Tag: kur tekstas

Lapių miestas. I

– Lapės sugrįžo į miestą, – praskleidusi virtuvės lango užuolaidą, pranešė Geronima.

– Ofisų žiurkių išmislas! Dronas naujų neužfiksavo, – stūgtelėjo iš vonios.

Vis dėlto jis atėjo, neiškentė, pusiau nuskustame žande susimetė medžioklio jaudulio gumbas. Geronima nemėgo to pykčio gumbo, bet dabar, žvelgdama į kiemelio žvyre aplink nudryžusias rudai nutepliotas pašiūres šiušinėjančias lapes apšiurusiais pavasario kailiais, norėjo pasierzinti. Į jos darbo paskyrą jau tris valandas ir septynias minutes neįkrito nė viena užduotis, ir nors kompiuterį laikė atverstą, ant stalo tvarkingai išsidėliojusi administracines priemones, jautėsi pamiršta.

– Matau keturias, – iškėlė keturis pirštus, vos nekliudydama kavos puodelio, – Vikai, gamta atsiima savo, aš tau sakau, ir mokslininkai rašo…

– Tu čia labai nejudėk, a girdi?

Čiuožtelėjęs prie užuolaidos, stebėtinai lengvais žingsniais, nederančiais prie pakumpusios, per languotų trumparankovių marškinių siūles besiveržiančios masės, sustingo stebėdamas. Metras septyniasdešimt trys ir su ūsais, va tau ir didvyris, pagalvojo Geronima, bet juk mūsų kiemui jis toks ir yra – mintis nemaloniai dilgtelėjo skrandį. Vyras dairėsi nubraukęs nuo skruosto skutimosi putų likučius. Aišku, nusivalė į užuolaidas.

– Atrodo, sveikos, – patenkintas pusbalsiu įvertino. – Vyrai drono nekėlė, pietų pertrauka, tai… Nešk šratinuką.

Ji nesiginčydama nuslydo, kaip vanduo nutekėjo nuo kėdės, pasilenkusi nukrypavo iki spintelės po kriaukle – sėdėjo arčiau, ką darysi. Atitraukusi šiukšlių dėžę, nuėmė po ja paklotą guminį kilimėlį, sugraibė išsitraukiančią rankenėlę. Dalis spintelės grindų atsivožė kaip futliaro dangtis, iš jo gelmių iškrapštė lengvą orinį šautuvą – tokį, kuriais šaudoma tire. Tik patobulintą, Vikas viską patobulina, šitas užtikrintai kala iki penkiasdešimties metrų. Vadina šratinuku, nors šaudo ir kulkomis. Iki karantino susirasdavo morčiaus priveiktus benamius katinus ant kiemo pašiūrių stogų, o dabar – na, dabar laikai tokie. Atsargiai spaudė ginklą prie savęs, mintyse keikdama chalato skvernus, kuriuos vis primindavo. Vyras jau buvo be garso atkrapštęs orlaidę, joje susiradęs vieliniame tinklelyje praardytą skylę. Viską atliko lėtais, minkštais judesiais, kurių iškart netekdavo, vos baigdavosi medžioklė.

Atsargiai padavė jam šautuvą, stengdamasi laikytis už nugaros. Norėjo dar pažiūrėti į lapes. Šios knisosi po maišelį, paliktą prie vienos pašiūrės durų. Pavargėlis Bromas, tai vis jo mada šlaistantis po kiemelius prisėti tokių atliekų bombų. Tiek kartų teko išpilti į kriauklę kavą pastebėjus, kaip katė ar varna tąso iš ten kokį bjaurų gabalą. Bet jei ne Bromo maišiukai, tos lapės gal neateitų.

– Neišversk kavos, – įspėjo, puikiai žinodama, kad Vikas, imdamas šratinuką ir su juo susiliedamas, niekada neužkliudo jokio nereikalingo daikto, net jos.

– Nejudėk, – prilipo prie orlaidės, kišdamas vamzdį pro skylę. – Iki pietų pertraukos pabaigos reikia susitvarkyt.

