Tag: miškas

Reportažai iš karantino. Cenzūra ir priverstinė izoliacija!

Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia,  IV dalies tekstas čia. V dalis publikuota čia. VI dalį skaitykite čia. VII dalis – čia. 

Penktadienį po daugiau nei penkerių metų darbo pirmą kartą patyriau bandymą jėga sutrukdyti žurnalistiniam darbui. Straipsnių ciklas „Reportažai iš karantino“ naujienų portale naujienos.lt baigtas. Kaip ir mano darbas šioje redakcijoje.

Izoliacija

Dūmai į akis, užsikosėju. Ant sodybos sunkia antklode užkritęs lietus dusina ugnį. Kas vakarą gaunu du krepšius malkų židiniui, man atneša telefoną paskambinti. Mano telefonai, kompiuteris konfiskuoti. Jie sako – laikinai apribotas naudojimasis elektroniniais prietaisais. Dėl saugumo.

Po Linuko sukelto gaisro ir už bausmę skirto žygio rinkti barščių šiltnamyje syvų naminukei berniuko tėvai atsisakė toliau stiprinti „Romu“ apsaugos sistemas, o Romualdas straipsniams apie savo imperiją įvedė karantiną. Lankininkai nenoromis iškrėtė mano daiktus, surinko elektroninius prietaisus. Ketvirtą ryto įgrūdo į mašiną ir išvežė kažkur už Molėtų.

Aš mediniame sodų bendrijos „Auksinis ūsas“ namelyje su skardiniu vėtrungės gaideliu, siaura riekė miško skiria jį nuo ežero. Link jo galiu nueiti, pastovėti ant tiltelio. Namelis prieš dvidešimt metų buvo ryškiai geltonas, dabar dažai pablukę, medinės lentos apšerpetojusios, su kerpių taškeliais. Virtuvės langas į žvyruotą keliuką, pusiau užkėstas senos vyšnios, toje virtuvėje nėra kur apsisukti – viryklė, mėlynai geltonų gėlių dėmėmis nutaškyta klijuote aptrauktas stalelio kvadratas. Vieno žmogaus dydžio veranda, kairėje krėslas, dešinėje – krūva pailgų medinių dėžių pomidorams daiginti. Kambarys su išskleidžiama sofa priešais židinį, spinta, nukrauta molinėmis vazelėmis. Du kišeniniai miegamieji antrame aukšte, balkonėlis, apačioje terasa. Šis perpučiamas sodo namelis negali apsispręsti, ar jis gyvenamas, ar jau nelabai. Vasaros pabaigos naktys neįprastai atvėso, tamsa už durų vis anksčiau pajuosta.

Jau dvi savaites mano maršrutas nesikeičia. Atveriu duris iš kambario, vėjas nuo ežero lenda į jas, ir jeigu dar atidarau verandą, skersvėjis išpučia visus sapnų voratinklius. Įšoku į aulinius, užsisegu ant riešo mano vietos duomenis nuolat perduodantį, pokalbius įrašantį laikrodį, aplenkdama miško kraštelį, einu nuo lieptelio pasidairyti. Tada į dešinę, takeliu pro sukumpusius nuo senatvės medžius, skaičiuodama prieplaukas, valtis, katinus. Vėl atgal, į miško riekę, ypač jei palijo ir kvepia grybais. Su kitais grybautojais galiu tik sveikintis. Kiek ten to miško – medžius tuoj vardais vadinsiu. Grįžtu, einu gamintis pusryčių. Skaitau. Žiūriu į ežerą. Iššluoju iš terasos lapus, spyglius, smulkius vabalėlius. Išsivalau židinį. Atsinešu malkų. Redaguoju tekstus „Romu“ profiliuose socialiniuose tinkluose. Natūralus gyvenimas ūkyje. Kyla noras parašyt – autoritarizmas. Administratorius nepatvirtins. Einu takeliu aplink ežerą. Rankomis kriauklėje skalbiu drabužius, pritaškau, valau. Skaitau. Perskaitytą knygą nešu į sodų bendrijos gilumoje raudonai šviečiantį knygų namelį. Pasisveikinu su keliais sodininkais, kalbėtis negalima. Užsuku į krautuvėlę, jos savininkė Romualdo giminaitė, stebi, ar nekalbinsiu kitų pirkėjų. Sukemšu pirkinius į lentynas, šaldytuvą. Klausau radijo. Pietūs. Nusnūstu. Vėl einu į mišką. Skaitau, rašau, dainuoju, išmetu taro kortas. Ateina vietinė niekieno katė. Dalinuosi dešra. Vakarėjant palydi į mišką.

