Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia,  IV dalies tekstas čia. V dalis publikuota čia. VI dalį skaitykite čia.

Pirmą kartą jie viską metė Lietuvoje ir išvyko į Angliją. Antrą kartą viską metė Anglijoje ir grįžo. Baigėsi Linuko tėčio, informacinių sistemų specialisto tarptautiniame banke, komandiruotė, tuo pat metu žlugo jo žmonos programavimo verslas. „Romu“ teritorijoje vos per keliolika dienų jie sukūrė naujo gyvenimo pamatus ir ketino likti. Tik dabar, klūpėdami prie vis dar smilkstančio darbininkų barako ir spausdami glėbyje kūkčiojantį sūnų, jaučia – ketinimas irgi baigia supleškėti.

„Čia gera vieta gyventi“, – dar pirmąjį rytą po mikriuko gedimo pasakė Linuko mama.
Po kelių dienų Linuko tėtis ėmėsi sodybos apsaugų sistemų atnaujinimo projekto. Linukas nevaržomas lakstė po žolę, maudėsi tvenkinyje, o jo mama likusį nuo ožkų darbo, kurį visi mes paeiliui atlikome, laiką kūrė algoritmus, kurių prireiks jai prisijungus prie vyro darbo.

Kai jie prie pietų stalo garsiai ištardavo: o mes pasiliksime! – pritildavome. Romualdo demokratija, ypač po incidento su „prekę“ pristačiusiais protestuotojais, buvo kaip įkyriai spaudžiantis batas.

„Viskas keičiasi, naujos technologijos ūkiams atneš pokyčių ir jų žmonių sąmonėje“, – ramiai tarstelėdavo Linuko tėtis.

„Svarbiausia – švari, gera, etiškai subalansuota aplinka“, – karingiau pridurdavo Linuko mama.
Pakeitę kelias gyvenamąsias vietas, jie pakeitė ir reikalavimus etiškai subalansuotai aplinkai. Bet aplinka nebuvo linkusi įvertinti nelengvo apsisprendimo. Barako darbininkai, pajuodę nuo pelenų, statė kareiviškas palapines nakvynei – pastatas užlietas vandeniu, kosėjantis dūmais, atvėręs išsprogusias šiferio angas stoge. Įsidegė visiems ką tik kritus į pirmą miegą, ir jei ne iš treniruotės prie ežero grįžtantys lankininkai, medinės sienos būtų ugnies pragare uždariusios ir žmones.

Dabar barakas liko apysveikis, nukentėjusių nėra. Tik pyktis liepsnos liežuviais kaitina darbininkus – jie matė, kaip lankininkai sučiupo Linuką, vis dar laikantį rankose degaus skysčio flakonėlį, pilnomis kišenėmis žiebtuvėlių. Toks nedidelis vaikas ilgai nepastebėtas tvėrė ugnį iš pavargusių, įdžiūvusių pušinių rąstų sunertose sienose. Krūmuose, apžergę dviračius ir pasiruošę sprukti, laukė būrelis didesnių vaikų. Darbininkai ilgokai nieko neįtarė, nes patys vasaros lauko virtuvėje degino šiukšles, užleisdami dūmų aitra visą kiemą. Už tokį veiksmą baudžiama, bet barako gyventojams taisyklės lankstesnės.

Kiti vaikai paspruko, o Romualdo Antrojo už marškinių nutvertas Linukas kvykė balsu:

– Aš nieko nepadariau! Jie sakė, kad reikia pakaitinti tuos leiziakus!

Berniuką įstūmė ką tik iškviestiems tėvams į glėbį, jie atlėkė su pižamomis ir blykšdami klausėsi faktų apie sūnų: iššokdavo pro savo kambariuko langelį naktimis siausti su vyresniais vaikais, padegė baraką.

– Jis dar per mažas tokiems!.. – visu nedideliu ūgiu išsitiesė Linuko mama, bet negalėjo užstoti jo nuo sunkių darbininkų žvilgsnių – vyrai, jauni ir seni, dirba visą šiltąjį sezoną, kad galėtų grįžti pas šeimas, laisvai keliauti ar stumti likusį iki kito sezono laiką dykinėdami, ir šito amžinojo rato trukdžiams griežti.

