Kur tekstas

išleidimui

Author: Rugile (page 1 of 3)

Uodų knyga

Kaip jie atsirado

pilkas debesis iškrito iš dangaus

išsigandęs blaškės ir sparnais plasnojo

ūžė jis pakibęs ant pušies šakos

gąsdino mezgėją

juodakojį vorą

grambuolį iš parduotuvės

einantį patykojo

mačiusių tai pienių

pievoj trys nuvyto

tiktai rūko gijos

debesį supjaustė

ir uodų sparnus

vakaras išdžiaustė

 

SVAJONĖ

Kai saulė pramerkdavo kairę akį, kad pasižiūrėtų į ežero veidrodyje atsispindinčius savo žandus, Uodų valstybėje, Vabzdžių ir Vabalų Pasaulio Žemėlapyje pažymėtoje kaip Plaukiojanti Sala, Spanguolynės gatvėje besiglaudžiančio uodų namelio samaninis stogas švelniai suvirpėdavo. Virš stogo iškilusi smilga-palydovinė antena subanguodavo, ir penkiolika mažų uodukų iškrisdavo iš pelėžirnio ankščių lovų.

Tada pasigirsdavo garsas, panašus į lėtai besisukančio lėktuvo propelerio. Pamažu jis darydavosi garsesnis ir garsesnis, kol ūžimą nustelbdavo riešuto kevalo arbatinio cypimas, kuris pabudindavo Uodą Tėtį.

– Nežinau, ką mes darytume be laumžirgio sparnų energijos, bet, mieloji, darbo pienių žiedadulkių gamykloje šiandien tikrai nebus – savo sparnų galiukais jaučiu, kad lis, – niurzgėdavo Uodas Tėtis tiesiai Mamai Uodei į ausį.

Jeigu ji būtų klausiusi tolesnių vyro šnekų, tikrai nebūtų turėjusi laiko virti spanguolių košės vaikams, kurie stumdėsi eilėje prie rytinio rasos dušo.

Po minutėlės visas namas pasipurtydavo, ir nuo smilgos pakildavo didžiulis laumžirgis Mėlius Debesylas. Kai visi uodukai paaugs ir sumanys pasisvečiuoti už Plaukiojančios Salos ribų, Mama Uodė sutupdys juos ant vabzdžio uodegos, šluostysis voratinklių nosinaite akis, o paaugę ilgasnapiai paslapčia išmauks įdėtas spanguolių sultis dar prieš kelionei prasidedant.

Pats laumžirgis su uodais niekada nekalbėdavo, nes buvo įsitikinęs, kad suprasti jo kalbas – ne uodo snapui. Jis net apsimesdavo, kad pro savo sparnų gaudesį negirdi penkiolikos plonų „labas ryyyytas!“. Užtat jis vertino nuosavos uodų šeimos smilgos patogumą, nes taip buvo įprasta nuo senų laikų: laumžirgiai gyvena ant nugludintų ir uodų sparneliais nublizgintų smilgų, tiekia jiems savo sparnų energiją, transporto paslaugas, o šie ketvirtadienio vakarais ant stogo kraigo pakabina kibirėlį dumblių sriubos ir visada perspėja, jei artinasi piktas žvejys, nusprendęs gaudyti melsvus malūnsparnius ir mauti juos ant kabliuko. Sklido gandai, kad po Plaukiojančia Sala gyvena Šapalų Plėšikų būrys, ir kiekvienas iš jo narių savo plačiuose žabtuose gali pradanginti dešimtis laumžirgių.

Kaip ir kiekvieną pirmadienį, Mėlius Debesylas gėrėjosi savo tamsiai mėlynais sparnais, blizgančiais saulėje, ir skrido tiesiai į Vandens čiuožikų teatrą, kuriame dirbo aktoriumi. Kaip ir kiekvieną pirmadienį, jis akies krašteliu pastebėjo, kad vienas iš penkiolikos uodukų, Siurbius Ilgasnapis, bando pamėgdžioti jo sparnų judesius ir plonyčiu balseliu zyzia malūnsparnių dainą.

– Užaugęs aš būsiu laumžirgis, – įsikibo į sparną Mamai Uodei, kuri bandė vienu metu patikrinti penkiolikos beržo tošies mokyklinių kuprinių turinį, orų prognozę Vabzdžiatinklyje ir išgerti Tėčio Uodo paruoštą ajerų nuovirą.

– Taip nebūna. Tu – uodas.

– O aš išmoksiu!

Išmokti būti laumžirgiu dar neišmoko nė vienas uodas. Bet Siurbius nenuleido snapo ir sparnų. Kiekvieną vakarą visi keturiolika jo broliukų ir sesučių užsikimšdavo ausis samanų gniužulėliais, nes Siurbius zyzdavo, burgzdavo ir plakdavo sparnais taip, kad darėsi panašus į labai mažytį, labai pavargusį, labai tylų laumžirgį.

O Mėlius Debesylas, sukirtęs ketvirtadienio vakarienę, šešiomis kojomis stipriai apkabindavo slidų smilgos-palydovinės antenos kamieną. Glūdėdavo ten labai tylus, kol iš kairiojo dangaus krašto pasigirsdavo didžiulių sparnų čekšėjimas. Artyn. Artyn.

„– Užaugęs aš būsiu malūnsparnis“, – galvodavo laumžirgis.

Kitą rytą jis imdavo burgzti, plakti sparnais ir gausti taip, kad darėsi panašus į labai mažytį, labai pavargusį, labai tylų malūnsparnį.

 

RŪKO KALBA

Spanguolynės gatvę staiga užgriuvo cypiančių, žviegiančių, tarškančių ir kliegiančių garsų banga. Iš darbo pienių žiedadulkių gamykloje einantį Uodą Tėtį Ilgasnapį prispaudė prie žemės, pūstelėjo nuo jo geltonų žiedadulkių debesį, apsuko snapu atgal į takelį, vedantį nuo namų, ir galiausiai paliko apstulbusį.

– Bent jau nereikės skalbti, turėsiu laisvą vakarą, – pakrapštė snapą Uodas Tėtis.

Įveikęs paskutinius milimetrus iki namų, pasiekė durų rankeną, bet dar viena baisi banga tvoskė į nugarą ir aplamdė sparnus.

Iš vidaus sklido zyzimas, nedarnus aplamdytų sparnų viksnojimas ir Mamos Uodės komandos: „Gaudykit košę!“, „Traukit iš po lovos brolį!“, „Į sandėliuką, mikliai!“. Košę sugauti, žinoma, buvo ne uodo snapui, todėl ji laisvai pasklido po namus ir, pralindusi pro lauko durų plyšį, šleptelėjo Uodui Tėčiui ant dešinės kojos. Po koše liko penkiolikos uodukų sąsiuviniai su matematikos namų darbais, bet jie tikėjosi, kad niekas jų negelbės.

Niekas nespėjo nė švilptelėti, kai takeliu atskubėjusi skruzdėlių komanda nugramdė košės kraštą nuo Ilgasnapio kojų, susikimšo į kišenes ir dingo po tuščiu lietaus nuskalbtu sraigės kiautu, riogsančiu Uodų šeimos kaimynystėje. Vasarą čia užsukdavo pavėsio pasiilgęs Dėdė Sliekas, bet apskritai gero būdo Lėtaeigė Sraigė leisdavo savo namu naudotis visiems, kam tik prireiks.

O tada iš lietaus lašo balos išsikapstė gauruota kirmėlaitė Pūkė ir sukliko:

– Tai jiii! Aukštyn galvas!

Iš visų plyšių kyštelėjo kelios dešimtys įvairiausių nepatenkintų galvų. Siauro pelkinio gailio lapas  linko nuo keisto įtaiso svorio. Tai buvo ant pušies spyglio pamautas plokščias gintaro gabaliukas, kurį kojomis mitriai suko, kartkartėmis šoktelėdama viršun ir plekštelėdama šešiomis kaustytomis kojytėmis vienu metu, rusva ir labai savimi patenkinta blusa.

Prasibrovę pro košės masę, savo snapus laukan kyštelėjo penkiolika uodžių ir uodžiukių. Ir neteko žado.

– Ei, jou! DJ Cyp Rėk čia jau! Letenėles ir antenas į viršų, broliai!

– Kokia keista jos kepurė, – išsižiojo kirmėlaitė Pūkė, pastebėjusi iš užjūrio jūros kopūstų megztą blusos beretę.

Daugiau niekas nebespėjo nusistebėti, nes jos kojų sukamas aparatas vėl paleido cypiančių, žviegiančių, tarškančių ir kliegiančių garsų bangą. Kas turėjo, puolė kamšytis ausų samanų gniužulėliais, kas ne – pasipustė letenėles arba bandė pasislėpti košėje.

Ir tuomet žemė sudundėjo, pelkinis gailis susvyravo, o DJ Cyp Rėk su visu savo pultu kūlvirsčia nusirito žemyn, žemyn ir dar žemiau – tiesiai ant samanų kilimėlio prie Uodų namo durų. Keliasdešimt jau patenkintų galvų sužiuro į tolstančią Grambuolio Rambio nugarą.

– Nė vienoj šaly nemačiau tokios muzikos negerbiančios publikos… – kūktelėjo blusa, glostydama spyglio lūženas. – Kokio šlamšto jūs čia klausot, broliai?

– Rūko dainų, – išdrįso atkimšti kairę ausį Siurbius.

– Pūko?

– Rūko. Vakarais. Šliaužia ir lopšines dainuoja. Tik būtų gerai, kad kas nors išverstų jo kalbą į vabzdišką.

Taip DJ Cyp Rėk visam sekmadieniui liko laukti rūko lopšinės. Nes ji tikrai gerai mokėjo užsienio kalbas.

 

SUGEBĖJIMAI

Bato įspaustoje pėdoje susirangusioje baloje gyveno juoda Dėlė Bedalė. Ji buvo tokia drovi, kad bijojo net pažiūrėti į savo atvaizdą balos atspindyje.

– Aš negraž – ik – iii… Bais – ik – ik – iii…, – verkdavo ji prieš pusryčius, pietus ir vakarienę.

Tik pavalgiusi samanų sultinio pasijusdavo geriau. Stengėsi neklausyti į svečius užsukančių giminaičių pašaipų: „Kur gi jūs matėt dėlę vegetarę? Cha cha cha!“. Dėlė Bedalė liesėjo ir juodo, bet nedrįsdavo atsikirsti šaipūnams.

Kartais Mama Uodė apaudavo penkiolikai uodžiukų aulinukus: berniukams – žalius, mergaitėms – raudonus, ir vesdavosi juos prie pėdos formos balos, nes Dėlės Bedalės ašaromis atskiestas vanduo puikiai gydydavo vaikiškas uodiškas ligas.

Kol visi penkiolika patenkinti turkšdavosi, Dėlė nulįsdavo į tolimiausią balos kampą, tyliai šniurkščiodavo, vartydavo akis ir jausdavosi Labai Naudinga. Nė viena dėlė pasaulyje neturėjo tiek gydomųjų galių.

 

KAS TU?

– Kas tu? – sušuko Siurbius Ilgasnapis į samanose išrausto drėgno urvo gilumą, mat buvo pastebėjęs iš jo kyšantį šakotos antenos galelį.

Plaukiojančią Salą švelniai liūliavo vakarinis varlių choras „Žalias pavasaris“, todėl iš pradžių uodžiukui pasirodė, kad tas, kuris tūnojo tamsioje gelmėje, visai nenori kalbėtis. Sparneliais perbėgo šiurpuliukai, bet susigėdęs savo baimės zyzlys išpūtė krūtinėlę ir spygtelėjo garsiau:

– Kas tu esi-iii?!

