RUGILĖ AUDENIENĖ - žurnalistė, rašytoja, kūrybinių ir komunikacijos projektų autorė. 
Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia. II dalį rasite čia.
Jaunuolis su akiniais braunasi per dilgynes iki pečių, rankomis bloškia į šonus žingsnius lėtinančias viksvas. Meškerė nutrauktu valu kliūva už visos tos žalios masės, didoki skolinti auliniai verčia iš kojų. Ausį veriantys signalai pasikartojo dukart, vadinasi, pasiekti grabelį volkswageną liko 10 minučių. Jau matyti ant skardžio krašto, aplipusio pušimis, sidabrinis šonas. Vilniuje jis net nebėgiojo, o dabar skuodžia kaip didelis, iš akies peršokdamas bebrų urvus.
Porininkas kitoj upės pusėj parodė, kad slėpsis po gumine valtimi – kaip tik vietos vienam žmogui pralaukti nuodingų dulkių ir Sosnovskio barščių žiedadulkių audrą. Kiti du grybauja. Šlaitas status, jaudulys pradangina nežymų takelį, ir mašiną pasiekia uždusęs. Kimba į dureles – rimti diedai, grybaut jiems lengviau, daugiau laiko naminukei – neatplėši, užrakinta. Volkswagenas tuščias, įkaitęs kaip troškintuvas. Ima daužyti langus. Spiria į duris. Kur tie grybai?! Kur tie jobani fucking…
– Nooojau! Baryyyysa! – šaukia į pušų viršūnes, klibindamas duris, bagažinę, skaičiuodamas širdies dūžius – sekundes iki trečio signalo.
Niekam tavęs nereikės, išlydėjo iš įmonės, kurioje nebaigė montažo praktikos. Ir dabar šie žodžiai kala kažkur ausų dugne, kiekvienas žodis akmeniu rieda į kojas. Staiga atsimena – pravažiavo skylėtą negyvenamą sodybą. Nepaleisdamas meškerės, įšoka į keliuką, trys žingsniai – trečias signalas.
Penkios minutės. Bėga visai nutykęs, nebandydamas galvoti apie tai, kad signalizavo ne jų mašina. Pušys kvepia vakaro nuoilsiu, oras tąsus, virtęs koše. Ąžuolas. Šulinys. Trys minutės. Sodyba įgriuvusiu stogu, bet dar tvirta, langinės ir durys uždarytos. Bėga aplink, bando atsiplėšti įėjimą – stipriai užrakinta, užkalta. Neužteks laiko! Oras tirštėja. Užuodžia aitrumą, spaudžiantį gerklę. Anksčiau jis būdavo vos juntamas, paskui užtekdavo įsimesti į burną antihistaminų, užsidėti kaukę. Dabar net su apsauginiu kostiumu ne visada išsisuksi. Jei turi apsauginį kostiumą. Nojus su Barysa jam išduotą atėmė, prastūmė už butelį.
Minutė. Tos langinės lyg kliba! Rauna įsiręžęs, nepasiduoda! Reikia akmens, meškerė neatlaikė. Bėga į pašalį, ten lyg buvęs gėlių darželis su akmenukais. Giliau po obelimis kažkas boluoja. Pusė minutės. Holy shit! Visai sveika polietilenu aptraukta pavėsinė! Šoka prie durų, nerakinta, įvirsta vidun vis dar gniauždamas pusę meškerės. Sudrimba ant suolo. Laikas. Sausas dulkių ir žiedadulkių krebždesys į sienas. Šlapimo dvokas viduje. Pavėsinė maža, trys suolai, staliukas. Ant suolo priešais voliojasi antklodė, sukruta ir išspjauna plaukų kaltūną, ranką su peiliu.
– Ką yyyr? – kaltūne atsiveria akys.
Dar prieš savaitę būtų pasvarstęs pulti atgal, į audrą. Išlikėliai vienišiai audras nešiojasi su savimi.
– Ramiai, seniuk, – jis nebe toks, kaip prieš savaitę. – Audra! Mašina neatsidaro. Išsislapstėm.
Meškerę suspaudžia tvirčiau. Ranka su peiliu dingsta. Liesa, gyslos išpampusios.
– „Romu“ mėsa? – tikriausiai čia apie darbininkus.
– Kol kas. Teko apsistot, – kaip pasakyt tiek, kiek reikia, užčiaupt drebulį balse?
Kaltūnas nusižiovauja. Žmogelis iščiulptais syvais, o akys skysto šokolado rudumo, imtum ir šoktum į jas. Jaunuolis su akiniais pasitrina skruostą, nubraukia nematomą voratinklio draiskaną. Sujudėjus antklodei, aitrus šlapimo kvapas persipina su prakaito ir čiobrelių. Tik dabar pamato pavėsinės palubiais sukabintus žolių ryšelius, porą rūkytų žuvų, kiškio skerdenėlę.
– Kuo jūs vardu? – klausia nurydamas šleikštulio seilę.
– Kailis.
Pusiausėdomis dairosi, uodžia orą, labiau susidomėjęs audros krebždesiu už sienos. Jaunuolio raumenys įtempti, viena ranka ant suolo, prireikus bus lengviau pašokti.