*

Penkių namų taryba čirškėjo racijomis. Rapsų augintojų asociacijos dronai jau užfiksavo gaisrą, tuoj plūstels užklausos, kas vyksta. Nesuvaldytas pavojus gali baigtis atimta licencija auginti rapsus. Aplinkos ministerijos taršos matuokliai, su valstybės institucijomis bendradarbiaujančios Gėlo vandens išsaugojimo asociacijos davikliai, Darbo inspekcijos patikrinimai gavus pranešimą iš vietinės ugniagesių komandos, Statybų inspekcijos forma pažymėti incidentui – ugnis užkūrė visą nemalonių procedūrų virtinę. Ir jos centre, radijo bangomis neperduosi to šiurpulio, – žiebtuvėlį spragtelėjęs vaikas.

Mobilios pagalbos vaikui tarnyba prie Socialinės apsaugos ministerijos jau turėjo būti informuota. Bet Linukas – tėvų glėbyje, o kalnu prieš Romualdą iškilęs, miego rievių veide pažymėtas Romualdas Pirmasis svilina jį žvilgsniu. Dabar šitą, o ryt savus priduosi, tėvai?

– Tiek ir to gaisro! – kriokia apsvilusį čiužinį ant peties užsimetęs, plūdinę meškerę ir kuprinę pagriebęs Barysa. – Atkalsit baraką, seniai laikas!

Romualdas griežia dantimis. Už tai reiks mokėti, ir Linuko tėvai, su sūnumi užrakinti savo namelyje, numano kainą. Mes visi tvarkingai apsėdam namelį, taip jau buvome darę pritardami mikriuko vairuotojo protestui. Vis tiek nuvijo į namelių teritoriją, ir nekiškit nosies.

**
Šįkart reikalas aštrus kaip barščių sulčių tvilkymas. Mums neleidžia kalbėtis su Linuko tėvais, todėl sunerimusi prie žinutės portalui apie netikėtą gaisrą – ugniagesiai vis tiek išplatins pranešimą – pridedu, kad mikriuko keleiviams, nepaaiškinus motyvų, liepta būti namelių teritorijoje. Diplomatiškai.

– Jeigu jau būtų pranešę, cho! Mobili pagalba vaikui tik fiiit, ir išvežtų. O dabar – nepranešė, patiems baisu, – ramina Nijolė, nenuilstamai apsikabinusi rankinę.

Jos kelnių ir švarko kostiumas storesnės medžiagos, kaip tik tinkamas vėsesnei žvaigždėtai brandžios vasaros nakčiai. Apstoję namelį lankininkai ir trys iškviesti apsaugos vyrukai bando įkalbėti Linuko tėtį paskolinti teleskopą. Kas atsitiks, jau viskas atsitiko! Pabarbena į langą, pro jį iškeliamas teleskopas. Kalbėtis su uždarytaisiais negalima mums, o saugantiems neuždrausta. Už teleskopą apsauga Linuko tėčiui papasakoja viską, nors žino nedaug.

Žiūrime paeiliui į žvaigždes, niekas nesakė, kad to negalima. Kalbame jiems į langą.

– Geras vaikas, net tų neetiškų filmukų aš jam neleisdavau… Jūs paliudysit? – Linuko mamos balsas stringa, lyg jame būtų žvyro grūdelių.

– O kas bus tiems kitiems vaikams? Juk jūs matėt!.. – dalindama sumuštinius ir arbatą, prie savanoriškai sargybon stojusio Romualdo Pirmojo prieina Deimantė.

Tas nusisuka. Bet jos rando žaibas švyti tamsoje, kerta į paširdžius. Du jau buvo paėmę. Barščių sultimis apdegino draugus.

– Antrąkart nebegalim duot, – urzgia tas kalno dydžio žmogus.

Bet viena yra paimt kelioms dienoms dėl ištikusios nelaimės, kita – galvot, ką daryt su aštuonmečiu padegėju. Nuotolinio ugdymo ministerijos darbuotoja Nijolė prasitaria: yra tokia perauklėjimo mokykla netoli Kėdainių, paima mėnesiui, metams.

– Bet kodėl apie tokią mokyklą žurnalistai nerašo?! – kaltinimas pro langą, Linuko mama – viena įtempta ausis.

– Mes nežinome, ar ji egzistuoja, pilna sąmokslo teorijų! – lyg ir teisinuosi, bet tikrai – nežinome!
Langą uždaro. Kai jis po penkių minučių atsiveria vėl, apdaugininkai apsimeta, kad nepastebėjo.

