Šluostydamas nuo pirštų česnakinio kebabų padažo likučius, galvojo apie aukojimą ir atpirkimą. Prieš savaitę, išslinkęs iš kebabinės, su visu šlapdribos įsiūčiu nublokštas pastirusių daugiabučių gilumon, žvilgtelėjo į vieno jų grotuotus langus pirmajame aukšte. Amžinai užtraukti plastikinėmis saulės išblukintomis žaliuzėmis, už vieno jų užkišta žalia iškaba „Odontologo kabinetas“. Kiek besibraižė aplinkui, niekada nematė įeinančių ar išeinančių žmonių, nebent ilgą kaip vienatvė vasaros popietę ant laiptelio prisėsdavo sudžiūvusi ankštis ir virsdavo tykia moterėle gėlėta skarele ir kauptuku rankoje, ką tik atsitraukusia nuo žemės sklypelio palei balkonus. O tąkart išėjo kitaip, durys atsidarė, į laiptų turėklą įsikibo tuklus vyras odine striuke, vienu metu blykstelėjo žiedo auksas ant mažojo pirštelio ir kraujo čiurkšlės strėlė, išsprūdusi pro lūpas. Raudonas brūkšnys ant sniego, greitai pradingęs po naujais sluoksniais.
Įmanoma, kad tą ženklą reikėjo kažkaip suprasti, įtraukti į savo gyvenimo planą, panaudoti meditacijoje, reikėjo gal bent įsigyti gartraukį, nes gyvendamas butuke su vienoje patalpoje susispaudusia sofa-lova, virtuve, darbo kampu ilgainiui prakvimpi maistu ir atsidūręs arčiau žmonių keli nepatogų gailestį.
– …atsibundu, o mūsų lovoje – vienas katinas! Aš šaukiu, katinas rėkia… oi, atostogos Graikijoje – negerai! – atsklido turko pasakojimas, kaskart prisimenama ta pati istorija apie nevykusias atostogas, kurią jis išdailino iki klientams tinkamiausio humoro ir akcento lygio.
Užsiklausęs kiek atsipalaidavo, siektelėjo ranka po stalu – kailis buvo minkštas, kiek drėgnokas nuo ištirpusio sniego ir kuo tikriausias. Gyvulėlis alsavo ramiai, įpratęs būti glostomas. Romumas kebabinėje.
Nebeiškentęs kumštelėjo šalia prisėdusiai, telefonu kebabo likučius fiksuojančiai porelei:
– Pažiūrėkite čia, po stalu.
Dvi poros akių kruopščiai nuskenavo grindis.
– Bulvytė voliojasi.
– Ir nieko daugiau?..
– O kas?
– Jis man sakė, kad čia kažkur rado slaptą angą, yra toks tuneliukas į lauką. Tik dar nenori parodyti, ateinu ir spėlioju. Gal jūs rasit, – teko suręsti šiokį tokį melą, juk avelės jie, akivaizdu, nematė.
Atėjo mintis sau įsižnybti, įsikąsti į lūpą, šį veiksmą slapčia kartojo kelis kartus, skausmas jau beveik spaudė ašaras, o aukojimo ar atpirkimo niekas neatšaukė. Taip ir baigė ekskursiją palikęs grįžti į snieginą temstantį miestą dar nenorintį būrelį jaukiai pagurkšnoti arbatos, ilgiau palaikęs duris atviras, kad spėtų išeiti su savo naujuoju šešėliu.