Pamažu atsklido balsas kaip būgno dūžis – šiuos visa vabalija ir vabzdija buvo išmokusi atpažinti kaip kasmet žmones prie ežero sutraukiančios Rasų šventės garsus.

– Kad nežinau. Manau, įvyko baisių baisiausia klaida, todėl iš anksto atsiprašau už tai, kad negaliu suteikti detalios informacijos apie…

– Kaip galima nežinoti, kas esi?

Iš ajerais dvelktelėjusio urvo gilumos kyštelėjo antroji antena ir juodo pakaušio kraštelis. Tas, kam jis priklausė, Siurbiui pasirodė pasibaisėtinai didžiulis.

– Gal jie visi bijo… iii… ateiti ir jums pasakyyyti?

Padaras, kuris pasirodė besąs didžiulis juodas vabalas, atsakė dusulingu pūškavimu. Sukaupęs visas jėgas, galiausiai išvilko tamsų kūną su blizgančiais kietais sparnais į viršų, dribtelėjo tiesiai ant kilimėlio su užrašu „Visas kojas valytis būtina“ ir pavartė akis.

– Matai, mažiuk, teoriškai mane vadina aštuoniataškiu auksavabaliu – gnoribus variabilis, jei supranti, ką turiu omenyje, kchu, – kostelėjo aštuoniataškis, nevykusiai bandydamas slėpti iš gėdos susisukusias antenas.

– Tai visai gražus pavadinimas, ir skamba išdidžiai! – apsidžiaugė uodžiukas, ir pats sau tyliai pagalvojo: „Kad taip man tokį… Reikės Vabzdžiatinklyje pasitikrinti, ar mūsų giminėje tik culex pipiens, ar ir kokių nors auksasnapių yra“.

Uodų giminę dažnai pravardžiuodavo kraujasiurbiais, nors uodai berniukai paprastai būna tikri vegetarai, o uodės mergaitės maitinasi griežtai pagal grafiką, kurio laikytis išmoksta vabzdžių ir vabalų mokykloje.

Vabalas pakinkavo galvą, atsiduso, tada atsispyrė ant visų šešių plaukuotų kojų, kilstelėjo blizgantį kūną ir lėtai apsisuko vietoje. Tiesiai prieš Siurbiaus snapą išniro liūdna akis:

– Ar matei? Juk matei? Šiuo atveju teorija tiesiog baisiai, nedovanotinai skiriasi nuo praktikos!

– Kokia teorija?

– Taškeli, teoriškai mane vadina aštuoniataškiu auksavabaliu. Auksiniu vabalu! O iš tikrųjų aš visiškai, neatitaisomai juodas! Kaip tau tai patinka? Ar tau atrodo teisinga? Ar jums, uodams, taip nutinka?

Visiškai juodas auksavabalis prisidengė letenėle akis. Visoje Plaukiojančioje Saloje jis buvo vienintelis gnoribus variabilis, todėl savo reikalais skubantys vabzdžiai ir vabalai gražiuoju neskubėdavo spręsti šios jam svarbios problemos. Ką ten spręsti – niekas nenorėjo klausyti aštuoniataškio istorijos, o jei kam nors jo prireikdavo (Saloje gyvena tiek visokių gyvių, kad kuriam nors kurio nors kada nors vis tiek prireikia), šaukdavo tiesiog „Ei, vabale!“.

– O ką, jei susigalvotum sau kitą? – dingtelėjo uodžiukui.

– Ką kitą? Gyvenimą?

– Kitą vardą! Pasivadintum taip, kad visi suprastų, koks esi…

Aštuoniataškis net nustojo krimsti samanos stiebelį – taip jis darydavo visada, kai antenas sukaustydavo liūdesys. O juk tikrai – jis galėtų būti… Galėtų tapti…

– Juodulys! Tikram vabalui toks tvirtas ir elegantiškas vardas puikiai tiktų! Tik… kaip atsikratyti senojo?

– Galėtum kam nors paskolinti. Kam nors, kas neturi savo, bet labai norėtų bent laikinai turėti.

Taip paprastai prie save atradusio Juodulio urvelio atsirado didžiulis ant beržo tošies išraitytas toks skelbimas: „Norinčius pasiskolinti nebereikalingą pavadinimą aštuoniataškis auksavabalis (gnoribus variabilis) prašome maloniai kreiptis (šaukti į urvą tris kartus) į Juodulį Vabalą (nežadinti vakarais, ačiū). P.S. Visas kojas ir letenas valytis būtina!“.

 

Bantukas

Bantukas, bantukas, – tįsta keturmetės prie mėsos vitrinos žodžiai.

Įsikibusi į dukslaus vilnonio palto rankovę, trypčioja nuo ant kojos, baltų bantukų atspindys šoka rausvų žalios mėsos gabalų paviršiuose.

Kita palto rankovė vos nenušluoja ant vitrinos padėtos lėkštelės pinigams, ji pilkšva nuo monetų įrėžių. Čiumpa maišelį, pilną vištienos krūtinėlių, kitoje prekystalio pusėje pardavėja žirafos kaklu, melancholiškai svyrančiais akių ir lūpų kampučiais pirštu atsainiai nubraukia ant lėkštelės užtiškusį kraujo lašą. Kasdien tiesi kaip styga, priekyje styrančiais it žaislinio liūto karčiai plaukais, kurie negyvoje lempų šviesoje įgauna violetinių atspindžių, ilgais pianistės pirštais varto muštinių, krūtinėlių, nugarinių išklotines, ir šios pardavėjos rankose virsta natų lapais, laukiančiais, kol bus sugrota širdis pjaunanti melodija.

Vitrinoje išdygsta papurusi šviesi galva, tai antroji pardavėja, taip pat maždaug penkiasdešimties, garbanota ir tukli, plačiai dovanojanti šypseną – net smulkios auksinės grandinėlės vijos įsiręžia į kaklą. Jos mostai aprėpia nedaug, užtat balsas degančiomis strėlėmis ir juoko pliūpsniais apšaudo negausius lankytojus, kurį laiką atrodo, kad virš jų galvų sklando vien to švilpiančio, ugningo balso draiskanos.

Ji ir bus ta pirmoji regėtoja, pamačiusi už troleibusų žiedo užkliuvusios gatvės pabaigoje stojant gaisrines ir greitąją – tuo metu kaip tik eina paaiškinti dviem būtybėms odinėmis striukėmis ir treningais, besiveržiančioms vidun su aplink kojas besisukančiu vilkšuniu mišrūnu, gyvenimo ženklus.

– Alus ne čia – sekančios durys, – įsiremia į klubus ties slenksčiu, tiedu sužiūra nustebę, vėjas plaiksto iš po megztų kepurių styrančius gaurus.

Šuo vis tiek prasmunka vidun, neria tiesiai prie mėsos šventovės, paltas aukštai iškelia maišelį su vištiena, į kurį jau taikosi nasrai, vaikas tiesia ranką – visus neaiškius ketinimus gali sustabdyti glostymas. Balsas nuo durų smeigia strėlę, paltas bando įspirti, per vitriną persisvėrusi pardavėja žirafos kaklu šlepteli skuduru; taip susipina kojos, rankos ir letenos, nešvarus vanduo nuo skuduro varva nuo kaspino, o ranka pasipuošia raudonu rėžiu nuo dantų. Keturkojis sprunka, su juo atėjusios būtybės atsitokėjusios kėpestuoja tolyn, prisukami ilgakojai žaisliukai, ką tik pradėję bėgti nuo stalo krašto.

– Įkando, jėzusmarija, pasiutęs! – skudurą prie krūtinės priglaudžia pardavėja, vis dar saugoma vitrinos, paskui meta jį ir ilgais žingsniais driekia link susikūprinusio palto, pabirusio maišelio su mėsa, patempusio lūpą vaiko, nepatogiai klūpančio ant plytelių.

Šią akimirką suaugę veikėjai supranta, kad pasiutęs šuo mėsos parduotuvėje, kandantis vaikui, yra šio rajono balsas, kuriuo niekas netiki – lygiai kaip ir šokančiu vasaros lietuje aukštu žmogumi prekybos centro aikštelėje, kebabų kioske gyvenančia moterimi, seniais sodininkais šaligatvių pašalėse, pardavinėjančiais puokštes, krapus ir raugtus agurkus. Rajonas apnuogino medžiais apėjusią polikliniką, visas krūmų slepiamas aikšteles verčia romių praeivių vaikščiojimo plotais, bendrabučiams užmaunamos išorinės kaukės vaidinti padorius daugiaaukščius. Balsas vis tylesnis, greitai jis nustos kalbėjęs apie mėsos parduotuvę, apie tas už kampo pasukusias būtybes, pritūpusias pailsėti ant kišeninio kazino – anksčiau čia buvo dėvėti drabužiai – laiptų, nebeturės žodžių stotelėje būdraujančiam vienakojui benamiui, apsivyniojusiam bigę prekybos centro maišeliu, būriui migruojančių romių, vilkiškų akių paaugliams su gobtuvais, traukiantiems cigaretes stadione ir, galiausiai, paltui su keturmete supurvintu bantuku, juk vis vien niekas tokių jau nebenešioja.

Bet jie vis dar spurda, žino turintys dalyvauti, ir tuklioji pardavėja rodo ranka į gatvę:

– Atvažiavo gaisrinės ir greituškė į tą namą prie žiedo, nešam vaiką!

Trise šoka prie susidomėjusios veiksmu mergaitės, paltas ir aukštoji pardavėja pakelia ją už pažastų, taip lengviau paskirstyti svorį; antroji pardavėja suskumba plačiai praverti duris, paskui jas staigiu judesiu užrakina ir šnopuoja iš paskos, nes anos dvi ilgakojės. Pardavėjų chalatai, ant kurių matyti viena kita žalios mėsos palikta dėmė, susilieja su sniego kupstais ant šaligatvio, iš burnų virsta garas. Skuba artyn prie daugiaaukščio, virtusio raudonų ir baltų plytų, laiko nuėstų medinių balkonų, balandžių išmatų taškų, apsiblaususių stiklų vaiduokliu, netikėtai atgijusiu dėl ketvirto aukšto balkone vinguriuojančios dūmų sruogelės.

Aplink pastatą būriuojasi negausūs žioplinėtojai, nes jau spėjo pasklisti patikrinta žinia: užmigo girtas ir pradegino skylę kaldroje, va ir visa istorija. Tik atkakliausi dar šio to tikisi, nes per penktojo aukšto balkoną persisvėrusi žila moteris mąslaus jūrų vėplio veidu lupa obuolį, kruopščiai nudailintas luobelės spirales paleisdama ant praeinančių. Frotinis chalatas išblukęs nuo skalbimo, pati išbalusi, atrodo lyg ją kas nors būtų mėginęs ištrinti iš balkono akies, tik iki galo nepavyko, ji vis dar ten, ir kartais pavargusiu balsu šūkteli kažką apie gadinamą namą, už kurį valdžia dar turės sumokėti.

– Sumokėsit, urodai, visi sumokėsit! Televiziją iškviesiu! – pagrūmoja ranka, kurioje laiko obuolį, tada nirtulingai įsikimba į jį dantimis, sutriauškina kąsnį ir dingsta buto gilumoje.

