Tag: izoliacija

Reportažai iš karantino. Cenzūra ir priverstinė izoliacija!

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia,  IV dalies tekstas čia. V dalis publikuota čia. VI dalį skaitykite čia. VII dalis – čia. 

Penktadienį po daugiau nei penkerių metų darbo pirmą kartą patyriau bandymą jėga sutrukdyti žurnalistiniam darbui. Straipsnių ciklas „Reportažai iš karantino“ naujienų portale naujienos.lt baigtas. Kaip ir mano darbas šioje redakcijoje.

Izoliacija

Dūmai į akis, užsikosėju. Ant sodybos sunkia antklode užkritęs lietus dusina ugnį. Kas vakarą gaunu du krepšius malkų židiniui, man atneša telefoną paskambinti. Mano telefonai, kompiuteris konfiskuoti. Jie sako – laikinai apribotas naudojimasis elektroniniais prietaisais. Dėl saugumo.

Po Linuko sukelto gaisro ir už bausmę skirto žygio rinkti barščių šiltnamyje syvų naminukei berniuko tėvai atsisakė toliau stiprinti „Romu“ apsaugos sistemas, o Romualdas straipsniams apie savo imperiją įvedė karantiną. Lankininkai nenoromis iškrėtė mano daiktus, surinko elektroninius prietaisus. Ketvirtą ryto įgrūdo į mašiną ir išvežė kažkur už Molėtų.

Aš mediniame sodų bendrijos „Auksinis ūsas“ namelyje su skardiniu vėtrungės gaideliu, siaura riekė miško skiria jį nuo ežero. Link jo galiu nueiti, pastovėti ant tiltelio. Namelis prieš dvidešimt metų buvo ryškiai geltonas, dabar dažai pablukę, medinės lentos apšerpetojusios, su kerpių taškeliais. Virtuvės langas į žvyruotą keliuką, pusiau užkėstas senos vyšnios, toje virtuvėje nėra kur apsisukti – viryklė, mėlynai geltonų gėlių dėmėmis nutaškyta klijuote aptrauktas stalelio kvadratas. Vieno žmogaus dydžio veranda, kairėje krėslas, dešinėje – krūva pailgų medinių dėžių pomidorams daiginti. Kambarys su išskleidžiama sofa priešais židinį, spinta, nukrauta molinėmis vazelėmis. Du kišeniniai miegamieji antrame aukšte, balkonėlis, apačioje terasa. Šis perpučiamas sodo namelis negali apsispręsti, ar jis gyvenamas, ar jau nelabai. Vasaros pabaigos naktys neįprastai atvėso, tamsa už durų vis anksčiau pajuosta.

Jau dvi savaites mano maršrutas nesikeičia. Atveriu duris iš kambario, vėjas nuo ežero lenda į jas, ir jeigu dar atidarau verandą, skersvėjis išpučia visus sapnų voratinklius. Įšoku į aulinius, užsisegu ant riešo mano vietos duomenis nuolat perduodantį, pokalbius įrašantį laikrodį, aplenkdama miško kraštelį, einu nuo lieptelio pasidairyti. Tada į dešinę, takeliu pro sukumpusius nuo senatvės medžius, skaičiuodama prieplaukas, valtis, katinus. Vėl atgal, į miško riekę, ypač jei palijo ir kvepia grybais. Su kitais grybautojais galiu tik sveikintis. Kiek ten to miško – medžius tuoj vardais vadinsiu. Grįžtu, einu gamintis pusryčių. Skaitau. Žiūriu į ežerą. Iššluoju iš terasos lapus, spyglius, smulkius vabalėlius. Išsivalau židinį. Atsinešu malkų. Redaguoju tekstus „Romu“ profiliuose socialiniuose tinkluose. Natūralus gyvenimas ūkyje. Kyla noras parašyt – autoritarizmas. Administratorius nepatvirtins. Einu takeliu aplink ežerą. Rankomis kriauklėje skalbiu drabužius, pritaškau, valau. Skaitau. Perskaitytą knygą nešu į sodų bendrijos gilumoje raudonai šviečiantį knygų namelį. Pasisveikinu su keliais sodininkais, kalbėtis negalima. Užsuku į krautuvėlę, jos savininkė Romualdo giminaitė, stebi, ar nekalbinsiu kitų pirkėjų. Sukemšu pirkinius į lentynas, šaldytuvą. Klausau radijo. Pietūs. Nusnūstu. Vėl einu į mišką. Skaitau, rašau, dainuoju, išmetu taro kortas. Ateina vietinė niekieno katė. Dalinuosi dešra. Vakarėjant palydi į mišką.

