Irdamos ir nykdamos senos knygos pakvimpa vanilinu, karčiųjų migdolų kauliukų eteriu. Aš noriu kvepėti kaip sena Reformacijos knyga, tu gali apsisiausti seno kompiuterio kvapu, ir mūsų pasimatymas bus vykęs. Nekvepėsiu kaip tarybiniai drąsiųjų keliai, dulkėmis, pelėsiu, perdžiūvusiu popieriumi, duksliais kilimais ir lakuotų bibliotekų lentynų oru. Aš maištinga knyga, man reikia ambros, balzamų, pipirų, amareto aromatų, ir dulkės, kylančios nuo mano puslapių, gali dvelkti muskusu ar liepžiedžiais.

Rafinuotai apsiuostyti pakilo noras po apsilankymo Mažvydo bibliotekoje, kur mums, paprastiems skaitytojams, pažadėjo išaiškinti ir iš buteliuko paleisti Reformacijos kvapą. Iš pradžių uostėme kelių šimtų metų senumo knygas, bandėme suprasti, kas sudaro tą odos, pageltusių puslapių, gintaro dvelksmo magiją. Paprastai tokios knygos uždarytos stikliniuose narvuose, o štai čia – prikiši nosį prie puslapių, pajuokauji, ar neliko ten kokios maro sporos, mėgini atspėti kvapo tonus.

Juslinis pasaulio patyrimas miestiečiui dabar labiau susijęs su vaizdu, garsu, o lytėjimas ir uoslė atsigauna nebent piknikuose ant žolės aikštėse arba parfumerių, dizainerių renginiuose. Ir jei Reformacija, kaip Mažvyde pasakojo kvapų meno grupės ekspertai, buvo panaši į molingos vokiečių žemės, laužų, dūmų, nykstančių iš šventorių smilkalų, naujų prieskonių, sieros šiukšlynuose, popieriaus, pipirų, muskuso kvapų sumuštinį, tai kokie kvapai apibūdintų dabartinį laiką? Gal kas nors sukurs seno kompiuterio ir naujų telefonų kvapus, pasakodami dabartinių mūsų istorijas?

Kvapmenis iš Reformacijos laikų, kasdami istorijos klodus, aiškindamiesi žmonių buitį, pagrindines veiklas, ieškodami peno nosims senuose raštuose (vien pasakojimas, kad to meto miestams būdingas vienas malonus kvapas ir dvidešimt su juo besipjaunančių bjaurių, ko vertas!), patys uostydami bibliotekose saugomus rankraščius, kvapų meno grupės „Hortus apertus“ žmonės galiausiai susidėliojo planą, kurios kvapų esencijos jai tiktų. Istorine parfumerija besidomintys kvapų tyrinėtojai ir kūrėjai, mokslininkai Laimė Kiškūnė, Kazimieras Seibutis, Jurga Katakinaitė-Jakubauskienė, Reda Valentinavičienė parodai „Maištaujančios knygos“ sukūrė aromatinę kompoziciją – savotišką pasakojimą kvapu apie Reformaciją ir knygas.

Senos knygos kvepia taip skaniai tikriausiai todėl, kad jose susijungia daug natūralių medžiagų, ir gal dėl to, jog, priešingai nei naujų puslapių, senųjų atvertimas dvelkia savotiška prabanga. Juk pasitaiko senų kvapų, nuo kurių nosį suki, ir senų, kurių irstančiame audinyje dar išlikęs saldumo, stiprios ir malonios substancijos – smilkalo ar sako, muskuso, ambros ar gintaro, gobeleno, seno medžio ir vėjo, sidabrinių peilių, židinio, džiovintų rožių, našlaičių aromatas.

Išnarstyti seno leidinio kvapą į atskirų natų karoliukus ir vėl juos sujungti į vėrinį – lyg ir tokį patį, lyg ir kitokį, pasakojant istoriją, tikriausiai panašu į mėginimus atkurti suirusius audinius, išblukusius paveikslus.

L. Kiškūnės tyrinėjimai sako, kad senos knygos kvepia:

abrikosų, karčiųjų migdolų kauliukais (o mano nosis užuodė vien amaretą, galvoje prikurdama istorijų, kokios saldžios būdavo net bažnytinės knygos, ir koks klaikiai kvailas tas saldumas, sumišęs su laužų dūmais);

ambriniais balzamais, pavyzdžiui, dūmu, vanile, bičių pikiu dvelkiančiu Peru balzamu (man bičių pikis viską nustelbė);

vanile, nes irstant knygoms susidaro vanilinas;

arbatos kvapais, be to, susidaro 2-etilheksanolis, mažais kiekiais jo randama slyvose, obuoliuose, abrikosuose, taigi galima jausti ir džiovintų vaisių tonus (stipri juodoji arbata be cukraus – štai koks aromatas įsigraužė man į nosį; gal buvo ir šiek tiek džiovintos slyvos);

dulkėmis, žeme;

pipirų, metalo, vaistų gūsiais (ryškiausiai jusles šokdino pipiriškumas, pereinantis į lengvą vaistinės kvapą – mano mama vaistininkė, ir kaskart, užėjusi į jos darbą, pajusdavau tą vienomis dienomis stipresnį, kitomis silpnesnį sausą „tabletinį“ dvelksmą, kartais pereinantį į minkštus sirupų aromatus).

Pauostėme ingredientus po vieną, vėliau gavome „paragauti“ kvapo, kuriame visi susijungia, atkartodami maištingas knygas reformatores. Ir gintaras, ir ambros, kedro, bičių pikio gaisai, galiausiai sąmonėje sukuriantys sirupo nuo kosulio – kažkurio iš tų skaniųjų – prisiminimą; ir aš jau noriu kvepėti kaip Reformacijos knyga. Bent iš pradžių, kai tas sukurtas kvapas toks ryškus, elegantiškas, prabangus, nes po paros jis darosi vis labiau panašus į tai, ką ir turėjo atvaizduoti – seną knygą. Tik ši knyga – ne sukaustytoji, ne libri catenati, pririšta žiedų nareliais prie pakylos, ji gudriai ir elegantiškai maištauja kutendama jusles, užmirštamas tuomet, kai nevartai puslapių ir spoksai į po stikliniais gaubtais uždarytus stebuklus.

Mielai eičiau į dirbtuves, kurios padėtų man sukurti vaikystės knygų kvapą. Viena iš natų galbūt būtų irisų – saldainių, sovietinė vaikystė įnoringomis gėlėmis nedvelkia, – kita siųstų užuominą apie sąsiuvinius žaliais viršeliais su daugybos lentele ant nugarėlės, šie kvepėjo daug kartų perdirbtu popieriumi, kandimis. O jei tai būtų naujų žurnalų kvapu pasakojama istorija, veikiausiai dvelktų terpentinu, metalo ir kalėdinių girliandų blizgučių kvapsniais. O kaip sukurti kvapą 95-iesiems? Gal tai – stiprus sunokusio banano kvapas?

Sujungus tokį „popsinį“ kvapą su ambriniu Peru balzamu, muskusu ir vinilinės plokštelės aromatu, tikriausiai išeitų David Bowie.