Moterys, nešusios vaiką, sunkiai šnopuoja, bet reikalai jau gerėja, nes keli žioplinėtojai, išnykus obuolio lupėjai, pastebėjo skubančią procesiją, išgirdo skardžiabalsę pardavėją, triūbijančią: įkando, pasiutęs šuo įkando mėsos parduotuvėje! Kažkas puola belstis į greitosios automobilio duris, troleibuso vairuotojas, iki dabar kalbėjęs su spaudos kiosko darbuotoja, nuspriegia į krūmus cigaretės galiuką ir bėga artyn. Tuo metu kazino duris pravėręs apsaugininkas juoda striuke mosteli dviem sėdinėtojams eiti šalin, šuo jam vizgina uodegą – krusteli ranką, lyg ketindamas paglostyti, susigėdęs judesio sustingsta kaip medis. Tiems dviem ir šuniui jau laikas dingti, niekas jų ir nepasiges tą akimirką, kai balti mėsos pardavėjų chalatai perduoda baltiems greitosios medicinos pagalbos chalatams į glėbį vaiką.

– Oi, koks bantukas, – atsidūsta kažkuris iš jų.

Paltas kartu su baltais chalatais dingsta automobilyje. Abi pardavėjas apgaubia striukės – tai troleibuso vairuotojas ir dar vienas vyras jas gelbėja nuo šalčio. Iš spaudos kiosko išpuola pardavėja su dviem puodeliais kavos rankose. Šitoks vaizdas nedažnas rajonui, kiosko pašonėje ką tik paaugliai gėrė alų iš skardinės, o taksistas išplūdo jam lazda į dureles stuktelėjusią kailinėtą pensininkę. Vis dėlto norisi turėti dienos didvyrių, pardavėjos narsiai ima pasiūlytą kavą ir užverčia galvas į daugiaaukščio langus, ką tik paliestus popietinės saulės spindulių ir užsiliepsnojusius visa ryjančiu gaisru.

Rajono avelė (III)

Šluostydamas nuo pirštų česnakinio kebabų padažo likučius, galvojo apie aukojimą ir atpirkimą. Prieš savaitę, išslinkęs iš kebabinės, su visu šlapdribos įsiūčiu nublokštas pastirusių daugiabučių gilumon, žvilgtelėjo į vieno jų grotuotus langus pirmajame aukšte. Amžinai užtraukti plastikinėmis saulės išblukintomis žaliuzėmis, už vieno jų užkišta žalia iškaba „Odontologo kabinetas“. Kiek besibraižė aplinkui, niekada nematė įeinančių ar išeinančių žmonių, nebent ilgą kaip vienatvė vasaros popietę ant laiptelio prisėsdavo sudžiūvusi ankštis ir virsdavo tykia moterėle gėlėta skarele ir kauptuku rankoje, ką tik atsitraukusia nuo žemės sklypelio palei balkonus. O tąkart išėjo kitaip, durys atsidarė, į laiptų turėklą įsikibo tuklus vyras odine striuke, vienu metu blykstelėjo žiedo auksas ant mažojo pirštelio ir kraujo čiurkšlės strėlė, išsprūdusi pro lūpas. Raudonas brūkšnys ant sniego, greitai pradingęs po naujais sluoksniais.

Įmanoma, kad tą ženklą reikėjo kažkaip suprasti, įtraukti į savo gyvenimo planą, panaudoti meditacijoje, reikėjo gal bent įsigyti gartraukį, nes gyvendamas butuke su vienoje patalpoje susispaudusia sofa-lova, virtuve, darbo kampu ilgainiui prakvimpi maistu ir atsidūręs arčiau žmonių keli nepatogų gailestį.

– …atsibundu, o mūsų lovoje – vienas katinas! Aš šaukiu, katinas rėkia… oi, atostogos Graikijoje – negerai! – atsklido turko pasakojimas, kaskart prisimenama ta pati istorija apie nevykusias atostogas, kurią jis išdailino iki klientams tinkamiausio humoro ir akcento lygio.

Užsiklausęs kiek atsipalaidavo, siektelėjo ranka po stalu – kailis buvo minkštas, kiek drėgnokas nuo ištirpusio sniego ir kuo tikriausias. Gyvulėlis alsavo ramiai, įpratęs būti glostomas. Romumas kebabinėje.

Nebeiškentęs kumštelėjo šalia prisėdusiai, telefonu kebabo likučius fiksuojančiai porelei:

– Pažiūrėkite čia, po stalu.

Dvi poros akių kruopščiai nuskenavo grindis.

– Bulvytė voliojasi.

– Ir nieko daugiau?..

– O kas?

– Jis man sakė, kad čia kažkur rado slaptą angą, yra toks tuneliukas į lauką. Tik dar nenori parodyti, ateinu ir spėlioju. Gal jūs rasit, – teko suręsti šiokį tokį melą, juk avelės jie, akivaizdu, nematė.

Atėjo mintis sau įsižnybti, įsikąsti į lūpą, šį veiksmą slapčia kartojo kelis kartus, skausmas jau beveik spaudė ašaras, o aukojimo ar atpirkimo niekas neatšaukė. Taip ir baigė ekskursiją palikęs grįžti į snieginą temstantį miestą dar nenorintį būrelį jaukiai pagurkšnoti arbatos, ilgiau palaikęs duris atviras, kad spėtų išeiti su savo naujuoju šešėliu.

Tamsmėlynėje pūgos pašiauštoje gatvėje, purtydamas nuo kojų sniegą, šmėkščiojo juodas katinas – žinojo šiuose kiemuose įsiveisus septynių narių juodulių šeimą. Kartais iš gelsvo dviaukščio byrančiu tinku laiptinės angos išlįsdavo vienas kitas pavidalas ir viliodavo gyvūnus dešrele ar akcijiniu kačių maistu. Vieno kito pavidalo klausdamas, kam priklausanti laimingo skaičiaus kačių šeima, žinodavo sulauksiąs gūžtelėjimo pečiais. Ir tik į pensinį sąstingį paniręs buvęs vaikų namų stalius baltais pašiurpusiais antakiais, romų žvilgsnį atveriančiais mokantiems stebėti, gal dėl vis silpnėjančios atminties arčiausiai vykstančiam gyvenimui iškosėdavo neatremiamą sakinį: „Laukinukai, kaip ir tu, kiemas juos auklėja“.

Stebėdamas juodą katiną sniege, buvo bepradedąs įkristi į patogius kaip įdėvėtas šalikas minčių stumdymus galvoje, sutampančius su žingsniais. Paprastai galvodavo apie stambiapirštę Valeriją gėlių kioskelyje, nuo dažymo ir garbanojimo violetinį atspalvį įgavusiais pūkais virstančiais plaukais, juoko raukšlelėmis aplink akis ir kasdienio rūpesčio į ploną liniją išbrėžta burna, panašią į garsiakalbį nykštuką – kaip ji nusimauna pirštines ir šalčio įraudintomis rankomis atsargiai ima gėlę, vynioja į celofaną pusiau rusiškai, pusiau lietuviškai aiškindama – šitaip bus gražu, mosuoja rankomis priešais vazą įspėdama – šitos nilabai laikosi! – kaip atpūškuoja per pusnis tempdama du pilnus maišus maisto, dukra iš Anglijos atvažiuoja, arba matydavo ją savo mintyse šviesos nupliekstą, geriančią arbatą iš įskilusio termoso ir paskutinį gurkšnį išsviedžiančią vakaro sutemose boluojančion pusnin.

Mąstydavo apie žiemą vasarą po išblukusiu rausvu skėčiu nuo saulės susirietusį gruziniškų bruožų vyrą, vis labiau dumbantį į žemę su visu skėčiu ir bulvėmis, persikais, morkomis, vynuogėmis nukrautu staliuku, tekdavo kartais nuvyti nuo jo būrį į plėšikus įsijautusių vaikiūkščių – nežinia, kodėl jo klausė, gal blykstelėdavo susitikimo apleistame kieme, pastate, take per narkomanų adatų primėtytą dauburį vaizdas, palaikydavo savu. Žingsniuodamas svarstydavo, kur po darbo dienos išsilaksto jauni picų kepėjai, rūkantys prie galinių picerijos durų, prijuostės blyškumą atkartojančiais veidais, niršiai įsikimbantys žvilgsniu į viską, kas bando paliudyti jų tinkamumą šiai vietai, nes jų suvokimuose ji laikina, galvodavo apie gobtuvų slepiamus veidus, praūžiančius gatve pagal rusiško telefonu leidžiamo repo ritmą, taksistus prie kioskų, užsisakančius kavos su tirščiais iš jų pokštams seniai abejingų pardavėjų, apie tykią nupilkusių žmonių mišrainę, užpildančią sankryžą, tik kartais blykstelinčią alkano žvėries akimis.

Visi tie kvartalo audinį pinantys žmonės susirikiuodavo ir ankštoje buto prieblandoje, cirko prižiūrėtojo kariauna, kurią norėjosi vienu metu ginti atgal į narvus ir rodyti publikai kaip rečiausius, gražiausius, nusipelnančius plojimų, paprastai atitenkančių kitoms rūšims. Pats jausdavosi patekęs į cirko areną, turistams klausiant: o gyvenimas šitame rajone tikrai pavojingas? Reikėdavo linktelėti, kad neprarastų pasakotojo įtaigumo, sulaukti aplodismentų, cukraus gabalėlio ir nerti į savo narvą. Norėdavosi nebegalvoti apie tuos atsitiktinius kone kasdien matomus rajono žmones, su kuriais tapo įaustas į vieną gobeleną – ir net jei išsiplėštų, ar dera taip gadinti kruopštų menininko darbą?

Galėjo būti, kad menininkas buvo paruošęs ir katiną sniege, ir avelę, ir staiga pajuto norintis sekti paskui ją, nes vizijos pasirodo ne tam, kad tęstųsi visa įprasta dienos eiga. Stabtelėjo, mėgindamas atspėti, kur gyvulėlis ves, o šis papurtė ausis ir tarsi to telaukęs nubidzeno šaligatviu link sankryžos.

Žingsnį teko kiek paspartinti, nesitikėjo, kad avys tokios skubrios. Buvo pratęs prie ilgų vaikštynių, džiaugėsi joms pritaikytais neperšlampamais batais – padžiovęs juos ant radiatoriaus ir įknibęs į knygą ar gido užrašus, tapdavo iš ilgos kelionės grįžusiu tyrinėtoju. Linktelėjo kebabų kiosko, virtusio „Zoo prekėmis“ su neonu blyksinčia iškaba „Open“, apklijuoto papurusių kačių lipdukais, lange pasirodžiusiam pardavėjos siluetui – jie visi mokėjo persimainyti, kai reikia, nieko negriaudami iš pamatų ir nieko per daug nesitikėdami.

Avelė risnojo pro kioskus, troleibusų žiedą, niekam nematoma, ir porą kartų neištvėrė neįspėjęs: „Atsargiai!”, įspėtieji pasitraukė iš kelio pernelyg nesidairydami, susitaikę su būtinybe čia gyvenant riktelėti, stumtelėti petimi, maišu, žvilgsniu. Dar knibtelėjo mintis apie norą užsukti pas siuvyklos moteris, tik nebuvo aišku, ar įmanoma sustabdyti vedlę, ypač jei jau pats nutarei pasitikėti.

Prie vieno daugiabučių stabtelėjo vyšninis mikroautobusas, išspjovė porą darbiniuose kombinezonuose paskendusių būtybių, vienos rankoje spurdėjo baltas kibiras, iš toli primenantis gyvą padarą. Kepamų svogūnų kvapas, persmelkiantis kiekvieną praeivį tarsi prakaitas, radijo natos pro trumpam pravertą langą. Ar teisinga taip vaikščioti apie svetimus namus ir nesijausti vienišam? Graži mergina apie jo ekskursiją socialiniame tinkle parašė – „Vaikščiojanti knyga ir vienišas katinas viename“, pamatė po savaitės ir bijojo spustelėti „patinka“, čia net katinai retai vaikšto po vieną.

