, kai nepritardama šiepiasi. Siauri pečiai, kūnas, sunkiai nešantis išsiplėtusius klubus, menkos rankelės ir ta neseniai sudėtų dantų šypsena, kurios dar neįprato suvaldyti – mintyse skiriu jai driežės pravardę. Taria sakinį, veido raukšlės beveik nesujuda, tik dantys vieninteliai pulsuoja šaltą, goslią gyvybę:

– Elena, neprisigalvok. Skambinsime anūkei į Daniją ir aiškinsime, kad norime jos vaiką krikštyti? Ji netiki! Ir aplamai  mūsų šeimoje nėra tokio polinkio į konservatorius. Tavo dukra susirašė, anūkė išvis nesiženijo!

Mūsų nugaros jau tolsta vienos nuo kitų, kai išgirstu tą sakinį, akimirksniu apsisuku ir neriu į šaligatvį juosiančio parko medžių šešėlį – juokinga dramų ieškotoja su iš kuprinės kyšančiu kilimėliu sportui, kuri sportuoti nebenueis. Apsimetu maiganti telefoną, nes tuodvi stabteli, moteris driežė sudeda pirštinėtas rankas tarsi maldai ir vėl išskečia, kramto lūpą. Iš šešėlio nematyti šermuonėliaveidės, atsklinda tik paaukštėjusiu, virpančiu balsu tariamos žodžių nuotrupos, arba greičiau jau nuoskaudos.

– … gyvena mano bute… kas žmogų užaugins? Tu viena sau ponauji, sūnus gastroliuoja, šeimą išardęs… Proanūkis be tėvo!.. Nužiūrėjai, o kaipgi…

– O kas visą vasarą sode, kad daržovių turėtumėt? …visą gyvenimą… Jei našlė, tai jau šventa?! Ar tavo dukra gal šventoji, dėl to sūnus nebeišlaikė tokio gyvenimo?!

– …išsiveš, pamatysi…

Žodžiai tariami ne per garsiai, nepalydimi energingų gestų, tarsi visi kaltinimai jau būtų seniai išsikvėpę, scenarijai suvaidinti po kelis kartus, ir dabar liktų stengtis vien truputį pravarinėti senstantį kraują.

Laikydama ranką vaikui ant kepurės, grįžta jo močiutė, ir abi vyresniosios atsisuka į ją romiais veidais, viena taisosi smuktelėjusią beretę. Jauniausios žingsniai ir žvilgsniai aštrūs, griežti, tiksliu mostu ji nusidreskia savo triušiakailę ir bruka į kišenę.

– Nėra dar žiemos, prisigalvojat per šiltai apsivilkt. Vaiką peršildysim, – sako piktai, tik pyktis alsuoja nuovargiu, prisitaikymu nebepastebėti, nesistebėti.

Abi sužiūra į rožinį kombinezoną su saldainiu, koja tyrinėjantį plonu ledu apsitraukusį vandens klanelį. Dvi poros rankų kyla patikrinti nosies, pataisyti šaliko besimuistančiam pavidalui.

– Bažnyčioje šalta gi, – vypteli baltadantė šypsena.

– Ir kol parvažiuosim, gali pradėti snigti, – apsiblausia smeigtuko aštrumą praradusios šermuonėlio akys.

Iš parko tamsumos išnyra apšiuręs balandis, pakreipęs galvą tipena link apsunkusių statulų pavidalus vėl įgaunančios trijulės. Driežiškoji vangiai mosteli paukščio pusėn iš odos skiaučių sudurstyta rankine, šis apsuka žmones lanku, pasiremdamas sparnu į šaligatvį. O aš negaliu suturėti kažkur iš pilvo kylančio šypsulio svarstydama, ar nepasirodys jų daugiau, nenutūps ant šių išėjusias pasivaikščioti statulas primenančių moterų galvų – tada vaizdelis bus visiškai, dieviškai tobulai užbaigtas.

Niekas neatskrenda ir netupia, tik vaikas kažką suniurzgia, ir tarsi gavusios ženklą, visos išsirikiuoja ankstesne tvarka, susiliedamos su juosva niekaip neateinančios žiemos vakaro tamsuma. Kinkuoja pirmyn, palaikomos buvusias formas įsiminusių paltų, dvi nužydėjusių pienių galvomis ir viena, vis dar nirčiai begrūdanti beretę į palto kišenę, išsikapsčiusi iš savo priedangos randu ant plytelių nemenką kuokštą pūkų.

 

Dienos pietūs

January 6, 2018 / / 0 Comments

Jos sėdi restorane, abiem per –iasdešimt, ir visa Gedimino prospekto atkarpa dabar jų žvilgsniams priklauso.

Žmonių nedaug, kvepalų nektaro priviliotas padavėjas, persisotinęs „Viešbutis Budapeštas“ manierų, kiek kryptelėjusia nuo kurso varlyte, atskrieja su lėkštėmis ir švelniai žiūri į sukeltas moterų šukuosenas.

– Ikra su blyneliais, nes ten yra omega-3. Aš tiesiog mirštu, kabinu šaukštais! – jaunesnioji mėgaujasi teatrališkais mostais, burėmis išsiskleidžia palaidinės rankovės – žieduotais įdegusiais pirštais baksteli nuotrauką telefone. – Sūnus pasakė: mamyte, tie blyneliai turi būti maži.

Linkteli lydytu nužydėjusios pienės sidabru virstanti kita galva. Rankos virtę neramiais driežais, pirštai tai apsiveja įrankius, tai pašo servetėlę, tik tariami žodžiai reti ir lėti – tarsi visus dar likusius pranešimus būtų patikėta išsakyti vien neklusniais judesiais. Sako: jis subtilus, kaipgi kitaip.

O jaunesnioji energingai šį tą stumdo lėkštėje, taisosi medaus spalvos garbanas, sugalvoja pozuoti asmenukei. Netyčia per stipriai patraukia kėdę, nuo lėkštės barkštelėjusi nuslysta šakutė – garsą užgožia netramdomas juokas. Sėdėdama nugara į jas, vis tiek stebiu stiklinėje sienoje atsispindinčias šypsenas, mostus, spalvas, kai lyg saulėje mirgančiais žvynais angis nuo kaklo slysta sidabru sužvilgęs šalikėlis. Drąsiai galima būtų žiūrėti į tą besisunkiantį iš žmogaus širdies džiaugsmą, gal kiek naivoką ar nepatogų, kai paaugliškai krykštauja vyresnė moteris dideliame ekrane, neįgarsintą, ir vis tiek pajusti virpėjimą, apimantį prieš prasidedant norui šokti.

Parketu slysteli rimta padavėja, labiau primenanti draudimo agentę.

– Gražuole mergaite, gladiolus patraukit, – prašo iškeldama telefoną ir rikiuodama naują kompoziciją.

Ietimis į lubas lekiantys kardeliai, mūsų nerimo ruduo eina į frontą. Pienės galva galėjo kurį nors iš tų rudenų praleisti žeminėje kartu su lūpas kramtančiais suaugusiais. Bet jai gražu sėdėti restorane, neprisiminti, sunerti rankas – driežus, kai padavėjas abi vadina „mergaitėmis“.

– Pakepta kepenėlė, viešpatie, kaip skanu! – džiaugsmingoji užsidengia burną ranka, žiedas barkšteli į dantis. – Aš tau salotas su avokadu paėmiau, nes tau labai sveika.

Viešpatie, kaip sveika. Viešpatie, gera turėti dantis ir juos į ką nors suleisti, net jei rankose ir kojose jėgos nebėra – dantimis dar esi įsikibęs savęs.

Prognozė

January 1, 2018 / / 0 Comments

Išeina jau sniegas ir ašaros

iš šito kiemo miestelio

nes reikia kažkam parodyti pavyzdį kaip viską pakeisti

rankoje laiko maišelį ar paukštį

vaikas sušlapusiais batais

meteorologo sūnus – visas į tėvą, nenuspėjęs to didelio debesio

pavirtusio ežero medūza

juk šiais laikais vaikams nebereikia plaukti

ir kai debesis apsemia kaklą

niekas neprikiš kad tai ežeras tave įtraukė

taip mes prisikuriame tuščių vietų

apleistos sodybos stotelės obuolių pertekę sodai

tie bjaurūs fermų likučiai

mokyklos sporto salėje pro stogo kiaurymes

žvelgiančios balandžių akys

paukščiai žino: žiemos čia nebus

Priešpiet ir vėliau

December 28, 2017 / / 0 Comments

Paskambina man senuoju telefonu

ir sako kelkis mūsų nerimo žiema baigias

o aš atsibudęs žiūriu į rankas išmargintas

šešėlių nuo medžių

svetimos gyvybės gyslas

diena virsta išlydytu gintaru

paskui per galvas nulenkusių dobilų tirštumą

tiesiai į parduotuvę

nes lyg duonos pritrūkau

ar reikėjo pasipasakot

kaip roviau dilgėles sode

visa staiga tapo punktyrais mokykliniame sąsiuvinyje

žvelgiau į juos akimis vaisinės muselės

ir mylimos alsavimo bangos

nešė tolyn nuo veido į kurį skridau

man atseikėtos vien žodžių skiedros

todėl daug vaikštau žingsniais rašau laiškus

kol vakaras pasiima kaip avelę

pasikišęs po pažasčia neša namo

tai nieko užleisiu man eilėj dar linksmiau

gal prisiminsiu kas skambino

Kokia tu – maištinga ar sukaustytoji knyga?

December 14, 2017 / / 0 Comments

Irdamos ir nykdamos senos knygos pakvimpa vanilinu, karčiųjų migdolų kauliukų eteriu. Aš noriu kvepėti kaip sena Reformacijos knyga, tu gali apsisiausti seno kompiuterio kvapu, ir mūsų pasimatymas bus vykęs. Nekvepėsiu kaip tarybiniai drąsiųjų keliai, dulkėmis, pelėsiu, perdžiūvusiu popieriumi, duksliais kilimais ir lakuotų bibliotekų lentynų oru. Aš maištinga knyga, man reikia ambros, balzamų, pipirų, amareto aromatų, ir dulkės, kylančios nuo mano puslapių, gali dvelkti muskusu ar liepžiedžiais.