Bet ar jiems tikrai reikia, norėjo pasiginčyt, nors užsimerkusi, kai jis taikėsi ir murmėjo – paimsiu dvi, kitos pabėgs, labai spitrios pasitaikė – matydavo kaimynę Gitą, grįžtančią iš miesto darbų su menku daviniu, kieme nusiplešiančią dulkėmis apneštą, prakaituotą vienkartinę kaukę ir nuspaustu, paraudusiu veidu uodžiančią, ar pro langus besivyniojančiuose tirštuose dukrų verdamos sriubos garuose bus kas mėsiško. Dėl panašaus į gripą ir COVID-19, tik keliskart mirtinesnio, kas kelis mėnesius grįžtančio silpnesne ar stipresne banga COVID-20 viruso, tymų, pasiutligės protrūkių skelbiami ir atšaukiami karantinai, komendanto valandos, nepaprastos padėtys ir laikinos apsaugos priemonės prigamino tiek bedarbių, kad Užimtumo tarnyba juos tiesiog užregistruodavo privalomiems darbams. Menka išmoka ir parama maistu, daiktais ar paslaugomis turėjo kainą. Miesto skolininkai, taip juos vadino, pavydžiai sekdavo akimis žalsvomis uniformomis vilkinčius tikruosius miesto darbininkus, tokius kaip Vikas.

– Viktorai, – tą rudens pavakarę, šlepsėdama kiaurais guminiais jam iš paskos, rodydama į jo rankoje tabaluojančią gyvastį išleidusią lapę, kreipėsi Gita. – Ne darbo metu atėjo, tai kam jums važiuot, rūpintis…

Būtų vyrus įspėjęs, droną pakėlę, reikėtų vežt ištyrimui ir utilizavimui. Bet šiandien ne jo pamaina, o lapei nepasakysi, atslinko prie konteinerių. O Gita ką, sava, šitam kieme jau dvidešimt metų prasilenkia. Atidaviau, nukirto grįžęs, tingiu važiuot. Geronima stengėsi negalvoti, iš ko kaimynė kepa kotletus, sutikusi jos dukras besileidžiančias iš trečio aukšto, kaip reikiant palinksmėjusias, nusuko akis. Paskui liovėsi, nes kai kurie kaimynai pradėjo Viko prašyti pasaugoti kiemą nuo lapių.

– Vaikai čia žaidžia, nesaugu, – sustabdė kitą rytą vėjo perpučiamas chalatas, tik geriau įsižiūrėjus panašus į vos cigaretę nulaikančią kaimynę Rasą. – Mes patys jas sutvarkysim… Empėdė* geri vyrai, bet pats žinai – surinks, išveš, kiemą nachrien uždarys. Oi, atsiprašau, viršininkas. Sunki pamaina. Tai va, mes patys…

Niekada ir neklausė, kaip tris vaikus auginanti ir tris paeiliui užklystančius net per griežčiausius karantinus vyrus laikinai priglaudžianti kaimynė sutvarkė pirmą iš jo gautą lapę. Pamažu nusistovėjo nerašyta taisyklė: kas nors, arba jis pats, pamato kieme priklydėles, patikrina stebėjimo dronais grafiką, ir jei MPD akys kitur, traukia iš slėptuvės šratinuką, o paskui tiesiog išeina iš kiemo, nusisuka nuo lango, kol viskas baigiasi. Neturėjo supratimo, kaip jie pasidalindavo. Tik iš kepamos mėsos kvapų galėjo spėti, kad buvo laikomasi eilės. Jeigu, retas džiaugsmas, neužfiksuota dronų atklysdavo stirna, kiškis ar atliekų smarvės suviliotas šernas, imdavo darbinį šautuvą, greitosiomis sugraibydavo kišenėje nežymėtų šovinių. Tada jau būdavo kitaip. Iš niekur suplasnodavo tamsūs palto skvernai, ilgšis benamis Bromas padėdavo nutempti grobį į rakinamą pašiūrę, švilpčiodamas susižvejodavo drabužio klostėse išblizgintą peilį. Ateidavo kaimynų vyrai, šviežienėlė, šnabždėdavo jiems Bromas, rodydamas, kaip rėžti ir dirti, pjauti ir kapoti. Vikas šiaušdavo plauką nenoromis pripažindamas didesnę meistrystę, bet piktą gumulą nurydavo pradėjus dalintis. Jo teisė pirmumo, jis vadas. Koją pirmyn išmesdavo, glostydavo ūsus, mėgaudamasis lūkesčiu purvinas, vietom kraujo lašais aptaškytas kaukes pasmakrėn nusismaukusių vyrų veiduose. Dalindavo, pats manė, teisingai. Niekas ir nesiskundė. Jei šią vietą nuo laukinių žvėrių valytų oficialiai, apie mėsą tik pasvajot. Dar ir išvis uždarytų butuose dėl pasiutligės grėsmės. Taip vis nutikdavo viename ar kitame kvartale, name, kieme.