Rizika

Trečiadienį, rodos, tai trečiadienis, einu prie lieptelio pasitikti kylančio mėnulio. Ežeras išspjauna bangas ir sulinkusį žveją, jam iš paskos seka berniukas, įsitvėręs irklų. Pirmi pasisveikina, parodo kelias kibire besiplakančias kuojas. Paprašau paskolinti telefoną paskambinti vyrui, mano išsikrovė. Duoda. Galvoja, esu karantino turistė. Tik va šitam ruože internetas dingsta, o skambint galite. Man to ir reikia, rizikuoju.

Mums dar neatsitokėjus nuo Barysos šiltnamio bausmės ir tazerių, iš Mobilios pervežimo grupės, neatlaikę krūvių, išėjo dvidešimt žmonių. Sveikatos apsaugos ministras pareiškė nepasitikėjimą grupės vadovu, Seimo narių grupė susiruošė ministro interpeliacijai, o premjeras viešai pareiškė, kad grupės veiklą reikėtų peržiūrėti. Šitoje košėje Mobiliai pervežimo grupei sugedusio mikriuko keleiviai tapo nereikalingu druskos žiupsniu. Gavome pranešimus, kad liktume sodyboje mažiausiai dvi savaites, paskui laiką pratęsė dar vienai. Jau įžiūrėjome savo kalendoriuose rudens pradžią. Dėl sausros barščių žiedadulkių audros tapo beveik kasdieniu reiškiniu, kas kelios dienos būdavo uždaromi atskiri rajonai, gyvenvietės, miestų dalys. Mikriuką galiausiai pataisė, vairuotojas Algelis galėjo grįžti iš neįvykdyto pervežimo, bet užsispyrė likti, kol visi galėsim palikti sodybą.

Portalo naujienos.lt redakciją perpirko nauji akcininkai, per tris dienas įvyko restruktūrizacija ir optimizacija.

Trečią užkardymo sodyboje dieną motociklu atbirbė uždusęs lankininkas Romualdas Antrasis. Man skambino. Atsiliepusi į vaizdo skambutį pamačiau naująjį akcininką – keturiasdešimtmetį trumpai kirptą vyruką, kostiumą dėvintį kaip treningą.

– Mums jūs per brangi. Išmokėsime kompensacijas. Rašykite reportažus į blogą, aš mielai tapsiu patreonu, – sududeno.

Ant jo darbo stalo – mergaitės barščių syvų nudegintu kairiu žandu nuotrauka.

Paskambinau Lietuvos žurnalistų sąjungai.

– Normaliomis sąlygomis, – sublyksėjo akiniais moteris kostiumas, – tie „Romu“ gautų įspėjimą ir baudą už trukdymą žurnalistui atlikti savo darbą. Bet jūs jau nebe žurnalistė. O mes apskritai stabdome veiklą.

Pasekmės

Vakarais dviračiu su prie bagažinės pritaisyta pintine atmina Romualdo žmona. Atveža švarių rankšluosčių ar patalynę, valymo priemonių, kaukių, pirštinių, žolelių arbatos, pyrago. Aš jos neragauju, užsiplikau kavos. Kol atmina, kasa išsidraiko ant pečių, žandai užsidega. Atrakina sandėliuką ir prikrauna krepšį arba du malkų – niekada neduoda rakto, tai pamoka. Iš miško atsitempiu vieną kitą sausuolį, ugnies traškėjimas užgožia garsus, kurių nenoriu atpažinti. Pamestų ir barščių nuplikytų šunų ūkavimą. Gailų paukščio riksmą. Vienišą šūvį. Mūsų sodo bendrija rami, sakė man, saugi kaimynystė, bet aplink – na, visko pasitaiko.

Kartais neatsisako pasiūlytos kavos. Džiaugiuosi jos draugija, nes tai visai kas kita nei niūniuoti pačiai sau, nei klausytis radijo. Džiaugiuosi iki tam tikros ribos.

