Tag: rajonas

Bantukas

Bantukas, bantukas, – tįsta keturmetės prie mėsos vitrinos žodžiai.

Įsikibusi į dukslaus vilnonio palto rankovę, trypčioja nuo ant kojos, baltų bantukų atspindys šoka rausvų žalios mėsos gabalų paviršiuose.

Kita palto rankovė vos nenušluoja ant vitrinos padėtos lėkštelės pinigams, ji pilkšva nuo monetų įrėžių. Čiumpa maišelį, pilną vištienos krūtinėlių, kitoje prekystalio pusėje pardavėja žirafos kaklu, melancholiškai svyrančiais akių ir lūpų kampučiais pirštu atsainiai nubraukia ant lėkštelės užtiškusį kraujo lašą. Kasdien tiesi kaip styga, priekyje styrančiais it žaislinio liūto karčiai plaukais, kurie negyvoje lempų šviesoje įgauna violetinių atspindžių, ilgais pianistės pirštais varto muštinių, krūtinėlių, nugarinių išklotines, ir šios pardavėjos rankose virsta natų lapais, laukiančiais, kol bus sugrota širdis pjaunanti melodija.

Vitrinoje išdygsta papurusi šviesi galva, tai antroji pardavėja, taip pat maždaug penkiasdešimties, garbanota ir tukli, plačiai dovanojanti šypseną – net smulkios auksinės grandinėlės vijos įsiręžia į kaklą. Jos mostai aprėpia nedaug, užtat balsas degančiomis strėlėmis ir juoko pliūpsniais apšaudo negausius lankytojus, kurį laiką atrodo, kad virš jų galvų sklando vien to švilpiančio, ugningo balso draiskanos.

Ji ir bus ta pirmoji regėtoja, pamačiusi už troleibusų žiedo užkliuvusios gatvės pabaigoje stojant gaisrines ir greitąją – tuo metu kaip tik eina paaiškinti dviem būtybėms odinėmis striukėmis ir treningais, besiveržiančioms vidun su aplink kojas besisukančiu vilkšuniu mišrūnu, gyvenimo ženklus.

– Alus ne čia – sekančios durys, – įsiremia į klubus ties slenksčiu, tiedu sužiūra nustebę, vėjas plaiksto iš po megztų kepurių styrančius gaurus.

Šuo vis tiek prasmunka vidun, neria tiesiai prie mėsos šventovės, paltas aukštai iškelia maišelį su vištiena, į kurį jau taikosi nasrai, vaikas tiesia ranką – visus neaiškius ketinimus gali sustabdyti glostymas. Balsas nuo durų smeigia strėlę, paltas bando įspirti, per vitriną persisvėrusi pardavėja žirafos kaklu šlepteli skuduru; taip susipina kojos, rankos ir letenos, nešvarus vanduo nuo skuduro varva nuo kaspino, o ranka pasipuošia raudonu rėžiu nuo dantų. Keturkojis sprunka, su juo atėjusios būtybės atsitokėjusios kėpestuoja tolyn, prisukami ilgakojai žaisliukai, ką tik pradėję bėgti nuo stalo krašto.

– Įkando, jėzusmarija, pasiutęs! – skudurą prie krūtinės priglaudžia pardavėja, vis dar saugoma vitrinos, paskui meta jį ir ilgais žingsniais driekia link susikūprinusio palto, pabirusio maišelio su mėsa, patempusio lūpą vaiko, nepatogiai klūpančio ant plytelių.

Šią akimirką suaugę veikėjai supranta, kad pasiutęs šuo mėsos parduotuvėje, kandantis vaikui, yra šio rajono balsas, kuriuo niekas netiki – lygiai kaip ir šokančiu vasaros lietuje aukštu žmogumi prekybos centro aikštelėje, kebabų kioske gyvenančia moterimi, seniais sodininkais šaligatvių pašalėse, pardavinėjančiais puokštes, krapus ir raugtus agurkus. Rajonas apnuogino medžiais apėjusią polikliniką, visas krūmų slepiamas aikšteles verčia romių praeivių vaikščiojimo plotais, bendrabučiams užmaunamos išorinės kaukės vaidinti padorius daugiaaukščius. Balsas vis tylesnis, greitai jis nustos kalbėjęs apie mėsos parduotuvę, apie tas už kampo pasukusias būtybes, pritūpusias pailsėti ant kišeninio kazino – anksčiau čia buvo dėvėti drabužiai – laiptų, nebeturės žodžių stotelėje būdraujančiam vienakojui benamiui, apsivyniojusiam bigę prekybos centro maišeliu, būriui migruojančių romių, vilkiškų akių paaugliams su gobtuvais, traukiantiems cigaretes stadione ir, galiausiai, paltui su keturmete supurvintu bantuku, juk vis vien niekas tokių jau nebenešioja.

Bet jie vis dar spurda, žino turintys dalyvauti, ir tuklioji pardavėja rodo ranka į gatvę:

– Atvažiavo gaisrinės ir greituškė į tą namą prie žiedo, nešam vaiką!

Trise šoka prie susidomėjusios veiksmu mergaitės, paltas ir aukštoji pardavėja pakelia ją už pažastų, taip lengviau paskirstyti svorį; antroji pardavėja suskumba plačiai praverti duris, paskui jas staigiu judesiu užrakina ir šnopuoja iš paskos, nes anos dvi ilgakojės. Pardavėjų chalatai, ant kurių matyti viena kita žalios mėsos palikta dėmė, susilieja su sniego kupstais ant šaligatvio, iš burnų virsta garas. Skuba artyn prie daugiaaukščio, virtusio raudonų ir baltų plytų, laiko nuėstų medinių balkonų, balandžių išmatų taškų, apsiblaususių stiklų vaiduokliu, netikėtai atgijusiu dėl ketvirto aukšto balkone vinguriuojančios dūmų sruogelės.

Aplink pastatą būriuojasi negausūs žioplinėtojai, nes jau spėjo pasklisti patikrinta žinia: užmigo girtas ir pradegino skylę kaldroje, va ir visa istorija. Tik atkakliausi dar šio to tikisi, nes per penktojo aukšto balkoną persisvėrusi žila moteris mąslaus jūrų vėplio veidu lupa obuolį, kruopščiai nudailintas luobelės spirales paleisdama ant praeinančių. Frotinis chalatas išblukęs nuo skalbimo, pati išbalusi, atrodo lyg ją kas nors būtų mėginęs ištrinti iš balkono akies, tik iki galo nepavyko, ji vis dar ten, ir kartais pavargusiu balsu šūkteli kažką apie gadinamą namą, už kurį valdžia dar turės sumokėti.

– Sumokėsit, urodai, visi sumokėsit! Televiziją iškviesiu! – pagrūmoja ranka, kurioje laiko obuolį, tada nirtulingai įsikimba į jį dantimis, sutriauškina kąsnį ir dingsta buto gilumoje.

Moterys, nešusios vaiką, sunkiai šnopuoja, bet reikalai jau gerėja, nes keli žioplinėtojai, išnykus obuolio lupėjai, pastebėjo skubančią procesiją, išgirdo skardžiabalsę pardavėją, triūbijančią: įkando, pasiutęs šuo įkando mėsos parduotuvėje! Kažkas puola belstis į greitosios automobilio duris, troleibuso vairuotojas, iki dabar kalbėjęs su spaudos kiosko darbuotoja, nuspriegia į krūmus cigaretės galiuką ir bėga artyn. Tuo metu kazino duris pravėręs apsaugininkas juoda striuke mosteli dviem sėdinėtojams eiti šalin, šuo jam vizgina uodegą – krusteli ranką, lyg ketindamas paglostyti, susigėdęs judesio sustingsta kaip medis. Tiems dviem ir šuniui jau laikas dingti, niekas jų ir nepasiges tą akimirką, kai balti mėsos pardavėjų chalatai perduoda baltiems greitosios medicinos pagalbos chalatams į glėbį vaiką.

– Oi, koks bantukas, – atsidūsta kažkuris iš jų.

Paltas kartu su baltais chalatais dingsta automobilyje. Abi pardavėjas apgaubia striukės – tai troleibuso vairuotojas ir dar vienas vyras jas gelbėja nuo šalčio. Iš spaudos kiosko išpuola pardavėja su dviem puodeliais kavos rankose. Šitoks vaizdas nedažnas rajonui, kiosko pašonėje ką tik paaugliai gėrė alų iš skardinės, o taksistas išplūdo jam lazda į dureles stuktelėjusią kailinėtą pensininkę. Vis dėlto norisi turėti dienos didvyrių, pardavėjos narsiai ima pasiūlytą kavą ir užverčia galvas į daugiaaukščio langus, ką tik paliestus popietinės saulės spindulių ir užsiliepsnojusius visa ryjančiu gaisru.

