Per karantiną išpuldavo nemiga, atsibusdavau ir prisimerkusi nuo ekrano šviesos į telefoną rašydavau nei tai eilėraščius, nei tai peraugusius haiku. Kelias savaites vienintelis žmogus, kurį galėjau apkabinti, buvo mano vyras. Artimieji liko toli, vaikystės pavasario pievos, kurių buvimą kasmet pasitikrinu, irgi. Rašiau sau tokius apkramtytus atminties atodūsius prieš miegą. Nesušukuotus ir naivokus, tinkamus nemigai pasūpuot. Sakiau sau, kad gana bus, kai vėl žmones ir vietas pamatysiu, ir buvo. Bet vienas vakar vis tiek atėjo. Sudėjau visus čia, galima patogiai nusileist iki to paskutinio. Šuo buvo vardu Dingis.
*
Gulbinėlis
Taip vadinas tas ežeras
Taip vadinas žmogelis
Kur parėjo nekviestas
Ir parėjęs susirangė į ežią
Jo galvoj ilsėjos
Didelis miestas
*
Moterytės ant kranto
Ak tikrai
Čia tiktai
Susivėlusios švendrės
Iki upės
Dar keli kibirai
Juosvo liūdesio
Du baikštūs narai
Vakarą nuneša
*
Ant lieptelio
Šlapiai išgulėta žymė
Kaip liesutė
Debesies be lietaus
Vėlė
*
Vario šaltinis
Po stirnų kojomis
Siūlas priešaušrio saulės
Į vandenį puola
Vėjo raibuliai
Per užuolaidą bėga
O mano stirnos
Stiebias į miegą
*
Šalpusnio plaukeliai
Ir juose vabalėlis
Kas dviračiu mina pro šalį
Neužkliudę prarieda
*
Irisas
Purtosi rasą
Nutirpęs visas
Ir basos kojos į žolę
Panyra lėtai
Lyg nenorėdama
Tavo diena
Į šilumą ritas
Patylėdama
Ten kur turi praeiti
Naktinės pamainos
Šešėliai
*
O pavasario vėjai
Mes kaukes ant pusveidžių dėvim
Ateikit rytoj
*
Krapų skonis ar blakių
Avietinis dangus žada lietų
Ir gal už šitos tvoros
Rytojaus nebus
Bet dar palaukim
Labai neskubėkim
Nes pro šalį
Viltingai praeina
Džiūstančiom malkom
Prakvipęs žmogus
*
Raunamo ajero aitrą
Rūkas pagavęs išlydo
Mes su mama vandeny
Įbridusios tirpstam
Reiks dar pareiti
Ir ajerą bliūdan pamerkti
Bet dabar toks šiltumas užliejęs
Bandom jo atsigerti
*
Vištakojai
Tie žolių kareivėliai
Kad ir kaip juos stebėčiau
Triskart per dieną paauga
*
Į juodą vandenį
ievos šakos panyra
O juoduma ta
Apgaulę tyrą
Slepia kaip
Stebinčią akį
Ir mano kojos
Ir mano rankos
Dyla
Su mėnuliu
Brendant
Į juodą vandenį
*
Avių vilnos
Išdrikusios bliūde žolėj
Išmirkusios
Visai nebaltos
O mano dienos
Pro sietą pabirę grūdai
Žali agrastai
Nevalgomos
*
Kibiras pilnas
Nakties
Iš šulinio dugno
Prieš nešant namo
Nupilt
Žolėj varlė
Sujuda
*
Lelijų karūnos ugninės
Pro žoles ir pro langą
Akis tos spalvos neatsigina
Į sapną nusineša
*
Kregždės lizdas
Ant plytos
Iš nieko lipdytas
Pilnas kvartalas naujų
*
Sklaidau aukštą žolę
Pamečiau
Lakinio batuko
Kaspinėlį
O gailestingumo
Rasa per rankas
Tuščiom
Iš bažnyčios
Parėjom
*
Paparčiai
Išauga iš mylimo žvilgsnio
Ir nirčiai
Kimba į taką
Vis mažiau jo
Bėgant į daržą
Vis arčiau
Žalias vakaras
*
Suvyniok
Popiečio miego čiužinį
Raudonais dryžiais
Saulės nubalintą
Nepalik
Pievoje gulinčio
Į namus parskrist
Reikia kamanei
*
Vapsvų lizdas
Kaip klausimo gausmas
Į nieką daugiau
Negali žiūrėti
*
Paryčiais
išsiliejo pieno kaniukas
ant dobilų rūko vilna
pasidėjus kraselę
sėda melžti apsukus
tavo dieną – spalvotą skarelę
apie galvą
ir mišką ir kelią
*
Dviračio ratas
praskiria balą
lietaus burbulai skyla per pusę
po skardiniu stogeliu kioskelio
trys lietpalčiai ir musė
*
Pašte varvantys lietpalčiai
kvepia žaliais vandenim
jie dar tykiai banguoja
nyra gilyn
Kaip atšalo!
sako moteris pirma eilėj
jos žodžiai salsvi
nuo pašto ženklo klijų
plūdena lipa rankove
Tuoj išeis autobusas!
lieka kabėt
virvele parištas tušinukas
ant durų rankenų
ežero lieka
*
Saulė daug arčiau
susirangius ant šuns būdos stogo
įsiūta skardoje
po mano kojomis
dalinamės viena rieke duonos
pagauna ore
savo dalį ir uodą
didelis vidurdienio kalnas
pareina apkibęs šienu