– Prisirašei, mergaite, – sako ji man vieną vakarą, kai tarp arbatos gurkšnių, taip, iš nuobodulio išbandžiau ir arbatą, klausiu – ar seniai šis sodo namelis naudojamas imperijos nepritapėlių izoliacijai. – Tai priimk pasekmes.

Atsidavusi žmona, mama, „Romu“ valdžios ranka? Sunku patikėti tokiu žmogumi, kuris vienu metu sugeba likti aikštėje ir užkulisiuose.

Kasdien skambinu vyrui, tėvams, kartais draugėms. Po dešimt minučių. Atsakyti tų skambučių negali. Vyras izoliacijoje – darbe užklupo barščių žiedadulkių audra, perspėjimo sistemos suveikė per vėlai. Draudimas kompensuos, bet gulėti ištinus ir ryti vaistus nuo alergijos ne pats linksmiausias užsiėmimas.

Jei neredaguočiau tekstų apie imperijos teikiamas paslaugas, vis tiek negalėčiau iš čia dingti. Išsiųstų į darbininkų baraką. Romualdas tokį neatsakomą pasiūlymą iškošė lankininkams grūdant mane į mašiną. Tekstams turiu kompiuterį su vidiniais bendravimo kanalais. Juo mane pasiekia Romualdo ir žmonos nurodymai, „Romu“ socialinių tinklų administratorės žinutės.

– Priimk pasekmes, – sako virš manęs kabanti Romualdo žmonos galva.

Dvi savaites galvojau, kad pasekmė ši asketiška izoliacija. Šįvakar išgėriau jos žolelių arbatos. Durtelėjo liežuvį, gal imbieras. Pasakiau, kad einu įsidėti medaus, virtuvėje dalį arbatos nuliejau į kriauklę, likusį skystį atskiedžiau karštu vandeniu.

Romualdo žmona žvilgčiojo į senamadišką sidabrinį laikroduką ant riešo. Aš kimšau pyragą ir suklususi stebėjau save vidine akimi. Kiek gurkšnių dar neturi poveikio? Kodėl nesusipratau… Perštėjo akis, po dešimties minučių tapo sunku žvelgti tiesiai. Paskui staiga jos galva pakibo virš manęs kaip pilnaties moneta. Po oda jaučiau užsidegant niežulį. Niežėjo ir smegenis, mintys pasklido pūkų kuokštais, paskui vėl grįžo atgal.

– Rytoj nerašysi, nekalbėsi, negirdėsi nieko neigiamo apie „Romu“. Pirmoji pasekmė, – ištarė kabanti galva.

Šis tekstas per kelis kartus iš žvejo pasiskolintu telefonu buvo padiktuotas mano vyrui. Cenzūrą Lietuvoje draudžia įstatymai.

 

Šį projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

 

 

Reportažai iš karantino. Pusiaukelėje

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė.