Rajono avelė (III)

Šluostydamas nuo pirštų česnakinio kebabų padažo likučius, galvojo apie aukojimą ir atpirkimą. Prieš savaitę, išslinkęs iš kebabinės, su visu šlapdribos įsiūčiu nublokštas pastirusių daugiabučių gilumon, žvilgtelėjo į vieno jų grotuotus langus pirmajame aukšte. Amžinai užtraukti plastikinėmis saulės išblukintomis žaliuzėmis, už vieno jų užkišta žalia iškaba „Odontologo kabinetas“. Kiek besibraižė aplinkui, niekada nematė įeinančių ar išeinančių žmonių, nebent ilgą kaip vienatvė vasaros popietę ant laiptelio prisėsdavo sudžiūvusi ankštis ir virsdavo tykia moterėle gėlėta skarele ir kauptuku rankoje, ką tik atsitraukusia nuo žemės sklypelio palei balkonus. O tąkart išėjo kitaip, durys atsidarė, į laiptų turėklą įsikibo tuklus vyras odine striuke, vienu metu blykstelėjo žiedo auksas ant mažojo pirštelio ir kraujo čiurkšlės strėlė, išsprūdusi pro lūpas. Raudonas brūkšnys ant sniego, greitai pradingęs po naujais sluoksniais.

Įmanoma, kad tą ženklą reikėjo kažkaip suprasti, įtraukti į savo gyvenimo planą, panaudoti meditacijoje, reikėjo gal bent įsigyti gartraukį, nes gyvendamas butuke su vienoje patalpoje susispaudusia sofa-lova, virtuve, darbo kampu ilgainiui prakvimpi maistu ir atsidūręs arčiau žmonių keli nepatogų gailestį.

– …atsibundu, o mūsų lovoje – vienas katinas! Aš šaukiu, katinas rėkia… oi, atostogos Graikijoje – negerai! – atsklido turko pasakojimas, kaskart prisimenama ta pati istorija apie nevykusias atostogas, kurią jis išdailino iki klientams tinkamiausio humoro ir akcento lygio.

Užsiklausęs kiek atsipalaidavo, siektelėjo ranka po stalu – kailis buvo minkštas, kiek drėgnokas nuo ištirpusio sniego ir kuo tikriausias. Gyvulėlis alsavo ramiai, įpratęs būti glostomas. Romumas kebabinėje.

Nebeiškentęs kumštelėjo šalia prisėdusiai, telefonu kebabo likučius fiksuojančiai porelei:

– Pažiūrėkite čia, po stalu.

Dvi poros akių kruopščiai nuskenavo grindis.

– Bulvytė voliojasi.

– Ir nieko daugiau?..

– O kas?

– Jis man sakė, kad čia kažkur rado slaptą angą, yra toks tuneliukas į lauką. Tik dar nenori parodyti, ateinu ir spėlioju. Gal jūs rasit, – teko suręsti šiokį tokį melą, juk avelės jie, akivaizdu, nematė.

Atėjo mintis sau įsižnybti, įsikąsti į lūpą, šį veiksmą slapčia kartojo kelis kartus, skausmas jau beveik spaudė ašaras, o aukojimo ar atpirkimo niekas neatšaukė. Taip ir baigė ekskursiją palikęs grįžti į snieginą temstantį miestą dar nenorintį būrelį jaukiai pagurkšnoti arbatos, ilgiau palaikęs duris atviras, kad spėtų išeiti su savo naujuoju šešėliu.

Tamsmėlynėje pūgos pašiauštoje gatvėje, purtydamas nuo kojų sniegą, šmėkščiojo juodas katinas – žinojo šiuose kiemuose įsiveisus septynių narių juodulių šeimą. Kartais iš gelsvo dviaukščio byrančiu tinku laiptinės angos išlįsdavo vienas kitas pavidalas ir viliodavo gyvūnus dešrele ar akcijiniu kačių maistu. Vieno kito pavidalo klausdamas, kam priklausanti laimingo skaičiaus kačių šeima, žinodavo sulauksiąs gūžtelėjimo pečiais. Ir tik į pensinį sąstingį paniręs buvęs vaikų namų stalius baltais pašiurpusiais antakiais, romų žvilgsnį atveriančiais mokantiems stebėti, gal dėl vis silpnėjančios atminties arčiausiai vykstančiam gyvenimui iškosėdavo neatremiamą sakinį: „Laukinukai, kaip ir tu, kiemas juos auklėja“.

Stebėdamas juodą katiną sniege, buvo bepradedąs įkristi į patogius kaip įdėvėtas šalikas minčių stumdymus galvoje, sutampančius su žingsniais. Paprastai galvodavo apie stambiapirštę Valeriją gėlių kioskelyje, nuo dažymo ir garbanojimo violetinį atspalvį įgavusiais pūkais virstančiais plaukais, juoko raukšlelėmis aplink akis ir kasdienio rūpesčio į ploną liniją išbrėžta burna, panašią į garsiakalbį nykštuką – kaip ji nusimauna pirštines ir šalčio įraudintomis rankomis atsargiai ima gėlę, vynioja į celofaną pusiau rusiškai, pusiau lietuviškai aiškindama – šitaip bus gražu, mosuoja rankomis priešais vazą įspėdama – šitos nilabai laikosi! – kaip atpūškuoja per pusnis tempdama du pilnus maišus maisto, dukra iš Anglijos atvažiuoja, arba matydavo ją savo mintyse šviesos nupliekstą, geriančią arbatą iš įskilusio termoso ir paskutinį gurkšnį išsviedžiančią vakaro sutemose boluojančion pusnin.

Mąstydavo apie žiemą vasarą po išblukusiu rausvu skėčiu nuo saulės susirietusį gruziniškų bruožų vyrą, vis labiau dumbantį į žemę su visu skėčiu ir bulvėmis, persikais, morkomis, vynuogėmis nukrautu staliuku, tekdavo kartais nuvyti nuo jo būrį į plėšikus įsijautusių vaikiūkščių – nežinia, kodėl jo klausė, gal blykstelėdavo susitikimo apleistame kieme, pastate, take per narkomanų adatų primėtytą dauburį vaizdas, palaikydavo savu. Žingsniuodamas svarstydavo, kur po darbo dienos išsilaksto jauni picų kepėjai, rūkantys prie galinių picerijos durų, prijuostės blyškumą atkartojančiais veidais, niršiai įsikimbantys žvilgsniu į viską, kas bando paliudyti jų tinkamumą šiai vietai, nes jų suvokimuose ji laikina, galvodavo apie gobtuvų slepiamus veidus, praūžiančius gatve pagal rusiško telefonu leidžiamo repo ritmą, taksistus prie kioskų, užsisakančius kavos su tirščiais iš jų pokštams seniai abejingų pardavėjų, apie tykią nupilkusių žmonių mišrainę, užpildančią sankryžą, tik kartais blykstelinčią alkano žvėries akimis.

Visi tie kvartalo audinį pinantys žmonės susirikiuodavo ir ankštoje buto prieblandoje, cirko prižiūrėtojo kariauna, kurią norėjosi vienu metu ginti atgal į narvus ir rodyti publikai kaip rečiausius, gražiausius, nusipelnančius plojimų, paprastai atitenkančių kitoms rūšims. Pats jausdavosi patekęs į cirko areną, turistams klausiant: o gyvenimas šitame rajone tikrai pavojingas? Reikėdavo linktelėti, kad neprarastų pasakotojo įtaigumo, sulaukti aplodismentų, cukraus gabalėlio ir nerti į savo narvą. Norėdavosi nebegalvoti apie tuos atsitiktinius kone kasdien matomus rajono žmones, su kuriais tapo įaustas į vieną gobeleną – ir net jei išsiplėštų, ar dera taip gadinti kruopštų menininko darbą?

Galėjo būti, kad menininkas buvo paruošęs ir katiną sniege, ir avelę, ir staiga pajuto norintis sekti paskui ją, nes vizijos pasirodo ne tam, kad tęstųsi visa įprasta dienos eiga. Stabtelėjo, mėgindamas atspėti, kur gyvulėlis ves, o šis papurtė ausis ir tarsi to telaukęs nubidzeno šaligatviu link sankryžos.

Žingsnį teko kiek paspartinti, nesitikėjo, kad avys tokios skubrios. Buvo pratęs prie ilgų vaikštynių, džiaugėsi joms pritaikytais neperšlampamais batais – padžiovęs juos ant radiatoriaus ir įknibęs į knygą ar gido užrašus, tapdavo iš ilgos kelionės grįžusiu tyrinėtoju. Linktelėjo kebabų kiosko, virtusio „Zoo prekėmis“ su neonu blyksinčia iškaba „Open“, apklijuoto papurusių kačių lipdukais, lange pasirodžiusiam pardavėjos siluetui – jie visi mokėjo persimainyti, kai reikia, nieko negriaudami iš pamatų ir nieko per daug nesitikėdami.