Koja užkliudė puriu sniegu užklotą ledokšnį, išjudintas iš vietos zvimbtelėjo avelei pro ausį. Atsisuko, žvilgtelėjo priekaištingai.

– Pati pristojai, – sumurmėjo į šaliką.

Geležinkelio tilto vidurys, o ji sustojo, tarsi žinodama – dabar žvilgtelės per petį į taksoparką, slūgsantį atšiauria klinties ramybe, su fasadą žaibu perrėžusiu užrašo „In the future every building will be world famous for fifteen minutes“ suvokimu. Jis pasikeis, todėl reikia šiuo vaizdu ištapetuoti akių tinklaines kuo ilgiau, nepaliauti matyti daiktus ir žmones tokius, kokie kadaise buvo, vien dabarties su ateitimi neužtenka. Taip, gyvulėlis sustojo palaukti, uosdamas metalo ir dūmų aštrumu plaučius užkemšantį orą, atsižiūrėjęs į pastatą gidas linktelėjo – buvo pagaliau susitaikęs, pasiruošęs tiesiog eiti, kaip susitaiko ir eina žmogus, pajutęs supratimą be išlygų.

Į nosį tvoskė gardūs kvapai iš picerijos, viduje plieskė šviesa, apnuogindama ant aukštų kėdžių sutūpusių laukėjų veidus, toje tarpinėje būsenoje daug kas nebesistengdavo laikytis įprastų išraiškų.

Nuo kalno žingsniavo sparčiau, žvilgčiodamas į nesibaigiantį grafitį ant rūdžių nuėstų tvoros lakštų. Už jo, dabar jau užkloti sniegu, tvylojo krūmų ir kažin kokių pašiūrių lizdai, kartais į juos įsisukdavo žebenkštys ir uostydavo klijus – kai kurios tapdavo labai panašios į neprižiūrėtus vaikus. Aplink jau spraudėsi nauji butai ir gyvenimai, į laukinius dalykus spoksantys langų jaukiomis užuolaidėlėmis akimis. Trumpindamas kelią pro mūro ir metalo kvartalą iki kalvų, patogių lėktuvų stebėjimui, anądien laukinio gyvenimo pabaigą išgirdo skelbiant nelegalų servisiuką laikiusį pensininką, visų vadinamą Mechaniku.

– A kur tau garažo kaimynai dingsta, a? Nebereikia niekam. Šitom džiunglėm – pabaiga, – užtvirtino į kairį burnos kampą nuridendamas dantų krapštuką ir tuoj pat kilstelėdamas nubrizgusią odinę beretę, kad pasikasytų dešinį išsidraikiusiais gaurais apėjusį paausį.

Išblizginti „Žiguliai“ garaže, pajuodusiomis rankomis be pirštinių net žiemą vis kitos mašinos viduriuose besirausiantis Mechanikas lauke, tik kartais nulendantis į vidų, kur kriokia apsilaupęs virdulys, benzino ir dyzelio kvapą permušantis juodos arbatos garais. Tiesdamas jam ranką sveikintis, gidas vis mėgindavo prisiminti vardą, kaskart su nuostaba suvokdamas – esama žmonių, kurių vardai išblunka dar vaikystėje, palikdami nuogus „dėdė“, „teta“, „kaimynas“, „nuomininkas“, „šoferiukas“, „kunigėlis“, „daktarytė“, „auklytė“.

Mechanikas mėgdavo jį pasitikti iš radijo sugertų žinių, rajono ar šeimos aktualijų apmąstymus apibendrinančiu spyrį primenančiu sakiniu. Tas žmogus turėjo laiko tykiai galvoti, kol rankos užimtos, nebuvo daugiakalbis, užtekdavo stebėti jį paplekšnojant per stogą dar vienam sutaisytam automobiliui, rūpestingai rakinant garažo duris, pakreipiant galvą, kai klausosi gedimų istorijų – to visiškai gana suprasti, kad jo gyvenimas pastatytas kartu su šiais garažais, ir dabar, kai džiunglės draskomos, savininkai parduoda, nuomininkai išsibėgioja, artėja metas laukinio kvaitulio sterilizacijai.

Galvodamas apie Mechaniką, paspartino žingsnį – buvo pažadėjęs užsukti į prekybos centre įsigraužusį kambarėlį, virtusį dėvėtų drabužių parduotuve, pasidairyti gerų odinių pirštinių. Darydavo tai bent kartą per metus, pastebėjęs, kad šis ir vėl dirba nuogomis rankomis.

– Jūs mane vaišinat arbata, aš jus – pirštinėmis, – nevykusiai juokaudavo, pats nustebdamas, kad dovanos priimamos be įprasto atsikalbinėjimų ritualo.

Niekas dar nėra sugalvojęs nesumedėjusio ritualo padėkoti už sausainius „Gaidelis“ ir mechanikos pamokas paaugliu virstančiam vaikui iš institucijos, nerašytu visuotiniu susitarimu pripažintos „laukine“. Garažų fauna tada irgi buvo lygiai tokia, bet tai, kas nedokumentuota, gali veistis be iš anksto paruoštų scenarijų.

Lyg atspėjusi mintį, avelė pati nėrė pro prekybcentrio duris, plūstelėjus šiltam orui, kailį nusėdęs sniegas pasidavė tirpsmui. Viduje atsidavė priplėkusiais kilimais, prisisunkusiais šlapdribos purvo, prakaitu ir kepamos vištienos kvapais. Buvo čia prieš keletą mėnesių, ir jau tada iš sunkiai įvardijamų ženklų – gal nykstančių prekių, gal stipresnio prasidedančio vytimo kvapo gėlių parduotuvėje, nervingesnių judesių, prikvėpuotų patalpų jausmo spėjo prasidėsiant prekybos centro nykimą. Dabar jausmas dar sustiprėjo pamačius vietoje gėlių parduotuvės žiojinčią stiklinę tuštumą. Jeigu ilgiau gyveni rajone, tokia erozija kelia norą prisičiupti atsargų ir sprukti.

Dėvėtų drabužių parduotuvės kasoje, besilaukiančios pilvu beveik prirėmusi aparatą, skaitė jauna moteris blyškia suknele. Tarsi įrėminta ikona – rankos nuleistos, lempos šviesa skreite, plaukai supinti į kasą. Skaitė stovėdama, su alkano žmogaus goduliu, kūno nebuvo įtempęs pardavėjoms įprastas budrumas. Išgirdusi žingsnius, knygą užvertė, iš įpročio permetė akimis pavadinimą: „Motinos rankos. Almos Jonaitienės nusikaltimo istorija“. Rankas viršelyje juosė antrankiai. Gal būtų norėjęs kilstelėti antakius, bet kitą sekundę su visa čia atvedusia avele, žvėrių narvais galvoje, ištirpusio sniego dryžiais ant batų buvo pagautas žalio panteros žvilgsnio.

Buvo jau jos nematęs ilgus mėnesius, praleido kalėdinį išėjusių ir esamų gyventojų susitikimą vaikų namuose, o prieš tai vogė iš jo laukiamus retus atsitiktinius susitikimus gatvėje, parduotuvėje, bibliotekoje. Jis statė kilpas, nors visai nemokėjo medžioti. Atėjo į jos piešinių parodą toje pačioje bibliotekoje, įbruko į rankas gėlių, ir per pusę žodžio ėmė kapanotis vaikų būryje. Klausinėjo auklėtojų – dirba, įstojo mokytis menų, atrodo, turi vaikiną. Žodis „atrodo“ tariamas atsargiai, taip elgiamasi su šautuvu: tikrini, ar šoviniai išimti, neužtaisytas, tada užrakini seife ir viskas pagal protokolą.

– Takije nerazlučnije druzja, a dabar vos pasykalbat… – linguodavo galvą auklėtoja, kurioje teliūskavo ežeras jų istorijų, vertęs vaikščioti neskubriai, apsimetant, kad viskas tik nuo kojų tinimo.

– Tu išėjai pas mamą, o ji ne. Laikė iki aštuoniolikos. Reikia laiko, – kiekvieną sakinį palydėdama mėsos kapokle, surikiavo teta.

Laikas jai tekėjo nuo vieno budėjimo iki kito, įsiterpę artimieji neprivalėjo atsiskaityti už savo gyvenimus – išskyrus seserį.

Jis ir laukė, kad kuriais nors metais, suraitęs sekmadienio karbonadą, rastų žodžių, patvirtinsiančių iškapotus sakinius. Bet buvo, žinoma, tie sapnai, nusėsdavo galugerklyje kaip rūgščiai karstelėjusios kavos nuosėdos, ir atsibudęs, kartais net priešaušriais, griebdavo striukę ir išsprūsdavo link kalvų, melsdamas lėktuvų ūžimo, užvirinančio plaučius, gausmo iš dangaus, išvalančio įsisenėjusius maudulius. Kartodavosi vaizdas – štai juodu bendrabutyje, įsliuogę į ketvirto aukšto sandėlį, atsiduodantį bulvėmis, sausainiais ir dešromis, sukišę nosis į langelį, kiekvieną vakarą transliuojantį nesibaigiančią žiburių pakalnę, laukia fejerverkų. Jos plaukais lipa voras, reikia jį nuimti, nubraukti mėšlungio sutrauktomis rankomis. Abu bėga nuo priešų, plaučiai cypia, norisi kvatotis – nei vienas nemoka muštis, nors ji nemoka mažiau, vis tiek įgūdis bereikšmis, kai savo mamą randi po suolu žeminėje, tokios neprisiminsi kažkam pasakius „čia ta mergaitė, kuri gražiai piešia“. Tada klausosi muzikos apleistoje ligoninėje, magelis cypia atkartodamas orą gaudančius plaučius, garsai kuo keistesni, tuo geriau; štai gegužės vakarai, dar šalti ir reikia pasitiesti ant grindų jo striukę, susiremti pečiais, o paskui atsakyti į klausimą – pilieti, ar užfiksavote momentą, kai pasirodė juoda pantera, kurią dabar medžiojate lyg turėdamas leidimą ginklui?

Pats pagautas. Atvestas avelės – atitokęs apsidairė, šios nė kvapo, vien pėdos didumo balutė ant grindų plytelių. Visą šį laiką jos įlaukėjęs nirtulys sulaikydavo beišsprūstančius tiesius žodžius, pakalbėdavo „kaip sekasi, ai, nieko, gerai“ lygiu. Mes pralįsdavome pro skylę tvoroje be striukių, nes tik taip buvo galima, o dabar neišsitenkame viename kvartale, braižomės paribiais vengdami laiko, kai teks žymėti teritoriją.

– Atėjau paieškoti pirštinių Mechanikui. Mane atvedė avelė – vedžiau ekskursiją, pamačiau prie perėjos, ir nuo to laiko niekur nesitraukė. Klausiau žmonių, tai jie… na, Ūdra avelę matė, o kiti ne. Rajonas kvailioja. Atpirkimas, – jo burna buvo virtusi ledonešio pagauta upe, – ir aš niekur nebeisiu.

Dėvėtų drabužių parduotuvėse panašūs pareiškimai nuskamba taip, tarsi jiems čia būtų tinkamiausia vieta, net kandis sparno nepajudina. O ji pajudėjo, iš pilvo gilumos pakilo juoko burbulas ir sprogo, jei garsą galėtum nupiešti, nykios patalpos sienos apkibtų aksominiais saulėgrąžų žiedų šereliais.