Šratinukas nepavedė, dvi atgulė, dvi spruko. Dabar ir tos, ir tos jau ne Viko rūpestis. Mikliai pridengė atplyšusiu tinkleliu skylę orlaidėje, padavė ginklą žmonai, šis nugulė slėptuvėn. Per kiemą jau lingavo kaimynė Rasa, jos vaikai rakino pašiūrę. Vikas nušlepsėjo atgal į vonią, bet prieš atverdamas duris atsisuko:

– Lapės tai ne gamta. Pasiutligė arba mėsa, ot.

Geronima šyptelėjo, išpylė atvėsusią kavą į kriauklę. Atsisėdo prie stalo taip, kad užuolaida dengtų tą dalį kiemo, kur palei pašiūres krutėjo kaimynai. Neįkrito nė viena nauja užduotis. Jos valstybinė įstaigėlė vis mažiau pasigesdavo buhalterės, jau ir taip dirbančios puse etato. Dar šiek tiek – ir taps miesto skolininke, eis rinkti visur besimėtančių panaudotų vienkartinių kaukių, pirštinių, akinių, laistyti ir ravėti žaliųjų salelių, valyti miesto sienose įtaisytų po didesnių dulkių audrų užsikimšusių smėlio filtrų, pristatyti nemokamus maisto produktų davinius ir dirbti šimtus kitų darbų, kuriems neužtenka gerai apmokamų miesto darbininkų rankų. Perliejo glitus nerimo virpulys pagalvojus apie gerokai sumažėsiančias apsaugos priemonių siuntas. Iki šiol jos valstybinė įstaigėlė pareigingai išduodavo kaukes, pirštines, akinius, dezinfekcinį skystį, net vienkartinius apsauginius kombinezonus, paštomatas kieme pasipildydavo laiku. Miesto skolininkai priemonių trūkumą dengdavo patys, medijose nuolat mirgėdavo pranešimų apie nesertifikuotas, brokuotas išduotas priemones ir koronovirusų, pasiutligės, tuberkuliozės, žarnyno infekcijų ar alergijų protrūkius jų bendruomenėse. Miestas atkakliai eksperimentavo mėgindamas miesto skolininkus suburti atskiruose kvartaluose, pasistūmėdamas pirmyn kaskart, kai naujos bangos įgąsdinti ir susilpninti žmonės įsiaudrinę imdavo pritarti ir atsitraukdamas ramybės periodu, pradėjus kelti klausimus, ar taip nepažeidžiamos pamatinės žmonių teisės.

– Demokratija viena, o sveikata kas kita, tik karantinas ir kontrolė laiko miestą, – aiškindavo „Boulangerie“ kepyklėlės savininkė, guldydama Geronimai ant lėkštelės kruasaną su cinamonu, liedama kavą ir naujausias paskalas, dėl kurių bent dukart į savaitę buvo verta sumokėti plėšikišką kainą.