Pasibaidęs mikriukas smigo į lietaus pritvinkusį debesį, bent taip jautėsi keleiviai, kai jo vyšninis snukelis pavojingai šoktelėjo aukštyn. Išleidęs dejonę, sulingavo, žvygtelėjo stabdžiai, sutraškėjo kelio atramos metalas, ir vairuotojas griebėsi už odinės beretės – vėl užgriuvo, sukos!
Nuotolinio ugdymo ministerijos darbuotoja, tvirčiau apkabinusi rankinę, pasislinko toliau, kartu su kitais keleiviais prisilydė prie lango: dviejų audros debesų properšoje, nuo autostrados beveik ranka pasiekiama, pūpsojo sodyba. Vakarinė šviesa, prasprūdusi pro debesis, variu nudažė aplink siūruojančius Sosnovskio barščių laukus.
– Kelių išvalėt, ane? Užvirta du, 142 kilometran! Aš jum sako, stopudovai pražiūrėjat! – vairuotojas spjaudėsi žodžių ugnim į raciją. – Gal ir vėjs išverte, kų aš žino! Radiatorių prakalio!
Mikriuke kilo sujudimas. Akinių rėmelius pirštais visą kelią nuo oro uosto, kuriame Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos potvarkiu savivaldybės rankiojo sugrįžėlius iš Londono, gramdęs jaunuolis puolė autis sportbačius. Dvi valandos nepatogaus sėdėjimo stabčiojant patikros ir dezinfekcijos postuose iš jo ilgų kojų beveik išsiurbė gyvybę. Vyras su žmona šiaudų spalvos plaukais ir jų šešiametis, sėdynėse nenustygstanti trijulė, rankose visą kelią gniaužiusi apsaugines kaukes, mikliai paslėpė jose veidus. Rankas, ausis ir plaukus išsipurškė apsauginiu skysčiu. Iš judesių matyti – susigyvenę su nuolat ištinkančiais pasiruošimais, tikslūs ir paklusnūs.
– Aš ne Molėtuos gyvenu, man į Panevėžį reikėja! – atsibudęs nuo krestelėjimo, tarp sėdynių link vairuotojo suskubo spraustis susiglamžęs bliuzonas, nenoromis išspjovęs apvalią blizgančią galvą pavandenijusiomis akimis.
– Sėdėk, Raimi, Panevėžį uždarė! – kibo jam į rankovę liesa juodaplaukė, trindama porceliano baltumo skruostą perskrodusį rausvą rando žaibą. – Gi sakiau, siunčia mus į Molėtus laikinai. Apmokės viską. Nu, sėsk!
– Kas tau yra? – sustojo tarp sėdynių, dar pasidavė priekin, bet užkliuvo už kažko minkšto. – Nu… gers, šuo su kauk!
– Roki, ateik! – tarp priekinių sėdynių kyštelėjo rožiniais drugeliais išmarginta ranka, švelniai timptelėjo šuns ausį.
Raimis pasičiupnojo sprandą, dūsaudamas įsispraudė atgal į sėdynę, pakeliui kliudydamas į kaukes panirusios šeimynos lagaminą. Ministerijos darbuotoja kažkam skambino mosuodama rankomis, jos švarko pažastyse plėtėsi tamsios prakaito kūdros. Dudeno su neatremiamu teisuolės atkaklumu:
– Taip negalima, aš jau sakiau: atsiuntė sutręšusį mersą – karantinas ar ne karantinas, komandiruotės turi būt tvarkingos! Tai kas, kad Vilniuje nėra vietų izoliuotis – jūs turėjote laiku užpildyti tą formą, Vida! Paklausykit manęs, jūs privalote…
– Pažėjo, storūs, nėr su ko perpjaut! Karočė, apsaugų nėr darbinių, viskų išėme, kad žmonės su sava tašėm tilptų! Koks skirtums, radiators trūkįs gi, joškin kot! – apibėgęs ratą aplink mikriuką, vėl į raciją įsikibo vairuotojas.
– …su šunimi vienoj mašinoj – ar tai jums atrodo normalu?! – purslojo ministerijos darbuotoja.
– Ir su urna, – tyliai pasufleravo akiniuotasis, pusiau įlindęs į apsauginį kombinezoną – kaip ir kiti keleiviai, ruošėsi išlipti.
Skrydį ir pervežimą rezervavusi jauna emigrantė prieš pat kelionę patyrė alerginį šoką. Vietos lėktuve ir mikriuke neanuliavo. Ji vis dar keliavo sėdynėje šalia jaunuolio ekologiškoje tamsrudėje dėžėje iš kavos tirščių. Prisegta diržais.