– Nebijok dėl tos knygos, bandau atrodyti kietai dėl vagių. Žinai, visai atbaido. Dirbu čia kelis mėnesius, reikia ramaus darbelio visu etatu, kad nesikirstų su frylancinimu. Lankiau psichoterapiją. Atrodo, nepadėjo. Gėriau vaistus, mečiau. Tada užgėriau, pastojau, mečiau. Italas iš studentų mainų programos. Aš, žinok, norėjau vaiko, kad užbaigčiau su tuo motinos reikalu. Dabar būsiu vieniša mama, bet einu kasdien pro daugiabučius apšviestais langais, ir man nė velnio ne vieniša. Jei tu niekur nebeisi, aš niekur nebėgsiu. Dabar galiu kalbėtis, nežinau, ar tai ką nors keičia. Kartais nueinu į tą apleistą ligoninę, pasileidžiu telefone muziką ir stoviu, žiūriu į lubas.

Ledonešis. Žodžiai, kurie kaipmat susigeria į iškabintus drabužius, ir todėl juos drąsu tarti, be logikos, be kvapo. Pantera tiesia leteną paglostyti avelę.

– Nu, bet tikrai tu jau rajono legenda, atsivedei avį!

Tegalėjo mirksėti.

– Ar tai ką nors keičia? – jo balsą permušė parko šešėlių šiugždėjimas, o gal tai buvo muzika.

Rajono avelė (II)

Pūgos švilpesys piktai sutrimituodavo tarpunamiuose, grindinio beveik nebesimatė, net ir visų pamirštas bet kaip sutvertų namų kvartalas, kurio kiemuose verdančiam gyvenimui ekskursantai mielai atstatydavo kamerų akis, buvo dingęs baltumoje. Justi nuobodulio nekantra ir nuovargis, sniego sulipintos lūpos sunkiai tarė žodžius. Išgelbėjo tik iš vieno kiemų ištipenusi žmogysta kibiro aukštumo balta kailio kepure ir tokio pat baltumo apykakle, puošiančia dukslius išblukusius kailinukus – smulkūs žingsniai, energingai virpančios rankos menkai derėjo su tiesia povyza bandant išlaikyti galvos apdangalo orumą.

– Rožytė? – apsidžiaugė nepatikliosios moters, nemačiusios avelės, dukra.

– Ne, ji įspūdinga tik žiemomis. Vietiniai vadina Ūdra. Sako, graži buvo moteris. Vyras anglių vagonus iškraudamas persitempė, išvarža, operacija nepasisekė. Liko viena, pusę namelio pardavė. Kaimynai padeda vandens, malkų prisinešti. Vaikai išvažiavę, kviečia pas save, bet Ūdra jiems: kol visų kailinių nesunešios, nesulauksit.

Bėrė tuos vietinėse kebabinėse, kioskuose, gatvėse, alubariuose – kartais įsliuogdavo ir į juos, mokėjo niekam neužkliūdamas rankioti istorijas – sugertus sakinius per daug nesirinkdamas, nepagražindamas. Nė karto nebuvo kalbėjęs su Ūdra, nežinojo jos tikro vardo, tik kaskart išvydęs kailinėtą siluetą – rodos, turėjo tris komplektus kiekvienam žiemos mėnesiui – nurydavo gerklėje gumulą.

Toji moteris kasmet darydavosi vis mažiau įtikinama, kaip ir kaimiškos lapijos pelkėn grimztantys namukai su daržais ir žmonėmis, jų mažas bendrabučio kambarėlis nebaigtame įrengti pastate, padalintame į murkšliną kavinę, baliams reikalingą pirtį rūsyje, penkis butus, besidalijančius vienu vonios ir tualeto kambariu betoninėmis grindimis, koridoriumi niekuo nepridengtomis sienų plytomis su įsigėrusia merdėjančios senolės smarve, kaip už paskutinių rajono daugiabučio nugarų nusidriekęs duburys šniokščiančia nuo žolių pieva, per kurį vingiuojantį takelį nuolat kerta sraigių šliūžės, kaip nuo žmonių akių paslėptos kalvos, patogios stebėti lėktuvus, kaip jo artimųjų balsai telefone. Judrios Ūdros rankos ir kojos skubėdavo nešti į parduotuvę, cerkvę, paštą, nors pats kūnas tarsi priešindamasis slinkdavo lėtai, prasilenkiant dvelktelėdavo seno įdrėkusio kailio kvapas ir vasarošilčio ežero gūsis – užliedavo žvilgsniu meiliai, niekuo nesistebėdama ir neteisdama.

Neišėjo stebėtis ir tuo, kad palikusi ilgšio palto skverną, avelė nubidzeno link Ūdros, o toji ramiai sužvejojo kišenėje morką ir ištiesė ranką. Kol gyvulėlis, kramtydamas davinį, liuoksėjo pusnimis link ekskursantų, gidas spėjo kelis kartus apžvelgti savo grupę mėgindamas įspėti, ar atsiras nors vienas viską matęs liudininkas – bet ne, visi klampoja sniegu abejingai, galėtų čia būti net visa avių banda, jų akims šios nematomos.

Trumpai atsiprašęs, nužirgliojo link moters, ir kailinei kepurei oriai pasisukus jo pusėn, išpyškino:

– Laba diena, ponia, aš čia ką tik mačiau pabėgusią avį… Gal iš jūsų kaimynų kas laiko? Padėti parvesti?.. Esu gidas, pažįstu rajoną, sako, gyvulėlių čia dar būna…

Ūdros akių ežero bangos perliejo šiluma. Papurtė galvą, pasitaisė apykaklę.

– Bet jūs pati davėte morką… Tai jūsų gal?

– Vyro tėvai mums 1985-aisiais padovanojo virtuvės baldų komplektą „Uošvė“. Stovi iki šiol. Bet argi jis mano?

Iki šiol niekada negirdėjo jos kalbant, nustebo, kad balsas išliko jaunas, spragsintis linksmumo žiežirbomis. Daug kas laikė Ūdrą dar viena persenusia, balso nebeturinčia keistuole, buvo pasiruošę tai dienai, kai ji tyliai dings iš akiračio.

– Žmonės kalba, kad gražiai apie rajoną pasakojate. Užeikite kada arbatos, parodysiu tą „Uošvę“. Kaimynes pasikviesiu, bus istorijų. O avelė gatvėje, o panteros parke – tegu vaikšto, jums rajono pokštai turėtų būti pažįstami.

Susisupo tvirčiau į kailinius ir vėl įniko atkakliai minti sniegą. Teko grįžti prie savo būrelio.

Įtempęs protą, kurį laiką mėgino rasti paaiškinančių aplinkybių, ypač toms panteroms, bet reikėjo paskubėti, nes žmonės darėsi nekantrūs. Taip ir apėjo kvartalą greičiau nei būtų norėjęs, buvo kiek apmaudu, kad nespėjo pasidalyti visomis iš knygų ir gyventojų išpeštomis žiniomis – ir antra tiek džiugu suvokus, jog pūga trukdo tam erzinančiam ilgšiui išsitraukti iš vidinės palto kišenės šūsnį lapų.

Nuvargusių gyvulių bandą primenantį savo būrelį jis ginė į užuovėją, praeidamas pro kišeninio turgus pakraštyje išrikiuotus medinius gėlių kioskus apsnigtais stogais matė, kaip gėlininkai skuba tempti į vidų sunkias vazas su chrizantemomis ir rožėmis, tirštėjančią pavakarės sutemą vienur kitur pradreskia įjungiamos šviesos juostos. Pirmajame kioske dirbanti į susiraukusį nykštuką panaši pardavėja žilais cheminiu būdu garbanotais plaukais jį pamačiusi iš tolo sušukdavo – ateik, berniukas, padovanosiu gėlyčių! Buvo nusprendusi, kad vaikšto į pasimatymus, gal net užsuka į Sodų gatvę, kaip ir visas smarkus jaunimas. Nebuvo ko aiškinti kitaip nei prisiminti ten stoviniuojančių siluetus, su kai kuriais jų dar neseniai stumdėsi pečiais vaikų namų koridoriuose, gal todėl tą gatvę mieliau aplenkdavo.

Gautas gėles dažnai nunešdavo moterims į pirmajame renovacijos ne iki galo užkamšytomis skylėmis daugiabučio aukšte dar gyvaliojančią siuvyklą, moterims romiomis akimis ir lėtais senų žmonių judesiais, paklydusiomis tarp spalvotų siūlų raizgalynių, medžiagų skiaučių, suverstų ant grubiai sukaltų stalų, pro grotomis apipintus langus žvelgiančioms į trupinius lesančius troleibusų žiedo balandžius. Jų siuvimo mašinos buvo senos, ant grindų vietoje kojų kilimėlio patiestas vandeniu įmirkęs skuduras, pajudėjus nuo drabužių sklisdavo dulkės. Priimdavo gėles švelniai parausdamos, dūsaudamos lenkiškai, rusiškai ir lietuviškai – tas vaikas visai kaip mano jaunėlis pagrandukas, visai kaip mano anūkas. Kvėpdamas troškų siuvyklos orą, stebėdamas tą neskubrų, ramų gyvenimą, pasijusdavo visai savo vietoje, tarsi rajonas būtų šnabždėjęs žinojimą, kad neišvengiamybė būna patogi, nepastebima kaip kraujo tekėjimas venomis.

Dar kebabinėje, klausydamas turko istorijų, buvo nusprendęs užsukti siuvyklos moterims parodyti avelę. Tos rajono madonos tikrai turi tinkamas akis šventiems dalykams pastebėti, galų gale, argi ne jos kantriai rodydavo užėjusiai mamai tam tikrus siuvimo triukus. Dėl vaikų, sakydavo, lengva išmokti.

Ekskursantams laukiant kebabų, gyvulėlis sušlamštė kelias pastalėje rastas bulvytes, paskui priėjo arčiau ir susirangė prie kojų, gauruotu šonu atsiremdamas į dešinę blauzdą. Keisčiausia, kad pajuto ir svorį, ir šilumą, nors net valgį atnešęs turkas neįprasto svečio nepastebėjo. Sekundę kilo paika mintis, gal knisdamasis po rajono senbuvių atmintį, pelydamas bibliotekose ir savo užuoglaudoje prie kompiuterio, landžiodamas ten, kur dera tik laukiniam žvėriui, šį bei tą pražiopsojo – gal tapo madinga vietoje šunų vedžiotis už pavadėlių avis, o ši tėra tik kažkieno nuosavybė pabėgėlė?

Bus daugiau.

Rajono avelė (I)

Sniegu užneštas stulpelis prie perėjos pasipurtė ir virto šlapdribos minkštumo avele, liaunakoje, popietės migloje juoduojančiu smalsiu snukučiu. Viskas per sekundę įvyko po geležinkelio tiltu garsiai bildant traukiniams, jo ir prie šviesoforo sustabdytų dvylikos ekskursantų po rajoną akyse, tada avelė pakreipė galvą, mostelėjo ausimis nupurtydama nuo jų sniegą – ir šis krito gražiai, tarsi nuo malūno sparnų byrėtų baltos miltų dulkės. Jis susijuokė, per visą savo gatvių gido karjerą nematęs nieko panašaus, atsisuko į savo sekėjus, pasiryžęs kartu išgyventi tai, kas greitai taps nuolatiniu jo pasakojimų fata morgana.

Niekas apie avelę neištarė nė žodžio, niekieno judesiai, kvėpavimas ir žvilgsniai nepakito, ir gidas sutrikęs dar kartą įsistebeilijo į kitą gatvės pusę, kurioje papuręs kaip pienė gyvulėlis dabar žiovavo.

– Bet jūs… Matote, kitapus perėjos? Avelę pastebėjote? – nutaisęs balsą, tinkamą ir pasakoti dar vieną nenuobodžiam gidui tinkamą gatvės legendą, ir pranešti apie išties tikrą keistenybę, pratiesė ranką tiksliai į snieguotą avį.