Rafinuotai apsiuostyti pakilo noras po apsilankymo Mažvydo bibliotekoje, kur mums, paprastiems skaitytojams, pažadėjo išaiškinti ir iš buteliuko paleisti Reformacijos kvapą. Iš pradžių uostėme kelių šimtų metų senumo knygas, bandėme suprasti, kas sudaro tą odos, pageltusių puslapių, gintaro dvelksmo magiją. Paprastai tokios knygos uždarytos stikliniuose narvuose, o štai čia – prikiši nosį prie puslapių, pajuokauji, ar neliko ten kokios maro sporos, mėgini atspėti kvapo tonus.

Juslinis pasaulio patyrimas miestiečiui dabar labiau susijęs su vaizdu, garsu, o lytėjimas ir uoslė atsigauna nebent piknikuose ant žolės aikštėse arba parfumerių, dizainerių renginiuose. Ir jei Reformacija, kaip Mažvyde pasakojo kvapų meno grupės ekspertai, buvo panaši į molingos vokiečių žemės, laužų, dūmų, nykstančių iš šventorių smilkalų, naujų prieskonių, sieros šiukšlynuose, popieriaus, pipirų, muskuso kvapų sumuštinį, tai kokie kvapai apibūdintų dabartinį laiką? Gal kas nors sukurs seno kompiuterio ir naujų telefonų kvapus, pasakodami dabartinių mūsų istorijas?

Kvapmenis iš Reformacijos laikų, kasdami istorijos klodus, aiškindamiesi žmonių buitį, pagrindines veiklas, ieškodami peno nosims senuose raštuose (vien pasakojimas, kad to meto miestams būdingas vienas malonus kvapas ir dvidešimt su juo besipjaunančių bjaurių, ko vertas!), patys uostydami bibliotekose saugomus rankraščius, kvapų meno grupės „Hortus apertus“ žmonės galiausiai susidėliojo planą, kurios kvapų esencijos jai tiktų. Istorine parfumerija besidomintys kvapų tyrinėtojai ir kūrėjai, mokslininkai Laimė Kiškūnė, Kazimieras Seibutis, Jurga Katakinaitė-Jakubauskienė, Reda Valentinavičienė parodai „Maištaujančios knygos“ sukūrė aromatinę kompoziciją – savotišką pasakojimą kvapu apie Reformaciją ir knygas.

Senos knygos kvepia taip skaniai tikriausiai todėl, kad jose susijungia daug natūralių medžiagų, ir gal dėl to, jog, priešingai nei naujų puslapių, senųjų atvertimas dvelkia savotiška prabanga. Juk pasitaiko senų kvapų, nuo kurių nosį suki, ir senų, kurių irstančiame audinyje dar išlikęs saldumo, stiprios ir malonios substancijos – smilkalo ar sako, muskuso, ambros ar gintaro, gobeleno, seno medžio ir vėjo, sidabrinių peilių, židinio, džiovintų rožių, našlaičių aromatas.

Išnarstyti seno leidinio kvapą į atskirų natų karoliukus ir vėl juos sujungti į vėrinį – lyg ir tokį patį, lyg ir kitokį, pasakojant istoriją, tikriausiai panašu į mėginimus atkurti suirusius audinius, išblukusius paveikslus.

L. Kiškūnės tyrinėjimai sako, kad senos knygos kvepia:

abrikosų, karčiųjų migdolų kauliukais (o mano nosis užuodė vien amaretą, galvoje prikurdama istorijų, kokios saldžios būdavo net bažnytinės knygos, ir koks klaikiai kvailas tas saldumas, sumišęs su laužų dūmais);

ambriniais balzamais, pavyzdžiui, dūmu, vanile, bičių pikiu dvelkiančiu Peru balzamu (man bičių pikis viską nustelbė);

vanile, nes irstant knygoms susidaro vanilinas;

arbatos kvapais, be to, susidaro 2-etilheksanolis, mažais kiekiais jo randama slyvose, obuoliuose, abrikosuose, taigi galima jausti ir džiovintų vaisių tonus (stipri juodoji arbata be cukraus – štai koks aromatas įsigraužė man į nosį; gal buvo ir šiek tiek džiovintos slyvos);

dulkėmis, žeme;

pipirų, metalo, vaistų gūsiais (ryškiausiai jusles šokdino pipiriškumas, pereinantis į lengvą vaistinės kvapą – mano mama vaistininkė, ir kaskart, užėjusi į jos darbą, pajusdavau tą vienomis dienomis stipresnį, kitomis silpnesnį sausą „tabletinį“ dvelksmą, kartais pereinantį į minkštus sirupų aromatus).

Pauostėme ingredientus po vieną, vėliau gavome „paragauti“ kvapo, kuriame visi susijungia, atkartodami maištingas knygas reformatores. Ir gintaras, ir ambros, kedro, bičių pikio gaisai, galiausiai sąmonėje sukuriantys sirupo nuo kosulio – kažkurio iš tų skaniųjų – prisiminimą; ir aš jau noriu kvepėti kaip Reformacijos knyga. Bent iš pradžių, kai tas sukurtas kvapas toks ryškus, elegantiškas, prabangus, nes po paros jis darosi vis labiau panašus į tai, ką ir turėjo atvaizduoti – seną knygą. Tik ši knyga – ne sukaustytoji, ne libri catenati, pririšta žiedų nareliais prie pakylos, ji gudriai ir elegantiškai maištauja kutendama jusles, užmirštamas tuomet, kai nevartai puslapių ir spoksai į po stikliniais gaubtais uždarytus stebuklus.

Mielai eičiau į dirbtuves, kurios padėtų man sukurti vaikystės knygų kvapą. Viena iš natų galbūt būtų irisų – saldainių, sovietinė vaikystė įnoringomis gėlėmis nedvelkia, – kita siųstų užuominą apie sąsiuvinius žaliais viršeliais su daugybos lentele ant nugarėlės, šie kvepėjo daug kartų perdirbtu popieriumi, kandimis. O jei tai būtų naujų žurnalų kvapu pasakojama istorija, veikiausiai dvelktų terpentinu, metalo ir kalėdinių girliandų blizgučių kvapsniais. O kaip sukurti kvapą 95-iesiems? Gal tai – stiprus sunokusio banano kvapas?

Sujungus tokį „popsinį“ kvapą su ambriniu Peru balzamu, muskusu ir vinilinės plokštelės aromatu, tikriausiai išeitų David Bowie.

Tą vasarą jis įlipo į medį

December 5, 2017 / / 0 Comments

Tą vasaros pabaigos rūkuos suvystytą rytą jis uždarė laiptinės duris, mosuodamas įrankių lagaminėliu įsuko į dviejų šaligatvio plytelių pločio kaštonų alėją link stotelės, stabtelėjo prie penkto medžio kairėje ir, delnu palyginęs peilio aštrumo kelnių briauną, užsikabarojo kamienu sulig antrojo aukšto langais šalia glūdinčiam vaikų darželiui. Buvo kelios minutės prieš septynias, jam – šešiasdešimt dveji, įrankių dėžėje turėjo į foliją susuktus du žmonos suteptus sumuštinius su dešra ir agurku, vieną butelį giros, kryžiažodžių žurnalą, kūną nuo žemės skyrė penki metrai, dulkėmis apėjusį rajono kvapą nuo dangaus gilybės – tiršto pampstančių kaštonų sunkio pritvinkusi lapija, kurioje įsitaisė.

Iš aukščiau pro medžių lapus buvo gerai matyti praslenkančios autobusų ir troleibusų nugaros, kioskai stotelėje, duobių išėsta krepšinio aikštelė kairėje alėjos pusėje, kelios maišelio su mišrainės likučiais nepasidalijančios varnos prie sūpuoklių be sėdynės, nykus balkšvų plytų darželio pastatas, vasarą gyvenimą žaidžiantis tik pirmame aukšte ir kieme. Kasdien žingsniais matuodamas alėjos plyteles, buvo apskaičiavęs tinkamą laiką, kai dar skysta apsimiegojusių praeivių – jei sugalvočiau tokiu metu įsilipti į medį, sakydavo sau, niekas ir nepastebėtų, tai vienas iš tų paros tarpų viskam sulėtėti, negaudyti žvilgsnių, leisti daiktams ir įvykiams plaukti pro šalį švelnia srove, nė briauna neprisiliečiant vieniems prie kitų.

Kartais išeidavo iš namų būtent keletą minučių prieš septynias, prasimetęs reikalų pašte, turguje, ūkvedžio kasdienybėje mokykloje, šonu beveik glostančioje darželio pastato sienas. Priėjęs penktąjį medį, trumpam užverdavo galvą į jį, gręždamas žvilgsniu visą tinklainę, mintis ir pasaulį užpildžiusį žalią pulsavimą, ūmai nutykęs dėl krūtinėje besiskleidžiančio noro pasislėpti, liuoktelėti ten, kur dingsta negausūs kiemo paukščiai, ištirpsta diena ir lizdus susisuka ryte iškrisiantys rūkai. Nė vienas daugiabučių vaikas nedrįsdavo lipti taip aukštai, kvartalo medžiai apskritai augo beveik nepatirdami žmonių bandymo įsikibti į šakas, sliuogti kamienais, ypač susivėlę kaštonų kūpsniai, visai nepatogūs nepatyrusiems.