***
„Romu“ imperijos vaikai ne pabaisos. Jie laksto dviračiais, mokosi, dirba, maudosi, jie eina kirsti, deginti ir nuodyti barščių su vyresniaisiais, nes turi išmokti, kaip ir palydėti į amžinas pievas savo darbą atlikusias, tų beprotiškų augalų nualintas ožkas. Nieko ypatingo, ūkiuose augantys dar ne to matę. Vaikai išmoksta stebėti vėtrunges, rodančias kylantį nuodingų žiedadulkių vėją, dozuoti vaistus nuo alergijos, nešioti apsaugines priemones, apsitvarstyti nudegimus, bėgioti ūksmingomis barščių giraitėmis joms nugrimzdus į poilsį, vėl apsitvarstyti nudegimus. Tėvai dirba, vaikai dirba, barako darbininkai varo naminukę ir dirba. Vaikai išmoksta laikytis deramu atstumu nuo barako ir kartu paklusti jo traukai. Išmoksta niekam žalos nedarančio melo. Barakų darbininkai išmoksta laikyti vaikų buvimą akies kraštelyje, pabaido juos kaip žvirblius tik prasidėjus rimtesniems reikalams. Vyrai išmoko berniukus rūkyti nepastebėdami, kad dingsta viena kita cigaretė, o pas juos ateinančios moterys – vadinkime jas šešėliais, nes Romualdas samdo darbininkais tik vyrus ir nori, kad jie paklustų taisyklei neatsivesti moterų – bent mirksnį matyti jas suaugusių vyrų akimis. „Romu“ imperijos suaugusieji nujaučia barako trauką, pirmapradžiais poreikiais alsuojantis pastatas ir juos masina, todėl prie pietų ar vakarienės stalo išsprūsta: tinginiai, nevalyvi pijokai, pašalpiniai, valkatos, rankos iš šiknos, robotukai. Leiziakai, sako Linukas, savaip išsivertęs žodį „tinginiai“. Kitiems vaikams patinka, užtepa žodį ant barako sienos baltais langų dažais. Nojus parodo Romualdui, šis gūžteli pečiais: durnas žodis, nugramdykit, ir viskas.

Mes sėdim aplink namelį ir galvojam, ką Linukas su kitais vaikais galvoja apie mus.

Jo tėvai su visais mandagūs. Linuko mama vieną dieną atsismaukė rankoves ir pusiau juokais parodė raumenų pumpurėlius – dienos, kai kasėsi į programavimo verslą, stabtelėdavo balkone, veisiant pomidorus, kilnojant prieskoninių žolelių dėžes. Linuko tėtis vis kurią užkliudydavo išėjęs atlikti mankštos pratimų sumedėjusiai nugarai. Iš esmės viskas vyko pagal planą. Net vaikas buvo suplanuotas be didesnių staigmenų, ir augo nepastebimai, netrukdydamas. Šeštadieniais – cheat day su lazanija, atrinkti filmukai, ančių lesinimas parke. Subalansuota vaikystė. Karantinas nutraukė tą gero gyvenimo Anglijoje giją.

****
Linuko tėvai Romualdui Pirmajam per langą kiša pasirašytą prašymą visuose pokalbiuose nuotoliniu būdu leisti dalyvauti advokatui. Trečią ryto ateina Romualdas su žmona, mes pakylame nuo pledų, nusipurtydami besibaigiančios nakties vėsą.

– Yra du variantai, – diktorės balsu apgaubia pirmoji imperijos žmona. – Pranešimas Mobiliai pagalbos vaikui tarnybai, apklausos au advokatu, pasekmės. Arba – priimti pamoką, kurią duosime kaip ūkio atstovai.

Linuko tėvai purto galvas. Kokios dar pamokos!

– Bausmių saviveikla nelegalu, – sako Linuko tėtis, ramus apsisprendimas jam išryškino įkirtą tarp antakių.

Pamoka – barako darbininkų reikalavimas. Tiesiai šviesiai pasakė Romualdui: neleisi atsimokėti, išeisim sezonui pasibaigus, ir nevelk čia tos Mobilios pagalbos! Mes patys. Penkių namų tarybos racijos virto įkaitusiomis širšėmis. Kas tie mikriuko keleiviai prieš visos „Romu“ imperijos griūtį!