Tamsmėlynėje pūgos pašiauštoje gatvėje, purtydamas nuo kojų sniegą, šmėkščiojo juodas katinas – žinojo šiuose kiemuose įsiveisus septynių narių juodulių šeimą. Kartais iš gelsvo dviaukščio byrančiu tinku laiptinės angos išlįsdavo vienas kitas pavidalas ir viliodavo gyvūnus dešrele ar akcijiniu kačių maistu. Vieno kito pavidalo klausdamas, kam priklausanti laimingo skaičiaus kačių šeima, žinodavo sulauksiąs gūžtelėjimo pečiais. Ir tik į pensinį sąstingį paniręs buvęs vaikų namų stalius baltais pašiurpusiais antakiais, romų žvilgsnį atveriančiais mokantiems stebėti, gal dėl vis silpnėjančios atminties arčiausiai vykstančiam gyvenimui iškosėdavo neatremiamą sakinį: „Laukinukai, kaip ir tu, kiemas juos auklėja“.
Stebėdamas juodą katiną sniege, buvo bepradedąs įkristi į patogius kaip įdėvėtas šalikas minčių stumdymus galvoje, sutampančius su žingsniais. Paprastai galvodavo apie stambiapirštę Valeriją gėlių kioskelyje, nuo dažymo ir garbanojimo violetinį atspalvį įgavusiais pūkais virstančiais plaukais, juoko raukšlelėmis aplink akis ir kasdienio rūpesčio į ploną liniją išbrėžta burna, panašią į garsiakalbį nykštuką – kaip ji nusimauna pirštines ir šalčio įraudintomis rankomis atsargiai ima gėlę, vynioja į celofaną pusiau rusiškai, pusiau lietuviškai aiškindama – šitaip bus gražu, mosuoja rankomis priešais vazą įspėdama – šitos nilabai laikosi! – kaip atpūškuoja per pusnis tempdama du pilnus maišus maisto, dukra iš Anglijos atvažiuoja, arba matydavo ją savo mintyse šviesos nupliekstą, geriančią arbatą iš įskilusio termoso ir paskutinį gurkšnį išsviedžiančią vakaro sutemose boluojančion pusnin.
Mąstydavo apie žiemą vasarą po išblukusiu rausvu skėčiu nuo saulės susirietusį gruziniškų bruožų vyrą, vis labiau dumbantį į žemę su visu skėčiu ir bulvėmis, persikais, morkomis, vynuogėmis nukrautu staliuku, tekdavo kartais nuvyti nuo jo būrį į plėšikus įsijautusių vaikiūkščių – nežinia, kodėl jo klausė, gal blykstelėdavo susitikimo apleistame kieme, pastate, take per narkomanų adatų primėtytą dauburį vaizdas, palaikydavo savu. Žingsniuodamas svarstydavo, kur po darbo dienos išsilaksto jauni picų kepėjai, rūkantys prie galinių picerijos durų, prijuostės blyškumą atkartojančiais veidais, niršiai įsikimbantys žvilgsniu į viską, kas bando paliudyti jų tinkamumą šiai vietai, nes jų suvokimuose ji laikina, galvodavo apie gobtuvų slepiamus veidus, praūžiančius gatve pagal rusiško telefonu leidžiamo repo ritmą, taksistus prie kioskų, užsisakančius kavos su tirščiais iš jų pokštams seniai abejingų pardavėjų, apie tykią nupilkusių žmonių mišrainę, užpildančią sankryžą, tik kartais blykstelinčią alkano žvėries akimis.
Visi tie kvartalo audinį pinantys žmonės susirikiuodavo ir ankštoje buto prieblandoje, cirko prižiūrėtojo kariauna, kurią norėjosi vienu metu ginti atgal į narvus ir rodyti publikai kaip rečiausius, gražiausius, nusipelnančius plojimų, paprastai atitenkančių kitoms rūšims. Pats jausdavosi patekęs į cirko areną, turistams klausiant: o gyvenimas šitame rajone tikrai pavojingas? Reikėdavo linktelėti, kad neprarastų pasakotojo įtaigumo, sulaukti aplodismentų, cukraus gabalėlio ir nerti į savo narvą. Norėdavosi nebegalvoti apie tuos atsitiktinius kone kasdien matomus rajono žmones, su kuriais tapo įaustas į vieną gobeleną – ir net jei išsiplėštų, ar dera taip gadinti kruopštų menininko darbą?