Avelė risnojo pro kioskus, troleibusų žiedą, niekam nematoma, ir porą kartų neištvėrė neįspėjęs: „Atsargiai!”, įspėtieji pasitraukė iš kelio pernelyg nesidairydami, susitaikę su būtinybe čia gyvenant riktelėti, stumtelėti petimi, maišu, žvilgsniu. Dar knibtelėjo mintis apie norą užsukti pas siuvyklos moteris, tik nebuvo aišku, ar įmanoma sustabdyti vedlę, ypač jei jau pats nutarei pasitikėti.

Prie vieno daugiabučių stabtelėjo vyšninis mikroautobusas, išspjovė porą darbiniuose kombinezonuose paskendusių būtybių, vienos rankoje spurdėjo baltas kibiras, iš toli primenantis gyvą padarą. Kepamų svogūnų kvapas, persmelkiantis kiekvieną praeivį tarsi prakaitas, radijo natos pro trumpam pravertą langą. Ar teisinga taip vaikščioti apie svetimus namus ir nesijausti vienišam? Graži mergina apie jo ekskursiją socialiniame tinkle parašė – „Vaikščiojanti knyga ir vienišas katinas viename“, pamatė po savaitės ir bijojo spustelėti „patinka“, čia net katinai retai vaikšto po vieną.

Koja užkliudė puriu sniegu užklotą ledokšnį, išjudintas iš vietos zvimbtelėjo avelei pro ausį. Atsisuko, žvilgtelėjo priekaištingai.

– Pati pristojai, – sumurmėjo į šaliką.

Geležinkelio tilto vidurys, o ji sustojo, tarsi žinodama – dabar žvilgtelės per petį į taksoparką, slūgsantį atšiauria klinties ramybe, su fasadą žaibu perrėžusiu užrašo „In the future every building will be world famous for fifteen minutes“ suvokimu. Jis pasikeis, todėl reikia šiuo vaizdu ištapetuoti akių tinklaines kuo ilgiau, nepaliauti matyti daiktus ir žmones tokius, kokie kadaise buvo, vien dabarties su ateitimi neužtenka. Taip, gyvulėlis sustojo palaukti, uosdamas metalo ir dūmų aštrumu plaučius užkemšantį orą, atsižiūrėjęs į pastatą gidas linktelėjo – buvo pagaliau susitaikęs, pasiruošęs tiesiog eiti, kaip susitaiko ir eina žmogus, pajutęs supratimą be išlygų.

Į nosį tvoskė gardūs kvapai iš picerijos, viduje plieskė šviesa, apnuogindama ant aukštų kėdžių sutūpusių laukėjų veidus, toje tarpinėje būsenoje daug kas nebesistengdavo laikytis įprastų išraiškų.

Nuo kalno žingsniavo sparčiau, žvilgčiodamas į nesibaigiantį grafitį ant rūdžių nuėstų tvoros lakštų. Už jo, dabar jau užkloti sniegu, tvylojo krūmų ir kažin kokių pašiūrių lizdai, kartais į juos įsisukdavo žebenkštys ir uostydavo klijus – kai kurios tapdavo labai panašios į neprižiūrėtus vaikus. Aplink jau spraudėsi nauji butai ir gyvenimai, į laukinius dalykus spoksantys langų jaukiomis užuolaidėlėmis akimis. Trumpindamas kelią pro mūro ir metalo kvartalą iki kalvų, patogių lėktuvų stebėjimui, anądien laukinio gyvenimo pabaigą išgirdo skelbiant nelegalų servisiuką laikiusį pensininką, visų vadinamą Mechaniku.

– A kur tau garažo kaimynai dingsta, a? Nebereikia niekam. Šitom džiunglėm – pabaiga, – užtvirtino į kairį burnos kampą nuridendamas dantų krapštuką ir tuoj pat kilstelėdamas nubrizgusią odinę beretę, kad pasikasytų dešinį išsidraikiusiais gaurais apėjusį paausį.

Išblizginti „Žiguliai“ garaže, pajuodusiomis rankomis be pirštinių net žiemą vis kitos mašinos viduriuose besirausiantis Mechanikas lauke, tik kartais nulendantis į vidų, kur kriokia apsilaupęs virdulys, benzino ir dyzelio kvapą permušantis juodos arbatos garais. Tiesdamas jam ranką sveikintis, gidas vis mėgindavo prisiminti vardą, kaskart su nuostaba suvokdamas – esama žmonių, kurių vardai išblunka dar vaikystėje, palikdami nuogus „dėdė“, „teta“, „kaimynas“, „nuomininkas“, „šoferiukas“, „kunigėlis“, „daktarytė“, „auklytė“.

Mechanikas mėgdavo jį pasitikti iš radijo sugertų žinių, rajono ar šeimos aktualijų apmąstymus apibendrinančiu spyrį primenančiu sakiniu. Tas žmogus turėjo laiko tykiai galvoti, kol rankos užimtos, nebuvo daugiakalbis, užtekdavo stebėti jį paplekšnojant per stogą dar vienam sutaisytam automobiliui, rūpestingai rakinant garažo duris, pakreipiant galvą, kai klausosi gedimų istorijų – to visiškai gana suprasti, kad jo gyvenimas pastatytas kartu su šiais garažais, ir dabar, kai džiunglės draskomos, savininkai parduoda, nuomininkai išsibėgioja, artėja metas laukinio kvaitulio sterilizacijai.

Galvodamas apie Mechaniką, paspartino žingsnį – buvo pažadėjęs užsukti į prekybos centre įsigraužusį kambarėlį, virtusį dėvėtų drabužių parduotuve, pasidairyti gerų odinių pirštinių. Darydavo tai bent kartą per metus, pastebėjęs, kad šis ir vėl dirba nuogomis rankomis.

– Jūs mane vaišinat arbata, aš jus – pirštinėmis, – nevykusiai juokaudavo, pats nustebdamas, kad dovanos priimamos be įprasto atsikalbinėjimų ritualo.

Niekas dar nėra sugalvojęs nesumedėjusio ritualo padėkoti už sausainius „Gaidelis“ ir mechanikos pamokas paaugliu virstančiam vaikui iš institucijos, nerašytu visuotiniu susitarimu pripažintos „laukine“. Garažų fauna tada irgi buvo lygiai tokia, bet tai, kas nedokumentuota, gali veistis be iš anksto paruoštų scenarijų.

Lyg atspėjusi mintį, avelė pati nėrė pro prekybcentrio duris, plūstelėjus šiltam orui, kailį nusėdęs sniegas pasidavė tirpsmui. Viduje atsidavė priplėkusiais kilimais, prisisunkusiais šlapdribos purvo, prakaitu ir kepamos vištienos kvapais. Buvo čia prieš keletą mėnesių, ir jau tada iš sunkiai įvardijamų ženklų – gal nykstančių prekių, gal stipresnio prasidedančio vytimo kvapo gėlių parduotuvėje, nervingesnių judesių, prikvėpuotų patalpų jausmo spėjo prasidėsiant prekybos centro nykimą. Dabar jausmas dar sustiprėjo pamačius vietoje gėlių parduotuvės žiojinčią stiklinę tuštumą. Jeigu ilgiau gyveni rajone, tokia erozija kelia norą prisičiupti atsargų ir sprukti.

Dėvėtų drabužių parduotuvės kasoje, besilaukiančios pilvu beveik prirėmusi aparatą, skaitė jauna moteris blyškia suknele. Tarsi įrėminta ikona – rankos nuleistos, lempos šviesa skreite, plaukai supinti į kasą. Skaitė stovėdama, su alkano žmogaus goduliu, kūno nebuvo įtempęs pardavėjoms įprastas budrumas. Išgirdusi žingsnius, knygą užvertė, iš įpročio permetė akimis pavadinimą: „Motinos rankos. Almos Jonaitienės nusikaltimo istorija“. Rankas viršelyje juosė antrankiai. Gal būtų norėjęs kilstelėti antakius, bet kitą sekundę su visa čia atvedusia avele, žvėrių narvais galvoje, ištirpusio sniego dryžiais ant batų buvo pagautas žalio panteros žvilgsnio.

Buvo jau jos nematęs ilgus mėnesius, praleido kalėdinį išėjusių ir esamų gyventojų susitikimą vaikų namuose, o prieš tai vogė iš jo laukiamus retus atsitiktinius susitikimus gatvėje, parduotuvėje, bibliotekoje. Jis statė kilpas, nors visai nemokėjo medžioti. Atėjo į jos piešinių parodą toje pačioje bibliotekoje, įbruko į rankas gėlių, ir per pusę žodžio ėmė kapanotis vaikų būryje. Klausinėjo auklėtojų – dirba, įstojo mokytis menų, atrodo, turi vaikiną. Žodis „atrodo“ tariamas atsargiai, taip elgiamasi su šautuvu: tikrini, ar šoviniai išimti, neužtaisytas, tada užrakini seife ir viskas pagal protokolą.

– Takije nerazlučnije druzja, a dabar vos pasykalbat… – linguodavo galvą auklėtoja, kurioje teliūskavo ežeras jų istorijų, vertęs vaikščioti neskubriai, apsimetant, kad viskas tik nuo kojų tinimo.