– Aš Anatolijus. Gimiau per Anatolijaus uraganą 1999-aisiais, štai kaip, – kol kalba, jaučiasi tvirčiau.
Kailis kasosi pilvą.
– Užsilenksi, Anatolijau, – burbteli. – Tie kiti paliko?
„Romu“ darbinykai ne dievo avelės, suskamba ausyse girgždus Barysos juokas. Kai paklausė, kur dingęs jo grybavimo porininkas Jonas. Kai užkliuvo už ilgų nusitašiusio Nojaus kojų – pro vartus gaudyti paklaikusių prieš audrą ožkų išėjo abu su Barysa, o tas buvo beparsivelkąs vienas.
– Grybaut ėjo, nespėjo gal grįžt, – piktai gūžteli pečiais.
– Užsilenksi, Anatolijau.
Nebesikalba, klausosi į sieną besidaužančios musės. Dulkių ir žiedadulkių gūsiai greitai išsikvepia. Kailis sukruta, pasikrapštęs savo pusėje, atsidaro kažkokią angą, apsižiūri.
– Gera yyyr, – nusprendžia. – Tris valandas ramu.
Jaunuolis su akiniais kyla nuo suolo.
– Pala, – sustabdo, tiesdamas chaki spalvos gniutulą, – šitą skolinu.
Susisiautęs į dėmėtą, dvokiantį brezento gabalą, burną ir nosį įtraukęs į džemperio kaklą, gūrina keliuku. Po audros dar bent keliolika minučių geriau pasisaugot sėdančių dulkių. Tarp medžių sublyksėjus sidabriškam volkswageno šonui, atitoksta – nepaklausiau, kaip tą skolą grąžint.
Automobilis išspjauna savim patenkintą Barysą, iš netašyto stulpo skobtą senį – niekas neatsimena, kada jis, neaukštas, plačiapetis, galėjo užsirist ant sprando iškart du bulvių maišus, niekas neatsimena jo nosies, neišmargintios sprogusiu kapiliarų žemėlapiais.
– Kur valkiojatės? Mašina buvo užrakinta! – spjauna žodžius į tą nosį. – Kur Nojus? Irgi palikai?!
– Aaaš… radau kitą mašiną, sveiką. Pasignalinau, – šypsosi Barysa ir glosto nupiepusią barzdą. – Pats vos spėjau.
Jis vis dar laisvai užsiverčia ant sprando bulvių maišą. O Anatolijus vis dar yra jaunuolis su akiniais ir nulaužta meškere rankoje.
– Einam, mūsų pareiga jį surast, – sako, ir senis, jo nuostabai, eina.
Praeina pusvalandis nesėkmingų paieškų, grįžta porininkas, per žoles vilkdamas valtį su kibire besiblaškančiais šapalu ir karšiu. Normalūs žvejai neleistų kankintis, bet šitiems sakyk nesakęs. Barysa košiasi per krūmus pasilinguodamas, įkaitęs – mašinoje dar buvo pustuštė pūslė. Porininkas keikiasi aptikęs, kad jam nepaliko nė lašo.
– Liko dvi valandos ir dešimt minučių ramybės, – garsiai skaičiuoja Anatolijus, – Grįžt penkiolika minučių.
Volkswageno rakteliai vis dar Barysos kišenėje, įkalbina nerakint. Bet kaip nusaugot, kad pats neišvažiuotų. Miškas po sausos audros pritilęs, didesni sąžalynai dar purtosi nuodingas dulkes. Kojos auliniuose žlegsi prakaite. Nepatogus brezento apsiaustas kliūva už šakų. Romualdo taisyklė darbininkams: palikt tik kai grėsmė visai grupei akivaizdi. O čia kas akivaizdu – pusė grupės vieni durniai.
Likus pusantros valandos iki ramybės pabaigos, išgirsta silpną švilpimą. Nojų randa malkinės griuvėsiuose, apsikrovusį papuvusiomis lentomis. Pro plyšius pralindusios dulkės apdegino kairį šoną, neištvėręs nesikasyti sujautrino ranką, ir dabar pusė kūno dega alergijos raudoniu. Bet blogiausia, kad Nojus visiškai trūkęs, švilpimas ir tvarkingai po lentomis paslėptas voveraičių prištampuotas maišiukas – tai viskas, kas liko iš jo sąmoningo suvokimo.
Nojus ilgšis, vidutinio amžiaus ir gyvenimo, stambių kaulų. Jaunuolis su akiniais vėl skaičiuoja – geriau guldyti jį ant apsiausto ir tempti iki mašinos. Rankų raumenys dega beveik iki trūkimo, Nojus dega savo karštinėse.
– Tįskit iki anos mašinos! – iš krūmo išlingavęs Barysa rodo kelią. – Arčiau!
Už kelių šimtų metrų tikrai randa raudoną džetą nublukusiais zebriniais sėdynių apvalkalais. Bakas netuščias. Guldo Nojų ant galinės sėdynės, porininką išsiunčia parvairuot volkswageną.