Galėjo būti, kad menininkas buvo paruošęs ir katiną sniege, ir avelę, ir staiga pajuto norintis sekti paskui ją, nes vizijos pasirodo ne tam, kad tęstųsi visa įprasta dienos eiga. Stabtelėjo, mėgindamas atspėti, kur gyvulėlis ves, o šis papurtė ausis ir tarsi to telaukęs nubidzeno šaligatviu link sankryžos.
Žingsnį teko kiek paspartinti, nesitikėjo, kad avys tokios skubrios. Buvo pratęs prie ilgų vaikštynių, džiaugėsi joms pritaikytais neperšlampamais batais – padžiovęs juos ant radiatoriaus ir įknibęs į knygą ar gido užrašus, tapdavo iš ilgos kelionės grįžusiu tyrinėtoju. Linktelėjo kebabų kiosko, virtusio „Zoo prekėmis“ su neonu blyksinčia iškaba „Open“, apklijuoto papurusių kačių lipdukais, lange pasirodžiusiam pardavėjos siluetui – jie visi mokėjo persimainyti, kai reikia, nieko negriaudami iš pamatų ir nieko per daug nesitikėdami.
Avelė risnojo pro kioskus, troleibusų žiedą, niekam nematoma, ir porą kartų neištvėrė neįspėjęs: „Atsargiai!”, įspėtieji pasitraukė iš kelio pernelyg nesidairydami, susitaikę su būtinybe čia gyvenant riktelėti, stumtelėti petimi, maišu, žvilgsniu. Dar knibtelėjo mintis apie norą užsukti pas siuvyklos moteris, tik nebuvo aišku, ar įmanoma sustabdyti vedlę, ypač jei jau pats nutarei pasitikėti.
Prie vieno daugiabučių stabtelėjo vyšninis mikroautobusas, išspjovė porą darbiniuose kombinezonuose paskendusių būtybių, vienos rankoje spurdėjo baltas kibiras, iš toli primenantis gyvą padarą. Kepamų svogūnų kvapas, persmelkiantis kiekvieną praeivį tarsi prakaitas, radijo natos pro trumpam pravertą langą. Ar teisinga taip vaikščioti apie svetimus namus ir nesijausti vienišam? Graži mergina apie jo ekskursiją socialiniame tinkle parašė – „Vaikščiojanti knyga ir vienišas katinas viename“, pamatė po savaitės ir bijojo spustelėti „patinka“, čia net katinai retai vaikšto po vieną.
Koja užkliudė puriu sniegu užklotą ledokšnį, išjudintas iš vietos zvimbtelėjo avelei pro ausį. Atsisuko, žvilgtelėjo priekaištingai.
– Pati pristojai, – sumurmėjo į šaliką.
Geležinkelio tilto vidurys, o ji sustojo, tarsi žinodama – dabar žvilgtelės per petį į taksoparką, slūgsantį atšiauria klinties ramybe, su fasadą žaibu perrėžusiu užrašo „In the future every building will be world famous for fifteen minutes“ suvokimu. Jis pasikeis, todėl reikia šiuo vaizdu ištapetuoti akių tinklaines kuo ilgiau, nepaliauti matyti daiktus ir žmones tokius, kokie kadaise buvo, vien dabarties su ateitimi neužtenka. Taip, gyvulėlis sustojo palaukti, uosdamas metalo ir dūmų aštrumu plaučius užkemšantį orą, atsižiūrėjęs į pastatą gidas linktelėjo – buvo pagaliau susitaikęs, pasiruošęs tiesiog eiti, kaip susitaiko ir eina žmogus, pajutęs supratimą be išlygų.
Į nosį tvoskė gardūs kvapai iš picerijos, viduje plieskė šviesa, apnuogindama ant aukštų kėdžių sutūpusių laukėjų veidus, toje tarpinėje būsenoje daug kas nebesistengdavo laikytis įprastų išraiškų.