– Tu išėjai pas mamą, o ji ne. Laikė iki aštuoniolikos. Reikia laiko, – kiekvieną sakinį palydėdama mėsos kapokle, surikiavo teta.

Laikas jai tekėjo nuo vieno budėjimo iki kito, įsiterpę artimieji neprivalėjo atsiskaityti už savo gyvenimus – išskyrus seserį.

Jis ir laukė, kad kuriais nors metais, suraitęs sekmadienio karbonadą, rastų žodžių, patvirtinsiančių iškapotus sakinius. Bet buvo, žinoma, tie sapnai, nusėsdavo galugerklyje kaip rūgščiai karstelėjusios kavos nuosėdos, ir atsibudęs, kartais net priešaušriais, griebdavo striukę ir išsprūsdavo link kalvų, melsdamas lėktuvų ūžimo, užvirinančio plaučius, gausmo iš dangaus, išvalančio įsisenėjusius maudulius. Kartodavosi vaizdas – štai juodu bendrabutyje, įsliuogę į ketvirto aukšto sandėlį, atsiduodantį bulvėmis, sausainiais ir dešromis, sukišę nosis į langelį, kiekvieną vakarą transliuojantį nesibaigiančią žiburių pakalnę, laukia fejerverkų. Jos plaukais lipa voras, reikia jį nuimti, nubraukti mėšlungio sutrauktomis rankomis. Abu bėga nuo priešų, plaučiai cypia, norisi kvatotis – nei vienas nemoka muštis, nors ji nemoka mažiau, vis tiek įgūdis bereikšmis, kai savo mamą randi po suolu žeminėje, tokios neprisiminsi kažkam pasakius „čia ta mergaitė, kuri gražiai piešia“. Tada klausosi muzikos apleistoje ligoninėje, magelis cypia atkartodamas orą gaudančius plaučius, garsai kuo keistesni, tuo geriau; štai gegužės vakarai, dar šalti ir reikia pasitiesti ant grindų jo striukę, susiremti pečiais, o paskui atsakyti į klausimą – pilieti, ar užfiksavote momentą, kai pasirodė juoda pantera, kurią dabar medžiojate lyg turėdamas leidimą ginklui?

Pats pagautas. Atvestas avelės – atitokęs apsidairė, šios nė kvapo, vien pėdos didumo balutė ant grindų plytelių. Visą šį laiką jos įlaukėjęs nirtulys sulaikydavo beišsprūstančius tiesius žodžius, pakalbėdavo „kaip sekasi, ai, nieko, gerai“ lygiu. Mes pralįsdavome pro skylę tvoroje be striukių, nes tik taip buvo galima, o dabar neišsitenkame viename kvartale, braižomės paribiais vengdami laiko, kai teks žymėti teritoriją.

– Atėjau paieškoti pirštinių Mechanikui. Mane atvedė avelė – vedžiau ekskursiją, pamačiau prie perėjos, ir nuo to laiko niekur nesitraukė. Klausiau žmonių, tai jie… na, Ūdra avelę matė, o kiti ne. Rajonas kvailioja. Atpirkimas, – jo burna buvo virtusi ledonešio pagauta upe, – ir aš niekur nebeisiu.

Dėvėtų drabužių parduotuvėse panašūs pareiškimai nuskamba taip, tarsi jiems čia būtų tinkamiausia vieta, net kandis sparno nepajudina. O ji pajudėjo, iš pilvo gilumos pakilo juoko burbulas ir sprogo, jei garsą galėtum nupiešti, nykios patalpos sienos apkibtų aksominiais saulėgrąžų žiedų šereliais.

– Nebijok dėl tos knygos, bandau atrodyti kietai dėl vagių. Žinai, visai atbaido. Dirbu čia kelis mėnesius, reikia ramaus darbelio visu etatu, kad nesikirstų su frylancinimu. Lankiau psichoterapiją. Atrodo, nepadėjo. Gėriau vaistus, mečiau. Tada užgėriau, pastojau, mečiau. Italas iš studentų mainų programos. Aš, žinok, norėjau vaiko, kad užbaigčiau su tuo motinos reikalu. Dabar būsiu vieniša mama, bet einu kasdien pro daugiabučius apšviestais langais, ir man nė velnio ne vieniša. Jei tu niekur nebeisi, aš niekur nebėgsiu. Dabar galiu kalbėtis, nežinau, ar tai ką nors keičia. Kartais nueinu į tą apleistą ligoninę, pasileidžiu telefone muziką ir stoviu, žiūriu į lubas.

Ledonešis. Žodžiai, kurie kaipmat susigeria į iškabintus drabužius, ir todėl juos drąsu tarti, be logikos, be kvapo. Pantera tiesia leteną paglostyti avelę.

– Nu, bet tikrai tu jau rajono legenda, atsivedei avį!

Tegalėjo mirksėti.

– Ar tai ką nors keičia? – jo balsą permušė parko šešėlių šiugždėjimas, o gal tai buvo muzika.

Tą vasarą jis įlipo į medį

Tą vasaros pabaigos rūkuos suvystytą rytą jis uždarė laiptinės duris, mosuodamas įrankių lagaminėliu įsuko į dviejų šaligatvio plytelių pločio kaštonų alėją link stotelės, stabtelėjo prie penkto medžio kairėje ir, delnu palyginęs peilio aštrumo kelnių briauną, užsikabarojo kamienu sulig antrojo aukšto langais šalia glūdinčiam vaikų darželiui. Buvo kelios minutės prieš septynias, jam – šešiasdešimt dveji, įrankių dėžėje turėjo į foliją susuktus du žmonos suteptus sumuštinius su dešra ir agurku, vieną butelį giros, kryžiažodžių žurnalą, kūną nuo žemės skyrė penki metrai, dulkėmis apėjusį rajono kvapą nuo dangaus gilybės – tiršto pampstančių kaštonų sunkio pritvinkusi lapija, kurioje įsitaisė.

Iš aukščiau pro medžių lapus buvo gerai matyti praslenkančios autobusų ir troleibusų nugaros, kioskai stotelėje, duobių išėsta krepšinio aikštelė kairėje alėjos pusėje, kelios maišelio su mišrainės likučiais nepasidalijančios varnos prie sūpuoklių be sėdynės, nykus balkšvų plytų darželio pastatas, vasarą gyvenimą žaidžiantis tik pirmame aukšte ir kieme. Kasdien žingsniais matuodamas alėjos plyteles, buvo apskaičiavęs tinkamą laiką, kai dar skysta apsimiegojusių praeivių – jei sugalvočiau tokiu metu įsilipti į medį, sakydavo sau, niekas ir nepastebėtų, tai vienas iš tų paros tarpų viskam sulėtėti, negaudyti žvilgsnių, leisti daiktams ir įvykiams plaukti pro šalį švelnia srove, nė briauna neprisiliečiant vieniems prie kitų.

Kartais išeidavo iš namų būtent keletą minučių prieš septynias, prasimetęs reikalų pašte, turguje, ūkvedžio kasdienybėje mokykloje, šonu beveik glostančioje darželio pastato sienas. Priėjęs penktąjį medį, trumpam užverdavo galvą į jį, gręždamas žvilgsniu visą tinklainę, mintis ir pasaulį užpildžiusį žalią pulsavimą, ūmai nutykęs dėl krūtinėje besiskleidžiančio noro pasislėpti, liuoktelėti ten, kur dingsta negausūs kiemo paukščiai, ištirpsta diena ir lizdus susisuka ryte iškrisiantys rūkai. Nė vienas daugiabučių vaikas nedrįsdavo lipti taip aukštai, kvartalo medžiai apskritai augo beveik nepatirdami žmonių bandymo įsikibti į šakas, sliuogti kamienais, ypač susivėlę kaštonų kūpsniai, visai nepatogūs nepatyrusiems.

Per daugelį rytų ir vakarų, eidamas ir grįždamas alėja, jis vis dėlto nejučia išsirinko vieną, turintį kelis tinkamus gumbus, šakas, drevę, galinčius tapti patikima atrama krūtinėje išaugusiam išdaigos krūmui, puikiausius tam berniukui, ganiusiam karves ir laipiojusiam į medžius, o dabar štai besileidžiančiam laiptais į mokyklos rūsį, pasigarsinančiam radiją ir palinkstančiam prie sugadintos spynos, dažų skardinių, tepaluotų vinučių stalčiaus, uodžiančiu su salsvu obelų žiedų vėju susimaišiusį metalo kvapą.

„Turėtų būti būdas aprašyti tokias pašėlusias pavasario dienas“, – kasmet sakydavo į džinsinį kombinezoną įlindusiam pagalbininkui, naktimis sargaujančiam, o dienomis keliančiam mokinių juoką vilkolakio gaurais praminta šukuosena, praslenkančiam pro kabinetus, koridorius ir kiemus su neatšaukiamu nestipraus lietaus debesies abejingumu; palygindavo delnu kelnių briaunas, ir tarsi tikėdamasis pagaliau atrasti tą aprašymą, patiesdavo ant stalo naują kryžiažodžių žurnalą.