Per daugelį rytų ir vakarų, eidamas ir grįždamas alėja, jis vis dėlto nejučia išsirinko vieną, turintį kelis tinkamus gumbus, šakas, drevę, galinčius tapti patikima atrama krūtinėje išaugusiam išdaigos krūmui, puikiausius tam berniukui, ganiusiam karves ir laipiojusiam į medžius, o dabar štai besileidžiančiam laiptais į mokyklos rūsį, pasigarsinančiam radiją ir palinkstančiam prie sugadintos spynos, dažų skardinių, tepaluotų vinučių stalčiaus, uodžiančiu su salsvu obelų žiedų vėju susimaišiusį metalo kvapą.

„Turėtų būti būdas aprašyti tokias pašėlusias pavasario dienas“, – kasmet sakydavo į džinsinį kombinezoną įlindusiam pagalbininkui, naktimis sargaujančiam, o dienomis keliančiam mokinių juoką vilkolakio gaurais praminta šukuosena, praslenkančiam pro kabinetus, koridorius ir kiemus su neatšaukiamu nestipraus lietaus debesies abejingumu; palygindavo delnu kelnių briaunas, ir tarsi tikėdamasis pagaliau atrasti tą aprašymą, patiesdavo ant stalo naują kryžiažodžių žurnalą.

Taip galėjo išeiti dėl to, kad vasarą mokykloje išties beveik nebūdavo darbo, likdavo tiek laiko mąstymui, net leisti sau nuklysti į vaikystėje supintų istorijų tinklo centrą, nesislapstant ir nebesijuokiant pačiam iš savo paikumo; arba todėl, kad šįryt vėl pakirdo auštant, ir toje šykščioje ant patalų besidriekiančioje šviesoje žiūrėjo į savo ir žmonos kojas, tarsi įsuktas balton drobėn, susigarankščiavusios antklodės paverstomis sunkiomis senių galūnėmis; galėtų tikti ir tai, jog pastaruosius kelerius metus buvo pradėjęs skaičiuoti jau įvykusius bendrus šeimos pietus, vakarienes ar pusryčius, kartais nejučia garsiai ištardamas skaičių ir pats savęs gėdydamasis, nes darosi panašus į savo mamą: sugautą paukštelį ligų iščiulptais kaulais vieno kambario bute, atkakliai besilaikantį narvelio taisyklių, visų lankytojų klausinėjantį, kiek valandų.

„Sėdame prie stalo visi 789 kartą per ketverius metus, – pasakė prieš tris dienas, kai abu vaikai su anūkais užsuko sekmadienio pusryčių virtuvės remonto pabaigtuvių proga. – Ir gerai, kad šito stalo neišmetėme, prie jo jūs visi košę valgydami užaugote“.

Suvokė viską pasakęs garsiai, sutrikęs pasiglostė ūsus, norėjo prieiti ir suspausti petį tam kiek pakumpusiam neaukštam vyrui nudirbtomis rankomis, kad nebeskaičiuotų; prieš tą stalą vaikai šiaušėsi, bet dabar liečia pirštais jo randus prisimindami, kaip nevykusiai pjovė duoną, padėjo karštą puodą, išliejo ką tik nuo ugnies nukeltos uogienės dubenį. Taigi gerai, reikia pasilikti ką nors tokio antikvarinio, kaip mes, užklojo jį žmonos balso aksomas.

Visi šie faktai ir kartu nė vienas iš jų galėjo neįveikiama jėga jį sustabdyti prie medžio, nors tąkart iš tiesų turėjo reikalų pašte, priversti rišti virvę prie įrankių dėžės, kad persimestų ją per petį, o paskui kibtis į žievę kaip į mylimos odą, pirštais gremžtis į visus įdubimus, griebti už šakų ir kilti įsmeigus akis aukštyn.

Viršuje buvo dar kiek vėsoka, drėgni lapai braižėsi į rankas ir veidą, kol bruzdėjo tarsi sukdamas lizdą, ieškodamas patogiausios atramos nugarai ir kojoms. Rytiniai paukščiai, kurių ten tikrai buvo, išsigandę pasklido po kitus medžius, ir tik po pusvalandžio, jam nutykus, ėmė grįžti atgal. Susigūždavo išgirdę alėjoje kaukšint moters batus, priekurčiam kaimynui šaukiant nusenusį šunį, į stotelę skubančiam paaugliui paspyrus akmenį ar po kitu medžiu susitikusiems benamiams ėmus garsiai aptarinėti dienos pradžią.

Sėdėjo kiek apsvaigęs nuo aukščio ir kartu išdidus, tarsi ką tik šią rajono dalį sukūręs – tokią, kurios niekas dar nebuvo matęs. Nustebo, kad čia taip gerai girdėti įvairūs paskiri garsai, apačioje paprastai susiliejantys į vieną liūliuojantį gaudesį. Paskui užsiėmė burną nenorėdamas prajukti, nes žvelgti į žmonių pakaušius buvo labai keista, kartais nespėdavo įžiūrėti daugiau nieko, tik batų nosis, nosį ir ne itin atidžiai sušukuotą plaukų kupetą.

Iš stotelės atkėblino ir į mokyklos pusę kinkavo jo pagalbininkas vilkolakio gaurais, užkimšęs ausis ausinuku. Palinko į priekį nustebęs, kad seną romų arklį primenantis vyras šypsosi ir kas kelis žingsnius užsimerkia, lyg medituotų akimirkas. Trindamiesi šonais darbe, šnekėdavo nedaug – tiksliau, kalbėjo beveik vien ūkvedys, o pagalbininkas pakreipdavo ausį į jo pusę, linktelėdavo ar mostelėdavo ranka, tik labiau prireikus ar tais pavasariais, kai vinių stalčiai pakvipdavo žiedais, tarstelėdavo kelias eilutes, lėtas ir taupias, lyg deklamuotų haiku.

Drėgmei iš lapų traukiantis ir atplaukiant vis šiltesnėms oro vilnims, vėsos prisisunkęs šešėlių drabužis po medžiais iro tapdamas retu tinklo raizginiu, lapijos raštais pasidengė jo kūnas, ir pakėlęs ranką prieš veidą kurį laiką nebeįžvelgė raukšlių – vien svetimos gyvybės venas ant savųjų. Taku praplaukė dvi iš matymo pažįstamos pensininkės, cheminio papurintos galvos priminė žydėti bebaigiančias pienes.

Pusvalandį jis praleido mąstydamas, kad žmonės iš aukščiau atrodo labai tylūs – treninguota pora su vaiku, tempianti jį už abiejų rankų į darželį ir skaldanti keiksmažodžius, kurią sutikęs įprastai iš nepatogumo nuleisdavo akis, riebus paauglys su paspirtuku, šaukiantis ant kiemo draugų, taros maišiukais apsikrovę benamiai, nepasidalinantys cigaretės, telefonu kalbantis vyras, vilkįs švarku be raukšlelės, mergina su vokiečių aviganiu, lojančiu ir vaikančiu varnas, dvi į troleibusą skubančios kasininkės, rėksmingai besidalijančios namų dūmais, nevaldantys juoko vaikinai ir merginos, šaudantys saulėgrąžų spjūvius, krepšinio žaidėjai aikštelėje, su savimi kalbanti močiutė, nuolat tikrinanti rankinę, jauna ausinuko besiklausanti moteris, garsiai sveikinanti pažįstamus, nevaldomai klykiantys vaikai darželio kieme. Dabar visų jų balsai, garsai tapo nebe tokie ryškūs, nuolat pertraukiami lapų šnarėjimo, paukščių sparnų šlamesio, kamienų girgždesių – kiekvienas išgaudavo kitokią natą – mašalų zyzimo ir kaistančio oro virpėjimo.

Šaka keliavo skruzdėlių virtinė, patraukė pirštą joms iš kelio tardamas, kad padarėliai skuba į darbą, įsivaizduodamas, kaip jo paties ieško darbe. Šiek tiek nusivylė, pirmojo pavaduotojos skambučio sulaukęs tik po keturių valandų nuo oficialios darbo pradžios, kai šešėliai po medžiais buvo beveik ištirpinti pakilusios kaitros vandenyse, kąsdamas sumuštinį aptirpusiu sviestu, viena akimi stebimas vienišos varnos, kuriai ką tik nuo kelių nuspriegė trupinį. Kelnės, žinoma, jau buvo apkritusios sudžiūvusiomis šakelėmis, vabzdžių kiautais, iki rudumo suvytusiais žiedlapiais – šyptelėjo prisiminęs, kad nuėjus tuos kelis žingsnius nuo namų iki mokyklos, tekdavo jas nusimovus lenkti saugant lygintuvu meistriškai sukurtą briauną ir lįsti į antra oda tapusius džinsus. Kas dabar bus su kelnėmis, nežinojo, kaip ir su darbu – skambučio garsas išjungtas, net kai po valandos iš bibliotekos skambino žmona. Užtenka žmogui įlipti į medį, ir jis jau dingsta nesaties pertraukoje, bet vis tiek ranka sudreba siekiant vis dar vėsaus giros butelio – tą akimirką, kai tavęs pasigenda, kraują virinęs pokštas virsta kartumu galugerklyje.

Vienu metu stipriai nutirpo koja, teko nepatogiai rangytis tarp šakų ieškant kitos padėties, gaudant nuslysti susiruošusią įrankių dėžę. Triukšmas išgąsdino pro šalį tipenusį katiną, bet daugiau nieko ir neįvyko, nuo stotelės artėjanti balta kepurė su snapeliu, virtusi stambiu vyru, nešinu maišelyje krapų, svogūnų ir gėlių kuokštu, praplaukė pro šalį it abejingas rugpjūčio debesis. Paskui, netvirtai klibinkščiuodama aukštakulniais, alėjos pradžioje ištįso juodo kostiumėlio kaip paštetas plastikiniame volelyje suspausta kaimynė Natalija, nuolat ieškanti darbo, nuolat rūkanti ir besišypsanti vien lūpos kampučiu; žiūrėjo į ją, atstumo paverstą vienu iš medžių šešėlių, staiga atsiminė kažkurio poeto biografijoje skaitęs – anuomet kaimo žmonės vieni kitus atpažindavo iš eisenos. Anksčiau ir pats turėjo tokių gebėjimų, tam buvo tinkama gyventi priemiestyje,  bet tapęs detale rajono schemoje detalių pastebėdavo vis mažiau – viską nuplaudavo nesibaigiančio gaudesio ir judesio vandenys.