*****

Linuko tėvai rėkė, inkštė ir grasino teismais, mes mojavome pledais, verždamiesi pas juos, bet viskas greitai baigėsi – barako darbininkai, perėmę iniciatyvą iš lankininkų ir apsaugininkų, įsiveržė į namelį.

Nuščiuvusį iš baimės vaiką, persimetęs per petį, išsinešė Barysa. Tėvai lipnia juosta apvytomis rankomis, užlipdytomis burnomis, klusniai išsekė paskui. Linuko mama dar bandė koja įspirti juos niuksinčiam ilgšiui Nojui. Mus apsupę darbininkai paragino slinkti link degėsiais atsiduodančio barako. Kai kurie turėjo tazerius, kai kuriems iš mūsų kliuvo.

Barysa, tas iš netašyto stulpo skobtas senis, apkibęs lapais ir šapais – miegą miške nutraukė teisingumo reikalaujantys bendrai. Apeiname baraką, jau švinta, ir lengvoje priešaušrio migloje išryškėja šiltnamiai. Didesnių šiltnamių bazė su sandėliu – ūkio reikmėms, o keli, prilipę prie barako – darbininkų saviveikla. Sutverti iš visokių atliekų. Šalia tvaikia gyvybe pulsuoja triušių narvai. Barysa neša Linuką prie mažiausio šiltnamio, trys metrai ant dviejų. Pajutus net per vos privertas duris sklindantį kvapą, šokteli širdis.

Barysa nesaugodamas brinkteli ant žemės nešulį.

– Nu, va, – kasosi nupiepusią barzdą. – Mažas, eisi privarvint nektariuko!

Linuko tėvai mykia ir veržiasi darbininkams iš rankų. Nojus stukteli alkūne jiems tarp menčių ir šnypščia: žiūrėkit tik!

Iš šiltnamio veržiasi beveik ranka sugaunami barščių prakaito tumulai. Barako darbininkai irgi gerai prakaitavo kišdami į žemę atrinktus sodinukus. Išėjo geresnė veislė naminukei varyti. Barščių prakaitas. „Romu“ darbininkų firminė. Geriausia, kai įpjauni jaunas šakeles, ir leidi privarvėti į buteliukus nuodingų syvų – taip išgauti ne tokie aitrūs, alergizuojantys, įgauna medžio ir graikiško riešuto skonį. Likutį galima parduoti gydomiesiems tepalams ir užpiltinėms. Nors eiti rinkti syvų savanorių mažai: šiltnamyje net per apsaugos priemones skverbiasi nuodingas garas. Grįžę vyrai kartais kone neriasi iš raudoniu užsidegusios odos. Pastebėjo – žemesniems, smulkesniems lengviau, barščiai ne taip aršiai ginasi.

– Eik, eik! – plačiapetis, neaukštas Barysa, kuriam užsirist ant sprando iškart du bulvių maišus juokas, stumia Linuką šiltnamio vidun.

Vaikas įvilktas į balkšvą apsauginį kostiumą, ant galvos šalmas su skydeliu. Dreba. Kuprinė, pilna tuščių stiklinių butelių, lenkia prie žemės. Liesutis.

– Įpjauni šakelę, atsargiai atlenki, įkiši į butelį. Laikikliu prie kamieno pritvirtini. Vaiko darbas! – Barysa užtrenkia duris ir įsižiūri į stebėjimo kameros perduodamą vaizdą telefone.

Minutės kaip akmenys virsta mums ant galvų. Linuko tėvai vis dar paklaikę kasasi prie šiltnamio, Nojus liepia keliems darbininkams juos prilaikyti. Čia jau ne orus lankininkų įspėjimas, brutali jėga, ir tiek. Veltui bandome šaukti, kad vaikui eiti į tokį šiltnamį per daug pavojinga. Už šauksmus spiria į kelio girneles, kol visi draugiškai prisėdame.
Dešimt minučių. Šiltnamio durys atsilapoja, išsibrovęs pro jas Linukas plešiasi nuo galvos šalmą.

– Palauk, durneli! – kriokteli Barysa.