Taip galėjo išeiti dėl to, kad vasarą mokykloje išties beveik nebūdavo darbo, likdavo tiek laiko mąstymui, net leisti sau nuklysti į vaikystėje supintų istorijų tinklo centrą, nesislapstant ir nebesijuokiant pačiam iš savo paikumo; arba todėl, kad šįryt vėl pakirdo auštant, ir toje šykščioje ant patalų besidriekiančioje šviesoje žiūrėjo į savo ir žmonos kojas, tarsi įsuktas balton drobėn, susigarankščiavusios antklodės paverstomis sunkiomis senių galūnėmis; galėtų tikti ir tai, jog pastaruosius kelerius metus buvo pradėjęs skaičiuoti jau įvykusius bendrus šeimos pietus, vakarienes ar pusryčius, kartais nejučia garsiai ištardamas skaičių ir pats savęs gėdydamasis, nes darosi panašus į savo mamą: sugautą paukštelį ligų iščiulptais kaulais vieno kambario bute, atkakliai besilaikantį narvelio taisyklių, visų lankytojų klausinėjantį, kiek valandų.

„Sėdame prie stalo visi 789 kartą per ketverius metus, – pasakė prieš tris dienas, kai abu vaikai su anūkais užsuko sekmadienio pusryčių virtuvės remonto pabaigtuvių proga. – Ir gerai, kad šito stalo neišmetėme, prie jo jūs visi košę valgydami užaugote“.

Suvokė viską pasakęs garsiai, sutrikęs pasiglostė ūsus, norėjo prieiti ir suspausti petį tam kiek pakumpusiam neaukštam vyrui nudirbtomis rankomis, kad nebeskaičiuotų; prieš tą stalą vaikai šiaušėsi, bet dabar liečia pirštais jo randus prisimindami, kaip nevykusiai pjovė duoną, padėjo karštą puodą, išliejo ką tik nuo ugnies nukeltos uogienės dubenį. Taigi gerai, reikia pasilikti ką nors tokio antikvarinio, kaip mes, užklojo jį žmonos balso aksomas.

Visi šie faktai ir kartu nė vienas iš jų galėjo neįveikiama jėga jį sustabdyti prie medžio, nors tąkart iš tiesų turėjo reikalų pašte, priversti rišti virvę prie įrankių dėžės, kad persimestų ją per petį, o paskui kibtis į žievę kaip į mylimos odą, pirštais gremžtis į visus įdubimus, griebti už šakų ir kilti įsmeigus akis aukštyn.

Viršuje buvo dar kiek vėsoka, drėgni lapai braižėsi į rankas ir veidą, kol bruzdėjo tarsi sukdamas lizdą, ieškodamas patogiausios atramos nugarai ir kojoms. Rytiniai paukščiai, kurių ten tikrai buvo, išsigandę pasklido po kitus medžius, ir tik po pusvalandžio, jam nutykus, ėmė grįžti atgal. Susigūždavo išgirdę alėjoje kaukšint moters batus, priekurčiam kaimynui šaukiant nusenusį šunį, į stotelę skubančiam paaugliui paspyrus akmenį ar po kitu medžiu susitikusiems benamiams ėmus garsiai aptarinėti dienos pradžią.

Sėdėjo kiek apsvaigęs nuo aukščio ir kartu išdidus, tarsi ką tik šią rajono dalį sukūręs – tokią, kurios niekas dar nebuvo matęs. Nustebo, kad čia taip gerai girdėti įvairūs paskiri garsai, apačioje paprastai susiliejantys į vieną liūliuojantį gaudesį. Paskui užsiėmė burną nenorėdamas prajukti, nes žvelgti į žmonių pakaušius buvo labai keista, kartais nespėdavo įžiūrėti daugiau nieko, tik batų nosis, nosį ir ne itin atidžiai sušukuotą plaukų kupetą.

Iš stotelės atkėblino ir į mokyklos pusę kinkavo jo pagalbininkas vilkolakio gaurais, užkimšęs ausis ausinuku. Palinko į priekį nustebęs, kad seną romų arklį primenantis vyras šypsosi ir kas kelis žingsnius užsimerkia, lyg medituotų akimirkas. Trindamiesi šonais darbe, šnekėdavo nedaug – tiksliau, kalbėjo beveik vien ūkvedys, o pagalbininkas pakreipdavo ausį į jo pusę, linktelėdavo ar mostelėdavo ranka, tik labiau prireikus ar tais pavasariais, kai vinių stalčiai pakvipdavo žiedais, tarstelėdavo kelias eilutes, lėtas ir taupias, lyg deklamuotų haiku.

Drėgmei iš lapų traukiantis ir atplaukiant vis šiltesnėms oro vilnims, vėsos prisisunkęs šešėlių drabužis po medžiais iro tapdamas retu tinklo raizginiu, lapijos raštais pasidengė jo kūnas, ir pakėlęs ranką prieš veidą kurį laiką nebeįžvelgė raukšlių – vien svetimos gyvybės venas ant savųjų. Taku praplaukė dvi iš matymo pažįstamos pensininkės, cheminio papurintos galvos priminė žydėti bebaigiančias pienes.

Pusvalandį jis praleido mąstydamas, kad žmonės iš aukščiau atrodo labai tylūs – treninguota pora su vaiku, tempianti jį už abiejų rankų į darželį ir skaldanti keiksmažodžius, kurią sutikęs įprastai iš nepatogumo nuleisdavo akis, riebus paauglys su paspirtuku, šaukiantis ant kiemo draugų, taros maišiukais apsikrovę benamiai, nepasidalinantys cigaretės, telefonu kalbantis vyras, vilkįs švarku be raukšlelės, mergina su vokiečių aviganiu, lojančiu ir vaikančiu varnas, dvi į troleibusą skubančios kasininkės, rėksmingai besidalijančios namų dūmais, nevaldantys juoko vaikinai ir merginos, šaudantys saulėgrąžų spjūvius, krepšinio žaidėjai aikštelėje, su savimi kalbanti močiutė, nuolat tikrinanti rankinę, jauna ausinuko besiklausanti moteris, garsiai sveikinanti pažįstamus, nevaldomai klykiantys vaikai darželio kieme. Dabar visų jų balsai, garsai tapo nebe tokie ryškūs, nuolat pertraukiami lapų šnarėjimo, paukščių sparnų šlamesio, kamienų girgždesių – kiekvienas išgaudavo kitokią natą – mašalų zyzimo ir kaistančio oro virpėjimo.

Šaka keliavo skruzdėlių virtinė, patraukė pirštą joms iš kelio tardamas, kad padarėliai skuba į darbą, įsivaizduodamas, kaip jo paties ieško darbe. Šiek tiek nusivylė, pirmojo pavaduotojos skambučio sulaukęs tik po keturių valandų nuo oficialios darbo pradžios, kai šešėliai po medžiais buvo beveik ištirpinti pakilusios kaitros vandenyse, kąsdamas sumuštinį aptirpusiu sviestu, viena akimi stebimas vienišos varnos, kuriai ką tik nuo kelių nuspriegė trupinį. Kelnės, žinoma, jau buvo apkritusios sudžiūvusiomis šakelėmis, vabzdžių kiautais, iki rudumo suvytusiais žiedlapiais – šyptelėjo prisiminęs, kad nuėjus tuos kelis žingsnius nuo namų iki mokyklos, tekdavo jas nusimovus lenkti saugant lygintuvu meistriškai sukurtą briauną ir lįsti į antra oda tapusius džinsus. Kas dabar bus su kelnėmis, nežinojo, kaip ir su darbu – skambučio garsas išjungtas, net kai po valandos iš bibliotekos skambino žmona. Užtenka žmogui įlipti į medį, ir jis jau dingsta nesaties pertraukoje, bet vis tiek ranka sudreba siekiant vis dar vėsaus giros butelio – tą akimirką, kai tavęs pasigenda, kraują virinęs pokštas virsta kartumu galugerklyje.

Vienu metu stipriai nutirpo koja, teko nepatogiai rangytis tarp šakų ieškant kitos padėties, gaudant nuslysti susiruošusią įrankių dėžę. Triukšmas išgąsdino pro šalį tipenusį katiną, bet daugiau nieko ir neįvyko, nuo stotelės artėjanti balta kepurė su snapeliu, virtusi stambiu vyru, nešinu maišelyje krapų, svogūnų ir gėlių kuokštu, praplaukė pro šalį it abejingas rugpjūčio debesis. Paskui, netvirtai klibinkščiuodama aukštakulniais, alėjos pradžioje ištįso juodo kostiumėlio kaip paštetas plastikiniame volelyje suspausta kaimynė Natalija, nuolat ieškanti darbo, nuolat rūkanti ir besišypsanti vien lūpos kampučiu; žiūrėjo į ją, atstumo paverstą vienu iš medžių šešėlių, staiga atsiminė kažkurio poeto biografijoje skaitęs – anuomet kaimo žmonės vieni kitus atpažindavo iš eisenos. Anksčiau ir pats turėjo tokių gebėjimų, tam buvo tinkama gyventi priemiestyje,  bet tapęs detale rajono schemoje detalių pastebėdavo vis mažiau – viską nuplaudavo nesibaigiančio gaudesio ir judesio vandenys.