Ekskursantai kiek sukruto, tempė kaklus, pūtė akis, šypsojosi iš anksto gardžiuodamiesi tuo, ko apie šį neypatingą darbininkų rajoną bus neišgirdę šiltai biuruose sėdintys kolegos. Keli suskato krapštyti iš kišenių telefonus, riestanosė mergina, panirusi į kailiu kraštuotą kapišoną, kumštelėjo akivaizdžiai šąlančiam vaikinui – gal bus ką parašyti į tinklaraštį, gal bus pati geriausia iš miesto kvartalų pažinimo ekskursijų.

– Nėra avelės, – griežtai nukirto smulki moteris rudo aksomo akimis, spaudžianti ranką paniurusiai pradinukei – plačiais klubais, rimtai sudėtais antakiais, ji itin nepatikliai klausėsi pasakojimų, kuriuose būdavo mažiau faktų, ir net rajone sutiktus praeivius palydėdavo persmelkiančiu, tiesą atskleisti raginančiu, žvilgsniu.

Jis atsiduso – tokiais momentais visas Vilnius, pripildytas šnabždesio apie slaptus pastatų gyvenimus, žmonių ir gyvūnų, kuriuos mes laikome mirusiais, šešėlių, ženklų, atsitiktinai siunčiamų gestų, susiveriančių į pasakojimų karolius, tapdavo vientisa pilkos miglos apimta plyne, prabilęs jausdavo, kaip balsas sutrūkčioja ar sekundei tampa spigiai aukštas. Vaikščiokite vieni ir neikite su manimi, prispausdavo rankas prie šonų stengdamasis nepasakyti.

– Yra Avinėlių gatvė, bet ten dar pavažiuoti reikėtų, kairiau, – atkuto ilgšis, smunkančia berete besistengiantis pridengti išsidraikiusią žilą ševeliūrą.

Jis atsiduso – bent kas antroje grupėje įsikūnydavo toks vyras su per siūles besiveržiančiais žinojimais, faktais ir anekdotais. O šis savo vilnonio palto apibrizgusia apykakle vidinėje kišenėje dar ir pluoštą ranka prirašytų popierių turėjo, visą pasivaikščiojimo valandą teko reikšmingai kosčioti, persibraukti ranka kaktą nusmaukiant nuo jos sugurintą kepurę su bumbulu – velnias, juokingai atrodo, ir per šilta tokiam orui, turint omeny dar ir išbalusį veidą, studentišką liesumą, toks iki keturiasdešimties dar nepriartėjęs gidas tikrai atrodo vertas užmėtyti citatomis iš ranka rašytų pensininko popierių.

Gal čia buvo ir jo kaltės, kad rajonas šiandien muistėsi neskubėdamas priimti. Paprastai, tarsi atpažinęs nuo vaikystės jį matavusias kojas, pats kreipdavo jas patogiausiais maršrutais, pasisukdavo įdomiausiais pastatų kampais, apglėbdavo kalvų ir slėnių ramybe, išvesdavo į gatvę jo pasakojime paminėtus personažus, kaip tik tą akimirką pristigusius apsilankymo parduotuvėje, blykstelėdavo cerkvės vartus puošiančiais smaigais sveikindamas saulę, pražydindavo alyvų krūmą, apkėtusį mėlyną vandens kolonėlę, visu garsu atsukdavo gitara po juo grojančios kompanijos įkarštį, stuktelėdavo į pėdą atsiknojusia šaligatvio plytele ir priversdavo pakelti akis į keistą arką viršutiniuose seno pastato aukštuose. Už sentikių ir stačiatikių kapinių, praslydęs pro gelsvasienius daugiaaukščius, aplotas pavadėliais tramdomų šunų, įklimpdavo į pakalnėje suvešėjusius daržus, vešlias lapijas, slepiančias sudurstytus iš gabalėlių namukus, medinius šulinių stogelius ir tokius pat miniatiūrinius, susitraukusius nuo senatvės jų šeimininkus, kartais išeinančius pasikalbėti ir tiesiančius obuolį, agurką, krapų ryšelį ar jurginą „savo mergaitei parnešti“. Visi sutartinai linksėdavo, kai užvesdavo kalbą apie ant kalvos, dabar pasipuošusios auksuota cerkvės galva, stovėjusį vėjo malūną, bet neskubėdavo faktų patvirtinti. Mažai kalbėdavo, mažai judėdavo, buvo jau prisitaikę sunktis giliau į tos monolitinių mūrų gaubiamos kaimiškos lapijos pelkės žiotis, kol ištekės nuo paviršiaus tykiai kaip išteka perteklinis lietaus vanduo.

Kartais jis užsimiršdavo ir, rodydamas į pareigūnams statytą, kasmet vis labiau aptriušusį, bendrabutį, pasijusdavo vėl tupintis po balkonais, besimokantis traukti cigaretę. Eidamas pro kioskų eilę, skardinius apkaustus iškeitusią į plačius stiklinius langus, nustebdavo suvokęs, kad dingo įprotis išdėlioti metalinėse lentynose išorėje krūvas klaikiai smirdinčių guminių šlepečių. O jam dingo įprotis pavogti vieną porą ir lėkti per kiemus, pilvą spaudžiant kutulį primenančiam juokui.

Vesdamas būrį į metaline tvora ažūriniais išraitymais apjuostą buvusią ligoninę, neorenesansinius vingius slepiančią nuo daugiabučių atplūstančiame tingiame vakaro prietamsyje, patrindavo vieną į kitą rankas prisiminęs, kaip vienoje tų tuštuma aidinčių salių su ant langų dar kabėjusiomis užuolaidomis pabučiavo mergaitę, abiem pabėgus iš vaikų namų ant kalno – bet paskui jį pasiėmė mama, ir tą vasarą ligoninės parke laigiusios grakščios juodos panteros neoninėmis akimis, kurias atgaivindavo jos kvapas, išsikraustė iš rajono visam laikui.

„Žmonės vaikšto su gidais! Mes čia kasdien einam. Ir į vidų, ir į trečią aukštą“, – dar šiandien, prieš avelę, atvėrus ažūrinius metalo vartus, atsklido skardus paauglės balsas, būrys vietinių mergaičių ir berniukų praūžė pro ekskursantų grupelę, užliedami juoko gūsiais.

Tos, kuri juokėsi, žvilgsnis akimirką užsiplieskė neonu, o gal čia rajonas krėtė pokštus – kartais jam užliedavo akis bibliotekų archyvuose perskaitytų istorijų simuliakrais. Ir dabar tyčia atsiuntė tą griežtą moterį, tą inteligentišką paltą su užrašais, pakišo jiems mintį užsiregistruoti socialiniame tinkle į ekskursiją „Pažink rajoną“ – įsriegė pakaušin žinojimą, kad šiandien nebus taip paprasta, niekada nėra paprasta vaikui, parvedančiam už pataisos namų slūgsančio mūrinio pelėsiais alsuojančio namo glėbin suaugusį, apėjusį jį kaip medžio žievė, verdantį vienišus makaronus, padažo dėmėms tykštant ant knygos, paskui greitai ryjantį ir susiriečiantį prie stalo apimtam ilgesio švelnumo. O tada – avelė. Atpirkimas. Per visus šiuos metus labiausiai laukdavo sapno apie alsioje vasaros tvankumoje paskendusiame parke ryškėjančius panteros akių žalsvulius, tos akys galiausiai visa prarydavo, ir atsibusdavo laimingas, tardamasis girdėjęs juoką.

– Keistų dalykų būna visur. Pažiūrėkite, šis apleistas pastatas, buvęs taksoparkas, galėjo ir neatsirasti – miesto galvos norėjo įkurti tikrą parką su medžiais ir fontanais, – pasakė, žiūrėdamas tiesiai avelei į akis.

Žmonės sutartinai pasuko galvas kairėn, buvo laimėtos pora sekundžių sumesti, ar plėtoti avelės temą. Ši romiai žvelgė į jį, paskui kiek pasimuistė, prie šono buvo prikibęs šieno kuokštelis. Šyptelėjo pagalvojęs, kad eidami gatve žemyn, kur norėjo parodyti seno grindinio likučius, supras viename iš medžio, plytų ir įvairiausių statybinių medžiagų liekanų sudurstytų būstų galint atsirasti vietos ir aviai.

Plykstelėjo žalias šviesoforo signalas, visi tvarkingai susispietė mėgindami įtaikyti į perėjos ribas, ir žengęs ant gatvės gidas nejučia kojas dėlioti ėmė atsargiai, nenorėdamas gąsdinti kantraus gyvulėlio. Ką galėtų daryti toji pabėgėlė avelė, o ką daryti jam, gal gaudyti ir ieškoti šeimininkų? Galima buvo ieškoti išeities, nekreipiant dėmesio į du liudininkus, žodžiu patvirtinusius avies nebuvimą, bet ši paprasčiausiai apsisuko ir nubidzeno priekin, klimpdama į purų sniegą, pasuko kaip tik į tą gatvę, kuria ekskursantai ketino eiti.

– Gerbiamas gide, gal pasakysite, kokia istorija apie tą avį? – prie ausies klausimą ištrimitavo ilgšis su paltu. – Šito jokiuose šaltiniuose nemini…

Užsižiūrėjo į priekyje kicenantį dievo kūrinėlį, nei šaltinio, nei adreso, gūžtelėjo pečiais.

– Kai leidomės nuo kalno ir apžiūrėjome pakalnėje įsikūrusį barą, pasakojau, kad anksčiau į jį užsukdavo ir bankininkai, ir Seimo nariai, o aplinkiniai gyventojai mielai kaitindavosi pirtyje šalia. Tada ir susipažinau su kaimynystėje medinėje pašiūrėje gyvenančiu ponu, jis papasakojo, kad po rajoną kartais vaikšto labai protinga avelė, mokanti pereiti perėją. Palaukia, kol užsidegs žalia, ir eina. Sakė, kad laiko žmonės šitoje gatvėje, į kurią dabar sukame.

– Tai čia tokia legenda, ar ne? – nudžiugo vyras, jau tiesdamas nosį link snieguose ryškėjančių pašiūrių kontūrų.

– Legenda, o jei matote avelę, kuri mus dabar į priekį veda – realybė.

Gal čia kokie dievai, pasivertę avinais, po rajoną laksto – paskui virs akmenimis, taip ir nepranešę žmonėms gerų naujienų. Prisiminė, kaip vaikų namų bendrabutyje užsidarydavo tualeto kabinoje su knyga, buvo viena ramesnių vietų, ir kai po dviejų metų atsidūrė vieno kambarėlio ankštybėje su atsivertusia į gyvenimą mama bei pora mažamečių sesučių, tame nuolatinio bruzdesio, prikvėpuotos patalpos, niekuomet negęstančios šviesos – vaikų išlaikymui buvo uždirbama siuvimu tarp nuolat besikeičiančių nuolatinių darbų – pajuto visą šešiolikmečio nerangumą, tapo persodintu organu, kurį iki tol darniai veikęs organizmas nuolat atmeta.

Mergaitės tą laiką, kol mama gydėsi depresiją ir alkoholizmą, buvo globojamos tetos, joms nereikėjo žaisti išlikimo vaikų namuose. Teta, rąsto tvirtumo rankomis įsikibusi slaugytojos darbo poliklinikoje ir misijos ištempti šeimą, vertė seserį nuolat lankyti vaikus – tik jo, jau paaugusio, tos rankos nebepasiekdavo. Iš esmės toks sprendimas buvo geriausias, nes jam pavykdavo laikytis bendrabučio tragedijų pašalyje, mokėdavo greitai bėgti ir greitai pasakoti, ir net tais retais kartais, kai įlindęs į kokią apleistą irštvą sulaukdavo kvietimo uostyti klijus, išdidžiai atsakydavo: aš tik noriu geriau pažinti rajoną ir užsidirbti iš to pinigų, pamatysit.

