Tai ne pirmas mano eilėraštis biržietiškai, gal koks ketvirtas, ir parašytas gulint hamake Vingio parke, stebint pušų viršūnes virš galvos, jaučiant šąlančią nuo pavasariu dar nespėjusios apsikrėsti žemės nugarą. Gulėjimas hamake svarbus tuo, kad pilkos pušų šakos atgaivino vaikystėje susikurtus vaizdinius apie aukštus medžius, virstančius aukštais baisiais žmonėmis, o pasakojant apie visa tai savo tarme, tie medžiažmogiai išeina nepajudinamai tikri, kaip mitų sėklos.

Spyglių kvaps su vėj

kėp atviruks glūdėjįs stalčios dugnan

vėl sumirgėjįs ki ieškojė pieštuka

atvesdava ilgs aukšts žmons iš miška

anie išsivesdava vaikų ar šunį

ir tris diens būdava be šešėlia

kėp įmanydams slėpdavas kol ataugindava naujų

vaikščiodava pavėsės

nusišalindava nuo parduotuvių parkų balsavimų

buva pavėsis

nenaudojams šaligatvis

tvenkinys vidury miesta į kurį suskrend mirt lašala

jų perlamutrinė sparna tava šešėlia plunksnos

juods apleistų kiemų gylis

pilkšva rausvos miglos iš po parkų soliukų

auksine varnos aks ir mėlyns sekmadienia kaspins

viskas kas tau liek ki išein pas aukšts žmons iš miška

tokios ilgos dabar tava rankos

tokios plonos

kėp medžių šaknys