Kaimynės plaukuose įžiūrėjo porą vėjo įpintų suvytusių žiedlapių, tarėsi pajutęs nuo jų sklindantį salsvai karstelėjusį kvapą – panašus rudenėjant apimdavo kišenės dydžio biblioteką, kurioje dirbo žmona, ir atėjęs jos pasitikti patamsiais, slinkdavo sučiurusiu raudonu kilimu iškloto koridoriaus viduriu, gąsčiodamasis, kad iš kabinetų ertmių ilgėjantys šešėliai anksčiau priklausė už lentynų pasislėpusiems ir ten suvytusiems žmonėms. Ir jau paskui, lydėdamas žmoną pro bibliotekai draugiją palaikantį mūrinuką, virtusį labiausiai pulsuojančiu rajono baru, atidžiai įsižiūrėdavo į aplink stoviniuojančias figūras, ieškodamas panašumo su koridorių apaugusiais pavidalais.

Štai jo lapų, šešėlių, štai jo skruzdėlių ir žmonių rajonas, kuriamas iš naujo. Štai jo venos, tapusios medžių gyslomis, auga į visas puses, ir gal išgriebs atsakymą, koks tinkamas susėdimų už stalo skaičius.

Pakilo vėjo šuoro pabaidytų balandžių sūkurys, norėjosi juoktis ir riktelėti: tai jie yra amžinasis energijos variklis, be jų niekas neatsirastų aplink! Oras darėsi sunkus nuo kaitros, jos priveiktas glaustėsi prie kamieno pusiausnūdomis, krūptelėdamas kaskart galvai svyrant žemyn, garsiai įkvėpdamas atslinkusio žydinčių dobilų, automobilių išdeginto kuro, kepamų svogūnų kvapų gūsių.

Baba Malia, krypuodama galingu surūdijusių sąnarių vos bepalaikomu sąstatu, šlavė alėją su metais vis pilkėjančio chalato skvernais – jis buvo užmiršęs tikrąjį moters vardą ir priežastį, dėl kurios ši išeidavo į parduotuvę avėdama šlepetes, kilogramais pirkdavo kačių maistą aplink besisukančioms benamėms, o vieną dieną, mandagiai paklausta žmonos, kaip sekasi, ir iš jos išgirdusi vyrą tapus mokyklos ūkvedžiu – meistru, kitaip sakant, įsmeigė į ją pilkšvas, minkštas it apėjusias balandžių plunksnomis akis: „Meistras? Tai tu dabar Margarita, golubuška, pasisekė, što li?“

Atpasakodami tą sulyginimą šeimai ar draugams, abu prajukdavo it paslaptį išdavę vaikai. Dabar Baba Malia pukšėjo pro šalį apsunkusi, iš viršaus žiūrint, visai nereginti jokių rajono esybės virpesių, ir kol jos pavidalas susilygino su stebinčiojo kaštonu, kojos išaugo į kamieno storio pavakarės šešėlius. Kaip tyčia vėl nutirpo koja, norėjosi pasiraivyti, buvo sunku saugotis judesių, nors mirtinai reikėjo – tikrai pajus, užuos, pamatys, atkragins galvą ir užsikvatos visa gerkle. Paskui sutiks ją, linguojančią ant taburetės pavėsyje po langais, lupančią obuolio žievę, leidžiančią per rankas nesibaigiančią spiralę, sėklomis apkibusiais chalato skvernais, sugaus žvilgsnio strėlę ir kris negyvas – žmogus, įsilipęs į medį užuot ėjęs į darbą, žino tiek, kad virsta šešėliu bibliotekos koridoriuje. Dar dieną kitą, žiūrėk, jis sėdasi prie stalo, rytais išeina į rūko gaubiamą kiemą, taikosi paglostyti benamę katę, skambina paklausti, ko reikia iš parduotuvės – o paskui rankos kojos ima tirpti, dingteli mintis užsirašyti į polikliniką, ir čia, išėjęs į balkoną su kavos puodeliu rankoje, pamato Babą Malią, lupančią paskutinę jo gyvenimo žievę.

Voras nubėgo ranka, net visi gyvaplaukiai pašiurpo, ir mintis sėdėti savo lizde iki saulėlydžio, iki įsižiebiant langų jonvabaliams, geriant į save kitų gyvenimų šviesą, pamažu susisuko į baimės spiralę. Troleibusų nugaros apsiblausė, iš darbų grįžtančių žmonių figūros darėsi pilkšvos, vienu metu pasirodė, kad jiems išaugę ilgi balandžių kaklai.

Baba Malia užsikosėjo, krenkštė remdamasi į medžio kamieną liūdnu storabalsiu paukščiu, o baigusi nugirgždino savo surūdijusį korpusą tolyn. Liko nepastebėtas, tik šešėliai jau rinkosi aplink, glostydami vėsa, ir alėja vaidenosi tapusi nutrintu raudonu kilimu; kai užėjus tamsai, perplėšiamai būriais lakstančių vaikų klyksmų, pagaliau nusileido žemyn, pats nebegirdėjo savo žingsnių – iki pat laiptinės durų, kur rado su chalatais stoviniuojančių moterų kupetą.

– Ak, Baba Malia vėl siautėjo, grįžo, spardo kaimynams duris ir rėkia: Meistras mane atleido, eto nespravedlivo!

– Taip negalima, greitąją iškvietėm, išsivežė.

– Parėkauti tai parėkaudavo ir anksčiau…

– O tu kur buvai, nėra tų vyrų, kai reikia!

 

Kiekvienas namas kvėpuoja savo kvapu

October 25, 2017 / / 0 Comments

Ir galiausiai aš vis tiek sutikau, kad kiekvienas namas kvėpuoja savo kvapu kaip miegantis, širdį sulėtinęs žvėris. Didieji namai – visą giminės liūdesį ir džiaugsmą, pergales ir neišsipildymus sugėrę lokiai, butai – alsuoja tankiai choru kaip būrys varnėnų ant elektros laidų; mes per mažai pažįstame paukščių padermę, kad galėtume ją perprasti, todėl butų kvapai apsuka galvas, apsunkina nuojautas. Didžiųjų lokių pašonėje randame snaudžiančias lapes, mažus ryškiaspalvius namukus, netikėtai išnyrančius kelyje, kurį laikėme aiškia ir tiesia nuobodulio linija. Dažniausiai mediniai, nutapyti keistomis spalvomis – štai, vasarą važiuodami link ežero žvejoti, įbedėme akis į šviesiai violetinį medinuką, sumanyk sau taip, jokio kraštovaizdžio atkartojimo.

Dar pasitaiko namų, sustojusių kantraus palikto šalnos nuėstuose laukuose arklio povyza, jie gali būti mūriniai ir mediniai, savaip liūdni neužbaigtume. Užgimę visliais pirmaisiais nepriklausomybės metais, gražūs, tviskantys tarsi lenktyniniai žirgai, paskui pamažu praradę tikėjimą, kad bus iki galo nuglaistytos jų kolonos, apkaltos palėpės, nutinkuotos arkos iš kreivokai sudėliotų plytų, įrengti plačių užmojų laiptų turėklai, balkonai, terasos, alpinariumai. Tų namų kvapas persmelktas džiūstančio betono drėgme, ir ji niekaip neišgaruoja, amžinai žadėdama pabaigtuves.

Jeigu būčiau paštininkė, gal užvesčiau kokį nykstančių namų žurnalą, ir jame būtų įrašai apie luošus statinius įgriuvusiais stogais, per kuriuos traškėdami lenda jauni šermukšniai, sodybas karpytomis langinėmis, jau užvertomis, besišeriančiu mediniu kailiu, akimirką prieš pasiduodant irimui bandančias apsimesti gyvenamomis. Tokiuose namuose jau tvyro žemės kvapas, nusenusiais šunimis jie tursena paskui tavo mintis. Nusipelno būti saugomi, bet dažniau nugrimzta į niekieno žoles patys virtę niekuo.

Paskui eini grybauti ir staiga susiduri žvilgsniu su veisline kate – stikliniu, mediniu ar mūriniu namu, kvepiančiu sterilia naujumo sausuma, gintaru, metalu, plastiku, nusvidintomis medžio lentelėmis. Nežinai, ar tą katę leidžiama glostyti, ar ji tik parodoms, ilgainiui visos katės tampa vienodai laisvės ir prisirišimo genais žaidžiančiais padarais.

Kvartalai turi savo kotedžų žebenkštis, visos jos auga narvuose neišklysdamos iš suplanuoto ritmo. Kvapas randasi iš specialių namų kvapų lazdelių ir turi ne lakiąsias oro daleles, bet jausmus apibūdinančių pavadinimų. Aš iš tikrųjų dar nesu mačiusi gyvos žebenkšties, kotedžai mano panoramoje sušmėžuoja kaip gražus, grakštus, keistas žvėris, nes mano karta nevarstė tokių durų, nežiūrėjo pro tokius langus, neturėjo valgomojo sujungto su virtuve ir virtuvinio rankšluosčio dydžio prižiūrėtos pievelės vietoje šiltnamio. Todėl atsargiai apeinu ir šaldytus broilerius, glotniausius ir labiausiai bekvapius daugia ar keliaaukščius. Juose knibžda nenustygstančios jaunų šeimų gyvybės, nors patys būstai kvėpuoja šerkšnu ant metalo – bent jau pačioje pradžioje, kol neužsipildo visi butai, koridoriuose neima vyniotis tokie įprasti kepamų svogūnų, pyragų, šlapio šuns, kavos, mažų vaikų kvapai.