Planas įlindo į galvą likus porai metų iki mokyklos baigimo, kai apleidęs pakalnėje snaudžiančią apšiurusią biblioteką, kurioje rudenį ir žiemą norint skaityti tekdavo sėdėti su pirštinėmis, prietemoje vos neužlipo ant laiptų kūpsančiam šalimais alaus tvaiką garinančio baro nuolatiniam ant rankos. Tas čiupo už kulkšnies, reikalaudamas cigaretės arba centų, skubiai sumurmėjęs: duosi – legendą pasakysiu. Taip už cigaretę nusipirko kelis sakinius apie protingą avelę, o paskui nuolatinis dingo, ir niekas jo nebesikėsino išvilkti į dienos šviesą. Avelės irgi.

Paskutiniais istorijos studijų metais, jau įjunkęs į gido darbą, su keliais turistais iš kito miesto užklydo į savo rajoną. Buvo tirštų visuotinio augimo kvapų pritvinkusi gegužės pavakarė, žmonės neskubriai yrėsi per šaligatvius kaip pailsusios žuvys, ir tuos kelis žioplinėtojus vesdamas kiemais, kad parodytų ant kalno kybančią cerkvės bumbulo galvą, susivokė juos iš tiesų susidomėjus, kojų padus tarsi nutvilkė – rajonas šnabžda ir siunčia žodžius, kuriuos jis turi paversti balsu. Mama su  mergaitėmis jau buvo emigravusios į Angliją, toji, su kuria pabėgdavo į apleistą ligoninę, atmetusi jį kaip persodintą organą, ir tas pagaliau išsigryninęs vienišas gyvenimas vedė į priekį kaip pavadėliu parištą šunį, saugiai, užtikrintai, tik kokį kartą per mėnesį palikdamas prie tetos rąsto tvirtumo rankomis buto durų, uodžiant pietų kvapus ir bandant nusitrinti suprakaitavusius delnus į džinsus. Kas kartą tarėsi pastebintis, kad iš tų rankų išteka šeimą už pakarpos laikiusi jėga, ir geriau nei galvoti apie visa tai, geriau nei prisiminus skambinti į Angliją apkalbėti savo paprastų dienų, buvo grįžti į namą, kurio plyšiuose žmonės kepė svogūnus su mėsa, virkdė vaikus, įleisdavo ar išmesdavo pro duris katinus, kapstėsi antklodės dydžio daržų lopinėliuose, sveikindavosi ir keikdavosi lietuviškai, lenkiškai, rusiškai nesukeldami neišsipildymų dūrio paširdžiuose.

Sniego gūsiai pradėjo lipdyti akis, mintyse keiktelėjo pažadėjęs savo narsiai žiemą atlaikančiam būriui ekskursiją baigti tikro turko kebabinėje. Karšto maisto, lietuviškai neblogai šnekančio šypsenos nenulaikančio vyro istorijų ir į drabužius įsigeriančio riebalų kvapo derinys tapdavo išradinga kulminacija tokiomis dienomis kaip ši.

Bet nė vieną iš tų dienų laibakojė avelė nežiaumojo pailsėti sustojusio inteligento palto skverno. Nė vieną iš tų dienų anksčiau neteko suprasti, kad stulpelio, kuris tik jo akyse virto gyvu padaru, prie gatvės iš tiesų nebėra.

Bus daugiau, tik nežinau, kiek daugiau.

Rojau, nepargriūk

Trys aukštos moterys išsiplešia iš goslios gatvės ryklės ir eina tiesiai į mane. Nelanksčios, rimtos kaip nužaliavusios miesto statulos, naujų pastatų ir ėdrių parkų augalų stumiamos į pakraščius.

Taikydamos į linguojantį žingsniavimo ritmą, jos kartais susiliečia paltų rankovėmis, sekundei tampa vientisa dirvožemio ir žalėsių, blunkančio iš dažų luobų išsineriančio metalo spalvos mase. Galvas panardinusios į beretes, barstančias triušių pūkus – privalomas atributas pirmosioms miegamųjų rajonų kolonistėms, mokančioms išlaikyti padorias formas užmaunant ant trilitrinio stiklainio.

Trys peraugusios nužydėjusių pienių galvos.

Viena staiga kinkteli į šoną, ten, kur rieda į rožinį kombinezoną įspraustas kamuolys, pamažu įgaunantis vaiko bruožus. Siekteli ranka jo kepurės bumbulo ir įspėja:

– Rojau, nepargriūk.

Priartėju prie jų, nuo berečių atsiskyrę pūkai sklendžia joms ant paltų pečių. Anksčiau tokį įžiemį sniegas girgždėdavo po kojomis, ir į drabužius įkibdavo aštrūs snaigių kristalai. Takeliai tarp daugiaaukščių būdavo virtę grynu ledu, žibintų šviesos išgręždavo juose šviesos eketes, kuriose susispiesdavo tą ledą iki sidabrinio blizgesio nusvidinę vaikai.

Rožinis Rojus rankoje laiko kermošinį saldainį, sumetu, kad procesija juda nuo Aušros Vartų. Vyriausiosios moters pirštinės kailiniais apvadais, veidas primena taikų šermuonėlio snukutį. Iš po kepurės išsprūsta žila plaukų sruoga; pamatau, kad ji žemiausia iš trijų, ūgio iliuziją kuria kiek per ilgas, platokas paltas – atrodo, tarsi jis nepasiduodamas mėgintų išlaikyti po truputį nykstančio kūno pavidalą. Akys smeigtukais įkimba viduryje linguojančiai palydovei į veidą, ši – jauniausia, keturiasdešimties ar vos daugiau, eina kartais šnirpštelėdama nosimi, susikišusi rankas į kišenes, abipus nosies su kuprele įsirėžusios rūpesčio raukšlių vagos. Spėju pastebėti, kad beretė ant jos galvos kybo lyg priekaištas, pareiškimas – nemoku dėvėti šio daikto! Paltas gerai pasiūtas, klasikinis, iš jo kyščioja patogūs skandinaviški batai sniegams braidyti.

– Paskambinsime, pasakysime, kad krikštijame Šv. Kazimiero bažnyčioje, labai malonus kunigėlis, o vargonininkė – pasaka! – prasilenkdama girdžiu sakant šermuonėlį, nosis sukruta iš pasitenkinimo.

Nespėjusi atsakyti jauniausioji kiek pasiduoda į priekį, nes Rojaus blizgus išsivynojęs saldainio popierėlis ima tolti gatvės pusėn, spurdėdamas vėjyje.

Trečioji moteris apėjusi pilkuma – betono atspalvio veidas, akys ir paltas, tik dantys blyksteli keistu baltumu, kai nepritardama šiepiasi. Siauri pečiai, kūnas, sunkiai nešantis išsiplėtusius klubus, menkos rankelės ir ta neseniai sudėtų dantų šypsena, kurios dar neįprato suvaldyti – mintyse skiriu jai driežės pravardę. Taria sakinį, veido raukšlės beveik nesujuda, tik dantys vieninteliai pulsuoja šaltą, goslią gyvybę:

– Elena, neprisigalvok. Skambinsime anūkei į Daniją ir aiškinsime, kad norime jos vaiką krikštyti? Ji netiki! Ir aplamai  mūsų šeimoje nėra tokio polinkio į konservatorius. Tavo dukra susirašė, anūkė išvis nesiženijo!

Mūsų nugaros jau tolsta vienos nuo kitų, kai išgirstu tą sakinį, akimirksniu apsisuku ir neriu į šaligatvį juosiančio parko medžių šešėlį – juokinga dramų ieškotoja su iš kuprinės kyšančiu kilimėliu sportui, kuri sportuoti nebenueis. Apsimetu maiganti telefoną, nes tuodvi stabteli, moteris driežė sudeda pirštinėtas rankas tarsi maldai ir vėl išskečia, kramto lūpą. Iš šešėlio nematyti šermuonėliaveidės, atsklinda tik paaukštėjusiu, virpančiu balsu tariamos žodžių nuotrupos, arba greičiau jau nuoskaudos.

– … gyvena mano bute… kas žmogų užaugins? Tu viena sau ponauji, sūnus gastroliuoja, šeimą išardęs… Proanūkis be tėvo!.. Nužiūrėjai, o kaipgi…

– O kas visą vasarą sode, kad daržovių turėtumėt? …visą gyvenimą… Jei našlė, tai jau šventa?! Ar tavo dukra gal šventoji, dėl to sūnus nebeišlaikė tokio gyvenimo?!

– …išsiveš, pamatysi…

Žodžiai tariami ne per garsiai, nepalydimi energingų gestų, tarsi visi kaltinimai jau būtų seniai išsikvėpę, scenarijai suvaidinti po kelis kartus, ir dabar liktų stengtis vien truputį pravarinėti senstantį kraują.

Laikydama ranką vaikui ant kepurės, grįžta jo močiutė, ir abi vyresniosios atsisuka į ją romiais veidais, viena taisosi smuktelėjusią beretę. Jauniausios žingsniai ir žvilgsniai aštrūs, griežti, tiksliu mostu ji nusidreskia savo triušiakailę ir bruka į kišenę.

– Nėra dar žiemos, prisigalvojat per šiltai apsivilkt. Vaiką peršildysim, – sako piktai, tik pyktis alsuoja nuovargiu, prisitaikymu nebepastebėti, nesistebėti.

Abi sužiūra į rožinį kombinezoną su saldainiu, koja tyrinėjantį plonu ledu apsitraukusį vandens klanelį. Dvi poros rankų kyla patikrinti nosies, pataisyti šaliko besimuistančiam pavidalui.

– Bažnyčioje šalta gi, – vypteli baltadantė šypsena.

– Ir kol parvažiuosim, gali pradėti snigti, – apsiblausia smeigtuko aštrumą praradusios šermuonėlio akys.

Iš parko tamsumos išnyra apšiuręs balandis, pakreipęs galvą tipena link apsunkusių statulų pavidalus vėl įgaunančios trijulės. Driežiškoji vangiai mosteli paukščio pusėn iš odos skiaučių sudurstyta rankine, šis apsuka žmones lanku, pasiremdamas sparnu į šaligatvį. O aš negaliu suturėti kažkur iš pilvo kylančio šypsulio svarstydama, ar nepasirodys jų daugiau, nenutūps ant šių išėjusias pasivaikščioti statulas primenančių moterų galvų – tada vaizdelis bus visiškai, dieviškai tobulai užbaigtas.

Niekas neatskrenda ir netupia, tik vaikas kažką suniurzgia, ir tarsi gavusios ženklą, visos išsirikiuoja ankstesne tvarka, susiliedamos su juosva niekaip neateinančios žiemos vakaro tamsuma. Kinkuoja pirmyn, palaikomos buvusias formas įsiminusių paltų, dvi nužydėjusių pienių galvomis ir viena, vis dar nirčiai begrūdanti beretę į palto kišenę, išsikapsčiusi iš savo priedangos randu ant plytelių nemenką kuokštą pūkų.

 

Dienos pietūs

Jos sėdi restorane, abiem per –iasdešimt, ir visa Gedimino prospekto atkarpa dabar jų žvilgsniams priklauso.

Žmonių nedaug, kvepalų nektaro priviliotas padavėjas, persisotinęs „Viešbutis Budapeštas“ manierų, kiek kryptelėjusia nuo kurso varlyte, atskrieja su lėkštėmis ir švelniai žiūri į sukeltas moterų šukuosenas.

