Trys aukštos moterys išsiplešia iš goslios gatvės ryklės ir eina tiesiai į mane. Nelanksčios, rimtos kaip nužaliavusios miesto statulos, naujų pastatų ir ėdrių parkų augalų stumiamos į pakraščius.

Taikydamos į linguojantį žingsniavimo ritmą, jos kartais susiliečia paltų rankovėmis, sekundei tampa vientisa dirvožemio ir žalėsių, blunkančio iš dažų luobų išsineriančio metalo spalvos mase. Galvas panardinusios į beretes, barstančias triušių pūkus – privalomas atributas pirmosioms miegamųjų rajonų kolonistėms, mokančioms išlaikyti padorias formas užmaunant ant trilitrinio stiklainio.

Trys peraugusios nužydėjusių pienių galvos.

Viena staiga kinkteli į šoną, ten, kur rieda į rožinį kombinezoną įspraustas kamuolys, pamažu įgaunantis vaiko bruožus. Siekteli ranka jo kepurės bumbulo ir įspėja:

– Rojau, nepargriūk.

Priartėju prie jų, nuo berečių atsiskyrę pūkai sklendžia joms ant paltų pečių. Anksčiau tokį įžiemį sniegas girgždėdavo po kojomis, ir į drabužius įkibdavo aštrūs snaigių kristalai. Takeliai tarp daugiaaukščių būdavo virtę grynu ledu, žibintų šviesos išgręždavo juose šviesos eketes, kuriose susispiesdavo tą ledą iki sidabrinio blizgesio nusvidinę vaikai.

Rožinis Rojus rankoje laiko kermošinį saldainį, sumetu, kad procesija juda nuo Aušros Vartų. Vyriausiosios moters pirštinės kailiniais apvadais, veidas primena taikų šermuonėlio snukutį. Iš po kepurės išsprūsta žila plaukų sruoga; pamatau, kad ji žemiausia iš trijų, ūgio iliuziją kuria kiek per ilgas, platokas paltas – atrodo, tarsi jis nepasiduodamas mėgintų išlaikyti po truputį nykstančio kūno pavidalą. Akys smeigtukais įkimba viduryje linguojančiai palydovei į veidą, ši – jauniausia, keturiasdešimties ar vos daugiau, eina kartais šnirpštelėdama nosimi, susikišusi rankas į kišenes, abipus nosies su kuprele įsirėžusios rūpesčio raukšlių vagos. Spėju pastebėti, kad beretė ant jos galvos kybo lyg priekaištas, pareiškimas – nemoku dėvėti šio daikto! Paltas gerai pasiūtas, klasikinis, iš jo kyščioja patogūs skandinaviški batai sniegams braidyti.

– Paskambinsime, pasakysime, kad krikštijame Šv. Kazimiero bažnyčioje, labai malonus kunigėlis, o vargonininkė – pasaka! – prasilenkdama girdžiu sakant šermuonėlį, nosis sukruta iš pasitenkinimo.

Nespėjusi atsakyti jauniausioji kiek pasiduoda į priekį, nes Rojaus blizgus išsivynojęs saldainio popierėlis ima tolti gatvės pusėn, spurdėdamas vėjyje.

Trečioji moteris apėjusi pilkuma – betono atspalvio veidas, akys ir paltas, tik dantys blyksteli keistu baltumu, kai nepritardama šiepiasi. Siauri pečiai, kūnas, sunkiai nešantis išsiplėtusius klubus, menkos rankelės ir ta neseniai sudėtų dantų šypsena, kurios dar neįprato suvaldyti – mintyse skiriu jai driežės pravardę. Taria sakinį, veido raukšlės beveik nesujuda, tik dantys vieninteliai pulsuoja šaltą, goslią gyvybę:

– Elena, neprisigalvok. Skambinsime anūkei į Daniją ir aiškinsime, kad norime jos vaiką krikštyti? Ji netiki! Ir aplamai  mūsų šeimoje nėra tokio polinkio į konservatorius. Tavo dukra susirašė, anūkė išvis nesiženijo!