Ar mums reikės ją neštis kartu? Ekstremalių situacijų komisijos dar prieš skrydį atsiųstose keleivių pervežimo instrukcijose buvo aiškiai nurodyta: transportui sugedus, patyrus avariją, laikinai negalint judėti, pasirūpinti apsaugomis, klausyti vairuotojo nurodymų ir kuo greičiau susirasti saugią, uždarą vietą, kur galėtų būti įmanoma sulaukti pagalbos. Sodyba galbūt galėtų atitikti šiuos kriterijus. Buvusi graži dviejų galų troba su plačialange veranda, rusvu banguotų lakštų stogu, gyvenama – iš kamino aukštyn į varines sutemas raitėsi dūmelis. Kai kurie savininkai prisiduria nuomodami patalpas karantinuotis. Kai kurie turi ir nuolatinių daug keliaujančių klientų. Izoliuotos miško maudynės, karpių žvejyba, arbata prie laužo per atstumą.
– Jedrion baton! – metė raciją vairuotojas. – Mašinos nepaliksiu! Rūgštim apeis… Reiškias, – atsisuko į keleivius, – stumsim, ane? Iki tos sodybos.
Žmonės vėl sujudo – Keleivių pervežimo grupė, atsakinga už judėjimą nuo oro uosto iki paskirtos izoliacijai vietos, tikriausiai išsiuntė pagalbą? Pastovėsim, palauksim. Žemėlapyje nerodo, kad ši sodyba siūlo nakvynės paslaugas. Jos išvis žemėlapyje nėra, iš tokių laisvūnų tikėkis ko nori. Keleivių pervežimo grupės pagalbos numeris užimtas.
– Rūgštim apspjaudys! – pagrojo pirštais per kepurę vairuotojas. – Galvot raik! Du ant kelia gul, ti bus da kitų. Nespės atvažiuot. Geriau, va, nuo autostrados pakalnėn, pariedės, paskui da šešs šimts metrų pastumsim, ir da biškį…
– Lipam, vyrai! – šokosi spraustis iš vietos Raimis. – Mažiau šnekų, daugiau darbų.
– Kodėl tik vyrai? Kam tie stereotipai? – segdamasi striukės užtrauktuką, įgėlė jauna mama. – Linuk, pabūsi čia, padėsi šitai mergaitei prižiūrėti šuniuką, gerai?
Penktokė rožiniais drugeliais marginta ranka šyptelėjo. Visą kelią sėdėjo taip ramiai, tarsi nepastebėtų aplink srūvančios be artimų suaugusiųjų likusio vaiko vienatvės. Ką mes žinome apie savo pakeleivę? Rimto veido, šypsosi daugiausia šuniui, važiuodama ruošė namų darbus, kantriai vedžiojo planšetėje trikampių ir kvadratų linijas. Į oro uostą atlydėjusi teta trynėsi akis ir niekaip nepataikė prisegti mergaitei ant kaktos užkrentančios mėlynai dažytos garbanos. Sakė, pasitikę seneliai duos velnių už tą spalvotą sruogą, Kretingoje vaikai taip nevaikšto. Bet Londone vaikšto. Kramtė lūpą, kai teta derėjosi su karščio išvarginta Linuko mama – užmesit į ją akį kelionės metu, Kretingos savivaldybė nespėjo parūpinti palydos, kvietimas į skrydį buvo netikėtas. Aš noriu tokios rankos, apsidžiaugė Linukas, jo džiaugsmas sutekėjo į mamos veidą ir virto rūpesčio debesiu. Mergaitė pasitaisė savo mėlyną sruogą, nuvydama nejaukumą: patiko mano ranka? Padarė Skaitmeniniai humanistai, tokia tarptautinė organizacija – nemokamai gamina bionines galūnes visiems, kuriems reikia. Tau dar nereikia. Penktokė rožiniais drugeliais marginta kaire ranka – Aiva, viena iš vienuolikos pernai vasarą vaikų stovykloje Giruliuose rūgščiasultėmis apdegintų vaikų. Viena iš 38 pernai stipriai nuo šio tipo nudegimų nukentėjusių nepilnamečių, kurių šeimoms valstybės išmokėtos kompensacijos nepakako savomis jėgomis įsigyti bioninę ranką.
Taigi dabar Aiva, Rokis ir Linukas lieka, visi kiti – stumt mikriuko.
– Taip negalima, man astma! – protestuoja ministerijos darbuotoja, bet vis tiek išlipa, nepaleisdama rankinės.