Kaimynės plaukuose įžiūrėjo porą vėjo įpintų suvytusių žiedlapių, tarėsi pajutęs nuo jų sklindantį salsvai karstelėjusį kvapą – panašus rudenėjant apimdavo kišenės dydžio biblioteką, kurioje dirbo žmona, ir atėjęs jos pasitikti patamsiais, slinkdavo sučiurusiu raudonu kilimu iškloto koridoriaus viduriu, gąsčiodamasis, kad iš kabinetų ertmių ilgėjantys šešėliai anksčiau priklausė už lentynų pasislėpusiems ir ten suvytusiems žmonėms. Ir jau paskui, lydėdamas žmoną pro bibliotekai draugiją palaikantį mūrinuką, virtusį labiausiai pulsuojančiu rajono baru, atidžiai įsižiūrėdavo į aplink stoviniuojančias figūras, ieškodamas panašumo su koridorių apaugusiais pavidalais.

Štai jo lapų, šešėlių, štai jo skruzdėlių ir žmonių rajonas, kuriamas iš naujo. Štai jo venos, tapusios medžių gyslomis, auga į visas puses, ir gal išgriebs atsakymą, koks tinkamas susėdimų už stalo skaičius.

Pakilo vėjo šuoro pabaidytų balandžių sūkurys, norėjosi juoktis ir riktelėti: tai jie yra amžinasis energijos variklis, be jų niekas neatsirastų aplink! Oras darėsi sunkus nuo kaitros, jos priveiktas glaustėsi prie kamieno pusiausnūdomis, krūptelėdamas kaskart galvai svyrant žemyn, garsiai įkvėpdamas atslinkusio žydinčių dobilų, automobilių išdeginto kuro, kepamų svogūnų kvapų gūsių.

Baba Malia, krypuodama galingu surūdijusių sąnarių vos bepalaikomu sąstatu, šlavė alėją su metais vis pilkėjančio chalato skvernais – jis buvo užmiršęs tikrąjį moters vardą ir priežastį, dėl kurios ši išeidavo į parduotuvę avėdama šlepetes, kilogramais pirkdavo kačių maistą aplink besisukančioms benamėms, o vieną dieną, mandagiai paklausta žmonos, kaip sekasi, ir iš jos išgirdusi vyrą tapus mokyklos ūkvedžiu – meistru, kitaip sakant, įsmeigė į ją pilkšvas, minkštas it apėjusias balandžių plunksnomis akis: „Meistras? Tai tu dabar Margarita, golubuška, pasisekė, što li?“

Atpasakodami tą sulyginimą šeimai ar draugams, abu prajukdavo it paslaptį išdavę vaikai. Dabar Baba Malia pukšėjo pro šalį apsunkusi, iš viršaus žiūrint, visai nereginti jokių rajono esybės virpesių, ir kol jos pavidalas susilygino su stebinčiojo kaštonu, kojos išaugo į kamieno storio pavakarės šešėlius. Kaip tyčia vėl nutirpo koja, norėjosi pasiraivyti, buvo sunku saugotis judesių, nors mirtinai reikėjo – tikrai pajus, užuos, pamatys, atkragins galvą ir užsikvatos visa gerkle. Paskui sutiks ją, linguojančią ant taburetės pavėsyje po langais, lupančią obuolio žievę, leidžiančią per rankas nesibaigiančią spiralę, sėklomis apkibusiais chalato skvernais, sugaus žvilgsnio strėlę ir kris negyvas – žmogus, įsilipęs į medį užuot ėjęs į darbą, žino tiek, kad virsta šešėliu bibliotekos koridoriuje. Dar dieną kitą, žiūrėk, jis sėdasi prie stalo, rytais išeina į rūko gaubiamą kiemą, taikosi paglostyti benamę katę, skambina paklausti, ko reikia iš parduotuvės – o paskui rankos kojos ima tirpti, dingteli mintis užsirašyti į polikliniką, ir čia, išėjęs į balkoną su kavos puodeliu rankoje, pamato Babą Malią, lupančią paskutinę jo gyvenimo žievę.

Voras nubėgo ranka, net visi gyvaplaukiai pašiurpo, ir mintis sėdėti savo lizde iki saulėlydžio, iki įsižiebiant langų jonvabaliams, geriant į save kitų gyvenimų šviesą, pamažu susisuko į baimės spiralę. Troleibusų nugaros apsiblausė, iš darbų grįžtančių žmonių figūros darėsi pilkšvos, vienu metu pasirodė, kad jiems išaugę ilgi balandžių kaklai.

Baba Malia užsikosėjo, krenkštė remdamasi į medžio kamieną liūdnu storabalsiu paukščiu, o baigusi nugirgždino savo surūdijusį korpusą tolyn. Liko nepastebėtas, tik šešėliai jau rinkosi aplink, glostydami vėsa, ir alėja vaidenosi tapusi nutrintu raudonu kilimu; kai užėjus tamsai, perplėšiamai būriais lakstančių vaikų klyksmų, pagaliau nusileido žemyn, pats nebegirdėjo savo žingsnių – iki pat laiptinės durų, kur rado su chalatais stoviniuojančių moterų kupetą.

– Ak, Baba Malia vėl siautėjo, grįžo, spardo kaimynams duris ir rėkia: Meistras mane atleido, eto nespravedlivo!

– Taip negalima, greitąją iškvietėm, išsivežė.

– Parėkauti tai parėkaudavo ir anksčiau…

– O tu kur buvai, nėra tų vyrų, kai reikia!

 

Išvirkščias senas megztinis, ir nieko daugiau

Vilnius švenčia festivalį “Nemiegantys rajonai”, jis bus ir Naujininkuose. O aš vieną iš vasarų rajone atradau kitą pasivaikščiojimų kelią nei įprastai, ir kartą jame pasitaikė moteris blyškiu rožiniu chalatu, saulei leidžiantis į dubenį liejusi vandenį iš kolonėlės ir skalavusi kalną drabužių. Nuo to laiko vis vaikščiojau pro ten, grįžusi rašiau po sakinį, pastraipą. Kai kurie stebėjimai tikri, kai kurie ne, juos spausdino “Slinktys” ir “Nemunas”. 

Kiekvienas rajonas turi savo išvirkščių pusių, kur gyvenimo siūlės kitokios, nerodomos. Su ledais rankoje užklystu į nematytą Naujininkų pusę, siūbuoju aptrupėjusiu šaligatviu, bijodama įkristi į gyvatvorę. Priešais siūbuoja senutė gėlėta suknele – visų išvirkščiųjų miesto pusių senučių suknelės gėlėtos ir primena pablukusius chalatus – ir už pačią didesniu pirkinių maišu.

Pro šalį praslenka judantys balaganų paveikslai: porelės su šortais ir nudrengtais marškinėliais, alaus skardinėmis rankose, keli arai sunykusių asfaltuotų stadionų, prismaigstytų žaidžiančiais apsimetančių vaikų ir saulėgrąžas gliaudančių mamų, per plytelėmis grįstą mokyklos kiemą pėdinantis niūrus pečiuitas mokyklos sargas.

Tą tuščią išvirkščią vietą glemžia žolė, galėtum girdėti, kaip pro šaligatvių plyteles gręžiasi jauni daigai, matai iš už irstančios gatvės posūkio išnyrančias erškėtrožes, po dešimties metų pasieksiančias mokyklos laiptus. Vaikai šokinės tiesiai į žolę ir gėles, miesto ir gamtos santuoka bus įvykusi, ir žiurkė iš po kioskelio prie „Spartos“, kurią mačiau vakare laukdama troleibuso, nebebijos nubėgti prie stotelės šiukšliadėžės.

Atsargiai apeinu visokias ištrupėjusias vietas, pakėlusi galvą matau gelsvus daugiaaukščių kyšulius tarp medžių viršūnių. Laiptais žemyn – ir siūlės tampa lygesnės, daugėja rūšiavimo konteinerių, vaikų žaidimo aikštelių su romiomis jaunomis mamomis, daugiaaukščiai jauni ir pasitempę, žolė nušienauta. Tik žvilgtelėjus dešiniau, pro medžius matyti sugurusio medinio namo šonas, tokie šonai vis dar nepatogiai švysteli tarp iščiustytų pastatų, praeiviai stengiasi juos oriai apeiti.

