Jos sėdi restorane, abiem per –iasdešimt, ir visa Gedimino prospekto atkarpa dabar jų žvilgsniams priklauso.

Žmonių nedaug, kvepalų nektaro priviliotas padavėjas, persisotinęs „Viešbutis Budapeštas“ manierų, kiek kryptelėjusia nuo kurso varlyte, atskrieja su lėkštėmis ir švelniai žiūri į sukeltas moterų šukuosenas.

– Ikra su blyneliais, nes ten yra omega-3. Aš tiesiog mirštu, kabinu šaukštais! – jaunesnioji mėgaujasi teatrališkais mostais, burėmis išsiskleidžia palaidinės rankovės – žieduotais įdegusiais pirštais baksteli nuotrauką telefone. – Sūnus pasakė: mamyte, tie blyneliai turi būti maži.

Linkteli lydytu nužydėjusios pienės sidabru virstanti kita galva. Rankos virtę neramiais driežais, pirštai tai apsiveja įrankius, tai pašo servetėlę, tik tariami žodžiai reti ir lėti – tarsi visus dar likusius pranešimus būtų patikėta išsakyti vien neklusniais judesiais. Sako: jis subtilus, kaipgi kitaip.

O jaunesnioji energingai šį tą stumdo lėkštėje, taisosi medaus spalvos garbanas, sugalvoja pozuoti asmenukei. Netyčia per stipriai patraukia kėdę, nuo lėkštės barkštelėjusi nuslysta šakutė – garsą užgožia netramdomas juokas. Sėdėdama nugara į jas, vis tiek stebiu stiklinėje sienoje atsispindinčias šypsenas, mostus, spalvas, kai lyg saulėje mirgančiais žvynais angis nuo kaklo slysta sidabru sužvilgęs šalikėlis. Drąsiai galima būtų žiūrėti į tą besisunkiantį iš žmogaus širdies džiaugsmą, gal kiek naivoką ar nepatogų, kai paaugliškai krykštauja vyresnė moteris dideliame ekrane, neįgarsintą, ir vis tiek pajusti virpėjimą, apimantį prieš prasidedant norui šokti.

Parketu slysteli rimta padavėja, labiau primenanti draudimo agentę.

– Gražuole mergaite, gladiolus patraukit, – prašo iškeldama telefoną ir rikiuodama naują kompoziciją.

Ietimis į lubas lekiantys kardeliai, mūsų nerimo ruduo eina į frontą. Pienės galva galėjo kurį nors iš tų rudenų praleisti žeminėje kartu su lūpas kramtančiais suaugusiais. Bet jai gražu sėdėti restorane, neprisiminti, sunerti rankas – driežus, kai padavėjas abi vadina „mergaitėmis“.

– Pakepta kepenėlė, viešpatie, kaip skanu! – džiaugsmingoji užsidengia burną ranka, žiedas barkšteli į dantis. – Aš tau salotas su avokadu paėmiau, nes tau labai sveika.

Viešpatie, kaip sveika. Viešpatie, gera turėti dantis ir juos į ką nors suleisti, net jei rankose ir kojose jėgos nebėra – dantimis dar esi įsikibęs savęs.