Viskas gali atrodyti labai paprasta ir sudėtinga vienu metu. Ir todėl aš mėgstu pasakoti „mažas“ istorijas, nes nuo jų prasideda vilties ir meilės visuomenė, kad ir kaip naiviai skambėtų. Užtenka vienos šeimos, budinčios vietoje mamos ir tėvo tada, kai kažkieno vaikui apsiverčia pasaulis, atsiliepiančios į skambutį kino teatre, šokančios į automobilį ir važiuojančios. Ir net jei ta šeima padaro pertrauką, užtenka žinoti, kad tokia buvo, galų gale, tokių visada bus, bent viena. Kai rašiau šį tekstą Alfa.lt portalui, džiaugiausi pasikalbėjusi su labai geru, dosnios širdies, atkakliu savo pasirinkimuose žmogumi. 

Budinčiais globėjais tapusiai šeimai didžiausias iššūkis – išsiskyrimas su vaiku

Skambutis sėdint kino teatre, kad reikia priglausti iš nesaugios aplinkos paimtą ketverių metų berniuką, pusmetis gyvenimo kartu ir skaudus išsiskyrimas jam grįžus pas mamą. Budinčiais globėjais, kurių Lietuvoje paruošta tik keliolika, tapusi kauniečių Jurgitos ir Tomo Makarevičių šeima patyrė, kad iššūkiu tampa ne tiek reikalavimas visą parą būti pasiruošus priimti krizės ištiktą vaiką, kiek prisirišimas prie jo. Budinčių globėjų šeimoje bent vienas narys turėtų nedirbti, galėti priimti kūdikį ar vaiką iki dešimties metų, susitaikyti su dar tik kuriamu teisiniu reglamentavimu ir kol kas nedideliu atlygiu.

Po išsiskyrimo su globotiniu – pertrauka nuraminti jausmus

Du vaikus auginančių kauniečių gyvenimą pakeitė reklama internete, kviečianti žmones laikinai į savo namus priimti be tėvų globos likusius vaikus. Sutuoktiniai nusprendė pabandyti, išklausė mėnesio kursus Kauno vaikų gerovės centre „Pastogė“, sulaukė specialisto apsilankymo namuose ir tapo vienais iš devynių pernai paruoštų budinčių globėjų. Po mėnesio laukimo sėdėdami kino teatre išgirdo telefono skambutį: reikėjo per valandą apsispręsti, ar sutinka priglausti iš nesaugių namų, kur girtavo suaugusieji, paimtą berniuką. Abu nesudvejojo, šoko į automobilį. Netrukus J. Makarevičienės kaklą apsivijo keturmečio rankos – vaikas pareiškė, kad važiuos kartu.

Apie ką tik iš grėsmingos aplinkos paimtą vaiką, kuriam reikia laikinos globos, šeima iš pradžių nieko nežinojo. Tik palaipsniui aiškėjo detalės apie naujojo šeimos nario gyvenimą, teko jį mokyti elementarių elgesio taisyklių, supratimo, kad suaugusieji su vaiku gali bendrauti ne vien smurto kalba. Sulaukęs penktojo gimtadienio, berniukas pirmą kartą patyrė, ką reiškia jį švęsti.

Globojamą vaiką savaip priėmė ir sutuoktinių vaikai – dabar vienuoliktus metus einančiai dukrai iš pradžių nebuvo lengva susitaikyti, kad į šeimą atėjo ne mergaitė, o itin judrus berniukas. Prie jo labai prisirišo Makarevičių sūnus, beveik globojamo vaiko bendraamžis. Nors jis žinojo, kad trečiasis šeimos narys pabus laikinai, išsiskyrimas tapo skausmingu išbandymu.

Šiuo metu budintys globėjai dalyvavimą programoje sustabdė, tačiau pertrauka veikiausiai bus laikina, kol šiek tiek ūgtelės jaunėlis. „Išėjome iš programos psichologiškai pavargę, bet noras padėti niekur nedingo. Jautiesi šiek tiek plėšomas, lyg ir nori, ir šiek tiek baisu, nes jau žinai, kas tavęs gali laukti, – atvirai kalbėjo J. Makarevičienė. – Negaliu teigti, kad padarėme klaidą, nes mūsų šeima sutvirtėjo: ir santykiai su vyru, ir vienas kito palaikymas, tarp dukros ir sūnaus atsirado dar stipresnis ryšys, jie išmoko vienas kitą išklausyti, suprasti, užjausti, padėti. Kaip šeima mes ne tik daug atidavėme, bet ir labai daug gavome.“

Vaikų darželio auklėtoja dirbančiai globėjų projekte dalyvavusiai moteriai pravertė darbo su vaikais žinios, psichologinis pasirengimas, „Pastogės“ specialistų konsultacijos. Kai tapdavo sunkiau susidoroti su iššūkiais, skambindavo kitiems budintiems globėjams pasitarti, kartą per mėnesį susitikdavo su panašios patirties turinčiais žmonėmis pasikalbėti dėl įvairių situacijų. „Dirbu su vaikais, esu turėjusi psichologijos paskaitų. Tačiau vaikai iš socialinės rizikos grupių yra kitokie. Žinojau, kad bus nelengva, bet buvo šiek tiek sunkiau“, – vien rožinėmis spalvomis globos nepiešė J. Makarevičienė.

Budinčių globėjų rengimas, nusižiūrėtas iš Vakarų šalių, Lietuvoje dar tik eksperimentinis projektas. Todėl jame dalyvavusi moteris mato, kad praverstų didesnis lankstumas: galimybė tokiais globėjais tapti ne vien šeimoms, kuriose vienas narių nedirba. Kalbėdamasi su kitais budinčiais globėjais ar norinčiais jais tapti, ji susidarė vaizdą, kad jeigu būtų galima rinktis vaiko amžių, prisijungtų ir šeimos, kur vyras ir žmona dirba, – jie galėtų globoti didesnius, į darželį, mokyklą galinčius eiti vaikus.

Nelengvas globėjams dažnai būna ir ryšys su biologiniais priglausto vaiko tėvais. Budintys globėjai turi sudaryti sąlygas vaikui jį palaikyti. Sunkiausia visiems ištverti nežinomybę, ar vaikas grįš pas juos, ir kada tai įvyks. „Kadangi praktiškai iki paskutinės minutės buvo neaiški situacija dėl mamos, ir vaikas, ir mes gyvenome nežinioje. Situacija galėjo pakrypti tiek į vieną, tiek į kitą pusę, vaikui buvo daug streso ir nerimo, o tas visas stresas kartais pasireikšdavo negatyviu elgesiu“, – pasakojo J. Makarevičienė, kuri yra patyrusi, kai berniuko mama į globėjus reagavo priešiškai.

Dabar šis gyvena su mama, o su savo laikina šeima palaiko ryšį. Išsiskyrimas buvo sunkus visiems. „Mūsų pačių sūnus dar pakankamai mažas, išsiskyrimas buvo jam sudėtingas – iki šios dienos klausia, kada atvažiuos. Prisirišome, buvo sunku psichologiškai. Man irgi nebuvo lengva, kalbėjausi su psichologe“, – sakė budinti globėja.

Po pertraukos jos šeima tikisi ir vėl įsilieti į vaikams laikiną prieglobstį suteikiančių globėjų gretas.

Visas straipsnis – Alfa.lt portale.