Žvėris, kvepiantis senais žmonėmis, tikriausiai galėtų būti ragus į krūmyną įmovęs ir pasaulio pabaigos laukiantis briedis – mes vos neištikome jo virtę ratuota apokalipse tamsiame kelyje. Šie briedžiai ištinka neįspėję, iš toliau dar atrodo kaip paprasti namai, o įėjus pro tvorą, sodą, duris dusulingai pukši pelėsiu, sena spinta, išeinančio žmogaus kvapu, rūgščia duona, kartais dar keptais obuoliais, turinčiais ilgesio prieskonį. Užėjęs kartais nebežinai, ar tas keptų obuolių kvapas tikras, ar vaidenasi, sienoms sapnuojant tėvus, senelius, prosenelius, sutilpusius viename apgaulingame tavo įkvėpime.

Paskui pagauni save ieškant laisvai kvėpuojančio, stiprių plaučių namo, kurio lygūs kvėpsniai migdo geriau už sieninio laikrodžio tiksėjimą. Alytnamių avys, galvoji sau, leidžia vėjus per save dosniai ir nelaiko prikvėpuotų kambarių kvapo, vien sausą šilumos orą, susmaigstyti bandomis, ir kai grįžti iš toliau atmušęs kojas, prapulti jaukioje bandoje gera.

Aš prapuolu visai lengvai, kai įsibrendu į žolių, ėdrių krūmų ir apleistų sodų džiungles mieste. Pavojingi gyviai čia veisiasi, staiga akis išdegina slėnyje nuo tvoros virbų atsispindinti saulė, už jų nugarą šildosi liesas namas angis. Tokius retokai pamatysi, jų kvėpavimas skubrus ir kiek grobuoniškas, žvynų raštas marguoja skirtingomis spalvomis dažytais plotais, skirtingais langais, durimis, skurdo ir gausos lopiniais. Užtenka namą padalyti keliems savininkams, ir jau turi besimainančią, neaišku, miegančią ar būdraujančią, iš odos besineriančią ir naująja nepatenkintą angį. Kartą užėjau į vieną tokią, adresą supainiojau, bet aiškintis nebesinorėjo, kartojau duris atidariusiai bobulei „ponia, numerio neįžiūrėjau, atleiskite“ ir sukausi atgal, nes į veidą pliūptelėjo karštas, visų esamų žvėrių dvėsavimu susimaišęs namų kvapas, bauginančiai neatpažįstamas, taip, kad net ne gėda prisipažinti: grįždama palei aptriušusią svogūnų ir salotų lysvę, neapsimetinėdama paspartinau žingsnį.

 

Mokytojos kritika lietuvių kalbos egzaminui: nesuprantu, kodėl žmogus turi baigti mokyklą nubaustas

October 12, 2017 / / 0 Comments

Tekstas rašytas Alfa.lt portalui, yra ilgas kaip šalikas, jame kalbamės apie mokyklinius reikalus, bet nėra ko slėpti – visa ši hierarchinė, institucinė, sąmonės drumzlinumo ir susivienodinimo būsena atsikartoja darželiuose, darbovietėse, ministerijose, poliklinikose, savivaldybėse, šeimose ar religinėse bendruomenėse. Gal todėl tas ilgas interviu buvo skaitytas taip, kad reitinguose pralenkė labiausiai skaitomas temas, gal todėl bus aktualus šiandien ir po metų. Galų gale, galima paskaityti tik vieną pastraipą, to užteks ilgam pavarginti save mąstymu apie žmones. 

„Kartais man atrodo, kad egzaminas yra kaip metafizinė bausmė vaikui, kuris dar nieko net nėra padaręs. Ir iš tiesų aš nesuprantu, kodėl žmogus turi baigti mokyklą nubaustas“, – laisvo mąstymo mokymo iškeitimą į prisitaikėlišką „teisingą“ kritikuoja lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja dvejus su puse metų dirbusi Elžbieta Banytė. Ji rašo intelektualiai piktą tinklaraštį, kuriame drįsta pasiūlyti griauti visą egzaminų sistemą, šaipytis iš dviprasmiškų samprotavimo temų, stoja į mokinių pusę sakydama, kad idealiausias literatūros vadovėlis būtų komiksas. O geriausia, ką galime padaryti savo švietimo sistemai, nurašančiai vaikus – ją pertvarkyti.

Vilniaus universiteto filologės, literatūros kritikės, naujosios graikų kalbos specialistės kraujyje mokykla – kaip narkotikas. Šį rugsėjį, iškeitus ją į doktorantūros studijas, kankins ilgesys. Pusmetį E. Banytė dirbo Vilniaus licėjuje, paskui dvejus metus kritiškai apie literatūrą mąstyti mokė Vilniaus Valdorfo mokyklos mokinius. Per tą laiką pajuto, kad dabartinė Z karta bendrauja kitokia kalba, kitaip skaito ir net gestikuliuoja, bet puikiai perima mokytojo susidomėjimą kūriniais, atsiliepia į jo atvirumą ir mąsto daug laisviau negu jų tėvai.

Linkčioti galvomis be klausimų nepratusiems abiturientams vietoje laisvės egzamino sukūrėme įtikimo vertintojams egzaminą. Kai egzaminus sukritikavę dvyliktokai choru išvadinami verktiniais, kurį laiką mokytoja dirbusi vilnietė atitaria – suaugusieji linkę nematyti, kad gautas kilnumo, mąstymo grynumo pamokas paskutinėse klasėse užgožia lenktynės dėl skaičių. Vienas kitas puola į depresiją, keli nusižudo, daugelis išmoksta nesakyti to, ką galvoja. O jeigu atsiranda specialių poreikių vaikas, norintis laikyti valstybinį egzaminą ir jam atkakliai besiruošiantis, institucijos trypčioja nežinodamos, kaip jam padėti.

„Kai aš susiduriu su aklu konformistiniu instrukcijų vykdymu, prisimenu tai, ką pasakė Hannah Arendt: blogis yra banalus, blogis yra aklas, nemąstantis egzistenciškai, kritiškai“, – pasibaigus posėdžiui Seimo švietimo reikalų komitete, kuriame, aptariant Nacionalinio egzaminų centro pateiktus duomenis apie šių metų lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, dalyvavo parlamentaro Gintaro Steponavičiaus kvietimu, padarė išvadą E. Banytė.

Ji pati mieliau sėdėtų bibliotekoje, negu viešai kalbėtų aštrius dalykus, bet būdama šalies patriotė sako suprantanti, kad meilė jai turi būti aktyvi ir reikli. Ne rūtelių, darželių, žirgelių, seserėlių, mergelių garbstymas, linkčiojimas galvele autoritetui, o bandymas gyventi labai įtemptoje, keistoje situacijoje, kurioje dabar esame. Ir čia gali padėti tiktai mąstymas savo galva, laisvė ir vidinė nepriklausomybė.

Pasak E. Banytės, save ryjančiu slibinu tapusioje švietimo sistemoje vienas iš būdų spręsti išgyvenimo klausimus – atsisakyti lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vertinimo išklotinių, perlipti laisvę kaustantį mąstymą ir paskatinti mokytojus prisiimti asmeninę atsakomybę už rašinių vertinimą. O samprotaujamąjį rašinį apskritai bent keletui metų padėti į stalčių.

Jūs parašėte daug diskusijų sukėlusį tinklaraščio įrašą „NEC yra bukapročiai ir man gaila mokinių“. Kritikavote, kad duotos samprotaujamojo rašinio temos dviprasmiškos – pavyzdžiui, prašoma rašyti apie ramybę remiantis autoriais, kurių kūriniuose šios vos lašas kitas. Arba prašoma svarstyti, kodėl žmogui svarbi jo kilmė, remiantis su bajorija susijusiais autoriais. Ir vienintelė išeitis – griauti visą sistemą arba vaiką mokyti mąstyti „teisingai“, kad jis baigtų mokyklą „nubaustas“, bet išmokęs galvoti „teisingai“.

Taip, mano galva, čia yra baisi problema, mes visiškai nesame pasiruošę laisvam samprotavimui. Matyčiau tokią išeitį – išvis arba laikinai atsisakyti samprotaujamojo rašinio. Tai nereiškia, kad jis apskritai yra blogai. Kai mokiausi norėdama įgyti mokytojos kvalifikaciją, rašiau teorinį darbą apie kritinio mąstymo ugdymą lietuvių literatūros pamokose 11 – 12 klasėje, kaip tik šiuo kritiniu etapu, kai vaikai yra labai intelektualiai pajėgūs, o mes iš jų laisvę mąstyti tarsi atimame, nes mokome lentelei, egzaminui. Kai pasižiūri teoriškai, eseistinis mokymas, samprotaujamojo rašinio mokymas, atitinka kritinio mąstymo schemą, visus kriterijus, kurie gali būti keliami šiam mąstymui ugdyti, bet praktikoje turime situaciją, kad kaip tik jį sužlugdo.

Ir aš čia kaltinu lenteles. Geriausia – naikiname lenteles ir uždraudžiame bet kokius vertintojų vidinius susitarimus. Arba, tai skamba futuristiškai, bet galbūt būtų dar viena išeitis: taisyti darbų pasodiname uždarame akvariume juos po vieną, išleidžiame tiktai dvidešimčiai minučių kas valandą į tualetą, kavos ir sumuštinio – vertintojai nežino, kas darbus taisė prieš tai, neturi jokių lentelių ir pagalbinės medžiagos.

Kitas pasiūlymas – samprotaujamąjį rašinį penkiems, gal dešimčiai metų pasidėti į stalčių ir palikti tik literatūrinį rašinį, nes dabar situacija yra paradoksali: didžioji dalis pamokų skirtos literatūrai, skaitome publicistinius tekstus, kai nagrinėjame autorių ir jo kūrybą, skaitome nesutariančių literatūros kritikų pasisakymus, ieškome argumentų, debatuojame. Tokios užduotys yra geros, bet jos vis tiek susijusios su literatūra, sudarančia mūsų programos branduolį; tam, kad išmokytum vaikus samprotauti, reikia visai kito dalyko, filosofijos.