Tapus miesto skolininke, kavą gali gerti ne visur. Gal ne iškart, atsižvelgiant į kelias smulkias buhalterines paslaugėles, bet po kelių stipresnių protrūkių neišvengiamai, „Boulangerie“ savininkė panorėtų nuskaityti jos dirbančiojo asmens patvirtinimo kodą. Tokio, žinoma, neturėtų, teisė sėdėti viduje ir gerti kavą iš puodelio taptų užginta. Kaip ir visur, o ypač šioje miesto dalyje, kur daug įvairiaspalvės publikos, viskas priklausytų nuo kepyklėlės savininkės nuotaikos. Kartais viduje, kartais lauke arba vien išsinešimui. Prasidėjus patikrinimams, tektų rinktis paprastesnes vietas, kur niekam neberūpi visada turėti dezinfekcinio skysčio, dėvėti kaukes ar laikytis išpuoselėtų higienos ir aptarnavimo taisyklių. Vikas tokias vietas mėgo ir noriai lankė, bet jai šitai sunkiai priimtina. Visada norėjo išsikelti iš šito namo, šito kiemo, šito kvartalo, bet dukrai išvykus gyventi į Londoną, nusipirktą butą saugesniame rajone išnuomojo – laikinai, ir tas laikinai vis dar tęsiasi. Nėra taip blogai šitame triaukščiame, gelsvus dažų lopus dar išsaugojusiame storasieniame name nedideliais langeliais, su puikiomis niekam nepriklausančiomis palėpėmis, kuriose galima laikyti visokį šlamštą, įsirengti balkonėlius, terasas ar leisti pernakvoti Bromui. Nėra taip blogai, nes čia daug paribių, lengvinančių gyvenimą.

– Kuri šiandien diena? – šūktelėjo į vonią, taip sau, jai nelabai rūpėjo.

– Trečiadienis! – Vikas išlindo jau nusiskutęs, nutrepsėjo į kambarį, grįžo su žaliais ir raudonais kvadratais margintu kombinezonu. – Maistomatų diena, ruoškis.

– Bet mes dar turim… Mums nereikia, – Geronima dairėsi po virtuvę, lyg ieškodama gero argumento.

– Ką turim, ką turim! Atsargas reikia kaupt. Tavo tas darbas… O Emilė Londone? Atidarys sienas, parvažiuos…

Piktai pešiodamas ūsus nuslinko į koridorių autis batų. Taip, jei Emilė parvažiuos ir atsiveš sūnelį, iškart dvi burnos. Geronima dūsaudama apsitempė kombinezoną. Aukštesnė ir liesesnė už vyrą, melancholiškai išsprogusiomis akimis, ramiai linguojančia eisena – jai šis vaidmuo tiko. Iš sandėliuko koridoriuje iškrapštė porą elektrinių dviračių, pritvirtino prie bagažinių maistomatų tiekėjų logotipais pažymėtas dėžes.

Išsivarę dviračius į kiemą, nerado jokių lapių nei žmonių buvimo ženklų. Tik virš pašiūrių kabančių balkonų su plazdenančiais skalbiniais gilumoje sugirgždėjo senės Krisos vežimėlio ratukai. Bet Krisa nei vaikšto, nei kalba, tik kartais kikena – nesiskaito.

Gaivi žydinčio pavasario pradžia skverbėsi net per akinius ir kaukes, prieš kelias dienas nulynojęs lietus priplakė prie žemės dulkes. Geronima užvertė galvą į žiedų žvakes kraunančius kaštonus, pasisukiojo, gaudydama vėją. Tais dviračiais kasdien neprilakstysi, maistomatų tiekėjų logotipai nenusigramdo. Ir registracijos numeriai tuoj nebegalios, teks parduoti Tiekėjui**, gal ras tinkamus žmones, mokančius pertvarkyti visokią techniką.

Pro bažnyčias, per grindinio akmenis, tada naujai nutiestu šaligatviu prekybos centro pašonėje iki viešbučio, už kurio rikiavosi naujų namų kvartalas. Tvoros ir vartai, švarios gatvės, žali kiemeliai – geras rajonas, pilni maistomatai. Jų paribio rajone maistomatai apskurę, rimtesni ūkininkai ir parduotuvės rečiau leidžia užsisakyti savo produkciją. Čia viskas kitaip, kiekvienas butas turi ne po šiaip sau asmeninį skyrelį – po visą skyrių. Gėlių, daržovių ir vaismedžių lopinėliai, viena kita namo bendrija laiko triušių, vištų ir asmeninį viso to ūkio prižiūrėtoją. Ūkininkai kasmet dejuoja dėl tonomis pustomo dirvožemio, sausrų, nebeveikiančių trąšų, o tokios salelės turi lėšų išmanioms laistymo sistemoms, puikios kokybės augalams ir visokioms mindfulness paskaitoms juose.

– Gražu, – apsidairė Geronima, Vikui stabtelėjus prie iš anksto nusižiūrėtų vartų.

Vyrai iš MPD pasidalindavo visokia informacija. O dabar informacija pinigas.

– Paskubam, a girdi?