Nuo kalno žingsniavo sparčiau, žvilgčiodamas į nesibaigiantį grafitį ant rūdžių nuėstų tvoros lakštų. Už jo, dabar jau užkloti sniegu, tvylojo krūmų ir kažin kokių pašiūrių lizdai, kartais į juos įsisukdavo žebenkštys ir uostydavo klijus – kai kurios tapdavo labai panašios į neprižiūrėtus vaikus. Aplink jau spraudėsi nauji butai ir gyvenimai, į laukinius dalykus spoksantys langų jaukiomis užuolaidėlėmis akimis. Trumpindamas kelią pro mūro ir metalo kvartalą iki kalvų, patogių lėktuvų stebėjimui, anądien laukinio gyvenimo pabaigą išgirdo skelbiant nelegalų servisiuką laikiusį pensininką, visų vadinamą Mechaniku.
– A kur tau garažo kaimynai dingsta, a? Nebereikia niekam. Šitom džiunglėm – pabaiga, – užtvirtino į kairį burnos kampą nuridendamas dantų krapštuką ir tuoj pat kilstelėdamas nubrizgusią odinę beretę, kad pasikasytų dešinį išsidraikiusiais gaurais apėjusį paausį.
Išblizginti „Žiguliai“ garaže, pajuodusiomis rankomis be pirštinių net žiemą vis kitos mašinos viduriuose besirausiantis Mechanikas lauke, tik kartais nulendantis į vidų, kur kriokia apsilaupęs virdulys, benzino ir dyzelio kvapą permušantis juodos arbatos garais. Tiesdamas jam ranką sveikintis, gidas vis mėgindavo prisiminti vardą, kaskart su nuostaba suvokdamas – esama žmonių, kurių vardai išblunka dar vaikystėje, palikdami nuogus „dėdė“, „teta“, „kaimynas“, „nuomininkas“, „šoferiukas“, „kunigėlis“, „daktarytė“, „auklytė“.
Mechanikas mėgdavo jį pasitikti iš radijo sugertų žinių, rajono ar šeimos aktualijų apmąstymus apibendrinančiu spyrį primenančiu sakiniu. Tas žmogus turėjo laiko tykiai galvoti, kol rankos užimtos, nebuvo daugiakalbis, užtekdavo stebėti jį paplekšnojant per stogą dar vienam sutaisytam automobiliui, rūpestingai rakinant garažo duris, pakreipiant galvą, kai klausosi gedimų istorijų – to visiškai gana suprasti, kad jo gyvenimas pastatytas kartu su šiais garažais, ir dabar, kai džiunglės draskomos, savininkai parduoda, nuomininkai išsibėgioja, artėja metas laukinio kvaitulio sterilizacijai.
Galvodamas apie Mechaniką, paspartino žingsnį – buvo pažadėjęs užsukti į prekybos centre įsigraužusį kambarėlį, virtusį dėvėtų drabužių parduotuve, pasidairyti gerų odinių pirštinių. Darydavo tai bent kartą per metus, pastebėjęs, kad šis ir vėl dirba nuogomis rankomis.
– Jūs mane vaišinat arbata, aš jus – pirštinėmis, – nevykusiai juokaudavo, pats nustebdamas, kad dovanos priimamos be įprasto atsikalbinėjimų ritualo.
Niekas dar nėra sugalvojęs nesumedėjusio ritualo padėkoti už sausainius „Gaidelis“ ir mechanikos pamokas paaugliu virstančiam vaikui iš institucijos, nerašytu visuotiniu susitarimu pripažintos „laukine“. Garažų fauna tada irgi buvo lygiai tokia, bet tai, kas nedokumentuota, gali veistis be iš anksto paruoštų scenarijų.