Iš namo iššoka pusamžė šviesiaplaukė moteris, apsikabinusi kažko prikrautą plastikinę vonelę, eina siūbuodama klubais, aplink juos raitosi rožinis sijonas išblukusiomis balkšvomis gėlėmis. Prie pat pasitempusių daugiaaukščių, ant kalnelio, mėlynuoja vandens kolonėlė. Moteris tėkšteli savo nešulį ant žemės, paleidžia vandenį – suputoja muilas, spėju įžiūrėti skalaujamų drabužių raštus. Gatve tykiai nugirgžda modernus vaiko vežimėlis, žmonės vedžioja per darbo dieną nusigulinėjusius šunis, o skalbėja, panaši į susirūpinusį nykštuką, vis lieja vandenį. Saulė kaip džiovinamus drabužius ištiesia šešėlius, nuo vandens kolonėlės tykšta sidabro kriokliai. Aš negaliu atitraukti akių, gerai, kad į mane nežiūri, gal pripratusi, juk aplink vien langai, šeimos čirškina vakarienę ir stebi šį drabužių skalavimą, kol galiausiai baigiasi išvirkščios siūlės, išeinu į gerąją pusę. Į veidą ūžteli lipnus liepžiedžiais ir nelaistomu asfaltu atskiestas karštis ir riedlenčių tarškėjimas.

– Tomas serga ebola, Tomas serga ebola! – praskriedamas rikteli berniukas, iš riedlentininkų plaučių kaip kraujas pasipila juokas ir šniokščia iš paskos, kol įvirstu į vėsų laiptinės šulinį.

Dienomis dirbu biure ir nenešioju pėdkelnių. Biuras vidutinio lygio, visi užmerkia akis, prakaituoja, neišsiplauna kavos puodelių, paskui išeina į geresnį. Vakarais nematomas miesto megztinio kūrėjas duria gatvės virbalu į dauboje paskendusį kvartalą, grįžtu į jį kaip sąžininga dienoraštį rašanti pradinukė. Tvoskiantį karštį pridusinusi drėgmė glosto odą, besibaigiančio lietaus migloje slepiasi kioskai, vienas jų išspjauna į statinaitę panašią moterį margu sijonu ir žilstelėjusiomis madonos garbanomis. Ji atsisuka, apžioja rankoje laikomą kebabą, plėšia foliją, sidabriniai lakštai kaip dideli lietaus purslai krenta žemėn.

Apleistuose stadionuose vaikų nėra, tik medinis ledų pagaliukas ant laiptų, rusvas kaip iš po asfalto besikalančių žolių viršūnės. Po medžiu svyruoja įraudęs žilstelėjęs žmogelis raudonais marškinėliais, po pažastimi pasikišęs į durklą panašų juodą skėtį, jam nuo pečių kyla garas. Šypsosi, tarsi būtų susitaikęs su visais šio pasaulio gyviais.

Pro mokyklos langus liejasi saldžiai glitus kaip irisas rusiškas popsas, vaikinas ir mergina pakaitomis kartoja „solnce, solnce“. Iriuosi per vėją kaip per vėsią upę. Medinis nepatogusis namas, pasirodo, turi dailias langines, kadaise grakščias gonkeles kinivarpų sugadintomis figūromis ir gėlių guotą, o kieme, kiek spėju įžiūrėti, veši visa ryjanti žolė ir ant šono pūpso mėlyna sofa. Prie mėlynos vandens kolonėlės – tik keli telefonais grojantys paaugliai. Trys vaikai po balkonu žaidžia kortomis, pasitiesę pledą – vaikai, siųsti iš praeities.

Trečią mano būdravimo dieną stadionai, mokyklos kiemas ir visos papievės net gruzda nuo kaitros, palei erškėtrožių krūmą deginasi porelė, du prakaituoti gniutulai. Iš daugiaaukščio iššoka du septynmečiai su dviračiais, įrudę kaip karameliniai saldainiai.

– Tu „Soriuką“ žiūrėjai? – mindamas kiek turi jėgų, šūkteli vienas.

– O apie ką ten?..

– Ten labai labai įdomu, ten apie… – vėjas nukanda žodžius, išvirkščiasis kvartalas išspjauna mane į gerąjį, bet aš grįšiu, dar grįšiu.

Gerojoje miesto pusėje sunkios miegamųjų kvartalų moterys gėlėtais sijonais apdaužo mane rankinėmis, kai lipame iš autobuso, rituosi palei irstančias gatvių siūles kartu su kamuoliniais debesimis. Oras pakvimpa besiartinančia audra, ant laiptų sėdinėja spalvotos mergaitės, užsiklojusios kelius žurnalais. Žvilgteliu į visaryjančių erškėtrožių kaimenę ir staiga suprantu, kad ji atsitraukusi, išsibarsčiusi, net gysločių ordos pakrikusios – aptrupėjusio keliuko griaučiai užlieti šviežiu asfalto krauju. Ir vietoje traškančios visuotinio augimo simfonijos sproginėja spalvoti balionėliai mokyklos kieme: ant suolelio sutūpusios kelios paauglės, viena šaukia „nichačiu“ iš balto automobilio lipantiems vaikinams.

Tų jaunų nirčių paauglių spalvų ir garsų chaosas siaučia po kamuoliniais debesimis, jie atėjo atsikovoti apvirškintų betono plotų ir tikrai laimės, bent jau šiandien.

Vėjas neša kaitros iščiulptus lapus, panašius į padžiūvusiųs žvėrelių kūnus, svarstau, ar logiška eiti vandens, kai tolumoje inkščia audra, pro šalį praskrieja tuntas vaikų, ir pagaliau, iš kiemo išnyra ji, suleidusi dantis į obuolį, nešina dviem tuščiais kibirais, baltu ir juodu. Matau jos profilį, nuleistus lūpų kampučius, nedidelę nykštuko kuprelę. Moteris puldinėja po gatvę zigzagais, rikteli ant vaikų, šie purpteli nuo gatvės kaip žvirbliai. Cypteli automobilio padangos.

– O bože, nenormalnij! – išgirstu sakant tą moterį, ji mosteli ranka ir automobilis dingsta.

Prasilenkdama pamatau, kad vandens nešėjos plaukai ne tiek šviesūs, kiek žili, panašūs į paukščio kuodą, ji vilki baltą palaidinę ant petnešėlių ir juodai baltai margintą sijoną, skruostai įdiržę nuo saulės ir įpročio stipriai sukąsti dantis. Stengiuosi eiti koja už kojos, bet ir ji neskuba, stabteli atsikąsti obuolio, šūktelėti ant vaikų – žodžių, kaip ir žingsnių, negirdžiu. Porą kartų atsisuku, ne, iki vandens kolonėlės dar keli šimtai metrų, dar keli širdies dūžiai, negaliu gręžiotis per dažnai, šis kvartalas nepatikliai stebi; prie kojų čiūžteli pagyvenęs „fordas“, iš jo išsiraito žilabarzdis seniokas languotais marškiniais, dvelkteli cigaretės dūmu ir kai vėl dirsteliu per petį, namai kaip griežti plačiapečiai apsaugininkai užstoja taip ilgai medžiojamą vaizdą.

Girdėjau jos balsą, kalbėjo kaip žmogus.

Įjunkstu bėgioti ir vis taikau prasikošti pro naująjį rajoną – kalnai, pakalnės, kaip žingsniai į žolę bumpsintys obuoliai tarp lieknų daugiaaukščių įsiterpusiuose, miesto kablelius primenančiuose kiemuose. Vėjas atneša saldžiarūgštį pūvančių obuolių ir drėgną, šlapių lapų priekvapiu atmieštą dvelksmą, šeštadienio rytą ten daugiau jokio judėjimo, tik ant virvės kaip vėliava plevėsuoja išblukęs rožinis sijonas baltomis gėlėmis.

Šiokiadienių vakarais bėgikai išvirkščiajame rajone atsargūs, stengiasi trauktis iš kelio visus automobilių langus atlapojusiems treningiukams, besiklausantiems muzikos iš telefonų. Gatvėje mažai šviesos, iš šešėlių išnyra apsunkusios nuo nesibaigiančios dienos šeimos, blyksteli pavargusio šuns akis, vaikiško paspirtuko metalas, namų stogai įsitempia prilaikydami žemyn sėdančius debesis, o aš prilaikau save, dar žingsnis, priekyje būrelis žmonių, pypteli automobilis. Neriu pro strakaliojančius vaikus, prietamsyje jie tik šešėliai, suku į dešinį kelkraštį, ir tiesiog po žibintu išdygsta ji. Švysteli rožinio su baltomis gėlėmis sijono raštai, moteris stabteli apkabinusi save rankomis, veide tas pats rūpestis ir žioruojantis laukimas, bet negaliu sustoti ir pažiūrėti – o kai atsisuku, išsilenkusi pirkinių prigrūstu maišu mosuojančios mamytės leopardo raštų timpėmis, po žibintu tuščia.