Rizika

Trečiadienį, rodos, tai trečiadienis, einu prie lieptelio pasitikti kylančio mėnulio. Ežeras išspjauna bangas ir sulinkusį žveją, jam iš paskos seka berniukas, įsitvėręs irklų. Pirmi pasisveikina, parodo kelias kibire besiplakančias kuojas. Paprašau paskolinti telefoną paskambinti vyrui, mano išsikrovė. Duoda. Galvoja, esu karantino turistė. Tik va šitam ruože internetas dingsta, o skambint galite. Man to ir reikia, rizikuoju.

Mums dar neatsitokėjus nuo Barysos šiltnamio bausmės ir tazerių, iš Mobilios pervežimo grupės, neatlaikę krūvių, išėjo dvidešimt žmonių. Sveikatos apsaugos ministras pareiškė nepasitikėjimą grupės vadovu, Seimo narių grupė susiruošė ministro interpeliacijai, o premjeras viešai pareiškė, kad grupės veiklą reikėtų peržiūrėti. Šitoje košėje Mobiliai pervežimo grupei sugedusio mikriuko keleiviai tapo nereikalingu druskos žiupsniu. Gavome pranešimus, kad liktume sodyboje mažiausiai dvi savaites, paskui laiką pratęsė dar vienai. Jau įžiūrėjome savo kalendoriuose rudens pradžią. Dėl sausros barščių žiedadulkių audros tapo beveik kasdieniu reiškiniu, kas kelios dienos būdavo uždaromi atskiri rajonai, gyvenvietės, miestų dalys. Mikriuką galiausiai pataisė, vairuotojas Algelis galėjo grįžti iš neįvykdyto pervežimo, bet užsispyrė likti, kol visi galėsim palikti sodybą.

Portalo naujienos.lt redakciją perpirko nauji akcininkai, per tris dienas įvyko restruktūrizacija ir optimizacija.

Trečią užkardymo sodyboje dieną motociklu atbirbė uždusęs lankininkas Romualdas Antrasis. Man skambino. Atsiliepusi į vaizdo skambutį pamačiau naująjį akcininką – keturiasdešimtmetį trumpai kirptą vyruką, kostiumą dėvintį kaip treningą.

– Mums jūs per brangi. Išmokėsime kompensacijas. Rašykite reportažus į blogą, aš mielai tapsiu patreonu, – sududeno.

Ant jo darbo stalo – mergaitės barščių syvų nudegintu kairiu žandu nuotrauka.

Paskambinau Lietuvos žurnalistų sąjungai.

– Normaliomis sąlygomis, – sublyksėjo akiniais moteris kostiumas, – tie „Romu“ gautų įspėjimą ir baudą už trukdymą žurnalistui atlikti savo darbą. Bet jūs jau nebe žurnalistė. O mes apskritai stabdome veiklą.

Pasekmės

Vakarais dviračiu su prie bagažinės pritaisyta pintine atmina Romualdo žmona. Atveža švarių rankšluosčių ar patalynę, valymo priemonių, kaukių, pirštinių, žolelių arbatos, pyrago. Aš jos neragauju, užsiplikau kavos. Kol atmina, kasa išsidraiko ant pečių, žandai užsidega. Atrakina sandėliuką ir prikrauna krepšį arba du malkų – niekada neduoda rakto, tai pamoka. Iš miško atsitempiu vieną kitą sausuolį, ugnies traškėjimas užgožia garsus, kurių nenoriu atpažinti. Pamestų ir barščių nuplikytų šunų ūkavimą. Gailų paukščio riksmą. Vienišą šūvį. Mūsų sodo bendrija rami, sakė man, saugi kaimynystė, bet aplink – na, visko pasitaiko.

Kartais neatsisako pasiūlytos kavos. Džiaugiuosi jos draugija, nes tai visai kas kita nei niūniuoti pačiai sau, nei klausytis radijo. Džiaugiuosi iki tam tikros ribos.

– Prisirašei, mergaite, – sako ji man vieną vakarą, kai tarp arbatos gurkšnių, taip, iš nuobodulio išbandžiau ir arbatą, klausiu – ar seniai šis sodo namelis naudojamas imperijos nepritapėlių izoliacijai. – Tai priimk pasekmes.

Atsidavusi žmona, mama, „Romu“ valdžios ranka? Sunku patikėti tokiu žmogumi, kuris vienu metu sugeba likti aikštėje ir užkulisiuose.