Suvedė kodą, vartai su kalvio išraitytomis kaštonų žiedų šakomis atsivėrė, ir jie su savo dviračiais pateko vidun. Gatvė iš tikrų nugludintų akmenų. Slyvaitės apsipylusios žiedais. Įdomu, ar čia tos geltonos, neskanios, ar…

– Nu?.. – Vikas jau brazgino raktų ryšulį prie artimiausio maistomato.

Kodai kodais, o raktai niekada nestringa. Kaip ir jų pasirinktas vaidmuo: maistomatų tiekėjai, tikrinantys skyrius, šalinantys sugedusius produktus, valantys, dezinfekuojantys. Tokia paslauga išties veikė, buvo lengva. Kai kuriais atvejais žmonių darbas vis dar pigiau nei robotų.

Atsidususi pradėjo varstyti duris, įgudusiais judesiais pačiupdama po vieną kitą produktą. Visa esmė neplėšti, neimti visko iškart – gražiai, po vieną, praleidžiant kelis skyrelius. O tada tegu aiškinasi, kas supainiojo užsakymus: bendrijos nariai, tiekėjai ar sistema. Vikas dėl akių purkščiojo dezinfekantą į skyrelius, pavalydavo rankenėles.

– Perviršį parduosim Tiekėjui, va ir bus pinigėlių, kai sienas atidarys ir Emilė grįš, – vis pasikrapštinėdamas kaukę, murmėjo Vikas.

– Nesičiupinėk, – subarė ji. – Kam jai išvis grįžti, ten darbą turi…

– Palaida bala ten! Nei tualetinio popieriaus, nei vakcinų… Čia tai bent suveikt galėsiu, – trinktelėjo spintelę aršiau nei įprastai.

– Tai čia tik dabar, tik du mėnesius taip, ko tu plėšais!

Nukando žodį, nes laiko turėjo nedaug. Aišku, jis teisus, ten palaida bala. Bet ir čia. Štai, prieš savaitę pritrūko vakcinų nuo pasiutligės, ir vien jų kvartale mirė benamio šuns įkastas paauglys. Jos bendradarbei lapė įkando anksti ryte nešant šiukšles, būklė sunki. Bromas gedi draugelio narkomano, taip ir nepaklausė jo vardo, žino tik tiek, kad neapdairiai užmigo parkritęs stotelėje prie šiukšliadėžės.

– Geronima, – Viko balse vėl ta medžioklio gaidelė, ir dar kažkas daugiau. – Eik prie vartų, paspausk mygtuką, atsidarys.

– Ką?.. – apsidairė nusipurtydama mintis.

Prislinkęs prie dviračių kaip nematoma perkarusi šmėkla, dantis šiepė juodas teliuko dydžio šuo. Geronima seniai nematė jokio teliuko, taip kalba Tiekėjas, apvažiuojantis ūkininkus užmiesty. Tas šuo. Kaip jis čia atsirado? Šitam saugiam kvartale, viduj?! Geronimai ėmė drebėti rankos. Jiedu beginkliai, negali vežtis šautuvo į tokią misiją. Jos vakcinacijos nuo pasiutligės kursas dar nebaigtas.

Šuo urzgė, jau buvo apėjęs dviračius, ir dabar tarp jo ir žmonių neliko jokios užtvaros.

– Eik ramiai, eik, – Vikas čiupnojo ūsus po kauke, kažko graibėsi kišenėse. – Nebūk tu… eik!

Jos gyvenimas buvo ryški paklusimo tiesė. Kaukė ir rasojantys akiniai ribojo matymo lauką, bet vartus įžiūrėjo gerai. Jeigu bent vienas iš dviejų liks sveikas, tai… o kas? Viko balsas stūmė pirmyn, ji stengėsi nežiūrėti į šunį. Kaip ir į tas lapes. Gamta atsiima savo. Štai, trys žingsniai, visa nugara jaučia, kaip šuo skrieja tiesiai į jos vyrą. Ir neatsisuka. Nes tiesiog, ji iš to kvartalo, kur neatsisukama.

– Roki, ateeeik! – berniukas šaukia šunį, ir pasaulis sustoja.