– Ikra su blyneliais, nes ten yra omega-3. Aš tiesiog mirštu, kabinu šaukštais! – jaunesnioji mėgaujasi teatrališkais mostais, burėmis išsiskleidžia palaidinės rankovės – žieduotais įdegusiais pirštais baksteli nuotrauką telefone. – Sūnus pasakė: mamyte, tie blyneliai turi būti maži.

Linkteli lydytu nužydėjusios pienės sidabru virstanti kita galva. Rankos virtę neramiais driežais, pirštai tai apsiveja įrankius, tai pašo servetėlę, tik tariami žodžiai reti ir lėti – tarsi visus dar likusius pranešimus būtų patikėta išsakyti vien neklusniais judesiais. Sako: jis subtilus, kaipgi kitaip.

O jaunesnioji energingai šį tą stumdo lėkštėje, taisosi medaus spalvos garbanas, sugalvoja pozuoti asmenukei. Netyčia per stipriai patraukia kėdę, nuo lėkštės barkštelėjusi nuslysta šakutė – garsą užgožia netramdomas juokas. Sėdėdama nugara į jas, vis tiek stebiu stiklinėje sienoje atsispindinčias šypsenas, mostus, spalvas, kai lyg saulėje mirgančiais žvynais angis nuo kaklo slysta sidabru sužvilgęs šalikėlis. Drąsiai galima būtų žiūrėti į tą besisunkiantį iš žmogaus širdies džiaugsmą, gal kiek naivoką ar nepatogų, kai paaugliškai krykštauja vyresnė moteris dideliame ekrane, neįgarsintą, ir vis tiek pajusti virpėjimą, apimantį prieš prasidedant norui šokti.

Parketu slysteli rimta padavėja, labiau primenanti draudimo agentę.

– Gražuole mergaite, gladiolus patraukit, – prašo iškeldama telefoną ir rikiuodama naują kompoziciją.

Ietimis į lubas lekiantys kardeliai, mūsų nerimo ruduo eina į frontą. Pienės galva galėjo kurį nors iš tų rudenų praleisti žeminėje kartu su lūpas kramtančiais suaugusiais. Bet jai gražu sėdėti restorane, neprisiminti, sunerti rankas – driežus, kai padavėjas abi vadina „mergaitėmis“.

– Pakepta kepenėlė, viešpatie, kaip skanu! – džiaugsmingoji užsidengia burną ranka, žiedas barkšteli į dantis. – Aš tau salotas su avokadu paėmiau, nes tau labai sveika.

Viešpatie, kaip sveika. Viešpatie, gera turėti dantis ir juos į ką nors suleisti, net jei rankose ir kojose jėgos nebėra – dantimis dar esi įsikibęs savęs.

Prognozė

Išeina jau sniegas ir ašaros

iš šito kiemo miestelio

nes reikia kažkam parodyti pavyzdį kaip viską pakeisti

rankoje laiko maišelį ar paukštį

vaikas sušlapusiais batais

meteorologo sūnus – visas į tėvą, nenuspėjęs to didelio debesio

pavirtusio ežero medūza

juk šiais laikais vaikams nebereikia plaukti

ir kai debesis apsemia kaklą

niekas neprikiš kad tai ežeras tave įtraukė

taip mes prisikuriame tuščių vietų

apleistos sodybos stotelės obuolių pertekę sodai

tie bjaurūs fermų likučiai

mokyklos sporto salėje pro stogo kiaurymes

žvelgiančios balandžių akys

paukščiai žino: žiemos čia nebus

Priešpiet ir vėliau

Paskambina man senuoju telefonu

ir sako kelkis mūsų nerimo žiema baigias

o aš atsibudęs žiūriu į rankas išmargintas

šešėlių nuo medžių

svetimos gyvybės gyslas

diena virsta išlydytu gintaru

paskui per galvas nulenkusių dobilų tirštumą

tiesiai į parduotuvę

nes lyg duonos pritrūkau

ar reikėjo pasipasakot

kaip roviau dilgėles sode

visa staiga tapo punktyrais mokykliniame sąsiuvinyje

žvelgiau į juos akimis vaisinės muselės

ir mylimos alsavimo bangos

nešė tolyn nuo veido į kurį skridau

man atseikėtos vien žodžių skiedros

todėl daug vaikštau žingsniais rašau laiškus

kol vakaras pasiima kaip avelę

pasikišęs po pažasčia neša namo

tai nieko užleisiu man eilėj dar linksmiau

gal prisiminsiu kas skambino

Kokia tu – maištinga ar sukaustytoji knyga?

Irdamos ir nykdamos senos knygos pakvimpa vanilinu, karčiųjų migdolų kauliukų eteriu. Aš noriu kvepėti kaip sena Reformacijos knyga, tu gali apsisiausti seno kompiuterio kvapu, ir mūsų pasimatymas bus vykęs. Nekvepėsiu kaip tarybiniai drąsiųjų keliai, dulkėmis, pelėsiu, perdžiūvusiu popieriumi, duksliais kilimais ir lakuotų bibliotekų lentynų oru. Aš maištinga knyga, man reikia ambros, balzamų, pipirų, amareto aromatų, ir dulkės, kylančios nuo mano puslapių, gali dvelkti muskusu ar liepžiedžiais.

Rafinuotai apsiuostyti pakilo noras po apsilankymo Mažvydo bibliotekoje, kur mums, paprastiems skaitytojams, pažadėjo išaiškinti ir iš buteliuko paleisti Reformacijos kvapą. Iš pradžių uostėme kelių šimtų metų senumo knygas, bandėme suprasti, kas sudaro tą odos, pageltusių puslapių, gintaro dvelksmo magiją. Paprastai tokios knygos uždarytos stikliniuose narvuose, o štai čia – prikiši nosį prie puslapių, pajuokauji, ar neliko ten kokios maro sporos, mėgini atspėti kvapo tonus.

Juslinis pasaulio patyrimas miestiečiui dabar labiau susijęs su vaizdu, garsu, o lytėjimas ir uoslė atsigauna nebent piknikuose ant žolės aikštėse arba parfumerių, dizainerių renginiuose. Ir jei Reformacija, kaip Mažvyde pasakojo kvapų meno grupės ekspertai, buvo panaši į molingos vokiečių žemės, laužų, dūmų, nykstančių iš šventorių smilkalų, naujų prieskonių, sieros šiukšlynuose, popieriaus, pipirų, muskuso kvapų sumuštinį, tai kokie kvapai apibūdintų dabartinį laiką? Gal kas nors sukurs seno kompiuterio ir naujų telefonų kvapus, pasakodami dabartinių mūsų istorijas?

Kvapmenis iš Reformacijos laikų, kasdami istorijos klodus, aiškindamiesi žmonių buitį, pagrindines veiklas, ieškodami peno nosims senuose raštuose (vien pasakojimas, kad to meto miestams būdingas vienas malonus kvapas ir dvidešimt su juo besipjaunančių bjaurių, ko vertas!), patys uostydami bibliotekose saugomus rankraščius, kvapų meno grupės „Hortus apertus“ žmonės galiausiai susidėliojo planą, kurios kvapų esencijos jai tiktų. Istorine parfumerija besidomintys kvapų tyrinėtojai ir kūrėjai, mokslininkai Laimė Kiškūnė, Kazimieras Seibutis, Jurga Katakinaitė-Jakubauskienė, Reda Valentinavičienė parodai „Maištaujančios knygos“ sukūrė aromatinę kompoziciją – savotišką pasakojimą kvapu apie Reformaciją ir knygas.

Senos knygos kvepia taip skaniai tikriausiai todėl, kad jose susijungia daug natūralių medžiagų, ir gal dėl to, jog, priešingai nei naujų puslapių, senųjų atvertimas dvelkia savotiška prabanga. Juk pasitaiko senų kvapų, nuo kurių nosį suki, ir senų, kurių irstančiame audinyje dar išlikęs saldumo, stiprios ir malonios substancijos – smilkalo ar sako, muskuso, ambros ar gintaro, gobeleno, seno medžio ir vėjo, sidabrinių peilių, židinio, džiovintų rožių, našlaičių aromatas.

Išnarstyti seno leidinio kvapą į atskirų natų karoliukus ir vėl juos sujungti į vėrinį – lyg ir tokį patį, lyg ir kitokį, pasakojant istoriją, tikriausiai panašu į mėginimus atkurti suirusius audinius, išblukusius paveikslus.

L. Kiškūnės tyrinėjimai sako, kad senos knygos kvepia:

abrikosų, karčiųjų migdolų kauliukais (o mano nosis užuodė vien amaretą, galvoje prikurdama istorijų, kokios saldžios būdavo net bažnytinės knygos, ir koks klaikiai kvailas tas saldumas, sumišęs su laužų dūmais);

ambriniais balzamais, pavyzdžiui, dūmu, vanile, bičių pikiu dvelkiančiu Peru balzamu (man bičių pikis viską nustelbė);

vanile, nes irstant knygoms susidaro vanilinas;

arbatos kvapais, be to, susidaro 2-etilheksanolis, mažais kiekiais jo randama slyvose, obuoliuose, abrikosuose, taigi galima jausti ir džiovintų vaisių tonus (stipri juodoji arbata be cukraus – štai koks aromatas įsigraužė man į nosį; gal buvo ir šiek tiek džiovintos slyvos);

dulkėmis, žeme;

pipirų, metalo, vaistų gūsiais (ryškiausiai jusles šokdino pipiriškumas, pereinantis į lengvą vaistinės kvapą – mano mama vaistininkė, ir kaskart, užėjusi į jos darbą, pajusdavau tą vienomis dienomis stipresnį, kitomis silpnesnį sausą „tabletinį“ dvelksmą, kartais pereinantį į minkštus sirupų aromatus).

Pauostėme ingredientus po vieną, vėliau gavome „paragauti“ kvapo, kuriame visi susijungia, atkartodami maištingas knygas reformatores. Ir gintaras, ir ambros, kedro, bičių pikio gaisai, galiausiai sąmonėje sukuriantys sirupo nuo kosulio – kažkurio iš tų skaniųjų – prisiminimą; ir aš jau noriu kvepėti kaip Reformacijos knyga. Bent iš pradžių, kai tas sukurtas kvapas toks ryškus, elegantiškas, prabangus, nes po paros jis darosi vis labiau panašus į tai, ką ir turėjo atvaizduoti – seną knygą. Tik ši knyga – ne sukaustytoji, ne libri catenati, pririšta žiedų nareliais prie pakylos, ji gudriai ir elegantiškai maištauja kutendama jusles, užmirštamas tuomet, kai nevartai puslapių ir spoksai į po stikliniais gaubtais uždarytus stebuklus.

Mielai eičiau į dirbtuves, kurios padėtų man sukurti vaikystės knygų kvapą. Viena iš natų galbūt būtų irisų – saldainių, sovietinė vaikystė įnoringomis gėlėmis nedvelkia, – kita siųstų užuominą apie sąsiuvinius žaliais viršeliais su daugybos lentele ant nugarėlės, šie kvepėjo daug kartų perdirbtu popieriumi, kandimis. O jei tai būtų naujų žurnalų kvapu pasakojama istorija, veikiausiai dvelktų terpentinu, metalo ir kalėdinių girliandų blizgučių kvapsniais. O kaip sukurti kvapą 95-iesiems? Gal tai – stiprus sunokusio banano kvapas?

Sujungus tokį „popsinį“ kvapą su ambriniu Peru balzamu, muskusu ir vinilinės plokštelės aromatu, tikriausiai išeitų David Bowie.

Older posts

© 2018 Kur tekstas

Theme by Anders NorenUp ↑