Kelias dienas lyja, prie mokyklos spėja pasodinti gėlių. Kulniuoju pro ją paskui nervingai žingsnį beldžiančią aukštą garbanotą blondinę juosvomis plaukų šaknimis, tigrine tunika ir storoka aukso grandine ant kairės kojos. Moteris stabteli prie mokyklos, pasitaiso nuo kojos smunkančią guminę šlepetę, tarsi kažko laukia, bet tik jau matytas baltas automobilis lėtai praslenka pro šalį – šįkart be triukšmo ir merginos su balionėliais. Ta su aukso grandine atsidūsta, sprigteli pusiau surūkytą cigaretę ir greitai leidžiasi laiptais, paskui kyla į kalną ir dingsta rusvų plytų viešbutyje nepasilabinusi su kieme sutiktais žmonėmis.

Išriesdama lanku savo maršrutą, kad tik prasukčiau pro išvirkščiąjį rajoną, šoku iš kelio praleisdama du nuo kalno lekiančius ant riedlentės susėdusius berniukus – vienas rankoje laiko prakąstą alyvinį obuolį, mano pusėn tykšteli sultys. Tiedu juokiasi, ir aš šypteliu, apsimesdama šio rajono gyventoja, žiūrėkite, mano rankoje pirkinių maišelis ir žingsniai tiesūs, nekantrūs, pečiai nusvirę po darbo dienos, mes visi kapojome galvas slibinams ir susirinkome savo vaikų sodinukus iš darželių, pirkome dešrelių ir rakindami namų duris stebėjomės, kodėl sapnuojame tokį išvirkščią gyvenimą.

– Ja prijedu, – iškvepia tiesiai į ausį garstyčių spalvos striukė, ir vėl darau lanką cyptelėjusi atsiprašymą. – Idite tuda i nemešaite mne!

– Aš… nemešaju, – žiojuosi teisintis.

Garstyčių spalvos striukė atsisuka, iškiša iš pastatytos apykaklės pašiurpusią įžeisto paukščio galvą – tai ji! – apmirštu dairydamasi rankose kibiro vandeniui. Moteriai iš po kojų išsprūsta pūstas gelsvas pekinas, įduria abejingu sfinkso žvilgsniu. Mano herojė pamoja ranka tiedviem berniukams su riedlente ir obuoliu, abu dumia į pavargusį seniausią šioje gatvėje medinį namą šaukdami „nu idiooom!“, juokdamiesi, prabėgdami užkliudo ant virvės skalbinių segtukais prisegtą oro pripūstą baltą plastikinį maišą. Pekinas sukasi aplink šeimininkės sijoną kaip skriestuvas su nepermaldaujamu gerai prižiūrimo gyvūno abejingumu, virvė apipina blauzdas, moteris pakreipia paukščio galvą į mane ir akimirką atrodo kaip į negyvenamą salą išmestas žmogus, nebežinantis, ar priklauso dvikojų, ar keturkojų padermei. O paskui trukteli pavadėlį ir sako šuniui:

– Skarei, nada uspet na serial.

Spėriai nusirita gatve, neleisdama sugauti žvilgsnio, judesiai nervingi, mostai panašūs į dirigento, puikiai jaučiančio savo orkestrą – ir orkestras griežia atsidavęs: vaikų žaidimo aikštelėje ant kopėtėlių sutūpusios paauglės nustoja spjaudyti skreplius, į pekiną ranką tiesęs vaikas sutramdomas vienu urgztelėjimu, kelkraštyje stabtelėjusio džipo vairuotojas palinksta bučiuoti perpus jaunesnės merginos, vandens nešėja stabteli pažiūrėti ir bučinys neišsipildo. Linktelėjusi sėdintiems viduje įšoka į kiemą tarp dviejų daugiaaukščių rusvais šonais, paauglės vėl atsikrenkščia.

Paspartinu žingsnį, einu į ritmą jaunuolių glaudžiai visas kūno dalis apsivijusiais treningais iš mobiliųjų leidžiamai muzikai. Trise sėdi ant bortelio, gręžiami rusiško repo, už trijų šimtų metrų jau kiti, džinsuoti, panirę į anglišką popsą. Muzika iš telefonų – navigacija į paauglių širdis, šiame rajone vaikšto ją leisdami kuo garsiau, bet maršrutai nenaudojami, garsai neveda į kapitono fon Trapo gamos idilę.

Idilės ženklai ryškiai šviečia kai bėgu plieskiantį lyg rudens laužas vakarą išvirkščiuoju kvartalu, rydama šalčio tumulus ir sunkius, su kepamų obuolių kvapu susivijusius dūmus, styrančius iš daugiaaukščių papėdėse kūpsančių mūrinukų ir medinukų kaminų. Pro atdarus langus srūva kepamų svogūnų ir pyragų kvapai, tarkšteli šaukštas į lėkštę, kažkas juokiasi – skani sriubytė. Žmonės valgo pavakarius, vaikai šalčio iššluoti iš kiemų, kaukši pavargusios moters su batono ir dešrelių prigrūstu pirkinių maišeliu kulniukai.

Artėju prie mėlynosios kolonėlės, prie jos tuščia kaip pamirštoje saloje; apsuku dar vieną ratą, skausmingai jausdama, kaip kojos trinkteli į asfaltą – miesto žmogaus bėgimas šaligatviais ir gatvėmis grynas apsimetinėjimas, tenka prisipirkti amortizuojančių sportbačių ir hermetizuojančių drabužių, kvėpuoti autobusų banginių iščiurškiamomis atliekomis, o tave sutikę kvartalo pėstieji nusuka akis.

Apsuku dar vieną ratą, vagis grįžta į nusikaltimo vietą, ima kvartalo žmonių faršą ir iškepa asmenybių kotletus – jei prasidės Kafkos verta apkalta, nesiginsiu, daug jūsų nugulėte socialiniame tinkle ir kitur, kur plačiais sėjėjo mostais barstau raides. Vidutinio lygio biure daugiau nelabai yra ką veikti, nebent nueiti į tualetą pasikeisti prairusias pėdkelnes. Paskui, po darbo, nelabai yra ką veikti, tik braižytis nepažįstamame rajone ieškant akimis orkestro dirigento, kuris kilsteli ranką ir visas kvartalas šoka savo gyvenimus.

Raini rudens šešėliai driekiasi per takus ir pastatus, išryškina mokyklos pašonėje medine nuo senumo pasišiaušusia tvora apjuostą darželį, jame įsegti keli krūmai, nupiepusios gėlės, viskas auga kas sau šiame pašėlusiai besikerojančiame individualistų pasaulyje. Darželis atrodo kaip pamestas daiktas. Stebėtina, kiek prikuriama nereikalingų daiktų, nevykusių pagražinimų ir idėjų, juos paskui reikia užmiršti ir praeiti pirštų galais nekliudžius žvilgsniu ar žodžiu.

Šįkart vandens kolonėlės moteris išsprunka iš savo kiemo ir dumia gatve sulinkusio senstelėjusio nykštuko skubrumu, iš tolo šviečia žalsvas megztinis ir baltas pirkinių maišas, žodžiai nepaliaujamai liejasi į prie ausies spaudžiamą telefoną. Dingsta kituose kiemuose, nuo namų sienų kurį laiką kaip teniso kamuoliukai atsimuša žodžių pradžios ar galūnės, ir iš to jokios naudos. Pagaunu siūlo giją ir neriu paskui ją, tvinkčiojančios širdies aidas atsimuša į rusvašones sienas, matau ją spėriai kopiant laiptais ir kai nuseku iš paskos, kraujas smilkiniuose užverda, sproginėja kaip įkaitusi obuolienė – užuodžiu jos kvapą kas antrame name. Kertame kelis trinkelėmis klotus kiemus, viename lange stypso nusususi palmė, kitame pamatau keptuvę rankose laikančią moterį su chalatu, jos veidas piktas. Skutame stadiono pakraščiu, ten svyruoja matytas žilstelėjęs įraudęs žmogelis, po pažastimi pasikišęs į durklą panašų juodą skėtį, šypsosi, tarsi būtų susitaikęs su visais šio pasaulio gyviais ir lyg žagteli, lyg linkteli senojo namo moteriai. Tada įsukame į daugybės kojų išmintą takelį, nuklotą kaštonų bombomis, jos žingsniai sulėtėja ir staiga suprantu, kad turėsiu lenkti, nes jau kartą atsisuko ir perliejo įtariu paukštišku žvilgsniu.

Greitinu nutaisiusi savo kančioje panirusio kvartalo bėgiko veidą, netyčia paspiriu kaštoną, padarau mandagų lanką, kad neužkliudyčiau jos pirkinių maišo.

– Molodije vsegda begut i begut, – šypsosi nustebusio nykštuko burna, stabteli ir lyg ką prisiminusi šūkteli pavymui: – Ni begai ne na svojom kvartale. Eto ne tvoi. Tam mi ziviom.

Neatsisuku, bėgu ir bėgu, išsimušu į šaligatvį pro skylę tvoroje, prie gėlių kioskų kraujas ūžteli į veidą, vos spėju peršokti sidabru blykčiojančią vandens srovę, gėlių pardavėjos liejamą iš vazos į gatvę. Išvirkščias kvartalas, senas megztinis, daugiau jo nebesivilksiu.

 

 

 

© 2024 kur tekstas

Draugai GlomiUp ↑