Prancūzų moksleiviai samprotauja laikydami filosofijos egzaminą, mūsiškiai – lietuvių kalbos ir literatūros. Pas mus šie dalykai bandomi suplakti į vieną, išeina nesąmonė. Jūs sakote, kad reikėtų įvesti privalomą filosofijos mokymą?

Mūsų literatūros egzaminas yra dvigalvis slibinas. Jis turi filosofinę dalį, samprotaujamąjį rašinį, kurią renkasi paradoksaliai 80 proc. mokinių, nepaisant to, kad filosofijos mokomasi tik kai kuriose gimnazijose. O literatūrinę dalį, kurios ir mokosi du metus, renkasi tik 20 proc. – dėl to, kad kalbėti apie literatūrą yra sudėtingiau.

Kai pakalbu su kitais lituanistais, suprantu, kad mokytojai jaučiasi įsprausti į kampą. Jie su vaikais skaito publicistinius tekstus, daro teksto suvokimo užduotis, kurios iš egzamino yra išimtos, žiūri „YouTube“ filmukus, kur pasisako žymūs žmonės, nes tam, kad galėtum pats pasamprotauti, turi susikaupti žinių bazę. Ir čia nepakanka vien grožinių tekstų, reikia skaityti labai daug publicistikos, kurios paradoksaliai programoje nėra.

Iš esmės samprotavimo rašinys nedengia lietuvių kalbos ir literatūros programos. Aš suprantu visą jo gerumą – iš tikrųjų tai pati geriausia priemonė ugdyti kritinį mąstymą, bet su tokia sistema ir programa, kuri yra šiuo metu, ji neveikia. Užuot skatinę kritinį mąstymą, mes jį žudome.

Ir mokiniai mokosi egzaminui. Vieni galbūt sugeba apsimesti, kad mąsto taip, kaip iš jų reikalaujama, kiti tiesiog laikosi taisyklių tam, kad gautų tinkamą įvertinimą, o ne atskleistų gebėjimus.

Tai yra paradoksalu, ir aš pati esu patyrusi atvejų, kai labai vidutinių gebėjimų žmogus gauna aukštą balą, nes pataiko į reikiamą gardelę. Egzaminas vis dėlto orientuotas į vidutinybes. Labai gabus žmogus kartais save sąmoningai smukdo – man vaikai atskleidė metodikas: sakė, pasiskaitėme knygučių, pasiklausėme jūsų pamokų, pagalvojome, kas vertins, ir parašėme taip, kaip tiems vertintojams patiktų. O yra tokių, kuriems savigarba taip neleidžia. Čia susiduriame su baisia problema, apie kurią bandau kalbėti viešai: vaikas jau nuo mokyklos yra mokomas įtikti, ir tas egzaminas iš tiesų yra įtikimo egzaminas. Dėl to labai gaila, nes literatūra kaip tik turėtų būti laisvės egzaminas. Skaitanti visuomenė yra laisva visuomenė, ir mes negalime ginčytis, tai moksliškai įrodyta.

Susidaro įspūdis, kad mes nenorime mąstančios, laisvos visuomenės, stengiamės egzaminą apauginti biurokratizmu, taisyklėmis tam, kad laisvą mintį užgniaužtume.

O jeigu grįžtume prie seno modelio, kai lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą sudarė gramatinių žinių patikrinimas ir interpretacija? Tiesa, ten irgi buvo kabliukas – teksto suvokimo užduotys, kurios irgi keldavo daugybę diskusijų.

Tiesą pasakius, teksto suvokimo užduočių ir aš pati niekada gerai nedarydavau. Bet kai per metus išsprendi kelis šimtus, išmoksti formuluotes ir atsakai pagal jas.

Viskas yra vertinimo instrukcijų ir aklo biurokratizmo pasekmė. Instrukcija palengvina darbą, jei mąstai kritiškai, neieškai visko paraidžiui – man atrodo, kad kiekvienas aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus turėtų gebėti logiškai įvertinti mokinio atsakymus į tokias užduotis. Tačiau kartais iš savo kolegų mokytojų jaučiu siaubingą nesaugumą, jie net neperka mokiniams užduočių knygučių, kuriose gale nėra atsakymų. Sistema į mus visus įsiėdusi tiek, kad visiems būtina žinoti, kaip pataikyti į dešimtuką. Čia yra didelis blogis.

O tai, kad egzaminas galėtų būti dviejų dalių, pusę vertinimo turėtų sudaryti gramatika, o kitą dalį – rašinys, interpretacija, daug kam atrodytų žingsnis atgal. Bet iš tiesų žingsnis atgal kartais yra žingsnis į priekį, ir aš tokią iniciatyvą palaikyčiau. Vis dėlto rašto darbas reikalingas, baigęs dvylika klasių, žmogus turi turėti gebėjimą rišliai ir logiškai dėlioti savo mintis. Tai yra gyvybiškai būtinas gebėjimas šiais laikais, kai mes ištisai rašome.

Kalbant apie nenorėjimą, kad visuomenė būtų laisva ir skaitanti, pasakysiu baisiai – aš labai jauna ir galiu sau leisti būti truputį chamė – vyresnė karta yra išauginta galvų linkčiojimo dvasioje. Kaltas gal ir sovietmetis, ir tam tikras autoriteto kaip savotiško stabuko, dievuko, kuriam reikia nusilenkti, mentalitetas. Pasižiūriu, kaip kai kurių neblogų gimnazijų vaikai šliaužioja aplink mokytojus – atsiranda net kažkokia specifinė, ištreniruota eigastis priartėti prie mokytojo, ir tai yra kraupu. Lygiai tas pats yra aukštosiose mokyklose, politikoje – tiesa, dabar jau pradeda keistis, gyvename lūžio momente.

Žmonės tampa laisvi ne ant popieriuko, mentalitetas pradeda kisti, bet tas kitimas yra labai sunkus ir lėtas, nes tuo pačiu metu susiduria trys ar keturios kartos, keli gyvenimo modeliai, labai skirtingi ir tarpusavyje konfliktuojantys. Tai amžina, ne vien tik mūsų laikų, problema, tiesiog ji dabar aštresnė, nes mes esame pokomunistinė visuomenė. Būti autentiški, turėti laisvę į kitokią nuomonę, mąstyti savo galva, kritiškai, kartais pasakyti net savo autoritetui: „Tu galbūt klysti“, – to dar tik mokomės.

Manau, kad žmonės, kurie sudarinėja programas ir vertina egzaminus, galvoja atliekantys labai gerą darbą – jie tuo tiki. Ir nepaisant to, kad įniršusi NEC išvadinau bukapročiais, aš juos vis tiek gerbiu – žmonės daro tai, kaip įsivaizduoja, kad yra gerai, tik tiek, kad kai savo žinojimą ir įsivaizdavimą nuleidi tarsi iš dramblio kaulo bokšto, galbūt net nebūdamas mokytojas, nedirbdamas su jaunais žmonėmis, tai kelia problemų ir diskusijų. Ilgą laiką egzaminai buvo tabu tema – vaikai paverkdavo, paburbėdavo, kažkas nusižudydavo, kažkam stogelis pavažiuodavo, bet viskas būdavo nutylima arba kalbama kaip apie anomaliją.

Iš tikrųjų, vos tiktai mokiniai pasiskundžia, kad egzaminas sunkus, pastebi, kad matematikos egzaminą šiemet išlaikė geriau negu lietuvių, suaugusieji juos drausmina: baikite verkti, mūsų laikais nebuvo tiek verksmų. Jūs sakote, kad moksleiviai verkia pagrįstai, turi argumentų.

Šiuo atveju aš esu mokinių pusėje – aišku, su išlygomis, nes kartais, kai pasižiūriu, kas tokie verkia ir kokia jų minčių formuluotė, susidaro įspūdis, kad verkia vidutiniokai, negavę savo „šimtuko“. Tačiau verkti ir skųstis priežasčių yra daug.

Interneto portalų diskusijose komentatoriai ant išdrįsusio pasisakyti vaiko pradeda pilti purvą ir vadinti jį verktinių kartos atstovu. Aš esu suaugęs, todėl esu teisus; aš gavau savo „šimtuką“, todėl esu teisesnis, geresnis, o jūs kvaili. Tai rodo dar vieną didžiulę visos egzaminų sistemos ydą – vaikai neatsimins, ko mokėsi, neatsimins gautų kilnumo, mąstymo grynumo pamokų, bet atsimins balų skaičių. Man atrodo, tai yra cinizmo ugdymas – šiuo atveju dirbtinis, apsimestinis dvasingumas, kuris trykšta iš patriotinės mūsų programos, turbūt dar blogesnis, nei atviras cinizmas. Vaikas pažiūri, kaip viskas gražu, kaip kilniai mąstė mūsų didvyriai, ir staiga sistema parodo jam veikianti fabriko principu. Ji nėra humaniška, humanistinė.

Palietėte programos klausimą. Apie lietuvių kalbos ir literatūros programą daug diskutuota, svarstyta, ar joje ne per daug patriotizmo. Mūsų švietimo sistemą ministro pirmininko patarėja Unė Kaunaitė pavadino prūsiška. Jūs savo ruožtu sakėte, kad nemėgstate valstybinių programų, kad ir kokios jos būtų. Tuo labiau, kad šios programos visiškai nurašo specialių poreikių vaikus – dislektikus, autistus, disgrafikus.

Juk iš tikrųjų niekas apie tai nekalba, nei politikai, nei švietimo ekspertai – tai ir yra apsimestinumas? Norime, kad švietimo sistemoje visi būtų vieningi, neliktų patyčių, tačiau kartu ja siekiame unifikuoti, nepripažinti išskirtinumo, įvairių poreikių?