Lyg atspėjusi mintį, avelė pati nėrė pro prekybcentrio duris, plūstelėjus šiltam orui, kailį nusėdęs sniegas pasidavė tirpsmui. Viduje atsidavė priplėkusiais kilimais, prisisunkusiais šlapdribos purvo, prakaitu ir kepamos vištienos kvapais. Buvo čia prieš keletą mėnesių, ir jau tada iš sunkiai įvardijamų ženklų – gal nykstančių prekių, gal stipresnio prasidedančio vytimo kvapo gėlių parduotuvėje, nervingesnių judesių, prikvėpuotų patalpų jausmo spėjo prasidėsiant prekybos centro nykimą. Dabar jausmas dar sustiprėjo pamačius vietoje gėlių parduotuvės žiojinčią stiklinę tuštumą. Jeigu ilgiau gyveni rajone, tokia erozija kelia norą prisičiupti atsargų ir sprukti.
Dėvėtų drabužių parduotuvės kasoje, besilaukiančios pilvu beveik prirėmusi aparatą, skaitė jauna moteris blyškia suknele. Tarsi įrėminta ikona – rankos nuleistos, lempos šviesa skreite, plaukai supinti į kasą. Skaitė stovėdama, su alkano žmogaus goduliu, kūno nebuvo įtempęs pardavėjoms įprastas budrumas. Išgirdusi žingsnius, knygą užvertė, iš įpročio permetė akimis pavadinimą: „Motinos rankos. Almos Jonaitienės nusikaltimo istorija“. Rankas viršelyje juosė antrankiai. Gal būtų norėjęs kilstelėti antakius, bet kitą sekundę su visa čia atvedusia avele, žvėrių narvais galvoje, ištirpusio sniego dryžiais ant batų buvo pagautas žalio panteros žvilgsnio.
Buvo jau jos nematęs ilgus mėnesius, praleido kalėdinį išėjusių ir esamų gyventojų susitikimą vaikų namuose, o prieš tai vogė iš jo laukiamus retus atsitiktinius susitikimus gatvėje, parduotuvėje, bibliotekoje. Jis statė kilpas, nors visai nemokėjo medžioti. Atėjo į jos piešinių parodą toje pačioje bibliotekoje, įbruko į rankas gėlių, ir per pusę žodžio ėmė kapanotis vaikų būryje. Klausinėjo auklėtojų – dirba, įstojo mokytis menų, atrodo, turi vaikiną. Žodis „atrodo“ tariamas atsargiai, taip elgiamasi su šautuvu: tikrini, ar šoviniai išimti, neužtaisytas, tada užrakini seife ir viskas pagal protokolą.
– Takije nerazlučnije druzja, a dabar vos pasykalbat… – linguodavo galvą auklėtoja, kurioje teliūskavo ežeras jų istorijų, vertęs vaikščioti neskubriai, apsimetant, kad viskas tik nuo kojų tinimo.
– Tu išėjai pas mamą, o ji ne. Laikė iki aštuoniolikos. Reikia laiko, – kiekvieną sakinį palydėdama mėsos kapokle, surikiavo teta.
Laikas jai tekėjo nuo vieno budėjimo iki kito, įsiterpę artimieji neprivalėjo atsiskaityti už savo gyvenimus – išskyrus seserį.