Ką mes žinome apie šitą pakeleivę, tvarkingai susidėjusią akinius į dėklą, užsimaukšlinusią apsauginį šalmą su skydeliu – jame išpjautas stačiakampis su dioptrijomis keistai griežtina platų veidą? Niekaip nepripranta prie nuotolinių konferencijų, keli metai iki pensijos, o vis dar prisirenka iš viešbučių nemokamų muiliukų. Šito mes nežinome, tik numanome, nes visiems braunantis laukan iš rankinės iškrenta muiliukas su atspaustu viešbučio pavadinimu.
Tvankuma sunkia visus kaip kempines. Varinė pavakario šviesa ir link autostrados švininius debesis stumiantis vėjas, formuojantis iš jų tykštančias dažų dėmes, dar neužgriuvo properšos su mikriuku. Raimis vienintelis be jokio apsauginio drabužio, kaukės – tik su odinėmis pirštinėmis ir akiniais nuo saulės.
– Čia išpūsts reikals ta pandemija! – atstumia savo moters tiesiamą kaukę. – Va, žaibs tai kai dės į mašinų!
Ką mes žinome apie dvejukę, blizgagalvį prie statybų dirbusį Raimį ir jo liesą porininkę žaibu raudonuojančiu randu, susikišusią į apsaugas? Per tą laiką, kol jis, išvarvinęs liūdesį dėl užkaltos mašinos – sienas uždarė, emigrantus išvarė – į duty free butelį, snaudė, apskambino kelias drauges patikindama, kad veža šmutkių, kaip naujos. Per tą laiką, kol penktokė paruošė matematiką, išglostė jos šunį, išsipurškė skystus juodus plaukus sausu šampūnu, telefonu išbarė sūnų, kad neperskaitė užduotos pastraipos ir kantriai ją išklausė du kartus.
Lauke nejauku, dairomės. Priekyje užvirtę, bet aplink užtvarą, nuo kurios teks atplėšti tą metalo gabalą ant ratų, švaru.
– Ti daba bišk atgal nuo tų užgriuvusių, apsisuksim, ir į tų keliukų nuo autostrados, – rikiuoja vairuotojas. – Graičiau, gal ir daugiau būt ant kelia!
Ką mes žinome apie šį žmogų, įlindusį kombinezonan dėmė ant dėmės, drabužis labiau darbinis nei apsauginis? Atvažiavo kažkur nuo Biržų, savivaldybės nebespėja susirinkti visų po eilinio netikėto karantino paskelbimo strigusių užsienyje žmonių, ir Keleivių pervežimo grupė likusiems be nieko bėdžiams aklai samdo pavežėtojus pagal skelbimus visoje Lietuvoje. Leidimą pervežti keleivius karantino metu turi, o apsaugų ne. Vis krapšto pirštais odinę beretę, keliskart apibėga mikriuką, kol mes visi stumiam, stukteli petimi, spėja įšokti vidun pačiu laiku.
Mikriukas pašėlusiai sunkus, pirštinėse prakaituojančios rankos slysta nuo jo paviršių. Oro uoste su pervežimo ir izoliacijos rinkiniais išduoti vienkartiniai apsauginiai kombinezonai nepritaikyti daug judėti, vos neplyšta per siūles. Persistengusi ministerijos darbuotoja bumpteli galva į mašinos skardą, nubrozdina skydelį. Biudžetinis variantas, išeik į lauką ir neatlaikys.
– Dar vienas užgriuvo, stabdyk! – į mašinos šoną barbena akiniuotas jaunuolis.
Ką mes žinome apie ilgšį elektroninių mokymų sistemų specialistą, gerai pažįstantį apylinkes, nes čia dažnai plaukdavo baidarėmis? Nedaug, tik tiek, kad bute Vilniuje jo laukia katė, netikėtas nukreipimas izoliuotis Molėtuose suardė planą.
Kaip jie atsiranda ant kelio, visai iš niekur. Raumenys dega, varinis ir švininis dangus nugriaudėja visaapimančiu juoku. Ragindami vieni kitus riksmais ir keiksmais, įstumiame mikriuką į autostradon įsičiulpusią žvyrkelio tiesę. Šioks toks kalniukas, parieda. Ministerijos darbuotoja užsikosėja, pritūpia ant žemės. Abipus keliuko – liepų alėja, lipnūs syvai, susimaišę su audros tvankuma, panardina į tirštą oro kisielių. Už liepų alėjos – po vandens pilną griovį. Saugosi. Dar keli šimtai metrų, žvyrkelis pasisuks į kairę, užropos ant aukštumėlės, joje rasime sodybą, apjuostą elektriniu piemeniu.