Čia yra ta tema, kuria kalbant man norisi verkti kiekvieną kartą… Dirbau mokykloje, kur vaikučių su įvairiais poreikiais daug. Ačiū Dievui, visi mano mokiniai išlaikė valstybinį egzaminą. Vienas iš jų gavo 16 balų, minimumą. Jis yra vaikas su specialiais poreikiais, turi dėmesio, raidos sutrikimų. Kai galvojome, kokį egzamino variantą galėtų rinktis, labai stengėsi ruoštis, lankėsi pas korepetitorę triskart per savaitę, penkias valandas per dieną mokydavosi lietuvių kalbą – ar jūs galite tai įsivaizduoti?

Mes susirinkome jo dokumentus, išrašus, rašinių pavyzdžius, nuvežėme į pedagoginę psichologinę tarnybą – mums pasiūlė dvigubai pratęsti egzamino laiką. Tai, mano galva, pasityčiojimas, nes jeigu žmogui ir taip yra dėmesio sutrikimas, ką jis nuveiks su dvigubai daugiau laiko egzaminui? Jam neleido papildomai naudotis jokia medžiaga, jo klaidas skaičiavo lygiai taip pat, kaip kitų vaikų.

Mes tiesiog imituojame, kad rūpinamės specialių poreikių žmonėmis.

Kai kalbėjau su tarnybos specialiste ir klausiau: „Na, bet kodėl? Kai iš rašysenos akivaizdu, kad vaikas disgrafikas, kodėl jūs taip jam darote?“, gavau atsakymą, kad tai yra standartinė procedūra. Mūsų švietimas serga standartizavimo liga, ir net specialiųjų poreikių vaikai yra standartizuojami.

Žinoma, mes tada labai susinervinome, mano rankos drebėjo. Vaikas norėjo laikyti valstybinį egzaminą, nes šeima neturtinga, jie neturėjo pinigų mokėti už valstybės nefinansuojamas studijas. Mokinys domėjosi istorija, ją mokėsi puikiai ir gerai išlaikė egzaminą – disleksija, disgrafija nereiškia, kad tokie mokiniai patiria sunkumų mokydamiesi visus dalykus. Šie sutrikimai yra tokie, su kuriais galima gyventi, bet mokytojai nėra aprūpinti priemonėmis, kaip su jais dirbti – daugumoje mokyklų specialusis pedagogas dirba puse etato, ateina du kartus per savaitę kelioms valandoms, jau nekalbu apie logopedą.

Tas vaikas man pasakė: „Aš vis tiek noriu laikyti valstybinį egzaminą“. Sutarėme su jo mama, kad vis tiek bandysime laikyti, nenusipiginsime – o tarnybos pareigūnė man visiškai ciniškai, ramiai pasakė: „Ką čia tėvai įsivaizduoja? Tegul eina į mokyklinį, nuo kada specialių poreikių vaikai laiko valstybinį egzaminą?“

Situacija ironiška jau vien dėl to, kad pedagoginė psichologinė tarnyba būtent ir yra institucija, turinti parengti rekomendacijas, metodikas, kaip dirbti su specialių poreikių vaikais. Iš mokytojų esu ne kartą girdėjusi, kad rekomendacijos būna bendro pobūdžio, kurias perskaitęs specialių žinių neturintis žmogus vis tiek lieka aklavietėje.

Vakarų visuomenėse žmonių su autizmo spektro sutrikimais, turinčių disleksiją, disgrafiją, raidos sutrikimų, daugėja. Kokios to priežastys, galime spekuliuoti, bet aš beveik garantuoju, kad po dvidešimties metų ar netgi dar anksčiau kiekvienas pedagogas turės būti ir specialusis pedagogas. Kai pagalvoju, kokiais tempais tokių vaikų daugėja, suprantu, kad mes esame bejėgiai nepaisant vaidinimo, kaip tvarkomės su šia situacija. Matau, kad mokytojai neturi net bazinių žinių dirbti su įvairiais vaikais.

Susiklostė tokia situacija, kad valstybė tapo mokytojų priešu, mokytojai su mokiniais ir tėvais irgi yra priešingoje barikadų pusėje. Bet kokiu atveju, sunku padaryti taip, kad valstybė taptų draugas. Hierarchija, apie kurią jūs kalbate, ir sistema, kurią kritikuoja U. Kaunaitė, veda į priešiškumą savo valstybei. Blogiausia, kas gali nutikti – kai nelieka lojalumo: NEC atlikto tyrimo duomenimis, 43 proc. aštuntokų nori emigruoti iš Lietuvos. Kodėl? Mano paaiškinimas vienas: pirmas dalykas, su kuriuo jie susiduria patys, yra mokykla, švietimo sistema. Ir jeigu ji priešiška žmogui, vaikas jaučiasi blogai, tai jam aiškus signalas: čiuožk iš čia, tu nereikalingas.

Nereikalingi švietimo sistemoje kartais sako besijaučiantys ir mokytojai, tėvai.

Taip, paskui panašiai jaučiasi doktorantai, jauni mokslininkai, asistentai. Aš niekada nepamiršiu vienos situacijos. Vilniaus licėjuje turėjome puikią biologijos mokytoją, ji mus, vienuoliktokus, nusivedė į vieną iš laboratorijų, ten dirbo doktorantūroje studijuojantis jos buvęs mokinys. Jis mus priėmė, parodė visas tas pelytes, musytes, preparatus ir centrifugas, – ir aš niekada nepamiršiu jo frazės, kurią tėškė vienuoliktokams į akis: „Čiuožkit iš čia, jūs niekam nereikalingi“.

Jūs pati po dviejų metų mokykloje irgi nusprendėte grįžti į akademinį pasaulį, studijuoti doktorantūroje?

Mano sprendimas kompleksinis. Mokykloje labai smagu dirbti, ji iš esmės kaip narkotikas: arba iškart atmeti ją, arba išsivysto priklausomybė; ir kai dabar pagalvoju, kad nenueisiu ten Rugsėjo 1-ąją, negausiu gėlių ir su dvyliktokais neanalizuosiu Škėmos, man pasidaro bloga. Atsiveria tokia tuštuma… Kita vertus, jeigu dirbi mokykloje, studijuoti doktorantūroje neišeina, o vis dėlto dar pasimokyti aš noriu.

Doktorantūros studijų irgi yra liūdna padėtis, ir dėl to paties „čiuožkit iš čia“ požiūrio turbūt dabar daugiau norinčių ir galinčių disertacijai vadovauti, negu ją rašyti.

Žmonės paprastai turi šeimą, darbą, o doktorantūra yra tarsi vyšnaitė ant torto – nors ji turėtų būti pagrindinis užsiėmimas, tikslas. Vėlgi sisteminis iškreiptumas. Pernai buvau Graikijoje, gavau stipendiją ir išvažiavau mėnesiui – įsivaizduokite, Graikija, visiškai žlunganti valstybė, ir tai sugebėjo duoti stipendijas kalbos besimokantiems žmonėms. Ten susipažinau su doktorantu iš Prinstono universiteto JAV. Jis nepretendavo į graikišką stipendiją, viską finansavo universitetas, ir dar visą tą laiką mokėjo atlyginimą. Aišku, aš suprantu, kad tai yra Prinstonas, kita vertus, Amerikoje visi moka už mokslą, bet pasijutau kaip senais blogais laikais, kai iš šaltų filologyno rūmų nueidavau į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, į užsienio kalbos paskaitas. Mes su penkiais megztiniais, varvančiomis nosimis ir violetiniais veidais, o ten visi su „Apple“ kompiuteriais ir kostiumėliais.

Panašiai pasijuntate ir pradėjusi dirbti kultūros srityje, kur už literatūros recenziją mokama mažiau nei 30 eurų? Esate kultūrinių polemikų portalo Doxa.lt komandos narė, viena iš šių metų „Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojų, rašote kultūrinėmis temomis.

8 eurus! 30 eurų yra normalus atlyginimas. Iš esmės dėl kultūros man labai pikta, bet mažiau, negu dėl švietimo. Jis yra valstybės prioritetinė sritis; kultūra, aišku, irgi, bet ji labai didele dalimi iniciatyvos reikalas, ir valstybės darbas šiuo atveju iniciatyvas palaikyti, neleisti joms užgesti. Su švietimu didesnis uždavinys, tik jie vienas be kito negali, ir man labai juokinga, kai kultūros departamentas yra atskiras nuo švietimo ir mokslo. Nes ką mes norime apšviesti, išugdyti, išmokslinti? Kultūringą visuomenę.

Kai dirbote mokykloje, galėjote palyginti dabartinius vaikus su savo karta – kokie jie? Kartais atrodo, kad programų kūrėjai, egzaminų rengėjai, švietimo sistemos strategai neprisitaiko prie pokyčių, nežino, kokie dabartiniai vaikai yra ir kaip su jais dirbti?

Pati esu priskiriama Y kartai, vadinamiesiems tūkstantmečio vaikams, o mano mokiniai jau yra Z karta. Kai dirbi su jaunais žmonėmis, ypač Z kartos, labai svarbus tiesinis ryšys: viena vertus, tu esi autoritetas, negali eiti su jais rūkyti po tiltu ir būti draugelis, kita vertus, negali būti represuojantis autoritetas. Žmonių, kurie save aukština, ši karta paprastai nemėgsta, sako – pasikėlę.

Z kartos mokiniai sunkiai skaito ilgesnės apimties tekstus, jų žodynas yra pasikeitęs. Be to, jie mažai bendrauja su tėvais – šiuolaikinių mokinių tėvai užimti žmonės, jie įjungia televizorių, paduoda išmanųjį, planšetę. Arba anksti vaikus pradeda vesti į darželį, o darželyje su jais kalbama taip, kad suprastų, maždaug 300 žodžių lygmeniu. Aš labai juntu, kad neperduodamas platesnis žodynas, yra kažkoks nutrūkimas kalbos sraute.