Vaikas paskęsta dezinfekcinio skysčio debesyje. Jam išsisklaidžius, išvystame – grįžo be kuprinės.
Eiti teks dar du kartus. Išsivadavusio iš šalmo aštuonmečio veidas paraudęs, ašarotas. Dar bando tvardytis, bet nusibraukti ašarų pėdsakų nėra kuo. Į mūsų klausimus, kaip jaučiasi, atsako: oda kaista ir niežti. Užsimesdamas ant pečių antrą kuprinę su buteliais, stipriai užsimerkia. Kaista ir akys.

– Jie į mane pradėjo spjaudyti, – šnibžda išsausėjusiomis lūpomis po antro karto.

Veidas raudonas lyg persikaitinus saulėje, skydelis apėjęs barščių syvais.

– Tai jo, ginasi! – trukteli pečiais Barysa.
Trečią kartą grįžta vėl pamiršęs kuprinę. Barysa keikiasi, bet pamatęs, kad vaikui kojos nelaiko, burbteli: kitąkart paimsi. Mes aiktelim: bus kitų kartų?!

– Butelius tai reiks surinkt! – nusispjauna kažkas iš darbininkų.

Linuką išpurškia dezinfekciniu skysčiu, nurenka apsaugas. Duoda apžiūrėti Kukauskienei, buvusiai priimamojo seselei.

– Degina, – sako jai. – Kažkur viduj.

Vaistų nuo alergijos surenkame iš Mobilios pervežimo grupės dar oro uoste duotų rinkinių. Linukas pravirksta, kai bandydami apkabinti tėvai prisiliečia. Jam kutena gerklę, peršti akis. Niežti po oda.

– Degs viduj ta ugnis, ir gerai, – palaukęs, kol visa šeima vėl uždaroma namelyje, nusprendžia Barysa. – Taip reikia. Rytoj surinks nektarėlį, ir – atsiskaitėm.

******
Mūsų diena prisipildo neramaus bruzdėjimo nešiojant Linuko tėvams ledą kompresams, sultinį, vaistus, Romualdo žmonos sumaišytus žolelių tepalus. Vaikas karščiuoja. Neužmiega visą naktį. Pirmąkart negaliu perduoti savo lazerinio telefono duomenų, nes nakčiai ir mus užrakina nameliuose.

Auštant Barysa jo vėl ateina. Ta pati slinkimo į šiltnamius procedūra, tik Linukas suinkščia kaskart, drabužiams prisilietus prie raudoniu tvyksinčios odos. Eina, svirduliuoja. Visiems mikriuko keleiviams užklijavo burnas. Prie šiltnamio mes ne vieni: susirinkęs visas imperijos elitas, o pirmose eilėse, apsupti darbininkų, būrelyje dreba Linuko draugai su dviračiais. Pamatęs juos, bando išsitiesti.

– Mažas, nesinervuok! – drąsina Barysa, brukdamas jam į rankas kuprinę. – Užteks vieno karto.

Linukas vis tiek pravirksta, diržams įsirėžus į pečius. Šiltnamyje jis kartą parkrinta – pamatau tai Barysos telefone. Pašliaužia. Atsistoja. Po ilgų dešimties minučių pasirodo šiltnamio durų angoje. Buteliai smagiai barška.

– Nu, va! – paskelbia darbininkas. – Likusį darbą atliks tavo bendrininkai. Norėjot ugnies – bus jums ugnies!

Barysos dantys juokiantis blyksi kaip peiliai. Vaikai paskirstomi po du, gauna po kuprinę ir dėvėtus apsauginius kostiumus. Laiko šiltnamyje praleidžia mažiau už Linuką. Ugnis vis tiek įsižiebia. Vaikų tėvai verda pykčiu, bet darbininkai jiems aiškiai pasakė: džiaukitės, jų pamoka lengvesnė. Arba burnas klijuosim!

– Negera vieta gyventi, laukinė vieta, – kartoja Linuko mama visas tris dienas, per kurias jos vaikas iš burokėlio raudonumo niežulio atvirsta žmogumi.

Susiję straipsniai: „Sosnovskio barštis veržiasi į gyvenamas teritorijas“; „Pražūtingieji barščiai“; „Kovai su Sosnovskio barščiais ministerija ketina skirti pusę milijono eurų“; „Skelbia karą Sosnovskio barščiams: nenaikinantys sulauks baudų ir sąskaitų“. 

Šį projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.