Paskambina man senuoju telefonu

ir sako kelkis mūsų nerimo žiema baigias

o aš atsibudęs žiūriu į rankas išmargintas

šešėlių nuo medžių

svetimos gyvybės gyslas

diena virsta išlydytu gintaru

paskui per galvas nulenkusių dobilų tirštumą

tiesiai į parduotuvę

nes lyg duonos pritrūkau

ar reikėjo pasipasakot

kaip roviau dilgėles sode

visa staiga tapo punktyrais mokykliniame sąsiuvinyje

žvelgiau į juos akimis vaisinės muselės

ir mylimos alsavimo bangos

nešė tolyn nuo veido į kurį skridau

man atseikėtos vien žodžių skiedros

todėl daug vaikštau žingsniais rašau laiškus

kol vakaras pasiima kaip avelę

pasikišęs po pažasčia neša namo

tai nieko užleisiu man eilėj dar linksmiau

gal prisiminsiu kas skambino