– Nieko nematei, kieno čia mašina? – klausia Barysos.
– Tuščia! – sako.
– Pasiskolinsim, – nebėra laiko svarstymams.
Džeta įpratus šokinėti miško keliukais, pati ištrūksta į magistralę. Ryškėjant Romualdo imperiją užspaudusiems Sosnovskio barščių laukams, Barysa iš kišenės išsitraukia „Milka“ šokolado plytelę.
– Iš kur? – Anatolijaus ausų dugne vėl rieda akmenys.
– Buvo mašinoj. Nori?
Apsisukt jau vėlu, purto galvą ir spaudžia pirmyn.
*
– Kaip manai, ar aš jau darausi blogas žmogus?
Vakarėjant, nutykus dar vienai smėlio audrai ir Nojaus girtoms dejonėms aptilus Romualdo name, kartais naudojamame kaip laikina ligoninė, Anatolijaus klausimas man skamba patetiškai. Sėdime svečių namelio pavėsinėje, čia jis aptiko mane rašančią reportažą. Kai kurie ateina išsipasakoti, pradedu jų vengti. Bet jaunuolis su akiniais, iki šiol neturėjęs įdomaus gyvenimo istorijos – su juo vyksta šis tas, kas visai mūsų keleivių grupei gali pakelti ūpą.
Esame užstrigę lygiai savaitę. Romualdas po paros atšaukė mums karantiną, leido susisiekti su Keleivių pervežimo grupe, pasidalino informacija, rodančia, kad esame saugūs ir gauname pagalbą. Mikriuko radiatorius buvo beviltiškai pramuštas, jį taisant išlindo variklio gedimai. Sutartyje su Keleivių pervežimo grupe numatytas punktas – esant galimybei, keleivius kuo greičiau paimti iš laikinos apsistojimo vietos. Tik jei apsistojai ne grupės oficialiai rekomenduojamame taške, greičio terminai gali būti kiti. Prisidėjo ir judėjimą apsunkinanti stipri audra. Su Keleivių pervežimo grupės atstovais derėjomės, kad mus paims po savaitės – jei per tą laiką neprikelsim mikriuko. Vairuotojas graibėsi už beretės spjaudydamasis, kad draudimas visko nepadengs. Su Romualdu suderėjome: atidirbsime už viešnagę, taip Anatolijus prisidėjo prie darbininkų barako būrio. Montažo praktika ir elektroninių mokymo sistemų specialisto patirtis jam čia visai nepadeda. Užtat gera apylinkių atmintis iš daugiadienių baidarių laikų, programavimo žinios ir neblogi žvejybos įgūdžiai duoda taškų.
– Džetą Barysa iškart norėjo atimti, jis rado, – susiraukia jaunuolis su akiniais.
Nujausdamas tokią baigtį, perduodamas Nojų į Romualdo ir jo žmonos rankas, pasakė – vienišius Kailis paskolino apsiaustą, reiks grąžint, kaip ir džetą. Išgirdęs minint Kailį, Romualdas sugrikšėjo dantimis ir liepė Barysai prie tos mašinos nesiartint.
– Aš vis galvoju… Kieno ji, kieno tas šokoladas? Ar ten galėjo būti vaikų? Ar aš blogas žmogus, nes išvežiau Nojų, kuris ne toks jau geras žmogus, kitų žmonių mašina, ir juos užklupo audra? Ar aš blogas žmogus, nes paklusau Romualdui ir nevažiavau mašinos grąžint prieš audrą, važiuosiu tik rytoj?
Anatolijus kalba, už vartelių, vejama šuns, pradunda ožkų banda. Kai pirmąkart stojome daryti ožkų darbo, atrodė kaip nuotykis. Ožkos nuėda nemažai barščių masės, jas kartais išleidžia pasiganyti už vartų. Kai ožkos ilsisi ir ėda nenuodingose ganyklose, jas keičia pjovimo įrankiais apsiginklavę žmonės. Praretinti barščių kolonijas tenka kone kasdien, kitaip tuoj pat įsibraus į gyvenamus ir dirbamus plotus. Tų ožkų pienas nevartojamas, apkartęs, jos išgyvena nuo trijų mėnesių iki metų. Kasdien reikia apžiūrėti bandą, nusilpusias šalinti. Jų mėsa irgi ne visada vartojama. Per savaitę barščių laukuose apsinuodijusios pasilieka bent penkios ožkos. Dar dvi ar tris tenka užmigdyti.
Pirmąkart pamatę, kaip darbininkas bando sugauti iš bandos tiesės išsprūdusią, niežulio nukankintą ožką, juokelius apie ožkų darbą ir mus baigėme. Paskui kažkaip apsipratome.
Jei ne ožkos, mums barščius pjauti reikėtų dažniau, o siaubo kaskart užtiškus syvų ant apsauginių drabužių ir taip užtenka.
– Gal mes čia ne visai žmonės, gal pusiau ožkos? – sako jaunuolis su akiniais.
Anksti ryte jis išvažiuoja grąžinti džetos ir negrįžta dvi paras.
Šį projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