Linuko mama pamojuoja prie lango prilipusiems vaikams. Ką mes žinome apie moterį, prašiusią stiuardesių pakeisti įrašytus filmukus kitais, kurių autoriai – etišką atlygį propaguojantys kūrėjai? Nedidukė ir tvirta, žvelgia kiek prisimerkusi, turi strazdanų, nebaigtą disertaciją, ką tik prarado programavimo verslą. Ne viską gali daryti per nuotolį, pasakė vyras. Ką mes žinome apie šį vyrą retėjančiu plaukų apskritimu pakaušyje, iš draugų Londone 35-ojo gimtadienio proga gavusį teleskopą permatomame maišelyje ir sugrūdusį jį į lentyną virš sėdynės? Išskyrus trumpą diskusiją su akiniuotu jaunuoliu apie lazerinių telefonų galimybes, jis visą kelią tylėjo.
Varinė šviesa gęsta, vėjo gūsiai čežina apsauginius kostiumus. Kitoje autostrados pusėje, berželių guote, išsilydo žaibas.
– Prė darba! – iškiša galvą pro langą vairuotojas. – Da biškį!
Prieš savaitę audra šiame rajone nuo kalvų nuplovė saulėje įkaitusių, neapsikentusio ūkininko nukapotų Sosnovskio barščių stiebus ir žiedus, vanduo, persimaišęs su nuodingais syvais, užtvindė vasaros festivalio dalyvių palapines. 75 žmonės patyrė įvairaus laipsnio nudegimus, 189 ligoninėje suteikta pagalba prasidėjus alerginėms reakcijoms, 2 ištiko tokia stipri šieno karštligė, kad medikams prireikė ne vienos konsultacijos su kolegomis nuotoliniu būdu ieškant tinkamų vaistų. Festivalio organizatoriai pareiškė stabdantys veiklą pramogų srityje, kol bus pasirūpinta patikimesne teritorijų apsauga. Vyriausybė atšaukė leidimą vasaros renginiams lauke iki tūkstančio žmonių.
Patirti audrą 142 kilometre mes nenorėjome. Stumdami ir pailsėdami išsukome iš liepų alėjos. Atsirėmėme tiesiai į aukštus medinius vartus – du ąžuolų lapais apvyti stulpai, tvirtos lentos. Nuo vieno stulpo sviro virvė su pririštu varpeliu.
– Rimtai? – jaunuolis su akiniais pačiupinėjo tą paprastą įtaisą. – Gal jiems galima parašyti?
– Kų či rašyt, skambink!
Nedrįsdamas apžiūrinėjo varpelį. Raimio palydovė ranka plekšnojo per striukės kišenę, išsipūtusią nuo cigarečių pakelio. Vakar policija išplatino pranešimą, įspėjantį grįžtančius nestabčioti Keleivių pervežimo grupės sudarytame žemėlapyje nepažymėtose vietose. Bet pagalbos numeris užimtas.
– Matai, panašu, kad atsiskyrėliai natūralistai… Transporto taisyti nelabai padės, neturės kuo, – lyg sau, lyg vairuotojui sumurmėjo Linuko tėtis, muistydamasis įplyšusiame kombinezone.
– Apiplėš! Ir dirbsim kaip vergai, niekas nesuras – ar maža tokių istorijų! – gniaužė rankinę ministerijos darbuotoja.
Ūžtelėjęs vėjo gūsis nusinešė žodžius. Reikėjo Londone pralaukti. Vairuotojas nusispjovė, nepiktai – keleivių visatos dreifuoja šalia nepaliestos, jam rūpinčios tik kaip mikriuko organizmo dalys.
– Nu ti turim žurnalistį, tegu paklaus, kėp či išėja. Skambink!
Ką mes žinome apie žmogų, į kurį visi dabar trumpam atsisuko? 1,69 arba 1,70 m ūgio žurnalistė su dviem telefonais, kompiuteriu ir kuprine, sutikusi visus mikriuko keleivius Londono oro uoste. Ji rengia reportažą naujienų portalui apie norinčių grįžti paskelbus karantiną lietuvių pargabenimą į šalį. Po skrydžio jai vis dar užkritusios ausys. Vienas telefonas tuoj išsikraus nuo rašymo. Labai nori į tualetą ir pasikasyti akis, nes prakaitas sunkiasi į lęšius. Akys mėlynos. Aš ta žurnalistė.
Nespėju pasiruošti klausimui, nes iš liepų prie vartų kaip katės išsliuogia du pavidalai ir sustoja per kelis žingsnius nuo mūsų. Rankose lankai.

***

Šis projektas finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos.

© 2024 kur tekstas

Draugai GlomiUp ↑