Man kaip filologei po truputį pradeda atrodyti, kad tos visos kartos yra tik kito žodyno ir kitos kalbos reikalas. Z kartos lietuviškų žodžių žodynas žymiai siauresnis, jie turi artimą ryšį su anglų kalba, palyginti daug gestikuliuoja: nežinau, ar tai gimsta iš žodžių trūkumo, ar iš to, kad jie prisižiūri ekspresyvių filmų herojų. Bet kokiu atveju, jų kita kalba, kiti judesiai.

Dabartiniai mokiniai turi problemų išlaikyti dėmesį, nes mes gyvename klikinimųir skrolinimo, vaizdų epochoje. Mano idealiame pasaulyje idealus literatūros vadovėlis būtų komiksas. Nes vaikai ilgo publicistinio teksto priimti nenori ir, man atrodo, jau negali, tą tekstą reikia kapoti mažesniais gabalais.

Norint sudominti skaitymu, reikėtų pradėti ne nuo vadovėlinio nuobodaus teksto, o nuo ilgesnės apimties grožinių. Teorinį tekstą pateikti kaip komiksus, piešinėlius.

Vėlesnėse klasėse, jeigu toks sudominimas sėkmingai įvyktų, būtų galima pereiti prie ilgo teksto skaitymo. Faktas tas, kad dabartiniai vaikai skaito Z raidės schema, iš pradžių teksto pradžią, tada skrolina žemyn ir perskaito jo pabaigą. Skaityti jiems jau yra darbas, dėl to literatūros mokytojo misija tampa svarbi.

Kita vertus, jeigu pažiūrėtumėte į šių metų pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo užduotis dešimtokams, pamatytumėte, kad ten buvo ne literatūros ir lietuvių kalbos žinių patikrinimas, o kažkoks pilietiškumo ugdymo vadovėlio nurašymas. Gal pagarsėsiu kaip žmogus, kuris Lietuvą griauna, bet iš tiesų esu patriotė, Lietuvą labai myliu – šiuo atveju meilė turi būti aktyvi ir reikli, ne rūtelių, darželių, žirgelių, seserėlių, mergelių garbstymas, linkčiojimas galvele autoritetui, o bandymas gyventi labai įtemptoje, keistoje situacijoje kurioje dabar esame. Ir šioje situacijoje gali padėti tiktai mąstymas savo galva, laisvė ir vidinė nepriklausomybė. Ją ugdo pavyzdys, mokytojas, žmogus, kuris stovi prieš klasę.

Jeigu nauja ministerijos siūloma pedagogų rengimo programa būtų įgyvendinta, galbūt mes judėtume teisinga linkme. Mums reikia laisvo, oraus, įdomaus mokytojo – ne nuobodaus, asmenybės reikia, desubjektyvizavimas šioje vietoje neveikia. Galvojimas, kad visi mokytojai ekspertai turi turėti edukologijos mokslų laipsnį, yra juokingas, jis bus pradėtas dalinti taip, kaip dabar dalinama mokytojų kvalifikacija. Ją reikia tobulinti, realiai, o ne fiktyviais kursais, kurie dažnai yra komedija ir pinigų plovimas.

Mokytojai irgi yra viskuo nusivylę, ciniški ir pikti, perkrauti, kitas dalykas, kai kurių kolegų kompetencija drįstu suabejoti.

Pristatant naują pedagogų rengimo programą, kalbama, kad reikėtų, jog į mokyklas ateitų daugiau žmonių iš kitų sričių, kurie galėtų tapti mokytojais, taip būtų modeliuojama įvairovė. Tik kaip jį įgyvendinti, kai nesutariama, kurie universitetai ruoš būsimus mokytojus?

Visi gina savo munduro garbę, savo įstaigą. Jeigu kažką blogai pasakai apie savo įstaigą, esi nepatogus, tą pajutau Seimo švietimo reikalų komiteto posėdyje: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius šoko ginti sistemos, nes prie egzamino temų, išklotinių prisideda ir instituto mokslininkai.

Kol mes visi aklai ginsime savo institucijas, plačiau neapsidairysime, dialogas nevyks.

Kalbėjote apie skaitančią visuomenę. Įdomu, ką mėgsta skaityti mokiniai, ar jiems iš tikrųjų atrodo pasenusios tos temos, kūriniai, kuriuos skaitė Y karta ir vyresnės, kas jiems aktualu?

Jie orientuojasi į užsienio literatūrą, tai natūralu, nes kai pasižiūriu į knygų rinką, iš karto matyti, kiek yra verstinių ir lietuviškų knygų. Su skaitančiu žmogumi, kuris jau susidomėjęs knyga, nieko nereikia daryti, tik paskatinti, kad perskaitytų ne vien „40 meilės taisyklių“, bet ir Gabriel Garcia Marquez „Meilė choleros metu“. Ir kai ima skaityti Paulo Coelho „Demonas ir panelė Prym“, parodyti, kad kitokių demonų yra John MIlton knygoje „Prarastasis rojus“, arba Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Maždaug vienuoliktoje klasėje skaitantys žmonės ima žavėtis šiuo kūriniu, M. Bulgakovu apskritai.

Vienuoliktoje, dvyliktoje klasėje mokiniams būna rusų literatūros amžius, jie yra egzistencialistai, nori Dostojevskio, Nietzsche’s, miegoti apsikabinę Camus, paskui labai tinka Škėma.

Lietuvių literatūros skaitymas labai priklauso nuo mokytojo. Man mokiniai yra sakę: „Jūs mokate gerai parduoti produktą“. Aš kalbu apie visus autorius, net tuos, kurie gal man pačiai nėra labai įdomūs, randu sau aktualių aspektų. Aišku, yra žmonių, kuriems niekas netinka, nes jie labai nemėgsta skaityti, yra žmonių, turinčių išankstinius nusistatymus, pavyzdžiui, „aš neskaitysiu tų kaimiečių“ – ir viskas, kol jie neprieis Jurgio Savickio su ironiška laikysena, kaimiečių neskaitys.

Šiaip jeigu žmonės yra atviri ir mokytojas įdeda pastangų, net ir Maironį jie visi perskaito. Turėjau mokinių, kurie nuoširdžiai žavėjosi Šatrijos Ragana. Aš pati negaliu, mirštu nuo tos Šatrijos Raganos, o jiems tai yra etalonas. Turėjau mokinių, kuriems etaloninis autorius taip ir liko Biliūnas, skaitė visus jo kūrinius ir sakė: „Mokytoja, va čia yra tikrasis jautrumas“.

Dešimtokai paprastai būna labai realistiški. Tai dramatiškas laikas, vėlyvosios paauglystės pradžia. Jie labai stipriai suaugėja, ir jeigu devintoje klasėje dar būna padraikos, baigiantis dešimtai klasei prieš tave staiga iškyla visai kitas žmogus. Dešimtokams, jei tinkamai perskaitai, labai patinka Žemaitė.

Kuo anksčiau pasiimdavau klasę, tuo greičiau atsirasdavo didesnis procentas skaitančių. Man atrodo, kiek sudomini literatūra, tiek ir turi. Literatūra nėra vien tik tauta, tėvynė ir skauduliai. Ji visu pirma žmogus, ir jeigu vaikui parodai, kaip jo vidinis pasaulis rezonuoja su tekstu, beveik pusė darbo padaryta. Tada ir žodynas turtėja, atsiranda kitokios sakinių konstrukcijos, frazės – praeina pora mėnesių, pasikeičia net kalbėjimas, gramatikos klaidų skaičius sumažėja, būna milžiniška pažanga.

Skaitymo skatinimas turi vykti nuo pirmos klasės, čia reikia empatijos, atjautos reikia kiekvieną vaiką pažinti, gal atnešti jam knygų, paskolinti ir neverkti, jeigu jas pameta. Mokytojo toks ir yra pašaukimas, ką turi, tą duodi – esi prieš tą žmogų visiškai nuogas, visiškai atviras, su visomis savo ydomis. Vyresnėms klasėms gali parodyti, kad esi silpnas, galbūt sergi, tau negera diena. Jeigu sukuri normalius santykius su mokiniais, jie kartais supras tave geriau negu kolegos.

Buvimas su mokiniais komanda, skaitymas gali lemti tai, kad Z kartos vaikams tie graikiški poezijos tekstai, kuriuos verčiate, irgi atrodys artimi?

Jiems tokie tekstai visai artimi. Yra vaikų, kurie dešimtoje klasėje perskaito visą „Iliadą“ ir „Odisėją“. Su dešimtokais šiemet labai ilgai, dvasingai analizavome Homerą, kalbėjomės apie Trojos karą, taip nusicirkinome, kad žaidėme „Bingo“ su herojų vardais. Svarbu mokytojui neužsidaryti dramblio kaulo bokšte, o Z kartos mokiniai žaismingi, jeigu sugebi mokymą pristatyti kaip žaidimą, jie džiaugiasi.

Pas mus ne mokymasis, o egzaminas yra tapęs tikslu, sistema kaip tas slibinas savo uodegą pradeda ryti. Vienuoliktoje, dvyliktoje klasėje vaikams prasideda depresijos metai, nes tai yra nebe mokymasis, o ruošimasis egzaminui, darymas to, ko reikia pagal jo reikalavimus, nors taip anaiptol neturėtų būti. Pirmiausia turėtų būti įgyvendinama programa, ir tada kuriamos egzamino užduotys. Egzaminas turėtų būti paskutinė veiksmo grandis, išbandymas, į kurį eini ramus, nusiteikęs parodyti geriausia, ką tu gali. Dabar tai yra didysis tikslas, todėl klesti korepetitoriai, kuriais dirba žmonės, taisantys lenteles – ir jie moko rašyti pagal jas. Mes patenkame į tokį, kaip italai sako, circulo vicioso, ydingąjį ratą, ir viskas.

Older posts Newer posts

© 2024 kur tekstas

Draugai Glomi — Up ↑