Kasdien skambinu vyrui, tėvams, kartais draugėms. Po dešimt minučių. Atsakyti tų skambučių negali. Vyras izoliacijoje – darbe užklupo barščių žiedadulkių audra, perspėjimo sistemos suveikė per vėlai. Draudimas kompensuos, bet gulėti ištinus ir ryti vaistus nuo alergijos ne pats linksmiausias užsiėmimas.

Jei neredaguočiau tekstų apie imperijos teikiamas paslaugas, vis tiek negalėčiau iš čia dingti. Išsiųstų į darbininkų baraką. Romualdas tokį neatsakomą pasiūlymą iškošė lankininkams grūdant mane į mašiną. Tekstams turiu kompiuterį su vidiniais bendravimo kanalais. Juo mane pasiekia Romualdo ir žmonos nurodymai, „Romu“ socialinių tinklų administratorės žinutės.

– Priimk pasekmes, – sako virš manęs kabanti Romualdo žmonos galva.

Dvi savaites galvojau, kad pasekmė ši asketiška izoliacija. Šįvakar išgėriau jos žolelių arbatos. Durtelėjo liežuvį, gal imbieras. Pasakiau, kad einu įsidėti medaus, virtuvėje dalį arbatos nuliejau į kriauklę, likusį skystį atskiedžiau karštu vandeniu.

Romualdo žmona žvilgčiojo į senamadišką sidabrinį laikroduką ant riešo. Aš kimšau pyragą ir suklususi stebėjau save vidine akimi. Kiek gurkšnių dar neturi poveikio? Kodėl nesusipratau… Perštėjo akis, po dešimties minučių tapo sunku žvelgti tiesiai. Paskui staiga jos galva pakibo virš manęs kaip pilnaties moneta. Po oda jaučiau užsidegant niežulį. Niežėjo ir smegenis, mintys pasklido pūkų kuokštais, paskui vėl grįžo atgal.

– Rytoj nerašysi, nekalbėsi, negirdėsi nieko neigiamo apie „Romu“. Pirmoji pasekmė, – ištarė kabanti galva.

Šis tekstas per kelis kartus iš žvejo pasiskolintu telefonu buvo padiktuotas mano vyrui. Cenzūrą Lietuvoje draudžia įstatymai.

 

Šį projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

 

 

Vilkų pėdsekė Paškevičiūtė: mes kiekvienas turime vilką savyje

„Kiekvienas turite savo įsivaizduojamą vilką, ir ne tik, mes kiekvienas turime netgi vilką savyje“, – įdėmų žalsvų akių žvilgsnį įsmeigia paskaitą apie šiuos miškų laisvūnus skaitanti vilnietė Lina Paškevičiūtė. Gamtą mylinti miestietė, prieš šešerius metus baigusi pėdsekystės kursus ir prisijungusi prie organizacijos „Baltijos vilkas“ savanorių būrio, lygiai tiek metų daugelį savaitgalių su vyru praleidžia miškuose. Išmoko žiemą miegoti ant sniego be palapinės, pažįsta visus Vilniaus apylinkių gyvūnus, bet per visus šešerius metus vilkas jai nepasirodė – tik kartą pasisveikino staugimu.

Vilniuje tilptų trys – penkios vilkų šeimos

Pėdsekystės kursai buvimą gamtoje savo hobiu vadinančią informacinių technologijų specialistę paskatino dažniau prapulti miškuose vaikantis vilkų šešėlius. Nors Lietuvoje jų turėtų būti maždaug 300 ar šimtu daugiau, pasirodyti žmonėms žvėrys neskuba: užuodžia žmogų per tris kilometrus ir dažniausiai tyliai dingsta. Savo vidinį vilką palakstyti išleidžianti L. Paškevičiūtė braidžioja po miškus, skaitydama pėdsakus, kartais juose leisdama ir atostogas, ir naktis, su kitais savanoriais keliauja pas ūkininkus, patardama, kaip nuo vilkų apsaugoti gyvulius.

Dienomis ji su kitais pėdsekiais skaito paskaitas apie vilkus miestiečiams, ir prisipažįsta, kad pasakojimų mielai klausosi tiek vaikai, tiek suaugę.

„Aš nežinau, ar sugebėsiu jūsų įsivaizduojamą vilką pakeisti“, – šypteli visas laisvas kėdes Saugomų teritorijų lankytojų centro salėje Antakalnyje aptūpusiam būriui vaikų ir tėvų vilkų tyrinėtoja, pasiūliusi užsimerkti ir susikurti savo vilko paveikslą.