Taip, šaukia šitą šunį, koks berniukas gali laikyti pasiutusį šunį, galvoja Geronima, tada apsisuka ir ima bėgti atgal, sugniaužusi kumščius. Mato Viką įsitvėrusį rankomis maistomato kubo viršaus, kojomis taikantį į juodo teliuko snukį.

– Roki, – vaikas bėga artyn, šuo žiūri į jį putotu snukiu.

– Išdurnėjai, ar ką?! – šaukia berniukui, pastodama kelią. – Kviesk tėvus, jau iškviečiau MPD, skambinu policijai! Pasiutligės židinys kvartale!

Vaiko akys didelės.

– Jis nieko, jis nekan…

Šuo susidomi berniuku. Vikas nušoka žemėn, puola prie dviračių. Ji irgi griebia dviratį, kelios sekundės, ir spės užšokt.

– Užpuls vaiką… – nuleidžia rankas.

– Nu! – traukia iš krepšio pupelių skardinę, paleidžia į šunį.

Inkštelėjęs tūpteli, pataikė.

– Bėk namo! Atsivesk tėvus! – šaukia berniukui, ir pagrasina kita pupelių skardine.

Ir jis bėga, stebėtina, kad šitaip klauso, bet svabiausia – bėga. Jiedu šoka ant dviračių, ir kol šuo pasileidžia paskui, viskas nuspręsta, žmonės laimėjo laiko ir atsitraukia.

 

*MPD – Miesto priežiūros tarnyba, teikianti privalomas miestui paslaugas.

**Tiekėjai – asmenys, legaliai arba ne aprūpinantys miesto gyventojus įvairiais daiktais, paslaugomis, tarpininkaujantys perkant ir parduodant. Alternatyva virtualiems sandoriams, kuriuos stengiamasi kontroliuoti.

Kiekvienas namas kvėpuoja savo kvapu

Ir galiausiai aš vis tiek sutikau, kad kiekvienas namas kvėpuoja savo kvapu kaip miegantis, širdį sulėtinęs žvėris. Didieji namai – visą giminės liūdesį ir džiaugsmą, pergales ir neišsipildymus sugėrę lokiai, butai – alsuoja tankiai choru kaip būrys varnėnų ant elektros laidų; mes per mažai pažįstame paukščių padermę, kad galėtume ją perprasti, todėl butų kvapai apsuka galvas, apsunkina nuojautas. Didžiųjų lokių pašonėje randame snaudžiančias lapes, mažus ryškiaspalvius namukus, netikėtai išnyrančius kelyje, kurį laikėme aiškia ir tiesia nuobodulio linija. Dažniausiai mediniai, nutapyti keistomis spalvomis – štai, vasarą važiuodami link ežero žvejoti, įbedėme akis į šviesiai violetinį medinuką, sumanyk sau taip, jokio kraštovaizdžio atkartojimo.

Dar pasitaiko namų, sustojusių kantraus palikto šalnos nuėstuose laukuose arklio povyza, jie gali būti mūriniai ir mediniai, savaip liūdni neužbaigtume. Užgimę visliais pirmaisiais nepriklausomybės metais, gražūs, tviskantys tarsi lenktyniniai žirgai, paskui pamažu praradę tikėjimą, kad bus iki galo nuglaistytos jų kolonos, apkaltos palėpės, nutinkuotos arkos iš kreivokai sudėliotų plytų, įrengti plačių užmojų laiptų turėklai, balkonai, terasos, alpinariumai. Tų namų kvapas persmelktas džiūstančio betono drėgme, ir ji niekaip neišgaruoja, amžinai žadėdama pabaigtuves.

Jeigu būčiau paštininkė, gal užvesčiau kokį nykstančių namų žurnalą, ir jame būtų įrašai apie luošus statinius įgriuvusiais stogais, per kuriuos traškėdami lenda jauni šermukšniai, sodybas karpytomis langinėmis, jau užvertomis, besišeriančiu mediniu kailiu, akimirką prieš pasiduodant irimui bandančias apsimesti gyvenamomis. Tokiuose namuose jau tvyro žemės kvapas, nusenusiais šunimis jie tursena paskui tavo mintis. Nusipelno būti saugomi, bet dažniau nugrimzta į niekieno žoles patys virtę niekuo.

