Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia.
Penktokė Aiva kaip ką tik atsiradęs apgamas, kurį su nuostaba vis tyrinėji pirmas dienas, o paskui pamiršti. Su ja ramu sėdėti išplėštoje skydinėje, kol pro šalį eina ir eina protestuotojai, šįkart – Sosnovskio Barščių Taikos Frontas (SBTF). Priklausomi nuo preparatų iš augalo sulčių, draugingi ir greiti pakeliui pasitaikiusius daiktus ar žmones mainyti į produktus ir paslaugas su vietiniais ūkininkais.
Aivos tėvai Anglijoje, pačiame skyrybų įkarštyje, seneliai Kretingoje, šoke. Giminė nesėkmingai užvertė Ekstremalių situacijų komisiją, Keleivių pervežimo grupę ir krūvą institucijų skundais dėl galimos nesaugios aplinkos vaikui. Sodybos teritorijoje už ją atsako Romualdas, šioje buvusioje skydinėje, dydžio kaip tik dviem žmonėms – aš.
Pati Aiva niekuo nesiskundžia, tik per šias dienas ilgėjosi savo elektrinio paspirtuko – sodyboje juo aplėktų daugiau nei su senu dviračiu, kurį atvežė Romualdo žmona. Vaikai skraido tais dviračiais, vežiodami smulkius siuntinukus, maistą darbininkams, vykdo lankininkų pavedimus stebėti aplinką. Aivai teko prie jų prisidėti, nes sodyboje kiekvienas turi dirbti. Kartais vaikai šaiposi iš jos rankos, keliskart užtikau mergaitę įlindusią į jazminų krūmą už savo namelio, apsikabinusią uodega dulkes plakantį Rokį. Bet Aiva niekam nesiskundžia, ir Linuko mama, pajutusi atsakomybės dūrį, kol mažieji dviratininkai pietauja, visų dviračius, pačios Aivos irgi, suriša vienu neišpainiojamu vielos mazgu. Spręsdami mazgo problemą, vaikai susidraugauja.
Dviratis svarbus Aivos istorijoje. Mindama jį, mergaitė sugebėjo pirmoji pranešti apie Sosnovskio Barščių giraitėje paklydusius stovyklos draugus Giruliuose. Vairavo viena ranka.
Dviratį į bagažinę įsimetė ir Anatolijus, jaunuolis su akiniais, išvažiavęs ieškoti, kam grąžinti pasiskolintą džetą, su kuria į Romualdo valdas parvežė sužeistą Nojų. Po paros mūsų mikriuko komitetas, valandą prastovėjęs prie Romualdo namo, stebimas lankininkų ir dar kelių apsaugos vyrais pasivadinusių žmonių, išsireikalavo organizuoti jo paiešką. Dygtelėtas kaltės Nojus pasisiūlė kelis mūsiškius priimti į savo darbo džipą, Romualdas Antrasis šoko ant motociklo – va, ir visa komanda. Džipu dar važiavo mikriuko vairuotojas, Raimis, aš, Aiva ir šuo, išmokęs Anatolijų surasti bet kurioje sodybos vietoje.
Mums puikiai ėjosi. Greitai suradome tas vietas, kuriose žvejojo ir klaidžiojo visi trys vyrukai. Tikrindami apylinkes, aptikome Kailio pavėsinę, ten jis laikė jaunuolio dviratį. Raimis sugriebė į nagą peilio nespėjusį išsitraukti vyrioką, užlaužė rankas, ištvėręs nosį laužiantį dvoką – taip sužinojome, kad Anatolijus dviratį pats paliko, išgavo pažadą pranešti Romualdo žmonėms, jei negrįžtų po paros.
– A trys praėjo, a tikra? – muistėsi Kailis, kol vyrai grūdo jį į džipą.
– Prisisprogai! – spjaudėsi Raimis, išspardęs pavėsinėje kažkokius puodus, nuo kurių trenkė žolėmis ir spiritu.
Aiva sutiko paskolinti šunį, sutiko likti su manimi ir mikriuko vairuotoju pavėsinėje, kol jie patyrinės apylinkes. Pripratusi laukti – mamos ir tėčio iš darbo, pagerėjimo ligoninėje, kelionių pas senelius ir atgal pabaigos.
– Gaila, kad močiutė beveik neleidžia nuotykių, – atsiduso, net nosimi prisiplojusi prie polietilenu aptraukto pavėsinės langelio.
Programėlė „Mano aplinka“, rodanti orus, taršą, vėjo kryptį ir greitį, alergenų tankį, įspėjo apie lengvą žiedadulkių gūsį netoliese, tad trumpam užsidarėme.