Jis ir laukė, kad kuriais nors metais, suraitęs sekmadienio karbonadą, rastų žodžių, patvirtinsiančių iškapotus sakinius. Bet buvo, žinoma, tie sapnai, nusėsdavo galugerklyje kaip rūgščiai karstelėjusios kavos nuosėdos, ir atsibudęs, kartais net priešaušriais, griebdavo striukę ir išsprūsdavo link kalvų, melsdamas lėktuvų ūžimo, užvirinančio plaučius, gausmo iš dangaus, išvalančio įsisenėjusius maudulius. Kartodavosi vaizdas – štai juodu bendrabutyje, įsliuogę į ketvirto aukšto sandėlį, atsiduodantį bulvėmis, sausainiais ir dešromis, sukišę nosis į langelį, kiekvieną vakarą transliuojantį nesibaigiančią žiburių pakalnę, laukia fejerverkų. Jos plaukais lipa voras, reikia jį nuimti, nubraukti mėšlungio sutrauktomis rankomis. Abu bėga nuo priešų, plaučiai cypia, norisi kvatotis – nei vienas nemoka muštis, nors ji nemoka mažiau, vis tiek įgūdis bereikšmis, kai savo mamą randi po suolu žeminėje, tokios neprisiminsi kažkam pasakius „čia ta mergaitė, kuri gražiai piešia“. Tada klausosi muzikos apleistoje ligoninėje, magelis cypia atkartodamas orą gaudančius plaučius, garsai kuo keistesni, tuo geriau; štai gegužės vakarai, dar šalti ir reikia pasitiesti ant grindų jo striukę, susiremti pečiais, o paskui atsakyti į klausimą – pilieti, ar užfiksavote momentą, kai pasirodė juoda pantera, kurią dabar medžiojate lyg turėdamas leidimą ginklui?
Pats pagautas. Atvestas avelės – atitokęs apsidairė, šios nė kvapo, vien pėdos didumo balutė ant grindų plytelių. Visą šį laiką jos įlaukėjęs nirtulys sulaikydavo beišsprūstančius tiesius žodžius, pakalbėdavo „kaip sekasi, ai, nieko, gerai“ lygiu. Mes pralįsdavome pro skylę tvoroje be striukių, nes tik taip buvo galima, o dabar neišsitenkame viename kvartale, braižomės paribiais vengdami laiko, kai teks žymėti teritoriją.
– Atėjau paieškoti pirštinių Mechanikui. Mane atvedė avelė – vedžiau ekskursiją, pamačiau prie perėjos, ir nuo to laiko niekur nesitraukė. Klausiau žmonių, tai jie… na, Ūdra avelę matė, o kiti ne. Rajonas kvailioja. Atpirkimas, – jo burna buvo virtusi ledonešio pagauta upe, – ir aš niekur nebeisiu.
Dėvėtų drabužių parduotuvėse panašūs pareiškimai nuskamba taip, tarsi jiems čia būtų tinkamiausia vieta, net kandis sparno nepajudina. O ji pajudėjo, iš pilvo gilumos pakilo juoko burbulas ir sprogo, jei garsą galėtum nupiešti, nykios patalpos sienos apkibtų aksominiais saulėgrąžų žiedų šereliais.
– Nebijok dėl tos knygos, bandau atrodyti kietai dėl vagių. Žinai, visai atbaido. Dirbu čia kelis mėnesius, reikia ramaus darbelio visu etatu, kad nesikirstų su frylancinimu. Lankiau psichoterapiją. Atrodo, nepadėjo. Gėriau vaistus, mečiau. Tada užgėriau, pastojau, mečiau. Italas iš studentų mainų programos. Aš, žinok, norėjau vaiko, kad užbaigčiau su tuo motinos reikalu. Dabar būsiu vieniša mama, bet einu kasdien pro daugiabučius apšviestais langais, ir man nė velnio ne vieniša. Jei tu niekur nebeisi, aš niekur nebėgsiu. Dabar galiu kalbėtis, nežinau, ar tai ką nors keičia. Kartais nueinu į tą apleistą ligoninę, pasileidžiu telefone muziką ir stoviu, žiūriu į lubas.
Ledonešis. Žodžiai, kurie kaipmat susigeria į iškabintus drabužius, ir todėl juos drąsu tarti, be logikos, be kvapo. Pantera tiesia leteną paglostyti avelę.
– Nu, bet tikrai tu jau rajono legenda, atsivedei avį!
Tegalėjo mirksėti.
– Ar tai ką nors keičia? – jo balsą permušė parko šešėlių šiugždėjimas, o gal tai buvo muzika.