Vienų jis – grėsmingas plėšrūnas, kitų – veržlus, laisvas žvėris, trečių – vos ne toteminis gyvūnas. L. Paškevičiūtės pasakojime vilkas pasirodo kaip stebėtinai į žmogų savo elgesiu, įpročiais panašus šalies gyventojas. Mat vilkai, kaip ir žmonės, gyvena šeimomis, paklūsta panašioms jų kūrimo, būsto ieškojimo, atžalų auklėjimo taisyklėms.

„Reikia įsivaizduoti daugiavaikę šeimą – tėtis, mama, vaikai pirmų, antrų, kartais trečių metų, – keletą vilkų gyvenimo faktų atskleidžia „Baltijos vilko“ savanorė. – Su namais jie elgiasi panašiai, kaip žmonės. Šie sklypą aptveria, pažymi registre; vilkai registro neturi, jie tai daro savaip, pavyzdžiui, padrasko žemę, kad kiti vilkai užuostų kvapą. Nuolat keliauja aplink savo teritoriją ir žymi: „Tai mūsų šeimos namai“.

Pranešimo apie namų ribas dalis, komunikacijos priemonė visus metus jiems yra ir kauksmas. „Kai kurie mokslininkai mano, kad vilkams tiesiog patinka kaukti. Tai kaip daina“, – pastebėjo L. Paškevičiūtė.

Vilkų šeimoms reikia didelių teritorijų, todėl Vilniuje išsitektų tik trys ar penkios jų šeimos, viena jų gyventų maždaug dešimtį kilometrų apimančiame apskritime. Visoje Lietuvoje galėtų tilpti apie 700 vilkų šeimų. Iš tiesų jų yra gal perpus mažiau, keturkojų pėdsakais sekančių ekspertų skaičiavimais, tikriausiai apie 60 – 70. „Pastaraisiais metais šeimos gausesnės, yra tekę matyti net penkių vilkų pėdsakus“, – sakė L. Paškevičiūtė.

Dirba „vilkų advokatais“

Susiporavę sausio, vasario mėnesiais, šie plėšrūnai įsirengia ar „pasiskolina“ iš lapių irštvą, vilkė atveda 3 – 6 aklus jauniklius. Vilkų šeimos namus įsirengia atokesnėse vietose, pelkėse, brūzgynuose, tačiau stengiasi likti netoli miško keliukų – nori kontroliuoti, kaip juda žmonės, saugosi būti užklupti netikėtai.

Birželį vilkiukai palieka irštvą, eina ristynių po žolę aplink ją, žaidžia su kaulais ar net poilsiautojų paliktais plastikiniais buteliais, susipažįsta su vyresniais broliais ir seserimis. Liepą ima sekioti vyresniuosius, išauga į paauglius, o vasaros pabaigoje ir prasidėjus rudeniui tampa visateisiais suaugusiųjų medžioklių dalyviais.

Žiemos vilkų bendruomenės jauniklius gerokai praretina, bet jas išgyvenę atsiskiria ir traukia ieškoti naujų teritorijų. Dauguma labai toli nenukeliauja, tačiau yra ir tikrų bastūnų. „Yra sukurtas filmas apie žymų Vokietijos vilką Alaną, kuris iš ten per Lenkiją nukeliavo į Lietuvą, o paskui į Baltarusiją. Vokiečiai uždėjo gyvūnui antkaklį ir sekė jo judėjimą. Baltarusijoje kažkas atsitiko, gal antkaklis nukrito, gal vilką nušovė“, – pasakojo vilkų pėdsakais sekanti ir naujausiais mokslininkų atradimais apie juos besidominti vilnietė.

Jai vilko gyvenamų teritorijų toli ieškoti nereikia: šių gyvūnų galima rasti nuvažiavus apie 30 kilometrų nuo sostinės. Vidurio Lietuvoje, pajūryje vilkų šeimos beveik nesilanko, užtat kitų regionų miškus mėgsta. Dabar mūsų šalyje, pasak L. Paškevičiūtės, jų padėtis geresnė nei prieš dešimtmetį, tačiau neramina miškų kirtimas ir žmonių požiūris, kad vilkų turėtų likti kuo mažiau dėl daromos žalos ūkiams.

Iki XX amžiaus vidurio vilkai buvo masiškai naikinami visoje Europoje, dabar jie pamažu grįžta, ir Vokietija, Prancūzija, Šveicarija, Danija skaičiuoja gausėjančias šeimas. Baltijos šalyse šie žvėrys visiškai išnykę nebuvo.