Paskui eini grybauti ir staiga susiduri žvilgsniu su veisline kate – stikliniu, mediniu ar mūriniu namu, kvepiančiu sterilia naujumo sausuma, gintaru, metalu, plastiku, nusvidintomis medžio lentelėmis. Nežinai, ar tą katę leidžiama glostyti, ar ji tik parodoms, ilgainiui visos katės tampa vienodai laisvės ir prisirišimo genais žaidžiančiais padarais.

Kvartalai turi savo kotedžų žebenkštis, visos jos auga narvuose neišklysdamos iš suplanuoto ritmo. Kvapas randasi iš specialių namų kvapų lazdelių ir turi ne lakiąsias oro daleles, bet jausmus apibūdinančių pavadinimų. Aš iš tikrųjų dar nesu mačiusi gyvos žebenkšties, kotedžai mano panoramoje sušmėžuoja kaip gražus, grakštus, keistas žvėris, nes mano karta nevarstė tokių durų, nežiūrėjo pro tokius langus, neturėjo valgomojo sujungto su virtuve ir virtuvinio rankšluosčio dydžio prižiūrėtos pievelės vietoje šiltnamio. Todėl atsargiai apeinu ir šaldytus broilerius, glotniausius ir labiausiai bekvapius daugia ar keliaaukščius. Juose knibžda nenustygstančios jaunų šeimų gyvybės, nors patys būstai kvėpuoja šerkšnu ant metalo – bent jau pačioje pradžioje, kol neužsipildo visi butai, koridoriuose neima vyniotis tokie įprasti kepamų svogūnų, pyragų, šlapio šuns, kavos, mažų vaikų kvapai.

Žvėris, kvepiantis senais žmonėmis, tikriausiai galėtų būti ragus į krūmyną įmovęs ir pasaulio pabaigos laukiantis briedis – mes vos neištikome jo virtę ratuota apokalipse tamsiame kelyje. Šie briedžiai ištinka neįspėję, iš toliau dar atrodo kaip paprasti namai, o įėjus pro tvorą, sodą, duris dusulingai pukši pelėsiu, sena spinta, išeinančio žmogaus kvapu, rūgščia duona, kartais dar keptais obuoliais, turinčiais ilgesio prieskonį. Užėjęs kartais nebežinai, ar tas keptų obuolių kvapas tikras, ar vaidenasi, sienoms sapnuojant tėvus, senelius, prosenelius, sutilpusius viename apgaulingame tavo įkvėpime.

Paskui pagauni save ieškant laisvai kvėpuojančio, stiprių plaučių namo, kurio lygūs kvėpsniai migdo geriau už sieninio laikrodžio tiksėjimą. Alytnamių avys, galvoji sau, leidžia vėjus per save dosniai ir nelaiko prikvėpuotų kambarių kvapo, vien sausą šilumos orą, susmaigstyti bandomis, ir kai grįžti iš toliau atmušęs kojas, prapulti jaukioje bandoje gera.

Aš prapuolu visai lengvai, kai įsibrendu į žolių, ėdrių krūmų ir apleistų sodų džiungles mieste. Pavojingi gyviai čia veisiasi, staiga akis išdegina slėnyje nuo tvoros virbų atsispindinti saulė, už jų nugarą šildosi liesas namas angis. Tokius retokai pamatysi, jų kvėpavimas skubrus ir kiek grobuoniškas, žvynų raštas marguoja skirtingomis spalvomis dažytais plotais, skirtingais langais, durimis, skurdo ir gausos lopiniais. Užtenka namą padalyti keliems savininkams, ir jau turi besimainančią, neaišku, miegančią ar būdraujančią, iš odos besineriančią ir naująja nepatenkintą angį. Kartą užėjau į vieną tokią, adresą supainiojau, bet aiškintis nebesinorėjo, kartojau duris atidariusiai bobulei „ponia, numerio neįžiūrėjau, atleiskite“ ir sukausi atgal, nes į veidą pliūptelėjo karštas, visų esamų žvėrių dvėsavimu susimaišęs namų kvapas, bauginančiai neatpažįstamas, taip, kad net ne gėda prisipažinti: grįždama palei aptriušusią svogūnų ir salotų lysvę, neapsimetinėdama paspartinau žingsnį.

 

© 2024 kur tekstas

Draugai GlomiUp ↑