Mūsų nugaros jau tolsta vienos nuo kitų, kai išgirstu tą sakinį, akimirksniu apsisuku ir neriu į šaligatvį juosiančio parko medžių šešėlį – juokinga dramų ieškotoja su iš kuprinės kyšančiu kilimėliu sportui, kuri sportuoti nebenueis. Apsimetu maiganti telefoną, nes tuodvi stabteli, moteris driežė sudeda pirštinėtas rankas tarsi maldai ir vėl išskečia, kramto lūpą. Iš šešėlio nematyti šermuonėliaveidės, atsklinda tik paaukštėjusiu, virpančiu balsu tariamos žodžių nuotrupos, arba greičiau jau nuoskaudos.

– … gyvena mano bute… kas žmogų užaugins? Tu viena sau ponauji, sūnus gastroliuoja, šeimą išardęs… Proanūkis be tėvo!.. Nužiūrėjai, o kaipgi…

– O kas visą vasarą sode, kad daržovių turėtumėt? …visą gyvenimą… Jei našlė, tai jau šventa?! Ar tavo dukra gal šventoji, dėl to sūnus nebeišlaikė tokio gyvenimo?!

– …išsiveš, pamatysi…

Žodžiai tariami ne per garsiai, nepalydimi energingų gestų, tarsi visi kaltinimai jau būtų seniai išsikvėpę, scenarijai suvaidinti po kelis kartus, ir dabar liktų stengtis vien truputį pravarinėti senstantį kraują.

Laikydama ranką vaikui ant kepurės, grįžta jo močiutė, ir abi vyresniosios atsisuka į ją romiais veidais, viena taisosi smuktelėjusią beretę. Jauniausios žingsniai ir žvilgsniai aštrūs, griežti, tiksliu mostu ji nusidreskia savo triušiakailę ir bruka į kišenę.

– Nėra dar žiemos, prisigalvojat per šiltai apsivilkt. Vaiką peršildysim, – sako piktai, tik pyktis alsuoja nuovargiu, prisitaikymu nebepastebėti, nesistebėti.

Abi sužiūra į rožinį kombinezoną su saldainiu, koja tyrinėjantį plonu ledu apsitraukusį vandens klanelį. Dvi poros rankų kyla patikrinti nosies, pataisyti šaliko besimuistančiam pavidalui.

– Bažnyčioje šalta gi, – vypteli baltadantė šypsena.

– Ir kol parvažiuosim, gali pradėti snigti, – apsiblausia smeigtuko aštrumą praradusios šermuonėlio akys.

Iš parko tamsumos išnyra apšiuręs balandis, pakreipęs galvą tipena link apsunkusių statulų pavidalus vėl įgaunančios trijulės. Driežiškoji vangiai mosteli paukščio pusėn iš odos skiaučių sudurstyta rankine, šis apsuka žmones lanku, pasiremdamas sparnu į šaligatvį. O aš negaliu suturėti kažkur iš pilvo kylančio šypsulio svarstydama, ar nepasirodys jų daugiau, nenutūps ant šių išėjusias pasivaikščioti statulas primenančių moterų galvų – tada vaizdelis bus visiškai, dieviškai tobulai užbaigtas.

Niekas neatskrenda ir netupia, tik vaikas kažką suniurzgia, ir tarsi gavusios ženklą, visos išsirikiuoja ankstesne tvarka, susiliedamos su juosva niekaip neateinančios žiemos vakaro tamsuma. Kinkuoja pirmyn, palaikomos buvusias formas įsiminusių paltų, dvi nužydėjusių pienių galvomis ir viena, vis dar nirčiai begrūdanti beretę į palto kišenę, išsikapsčiusi iš savo priedangos randu ant plytelių nemenką kuokštą pūkų.