„Vilkai į Europą grįžta, bet sunkiai, nes susiduria su konfliktais“, – pastebėjo „Baltijos vilko“ savanorė, pernai žiemą kartu su bendraminčiais prie vyriausybės surengusi „vilkų piketą“.

Trisdešimt natūralaus dydžio vilkų maketų stovėjo Vinco Kudirkos aikštėje, užrašai prie jų skelbė: „Aš nenoriu, kad mano kailis kabėtų virš židinio“, „Lietuva ir mano namai“, „Avis ūkininko, elnias medžiotojo, o kas mano?“ Dešimt metų veikiančios nevyriausybinės organizacijos nariai save vadina vilkų advokatais, mėginančiais apsaugoti nykstančią rūšį, pasakoti apie jos atstovų gyvenimą, perduoti šalies ūkininkams naujausias idėjas, kaip apsaugoti savo gyvulius.

Kauksmu atsiliepia į žmogaus staugimą

„Esu visiška miestietė, kaime leidusi vaikystės vasaras. Požiūris į gamtą susijęs su žmogaus branda. Tikiuosi, kad žmonės per laiką labiau ją supras, priims. Tikrai yra problema, kad laikome gamtą priešu. Mums visa laukinė gamta yra bloga, viskas mums trukdo – ir dar lyja, kai to nenorime, – pesimistinį savo aplinkos vertinimą pašiepė L. Paškevičiūtė. – Pati jaučiu, kaip per gamtos supratimą darausi daug kam pakantesnė, viskas paprasčiau“.

Keliaudama su bendraminčiais po Lietuvos ūkius, ji sutinka įvairių žmonių – tiek šviesaus mąstymo, tiek matančių vien savo kiemą ir turtą, bet nelabai besirūpinančių jo apsauga. Savanoriai susidomėjusiems naujomis idėjomis padeda įrengti eksperimentinę gyvulių apsaugą nuo vilkų: įsigyti specialios veislės aviganius šunis, aptverti elektrines tvoras, ir stebi, kas pasiteisina.

Vilkai yra atsargūs ir kaip galėdami vengia kontakto su žmogumi, nors neatsisako praretinti lengvu kąsneliu medžioti besimokantiems jaunikliams tampančių avių, ožkų, jautukų gretas.

„Kartais vilkai naktį ateina prie pat namų, į kiemus, nes jie nesupranta, kad tai žmonių kiemai. Vilkai labai bijo žmogaus, nes išliko tik tie, kurie bijojo, ir dėl to ateina tik naktį, kai kyla rūkas, lyja“, – mitą apie agresyvius plėšrūnus sklaido L. Paškevičiūtė.

Po miškus braidžiojantiems žmonėms vilkai nelinkę rodytis, bet jeigu pavyksta susitikti akis į akį, geriausia nepulti bėgti – tiesiog ramiai pastovėti, kol žvėris nueis. Galima iškelti rankas, kad vilkui atrodytumėte didesni.

„Spėkite, kiek kartų mačiau vilką? Nulį. Jisai man nepasirodo“, – šypteli gerai Kazlų Rūdos, Karšuvos miškus pažįstanti, atostogas pėdsekystei dažnai kartu su vyru skirianti gamtos mylėtoja.

Šeimą vienija bendras pomėgis braidyti po miškus, net naktį ar žiemą, o grįžus į miestą suremti pečius advokataujant vilkams. „Žiema man dabar yra bene geriausias metas, ypač žiema su sniegu, – prisipažino L. Paškevičiūtė. – Praktiškai beveik kiekvieną savaitgalį būname miškuose, apie Vilnių žinau situaciją, kur kokie gyvūnai gyvena“.

Vidinį vilką pasivaikščioti po miškus išleidžianti gamtos mylėtoja kol kas su vilku tik „pasikalbėjo“. Dar yra pavykę miške įrengta filmavimo kamera užfiksuoti vilko uodegą.

„Staugimą pavyko išprovokuoti. Staugiant vilkas atsiliepia, mūsų organizacijos nariams buvo tokia situacija: jie staugė, vilkas atsiliepė, paskui atbėgo patikrinti, kas čia tokie.

Aš asmeniškai manau, kad gyvūnams nereikia trukdyti, miške esu svečias, man yra smagu žinoti, kad gyvūnas ten yra, nebūtina jo trikdyti – matau pėdsaką, ir to pakanka“, – savo filosofiją išdėstė vilkų gyvenimo stebėtoja.

Tekstą ir slapto naktinio žvėrių gyvenimo vaizdą rasite portale Alfa.lt

 

© 2020 kur tekstas

Theme by Anders NorenUp ↑